Užrašą ketina palikti

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas kovo 30 d. pasirašė įsakymą, kuriuo „nuasmenino“ dvi vardines galerijas – P.Domšaičio Klaipėdoje ir Vytauto Kasiulio Vilniuje.

Tokių kalbų, kad galerijos pavadinimas Klaipėdoje gali keistis, girdėjosi jau senokai.

Kodėl šito prireikė?

„Čia buvo bendra strategija. Ne tik P.Domšaičio galeriją, bet ir V.Kasiulio dailės muziejų pervadinome į Lietuvos diasporų dailės muziejų. Vieno autoriaus vardu pavadinti padaliniai turi gana ribotą galimybę dominti platų ratą žmonių. Žinoma, dalis žmonių puikiai žino, kas yra P.Domšaitis ir kas yra V.Kasiulis, bet mūsų, Nacionalinio dailės muziejaus, paskirtis yra daugiau panoraminis ir platus vaizdas“, – dienraščiui aiškino A.Gelūnas.

Jo teigimu, iš Klaipėdos galerijos niekur nedings P.Domšaičio darbų ekspozicija ir ant fasado pavadinimas „P.Domšaičio galerija“ esą liks visada, nes būtent čia yra šio iš Rytprūsių kilusio ir pasaulyje pagarsėjusio dailininko darbų kolekcija.

Figūra: Klaipėdoje jau beveik du dešimtmečius yra eksponuojama apie pusė tūkstančio Rytprūsių meno pasaulio garsenybės – čia gimusio dailininko P.Domšaičio darbų.

A.Gelūnas patikslino, kad Klaipėdos dailės muziejui nuo šiol atsivers daugiau galimybių rodyti įvairesnes tarptautines, nacionalinio lygmens parodas, kurios galėtų būti atvežtos net ir iš Vilniaus.

Esą su šia bendra strategija yra susiję ir padalinių pavadinimų pakeitimai.

„P.Domšaitis gal ir pasaulinio garso figūra, bet – ribotam ekspertų ratui, tai nėra nei Van Goghas, nei M.K.Čiurlionis, nei Picasso. Galerijos pavadinimas niekur nedingsta, bet mums atrodo, kad ateityje reikėtų vengti pavadinti, gal kiek skubotai, vieno žmogaus vardu visą muziejų“, – paaiškino A.Gelūnas.

Nebūtina naikinti atminties

Tačiau klaipėdietis istorikas Dainius Elertas įsitikinęs, kad galerijos nuasmeninimas yra klaida, nes P.Domšaitis gal ir nėra itin tvirtais saitais su Klaipėda susijęs, bet jis – pasaulio figūra, todėl esą visiškai nebuvo būtina naikinti nei jo vardo, nei atminties.

Visiškai nebuvo būtina naikinti nei to vardo, nei atminties, tai yra persona, per kurią buvo galima atverti muziejų pasauliui.

„Sunku suvokti, kaip užgimė ta galerijos „nuasmeninimo“ koncepcija. Bet P.Domšaičio vardas galeriją darė įdomesnę žymiai platesniam meno mylėtojų ratui, pavyzdžiui, kalbant apie išeiviją. Tad klausimas, kiek bus naudingas galerijos pavadinimo pakeitimas? Paimkime bet kokį kitą miestą, ne Klaipėdą, bet, tarkime, Mažeikius. Mažeikių dailės muziejus. Kaip tai skamba? Tas galerijos mastelis iš karto susitraukia, susiaurėja, o asmenybės pavardė pavadinime iš karto išplečia besidominčiųjų ratą“, – kalbėjo D.Elertas.

Dainius Elertas / Redakcijos archyvo nuotr.

Istoriko teigimu, P.Domšaičio galerijoje, remiantis šio dailininko vardu ir gyvenimo pavyzdžiu, buvo galima labiau išplėtoti išeivių kūrybos pristatymą istorinių lūžių metu.

D.Elerto manymu, pritrūko šio garsaus kūrėjo vardo kūrybingesnio panaudojimo, kad būtų pritrauktas lankytojų dėmesys globaliomis temomis, kurios yra įdomios ne tik Klaipėdai.

„Dabar gi, pakeitus galerijos pavadinimą, turiu įtarimą, kad slystelėsime į provincialumą blogąja prasme. Toks įspūdis, kad muziejaus misija susiaurėja iki vieno taškelio – Klaipėdos dailės. Bijau, kad tie idėjų resursai bus greitai išsemti ir gana greitai pasieksime dugną. Visiškai nebuvo būtina naikinti nei to vardo, nei atminties, tai yra persona, per kurią buvo galima atverti muziejų pasauliui. Dabar viskas, kas buvo iki šiol, tarsi nubraukiama ir pasiūloma prastesnė idėja“, – dėstė D.Elertas.

Norėtų daugiau aiškumo

Klaipėdiečio manymu, A.Gelūno sumanyta galerijos pertvarkos koncepcija neprašoka savivaldybės lygio.

„Tai yra būtent koncepcijos klausimas, nes būtent pavadinimas atspindi koncepciją. Pavadinimas nėra vien tušti žodžiai, už jo turi slypėti kažkoks turinys. Tad tas turinys, kuris dėliojamas tam tikrais principais, ir yra iš esmės koncepcija. Vienas dalykas atsiremti į P.Domšaičio kūrybą ir ką ja galima pasiūlyti lankytojams ir antra, ką galės pasiūlyti tiesiog Klaipėdos dailės muziejus. Reikia pripažinti, kad Klaipėda meno pasauliui nesubrandino daug pasaulinio lygio menininkų“, – pastebėjo klaipėdietis istorikas.

Persekiojimas: P.Domšaičio kūrybą prieš beveik devynis dešimtmečius naciai Vokietijoje įtraukė į „išsigimusio meno“ sąrašus, paties dailininko veikla buvo varžoma, tad jis buvo priverstas išvykti į Austriją, o po karo – į Pietų Afrikos Respubliką.

Todėl, D.Elerto įsitikinimu, prieš nuasmeninant žinomos galerijos pavadinimą, vertėjo gerai pasverti, ar vartotojams, laukiantiems, kad ta institucija aktyviai veiktų, būtų ne mažiau svarbu žinoti, ką tie pakeitimai reiškia, tačiau kol kas esą aiškaus atsakymo nėra.

„Kad tie atsakymai taptų aiškesni, manyčiau, būtų tikslinga pasitarti su Klaipėdos kultūros bendruomene, sužinoti, kokie jų lūkesčiai, kokios idėjos tuo klausimu sklando. Tokiu atveju ta galerijos pertvarka galbūt pajudėtų link kokybės kėlimo, nes dabar matome tik keistus formalius žingsnius, už kurių neaišku kas slypi ir nežinia ką jie reiškia“, – pabrėžė klaipėdietis.

P.Domšaičio biografijos faktai

Gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. gimė Kropynų kaime, Rytų Prūsijoje (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) ūkininkų šeimoje.

1907–1910 m. studijavo Kionigsbergo meno akademijoje.

1910–1914 m. tobulinosi Loviso Corintho dirbtuvėje Berlyne. Keliavo po Europą, studijų tikslais lankė Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Florencijos, Sankt Peterburgo muziejus.

1914–1918 m. mobilizuotas į karą, tarnavo Tilžėje, dalyvavo parodose Berlyne.

1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę, gavo Lietuvos Respublikos pasą.

1928 m. Paustininkų bažnyčioje (dab. Zalivnojė, Kaliningrado sr.) susituokė su dainininke Adelheide Armhold (1900–1992).

1937 m. P.Domšaičio paveikslai eksponuoti kilnojamoje „Išsigimusio meno“ („Entartete Kunst“) parodoje, dailininkas patyrė profesinės veiklos suvaržymus, jo kūriniai pašalinti iš Vokietijos muziejų.

1943 m. iš Berlyno persikėlė gyventi į Austriją.

1949 m. kartu su žmona išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką.

1949–1965 m. gyveno Keiptaune, intensyviai kūrė, rengė individualias parodas, dalyvavo grupinėse parodose PAR, Rodezijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje.

1964 m. laimėjo Pietų Afrikos Respublikos premiją „Artists of Fame and Promise“.

1965 m. lapkričio 14 d. P.Domšaitis mirė, palaidotas Keiptaune.

1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) iš dailininko našlės įsigijo P.Domšaičio kūrybinį palikimą – 800 kūrinių.

1989–2001 m. Lietuvių fondas perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 P.Domšaičio kūrinių.

2001 m. liepos 26 d. Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti P.Domšaičio kūrinių ekspozicija, įkurtas P.Domšaičio kultūros centras.

2004 m. Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta P.Domšaičio vardu, po 17 metų tas vardas panaikintas, nors iškabą ant fasado pažadėta palikti.

Šaltinis: www.lndm.lt

Berlyne gyvenanti lietuvių kilmės pianistė, Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos dėstytoja, Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narė, profesorė R. Lampsatytė šiais metais kartu su iliustratore iš Izraelio S. Yeshayahu išleido knygą „Marijona stebuklų šalyje“ apie legendinę Lietuvos tarpukario scenos žvaigždę, operos solistę, scenografo Liudo Truikio mūzą Marijoną Rakauskaitę. Knygą puošia daugiau nei 30 autorinių S. Yeshayahu piešinių. Tai pirmoji knyga iš serijos, skirtos vaikams ir paaugliams, kurioje bus pristatomos Lietuvai svarbių ir įkvepiančių asmenybių biografijos.

Žymi pianistė R. Lampsatytė, gimusi JAV, dabar įsikūrusi Berlyne, profesoriaujanti Hamburge, dažnai sutinkama ir Lietuvoje. Čia ją atveda ne tik įvairiausi projektai – koncertų savo buvusiems mokiniams organizavimas, knygų, meno parodų pristatymai, – bet ir namų jausmas. Ji yra savotiška lietuviško meno ir Vydūno dvasios skleidėja pasaulyje, naujų Lietuvos talentų ieškotoja ir puoselėtoja.

Berlyne ir Vilniuje gyvenanti pianistė, muzikologė išleido jau septintąją knygą, įkvėpusią ją taip pastatyti paminklą operos solistei ir toliau ieškoti neįvertintų, nepelnytai Lietuvoje pamirštų asmenybių.

Formavosi vokiškoje aplinkoje

Kauno rajono muziejuje žiūrovui pristatoma P.Domšaičio kūrybinio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota jo žmonos dainininkės ir vokalo pedagogės Adelheide Armhold artimųjų. Kolekcijos pagrindu tapo P.Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos 26 pastelės. Jas papildo antrojo dainininkės vyro Jurgio Bistricko (Kazimiero Žvirono) du grafikos darbai ir Sidnėjaus lietuvių klube vykusios parodos-kultūrinės popietės plakatas, liudijantis K.Žvirono pastangas garsinti Prano Domšaičio kūrybą.

P.Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijoje, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose Vokietijos modernistais Karlu Schmidtu-Rotluffu, Chaimu Soutine‘u, Emiliu Nolde, Marku Chagallu.

P.Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijoje, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose Vokietijos modernistais Karlu Schmidtu-Rotluffu, Chaimu Soutine‘u, Emiliu Nolde, Marku Chagallu.

Dailininkas gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, Kruopynų kaime. Šį peizažą nešiojosi savo mintyse ilgus metus. Šeimoje buvo vyriausias iš keturių brolių, veikiausiai dėl šios priežasties į jį kaip ūkio paveldėtoją buvo dedamos viltys. Tėvas nelengvai susitaikė su sūnaus sprendimu rinktis dailininko kelią. P.Domšaitis studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje, tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą. Parodose dalyvavo nuo 1911 m. Studijavo meno muziejų kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Amsterdame, Londone. 1914 m. buvo trumpam nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munchą. 1937 m. Nacionalsocialistų kampanijos prieš modernųjį meną metu jo kūriniai pašalinti iš Nacionalinės galerijos Berlyne ir Štetino meno muziejaus, po metų vienas paveikslas eksponuotas nacių surengtoje kilnojamojoje parodoje "Išsigimęs menas". Kaip lietuvių dailininkas pirmą kartą prisistatė 1946–1947 m. karo pabėgėlių parodoje. Gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki 1949 m., vėliau, žmonai A.Armhold gavus kvietimą dėstyti dainavimą Pietų Afrikos Respublikos (PAR) Keiptauno universiteto muzikos koledže, su ja išvyko į Keiptauną. Rengė personalines parodas įvairiuose PAR miestuose, dalyvavo lietuvių išeivių parodose JAV, Kanadoje. Tapo pripažintu PAR dailininku: 1963 m. P.Domšaičio kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje, o 1964 m. jam skirtas prestižinis Pietų Afrikos dailės apdovanojimas "Garsūs ir vilčių teikiantys menininkai" ("Artists of Fame and Promise"). P.Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. po sunkios ligos. Palaidotas Keiptauno kapinėse.

Tautiečiams beveik nežinomas

Įvairiais gyvenimo etapais dailininkas ieškojo savo lietuviškos tapatybės, buvo užmezgęs ryšį su Vladu Eidukevičiumi, trumpą laiką po studijų dėstė architektūrą ir piešimą ne tik Karaliaučiuje, bet ir Kaune. Pasak menotyrininkės Genovaitės Vertelkaitės-Bartulienės, kaip Mažosios Lietuvos sūnus, ilgą laiką gyvenęs vokiškame Karaliaučiuje, P.Domšaitis turėjo mažai ryšių su didžiąja Lietuva ir jos dailininkais: "P.Domšaitis buvo tarsi izoliuotas nuo tiesioginio kontakto su Nepriklausomos Lietuvos menininkais ir, nors buvo pažįstamas su tapytoju V.Eidukevičiumi, tačiau tarpukario Lietuvos visuomenei kaip dailininkas liko beveik nežinomas. Šioje plotmėje yra iškalbinga dailininko signatūros (parašo, kuriuo pasirašomi kūriniai – red. past.) genezė (iš vokiškos Franz Domsheit į lietuvišką Pranas Domšaitis), lietuvių liaudies meno studijos Žemaitijoje ir 1920 m. gautas lietuviškas pasas."

Kolekcijoje esančios P.Domšaičio pastelės pasižymi žanrų įvairove. Vyrauja religiniai siužetai (10 kūrinių). Gausiausia "Bėgimo į Egiptą" grupė (5 pastelės), iliustruojanti P.Domšaičio mirties patale ištartus žodžius: "Aš visada kelyje..." Skaičiumi šiek tiek mažesnė – "Nukryžiavimo" scena (3 pastelės) ir po vieną "Karalių pasveikinimą" bei "Piemenėlių pagarbinimą". Dalis pastelių buvo sukurtos kaip prototipai ar variantai Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomiems kūriniams. "Bėgimo į Egiptą" pastelių pagrindu sukurti aliejinės tapybos darbai.

Nulemta bizantinių atvaizdų

Apytiksliai XX a. šeštajame dešimtmetyje sukurta pastelė "Piemenėlių pagarbinimas" tapo prototipu 1960 m. to paties pavadinimo aliejinės tapybos darbui. Vėliau kompozicija buvo kiek patobulinta. Religines pasteles papildo aštuoni skirtingais laikotarpiais sukurti peizažai, penki portretai, dvi pastelės, vaizduojančios laivus, ir viena – naminius gyvūnus.

Aštuoni eksponuojami peizažai, įvairiais laikotarpiais kurti Austrijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, šalia religinių siužetų yra tapę P.Domšaičio kūrybos antruoju leitmotyvu. Tai Pietų šalių miestelių architektūriniai vaizdai, trobelės Austrijoje, artimos gimtųjų Kruopynų peizažams, Pietų Afrikos platumų kraštovaizdžiai, atvedę jį prie vaizdo išgryninimo. Tapytojas yra taip kalbėjęs apie dailę: "Moderniosios dailės kūrinys privalo spinduliuoti vidiniu gyvenimu. Kompozicija ir spalvų parinkimas tėra tik priemonės, kuriomis dailininkas išreiškia savąją pasaulio sąrangos vidinę sampratą. Todėl moderniajai tapybai nederėtų vien tik kopijuoti gamtą, tokią, kokią mums atskleidžia fizinės akys. Verčiau paveikslo kompoziciją turėtų apspręsti matematinio pobūdžio įstatymai, savu ruožtu atspindintieji slėpininguosius erdvės dėsnius ir begalybės neišaiškinamybę. Ir kuo stipresnė menininko intuicija, tuo jis bus pajėgesnis ištyrinėti tiek daiktų esmę, tiek ir dieviškosios tvarkos sąryšingumą – Absoliutą."

Penki eksponuojami portretai kurti XX a. šeštajame dešimtmetyje. Iš jų išsiskiria ankstyviausias "Čigono ir vaiko" eskizinis portretas, sukurtas tarp 1925–1933 m. Šią tautinę grupę P.Domšaitis dažnai piešdavo kelionių po Balkanų šalis metu. Keturi "Barzdotų vyrų portretai" sukurti apie 1955 m., jų ikonografija nulemta bizantinių Jėzaus Kristaus atvaizdų.

Paroda Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris) veikia iki balandžio 29 d.

Parodoje pristatoma P. Domšaičio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota artimų dainininkės ir vokalo pedagogės Adeleide Armhold giminių. Kolekcijos pagrindu tapo dainininkės sutuoktinio dailininko išeivio Prano Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos pastelės.  

P. Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijos rėmuose, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose su K. Schmidtu-Rotluffu, Ch. Soutine‘u , E. Nolde, M. Chagallu.

Įvairiais gyvenimo etapais dailininkas ieškojo savo lietuviškos tapatybės, buvo užmezgęs ryšį su Vladu Eidukevičiumi, trumpą laiką po studijų dėstė architektūrą ir piešimą ne tik Karaliaučiuje, bet ir Kaune. P. Domšaitis buvo tarsi izoliuotas nuo tiesioginio kontakto su Nepriklausomos Lietuvos menininkais ir, nors buvo pažįstamas su tapytoju V. Eidukevičiumi, tačiau tarpukario Lietuvos visuomenei kaip dailininkas liko beveik nežinomas.

Išlikusi gausybė motyvų ir siužetinių sprendinių ieškojimų įvairovė kalba apie dailininko darbštumą ir produktyvumą. Kolekcijoje esančios P. Domšaičio pastelės pasižymi žanrine įvairove. Vyrauja religiniai siužetai. Gausiausia Bėgimo į Egiptą grupė, iliustruojanti P. Domšaičio mirties patale ištartus žodžius: „Aš visada kelyje...“. Skaičiumi šiek tiek mažesnė – Nukryžiavimo scena ir po vieną, Karalių pasveikinimą bei Piemenėlių pagarbinimą.  

Religines pasteles papildo aštuoni skirtingais laikotarpiais sukurti peizažai, penki portretai, dvi pastelės vaizduojančios laivus ir viena – naminius gyvūnus. Dvi pastelės nebaigtos, kai kurios – dvipusės. 

Peizažai, įvairiais laikotarpiais kurti Austrijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, šalia religinių siužetų yra tapę P. Domšaičio kūrybos antruoju leitmotyvu. Tai Pietų šalių miestelių architektūriniai vaizdai, trobelės Austrijoje artimos gimtųjų Kruopynų peizažams, Pietų Afrikos platumų kraštovaizdžiai  formavo  dailininko stilių visuose kūrybos etapuose ir atvedė jį prie vaizdo frontalumo ir išgryninimo.

Beveik visi penki portretai kurti 6-me dešimtmetyje. Iš jų išsiskiria ankstyviausias Čigono ir vaiko eskizinis portretas, sukurtas tarp 1925–1933 m. Šią tautinę grupę P. Domšaitis dažnai piešdavo kelionių po Balkanų šalis metu.

Dailininkas gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, Kruopynų kaime. Šį peizažą nešiojosi savo mintyse ilgus metus. P. Domšaitis studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje, tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą. Parodose dalyvavo nuo 1911 m. Studijavo meno muziejų kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Amsterdame, Londone. 1914 m. buvo trumpam nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munchą. Jo kūrinių įsigijo Karaliaučiaus, Liubeko, Štetino muziejai.

1937 m. Nacionalsocialistų kompanijos prieš modernųjį meną metu jo kūriniai pašalinti iš Nacionalinės galerijos Berlyne ir Štetino meno muziejaus, po metų vienas paveikslas eksponuotas kilnojamoje parodoje „Išsigimęs menas“. Kaip lietuvių dailininkas pirmą kartą prisistatė 1946–1947 m. karo pabėgėlių parodoje. Gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki 1949 m., vėliau, žmonai Adelheide Armhold gavus kvietimą dėstyti dainavimą Pietų Afrikoje Keiptauno universiteto muzikos koledže, su ja išvyko į Keiptauną. Rengė personalines parodas įvairiuose Pietų Afrikos Respublikos miestuose, dalyvavo lietuvių išeivių parodose JAV, Kanadoje. Pietų Afrikos Respublikoje tapo pripažintu šios šalies dailininku: 1963 m. P. Domšaičio kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje, o 1964 m. jam skirtas prestižinis Pietų Afrikos dailės apdovanojimas „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (Artists of Fame and Promise). P. Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. po sunkios ligos. Palaidotas Keiptauno kapinėse.

Joje eksponuojamos tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio XX a. 3–4 dešimtmečiais sukurtos pastelės ir akvarelės iš LDM saugomo dailininko 665 kūrinių rinkinio.

Tai gimtinės peizažai, kelionių po Europą vaizdai, įspūdingi portretai ir kompozicijos. Kūriniai rodomi pirmą kartą.

Iš Mažosios Lietuvos kilęs P.Domšaitis yra vienas žymiausių lietuvių išeivijos tapybos atstovų. P.Domšaičio galerijoje nuolat veikiančioje ekspozicijoje pristatomi 285 rinktiniai jo darbai.

Nematytų P.Domšaičio kūrinių paroda LDM P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) veiks iki balandžio 23 d.

LDM P.Domšaičio galerijos visų ekspozicijų lankymas – 1,80 Eur, taikomos nuolaidos.

Ritmingi, sodrūs afrikietiškų būgnų garsai užpildė M.Žilinsko dailės galerijos erdves, kuriose veikia rinktinių Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinių paroda "Visuomet kelyje", skirta 135-osioms kūrėjo gimimo metinėms pažymėti.

Magiški ritmai lydėjo apsilankiusiųjų žingsnius ir kūrė paslaptingą nuotaiką, atspindinčią parodoje eksponuojamus paveikslus.

Du kūriniai viename

Ekspozicijoje galima išvysti tapybos darbus, pasteles, akvareles surinktas iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir kitų privačių asmenų meno kūrinių kolekcijų. Apžvelgti galima ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko galerijoje saugomus kūrėjo darbus.

53 parodoje esantys paveikslai supažindina ne tik su išskirtine P.Domšaičio kūryba, bet ir su intriguojančiais jo tapymo metodais, atsiskleidžiančiais dvipusiuose paveiksluose ("Peizažas" – "Natiurmortas", "Afrikiečiai proskynoje" – "Bėgimas į Egiptą", "Afrikietės dirba. Karu" – "Peizažas su trimis figūromis", "Afrikietės" – Be pavadinimo). Šie darbai, kuriuose abi drobės pusės meniškumu nenusileidžia viena kitai – intriguoja, žaidžia žiūrovo žvilgsniu, atskleidžia nevaldomą menininko kūrybinę energiją.

Kaip teigiama parodos anotacijoje, kūriniai ekspozicijai atrinkti ir ekspozicija suformuota siekiant pateikti koncentruotą ilgos dailininko gyvenimo kelionės nuo Kruopynų kaimo Mažojoje Lietuvoje iki Keiptauno Pietų Afrikoje vaizdą.

Kūrybinis palikimas

Parodos pavadinimas sufleruoja, kad joje galima išvysti kūrinių iš įvairių menininko gyvenimo tarpsnių. P.Domšaitis buvo kūrybai atsidavęs žmogus, negailėdavęs nei laiko, nei jėgų savo meninėms vizijoms įgyvendinti, tad dailininko kūrybinis palikimas gausus ir unikalus.

Ekpozicijoje šalia artimųjų portretų, natiurmortų, žemiško kolorito gimtinės peizažų galima išvysti ir kūrėjo kompozicijas religine tematika, kurią jis taip mėgo. Ankstyvuosiuose menininko paveiksluose regimas realistinis pasirinkto motyvo atkartojimas drobėje, neįkyrus, kiek prislopintas koloritas.

Kompozicijos elementams išryškinti P.Domšaitis rinkdavosi juodą kontūrą, kuris vietomis išplonėdavo, sutrūkdavo ar tapdavo vos regimas. Realistinę kūrinių stilistiką keitė ekspresyvi raiška, kurioje piešinys atliepdavo dailininko vidines būsenas, išgyvenimus, pamąstymus apie gyvenimą, būtį. Spalvų kontrastai tapo ryškesni, potėpiai dinamiškesni, paveikslų paviršiai grubesni, kompozicijos sklidinos veiksmo. Šiuo laikotarpiu menininkas, anot menotyrininkų, perėjo prie pirmųjų kompozicijų tema "Bėgimas į Egiptą", kuri jam, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam toli nuo tėvynės, tapo itin svarbi.

Kiek vėliau P.Domšaičio kūryboje pasireiškė naujojo daiktiškumo krypties įtaka. Kaip pastebima parodos anotacijoje, 1933 m. Trečiojo reicho pradėta kampanija prieš modernųjį meną, dailininką įstūmė į nepageidaujamų menininkų sąrašus ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse menininkas prieglobstį rado Austrijoje, o 1949 m. kartu su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Atrasti Afriką ir save

Būdamas 69-erių kūrėjas tarsi atrado save iš naujo. Toli nuo Europos, dar toliau nuo Lietuvos – Keiptauno mieste – prasidėjo naujas dailininko kūrybinio pakilimo laikotarpis, kuriam būdingi saviti spalviniai deriniai, aiškios, neperkrautos kompozicijos.

P.Domšaitis vaizdavo Afrikos žmonių kasdienybę, jautriai perteikdamas abstrakčius, psichologizuotus jų portretus, judesius, gestus. Svarbus tapo "spalvinių plotų ir vaizduojamų figūrų ritmiškumas", natūrali, gamtoje sklindanti šviesa. Šiuo laikotarpiu menininkas sugrįžo "prie religinės tematikos kūrinių, plėtojo kelis pamėgtus Naujojo Testamento siužetus – bėgimo į Egiptą, apreiškimo, karalių pagarbinimo, nukryžiavimo. Siekė ne vaizduoti, o interpretuoti materialųjį pasaulį. Gilinosi į perteikiamų reiškinių esmę".

Mėgaudamasis tradicijų, ritualų, gilių papročių prisodrintu afrikiečių gyvenimu, priimdamas jį kaip unikalią gyvenimišką patirtį ir perteikdamas ją savo drobėse, P.Domšaitis, anot menotyrininkų, artėjo prie kūrybos ir būties paslapties atskleidimo.

"1965 m. lapkričio 14 d. nuskambėjo paskutinieji P.Domšaičio žodžiai: "Aš visuomet kelyje", apibūdinantys nerimąstingą kūrėjo sielą, godžiai geriančią gyvenimo syvus.

Save įvardydamas "tarpininku, kuriam nežinia kodėl teko išskirtinė dovana ar malonė – gebėjimas vaizdais perteikti būties paslapčių vizijas, nuojautas ir pajautas", – kūrėjas palieka nedylančias pėdų žymes, besidriekiančias nuo kaimelio Mažojoje Lietuvoje iki šamaniškais būgnų garsais, slaptingais ritualais išmargintos Afrikos.

Kas? Paroda "Visuomet kelyje. Tapyba iš privačių rinkinių".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 27 d.

M. Žilinsko dailės galerijoje ateinančią savaitę atidaroma jubiliejinė Prano Domšaičio (1880–1965) kūrybos paroda „Visuomet kelyje. Tapyba iš privačių rinkinių“.

Šiemet minimos 135-osios P. Domšaičio gimimo metinės paskatino Lietuvos išeivijos dailės fondą surengti parodą, kurioje pristatomi fondo ir kitose privačiose kolekcijose – Nerijaus Dagilio, Rolando Valiūno, Ramunės ir Antano Zabulių – esantys dailininko kūriniai. Paroda suteikia galimybę pažvelgti ir į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje saugomus P. Domšaičio kūrinius, į muziejų patekusius kaip privačių asmenų dovanos, visų pirma dailininko našlės Adelheidės Armhold-Domšaitienės-Žvironienės (1901–1992) ir jos antrojo vyro Kazio Žvirono (1904–2001).

Parodoje eksponuojami 53 kūriniai – aliejiniai paveikslai, pastelės, akvarelės. Kūriniai parodai atrinkti ir ekspozicija suformuota siekiant pateikti koncentruotą ilgos dailininko gyvenimo kelionės nuo Kruopynų kaimo Mažojoje Lietuvoje iki Keiptauno Pietų Afrikoje vaizdą.

P. Domšaičio kūrybai, kuri Vokietijoje, o vėliau Pietų Afrikoje skleidėsi veikiama vyraujančių XX a. moderniosios dailės tendencijų, būdingos lygia greta besivystančios ir kas kelerius metus atgyjančios gana skirtingos meninės kalbos linijos. Dailininko kūrybos pradžia pažymėta vėlyvojo impresionizmo ženklu. Ankstyvuosiuose kūriniuose vyravo gimtojo krašto gamtos ir kasdienybės vaizdai. Lūžis įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais.

Tapybinio realizmo stilistiką jo kūriniuose keitė ekspresionizmui artimesnė autoriaus išgyvenimų raiška, supaprastintos formos, įvairi tapybos paviršiaus struktūra, sodrios spalvos. Sėkmės ir pripažinimo Vokietijoje laikotarpį nutraukė Trečiojo reicho nuo 1933 m. pradėta kampanija prieš modernųjį meną, paskelbtą „išsigimusiu“ (Entartete Kunst).

Patekęs į nepageidaujamų dailininkų sąrašus, P. Domšaitis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse rado prieglobstį Austrijoje, o 1949 m. kartu su žmona išvyko į Pietų Afriką. Pirmaisiais metais Pietų Afrikoje P. Domšaitis daug keliavo, analizavo naują aplinką ir tiksliai perteikė įspūdžius, vaizduodamas afrikiečių darbus, ritualus ir aplinką. Tolimoje šalyje radęs palankią kūrybai atmosferą, dailininkas intensyviai kūrė, rengė personalines parodas, dalyvavo bendrose parodose. Jo vardas ir kūryba tapo neatsiejama Pietų Afrikos XX a. dailės istorijos dalimi.

Dailininko kūrybos palikime intriguoja gausūs dvipusiai paveikslai, kurių antra pusė meniškumu neretai nenusileidžia pirmai. Dėl šios priežasties parodoje pirmą kartą visuomenei bus pristatytos abi P. Domšaičio dvipusių paveikslų dalys.

VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondas, įsteigta „Lewben Art Foundation“, – nevalstybinė institucija, kurios tikslas – sistemingai tyrinėti išeivijos dailę ir grąžinti kūrinius į tėvynę. Lietuvos išeivijos dailės fondo administruojamą kolekciją sudaro Lietuvos išeivių darbai nuo XIX a. pradžios iki šių dienų.

Paroda veiks iki šių metų : 2015 06 12–2015 07 27

Papildomą informaciją teikia – Ugnė Bužinskaitė, tel. +370 621 84256, el. paštas ugne.buzinskaite@iseivijosdaile.lt

Kas? P. Domšaičio parodos „Visuomet kelyje. Tapyba iš privačių rinkinių“ atidarymas

Kur? M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune

Kada? Birželio 12 d., penktadienį, 17 val.