Turi susimokėti

„Lyg ir šeimos gydytojai, lyg ir psichiatrai, lyg ir psichologai galėtų padėti pacientams, tačiau pati tvarka nefunkcionuoja. Tai nėra tik žodžiai: „Nerūkyk – neaugsi“ arba „Tai sukels plaučių vėžį“. Čia reikalinga šešių arba aštuonių laiptelių intervencija, o kiekvienam laipteliui su pacientu turi skirti iki valandos. Nei šeimos gydytojas, nei psichiatras tokios prabangos neturi“, – teigia L. Valius. Jis taip pat mano, kad norintys atsisakyti šio žalingo įpročio turi mokėti už įvairias su tuo susijusias paslaugas.

  „Bėda, kad nėra priemonės, o deklaruojama, kad yra blogai, kad reikia mažinti rūkymą, kad visuomenės sveikatos biurai turi rengti mokymus. Galbūt jie ir turi parengę programų, bet kas į jas eina? Ar apskritai eina?“ – retoriškai klausia medikas.

Kasdienėje praktikoje daktarai neretai susiduria su pacientais, kuriems įžengus į gydytojo kabinetą kartu pasklinda ir cigarečių dūmų kvapas. Anot L. Valiaus, paklausus, ar toks asmuo nesiruošia mesti rūkyti, šis pasijunta nepatogiai, tačiau viskas esą tuo ir baigiasi.

Naujojoje Zelandijoje cigaretės greitai išvis bus uždraustos, jų nebus galima įsigyti. Knygų draudimo laikais būdavo knygnešiai, turbūt suintensyvės ir cigaretnešiai.

 

Iškyla naujų problemų

Profesoriaus teigimu, nėra bendros metodikos norint efektyviai mesti rūkyti, bet yra gydomųjų priemonių, pavyzdžiui, pleistrų ar psichologinė-psichiatrinė intervencija. „Tai priklauso nuo žmogaus, kam jis imlus. Tačiau idėja yra viena – pacientas turi būti motyvuotas, o motyvacija yra psichologinė intervencija. Paskui, jeigu jau yra motyvacija, gali siūlyti gilesnę psichoterapinę intervenciją, pakaitinius vaistus arba metodikas, kurie leistų laipsniškai mažinti rūkymą ir jo atsisakyti“, – dalijasi medikas.

„Aišku, yra nemažai atvejų, kad kai ištinka koks nors įvykis – insultas, infarktas – pacientas nustoja rūkyti, bet tai įvyksta vėlai“, – tęsia jis.

Šiuo metu plinta ir alternatyvūs rūkymo būdai, pavyzdžiui, elektroninės cigaretės. L. Valius mano, kad būtent jų prieinamumas yra nauja problema, nes neaišku, ko į jas pilama.

Profesoriui teko dalyvauti konferencijose ir forumuose Lietuvoje ir užsienyje, kur buvo pristatomi duomenys ir pozicijos, susijusios su įprastų cigarečių alternatyvomis. Pasak L. Valiaus, pasaulyje plinta požiūris, kad reikėtų sukurti sąlygas mažinti rūkančiai visuomenės daliai tenkančią šio žalingo įpročio žalą.

„Konstatuojama, kad pasaulyje rūkymo įpročio kontroliuoti nepavyksta. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje cigaretės greitai išvis bus uždraustos, jų nebus galima įsigyti. Knygų draudimo laikais būdavo knygnešiai, turbūt suintensyvės ir cigaretnešiai“, – svarsto profesorius.

Kol kas negali pasverti

Pasak mediko, alternatyva rūkymui galėtų būti Skandinavijoje labai paplitusios tabako pagalvėlės, vadinamasis snusas, kuriame nėra dervų, yra tik grynas nikotinas. „Kaitinamasis tabakas irgi turi gal 99 proc. nikotino ir tik mažą procento dalį dervų, kurios sudaro pusę visos įprastos cigaretės“, – teigia L. Valius.

„Teko susipažinti su klinikinėmis studijomis, kurios lyg ir sako, kad kaitinamasis tabakas yra saugesnis. Tačiau politikų ir medikų nuomonė kontroversiška, nes cigarečių tyrimai yra pagrįsti beveik šimtmečio patirtimi ir moksliniais tyrimais – žinoma, kiek per 100 metų padaugėjo skrandžio, plaučių ir kitų sričių vėžinių ligų, širdies ligų, insultų“ , – aiškina gydytojas.

„Kai kalbame apie kaitinamąjį tabaką, turimas mintyje gal pastarųjų penkerių metų laikotarpis. Dar nėra ko moksliškai apskaičiuoti, dar negali pasverti gerų ir blogų rezultatų“, – pabrėžia jis.

L. Valius akcentuoja, kad elektroninių cigarečių tyrimų dabar atliekama dar mažiau, kadangi šių cigarečių yra įvairių rūšių ir koncentracijų. „Mokslas nesugeba surinkti bendros pacientų imties, nes, pavyzdžiui, ne visi rūko elektronines cigaretes, kuriose yra 0,1 proc. nikotino. Žmonės rūko skirtingų koncentracijų elektronines cigaretes“, – detalizuoja profesorius.

Kaip paprašyti pagalbos?

Metęs rūkyti žmogus gali laimėti daug sveikatos metų. Tačiau dalis negali patys atsikratyti šio žalingo įpročio. Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Klaipėdos filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas gydytojas psichiatras Pavelas Osipovas teigia, kad ir tyrimai, ir praktika rodo: geriausio rūkymo mažinimo populiacijoje rezultato pasiekti leidžia įvairių metodų derinimas. Dažniausiai tai specialios konsultacijos, medikamentai ir pakaitinė nikotino terapija.

Statistika rodo, kad Lietuvoje rūko apie 35 proc. 15–64 metų gyventojų. Palyginti su

2016 m. tyrimo duomenimis, rūkymo bent kartą gyvenime ir per paskutinį mėnesį rodikliai beveik nepakito.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) savo puslapyje (ntakd.lrv.lt/lt/naujienos/pagalba-metantiems-rukyti-prieinama-ir-telefonu-1) dar 2021 m. vasario 13 d. yra paskelbęs, kad pagalba metantiems rūkyti Lietuvoje prieinama ir telefonu.

Priklausomybė: norintiems mesti rūkyti reikalinga dvejopa pagalba: vienus reikia skatinti mesti rūkyti ir stiprinti metimo motyvaciją; kitiems, jau norintiems ir pasiryžusiems mesti, gali būti reikalinga įvairaus pobūdžio tiek medicininė, tiek ir psichologinė pagalba.

 

Pasak gydytojo P. Osipovo, specialaus pasiruošimo tokiam skambučiui nereikia, patartina skambinti net jei žmogus ir nėra visiškai apsisprendęs mesti rūkyti, o dar tik svarsto.

„Konsultacija neįpareigoja jūsų ką nors būtinai daryti, ji gali padėti suformuluoti savo tikslus, sužinoti galimus pagalbos būdus, gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Dauguma specialistų konsultacijos telefonu metu nesinaudoja vien tik struktūruotais klausimynais, o renkasi laisvą pokalbio formą – taip lengviau sukurti kontaktą ir suprasti žmogaus poreikius ir problemas“, – pasakoja jis.

„Aišku, konsultantui bus svarbu žinoti tikslesnę informaciją – kiek metų žmogus rūko, kiek cigarečių per dieną, kokių problemų tai kelia ir pan., bet jūs neprivalote to pasakoti savo iniciatyva“, – aiškina P. Osipovas.

Tačiau ar šiais eksperto patarimais norintys mesti rūkyti Lietuvoje gali iš tiesų pasinaudoti?

Gražina Belian. NTAKD archyvo nuotr.

Kur rasti tokią pagalbą?

Šiais metais numatyta įsteigti naują nacionalinę metimo rūkyti telefoninę liniją. NTAKD duomenimis, įgyvendinant projektą bus apmokyti psichologai ir konsultantai, kurie patenkins patikimos informacijos poreikį.

Kol steigiama nauja nacionalinė metimo rūkyti telefoninė linija, „Kauno dienos“ žurnalistai nusprendė išmėginti šiuo metu prieinamą pagalbą, apie kurią yra paskelbęs NTAKD savo interneto puslapyje. Departamentas informuoja, kad kiekvieną darbo dieną skirtingu laiku gyventojus konsultuoja Psichikos sveikatos centro arba vis kito RPLC filialo specialistai. Pavyzdžiui, penktadienį nuo 13 iki 15 val. konsultuoja RPLC Vilniaus filialo psichologai.

Penktadienį šiek tiek po 13 val. paskambinus puslapyje pateiktu numeriu ir pasakius, kad ieškoma pagalbos metantiems rūkyti telefonu, atsiliepusi moteris greitai sujungė su registratūra. Pokalbį perėmusi kita moteris kaipmat pasiūlė registruotis į fizinę konsultaciją kuriame nors iš RPLC filialų. Paklausus, ar nėra galimybės konsultuotis telefonu, kaip skelbiama internete, atsakyta, kad tokia paslauga neegzistuoja, ji esą buvo taikoma COVID-19 pandemijos metu.

Painią situaciją „Kauno diena“ mėgino aiškintis susisiekusi su RPLC ryšių su visuomene specialiste. Papasakojus, kad niekas nesuteikė konsultacijos telefonu ir informavo, kad tokios paslaugos nėra, RPLC atstovė tikino, kad būtinai išsiaiškins situaciją ir informuos „Kauno dieną“, kai turės atsakymus.

Paskambinusi po kelių valandų, ji patikino, kad tokia paslauga vis dėlto veikia, tačiau pripažino, kad yra nepopuliari. Ryšių su visuomene specialistė taip pat žadėjo išsiaiškinti, kodėl tą penktadienį niekas nekonsultavo telefonu.

Priklausomybė nuo nikotino – lėtinė liga su pasikartojančiais atkryčiais, tad ir metimas rūkyti yra ne vienkartinis veiksmas ar įvykis, bet ilgas procesas, galintis trukti mėnesius ar metus.

 

Vėl nuostaba

„Kauno diena“ nusprendė pamėginti paskambinti ir pirmadienį. Šį kartą skambinome, kaip nurodyta internete, esą konsultuoti turintiems Psichikos sveikatos centro Priklausomybės ligų skyriaus specialistams, kurie skambučių laukia nuo 10 iki 12 val.

„Higienos institutas, Psichikos sveikatos centras, Justina klauso“, – prisistatė į skambutį atsakiusi moteris. Ji labai nustebo išgirdusi, kad šis telefono numeris yra nurodytas NTAKD puslapyje, kuriame rašoma, kad norintys mesti rūkyti gali gauti konsultaciją telefonu.

Susipažinusi su puslapiu, kuriame nurodyta tokia informacija, ji pripažino, kad kažkada tokios paslaugos buvo teikiamos. Justina pasiūlė pabandyti informacijos ieškoti puslapyje nerukysiu.lt, tačiau jame nenurodyti jokie kontaktai, kuriais būtų teikiamos konsultacijos būtent telefonu, o ne tik registruojama atvykti į kurį nors iš RPLC padalinių.

Justina taip pat pasiūlė kreiptis į kurį nors iš visuomenės sveikatos biurų, kuriuose organizuojami užsiėmimai norintiems mesti rūkyti žmonėms.

„Kauno diena“ pamėgino paskambinti ir į RPLC Kauno filialą. Registratūros darbuotoja paaiškino, kad į konsultaciją reikia registruotis iš anksto, turėti šeimos gydytojo arba psichiatro siuntimą, paslauga yra mokama. „Nėra nuotolinių konsultacijų“, – dar kartą patikino ji.

Nors NTAKD deda didelių vilčių į naujos nacionalinės metimo rūkyti telefoninės linijos įsteigimą, susidaro įspūdis, kad iki šiol Lietuvoje telefonu teiktos konsultacijos iš tiesų nebuvo itin populiarios. Tai pripažino ir Justina iš Higienos instituto Psichikos sveikatos centro.

Siunčia į patarimų svetainę

Vis dėlto laikinoji NTAKD vadovė Gražina Belian tikina, kad tokia paslauga telefonu reikalinga. Pasak jos, kitų šalių patirtis byloja, kad telefonu teikiamos konsultacijos norintiems mesti rūkyti asmenims yra veiksmingos. „Tai patvirtina ir tyrimų duomenys, – pabrėžia ji. – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tabako vartotojai turi 84 proc. didesnę tikimybę sėkmingai mesti rūkyti, jei kreipiasi pagalbos – pavyzdžiui, juos intensyviai konsultuoja gydytojas.“

G. Belian išskiria, kad norintiems mesti rūkyti reikalinga dvejopa pagalba: vienus reikia skatinti mesti rūkyti ir stiprinti metimo motyvaciją; kitiems, jau norintiems ir pasiryžusiems mesti, gali reikėti įvairaus pobūdžio tiek medicininės, tiek ir psichologinės pagalbos. „Priklausomybė nuo nikotino – lėtinė liga su pasikartojančiais atkryčiais, tad ir metimas rūkyti yra ne vienkartinis veiksmas ar įvykis, bet ilgas procesas, galintis trukti mėnesius ar metus“, – pabrėžia ji.

Kalbėdama apie efektyviausias rūkymo mažinimo priemones, G. Belian primena apie NTAKD administruojamą svetainę nerukysiu.lt, čia esą galima rasti praktinių patarimų metantiems rūkyti, užduoti klausimų ir gauti atsakymus čia ir dabar.

„Žmonės kreipiasi į pokalbių skiltį ieškodami patarimų, kaip įveikti abstinencijos simptomus, rūkymo badą, ieško pagalbos metantiems rūkyti kontaktų ar tiesiog paramos. Dažniausiai ieško pagalbos sau, kreipiasi vėlyvais vakarais ar savaitgaliais, pavyzdžiui, sekmadienio vakarais“, – pasakoja G. Belian.

Klausimai dėl alternatyvų

Su pacientais dirbantis gydytojas psichiatras P. Osipovas pastebi, kad, Lietuvoje daugėjant rūkančių elektronines cigaretes ir kaitinamąjį tabaką, žmonėms kyla klausimų dėl šių alternatyvių gaminių.

„Dažniausiai žmonės susirūpina jų saugumu ir sutrinka dėl prieštaringos informacijos apie tai. Iš tikrųjų šia tema dažnai nėra konsensuso netgi tarp specialistų ir galima susidurti su visiškai skirtingomis nuomonėmis“, – kalba medikas.

„Svarbu nepamiršti, kad kai kuriais atvejais tai irgi gali būti potencialiai naudinga priemonė, tačiau ji turi rimtų trūkumų ir rizikos faktorių. Geriausia vengti kraštutinio idealizavimo arba tokio pat kraštutinio nuvertinimo ir bauginimo“, – sako P. Osipovas.

NTAKD vadovaujasi PSO pozicija, kad nėra nė vienos žmogaus kūno sistemos, kuriai nekenktų rūkymas, kaip nėra ir nekenksmingo rūkymo būdo, ar tai įprastas rūkymas, elektroninės cigaretės, ar kaitinamasis tabakas.

Apie tai kovo 20-osios vakarą, 20 val., laidoje „Karštai su tv3.lt“ diskutuos buvęs prokuroras, advokatas Tomas Januškevičius ir Seimo narys, vaikų psichiatras Linas Slušnys.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad šiandien šalyje nemaža dalis vaikus tvirkinusių pedofilų išvengia kalėjimo – atsiperka tik baudomis ar lygtiniu teistumu. O šio vakaro laidos žiūrovai išvys šokiruojantį interviu su Algimantu Ulvidu – liūdnai pagarsėjusiu žmogumi, ne kartą tvirkinusiu mergaites.

Anot L. Slušnio, vienintelis būdas pažaboti tokius asmenis, kaip A. Ulvidas, yra darbas su psichiatru. Tačiau net ir tai turi apribojimų: „Tai būtų vienas sudėtingiausių atvejų bet kokiam psichiatrui, nes žmogus kalba apie beprotiškai didelį malonumą. Kai žmogui skauda, kas nors yra negerai ar jis bijo numirti, jis dar turi kažkiek noro keistis. O šis žmogus, vardan to stipraus malonumo, sako, kad gali net numirti. Vienintelis būdas yra neteisėtas ir mes Lietuvoje tokių dalykų tikrai nedarome – psichiatrai labai gerai žino, kas tai yra. Tai – vaistais žmogų paversti į daržovę. Tą darydavo sovietmečiu – prišerdavo labai rimtų vaistų ir toks žmogus tapdavo kažko negalintis.“

Kaip pastebės T. Januškevičius, dar viena problema yra adekvačios bausmės už tokį elgesį nebuvimas. Įstatymų leidėjų nuomone, tvirkinimas nėra traktuojamas kaip nusikaltimas.

„Svarbiausia atkreipti dėmesį, kad tvirkinimas netgi nėra nusikaltimas, tik baudžiamasis nusižengimas, už kurį nėra skiriama laisvės atėmimo bausmė. Laisvės apribojimas ar trumpalaikis areštas nublanksta nuo to pasimėgavimo, kurį žmogus jaučia darydamas nusižengimą. Tai, visų pirma, turėtų būti adekvačios bausmės – laisvės atėmimas“, – sakys laidoje T. Januškevičius.

Svarbiausia atkreipti dėmesį, kad tvirkinimas netgi nėra nusikaltimas, tik baudžiamasis nusižengimas.

Anot L. Slušnio, faktas, kad Seimas dar nesiėmė peržiūrėti šio klausimo, galėjo būti nulemtas kelių priežasčių. „Seimo nariai dirba pagal tai, ko labiausiai reikalauja visuomenė. Iki tol, matyt, labai stipriai to nereikalavo. Nereikalavo sugriežtinti šios dalies, nes tada atsiranda ir kitų būklių, dėl kurių reikėtų sugriežtinti tam tikrus dalykus. Išsigąstama, kad tada mes tapsime labai griežti, kontroliuojantys ir įstatymą prieš žmogų galime panaudoti netinkamai“, – sakys jis.

Taip pat, rasti tinkamą sprendimą tokiems asmenims – ne taip paprasta: „Tokio žmogaus uždarymas į įkalinimo įstaigą arba priverstinis gydymas buvo daromas sovietmečiu, ir mes iki šiol to labai bijome. Reikia tą pripažinti. Kai žengi bet kokį žingsnį, naudodamas psichiatrų galias kaip gydytojų, tiek iš visuomenės iškart atsiranda klausimas, kiek čia galime sau tai leisti, tiek iš psichiatrų, kodėl jie turėtų tapti budeliais?“

Ir vis dėlto, kaip pastebės T. Januškevičius, netgi tie, kurie patys nusikaltimų nevykdo, tinkamos pagalbos šiandien sulaukti negali. O tai galėtų apsaugoti ne vieną auką.

„Didelė dalis su savo priklausomybe ir polinkiais gyvena, tiesiogiai nedaro nusikaltimų mažamečių atžvilgiu. Tačiau jie vis tiek neturi galimybės gauti pagalbą, nes toks asmuo yra stigmatizuojamas. Viena iš prevencinių priemonių, šalia griežtos baudžiamosios atsakomybės – valstybės inicijuota socialinė programa, kad žmonės turėtų galimybę kreiptis psichiatrinės pagalbos, nebūtų stigmatizuojami. Suteikus pagalbą galima tikėtis, kad jų potencialas įvykdyti nusikaltimą tikrai būtų mažesnis“, – sakys advokatas.

Tad ko reikėtų imtis, kad vaikų tvirkinimai pasibaigtų?

Keistoki sutapimai

O.Kustodincevas į Lietuvą atvyko rugpjūčio pabaigoje. Jį ir dar dvi jo koleges, taip pat gydytojas psichiatres, lietuviai pasikvietė į pagalbą dirbti su baltarusių ir ukrainiečių karo pabėgėliais, patyrusiais psichikos traumas.

Oleksandras turi 20 metų psichiatro darbo praktiką, jis dirbo Donecke ir Mariupolyje.

Per visą tą laiką jam nuo anoreksijos teko gydyti penkias mergaites, o Lietuvoje vien per pirmą darbo mėnesį susidūrė jau su trimis tokios ligos atvejais. Visos pacientės – atvykusios iš Ukrainos.

"Dar iki karo mano kolegos buvo atvykę į Lietuvą stažuotis būtent šios ligos srityje, planavo pas mus Ukrainoje tokį skyrių atidaryti, bet kol kas nebuvo poreikio, nes tiesiog tiek pacientų nebuvo. Keistas sutapimas, kažkodėl mergaitės, sergančios anoreksija, apsistojo būtent Lietuvoje. Ta liga su išgyvenimais dėl karo nesusijusi, tiesiog taip sutapo, kad šios pacientės, tarsi susitarusios, atvyko į Lietuvą", – kalbėjo gydytojas.

Nustebino streso galia

O.Kustodincevas pasakojo apie vieną savo pacientą iš Mariupolio, kurį dar paauglį ilgokai gydė nuo depresijos, jos poveikį vaikinas jautė ir suaugęs.

Dabar šiam jaunuoliui per 20 metų. Anot gydytojo, prasidėjęs karas jo ligą, regis, turėjo dar labiau pagilinti, tačiau nutiko priešingai.

"Kai prasidėjo karas, maniau, kad jis su savo mintimis ir tuo dideliu stresu nesusitvarkys. Maža to, jam teko pažvelgti mirčiai į akis tikrąja to žodžio prasme, jį grasino nužudyti, bet per stebuklą liko gyvas. Ir atsitiko stebuklas, jis susitelkė ir ne tik savarankiškai ištrūko iš to pragaro, bet sugebėjo iš nuolatos atakuojamo miesto išgelbėti ir savo merginą. Jis susitvarkė puikiai, per tą laiką emociškai sutvirtėjo, suvyriškėjo. Pajuto vidines jėgas, kad yra kažko vertas. Kitaip tariant, tai vienas tų retų atvejų, kai karas sergantį žmogų paveikė teigiamai", – pasakojo gydytojas.

Medikas prisiminė ir moterį iš Mariupolio, kurią kamavo panikos priepuoliai.

Prasidėjus karui, priepuoliai liovėsi, dabar jai svarbiausia buitinės problemos, kurias ji turi spręsti, kad išgyventų, nes ji apsisprendė likti savo mieste, tačiau, anot gydytojo, tai anaiptol nereiškia, kad liga praėjo.

Teroras: po garsiojo Mariupolio teatro griuvėsiais buvo palaidota per pusė tūkstančio žmonių, tarp jų – daugybė vaikų. Scanpix nuotr.

Išimčių yra nedaug

Vilniuje, kur dirba grupė psichiatrų iš Ukrainos, yra įsteigtas Psichinių traumų centras. Būtent čia teikiama pagalba žmonėms, išgyvenusiems grėsmę jų gyvybei, patyrusiems karo siaubą.

"Neretai po tokių išgyvenimų poveikis psichikai lieka visam laikui. Tie jų matyti vaizdiniai, baimės užsifiksuoja atmintyje ir dėl to žmonės jaučia didelį vidinį diskomfortą, kai kuriems tai trukdo normaliai gyventi. Ir tada reikia medikų pagalbos. O ką teko patirti "Azov stal" gamyklos gynėjams sunku net įsivaizduoti. Vienareikšmiškai jiems reikės psichologinės pagalbos", – teigė O.Kustodincevas.

Neretai po tokių išgyvenimų poveikis psichikai lieka visam laikui.

Gydytojas pats yra iš Mariupolio, kur, prasidėjus karui, tris savaites gyveno intensyviai Rusijos kariaunai atakuojant miestą, ir jam pavyko ištrūkti, atsivėrus vienam tų retų koridorių, kai buvo leista civiliams išvykti.

"Tuo metu, kovo 17 d., atvėrė laisvą zoną iš Mariupolio į Berdianską trims paroms. Kas kelis kilometrus buvo rusų postai, stabdė automobilius, tikrino. Du šimtus kilometrų, iki fronto linijos, važiavome apie 10 valandų, Zaporožę pasiekėme tik daugiau nei po paros", – pasakojo gydytojas.

Oleksandras neabejoja, kad tie įvykiai palietė ir jo paties psichiką, nors pripažįsta, kad išoriškai karo poveikio gal ir nematyti, bet, pats būdamas medikas, neabejoja, kad jis irgi yra paveiktas tų baisių įvykių, kuriuos išgyveno, ir vaizdų, kuriuos matė.

"Aš jau nekalbu apie tai, kad buvo sugriauti mano gyvenimo planai, kitų žmonių gyvenimai, sunaikintas miestas, kuris pastaraisiais metais taip išgražėjo. Labai tikiu, kad mes grįšime namo. Nors suvokiu, kad viskas jau nebebus, kaip anksčiau", – kalbėjo O.Kustodincevas.

Miestas – pusiau vaiduoklis

Mariupolis, pramoninis miestas, uostamiestis, dar nuo 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą, retsykiais buvo apšaudomas, tačiau tai, ką pusei milijono miestiečių teko išgyventi nuo šių metų vasario 24-osios, sunkiai perteikiama.

Iki tol Mariupolyje gyveno apie 500 tūkst. žmonių.

Manoma, kad po kelių mėnesių kasdienio rusų teroro mieste galėjo likti apie 100 tūkst. gyventojų.

Visi jie turi kur nors gyventi, ką nors valgyti, kuo nors šildytis, kur nors gydytis.

Anot gydytojo O.Kustodincevo, kuris nuolat bendrauja su kai kuriais ten likusiais kolegomis, gydytojų Mariupolyje katastrofiškai trūksta.

"Ten netgi yra atvažiavusių gydytojų iš Rusijos. Pasakojo, kad į vietinius medikus jų požiūris itin arogantiškas ir persunktas paniekos. Sunku pasilikusiems ten. Miestas labai stipriai sugriautas. Pavyzdžiui, mano kolega chirurgas gyvena ligoninėje, nes daugiau neturi kur", – kalbėjo gydytojas.

O.Kustodincevas neslėpė, kad Mariupolyje liko ir dalis jo pacientų, su jais psichiatras palaiko ryšius, padeda parūpinti vaistų tiems, kuriems juos reikia nuolat vartoti.

Patirtis: dėl atkaklių Mariupolio gynėjų legenda tapusios "Azov" gamyklos požemiuose nuo rusų antpuolių slėpėsi dešimtys vaikų, kurie kelis mėnesius nuolatos badavo ir didžiausia jų svajonė buvo gauti ko nors skanaus, pasakojama, kad mažieji piešdavo picas, kurias jie valgys, kai baigsis visas košmaras. Scanpix nuotr.

Požiūris pakito negrįžtamai

Oleksandras puikiai pamena, kad Mariupolyje buvo nemenka dalis gyventojų, kurie buvo nusiteikę prorusiškai.

"Po vasario 24-osios jų nuomonė kardinaliai pasikeitė. Nors, žinoma, liko tokių, kurie ir dabar palaiko Rusijos veiksmus, bet jų mažai. Stebiu kai kurių mariupoliečių feisbuko profilius, jie rašo, kad pamažu situacija mieste stabilizuojasi. Gal tai kažkokia Stokholmo sindromo apraiška, ar jiems atrodo taip, nes tiesiog dabar ten nebesprogdina, bet kai pakalbu su kitais savo pažįstamais iš ten, jie kalba visai ką kita", – teigė O.Kustodincevas.

Gydytojas neabejoja, kad okupantai pataikauja vietiniams, norėdami pelnyti prielankumą, juolab Mariupolyje daugiausia gyvena rusakalbiai, bet, anot Oleksandro, visi žinome, kad tas apsimetinėjimas laikinas ir greitai nusibos ir vieniems, ir kitiems.

Pamenu, vasario 23-iosios vakarą vaikščiojau ten, grožėjausi miestu, stebėjausi ir negalėjau  įsivaizduoti, kad ryte prabudęs išgirsiu sprogimus, ir tas grožis bus nušluotas.

Klaipėda primena Odesą

Šiandien Mariupolis primena miestą iš katastrofų filmo.

Oleksandras prisiminė, kad anksčiau kritiškai vertino Mariupolio valdžią, bet vis dėlto pripažino, jog per pastaruosius metus nuo 2014-ųjų miesto centras labai pagražėjo, buvo labai išpuoselėta centrinė jo dalis, ypač gražus buvo vėliau tragiškai pagarsėjęs teatras, po kurio griuvėsiais buvo palaidoti šimtai žmonių.

"Pastaraisiais metais pokyčiai mieste buvo radikalūs, ypač pačiame centre, viskas labai gražu, beveik idealu. Pamenu, vasario 23-iosios vakarą vaikščiojau ten, grožėjausi miestu, stebėjausi ir negalėjau  įsivaizduoti, kad ryte prabudęs išgirsiu sprogimus, ir tas grožis bus nušluotas", – sunkiai žodžius dėliojo Oleksandras.

Nostalgiją Mariupoliui gydytojas pajuto atvykęs į Klaipėdą, kur dalyvavo Atviros psichiatrijos mėnesio renginyje.

"Man Klaipėda labai patiko, ir ne tik todėl, kad čia pajutau tokį patį vėją ir jūros kvapą, kaip Mariupolyje. Jūsų miestas man priminė sumažintą Odesos variantą. Mariupolis vis dėlto pramoninis miestas, ten jūra vaidina antraeilį vaidmenį. Ten kurortinės zonos prasideda užmiestyje, skirtingai nei pas jus. Čia, kaip ir Odesoje, daug dėmesio skiriama poilsiautojams, daug gražių poilsio zonų, puikus jachtų uostas, pastatai upės pakrantėje, pačios krantinės, labai gražu, žaviuosi Klaipėda", – komplimentų negailėjo gydytojas, laikinai prieglobstį radęs Lietuvoje, kur ir toliau nesiliauja teikęs pagalbą savo tėvynainiams.

Vilnietis Jurijus dirbdamas nuolat bendrauja ir stebi žmones.

„Dirbu parduotuvėje ir matau, kad pirkėjai – labai pikti“, – teigė Jurijus.

Keiksmai, apsistumdymai. Būna tenka konfiskuoti ir pavojingus daiktus, didžiulius peilius, tad prielaida viena – žmonėms stipriai pašlijo nervai.

„Vairavimo manieros dabar yra ties maždaug 2006–2007-ųjų metais, kai buvo agresyvus vairavimas, užlindimas, važiavimas per raudoną. Parduotuvėje yra pikčiai su kasininke ar tarpusavyje. Visi labai suerzinti“, – dėstė Žirmūnų psichikos sveikatos centro psichiatras Kęstutis Kuzmickas.

Psichiatras sako, pacientų padaugėjo, tad ir eilės tįsta. Privačioje klinikoje pagalbos tenka laukti mėnesį ir daugiau, o paskambinę žmonės skundžiasi nebepakeliamu nerimu, vietos neradimu. Žmonės sako nebegalintys eiti į darbus, nebeatsikeliantys iš lovos.

Kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis.

„Besikreipiantys į psichiatrą turbūt yra aukštesnio intelekto žmonės, ypač vyrų tarpe, nes anksčiau vyrai nesikreipdavo ir užsiimdavo savigyda – dažniausiai alkoholiu“, – tvirtino K. Kuzmickas.

Alkoholis ir dabar vis dar liejasi kartu su emocijomis.

„Karas Ukrainoje, kai visą laiką kalbama apie Suvalkų koridorių, tikrai sukėlė baimę ir net tokią, kad kai kurie mano pacientai pradėjo kastis bunkerius, statyti slėptuves ir gyvena vien tik šitomis mintimis“, – kalbėjo K. Kuzmickas.

Ne tik baimė dėl saugumo – dalis atėjusių kalba ir apie beprasmybę.

„Vyrų, kurie turėjo verslą su Rusija, karo Ukrainoje metu verslai pradėjo žlugti. Dauguma nesusitaiko su tuo, kad jų socialinis laiptelis nusileidžia žemiau, pajamos sumažėja“, – teigė psichiatras.

Dalis tokių verslo pasaulio atstovų atsidūrė duobėje, jiems tenka gydytis vaistais.

„Pas kai ką būna savižudiškų, apie gyvenimo beprasmiškumą minčių, o kai kurie sako „aš gulėsiu ir nieko nedarysiu“, nes viskas subyrėjo“, – sakė K. Kuzmickas.

Verslo pasaulio žmonės – tik dalis kenčiančių. Depresija profesijos nesirenka, tik kartais žmonės depresijos neskiria nuo liūdesio. Anot specialistų, tam gali būti atliekami testai, kurių galima rasti ir internete.

Kalbėdamas apie bendrą visuomenės būklę psichiatras sako, kad žmonės dabar sujautrinti, sudirginti, paskendę nežinomybėje, spaudžiami iš visų pusių, o kur dar augančios kainos.

„Tiesiog neduoda atsikvėpti. Tai aišku, kad žmonės yra siaubingai įsitempę. Aš ir pati tą nerimą jaučiu“, – atviravo praeivė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Puodas verda, o pagalbos ne visi linkę ieškoti. Vilnietė sako – jeigu blogai, verkia viena arba kaimynei ant peties.

Pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi mintimis apie savižudybę.

„Bijau psichologo. Daug kas neina, nes bijo, kad kažką ne taip pripasakos ir jiems pasakys, kad jie yra psichiniai ligoniai. Šitas dalykas labai trukdo mums gyventi“, – samprotavo vilnietė.

„Visų pirma suaugusiam yra sunku ateiti ir sakyti „man reikia pagalbos“, tai kol prisiruošia...“ – sakė „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

O jei prisiruošia, tai suaugę išgirsta, kas ir paauglių galvose šiuo metu dedasi.

„Iki šiol pirmose pozicijose išlieka skambučiai, kreipimaisi, kuomet vaikai ir paaugliai dalinasi ypatingai sunkiais jausmais ir mintimis apie savižudybę. O prieš penketą metų tai buvo penktoje–šeštoje pozicijoje pagal temų dažnumą“, – teigė J. S. Jasiulionė.

Anot specialistės, dabar ir ieškantiems pagalbos ji prieinama sunkiai – tęstinių psichologo konsultacijų reikia laukti ne vieną ir ne du mėnesius.

„Mano žiniomis, apie pusę metų tenka praktiškai visur palaukti“, – sakė J. S. Jasiulionė.

„Iš vienos pusės yra paradoksas – mes turime labai daug psichosveikatos centrų, bet, kai reikia gauti konkrečią paslaugą konkrečiai situacijai, šito dalyko nėra“, – kalbėjo sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.

Valdžia žada pokyčius kartu su medicinos reforma. Psichikos sveikatai bus skiriamas toks dėmesys, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo.

„Asmens psichikos sveikatai yra numatyti 38 mln. eurų. Atsiras daugiau dienos stacionaro paslaugų, nauji regioniniai centrai vaikų ir paauglių psichinei sveikatai, ypatingai sudėtingiems atvejams spręsti“, – tvirtino sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Beliūnė.

„Išsivysčiusiose šalyse taip ir yra, net ir šeimos turi savo psichologus ir tai yra normalu. O pas mus, kiek žinau, specialistų dar net ir trūksta. Aš už tai, kad jų būtų daugiau ir žmonėms padėtų“, – kalbėjo panevėžietis.

Planuojama pastatyti naujus koncentruotus centrus, kad laukti pagalbos netruktų amžinybę. Tai planuojama įgyvendinti per artimiausius penkerius metus.

Visi esame pažeidžiami

Pasak šios srities atstovų, psichiatrija, nors ir apaugusi daugybiniais mitų sluoksniais, po truputį keičiasi – ši gydymo sritis vis mažiau asocijuojasi su prievarta ir grotuotais langais.

Laikas nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 10-osios Lietuvoje tradiciškai skelbiamas Atviros psichiatrijos mėnesiu. Šiai progai skirti renginiai (dauguma jų – virtualūs dėl pandemijos) baigsis spalio 10-ąją – Pasaulinę psichikos sveikatos dieną.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovas Mindaugas Būta įsitikinęs, kad tokie renginiai suteikia daugiau informacijos bei atvirumo apie psichinę sveikatą ir su ja susijusias paslaugas.

Vadovas atkreipė dėmesį, kad požiūris į psichiatriją yra glaudžiai susijęs su pagalba. Nors ligoninėje seniai nebėra grotų, daugeliui žmonių ši gydymo įstaiga vis dar kelia baimių ir neigiamų asociacijų. Baimė kartais pakiša koją gauti visavertę pagalbą, o proginiai renginiai padeda įsitikinti, kad psichiatrija nėra baubas.

Kaip sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas V.Butrimas, žmones padrąsina žinomų žmonių, autoritetų pavyzdys – jie papasakoja savo istorijas, jog patys patyrė sunkių akimirkų, gydėsi psichiatrijos ligoninėje, o gavę pagalbą toliau sėkmingai tęsia karjerą.

„Turime parodyti realų gyvenimą, jog visi esame pažeidžiami, net ir sėkmingųjų kelyje yra suklupimų ir rimtų nesėkmių, kartais netgi daugiau nei sėkmių. Pavyzdys įkvepia, padrąsina, normalizuoja žmonių patirtis, mažina gėdos jausmą, kuris atskiria, izoliuoja. Žmogus, pirmą kartą susidūręs su tokia liga, gali sunkiai išgyventi tokią patirtį, gali atrodyti, kad tik jis vienas patiria tokius išgyvenimus“, – sakė specialistas.

Ieškoti pagalbos – po gyvenimo griūties

V.Butrimas pastebi, kad visgi besikreipiančiųjų pagalbos tikrai yra daugiau, ypač jaunų žmonių, kurie kartais nori tiesiog pasikonsultuoti, pasitikslinti, kaip geriau būtų elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, kokia pagalba jiems labiausiai tiktų dėl iškilusių sunkumų, kad jie nesikomplikuotų ar neatitrauktų žmogaus nuo jo tikslų, karjeros. Deja, esama ir kitokių situacijų.

„Tekdavo sutikti žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengėsi neiti pas psichiatrą, jau buvo beprarandą darbą, griūdavo santykiai tarp šeimos narių. Kai jau nebelikdavo kitos išeities, galiausiai perlipdavo per save ir ateidavo pasikonsultuoti. Paskyrus gydymą, žmogus grįždavo padėkoti, kad savijauta pasikeitė, vėl tapo panaši į tokią, kokia buvo prieš susirgimą, išsakydavo apgailestavimą, jog nesikreipė anksčiau“, – pavyzdį iš savo praktikos pateikė Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas.

Pasak psichiatro, kartais tai kainuoja dar daugiau: yra sutrikimų, apie kuriuos statistika rodo, jog nuo simptomų pradžios iki atėjimo pas specialistą arba tinkamo gydymo suteikimo vidutiniškai praeina 7–8 metai.

„Tokia padėtis gąsdina, pagalvojus, jog žmogus tiek laiko pragyvena be tinkamos pagalbos ir kokių pasekmių tai turi jo gyvenimo kokybei. Labai skaudu matyti tuos atvejus, kai pats pacientas nori gydytis, mato prasmę, tačiau jo artimieji yra kategoriškai nusiteikę prieš gydymą, kartais net kreipiasi į įvairius alternatyvios medicinos atstovus, ieško pagalbos nepatikimuose šaltiniuose, išleidžia krūvas pinigų, tačiau nepripažįsta, jog žmogui reikalinga psichiatro pagalba, o sutrikimas ir kančia sergančiajam tik pasunkėja“, – apgailestavo V.Butrimas.

Diagnozė nėra nuosprendis

Pasak psichiatro, svarbu suprasti, kad dalis psichikos sutrikimų yra laikini, netgi praeinantys savaime, o kartais, paskyrus gan paprastą, saugų ir efektyvų gydymą, sutrikimas praeina be liekamųjų reiškinių.

Daliai sutrikimų, pavyzdžiui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, būdinga tai, kad be profesionalios pagalbos nepraeis ir greičiausiai trikdys kasdienį gyvenimą bei jo kokybę. Suteikus profesionalią pagalbą, tikėtina, kad žmogus gyvens visavertį gyvenimą.

Tačiau yra kita grupė sutrikimų, kuriems būdinga lėtinė eiga, ligos pasikartojimai, kartais net ir nepaisant sudėtingo, kompleksinio gydymo nepavyksta išvengti atkryčių. Tuomet gydytojai stengiasi padėti pacientui kuo geriau valdyti simptomus, kad jų pasireiškimas netrukdytų gyventi ir kiek galint labiau apsaugotų nuo atkryčių. Jiems kartojantis gali likti tam tikrų negrįžtamų pakitimų žmogaus asmenybėje.

„Nė viena diagnozė nėra nuosprendis ir kiekvienu atveju viską tenka vertinti individualiai“, – pabrėžė V.Butrimas.

Po gydymo – greitas pokytis

Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vadovas prisiminė, kaip vieno budėjimo metu vėlyvą naktį į Priėmimo skyrių greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas labai neramus pacientas, matantis įvairius vaizdinius, išgyvenantis haliucinacijas.

Praėjus vos kelioms dienoms po paskirto gydymo, tas pats žmogus, kuris dar visai neseniai žiūrinčiajam iš šalies galėjo kelti baimę dėl savo elgesio ar išsakomų nesuprantamų teiginių, jau dalyvavo pacientams skirtuose meno užsiėmimuose, normaliai ir adekvačiai bendravo.

„Šiuo atveju psichofarmakologinis gydymas gali būti stebėtinai veiksmingas, duodantis labai gerų rezultatų, visiškai atkuriantis sutrikdytą žmogaus funkcionavimą, sumažinantis kančią“, – apie laiku suteiktos pagalbos galią reziumavo psichiatras.

Pažinimas: „Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti“, – sakė meno terapeutė D.Lubienė.

Skepticizmas greitai išgaruoja

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo meno terapeutė Daiva Lubienė pasidžiaugė, kad vis daugiau pas ją ateinančių pacientų nesibaimina ieškoti pagalbos, jie vis palankiau vertina ir džiaugiasi užsiėmimais. Jaunesni ne tik patys drąsiai kreipiasi, bet paragina ir savo draugus ar artimuosius.

„Kartais atėjusieji teisinasi, kad nemoka piešti – įsijungia vidinė gynyba arba abejoja terapijos poveikiu, tačiau jau po vieno ar kelių užsiėmimų abejonės dingsta ir patys būna nustebinti vykstančiais pokyčiais. Skeptikai tampa ištikimiausiais meno terapijos užsiėmimų dalyviais. Jie tada viską geria į save“, – šypsojosi D.Lubienė.

Specialistė paaiškino, kad meno terapija apima ne tik dailę, bet šokio ir judesio, molio, smėlio, pasakų, kino, audiovizualinę terapijas. Jos lanksčiai parenkamos pagal susirinkusiųjų grupes, priklausomai nuo sutrikimų.

Su Psichosomatikos, kur gydomi suaugusieji, ir Vaikų psichiatrijos skyrių pacientais dirbanti D.Lubienė pastebi, kad meno terapija padeda saugiau, jautriau atsiverti pacientams, kai kartais net žodžiais būna sunku išsakyti vidinį skausmą. Piešimas, tam tikros metodikos palengvina vidinę kančią bei sunkumus, nuramina. Per spalvas, simbolius ateina palengvėjimas, ramybė.

„Ašaros – gyvenimo upė, ir kai gali sau leisti saugiai paleisti tai, ką laikei ar laikai giliai užgniaužęs, – palengvėja“, – taip savo pacientams mėgsta sakyti meno terapeutė.

Kasdien – po stebuklą

Tarpusavio santykiai, įvairios baimės, savęs ieškojimas, emociniai sužeidimai, netektys, valgymo sutrikimai, bandymai žudytis, fizinė ir seksualinė prievarta, autizmas, depresijos – labai skirtingos priežastys žmones atveda į meno terapeutės užsiėmimus. Kiekvienas ateina su savo skirtinga istorija. D.Lubienė juos švelniai vadina „pacientukais“.

„Kiekvienas užsiėmimas prasideda ir baigiasi klausimu, su kokiu jausmu atėjai ir su kokiu išeini. Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti – kai atpažįsti ir pažįsti jausmus, supranti, kas vyksta. Šiandien dauguma žmonių taip bėga ir skuba, kad nebejaučia savęs. Tad užsiėmimuose daug dėmesio skiriame būtent jausmams“, – sakė D.Lubienė.

Ji pastebi, kad karantinai, izoliacija paliko pėdsaką tarpusavio santykiuose – vaikams sunku grįžti į mokyklas, suaugusiesiems pradėti bendrauti, tarp žmonių atsirado daug baimių, nerimo.

Meno terapeutė prisiminė pacientę, kuri dar prieš pirmą užsiėmimą įspėjo, jog su spalvomis nedraugauja, o šiandien mergaitė puikiai piešia pastele, „atrado“ guašą ir nuostabų spalvų pasaulį, svajoja apie dailės studijas. Tokius atradimus lydi ir vidiniai pokyčiai.

„Man meno terapija – gyvenimo dovana, nes kasdien per užsiėmimus vyksta stebuklai. Ateina žmogus su dideliu nerimu, skauduliu, o paskui pripažįsta, kad tapo geriau ar palengvėjo. Arba matai, kaip per piešinius vyksta transformacija čia ir dabar. Tokie stebuklai vyksta kasdien“, – pasakojo specialistė.

Problemos – po ligos

Benzodiazepinai (BZD) – centrinę nervų sistemą slopinantys vaistai, populiariai vadinami tiesiog raminamaisiais.

Kaunietę Vaivą du mėnesius po persirgto koronaviruso kamuoja nemiga. "Ilgai neužmiegu vakare arba prabudusi naktį. Kelias valandas vartausi lovoje, kol šiaip taip užmiegu. O ryte tenka anksti keltis į darbą. Dėl to ėmiau jausti didžiulį nuovargį, tapau irzlesnė. Paklausiau šeimos gydytojos, ką tokiu atveju rekomenduotų. Ji pasakė tiesiai šviesiai: eikite pas psichiatrą. Buvau apstulbusi. Vos pora mėnesių nemigos, ir mane jau siunčia pas psichiatrą. Pasirodo, šeimos gydytoja net raminamųjų tablečių išrašyti nebegali", – pasakojo 40-metė moteris.

Vis dėlto kol kas pas psichiatrą ji prisipažino nesiryžusi eiti. "Niekada nebuvau pas tokį gydytoją ir abejoju, ar man jo tikrai reikia", – teigė pašnekovė, su nemiga kovojanti iš draugės pasiskolintomis raminamųjų tabletėmis.

Klaipėdietė Aušra guodėsi, kad šeimos gydytoja jai neišrašė BZD priskiriamo leksotanilio – taip pat nusiuntė pas psichiatrą. "Man anksčiau gastroenterologas dėl tulžies pūslės funkcinių sutrikimų šiuos vaistus buvo išrašęs. Žinau, kad ir žmonėms po infarkto tokie vaistai skiriami, senukams kartais skiriama dėl nuolatinės nemigos. Dabar, taip išeina, visais atvejais reikės kulniuoti pas psichiatrus, kurie dar greičiausiai išrašys ir antidepresantus. Patys medikai sako, kad tvarka absurdiška ir kenčia pacientai", – pasakojo Aušra. Ji atkreipė dėmesį, kad, įteisinant apribojimus šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams išrašyti BZD, buvo akcentuojama, kad nuo šių vaistų gali išsivystyti priklausomybė. "Tai pateikiama kaip didžiausias blogis, tačiau, kiek teko tais vaistais domėtis, priklausomybė tikrai ne visada atsiranda. Be to, gal geriau 80–90 metų išsimiegojusi bobutė, o priklausomybė, jei ir atsiras, kažin, ar jos gyvenime ką pakeis. Ar geriau pusė tabletės širdininkui, ar dar vienas infarktas, kuris gali būti lemtingas?" – retoriškai klausė pašnekovė.

Apsunkino gydytojų darbą

BZD išrašymo tvarka pasikeitė pernai lapkričio 1 d. įsigaliojus Benzodiazepinų ir benzodiazepinų dariniams priskiriamų bei panašaus veikimo mechanizmo vaistinių preparatų skyrimo ir vartojimo mažinimo ar nutraukimo metodinėms rekomendacijoms. Šios rekomendacijos skirtos šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams (išskyrus gydytojus psichiatrus), skiriantiems pacientams BZD ir panašaus veikimo mechanizmo vaistinius preparatus. Jas savo įsakymu dar pernai vasarą patvirtino tuometis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Šiomis rekomendacijomis smarkiai apribotos šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų (ne psichiatrų) galimybės išrašyti BZD. Pavyzdžiui, rekomendacijose nurodoma, kad maksimali rekomenduojama gydymo BZD (skiriant BZD vartoti keturis kartus per savaitę ar dažniau) trukmė gydant nerimo sutrikimus yra dvylika savaičių, o trumpalaikio nemigos gydymo – keturios savaitės, įskaitant ir vaisto dozės mažinimo etapą. Rekomendacijose taip pat rašoma, kad BZD skyrimas vartoti keturis kartus per savaitę ar dažniau netinkamas gydyti nerimą ar įtampą, susijusius su paciento patiriamomis kasdienėmis problemomis. Be to, rekomendacijose nurodoma, kad BZD skyrimas pirmą kartą nerekomenduojamas 65 metų ir vyresniems asmenims.

Pasak Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos (LBPGA) prezidento profesoriaus habilituoto daktaro Juliaus Kalibato, šios rekomendacijos labai apsunkino šeimos gydytojų darbą ir sukūrė kitų problemų.

Dėl to, kad šeimos gydytojai praktiškai nebegali išrašyti BZD, turi siųsti savo pacientus pas psichiatrus, atsiranda nereikalingų gydytojų psichiatrų konsultacijų.

"Dėl to, kad šeimos gydytojai praktiškai nebegali išrašyti BZD, turi siųsti savo pacientus pas psichiatrus, atsiranda nereikalingų gydytojų psichiatrų konsultacijų. Be to, tai prieštarauja siekiui, kad pirminė sveikatos priežiūra spręstų 80 proc. visų sveikatos problemų, o antrinei ir tretinei grandžiai liktų 20 proc. Tai deklaruoja politikai ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybė, bet daroma priešingai. Norima, kad sumažėtų eilės pas specialistus, tačiau, jei mes ribojame šeimos gydytojų funkcijas, eilės pas gydytojus specialistus tik ilgės. Juo labiau dabar, šios siaubingos infekcijos sąlygomis, tai visiškai nereikalinga, – tvirtino J.Kalibatas. – Tokie sprendimai prie gero neprives. Kalbėkime atvirai: konsultacijos yra pinigai. Kuo daugiau funkcijų perims antrinė ir tretinė grandys, tuo daugiau konsultacijų vyks šiose grandyse ir tuo daugiau pinigų čia nusės."

Profesoriaus žodžiais, iki šiol siekta, kad šeimos gydytojai gydytų lengvas depresijos formas, kad dėl jų nereikėtų siųsti žmogaus pas psichiatrus. "Dabar, priešingai – atsiranda daug daugiau atvejų, kai šeimos gydytojai turės siųsti savo pacientus pas psichiatrus. Vis dėlto psichiatrai turėtų užsiimti sudėtingesniais atvejais, o depresijas, kol jos nėra stipriai išreikštos, turėtų gydyti šeimos gydytojai", – įsitikinęs LBPGA prezidentas.

Jo teigimu, iki šiol šeimos gydytojai lengvas depresijos formas sėkmingai gydė.

Gali pabloginti situaciją

J.Kalibatas pripažino, kad yra nemažai su psichikos ligomis nesusijusių ligų, kuriomis persirgus reikia skirti raminamųjų. "Tai atvejai po insulto, infarkto ir panašiai. Po jų kyla nervinė įtampa, atsiranda tam tikrų baimių. Ir jei mes norime, kad nervų sistema optimaliai, o ne nuolat įtemptai dirbtų, reikia BZD. Juk dėl bet kokios nervinės įtampos išsiskiria antinksčių hormonai, vyksta kraujagyslių spazmai, ir panašiai. Jei po infarkto, insulto neskiriami raminamieji ir žmogus jų nevartoja, tai gali pabloginti situaciją", – sakė pašnekovas.

LBPGA prezidento žodžiais, tai, kad šeimos gydytojams palikta tik trumpalaikio nemigos gydymo teisė (BZD tam jie gali išrašyti keturioms savaitėms), problemos neišspręs. "Daugumoje pasaulio šalių šeimos gydytojams leidžiama laisvai išrašyti BZD. Ten tokio idiotizmo, kaip dabar pas mus, nėra. Ir tokie apribojimai tikrai neturėtų būti priimami dabar, kai dėl koronaviruso atsiranda didžiulių psichinės sveikatos problemų, kyla nerimo pandemija", – įsitikinęs profesorius.

LBPGA dar gruodžio viduryje kreipėsi į dabartinę SAM vadovybę, kad A.Verygos pasirašytos rekomendacijos, apribojančios šeimos gydytojų teisę išrašyti BZD, būtų atšauktos. "Kreipėmės oficialiu raštu į dabartinę SAM vadovybę, kad tas įsakymas būtų atšauktas, nes jis yra žalingas. Tačiau jokio atsakymo iš ministerijos iki šiol negavome", – vakar tvirtino J.Kalibatas.

Kartais rekomendacijų nepaiso

Panašu, kad įsigaliojusias rekomendacijas šeimos gydytojai vertina įvairiai. Kai kurie ryžtasi jų nepaisyti. Viena tokių – šeimos gydytoja Aurelija Proscevičienė. Pasak jos, dabar šeimos gydytojai yra tiesiog priversti pažeisti minėtas rekomendacijas.

"Situacija dabar tokia: mes žinome, kad mūsų teisė skirti BZD yra apribota, tačiau vis tiek juos skiriame. O ką daryti, kai žmogui dėl nerimo, dėl ateities baimės kyla kraujospūdis, o nukeliauti pas psichiatrą – sudėtinga? Ypač nerimauja vyresni žmonės. Jie sako: aš viską, ką jūs, gydytoja, sakote, darau, ramiai gyvenu, bet kraujospūdis vis tiek labai aukštas. Tuomet aš sakau: išgerkite leksatonilio arba alprazolamo dalį tabletės, šie vaistai taip pat priskiriami BZD. Ir žmogui normalizuojasi kraujospūdis su mažiausia to vaisto doze", – pastebėjo gydytoja ir pabrėžė, kad dėl nemigos besikreipiančių pacientų dabar labai daug.

Ji užsiminė kartais dėl nemigos išrašanti melatonino (hormono, kurį gamina kankorėžinė liauka, daugiausia nakties miego metu – red. past.) preparatų. "Tačiau, kai kyla įtampa, kurią ne tik pagyvenę, bet ir jauni žmonės jaučia, – dėl darbo, dėl visko, melatoninas nepadeda", – preparatų poveikio ribotumą pastebėjo gydytoja. – Jei pokovidinė nemiga, aš taip pat paskiriu BZD. O ką daryti? Jau geriau padėti žmogui, negu kiekvieną kartą atsižvelgti į tas nepagrįstas rekomendacijas."

A.Proscevičienės teigimu, kiekvienu atveju turi būti palyginama galima vaisto žala ir nauda. "Turi paskirti žmogui, kas jam būtų geriau, negi siųsi jį aiškintis į ligonių kasas arba SAM. Juk jeigu ir siųsi – nenueis. Žinoma, mes BZD receptų nežarstome į kairę ir dešinę. Jei matau, kad žmogus tuos vaistus vos ne saujomis geria, jį siunčiu pas psichiatrą. O kad žmogus dėl nemigos eitų pas psichiatrą, tai yra absurdas. Aišku, jei žmogus turi suicidinių minčių, tokį žmogų skubiai pas psichiatrą siunčiame. Bet paprastą nerimą, kuris dabar kyla ir dėl karantino, ir dėl to, kad žmogus su artimaisiais tiesiogiai negali bendrauti, mes, šeimos gydytojai, turėtume gydyti ir skirti BZD", – J.Kalibato mintims antrino A.Proscevičienė.

Kiek įmanoma trumpiau

Kaip dabartinė SAM vadovybė vertina buvusio sveikatos apsaugos ministro pasirašytąsias BZD skyrimo metodines rekomendacijas šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams (ne psichiatrams)? Dabartinio sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio atstovės spaudai Aistės Šukstos paprašėme pateikti dabartinės ministerijos vadovybės poziciją šių rekomendacijų atžvilgiu, taip pat klausėme, ar nesiruošiama jų keisti.

Ministerijos vadovybės pozicijos šiuo klausimu nesulaukėme – gavome ministerijos specialistų atsakymus. Juose pabrėžiama, kad net BZD charakteristikų santraukose nurodoma, jog šiais vaistais gydyti reikia kiek įmanoma trumpiau ir būtina reguliariai vertinti paciento būklę. Atsižvelgiant į tai, esą buvo rengiamos ir minėtos metodinės rekomendacijos.

"Metodinių rekomendacijų paskirtis – užtikrinti racionalų BZD vartojimą, reglamentuojant šių vaistų skyrimą (...), pateiktos praktinės BZD nutraukimo schemos. Metodinės rekomendacijos (...) iš esmės prisideda prie racionalaus psichotropinių vaistų vartojimo Lietuvoje. Manome, kad kaip tik metodinės rekomendacijos sudaro sąlygas gydytojams pasirinkti tinkamiausią gydymą, leidžiantį laipsniškai sumažinti psichotropinių vaistų vartojimą asmenims, kurie piktnaudžiavo šiais vaistais (vartojo ne pagal indikacijas, neteisėtai įsigydavo pagal popierinius receptus)", – rašoma A.Šukstos atsiųstuose atsakymuose.

Juose taip pat teigiama, kad, siekiant kuo plačiau supažindinti gydytojus su metodinėmis rekomendacijomis, šiuo metu vykdomi šeimos gydytojų mokymai, skiriant dėmesį į metodinių rekomendacijų ir BZD skyrimo bei vartojimo mažinimo ypatumų pristatymą, nerimo ir depresijos diagnostikos ir gydymo ypatumams. SAM duomenimis, pernai minėtuose mokymuose dalyvavo 600 šeimos gydytojų, šiemet planuojama apmokyti dar tiek pat.

Skatina racionalų vartojimą

Kaip ministerija vertina tai, kad dabar BZD, tokių kaip leksotanilis ar ksanaksas, pas psichiatrą turi eiti ir nemigos kankinami senjorai, ir pokovidinės nemigos kamuojami jauni žmonės, ir pacientai po infarkto ar insulto, nes šeimos gydytojai jų nebeišrašo? Į šį klausimą SAM specialistai atsakė: "BZD skyrimo tvarka iš esmės nesikeitė (kaip ir minėta, jie turi būti skiriami vadovaujantis diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašais bei diagnostikos ir gydymo protokolais, atsižvelgiant į vaistinio preparato charakteristikų santrauką), tačiau, siekiant skatinti racionalų BZD vartojimą (padėti nutraukti ilgalaikį BZD vartojimą ir pan.), papildomai buvo parengtos metodinės rekomendacijos. Nuostata, kad gydytojai gali skirti vaistus pagal kompetenciją taip pat nėra nauja."

SAM specialistų teigimu, jei gydytojo medicinos normoje numatyta teisė gydyti nerimą, įtampą ir kitus su nerimo sindromu susijusius somatinius ar psichikos sutrikimus, jis turi teisę skirti minimus vaistinius preparatus. "Šeimos gydytojo medicinos normoje (...) numatyta kompetencija gebėti įtarti, diferencijuoti, diagnozuoti ir gydyti, be kita ko, užmigimo sutrikimus ir neorganinę nemigą, fobinius ir kitus nerimo sutrikimus, suaugusiųjų lengvus ir vidutinio sunkumo depresinius sutrikimus, psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, žalingą jų vartojimą, prireikus pasitelkiant kitus asmens sveikatos priežiūros specialistus. Atsižvelgiant į tai, nematome teisinių trikdžių šeimos gydytojams skirti minėtus vaistinius preparatus. Tačiau, šeimos gydytojas dėl tinkamesnio gydymo visada gali pasitelkti ir kitus asmens sveikatos priežiūros specialistus (pvz., psichiatrus)", – rašoma redakcijai atsiųstuose atsakymuose.

Kadangi minėtose metodinėse rekomendacijose šeimos gydytojams nerekomenduojama BZD pirmą kartą skirti vyresniems nei 65 metų asmenims, SAM atstovų paklausėme, kokius vaistus vietoje BZD šeimos gydytojas turėtų išrašyti nemigos kankinamam vyresnio amžiaus žmogui?

"BZD turi būti skiriami kuo trumpesnį laiką. Šeimos gydytojas kiekvieną atvejį turi įvertinti individualiai (ne tik amžių, bet ir gretutines ligas, gyvensenos būdą ir pan.) ir, tik visa tai įvertinęs, pasirinkti racionaliausią gydymą", – rašė SAM specialistai.

Gydo labai trumpai

A.Šukstos atsiųstuose atsakymuose SAM atstovai neigė, kad metodinėmis rekomendacijomis buvo iki minimumo sumažinta galimybė šeimos gydytojams skirti BZD ir taip užtikrintas pacientų srautas pas psichiatrus. Atsakymuose teigiama, kad metodinės rekomendacijos yra tik priemonė šeimos gydytojams racionaliai skirti BZD.

Pasiteiravus, koks bus ministerijos atsakymas į LBPGA raginimą atšaukti A.Verygos įsakymą, įteisinantį BZD skyrimo metodines rekomendacijas, SAM specialistai atsakė: "Manome, kad metodinės rekomendacijos neapriboja šeimos gydytojų galimybių išrašyti BZD, jei paciento būklė atitinka vaisto terapines indikacijas, skiriama pagal vaisto charakteristikoje nurodytus vartojimo terminus. Ir net ir nerekomenduotinais skirti BZD atvejais, kai nauda didesnė už galimą žalą, BZD pirmą kartą skirti galima. Dėl ilgalaikio vartojimo, irgi yra išskirtos grupės ilgalaikių vartotojų, tarp jų ir vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys, kuriems galima tęsti vaistų skyrimą ilgą laiką."

Minėtose rekomendacijose yra nuostata, kad gydantis gydytojas gali tęsti ilgalaikį BZD vartojimą esamomis dozėmis ir dažnumu, esant ilgalaikiam BZD vartojimui senyvo amžiaus asmenims (65 metų ir vyresniems), taip pat jei pacientas vartoja BZD dešimt metų ar ilgiau stabiliai, ne didesne nei vidutine terapine doze ir nesutinka sumažinti ar nutraukti BZD vartojimo. Tačiau BZD skyrimas pirmą kartą smarkiai apribotas minėtose rekomendacijose įtvirtinant nuostatą, kad BZD skirti pirmą kartą nerekomenduojama 65 metų ir vyresnio amžius asmenims, išskyrus nerimo ir trumpalaikio nemigos gydymo atvejais. Tokiais atvejais BZD šeimos gydytojas gali išrašyti BZD iki dvylikos savaičių nerimo sutrikimams gydyti ir iki keturių savaičių trumpalaikiam nemigos gydymui. Tačiau, šeimos gydytojų teigimu, per tiek laiko nei nerimas, nei nemiga paprastai nedingsta.

„Nuo 1998 metų esu prisidėjęs prie daugybės įstatymų, teisės aktų kūrimo, kurie susiję su šeima ir vaiko teisėmis. Patirtys vaikų psichikos sveikatos srityje, ilgametė veikla įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, švietimo sistemos išmanymas leido suvokti, kad norint nuveikti Lietuvos labui daugiau, reikia didesnės paramos, platesnio bičiulių rato“, – partijos pranešime teigė L. Slušnys.

Jis sakė pasirinkęs konservatorius, nes „čia buriasi daugiausiai šviesių, išsilavinusių ir turinčių daugybę idėjų Lietuvos ateičiai žmonių“.

L. Slušnys yra ilgametis tarptautinių socialinių ir emocinių ugdymo programų lektorius, dalyvavęs diegiant šias programas daugiau kaip 500 mokyklų visoje Lietuvoje.

Praėjusiais metais per prezidento rinkimus jis buvo Gitano Nausėdos komandos narys.

Seimo rinkimai vyks spalio 11 dieną.