Kaip penktadienį pranešė Generalinė prokuratūra, ieškinį, kuriuo šią sumą siekiama priteisti savivaldybės administracijai, Panevėžio apylinkės teismui pateikė Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Remigijus Senkus.

Prokuratūros atlikto tyrimo metu nustatyta, kad R. Mitkus praėjusioje kadencijoje transporto priemonę naudojo ne tik tarybos nario veiklai, tačiau ir asmeninėms bei savo tiesioginio darbo reikmėms, konstatuota, kad beveik 10 tūkst. eurų išlaidos degalams jam kompensuotos nepagrįstai.

Anot prokuratūros, patikrinus R. Mitkaus savivaldybei pateiktus dokumentus ir čekius, paaiškėjo, kad 2020 metais, kai Lietuvoje dėl pandemijos buvo paskelbtas karantinas, ribojamas judėjimas tarp savivaldybių, o darbas vyko nuotoliniu būdu, šiam tarybos nariui kompensuota per tūkstantį eurų išlaidų už įsigytus 1224 litrus degalų.

Tyrimo metu R. Mitkui pateikus pirkimo kvitus nustatyta, kad degalai buvo įsigyti 16-oje rajonų ir miestų 165 kartus, pilami kelis kartus per dieną. Vieną dieną dyzelinis kuras piltas tris kartus, atsiskaityta iš viso aštuoniomis kortelėmis.

Prokuratūra pažymi, kad savivaldybių lėšų panaudojimo tyrimuose viešojo intereso gynimo prokurorai vertina, ar pinigų sumos tarybos nariui yra išmokėtos teisėtai, o nustatę teisės aktų pažeidimus, kreipiasi su ieškiniu į teismą dėl konkrečių sumų grąžinimo į biudžetą civilinio proceso tvarka.

Prokurorai teismams šiuo metu yra pateikę 12 civilinių ieškinių dėl savivaldos išmokų, jie siekia per 160 tūkst. eurų.

Svajojo tapti vairuotoju

Pokalbį vedė bibliotekos edukatorė Mingailė Baltramiejūnė. Kuo šiuo metu buvęs Klaipėdos meras gyvena? Apie ką svajojo vaikystėje ir kokią mato savo ateitį? Tai jis atskleidė susirinkusiems smalsuoliams.

V. Grubliauskas neslėpė, kad nuo pat vaikystės biblioteka jam buvo ypatinga vieta.

„Biblioteka visada buvo šalia manęs, o aš beveik visada buvau bibliotekoje. Aš iš esmės joje užaugau, mano mama buvo bibliotekininkė ir mane, tada dar darželinuką, leisdavo į dabartinę Ievos Simonaitytės biblioteką“, – sakė politikas.

Iki pat vienuoliktos klasės pirmo trimestro jis svajojo sekti tėvo pėdomis ir tapti vairuotoju.

Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme, kai jam, būnant vienuoliktoku, į mokyklą praktiką atlikti atvyko dabar žinomas Lietuvos estrados grandas Simonas Donskovas. Būtent jis pastūmėjo Vytautą siekti kitokių tikslų.

Aš jau esu senjoras ir tuo labai džiaugiuosi.

„Gyvenime atsitiktinumų nebūna. Bet būna situacijų, kurių tuo metu nesugebi suvokti, o tiesiog priimi kaip atsitiktinumą. Bet aš laikausi požiūrio, kad jeigu tu sutikai kažkokį žmogų savo gyvenime, reiškia, ir tam žmogui buvo lemta tave sutikti. Simonas buvo vienas kertinių asmenų mano karjeroje“, – tikino V. Grubliauskas.

Prilygo kelionei į Marsą

Dar būdamas aštuntoku būsimasis meras mokėsi groti trimitu, su kuriuo nesiskiria ir dabar.

V. Grubliauskas pasakojo, kad kelis kartus jam yra tekę groti net oro uostuose, kadangi pereinant patikros punktą oro uosto darbuotojai nepatikliai žiūrėdavo ir klausdavo, ar tai tikrai tik instrumentas, tad prašydavo juo pagroti.

Ketvirtadienį vykusiame renginyje politikas taip pat buvo prašomas pagroti trimitu.

Renginiui baigiantis į sceną buvo pakviestas šiemet 60-metį švenčiantis berniukų ir jaunuolių choras „Gintarėlis“. Jų dainoms V. Grubliauskas irgi pritarė trimitu.

1980-aisiais, paskutiniais politiko studijų metais, buvo išleista plokštelė „Diksilendai“, kurią V. Grubliauskas su grupe vyko įrašyti į Vilnių.

„Tai buvo pirmoji mūsų plokštelė. Tuo metu tai atrodė pasaulio viršūnė. Diksilendams įsiamžinti plokštelėje, važiuoti į plokštelių studiją Vilniuje įrašinėti atrodė kažkas tokio neįtikėtino, kaip dabar išvykti į Marsą ar Mėnulį. Tai buvo unikali patirtis“, – pasakojo muzikantas.

V. Grubliauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ant scenos – su šeima

V. Grubliauskas prasitarė, kad kartu su šeima, kurioje irgi netrūksta talentingų muzikantų, ruošiasi dalyvauti projekte ir kartu lipti ant scenos.

Šiuo metu politikas yra, kaip pats sakė, pensininkas ir Klaipėdos tarybos narys.

„Sodra“ dar prieš pusantrų metų pasakė, kad aš jau esu senjoras, ir tuo labai džiaugiuosi. Sakyčiau, su „Sodra“ mano santykiai yra patys maloniausi. Esu senjoras, pensininkas, lietuviškai tariant, ir šiuo metu esu tarybos narys. Tai mano du pagrindiniai veiklos planai, kartkartėmis kuo toliau, tuo šiek tiek dažniau sugrįžtu ir į sceną“, – sakė buvęs uostamiesčio meras.

Renginiui pasibaigus, edukatorė M. Baltramiejūnė padėkojo V. Grubliauskui ir įteikė simbolinę dovaną – Laimės paukštę.

Kitas susitikimas, kurio svečias kol kas neatskleidžiamas, įvyks spalio 5-ąją.

Savaitgalį, kaip pats teigia, pasisėdėjęs su bičiuliais ir kitą dieną važiavęs prie ežero, užsienio reikalų viceministras dar buvo lengvai girtas. Policija nustatė 0,62 prom. Už tai M. Adomėnas turėtų gauti maždaug 1 tūkst. eurų baudą. Konservatorius Antanas Matulas svarsto, jeigu būtų prasipūtęs į savo alkotesterį, gal dar dirbtų.

„Yra buvę porą kartų, kada lyg ir bandžiau sėsti į automobilį, bet, pasiėmęs alkotesterį, žiūriu, 0,5 prom. yra, ir porą valandų tada lauki. Tai tas Adomėno atvejis, manau, yra toks netyčinis, tuo labiau, kad reakcija jo tokia tikrai tvarkinga“, – pastarąjį atvejį pakomentavo A. Matulas.

Anksčiau A. Matulas buvo gavęs Seimo alkotesterio pravardę. Įgūdžių neprarado, kolegas stebi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Ypač mano dėmesy ta viena dama yra, kuri, esu jautęs keletą kartų, kad su kvapu, bet jie visi manęs bijo po senovei, žino, kuo aš užsiiminėjau anksčiau, ir kaip ir vengia“, – sakė Seimo narys.

Pamatęs šlitinėjančius politikus, A. Matulas stodavo prie šoninio mikrofono. Tačiau dabar pastebi, kad „kultūra iš esmės pasikeitė.“ Jeigu prabiltų Seimo kavinių sienos, daug papasakotų. Buvo laikai, kai čia vykdavo pobūviai, ir netgi per posėdžius, su kokteiliais ir keptais paršeliais.

Kad politikų požiūris pasikeitė, pastebi ir Aurelijus Veryga. „Kada Seime esantis politikas net aukštus supainioja, tiesiai pas žurnalistus nueina būdamas girtas, tai tokių tikrai, ačiū Dievui, nebepasitaikė“, – kurioziškus nutikimus prisiminė jis.

2008 m. socialdemokratas Gintautas Mykolaitis nuo žurnalistų klausimų, ar ne girtas, užlipo pasislėpti į žurnalistų balkoną. „Jūs pamenate tuos vaikščiojimus po balkonus, pamenate bandymus giedoti ir netgi posėdžius vesti“, – šio ir kitų įvykių nepamiršo ir A. Matulas.

Uždrausti Seime prekybą alkoholiu sugalvota dar 2008-aisiais, prie tuomečio Seimo pirmininko Arūno Valinsko. 2017-aisiais valstiečiai ėjo dar toliau ir uždraudė alkoholio į Seimą net atsinešti. Tačiau jie vis tik atsinešdavo. 2019 metais kalbintas ... ..., prisipažino: „Šampano taurę, taip, šampano šiandien išgėrėm“, – sakė jis. „Ką tik sakėte, kad nėra alkoholio“, – logikos spragą įžvelgė žurnalistė. „Čia ne alkoholis“, – nenusileido ... „Šampanas – ne alkoholis?“ – tikslinosi žurnalistė. „Mano požiūriu, ne“, – tvirtai tikino jis.

„Čia ne alkoholis“, – nenusileido ... „Šampanas – ne alkoholis?“ – tikslinosi žurnalistė. „Mano požiūriu, ne.

Alkoholis į Seimo kavinę jau grįžo, bet girtų nesimato. A. Veryga mano, politikai dabar labiau rūpinasi savo reputacija. „Girtas politikas, net jeigu jis ir ne už vairo, bet yra kažkur viešoje vietoje, vis tiek žmonės į jį kitaip žiūri“, – sakė A. Veryga.

Pavyzdžiui, tuometis konservatorius Egidijus Vareikis 2013 metais buvo pastebėtas ir oro uoste, kai neužtikrintu žingsniu ruošėsi skirsti į Romą. Ten rinkosi parlamentarai katalikai.

„Atėję į Parlamentą, galvoja, kad jau čia jie yra ereliai kažkokie, niekas jų nekontroliuos, kad virš jų tik Dievas, bet, pasirodo, yra ne taip“, – ironizavo A. Matulas.

2017 metais, žurnalistams sukėlęs įtarimų, Linas Balsys sutiko papūsti į alkotesterį. Rezultatas ir patį nustebino – ekranėlyje pasirodžius 1,82 prom., sakė: „Negali taip būt.“

A. Matulas su A. Veryga daro panašią išvadą – dabar politikus sulaiko baimė.

„Pertraukos metu negali gerti, vis tiek ateisi į darbą, į salę ir jau būsi su kvapu, dalis jų bijo, aišku“, – teigė A. Matulas.

„Ir žurnalistai visada yra šalia. Ten prasprūsti kažkam, nežinau...“, – papildė jį A. Veryga.

Anot policijos, sustabdytas M. Adomėnas elgėsi ramiai, kultūringai ir savo kaltę pripažino. Šeštadienio rytą pranešė, kad iš viceministro pareigų traukiasi.

Iš šalies vadovų daugiausiai turto deklaravo Prezidentas su žmona – už 771 tūkst. eurų. Didžioji dalis – nekilnojamasis turtas (360 tūkst. eurų), bet ekspertas sako, kad vien išskirtinio Gitanas Nausėdos namo tikroji vertė gali būti per milijoną, nes Registrų centras nurodo vidutinę kainą toje vietovėje.

„Kad jau galbūt peržengta šešių nulių zona, tai beveik būčiau tikras. Kaimynystėje dar yra senos statybos apleistų namukų, tai Registrų centras paprastai išveda kažkokį bendrą vidurkį, kuris labai žemas“, – skaičiavo „Realdata“ vadovas Arnoldas Antanavičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

G. Nausėda su žmona kiekvienas turi po maždaug 20 tūkst. eurų santaupų. Per metus 20 tūkst. sumažėjo šalies vadovo skolos.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pernai deklaravo 325 tūkst. eurų turto. Santaupos – 90 tūkst., butas – už 150 tūkst., namas – už 60 tūkst. eurų. Tačiau turto dar nedeklaravo pirmininkės sutuoktinis. Parlamento vadovė sako, kad tai artimiausiu metu bus padaryta.

Premjerės Ingridos Šimonytės turtas – 286 tūkst. eurų. Šiuo metu Turniškėse gyvenanti premjerė nurodo turinti namą už 140 tūkst. ir butą už 90 tūkst. Premjerė pernai turėjo 12 tūkst. eurų santaupų.

Vyriausybėje turtingiausias – užsienio reikalų ministras G. Landsbergis. Pats deklaravo beveik 400 tūkst. eurų turto. Beveik viskas – nekilnojamasis turtas, bet G. Landsbergio žmona Austėja Landsbergienė deklaravo 18 mln. eurų turto. A. Landsbergienei priklauso privačių darželių ir mokyklų tinklas. Landsbergiai nurodė turintys nekilnojamojo turto užsienyje už beveik 800 tūkst., A. Landsbergienės sąskaitoje beveik pusė milijono eurų santaupų. Ministras G. Lansbergis santaupų nurodė turintis mažiau nei 2 tūkst.

Antras turtingiausias ministras – energetikos – Dainius Kreivys. Jis deklaravo 900 tūkst. eurų turto, D. Kreivio žmona – dar 600 tūkst. eurų. D. Kreivys turi akcijų, kurių vertė 200 tūkst., jam netiesiogiai priklauso įmonė „Moki veži“.

Trečia turtingiausia Vyriausybėje – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Ji deklaravo 289 tūkst. eurų turto, bet M. Navickienės vyras deklaravo dar 640 tūkst. eurų.

Kukliausią turtą deklaravo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas – 72 tūkst. eurų. A. Anušausko žmona nurodė turto neturinti. Deklaravimo metu A. Anušauskas nurodė turintis 372 eurus santaupų.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas – labiausiai prasiskolinęs. S. Gentvilas deklaravo turintis 240 tūkst. eurų turto ir 255 tūkst. paskolų.

Turtingiausias Seimo narys – Valdemaras Valkiūnas – deklaravo 5 mln. eurų turto. „Beveik tas pats, plius minus, kiekvienais metais. Žemė, nekilnojamasis turtas, akcijos“, – iš kur turtai vardijo jis. Paklaustas, ar jaučiasi milijonieriumi, atsakė: „Ne, nesijaučiu. Kaip sakant, diskomfortas. Ir Lietuvoje aš kaip kažkoks negeras žmogus.“

Socialdemokratas G. Paluckas su žmona turi turto už beveik 2 mln. eurų. Per metus G. Palucko turtas padidėjo beveik milijonu.

Valstiečio Valiaus Ąžuolo šeimos turtas vertas 1,5 mln. eurų, V. Ąžuolo turtas per metus sumažėjo beveik 200 tūkst. „Vaikui padovanojau, taip sakant, turtą. Pradėjo ūkininkauti, tai padovanojau vaikui“, – atviravo politikas.

Remigijaus Žemaitaičio turtas, vertas 800 tūkst. eurų, per metus padidėjo 163 tūkst. „Spalio 5 d. mirė mano tėvas, tai paveldėjau“, – tokį augimą aiškino jis. Paklaustas, ar jo pagrindinės pajamos – Seimo nario atlyginimas, atsakė: „Kitos pajamos. Mano šeimos pajamos. Su šeima turime verslą – nekilnojamasis turtas ir automobilių priežiūra, servisas.“

„Laisvietis“ Tomas Vytautas Raskevičius nurodė turintis tik santaupas – 6 500 eurų ir 21 tūkst. pasiskolintų lėšų.

Eduardas Babaryka kartu su savo tėvu buvo sulaikyti 2020-ųjų vasarą, kai vyko į Centrinę rinkimų komisiją pateikti parašų už V. Babarykos kandidatūrą į prezidentus.

E. Babaryka buvo kaltinamas masinių neramumų organizavimu, mokesčių vengimu, pinigų plovimu ir nesantaikos kurstymu.

Prokuratūra prašė jam skirti 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

Jo tėvas šiuo metu jau atlieka laisvės atėmimo bausmę.

2021-aisiais jis buvo nuteistas 14 metų laisvės atėmimo bausme dėl kaltinimų pinigų plovimu ir kyšių ėmimu itin stambiu mastu. V. Babarykos advokatai šią bylą vadina politine.

Nuo žiemos su V. Babaryka negali susisiekti nei giminaičiai, nei draugai. Balandį buvo pranešta, kad jis buvo paguldytas į ligoninę, tačiau jokia informacija apie jo būklę nebuvo pateikta.

59-erių V. Babaryka siekė varžytis su autoritariniu prezidentu Aliaksandru Lukašenka 2020 metų rinkimuose.

Nuo 1994-ųjų Baltarusiją geležiniu kumščiu valdantis A. Lukašenka ėmė griežtomis priemonėmis slopinti bet kokias nepaklusnumo apraiškas po masinių protestų bangos, kurią išprovokavo jo ginčijamas perrinkimas tuose rinkimuose. Baltarusių opozicija ir Vakarų šalys 2020-ųjų prezidento rinkimus laiko suklastotais.

V. Babarykai nebuvo leista dalyvauti rinkimuose.

Autoritarinėje Baltarusijoje buvo įkalintos ar priverstos bėgti į užsienį visos svarbios politinės figūros, ginčijusios A. Lukašenkos perrinkimą. Valdžia taip pat ėmėsi griežtų priemonių prieš aktyvistų grupes ir nepriklausomus žurnalistus.

Vakarų šalys Baltarusijai dėl šių represijų ir leidimo Rusijos pajėgoms iš savo teritorijos užpulti Ukrainą taiko sankcijas.

Vasara tapo nebe darbymečiu, o laukiamu metų laiku, kuris geru oru, saule ir vandens pramogomis kvietė pasinerti į vasaros malonumus. Kaip mėgo atostogauti darbų nualinti kauniečiai? Kur vyko susigrąžinti „geros nuotaikos kapitalą“, „dvasines spėkas“ ir paruošti kūnus darbingam rudens sezonui?

Atokvėpis nuo miesto

Į atostogas nebuvo žvelgiama vien kaip į poilsį, pramogas ar malonumus. Atostogų svarba akcentuota „proto darbininkams“, nes kasdienė intelektinė veikla išsunkia fiziškai, protiškai ir emociškai. Dėl to ir spaudoje populiarinant atostogų idėją pabrėžta poilsio nauda žmonių sveikatai: „Atgaivinti sveikatą tiek fiziniai, tiek psichiniai reikia kiekvienam. Ir tvirčiausios sveikatos žmogus privalo per metus bent kartą kuriam laikui atsipalaiduoti nuo savo kasdieninių pareigų ir rūpesčių.“

Neužmiršti buvo ir įvairių dirbtuvių darbininkai, kuriems taip pat rekomenduotos bent trumpos atostogos vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus atsigautų, o jo kūną užpildytų nauja energijos banga.

Kiekvienas kaunietis, įvertinęs nuovargio lygį, poilsio poreikius ir turimus finansus, pagal tai planavo atostogas ir ieškojo vietos, kur galėtų vasaroti.

Žinoma, pailsėti ir susigrąžinti jėgas buvo galima ir mieste: kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiama 9–12 viešų paplūdimių, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau per žiemą bent vieną kitą litą sukaupę miestiečiai rinkdavosi pabėgti nuo šurmulio, dėl to, vos atšilus orams, ištuštėdavo mokyklų suolai ir miesto gatvės.

Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.

 

Nepigus malonumas

Madinga ir naudinga vasarojimo vieta buvo kurortas su pušynais, parkais, maudynėms tinkamomis pakrantėmis, poilsio ir sveikatinimosi centrais. Kurortu buvo vadinama vieta, pritaikyta patogiai pailsėti ir sveikatą pataisyti, turėjusi gydomųjų šaltinių, purvo gydyklų.

Kurortų sezonas įprastai prasidėdavo apie gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio viduryje. Kauniečiai prieš išvykdami į kurortą turėjo nusiteikti gerokai ištuštinti pinigines. Pirmiausia reikėjo išsinuomoti vilą ar geresnį kambarį vasarnamyje už 10–15 litų per parą, apmokėti kelionės išlaidas, o kur dar kurorto rinkliavos mokesčiai, kurie asmeniui galėjo siekti nuo kelių iki 20 litų už sezoną.

Pasipiktinę dėl nemažų išlaidų vasarotojai spaudoje skundėsi prasta kurortų infrastruktūra: „Vasarnamių laikytojai, rodos, tik pelno ir vasarotojų telaukia. Apie patogesnių kambarių, lovų ir kitko įrengimą jie beveik nė negalvoja.“ Spaudoje buvo skundžiamasi, kad Palangoje ir Birštone yra vos keletas labiau poilsiui pritaikytų vilų ir pensionatų.

Valstybės teatro operos solistė Gražina Matulaitytė-Rannit su sūnėnu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju atostogų Italijoje metu. XX a. 3–4 deš. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros nuotr.

Kūnui ir sielai

Trumpesnėms ar kuklesnėms atostogoms kauniečiai rinkosi netoli įsikūrusius ir patogiai miesto viešuoju transportu pasiekiamus Aukštosios Panemunės, Lampėdžių, Kačerginės ar Kulautuvos kurortus. Prezidentas, politikas ir gydytojas Kazys Grinius taip pat mėgo lankytis Kauno apylinkėse buvusiuose kurortuose. 1936 m. K. Grinius su šeima atostogavo Kulautuvoje, o 1929 m. ir 1937 m. – Aukštojoje Panemunėje.

Apie atostogas Panemunėje K. Griniaus bičiulis V. Jakelaitis rašė: „Daktaras dažniausiai sėdėdavo verandoje į laikraštį įsikniaubęs, kartais užeidavo į savo sanatoriją, vaikštinėdavo po šilą ar Panemuniais. <...> Šiaip jau jie buvo kaip ir visi kiti vasarotojai: kasdien užsako šilto pieno, daržovių, uogų, naminės kaimiškos duonos.“

Sveikata susirūpinę kauniečiai rinkosi Birštoną, kuris buvo ramesnis, vystytas kaip sveikatingumo kurortas, į kurį vykta gydymosi ir profilaktikos tikslais. Birštone buvo įrengtos gydyklos su mineralinėmis, vadintomis „angliarūgšties“, ir purvo voniomis. Poilsiautojams buvo organizuojama keletas pramogų: vasaromis gastroliavo pučiamųjų orkestras, kurio 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atvykdavo pasiklausyti Kauno aukštuomenė, ir dukart per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, buvo rengiami šokiai.

Be orkestro koncertų, į Birštoną kartais atvykdavo ir garsių solistų iš Kauno, kurie rengdavo labdaringus koncertus neturtingiems gydyklų pacientams, pavyzdžiui 1935 m. koncertavo valstybės teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Dėl daugėjančių pramogų į Birštoną pradėta vežtis ne tik chalatą, bet ir išeiginį kostiumą.

Elitas traukė į Palangą

Ilgesnėms vasaros atostogoms daugelis Kauno kultūrinio ir politinio elito atstovų rinkosi vasaros sostinės Palangos kurorto paplūdimius. Daugiausia vasarotojų į Palangą suvažiuodavo liepą, o išvažiuodavo po rugpjūčio 20 d.

Palanga viliojo ne tik sveikatinimosi galimybe, bet ir daug įvairesnėmis pramogomis, vasarą persikeliančiomis iš Kauno restoranų ir koncertų salių į Palangos kurhauzą ir J. Basanavičiaus gatvę.

Iš Kauno restorano „Versalis“ į Palangą vasarai atvykdavo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, o vakarais pašokdinti Onytę kviesdavo Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.

Apie įžymių kauniečių (politikų, menininkų, artistų) atvykimą į Palangą buvo pranešama vietinėje spaudoje. Pvz., 1931 m. vasarą spauda rašė, kad Palangoje jau atostogauja gausus būrys politinio ir kultūrinio elito: „Šiomis dienomis į Palangą su šeima atvyko žemės ūkio ministeris Aleksa. Netrukus žada atvykti ir J. E. Respublikos Prezidentas su ponia. <...> Jau atvyko: artistas Viktoras Dineika su žmona; artistas Staniulis; solistas Puškorius; balerina Adomavičiūtė ir „radio dėdė“ Petras Babickas.“ Ilgamečiais Palangos gerbėjais buvo tapę daugelis to laikmečio įžymybių: rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius ar kiekvienos damos slapta simpatija – operos solistas Kipras Petrauskas! Teisingai pastebėjo Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris, vykdamas į Palangą Smetonų kvietimu: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas.“

Prezidentas: Antanas Smetona jodinėja Aukštosios Panemunės kurorto miškuose su žmona Sofija ir palyda. XX a. 3–4 deš. Stopkadras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Su adjutantu ir automobiliu

Tarp garsių svečių Palangoje buvo galima išvysti ir visus nepriklausomos Lietuvos prezidentus. Apie prezidentą Antaną Smetoną galima kalbėti kaip apie ištikimą Palangos vasarotoją. Eidamas prezidento jis pareigas iki 1937 m. (išskyrus 1930 m., kai vyko gydytis į Čekoslovakiją) kasmet atostogavo Palangos pajūryje, kur 4–6 savaitėms apsistodavo „Baltojoje viloje“.

Prezidentas atvykdavo ne tik su šeima, bet ir su gausia palyda. Du kambariai viloje buvo parengti prezidentą atlydėjusiam adjutantui ir darbo reikalais pas prezidentą į Palangą atvykstančiam kanceliarijos viršininkui kun. Pijui Bielskui. Į pajūrį Smetonos vykdavo automobiliu, o nuo 1931 m. – specialiu traukiniu, kuriuo buvo atgabenamas ir prezidento automobilis. Automobilis buvo reikalingas ekskursijoms ir norint aplankyti Klaipėdą ir kitas apylinkes, taip skatinant turizmą ne tik Palangoje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse.

Į atostogas prezidentą išlydėdavo ministrų kabinetas, karininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir kiti artimi prezidentui asmenys, o atvykus iškilmingai sutikdavo Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas. Iškilmingų sutikimų sulaukdavo ir kiti įžymūs asmenys atvykę iš laikinosios sostinės. 1931 m. kurorto leidinyje „Pliažas“ aprašytas nuotaikingas K. Petrausko sutikimas: „Delegacija įteikė jam raktus, kaipo išrinktam į Kauno miesto tarybą savivaldybių rinkimuose, pasitiko su jūrų vandeniu ir pliažo smėliu. Artistas Dineika padeklamavo tam momentui pritaikintus dzinguliukus.“

Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais.

 

Poilsį derino su darbu

Prezidentas Aleksandras Stulginskis pailsėti į Palangą taip pat atvykdavo su šeima. Prezidentas dažnai viešėdavo bohemiška aura garsėjusioje viloje „Anapilis“. Tai buvo ne tik A. Stulginskio, bet ir meno, scenos ir literatūros pasaulio atstovų mėgstama atostogų vieta.

Palangą rinkosi ir K. Grinius, nors prezidentavimo laikotarpiu Palangoje apsilankyti nespėjo dėl tą vasarą suplanuotų kelionių po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Klaipėdos kraštą. Vis dėlto kitomis vasaromis jis pasisvečiuodavo Palangoje, kur mėgo leisti laiką paplūdimyje su žmona Kristina ir sūnumi Liūtu.

Prezidentai atostogų metu mėgavosi maudynėmis. Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose. Po pietų prezidentai mėgo pasivaikščioti su šeima, o A. Smetona kartais jodinėdavo žirgais. K. Grinius labiausiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus parką ir pajūrį, o A. Smetona keliaudavo pasižiūrėti vakarėjančios jūros nuo Palangos tilto.

Laisvesniu metu prezidentai dalyvaudavo vasarai į Palangą persikėlusiuose pramoginiuose renginiuose, noriai lankėsi koncertuose, vaidinimuose, vakarienėse ir pan. Tačiau atvykę pailsėti negalėdavo atitrūkti ir nuo valstybės reikalų. Ona Stulginskienė skundėsi, kad prezidento poilsis dažnai būdavo sutrukdomas ir A. Stulginskiui ne kartą buvo tekę grįžti į Kauną, o ir ministrai ar kariuomenės atstovai nevengdavo sujaukti atostogų ir patys atvykdavo į prezidento vilą posėdžiauti.

Ir Neringoje, ir sodžiuje

Po truputį tarp kauniečių populiarėjo nauja atostogų kryptis – Kuršių nerija. Kauniečiai Neringos kurortus rinkdavosi rečiau, dėl to spaudoje raginta ieškančius tylos ir ramybės rinktis Smiltynės, Juodkrantės ar Nidos kurortus.

Juose buvo puikiai įrengtų viešbučių ir vilų, o taupesni galėjo nuomotis kambarius pas vietinius gyventojus. Į šį gamtos kampelį viliota aktyviomis veiklomis: maudynes mėgstantys poilsiautojai galėjo rinktis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų, žygeiviai galėjo išbandyti 60 km miškų takelių, turistauti mėgusiems buvo siūlomos naktinės išvykos į Klaipėdą ar Smiltynę, o Juodkrantėje buvo galima pažaisti elito pamėgtą tenisą įrengtame aikštyne.

Nidoje vasaroti dažniausiai rinkdavosi Kauno menininkai, kurie dalydavosi miesteliu su vokiečių menininkais – rašytoju Thomu Mannu, dailininku Fritzu Burmannu ir kitais. Juos čia viliojo stulbinanti gamta, geras oras ir tyla, kurios daug mažiau būta Palangoje. Skatinant kauniečių smalsumą, „Lietuvos aide“ rašyta: „Kuršių Nėringa yra tokia graži, jog pamatyti ji verta lygiai kaip Ispanija ar Italija.“

Pamatyti verta buvo ne tik Kuršių neriją, bet ir kitas Lietuvos apylinkes. Puiki proga pailsėti ir aplankyti kitus Lietuvos miestus ir miestelius – atostogos sodžiuje. Tokias atostogas ypač mėgo kauniečiai, turėję sodybas, tėvus, giminaičių ar draugų, gyvenančių provincijoje ir vasarą siūliusių kaimo pramogų. Poilsiautojai kaime rinkdavosi labai aktyvų laisvalaikį: šienapjūtės ar rugiapjūtės malonumus, maudynes ežere, baidarių žygius, žvejybą, uogavimą ar grybavimą, pasivažinėjimus dviračiu ar pasivaikščiojimus pamiškėse, ekskursijas po apylinkes.

Grinių šeima rinkosi modernius bendrus paplūdimius, o konservatyvesnė Smetonų šeima lankėsi atskiruose moterų ir vyrų paplūdimiuose.

 

Atostogas kaime labai mėgo ir K. Grinius, kuris kasmet su šeima išvykdavo paviešėti į gimtinę Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) ir būtinai aplankydavo netoliese gyvenusią seserį Oną Griniūtę-Bacevičienę, kur atsipalaiduodavo dirbdamas ūkio darbus. Sūnus Liūtas prisimena: „Kastuvas, šluota, grėblys, o kiek anksčiau ir dalgis jam nebuvo svetimi.“

Geresnių atostogų nei kaime neįsivaizduodavo ir Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis. Jis pjaudavo žolę, veždavo šieną, sodindavo ir grybaudavo, bet labiau už viską mėgo virti naminį alų. Poetas Kazys Binkis taip pat iškeisdavo rašiklį į bambuko meškerę ir ištisas dienas mirkdavo ežere.

Nuo 1937 m. atostogas Palangoje į atostogas kaime Užugirio dvare iškeitė ir prezidentas A. Smetona. Įsirengęs vasaros rezidenciją prezidentas mieliau rinkosi ramiai vasaroti Lietuvos provincijoje, kur galėjo labiau atsipalaiduoti.

Viliojo ir užsienis

Dar viena kauniečių atostogų kryptis – užsienis. Kauniečiai pamažu poilsį ėmė tapatinti su kelionėmis ir tai tapo miestietiško gyvenimo išraiška, neatsiejama Kauno populiariosios kultūros dalimi. Gerėjančios ekonomikos sąlygos leido susipažinti su kitomis valstybėmis, tautomis ir jų kultūra. Kelionės į užsienį galėjo būti pažintinės arba poilsinės. Daugiausia keliauta traukiniais ar laivais. Iš Kauno buvo patogus traukinių susisiekimas iki Berlyno (o iš ten jau į plačią Europą), Rygos ar iš Klaipėdos su keltais su Skandinavijos valstybėmis.

Kauniečiai lankė žymiausius to meto kurortus prie Viduržemio jūros ir didžiąsias sostines: Romą, Paryžių, Vieną, Berlyną ar Amsterdamą, bet nepamiršti buvo ir kaimyninių valstybių Latvijos ir Rytprūsių kurortai. Lenkijoje populiarus buvo kalnų miestelis Zakopanė, įsikūręs Tatrų kalnų papėdėje. Itin keliones po kalnus mėgo rašytojas Balys Sruoga. Jis keliavo ne tik į artimiausius Zakopanės kalnus, bet ir po Alpes Austrijoje ir Italijoje.

Keliauti užsienyje buvo labai brangu, todėl dažnai atostogos derintos su kitomis veiklomis. Įprasta praktika buvo aplankyti užsienyje dirbančius giminaičius ar išvykus į komandiruotę ar darbo reikalais į užsienį dar keletą dienų praleisti turistaujant.

Taip darė ir gydytojas prof. Pranas Mažylis. 1937 m. jis ne tik dalyvavo Tarptautinėje ginekologų-akušerių konferencijoje, bet ir kartu su žmona aplankė Amsterdamą. Po Braziliją pakeliauti galimybę turėjo ir gamtininkai Tadas Ivanauskas, Konstantinas Aris, J. Faustilis ir Alfonsas Palionis, kurie išvyko į ekspediciją medžioti eksponatų Vytauto Didžiojo universiteto Zoologijos muziejui – parodai „Atogrąžų gyvūnai“. Šios kelionės metu jie turėjo progą susipažinti su Brazilijos flora ir fauna, Amazonės miškais ir vietine kultūra. Apie šią ekspediciją yra išleista T. Ivanausko knyga „Trys mėnesiai Brazilijoj“.

Kas? Paroda „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“.

Kur: Istorinės LR Prezidentūros sodelyje.

Kada: veikia iki spalio 31 d.

Susikirtę keliai

Gabus jaunuolis J. Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsč., Trakų apskr.–1934 m. spalio 24 d., Kaunas) iš pradžių baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neužsisklendė kunigystėje. Fribūro (Šveicarija) universitete baigė istorijos, filosofijos ir socialinių mokslų studijas, parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje 16 a. iki jėzuitų atvykimo“ (Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919), ją 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų. Ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki pat mirties. Tuo metu, kai jis 1920 m. birželio 19 d. tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti.

Prieštaringai vertinama vadinamoji spekuliacinė byla (kilusi paaiškėjus, kad Lietuvos diplomatiniu paštu į sovietų Rusiją buvo gabenamas sacharinas ir kitos prekės – red. past.) nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą. Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai.

Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas A. Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas.

Likimo ironija, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto Antano Smetonos redaguojamame „Vaire“.

Mįslingi pasikėsinimai

J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl pasikėsinimų juos nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir ministrą Ernestą Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje (organizacija „Geležinis vilkas“ taip pat siejama su A. Voldemaro asmeniu) buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys.

Tiesa, Rapolo Skipičio liudijimu, galėjo būti ir kiek pikantiškesnė pasikėsinimo prieš J. Purickį versija – kad į jį šovęs pats A. Voldemaras. Įtikinamesnė versija, kad į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto.

Veikla: Dr. J. Purickis, L. Žurnalistų Sąjungos Pirmininkas: (Estų karikatūristo E. Janimegi šaržas) // Naujas žodis. - 1932 m, Nr. 8, psl. 147.

Buvo parengti du P. Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta Lietuvos ir Lenkijos bendra ekonominė ir užsienio politika, bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju.

J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą, kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, o A. Voldemaras buvo griežtas tokio pasiūlymo priešininkas, teigęs, kad šio projekto priėmimas būsiąs Lietuvos nepriklausomybės palaidojimas (Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2).

Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovęs jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335). Tai mažai tikėtina, bet kaip P. Hymanso projekto priešininkas, A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek 1921 m. lapkričio 25 d. prieš E. Galvanauską, atstovavusį Lietuvai Tautų Sąjungoje ir tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto.

Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo skeveldrų, įmetus sprogstamąją medžiagą į jo butą (name priešais dabartinį „Akropolį“), gerokai nukentėjo (Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1).

Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika ir sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Prieš A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį ir E. Galvanauską (atrodo, jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name).

Skandalingoji byla

J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių padarinių ne tik jam pačiam. Ji sukėlė Antano Tumėno vyriausybės (1925) krizę, o jos nagrinėjimas sukėlė didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais.

J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu.

Bylai, kurios vienas iš veikėjų buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“ byla. Ši byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą.

Vėliau kaltę bandyta suversti kontrabandą išaiškinusiam krašto apsaugos ministrui Konstantinui Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Beje, jis pats savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir nieko dėtą Kiprą Petrauską. Galiausiai byla kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą (Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380).

Vienas J. Purickio kritikų A. Voldemaras, reikalavęs, kad jis būtų patrauktas jį į teismą ir atsistatydintų, kaltintas dviveidiškumu: esą jam pačiam rūpėjęs užsienio reikalų ministro postas.

A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ (Teisman! [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2) skatino imtis aktyvesnių veiksmų, opozicijos nuomone, prieš vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį (Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158).

Palanki baigtis

Jau nagrinėjant šią bylą įvairios politinės jėgos spaudė, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras Antanas Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją nagrinėti krikščionių demokratų blokui Seime – kitaip sakant, ją numarinti.

„Teisės“ žurnalo straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“ išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iškart buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėmis (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72).

Įvaizdis: Senovės apaštalas. šių dienų apaštalas (J. Purickio karikatūra // Socialdemokratas. - 1923 m., balandžio 22 d., p.1.

Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, buvo grasinama atleisti jo narius. Viena priežasčių, kodėl iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininkų buvo atleistas Augustinas Janulaitis (vėliau paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju), galėjo būti tribunolo nepaklusnumas ne tik oficialiai įvardijamu teisėjų mantijų klausimu, bet ir dėl J. Purickio bylos. A. Janulaitis šia byla buvo suinteresuotas ne tik kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, bet ir kaip prisidėjęs prie jos iškėlimo, mat dar 1922 m., būdamas Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultu Berlyne, atsakė į Petro Klimo su šia byla susijusias užklausas.

Spaudimas, atrodo, Vyriausiajam Tribunolui padėjo išteisinti J. Purickį. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes tai, kas nedraudžiama, buvo galima traktuoti kaip leistinas dalykas.

Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti į Rusiją sacharino ir ten jo parduoti, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas į Lietuvą. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito ir kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, kad vežami vagonai su cukrumi ir miltais – Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.

Proceso peripetijos

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje 1919–1920 m., susitaręs su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kanceliarijos vedėja Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu, supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais, valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus.

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje, privatiems reikalams naudojo valstybės pinigus. Tik dalis jų buvo grąžinta markėmis nagrinėjant bylą ir jau kritus jų kursui.

Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ – J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio – bylos, kol visai jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje atsisakyta.

Be to, dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus.

T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86) atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą vieninteliame epizode buvo paskelbtas Zacharas Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis.

Ministras išteisintas

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, neturėjusi lėšų įvykdyti pasižadėjimą – padėti badaujantiems Rusijoje, tad nebuvę pakankamai įrodymų, kad kontrabanda siekta pasipelnyti. Kokaino būta tik 4 kg – jis slėptas dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui. Tačiau jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas.

Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus statinaitės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvusi, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina.

Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Dėl ankstesnių J. Purickio su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite veiklų reikia pasakyti, kad jos nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.

J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje ir valdžios sluoksniuose. Teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. Liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras“ (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337).

Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda, tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas jo biografijos faktas.

Pora: laimingai išsigelbėję – A. Voldemaras su žmona Matilda. Trimitas. 1929 m., Nr. 20, p. 325.

Susikirtimas su A. Smetona

Faktas, kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: labai jau norėjo daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o paskui konkurentu Antanu Smetona) jį pulti ir sutrypti.

Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose, buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat labai sudėtinga atsakyti.

Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga, be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės, dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo.

Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir A. Smetona. Negalėdamas sumokėti Kauno miesto ir apskrities komendanto Vlado Braziulevičiaus paskirtos 2 000 litų baudos, „Vairo“ redaktorius porai savaičių sėdo į kalėjimą. Pats A. Voldemaras buvo išsiųstas mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, paskui paliktas Varniuose be teisės sugrįžti į Kauną visu karo padėties laikotarpiu.

Juozas Tumas Valstybės teatre, per Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ premjerą, tada pasakė garsiąją kalbą, kurioje reikalavo paleisti iš kalėjimo pirmąjį valstybės prezidentą A. Smetoną. Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

 

Virtinė kaltinimų

Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras Vincas Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl rašinio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame „Tėvynės balso“ laikraštyje (Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17).

A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėmis kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip leidinio redaktorius (Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60).

Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su paties ne itin mėgstamu Juozu Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas už J. Gabrio įžeidimą per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ („Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3) A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu.

1925 m. birželio 25 d. Kauno antros nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio-Paršaičio įžeidimą spaudoje A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet, padavęs apeliaciją Kauno apygardos teismui, šio teismo 1932 m. spalio 6 d. sprendimu buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1-7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6 ; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267–2411).

1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl Kazio Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimą išspausdinant „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas (Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1) įvertintas kaip netyčinis, dėl nežinojimo, nenorint sąmoningai K. Ambrozaitį įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2).

A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. kilusioje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53 000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas Martynas Yčas byloje kažkodėl buvo tik liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras išteisintas nenustačius nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas įsigaliojus amnestijai dėl senaties).

Šaržas: balsas iš tamsos: „Matysim, ar ilgai tu ten laikysiesi.“ Vėpla. 1929 m., Nr. 7, p. 16.

Skandalas dėl buto

A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo jo kabineto narių nepasitenkinimo ir palaikoma A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo į jį prie Valstybės teatro. Tačiau laukta neilgai: pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta, pasinaudojus tuo, kad tuoj po pasikėsinimo A. Voldemaras išvyko į užsienį.

Ir paleidus vyriausybę, suformavus naują, A. Voldemaras liko populiarus, todėl buvo stengiamasi jį įvairiausiais būdais sukompromituoti ir pašalinti iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą.

A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Ji, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo organizacijos „Geležinis vilkas“ vienas idėjinių vadų, bet tiesiogiai jos veikloje nedalyvavo.

Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką, pasinaudota ir jo nenoru palikti prabangų, specialiai jam įrengtą tarnybinį butą Lietuvos banko pastate. Siekiant jį iškraustyti prievarta, buvo inicijuotas garbės teismas. Teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo ir valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius. Žmonai Matildai teko susitaikyti su iškraustymu, tačiau jis pats nenusileido. A. Voldemaras bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, atsiradusio išmetus daiktus už buto durų ar perkėlus į banko saugyklas. Savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas – apie 0,5 mln. litų, antikvarinius baldus, paveikslus – apie 4,5 mln. litų). Tačiau byla taip pat nepasiekė teismo.

Būta planų šiame bute apgyvendinti popiežiaus nucijų Richardo Bartoloni, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti patalpas, jei būtų paskirtas Lietuvos banko valdytoju (A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84 ; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65 ; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64).

Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti už butą nemokėtą nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30 tūkst. litų, dar apie 20 tūkst. litų bankas buvo išleidęs A. Voldemaro butui įrengti, baldams, už kuriuos bankui taip pat nebuvo kompensuota.

Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo paties A. Voldemaro įsigyta, o kas jo užsakymu pirkta iš valstybinių ar banko lėšų.

Metafora: B. Jermolajevo karikatūroje antstolis Romeo ragina A. Voldemarą išeiti iš buto Lietuvos banko namuose, o A. Voldemaras – Džuljeta neklauso. Sekmadienis. 1930 m., bal. 27, p. 1.

Nenurimo net ir užsienyje

Iškraustyta iš buto Matilda Voldemarienė apsigyveno „Kęstučio“ viešbutyje, o paskui išvyko į vyro tremties vietą – Platelių kleboniją, vėliau – į grafų Šuazelių dvarą Plateliuose.

Beje, A. Voldemaro žmonai bandyta iškelti bylą ir dėl gyvenimo kartu nesusituokus, kai, dar nepanaikinus jos santuokos su A. Jaščenka ir oficialiai nesusituokus, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau Bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko.

1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona Matilda.

1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio veikėjo. Tačiau A. Voldemaras užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas.

1934 m. nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su Jonu Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet, karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinta tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“.

Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas esąs A. Smetona.

Straipsnis kvalifikuotas kaip pavojingas tautai ir valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą ir atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas.

1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Vyriausiasis tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis, tą sprendimą panaikino ir perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo (Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 m. lapkričio mėnesio 8 d. sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 m. baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394).

Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. (Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267). A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti šešių mėnesių kalėjimo bausmė, bet konstatuota, kad jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.

Pats A. Voldemaras 1934 m. vasarį iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką ir prieš „Lietuvos aido“ atsakingąjį redaktorių Simą Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais (Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35). Tačiau bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio, o galiausiai byla numarinta.

Lemtingas žingsnis

Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio Petro Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas inspiravęs šį sukilimą ir netiesiogiai jį palaikęs. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas dvylikai metų sunkųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas.

Iš pradžių A. Voldemaras vėl apsigyveno Zarasuose, o paskui išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną.

Matyt, A. Voldemaras jautėsi gana nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Tas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, labai naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.

Uostamiesčio mero posto siekęs konservatorių kandidatas A. Petrošius savo rinkimų programoje nurodė – jei laimės rinkimus, sieks visą parą Klaipėdoje veikiančios bibliotekos.

Pasirodo, analogų Lietuvoje jau yra.

Pirmoji 24 valandas veikianti biblioteka buvo atidaryta Kaune, M. Romerio universitete, po kelerių metų visą parą veikti pradėjo ir Vilniaus universiteto biblioteka.

Klaipėdoje tokios skaityklos kol kas nėra, tačiau A. Petrošius tikina, jog šio tikslo įgyvendinimui reikia tik politinės valios.

„I. Simonaitytės biblioteka centrinėje miesto dalyje iš esmės turi beveik pritaikytą infrastruktūrą ir ten kažkokios didelės papildomos investicijos tikrai nebūtų reikalingos. Čia iš esmės politinės valios ir tam tikrų techninių sprendimų klausimas“, – teigė politikas.

Anot A. Petrošiaus, visą parą veikianti biblioteka būtų labiau orientuota į moksleivius bei studentus. Nepaisant to, kad uostamiestyje studentų yra žymiai mažiau nei Vilniuje ar Kaune, ši naujovė esą vis tiek pasiteisintų.

„Studentų yra mažiau, bet ne tiek, kad toks objektas negalėtų veikti“, – mano A. Petrošius.

Ar miesto biudžetui ši biblioteka nebūtų nuostolinga? Juk už bibliotekininkų darbą reikėtų mokėti atlygį, įskaičiuojant naktinį tarifą.

A. Petrošius tikina, jog „Klaipėda dažnai „nusipigina“, kalbėdama apie finansus“.

„Manau, kad mes pernelyg susikoncentruojame į finansinį spektrą, tai geriausiu atveju vieno darbuotojo klausimas. Miestas tikrai yra pribrendęs kokybiniam šuoliui, kuris nėra skaičiuojamas keletu tūkstančių eurų per metus. Todėl manau, kad čia tikrai nebūtų tokios išlaidos, apie kurias turėtume diskutuoti, siekiant aukštesnio miesto statuso“, – įsitikinęs politikas.

„Išėjo Domininkas Velička. Bičiulis, kolega politikoje, Vilniaus miesto tarybos Laisvės frakcijos narys. Visada kūrybiškas, visada matantis plačiau, visada trykštantis pozityvumu ir dalijantis džiaugsmą ir bendraamžiams, ir jaunimui. Geros Tau kelionės, Domininkai“,  – savo „Facebook“ paskyroje pirmadienį paskelbė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

D. Velička gimė 1940-aisiais, Vilniaus universitete jis buvo įgijęs fiziko specialybę, dirbo tuometiniame Visasąjunginiame statybinių medžiagų mokslinių tyrimų institute.

Nuo 1999-ųjų D. Velička priklausė Lietuvos liberalų sąjungai, 2000-2004 metų kadencijoje buvo Seimo narys, pastaruoju metu dirbo Vilniaus savivaldybės taryboje, į ją pateko su R. Šimašiaus Laisvės partija.

Lietuvos žiniasklaidoje jis yra publikavęs kelis šimtus straipsnių vyno kultūros klausimais, skaitė paskaitas šia tema.