Numatė pokyčius

Vyriausybė savo programoje numatė pokyčius psichinės sveikatos sistemoje, tad ekspertai valdžiai turi klausimų.

„Mes norime paklausti, kas, kaip, kur kurs tas naujas paslaugas“, – sakė VU profesorius Dainius Pūras.

Nepaisant to, kad pokyčiai reikalingi, jų nebūta jau ilgai.

„Kalbėjome, kad svarbūs strateginiai dokumentai buvo paskelbti dar prieš penkiolika šešiolika metų“, – teigė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

„Labai dažnai problemas mes sprendžiame taip: ar tai medikas nusižudo, ir tada visi pradeda kalbėti apie psichikos sveikatą, arba įvyksta kažkokia kita nelaimė“ – kalbėjo Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

„Tai nedaro garbės Lietuvai. Psichikos sveikatos sistema yra, švelniai tariant, neveiksminga“, – tikino D. Pūras.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše.

Ekspertai sakė, kad per pandemiją lietuviai pradėjo labiau rūpintis savo psichine sveikata, tačiau dažnai specialistai negali pasiūlyti jiems tinkamos pagalbos. Patys psichiatrai pripažįsta, kad psichoterapija įkandama tikrai ne kiekvieno paciento kišenei. Trūksta gydymo paslaugų, tad psichiatrai priversti skirti ne visada būtiną medikamentinį gydymą ir visai nesvarbu, pacientas vaikas, ar suaugęs.

„Ką mes turime, tai vaistus. Išeina, jei žmogus nerimauja dėl to, kad neaišku, kas bus su pandemija, tai mes turime jį gydyti vaistais. Aš čia nematau logikos“, – tvirtino D. Pūras.

Jei žmogus nerimauja dėl to, kad neaišku, kas bus su pandemija, tai mes turime jį gydyti vaistais. Aš čia nematau logikos.

O ir patys gyventojai linkę vaistais piktnaudžiauti.

„Šioje srityje daugumą klausimų mes sprendžiame medikamentiniu būdu. Deja, mūsų šalyje net ir patys gyventojai labai dažnai vertina paslaugos kokybę būtent per prizmę, kad jei mane paguldė į ligoninę, man davė vaistų, jei gydytojas išrašė daug vaistų, tada reiškia, kad manimi čia rūpinasi“, – komentavo A. Dulkys.

Trūksta specialistų

Siūloma sumažinti stacionarinės priežiūros lovų skaičių.

„Pacientai ten guli ne dieną ar dvi, paprastai tai yra ilgalaikiai trijų ar šešių savaičių pacientai. Valstybei tai baisiai kainuoja“, – sakė Sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.

Vietoje to siūlo įkurti bendruomenines paslaugas.

O ambulatorinės psichiatro paslaugos išvis praktiškai neegzistuoja, mat tokiems specialistams mokama du tris kartus mažiau, palyginus su privačiais. Kadangi psichiatrų poreikis didelis, o specialistų mažai, pastariesiems sunku susitvarkyti su krūviu, o dirbti bent trijose skirtingose vietose jau tapo norma.

„Aš žinau vaikų psichiatrą, kurio pavardę būtų galima rasti penkiuose psichikos sveikatos centruose skirtinguose rajonuose“, – tvirtino L. Slušnys.

Valdžia ėmėsi didinti valstybės finansuojamų vietoje rezidentūroje skaičių. Tačiau norinčių dirbti psichinės sveikatos srityje itin mažai ir greitai naujais specialistais rinka nepasipildys.

„Medicinoje yra taip: jeigu tau reikia specialisto, deja, tau reikia nusiteikti vos ne dešimčiai metų“, – aiškino L. Slušnys.

Kad reformų reikia, valdžia pripažįsta, tačiau dėl greitų pokyčių pažadų nežarsto.

„Tikrai nenorėčiau užbrėžti kažkokio labai konkretaus termino“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Naujų smurto veiksmų rizika nepasikeitė nuo 2012-ųjų ir 2013-ųjų, kai atlikau pirmuosius vertinimus“, – sakė Randi Rosenqvist (Randi Rosenkvist), per pastarąjį dešimtmetį atlikusi kelias A. B. Breiviko psichiatrines ekspertizes.

Ji kalbėjo per teismo posėdį, kuriame svarstomas ekstremisto pateiktas prašymas anksčiau laiko paleisti jį į laisvę.

2012 metais teismas nenonaciui A. B. Breivikui, nužudžiusiam 77 žmones, skyrė 21 metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmė gali būti pratęsta, jeigu jis bus laikomas tebekeliančiu pavojų visuomenei.

A. B. Breivikas per teismo posėdį tvirtino, kad atsisakė smurto ir nori išeiti į laisvę. Po dešimties metų kalėjime jis įgijo teisę pirmą kartą pateikti prašymą dėl lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą.

R. Rosenqvist pietinio Telemarko regiono apygardos teisme sakė, kad A. B. Breivikui vis dar pasireiškia „asocialaus tipo, histrioniškas ir narcisistinis“ asmenybės sutrikimai.

Psichiatrė kalbėjo antrą prašymo svarstymo dieną. Posėdžiai saugumo sumetimais vyksta Šieno kalėjimo, kur kali A. B. Breivikas, sporto salėje.

Jokių garantijų

2011 metų liepos 22-ąją A. B. Breivikas, kuriam dabar 42-eji, iš viso nužudė 77 žmones.

Pirmiausiai jis detonavo sprogmenų prikrautą mikroautobusą prie vyriausybės pastato Osle. Po sprogdinimo, pražudžiusio aštuonis žmones, A. B. Breivikas nuvyko į Utiojos salą, kur Darbo partijos jaunimo lygos vasaros stovykloje nušovė dar 69 žmones.

Jis sakė savo aukas nužudęs todėl, kad jos skatino daugiakultūriškumą.

R. Rosenqvist yra vienintelė psichiatrijos ekspertė, iškviesta pateikti savo vertinimą per šį svarstymą. Jos liudijimas gali turėti lemiamos reikšmės teismo sprendimui, ar A. B. Breivikas gali būti anksčiau laiko paleistas į laisvę. Visgi dauguma ekspertų mano, kad prašymas bus atmestas. 

Per visą trečiadienio posėdį A. B. Breivikas ramiai sėdėjo, tačiau kalbant R. Rosenqvist keliskart papurtė galvą.

Jis pats skundėsi teismui dėl kalinimo sąlygų, tvirtindamas, kad su juo elgiamasi „kaip su gyvuliu“ ir jam neleidžiama palaikyti normalaus ryšio su išoriniu pasauliu.

A. B. Breivikas kalėjime turi tris kameras, televizorių, DVD grotuvą, žaidimų konsolę ir rašomąją mašinėlę.

2016 metais jis pasiekė, kad Norvegijos valstybė būtų teismo pripažinta kalta dėl „nežmoniško“ ir „orumą žeminančio elgesio“ su juo, nes jis laikomas atskirai nuo kitų kalinių. Apeliacinis teismas šią nutartį panaikino.

„Asmuo, nuteistas už nusikaltimą, negali garantuoti, kad daugiau jo nepadarys, nes tai priklauso nuo visuomenės ir to, ar ji suteikia jam antrą šansą“, – trečiadienį sakė A. B. Breivikas, kreipdamasis į tris teisėjus.

Tai jis pareiškė paprašytas įrodyti, kad jau nebėra smurtą propaguojantis kovotojas, kaip pats anksčiau tvirtino. 

A. B. Breiviko prašymas anksčiau laiko paleisti jį į laisvę prislėgė aukų artimuosius ir per žudynes išgyvenusius žmones. Jie nuogąstavo, kad ekstremistas pasinaudos prašymo svarstymu teisme kaip tribūna savo politinėms pažiūroms skleisti, ir ragino nesuteikti jam dėmesio, kurio jis siekia.

Šie nuogąstavimai pasitvirtino, nes A. B. Breivikas rodė nacių pasisveikinimo gestą ir pasakė ilgą, padriką kalbą apie baltųjų viršenybę ir nacionalsocializmą. 

Teisėjų taryba patarė atleisti neblaivų prie vairo pagautą Aukščiausiojo Teismo teisėją Arvydą Daugėlą. Jis kolegoms prisipažino turėjęs asmeninių bėdų, kurias iki tol slėpė. Tai jau kelintas atvejis, kai teisėjai sugriauna savo karjeras vairuodami išgėrę.

Sveikatos specialistai teisėjus priskiria didesnės rizikos grupei dėl jų patiriamo stipraus profesinio streso. Patys teisėjai sako, kad dėl darbo pobūdžio vengia atvirauti asmeniškai ir kreiptis pagalbos. Teisėjų taryba žada ieškoti išeities. Pirmiausia tirs psichologinį klimatą visuose teismuose.

„Iš tikrųjų tokiose situacijose žmonės rinktųsi ne tokį kelią, kaip atsitiko dabar, o tiesiog ieškotų paramos ir psichologinės pagalbos“, – teigė Aukščiausiojo Teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė.

Apie tai, kad baimę kreiptis į psichologą vis dar stipriai lemia asmens pareigos, kalbėjo ir seimo narys, psichiatras Linas Slušnys: „Specialių įvairių tarnybų įvairiausi žmonės, kurie turi sudėtingas darbo sąlygas, vengia kreiptis į psichologus arba specialistus, t. y. psichiatrus, kad padėtų tą problemą išspręsti. Mes esam kaip užburtam rate.“

Iš tikrųjų tokiose situacijose žmonės rinktųsi ne tokį kelią, kaip atsitiko dabar, o tiesiog ieškotų paramos ir psichologinės pagalbos.

Dažniausia to priežastis, anot L. Slušnio, yra baimė, kad psichiatro diagnozės atsidurs e.sveikatoje, taps prieinamos plačiam medikų ratui ir bus kam nors atskleistos.

„Tu turi pasikliauti šimtaprocentiniu anonimiškumu, kad kas nors kokiam nors nedideliam miestely nepaminės žmogaus vardo ir pavardės. Čia yra pakankamai rimta problema“, – sakė L. Slušnys.

Speciali apsauga nuo tokių grėsmių ims veikti po dvejų metų. Psichikos sveikatos duomenys bus suvedami tik į specialiai tam sukurtą e.sveikatos dalį. „Ir šitoje posistemėje tuos duomenis matys tiktai psichiatrai ir šeimos gydytojai“, – aiškino Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius.

Diagnozių, ribojančių galimybes dirbti tam tikrus darbus, sąrašas kaip tik dabar peržiūrimas. Tai jau antras kartas per nepriklausomybės laikotarpį. Ligų šiame sąraše lieka vis mažiau. Pavyzdžiui, medicinos darbuotojams sąraše apskritai neliko nė vienos psichikos ligos, o ir kitokiems darbuotojams ribojančių galimybes dirbti ligų sąrašas sumažintas labai smarkiai. Iš esmės liko tik psichozės. Tačiau, jeigu psichozės nesikartoja, anot psichiatro M. Marcinkevičiaus, teisėjai ir policininkai po trejų penkerių metų gali dirbti toliau, o informacija apie ligą nebūtų atskleista.

Visiško anonimiškumo laikosi tie psichologai, kurie jau dirba teisėsaugos institucijose. Vilniaus vyriausiame policijos komisariate dirba du specialistai, o komisariato vadovas Saulius Gagas sakė, jog kreiptis konsultacijos yra paraginęs pavaldinį ir pats: „Tai buvo labai geras sprendimas, po kiek laiko pastebėjome labai gerus rezultatus, žmogus atsigavo, įvertino tą situaciją ir toliau labai sėkmingai dirbo“.

Psichologo policininkams prireikia ne tik po patirto streso, pavyzdžiui, panaudojus ginklą, bet ir sprendžiant asmenines problemas. Pareigūnų nedrąsumą kreiptis specialistas Pavel Pavliučenko sakė jautęs tik iš pradžių: „Yra dar tas vyriškumo kultas mūsų organizacijoje, autonomijos didesnis noras. Ir buvo taip, kad iš pradžių tų kreipimųsi buvo vienetai, paskui buvo dešimtys, o dabar – šimtai“.

Psichologai dirba ir Valstybės saugumo departamente. Be personalo atrankos, esant poreikiui, jie individualiai konsultuoja žvalgybininkus ir kitus pareigūnus. Tačiau nei teismuose, nei prokuratūroje psichologai nedirba.

Pritaikė specialius akinius

Įsiaudrinusiam, manijos apimtam pacientui siūloma užsidėti oranžinius akinius. Jie beveik niekuo nesiskiria nuo įprastų. Tačiau gražūs ir stilingi akiniai skirti ne pasislėpti nuo saulės ar demonstruoti madas.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja Veronika Žalimienė pasakojo, kad apie specialius akinius išgirdo pernai birželį, kai dalyvavo Islandijos sostinėje, Reikjavike, Šiaurės šalių psichiatrų kongrese.

Ten gydytojos dėmesį patraukė norvegų pranešimas apie akinius, kurie be fizinio suvaržymo padeda nuraminti manija sergančius sujaudintus pacientus.

Mokslininkai iš Norvegijos turimas žinias pritaikė naujai: žinoma, kad smegenys reaguoja į mėlyną šviesą, kuri spalvų spektre yra aktyvuojanti. Pašalinus šią šviesą, mažinamas dirginimas smegenyse. Tad norvegai sukūrė specialius akinius be mėlynos spalvos. Užsidėjus tokius akinius vietoj jos matoma žalsva spalva.

Atlikus tyrimus, nustatyta, kad akinius per parą reikia nešioti ne trumpiau nei 14 valandų tris dienas iš eilės. Pacientas po truputį pradeda rimti, reikia vartoti mažiau vaistų, tad tramdomųjų priemonių nebeprireikia.

Greičiau nurimsta

Pirmieji pacientai uostamiestyje jau išbandė šią naujovę. V.Žalimienė pastebėjo, kad akiniai išties tinkami – manijos apimti, įsiaudrinę pacientai greičiau nurimsta ir grįžta į normalią būseną.

"Tyrimų kol kas nedarėme, nes reikėtų lyginti, kokia būklė buvo su akiniais ir be jų, naudojant tuos pačius medikamentus. Mes tuo neužsiimame. Tiesiog akinius naudojame kaip pagalbinę gydymo priemonę", – aiškino vedėja.

Norvegai minėjo, kad galimas šalutinis šių akinių poveikis – galvos skausmas, tačiau gydant pacientus uostamiestyje su tuo nebuvo susidurta.

Pacientai jaučiasi ypatingi

Akinius kaip pagalbinę gydymo priemonę galima taikyti tik pacientui sutikus. Kol kas dar nė vienas jų neatsisakė išbandyti. Gydytojos pastebėjimu, pacientai su specialiais akiniais jaučiasi ypatingi, išskirtiniai.

Vienai pacienčių tie akiniai taip patiko, kad net su jais miegodavo, tad reikėdavo priminti juos nusiimti naktį.

Vienai pacienčių tie akiniai taip patiko, kad net su jais miegodavo, tad reikėdavo priminti juos nusiimti naktį. Kitiems, atvirkščiai, – nuolat priminti juos užsidėti.

Iš pradžių specialius akinius nešiojančius pacientus tenka labiau prižiūrėti, nes jie pernelyg dažnai juos nusiima, demonstruoja kitiems, dalijasi.

"Geriau tokia priežiūra nei fizinis suvaržymas", – įsitikinusi Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja.

Kuria grandiozinius planus

Psichiatrijos filialo medikai nerimauja, kad įsiaudrinę pacientai šiuos akinius gali netyčia arba specialiai sulaužyti, numesti, nes sergantys psichikos ligomis – neprognozuojami.

Kol kas nė vieni iš trejų akinių nenukentėjo. Vieni jų yra pritaikyti nuolat akinius nešiojantiems žmonėms.

Į Ūmios psichiatrijos skyrių kas antras patenkantis pacientas būna sujaudintos būsenos, tačiau tik kai kuriems jų galima pasiūlyti naują pagalbinę gydymo priemonę. Pavyzdžiui, tokių akinių negali nešioti pacientas, sujaudintas tam tikrų vaizdinių ar kliedesių.

Pasak V.Žalimienės, maniakinės būsenos ištiktam žmogui būdingas pagreitėjęs mąstymas, judesiai, padidėjęs fizinis aktyvumas, neadekvatus elgesys, sutrikęs miegas, žmogus jaučiasi itin kūrybingas, turintis ypač daug idėjų ir planų, kai kurie jų gali girdėti balsus.

Manijos apimti žmonės neretai prisigalvoja įvairių veiklų, atidaro įmones, negalėdami adekvačiai vertinti situacijos, pridaro finansinių nuostolių, iššvaisto pinigus, kam nors nepavykus ar susierzinę, jie gali į darbą paleisti kumščius, vairuodami nesilaiko kelių eismo taisyklių, juos lengvai gali sunervinti kitas vairuotojas ar lėtai per gatvę einantis pėsčiasis.

Manija gali būti lydima pykčio, dirglumo, agresijos, nukreiptos prieš kitus žmones, tad kartais jie tampa pavojingi aplinkiniams.

Manijos apimti pacientai būna puikios, pakilios nuotaikos, tad savo noru atsisakyti jos visai netrokšta. Dauguma jų į gydymo įstaigą patenka artimųjų, bendradarbių prašymu, kai kurie atvežami ir prievarta.

Tramdomieji marškiniai – muziejuje

V.Žalimienė atkreipia dėmesį, kad psichinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas eina humaniškumo link: siekiama, kad būtų kuo mažiau suvaržymų, nepatogumų pacientui.

Pacientą stengiamasi įkalbėti, kad jis pats norėtų gydytis. Jei vis dėlto prireikia fizinio suvaržymo priemonių, stengiamasi, kad jos būtų naudojamos kuo trumpiau.

Gydytoja psichiatrė kartais iš aplinkinių žmonių sulaukia klausimų apie tramdomuosius marškinius.

"Dirbu šiek tiek daugiau nei 30 metų ir per tą laiką beveik nesu jų mačiusi, net studijų metais. Tik kartą juos mačiau Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, kur parodė pakabintus už stiklo, kaip muziejaus eksponatą", – pasakojo ji.

V.Žalimienė mano, kad neatsiejama tramdomųjų marškinių ir psichinių ligonių tramdymo asociacija kilo iš populiaraus rusiško filmo apie Šuriko nuotykius.

Stengiasi sutramdyti žodžiu

Kaip tramdomi bei nuraminami įsiaudrinę, dažnai ir agresyviai nusiteikę pacientai?

"Mes prie jų pratę, kartais net intuityviai pajaučiame, kaip su kokiu pacientu bendrauti. Iš pradžių bandome kalbėtis, jei nepadeda – užrakiname vienvietėse palatose, kur įrengtos stebėjimo kameros. Jei pacientas labai blaškosi, pakalbėti su juo įeina sanitaras, slaugytoja, gydytojas – kartais ir visi kartu, priklausomai nuo paciento.

Kartais kalbamės vieni, bet saugumo sumetimais mus stebi kas nors iš šono. Bandome įkalbėti pacientą susileisti vaistų, tikrai nepuolame jo visi kartu kaip įniršusio žvėries.

Blogiausiais atvejais tenka suvaržyti ir suleisti vaistų. Tam turime plačius, nežalojančius diržus – taip pririšti jie stebimi per vaizdo kameras ir palatos langelį. Vienų jų nepaliekame. Kartais pacientui taip ramiai pagulėti prireikia vos kelių minučių, tada diržus atlaisviname", – pasakojo Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja.

Kaip jau rašyta, šis daugiau kaip metus trukęs ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Kauno policijai iš savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus gavus jam adresuotą devynių minėtą darželį lankančių vaikų tėvų skundą.

Pastarieji skundėsi, kad grupės auklėtoja I.T. trankė jų ketverių-penkerių metų atžaloms per rankas, ėmė už kaklo bei kitais veiksmais sukėlė mažamečiams fizinį skausmą. Be to, ji naudojo ir psichologinę prievartą: neleisdavo vaikų pietų miego metu į tualetą, o, kai šie prisišlapindavo, bausdavo. Viena iš bausmių buvo mažamečių uždarymas į atskirą patalpą.

Tėvai teigė sužinoję apie tai, kai vaikai pradėjo nebenorėti eiti į darželį, tapo baikštūs ir irzlūs, pradėjo keistai reaguoti, pavyzdžiui, netyčia išpylę namuose iš puodelio kokį nors gėrimą. Pradėjus aiškintis tokio jų pasikeitimo priežastis, mažamečiai pradėjo pasakoti apie darželio auklėtojos elgesį su jais panašiomis aplinkybėmis.

Teisėsaugininkams atlikus kratą trijose „Šnekučio“ patalpose, kuriose yra dirbusi skunde minima auklėtoja, buvo rasta ir galimų smurto prieš mažamečius įkalčių. Vienoje patalpoje aptikta lipnios juostos, galimai naudotos, kaip teigiama skunde, rišant nepaklusnius darželinukus.

Pastarieji, apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologui bei tėvams, pasakojo tą patį. Tačiau, po to su šiais mažamečiais bendravę Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistai konstatavo, kad visi jie galėjo išgyventi tai, apie ką pasakoja, tačiau galėjo tai ir išsigalvoti. Gavę tokią jų išvadą, teisėsaugininkai ir priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tačiau Kauno policijai pavesta pradėti administracinę teiseną, nes I.T. elgesyje įžvelgta galimo administracinio nusižengimo požymių.  

Pastaroji savo kaltės nepripažino. O darželio administracija neskubėjo nušalinti jos nuo darbo – tik perkėlė į kitą grupę, o po to – dar į kitą, kol galiausiai I.T. išėjo iš darbo pati, dar nespėjus jai pareikšti įtarimo. Šis pareikštas tik po kurio laiko.

Anot Kauno miesto savivaldybės, kuri yra šio, kaip ir kitų miesto vaikų lopšelių-darželių steigėja, atstovų, „Šnekučio“ direktorė bandė šiuos įvykius nuslėpti. Taip traktuojamas šios delsimas pranešti savivaldybei apie tėvų kreipimąsi pagalbos ir ją. „Šnekučio“ direktorė pranešė apie tai Vaiko teisių apsaugos skyriui tik po trijų dienų.

Nutarimas nutraukti I.T. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei pradėti administracinę teiseną dar gali būti mažamečių tėvų per 20 dienų apskųstas aukštesniajam prokurorui.

11.18 val. policijai pranešta apie avariją Klemiškėje. Mikroautobusas pravažiuodamas kliudė BMW, subraižė automobilio kėbulą ir prakirto padangą.

Kaltininkas nė nestabtelėjo ir nurūko tolyn.

Policininkai netrukus pavijo bėglį ir sustabdė jo vairuojamą mikroautobusą. Vairuotojas buvo agresyviai nusiteikęs, puolė pareigūnus, bandė prieš juos smurtauti, nesutiko pasitikrinti blaivumą.

Paaiškėjo, kad šis žmogus turi psichikos problemų, tai ne pirmas kartas, kai jis įkliuvo vairuodamas paūmėjus ligai.

Policininkai iškvietė medikus ir padėjo jiems nugabenti vairuotoją į ligoninę Bangų gatvėje.

Paprastai žmonėms, įsivaizduojantiems ar matantiems kitų skausmą, smegenyse aktyvuojasi sritys, atsakingos už empatiją ir rūpestį. Tačiau nuo psichopatijos sutrikimo kenčiantiems žmonėms ši sistema neveikia – už empatiją atsakingos sritys lieka neaktyvios, taip pat, nesusikuria ryšiai su kitomis sritimis, atsakingomis už emocinį suvokimą ir sprendimų priėmimą.

Psichologai ir mokslininkai jau seniai stengiasi išsiaiškinti kaip empatijos būsena sutrikdoma ir kaip šis sutrikimas atsiranda. Ir panašu, jog Norvegijos mokslų ir technologijų universiteto tyrėja Aina Gullhaugen kartu su komanda paslapties šydą, gaubiantį šį sutrikimą šiek tiek praskleidė. Ji atliko pastarųjų trijų dešimtmečių mokslinių publikacijų, kuriuose buvo tiriami už kriminalinius nusikaltimus nubaustų žmonių psichika, metaanalizę.

Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai.

Priminsime, jog metaanalizė yra metodas, statistiškai analizuojantis ir leidžiantis apjungti nepriklausomus tos pačios rūšies tyrimus. Iš gautų rezultatų daromos naujo lygmens išvados, atspindinčios didelės duomenų bazės rezultatus. Biomedicinos moksluose metaanalizė yra aukščiausią mokslinių tyrimų patikimumo hierarchijos pakopą užimantis metodas.

Gautos išvados mokslininkus sutrikdė. Pasirodo, jog nepaprastai didelę įtaką psichopatijos pasireiškimui turėjo vaikystės išgyvenimai ir tėvų auklėjimas. „Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai“, – sako A. Gullhaugen. Daugeliui tai buvo fizinis tėvų smurtas ar tėvų noras visiškai kontroliuoti vaiką, nuolatinis nuolankumo reikalavimas. Tačiau kitai pusei – priešingai – visiškas tėvų aplaidumas ir nesirūpinimas savo atžalomis.

Taigi, nei „autoritarinis” auklėjimo stilius, nei visiškas laisvės suteikimas į gera neveda. Tai kraštutinumai, ir nė vienas auklėjimo stilius neugdo emocinio intelekto. A. Gullhaugen suformuluota teorija teigia, jog psichopatijos pasireiškimas nėra vien tik prigimties, kaip anksčiau svarstyta, bet ir ugdymo rezultatas.

Žinoma, individo biologinis pagrindas, temperamentas, asmenybės raida ir daugelio vyresniuose gyvenimo etapuose įgytų patirčių rezultatas taip pat gali lemti psichopatijos pasireiškimą, tačiau panašu, jog ugdymas vis dėlto vaidina didžiausią vaidmenį.

Anot jo, Lietuvoje vyraujanti sistema siekia caro laikus, psichiatrija priklausoma nuo vaistų, o žmonės vis dar uždaromi į pensionus.

Čia ir prasideda problemos, nes psichiatrijos ypatumas tas, kad kai kurios valstybės psichiatriją nori naudoti kaip represijos įrankį, perleisti jai žmonių socialinės kontrolės funkciją, LRT RADIJUI sako psichiatras Dainius Pūras, komentuodamas Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pasisakymą, kad Lietuvoje mažėja psichikos negalią turinčių asmenų diskriminacija.

„Psichiatrai, padarykite, kad čia nebūtų kokių nors nusikaltimų. Arba – psichiatrai, užtikrinkite, kad tie, kurie vairuoja ir medžioja, netraiškytų ar nešaudytų kitų. Noriu pasakyti, kad civilizuotuose kraštuose psichiatrai tokių pažymų neišduoda“, – ironizuoja D. Pūras.

O Lietuvoje, anot jo, išlieka visos pažymos, ir nežinia, kieno čia didesnė problema – ar visuomenės, ar valdžios, ar psichiatrų profesinės grupės. Be to, pastebi psichiatras, kas būtų jei psichiatrų profesinė grupė atsisakytų tokias pažymas išduoti, tarkim, asociacija praneštų, kad nuo kitų metų sausio pirmos tokios nesąmonės nedarys.

„Sistema labai sena – sovietinė ar apskritai iš caro laikų, o absoliuti dauguma lėšų, skirtų psichikos sveikatos priežiūrai, nusėda atskiros psichiatrijos ligoninėse ir tuose garsiuose internatuose, dabar vadinamuose pensionatais. Bet tai tos įstaigos, kuriose žmones uždaro“, – pabrėžia D. Pūras.

Jo teigimu, Europoje permainos prasidėjo gana greitai, po Antrojo pasaulinio karo. Tada dauguma Europos valstybių nutarė, kad negalima savo piliečių laikyti uždarytų – reikėtų juos išmokyti gyventi laisvėje: „Tai bendruomeninės paslaugos. Jie gyvena keturiese ar šešiese kokiame „group home“, kiekvienas turi savo kambarį, yra bendra virtuvė. Kartais su jais pabendrauti ateina socialinis darbuotojas, ir visi laimi.“

D. Pūro įsitikinimu, tai geriau ir visuomenei, ir pigiau, ir patiems žmonėms geriau, nes jie gyvena laisvėje, mokosi atsakingai elgtis.

D. Pūro nuomone, Lietuvos psichiatrija tapo pernelyg priklausoma nuo vaistų: „Seniai įrodyta, kad vaistai nėra pagrindinis gydymo būdas. Mano apytiksliais skaičiavimais, psichiatrijos sistemai per metus skiriama apie 200 mln. eurų. Kaip sakiau, dauguma įstaigų tą stigmą ir diskriminaciją tik didina.“

Pasak psichiatro, didelėms psichiatrijos ligoninėms reikia daug pinigų, o kuo didesnė ligoninė, tuo labiau ji vertinama. „Lietuvoje padaroma gudrybė, vyrauja saviapgaulė. Prieš kelis metus beveik visos psichiatrijos ligoninės buvo prie ko nors prijungtos. Pavyzdžiui, ligoninė Švėkšnoje prijungta prie vienos iš Klaipėdos ligoninių“, – tikina pašnekovas.

D. Pūras teigia, kad dėl tokio prijungimo ligoninė dingsta iš sąrašo: „Sistemos gynėjai sako – dabar pas mus nebe vienuolika, o tik dvi psichiatrijos ligoninės, tik Naujojoje Vilnioje ir Vasaros gatvėje, visos kitos išnyko. Tiesa ta, kad jos neišnyko, viskas kaip buvę, jos tik tapo filialais ir statistikoje buvo paslėptos. Tačiau žmones ir toliau iš Skuodo veža į Švėkšną, kaip ir anksčiau.“

Apklausti medikus paprašė Generalinės prokuratūros prokurorė Dainora Miliūtė.

„Kviečiami, kad paaiškintų savo išvadas, nes kai kurios išvados yra prieštaringos“ , – BNS sakė prokurorė. Pasak D. Miliūtės, ekspertų išvados yra svarbios nusikaltimo kvalifikavimui. Kadangi išvadose yra prieštaravimai, teismas privalo juos pašalinti. Į bylą yra pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos, taip pat privataus eksperto išvados. Šie medikai yra atlikę kompleksines psichiatrines-psichologines ekspertizes.

J. Mataitytė yra nuteista kalėti devynerius metus. Apeliaciniu skundu ji prašo naujagimio nužudymą perkvalifikuoti į nužudymą, nulemtą gimdymo būsenos.

Bylos nagrinėjimą teismas tęs kitų metų kovo mėnesį.

J. Mataitytei, kuri yra Šiaulių teisėjos Gražinos Mataitienės dukra, nuosprendį pernai rugsėjį paskelbė Panevėžio apygardos teismas.

Byla – už uždarų durų

Nusikaltimas įvykdytas 2012 metų rudenį Joniškyje teisėjos šeimai priklausančio buto rūsyje. Bylos duomenimis, tuomet 21-erių metų J. Mataitytė pagimdė kūdikį ir jį uždusino. Nužudymas išaiškintas, kai naujagimio pasigedo medikai. Visuomenei apie įvykį nebuvo pranešta.

„Atsitiko nelaimė, aš tai vertinu kaip nelaimę“, – BNS yra sakiusi teisėja G. Mataitienė. Ji tikino nepastebėjusi, kad pilnametė dukra laukėsi kūdikio, to nežinojo niekas iš šeimos narių.

Teisėsaugos institucijos paprastai informuoja apie tyrimus dėl naujagimių, kitų mažamečių nužudymo, tačiau šįkart apie atliekamą ikiteisminį tyrimą nutylėta.

Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad naujagimis buvo išnešiotas, o gimdyvė suprato savo veiksmus.

Už naujagimio nužudymą Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimt metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Už naujagimio nužudymą dėl gimdymo nulemtos būsenos, įstatymas numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.