Šauktinių eilė prie sveikatos patikros nemažėja jau kelintus metus. Tačiau ne visi šauktiniai patikrą praeis, mat dalis jų turi sveikatos problemų. Ypač psichinės ligos lietuvius kankina pastaraisiais metais.

„Kiekvienais metais patikrinama apie 10 tūkstančių šauktinių į nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Mes matome, kad apie 40 procentų yra pripažįstami netinkamais. Iš jų beveik 50 procentų yra psichiatrinės ligos ir psichologiniai sunkumai“, – teigė Karo medicinos tarnybos atstovas Miroslavas Filistovičius.

Kai kurie Seimo nariai įsitikinę, kad į kariuomenę nepriimtiems turi būti pritaikyti ir papildomi apribojimai.

„Aš manau, kad jei žmogus taip yra įvertinamas, netinkamas atlikti karo tarnybą, tai ta diagnozė turi būti perduota ir dėl išdavimo vairuoti automobilį arba dėl ginklo išdavimo“, – įsitikinęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Pocius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tačiau, ar tikrai į kariuomenę nepriimtiems dėl psichinės ligos reikia atimti ir teisę vairuoti, ir turėti ginklą?

Įstatymo pakeitimą siūlantis Seimo narys įsitikinęs, kad ne visi į kariuomenę nepatekę dėl psichikos sutrikimų išties juos turi. Esą dalis šauktinių tiesiog bando išvengti karo prievolės.

„Aš tikrai netikiu, kad 44 procentai mūsų visuomenės yra psichiškai nesveiki. Čia yra vieta, kur reikėtų peržiūrėti simuliavimo atvejus“, – teigė A. Pocius.

Netgi kai kurie praeiviai sostinės gatvėse pripažįsta žinantys šauktinių, kurie sveikatos problemas suvaidino.

Krašto apsaugos ministras tokius gandus neigia.

„Mes patikrinome tuos atvejus, jie sudaro tik vieną kitą procentą. Vis dėlto absoliuti dauguma tų, kurie serga, turi ne vienerius metus tebesitęsiančias lėtines ligas“, – sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

O Karo medicinos tarnybos atstovai priduria, kad psichiatrus apgauti nėra taip lengva.

„Mes turime galbūt ir tyčinių atvejų, bet yra atvejų, kai žmogus nesąmoningai reaguoja, somatizuoja“, – tikino M. Filistovičius.

Jau ir šiandien besiskundžiantiems psichikos sveikatos sutrikimais gali tekti automobilį palikti garaže, o ginklo į rankas taip ir nepaimti.

„Automatiškai jau yra priimta sistema, kad žmonės pagal tam tikrą sveikatos būklę negali gauti vairuotojo pažymėjimo. Aš nesuprantu, ką čia sugalvojo gerbiamas kolega Pocius“, – teigė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Dainius Gaižauskas.

„Tie, kurie su tokia iniciatyva išeina į viešumą, galėtų pasidomėti, nes šita tvarka yra iš esmės galiojanti“, – kalbėjo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Psichiatras įsitikinęs, kad kariuomenė galėtų atrasti ir kitų tarnybų sergantiems. Juolab, kad dauguma psichinėmis ligomis sergančių žmonių esą galiausiai pasveiksta.

„Apie 90 procentų, kas yra dažniausiai depresijos, valgymo sutrikimai, iš tiesų, tokie sutrikimai yra gydomi ribotą laiką – dažniausiai kelis mėnesius ir po to žmogus gali visą gyvenimą puikiai gyventi“, – teigė M. Marcinkevičius.

Pernai daugiau nei pusė šauktinių dėl sveikatos problemų pripažinti netinkamais privalomai karinei tarnybai. Iš jų apie pusė netiko dėl psichinės sveikatos.

„Dabar tai daug visokiausių dalykų, kur tikrai liūdna žiūrėt – internete, Žiniose. Bet taip jau nepasakysiu, kad labai baisiai. Mano aplinkoje niekas neserga. Tai į daug dalykų liūdna žiūrėti. Nėra laiko depresijoms, reikia greičiausiai kažką veikti“, – teigė kalbinta praeivė.

„Sportuoti reikia ir nebus depresijos. Mano aplinkoje galbūt yra žmonės, kurie yra jautrūs sezoniniams dalykams, pavasarį, rudenį. Bet visumoje tvarkosi žmonės“, – sakė kitas vilnietis.

„Manau, kad situacija smarkiai pagerėjus. Aš pats į Lietuvą grįžau labai neseniai ir manau, kad yra smarkiai pagerėjus. Yra daug laimingų, besišypsančių žmonių. Manau, prastai prieš 10 metų buvo. Dabar, man atrodo, žmonės daug daugiau sportuoja, aktyviai leidžia laiką, dėl to gal ir emocinė sveikata geresnė yra. Ir, manau, ekonomiškai čia viskas irgi koreliuoja. Smarkiai pagerėjusi situacija ir žmonės daug laimingesni“, – savo nuomonę išsakė Vilniaus gyventojas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Apie tai, kokias tendencijas mato specialistai, LNK žurnalistė kalbėjosi su Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovu, gydytoju psichiatru Martynu Marcinkevičiumi.

– Nors kalbinti žmonės sakė, kad viskas gerai, tiesiog reikia sportuoti, kokias tendencijas matote jūs, kokia ta lietuvių sveikata?

– Na, deja, mes matome truputį kitokias tendencijas. Džiugu, kad žmonės gatvėse optimistiški ir, aišku, tikrai neserga tiek daug žmonių, bet didėjimas susirgimų yra. Aišku, didėja ne tų sunkiųjų ligų, o tokių pakankamai lengvų ligų kaip neurozės, nerimo sutrikimai, lengva ir vidutinio sunkumo depresija, nemiga. Jie sutrikdo žmogaus savijautą ir iš dalies socialinį funkcionavimą, bet aplinkiniams dažnai nėra matoma. Ir ši tendencija turi dvi priežastis.

Pirmoji priežastis yra ta, kad visame moderniame pasaulyje šitų susirgimų daugėja, nes, paprasčiausiai, mūsų smegenys nebesugeba adaptuotis prie tokio greito gyvenimo tempo, labai didelių reikalavimų, didžiulių kiekių informacijos, kuris ateina per mūsų dabartines įvairias elektronines sistemas – tai yra darbai su kompiuteriu, socialiniai tinklai ir t t. Tiesiog žmogaus smegenys evoliuciškai nepritaikytos tokiam tempui ir tokiam informacijos kiekiui ir tai atsiliepia. Be abejo, nepagerino situacijos ir Covid-19 situacija, tie dveji metai ypač jauniems žmonėms stipriai atsiliepė. Na, ir dabar daliai žmonių tas karas, kuris vyksta visai šalia mūsų, taip pat neprideda pasitikėjimo ateitimi.

– Kalbant apie nerimą, nemigą, ar yra skirtingai vertinama pasaulyje ir Lietuvoje? Tarsi Lietuvoje dažnai išgirsti, tai tu nesijaudink, jeigu tai nerimas, arba, tai tu eik anksčiau miegoti. Ar Lietuvoje taip žiūrima, kad tai nėra liga, nėra sutrikimas, čia nieko tokio?

– Taip, jūs teisi. Šiaip, ta vadinama stigma, ta psichikos ligų baimė ir kai kurių simptomų nuvertinimas yra visame pasaulyje, bet, neabejotinai, šitose postsovietinėse šalyse jis yra žymiai didesnis, taip pat ir Lietuvoje. Yra geras dalykas tas, kad tai mažėja. Ir jauni žmonės turi tų baimių ir stigmų mažiau, drąsiau kreipiasi ir nebijo apie tai šnekėti. Aišku, vyresnioji karta dar ir savyje labai stiprių baimių turi, ir patys nesikreipia, ir labai dažnai net savo kenčiantį artimą apkalbinėja.

Aš čia galėčiau palyginti, jei susilaužei koją, sakyčiau „eik“, tai gali gal eiti, tik labai skaudės ir kreivai koja sugis. Tai čia lygiai taip pat. Kaip aš visada sakau, smegenys yra kur kas sudėtingesnis organas negu širdis ir negu kaulai. Bet kai kažką ištinka infarktas arba susilaužo koją, tai kažkodėl niekas nesiūlo susitvarkyt pačiam. Tai smegenys, be abejo, žymiai sudėtingesnis organas. Tai tikrai susiremontuot pačiam neišeis ir tas veda prie labai liūdnų dalykų. Nes, ar tai būtų, sakysim, kraujospūdžio pakilimas negydomas, tai jis dažniausiai priveda prie infarktų, insultų.

Turint cukrinį diabetą, jei mes nekoreguosim cukraus kiekių, žinom, kad bus labai skaudžių ir negrįžtamų pasekmių. Kaip ir su kiekviena liga, jeigu jos negydai, ji progresuoja. Ir kalbant apie vieną labiausiai paplitusių ligų, kaip depresija, tai lengvą depresiją užtenka dažniausiai koreguoti be medikamentų, yra psichologinių konsultavimų, psichoterapija, gyvenimo būdo korekcija. Negydoma ji dažniausiai pereina į vidutinę, o po to kartais ir į sunkią.

Žmonės susiduria su įvairiomis psichinės sveikatos problemomis, tačiau gydymo ir konsultacijų su psichologais vis dar vengia.

„Ypač Šiauliuose žmonių mentalitetas ir supratimas apie psichikos sveikatą dar truputėlį skiriasi nuo Vilniaus ir Kauno“, – teigė gydytoja psichiatrė Romualda Ališauskienė.

Nors ir pamažu, bet požiūris keičiasi. Prieš kelerius metus į polikliniką konsultuotis atvykdavo dar mažiau pacientų. Dabar dėl nemokamų paslaugų kreipiasi vis daugiau, bet eilių pas gydytojus psichologus ir psichiatrus nėra. 

Anot gydytojos, žmogus, ieškantis pagalbos, ilgiau gaišta ruošdamasis ir motyvuodamas save, o ne laukdamas konsultacijos.

„Aš suprantu, kad žmonės psichologo konsultacijai arba psichoterapijai turi būti pasiruošę, tai tikrai nėra skubi pagalba. Žmogus turi būti motyvuotas, nes kartais pasiūlius psichologo konsultaciją žmogus sako „o ką aš ten veiksiu? Aš pats viską gerai suprantu, su draugu pasikalbu ir man geriau negu psichologas“ – kalbėjo R. Ališauskienė.

Daug žmonių į polikliniką kreiptis nenori dėl įrašo sveikatos sistemoje, juos labiau traukia anonimiški susitikimai su specialistais. Tokią galimybę pasikonsultuoti su psichologu teikia visuomenės sveikatos biurai. Jau kelis metus čia vyksta nemokamos individualios ir grupinės psichologo konsultacijos.

„Baimių dar vis yra ir yra stigma, jeigu aš kreipsiuosi pagalbos, tai galbūt parodys mano kažkokį asmeninį silpnumą, negebėjimą susitvarkyti su iškilusiais gyvenimo sunkumais arba tam tikrais uždaviniais“, – komentavo psichologė-psichoterapeutė Svaiga Beinorienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot psichologės, vasarą laisvų vietų konsultacijoms yra, bet tai nėra rodiklis, kad žmonės nustojo rūpintis savimi. Priešingai – tai laikas, kai žmonės daugiau bendrauja, išsikalba, jaučiasi atsipalaidavę. Sudėtingiau su vyresniais, jiems psichologas vis dar kelia baimių.

„Tada, kai bus, jeigu bus įrašas, jeigu kažkas sužinos, tai kaip sureaguos darbe, kaip būsiu priimtas apskritai. Ta visuomenės nuostata dar sutinkama“, – teigė S. Beinorienė.

O pagalbos reikia visiems. Tai rodo sėkmingai bene penkerius metus Šiauliuose veikiantys bendruomeniniai šeimos namai. Nemokamą pagalbą čia gali gauti visi – vaikai, senjorai, šeimos. Projekte šiuo metu dirba keturios psichologės, pas visas vizito reikia palūkėti.

„Ir jaunimas, ir vyresni žmonės supranta, kas yra tos paslaugos, kaip yra reikalingos, kai galima su kažkiek valandų konsultacijų ir mokymų išsispręsti savo problemas“, – kalbėjo bendruomeninių šeimos namų projekto vadovė Dainora Samčenkienė.

Pacientų eilės driekiasi ir privačiame sektoriuje. „Šiaulių psichikos sveikatos centre“ teikiamos ir mokamos, ir nemokamos paslaugos. Anot vadovės, žmonės atvyksta dėl įvairiausių priežasčių, bet dėl konfidencialumo ir ilgesnių konsultacijų renkasi mokamas paslaugas.

„Jeigu nori greičiau prieiti, tai renkasi mokamas paslaugas. Yra galimybė kreiptis mokamai bei anonimiškai, tai žmonės irgi pageidauja to anonimiškumo“, – sakė „Šiaulių psichikos sveikatos centro“ direktorė Olga Rimovskaja.

Anot psichologų, kartais pacientai atvyksta ir vos tik pastebėję poreikį.

„Kartais kreipiasi dėl tokių nežymių problemų ir sutrikimų, kur galimai galėtų apsieiti be specialisto konsultacijos. Tai yra labai sveikintina“, – džiaugėsi O. Rimovskaja.

Palyginimui „Šiaulių psichikos sveikatos centre“ mokamai psichologo konsultacijai pacientas gali užsiregistruoti po savaitės, nemokamai reikia laukti tris–keturias savaites.

Numatė pokyčius

Vyriausybė savo programoje numatė pokyčius psichinės sveikatos sistemoje, tad ekspertai valdžiai turi klausimų.

„Mes norime paklausti, kas, kaip, kur kurs tas naujas paslaugas“, – sakė VU profesorius Dainius Pūras.

Nepaisant to, kad pokyčiai reikalingi, jų nebūta jau ilgai.

„Kalbėjome, kad svarbūs strateginiai dokumentai buvo paskelbti dar prieš penkiolika šešiolika metų“, – teigė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

„Labai dažnai problemas mes sprendžiame taip: ar tai medikas nusižudo, ir tada visi pradeda kalbėti apie psichikos sveikatą, arba įvyksta kažkokia kita nelaimė“ – kalbėjo Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

„Tai nedaro garbės Lietuvai. Psichikos sveikatos sistema yra, švelniai tariant, neveiksminga“, – tikino D. Pūras.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše.

Ekspertai sakė, kad per pandemiją lietuviai pradėjo labiau rūpintis savo psichine sveikata, tačiau dažnai specialistai negali pasiūlyti jiems tinkamos pagalbos. Patys psichiatrai pripažįsta, kad psichoterapija įkandama tikrai ne kiekvieno paciento kišenei. Trūksta gydymo paslaugų, tad psichiatrai priversti skirti ne visada būtiną medikamentinį gydymą ir visai nesvarbu, pacientas vaikas, ar suaugęs.

„Ką mes turime, tai vaistus. Išeina, jei žmogus nerimauja dėl to, kad neaišku, kas bus su pandemija, tai mes turime jį gydyti vaistais. Aš čia nematau logikos“, – tvirtino D. Pūras.

Jei žmogus nerimauja dėl to, kad neaišku, kas bus su pandemija, tai mes turime jį gydyti vaistais. Aš čia nematau logikos.

O ir patys gyventojai linkę vaistais piktnaudžiauti.

„Šioje srityje daugumą klausimų mes sprendžiame medikamentiniu būdu. Deja, mūsų šalyje net ir patys gyventojai labai dažnai vertina paslaugos kokybę būtent per prizmę, kad jei mane paguldė į ligoninę, man davė vaistų, jei gydytojas išrašė daug vaistų, tada reiškia, kad manimi čia rūpinasi“, – komentavo A. Dulkys.

Trūksta specialistų

Siūloma sumažinti stacionarinės priežiūros lovų skaičių.

„Pacientai ten guli ne dieną ar dvi, paprastai tai yra ilgalaikiai trijų ar šešių savaičių pacientai. Valstybei tai baisiai kainuoja“, – sakė Sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.

Vietoje to siūlo įkurti bendruomenines paslaugas.

O ambulatorinės psichiatro paslaugos išvis praktiškai neegzistuoja, mat tokiems specialistams mokama du tris kartus mažiau, palyginus su privačiais. Kadangi psichiatrų poreikis didelis, o specialistų mažai, pastariesiems sunku susitvarkyti su krūviu, o dirbti bent trijose skirtingose vietose jau tapo norma.

„Aš žinau vaikų psichiatrą, kurio pavardę būtų galima rasti penkiuose psichikos sveikatos centruose skirtinguose rajonuose“, – tvirtino L. Slušnys.

Valdžia ėmėsi didinti valstybės finansuojamų vietoje rezidentūroje skaičių. Tačiau norinčių dirbti psichinės sveikatos srityje itin mažai ir greitai naujais specialistais rinka nepasipildys.

„Medicinoje yra taip: jeigu tau reikia specialisto, deja, tau reikia nusiteikti vos ne dešimčiai metų“, – aiškino L. Slušnys.

Kad reformų reikia, valdžia pripažįsta, tačiau dėl greitų pokyčių pažadų nežarsto.

„Tikrai nenorėčiau užbrėžti kažkokio labai konkretaus termino“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė teigia, kad sergančiųjų šizofrenija išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams. "Dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze", – sako gydytoja.

– Kiek šiuolaikinė medicina gali padėti sergantiesiems šizofrenija? Ar šią ligą galima visiškai kontroliuoti vaistais?

– Šiuolaikinė medicina daug gali padėti asmenims, kuriems yra diagnozuota šizofrenija. Paprastai, kai kalbame apie psichikos sutrikimus, mes kalbame apie biopsichosocialinį modelį, t.y. ligos atsiradime svarbūs biologiniai, socialiniai ir psichologiniai faktoriai. Visi šie faktoriai yra svarbūs ir sveikime. Taigi, vaistai veikia biologinę dalį. Vaistų šiuo metu turime nemažai, dauguma jų modernūs, beveik nesukeliantys nepageidaujamų poveikių, kuriuos kai kuriems žmonėms sukeldavo ankstesni vaistai. Yra ir ilgesnio veikimo vaistų, injekuojamų kartą per mėnesį ar net kas tris mėnesius; tai žymiai palengvina sergančių asmenų gyvenimą, nes visą likusį laiką apie vaistus galvoti nereikia. Tačiau norisi akcentuoti, kad psichologiniai ir socialiniai faktoriai taip pat svarbūs: santykiai, užimtumas, prasmės gyvenime buvimas, reikalingumas kitiems, jautimasis bendruomenės nariu. Psichologinė ir psichoterapinė pagalba yra prieinama asmenims, sergantiems šizofrenija, kaip ir visiems kitiems asmenims, sergantiems psichikos ligomis, nors dėl būsenos sudėtingumo kai kurie psichoterapijos ar psichologinės pagalbos paslaugas teikiantys specialistai tokių pacientų vengia. Tačiau visada galima rasti specialistą, kuris padės. Taigi, apibendrinant, reikalinga biopsichosocialinė pagalba.

Psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug.

– Kokie turėtų ar galėtų būti aplinkinių santykiai su sergančiuoju šizofrenija?

– Bendraukite priimdami žmogų ir elgdamiesi su juo kaip su sau lygiu. Nereikia kalbėti su sergančiu žmogumi, kaip su vaiku (jis ne vaikas!) ar suvokti negalinčiu asmeniu (dažniausiai jis viską suvokia puikiai). Nereikia perdėtai rūpintis, dažnai pažeidžiant ribas. Nereikia kalbėti piktai, iššaukiančiai, agresyviai. Bendravimas turi būti pagarbus ir atsižvelgiant į žmogaus norus, poreikius, lūkesčius. Jei žmogaus elgesys rodo, kad jam ar jai reikia pagalbos, drąsiai kalbėkite apie tai, išreikškite savo susirūpinimą. Niekas taip neerzina, kaip kvailas apgaudinėjimas ir apsimestinė užuojauta.

– Kokių būklių metu reikėtų vengti sergančiojo šizofrenija?

– Psichomotorinio sujaudinimo (dėl protinės įtampos, nerimo atsiradę betiksliai judesiai, blaškymasis – red. past.) metu reikėtų būti atsargesniam. Santūriai ir pagarbiai bandyti žmogų nuraminti, tačiau stengtis neatsukti jam nugaros, neužstoti durų, o ir pačiam apskaičiuoti saugaus atsitraukimo variantus. Tokiu atveju verta galvoti apie pagalbos iškvietimą. Jei asmuo elgiasi agresyviai, įspėkite aplinkinius, saugokite save ir, neabejotinai, iškvieskite pagalbą. Taigi, saugotis reikia elgesio, o ne pačios ligos, nes paciento išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams.

– Pacientai, sergantys paranoidine šizofrenija, pasakoja apie klausos ir regos haliucinacijas. Žinomi atvejai, kai haliucinacijų metu girdimi balsai liepė sergančiajam žudyti. Kaip aplinkiniams atpažinti tokias būkles ir kaip tuo metu elgtis?

– Taip vadinamos imperatyvinės haliucinacijos, juo labiau liepiančios agresyviai elgtis su kitais, nėra tokios dažnos. Be to, joms retai paklūstama. Aišku, pavienių atvejų pasitaiko, o dėl tos priežasties, kad tai labai išviešinama, akcentuojama, tuo bauginama visuomenė, susidaro įspūdis, tarsi jų būtų daug. Tačiau absoliučiai dominuojanti nusikaltimus įvykdžiusių asmenų dalis neserga jokia psichikos liga, jau nekalbant apie šizofreniją. Taigi, nusikaltimai – psichiškai sveikų žmonių veikla. O atpažinti potencialiai pavojingą būseną galima iš elgesio (kai žmogus yra įpykęs, kai grasinama žodžiu ar iš asmens veiksmų galima įtarti, kad jis turi negeranoriškų ketinimų – eina link jūsų sugniaužęs kumščius, grūmoja ir pan.). T.y. reikėtų saugotis ne diagnozės, o pavojų keliančio elgesio.

Ramunė Mazaliauskienė.

– Vadinasi, dėl tokių būklių grėsmės vengti visų sergančiųjų šizofrenija būtų netikslinga?

– Visų pirma, visų sergančiųjų šizofrenija jūs neatpažinsite. Yra daugybė žmonių, kurie serga šia liga, tačiau vadinamosios remisijos metu simptomų beveik nestebime. Bent jau jų nepastebės neprofesionalas. Taigi, tai įprastiniai žmonės. Būsenos, kai asmuo staiga tampa pavojingas aplinkiniams, taip pat nebūdingos šizofrenijai, sakyčiau, dažniau jos vystosi esant sąmonės sutrikimo būsenoms, tokioms kaip delyras piktnaudžiavimo alkoholiu metu ar prieblandinė sąmonės būsena sergant epilepsija ar po galvos traumų. Taigi, reikėtų vengti ne diagnozės, o elgesio, nes, kai į mus gatvėje bėga kirviu mojuojantis žmogus, mes negalvojame apie diagnozes. Beje, didesnė tikimybė, kad tas žmogus bus psichiškai sveikas, nes būtent psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug. Taigi, atsakymas: dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze.

– Kaip aplinkiniai gali padėti sergančiajam šizofrenija?

– Jau minėjau, kaip reikėtų bendrauti – asmeniniu lygmeniu – su asmeniu, sergančiu šizofrenija. Tai ta pagalba, kuri prieinama kiekvienam. Valstybės lygmeniu reikia tinkamų teisinių aktų, kurie reglamentuotų reikiamos pagalbos prieinamumą, kai tos pagalbos reikia. Bendruomenės lygmeniu – įtraukti žmogų į bendruomenės gyvenimą jam priimtinu būdu.

Nemokamas filmo peržiūras pratęs diskusijos su filmo herojais ir psichologais apie savižudybių situaciją Lietuvoje. Šią Lietuvai aktualią temą supa ne vienas stereotipas, todėl dalinamės „Jaunimo linijos“ sugriautais mitais.

Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes, arba kitaip tariant, mitai. Šie klaidingi įsitikinimai yra plačiai paplitę dėl kelių priežasčių – dėl baimės, nejaukumo kalbėti apie savižudybę ir dėl žinių trūkumo.

Ar tikrai nusižudo tie, kurie apie tai kalba?

Turbūt kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu yra kalbėję apie savižudybę ar grasinę nusižudysiantys, bet nenusižudė. Taigi, atrodytų, jog kalbantys apie savižudybę tikrai nesižudo ir tai visai ne mitas, o tiesa. Tačiau ne vienas mokslinis tyrimas yra atskleidęs, kad apie 80 proc. nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.

Apie 80 proc. nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.

Todėl kiekvienas rimtai dirbantis savižudybių prevencijos srityje žino: jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, tai visuomet yra rizikos ženklas, kurio negalima ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad žmogus tuo manipuliuoja ar tiesiog nori atkreipti dėmesį. Išgirdus tokią užuominą, visuomet verta tiesiai paklausti: „ar tau kyla minčių apie savižudybę?“. Išgirsti teigiamą atsakymą į šį klausimą tikrai nėra lengva, tačiau tai yra pirmasis žingsnis pagalbos link.

Ar tikrai nusižudo tik psichikos ligomis sergantys žmonės?

Neretai galvojama, kad savižudybė yra psichikos ligos pasekmė. Arba, kad nusižudo tik kokia nors psichikos liga sergantys žmonės.

Šiame įsitikinime yra dalis tiesos. Iš tiesų psichikos ligos, ypač klinikinė depresija, ženkliai padidina savižudybės riziką. Žmonės, sergantys klinikine depresija (kai ilgą laiką kamuoja prislėgta nuotaika, nebedomina įprastinė veikla, sutrinka miegas ir t.t.) nusižudo kelis ar net keliolika kartų dažniau.

Tačiau sakoma, kad tai yra klaidingas įsitikinimas, nes:

didžioji dalis sergančiųjų klinikine depresija arba bet kuria kita psichikos liga, nenusižudo;

yra gerai žinoma, kad moterys depresija serga bent du kartus dažniau, negu vyrai, tačiau beveik visose pasaulio šalyse vyrai nusižudo kelis kartus dažniau nei moterys;

didelė dalis nusižudžiusiųjų žmonių nesirgo jokia psichikos liga.

Savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Žmonėms, sergantiems depresija, savižudiški impulsai kyla dažniau ir jie yra stipresni. Tačiau, jeigu kilus tokiam impulsui (nesvarbu, ar sergama kokia psichikos liga ar ne), šalia yra žmogus, pasiruošęs padėti, savižudybės galima išvengti.

Žinoma, jeigu žmogus serga psichikos liga ir kalba apie savižudybę, svarbu pasirūpinti ne tik emocine parama, bet ir tuo, kad ta liga būtų tinkamai gydoma.

Ar yra viena savižudybės priežastis?

Vienas iš paplitusių mitų apie savižudybes – galvojimas, kad yra viena konkreti savižudybės priežastis. „Nusižudė dėl nelaimingos meilės… dėl neišlaikyto egzamino… netekęs darbo“ ir t.t. Tačiau, kiek žmonių kada nors savo gyvenime yra išgyvenę nelaimingą meilę, neišlaikę egzamino ar netekę darbo? Turbūt sunkiai atrasime tokį, kuriam nebūtų tekę išgyventi bent vienos iš aukščiau minėtų nemalonių situacijų.

Nėra vienos savižudybės priežasties. Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių: žmogaus charakterio savybės, asmeninė patirtis, nuostatos ir vertybės, santykiais su kitais žmonėmis ir t. t. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę. Tačiau paskutinis lašas nėra priežastis – tuščioje taurėje jo vaidmuo menkas.

Bandymas surasti tą vienintelę priežastį, tai bandymas supaprastinti sudėtingą gyvenimo realybę. Surandi vieną priežastį ir atrodo, kad gyvenimas labiau nuspėjamas ir paaiškinamas. Tačiau dažniausiai tai tėra iliuzija. Iliuzija, kuri savaime nėra niekuo „bloga“ ar žalinga, tačiau gali tapti tokia, kai „randama“ ne tik konkreti savižudybės priežastis, bet ir „kaltininkas“, dėl kurio nusižudė: mokytojas, parašęs blogą pažymį, mergina, nutraukusi santykius, ar pan.

Nusižudo silpni ar stiprūs?

Turbūt jums yra tekę girdėti, jog nusižudo tik stiprūs žmonės. Arba atvirkščiai – tik silpni. Tačiau abu šie teiginiai neatspindi realybės.

Savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Savižudybė visų pirma yra kenčiančio žmogaus nevilties žingsnis. Žymus JAV psichologas ir vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwin Shneidman teigia, jog žmonės nusižudo dėl to, kad nebegali ištverti juos kankinančio didžiulio psichologinio skausmo. Ilgai kenčiant šį skausmą, žmogaus mąstymas tarsi susiaurėja – jis ima manyti, kad yra tik vienintelis būdas išvengti šio skausmo – nusižudyti.

Tačiau net „pernelyg didelis psichologinis skausmas“ gali sumažėti, jeigu juo pasidalini su žmogumi, kuriam rūpi. Atviras ir nuoširdus pokalbis – turbūt patikimiausias psichologinis nuskausminamasis.

Ar pavojinga tiesiai klausti apie savižudybės riziką?

Vienas iš didžiausių mitų apie savižudybes – jeigu prislėgto žmogaus paklausi, ar jis turi minčių apie savižudybę, gali jį paskatinti nusižudyti. Taip nėra. Jeigu žmogus neturėjo tokių minčių, tai tavo geranoriškas klausimas tikrai jam neįpirš tokios išeities. Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę, tai tiesus klausimas ir kalbėjimas šia tema, tikrai nepakenks, o kaip tik padės. Tačiau, visai kas kita, jeigu viešai, pvz. žiniasklaidoje apie savižudybę kalbama ją romantizuojant, detaliai aprašant savižudybės būdus ir pan.

Kodėl žmonės vengia tiesaus klausimo apie savižudybę? Tai labai natūrali baimė – „o ką aš darysiu, jeigu išgirsiu teigiamą atsakymą?“. Žinoma, kad labai sunku ir neramu kalbėti su prislėgtu žmogumi, galvojančiu apie savižudybę. Tačiau tai yra vienintelis būdas suteikti pagalbą.

Neretai žmonės, galvojantys apie savižudybę, šias savo mintis laiko paslaptyje, tik kartais apie jas užsimindami, dažnai – netiesiogiai. Tai dar labiau didina jų izoliaciją, jausmą, kad niekas nesupranta ir negali padėti. Todėl kažkieno parodyta drąsa pradedant atvirą pokalbį, gali atnešti didelį palengvėjimą – yra žmogus, kuris nebijo apie tai kalbėti.

Jei manote, kad tai jums asmeniškai neaktualu, pradėkite manyti iš naujo. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, daugiau kaip 1,5 mlrd. žmonių serga psichikos sutrikimais ir trys ketvirtadaliai iš jų gyvena išsivysčiusiose šalyse.

Nereikia painioti psichikos ligų su psichikos sveikata. Gera psichine sveikata pasižymintis žmogus geba džiaugtis gyvenimu ir save realizuoti, yra emociškai ir dvasiškai atsparus, moka bendrauti su kitais ir jaustis harmoningai su savimi pačiu, geba ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį.

Net vienas iš keturių žmonių visame pasaulyje patiria psichikos sveikatos problemų tam tikru amžiaus periodu.

Prie psichikos sveikatos misijos efektyviai galėtų prisidėti ir televizija. Kol kitų šalių transliuotojai svarsto, ar verta ir ar tai apsimoka, pavyzdį rodo britų "švyturys" BBC. Nuo pavasario planuojama pristatyti specialų ciklą apie psichikos sveikatą, įvairius jos sutrikimus nuo ypač sudėtingų būsenų iki visiškai plika akimi nepastebimų. Taip kartu didinti visuomenės sąmoningumą sieks BBC televizijos kanalai, radijas ir interneto svetainė.

Ciklą pradės dviejų dalių laida "Mind Over Marathon", kurią transliuos "BBC One". Jos kūrėjai seks dešimties bėgikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, pasiruošimą šiemečiam Londono maratonui. Taip pat laukia dokumentinis filmas "The Truth About Stress" apie tai, kaip stresas veikia žmogų ir kaip jį išmokti kontroliuoti. "BBC Two" numato laidą apie naujausius psichozės gydymo metodus ir kitokį požiūrį į šizofreniją. O "BBC Three" parodys trijų dalių dokumentinį filmą apie žinomą komiką ir visuomenininką Jacką Rooke‘ą, kurio tikslas – atskleisti, su kokiais sutrikimais dažniausiai susiduria skirtingo amžiaus vyrai.

"Net vienas iš keturių žmonių visame pasaulyje patiria psichikos sveikatos problemų tam tikru amžiaus periodu, tačiau jie vis dar jaučiasi izoliuoti ir negalintys kalbėti apie savo problemas. Tikiuosi, kad šį sezoną transliuojamos laidos skatins viešą diskusiją, mažins diskriminaciją ir išjudins nusistovėjusį neigiamą požiūrį į psichikos sveikatos sritį", – apie iniciatyvą kalbėjo BBC turinio vadovė Charlotte Moore.

Paradoksas, kurį "iškeldinti" siekia ne tik britai, bet ir visos neabejingos savo piliečiams šalys, tas, kad ieškantis specialistų pagalbos laikomas nevykėliu, "nurašomas", o su tuo, kuris ne mažiau problemų turi, bet pagalbos nesikreipia, viskas kaip ir gerai. Mūsų šaliai taip pat reikia gerokai pasistengti – tyrimų duomenimis, 68 proc. lietuvių, pamiršę pagalvoti apie save, mano, jog psichikos problemų turintys piliečiai yra pavojingi.

Laikas nuo Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos iki Pasaulinės psichikos sveikatos dienos skiriamas psichikos ligų stigmai mažinti, tad specialistai rengia ne tik anonimines konsultacijas, atvirų durų dienas, bet ir atvirus pokalbius apie ligas, daugeliui sužlugdančias gyvenimą, jei laiku nesikreipiama pagalbos.

Apie tai, kodėl svarbu laiku kreiptis pagalbos, pasakojo II psichozinių ir afektinių būsenų bendros psichiatrijos skyriaus vedėja, laikinai einanti direktorės pareigas, R. Ališauskienė.

Atviros psichiatrijos mėnuo skirtas stigmai psichiatrijoje mažinti. Laikas suprasti, kad psichikos ligomis sergama kaip ir bet kokio kito organo ligomis. Reikia suvokti, kad žmogui yra būdinga sirgti psichikos ligomis, o susirgus reikia gydytis. Žmonės dažnai klaidingai supranta, kad dėl psichikos ligų jie bus gydomi priverstinai,  kad gali būti apribota jų kasdieninė veikla.

Psichikos sutrikimai vystosi palaipsniui. Psichikos sutrikimai atsiranda gyvenimo eigoje – palaipsniui. Jeigu psichikos ligas lyginsime su kažkokiu širdies veiklos sutrikimu, tai pastebėsime, jog dauguma jų daugėja su amžiumi. Dėl neteisingo gyvenimo būdo, blogos mitybos, judėjimo stokos daugėja širdies ir kraujagyslių susirgimų. Kai žmogus suvokia, kad šlubuoja širdis, eina pas šeimos gydytoją, kur jam diagnozuojama ir gydoma liga. Dauguma psichikos sutrikimų  taip pat atsiranda su amžiumi, su gyvenime patiriamais stresais. Dėl stresinių situacijų atsiranda nerimas, nemiga, įtampa, nuotaikos sutrikimai. Labai svarbu, kad šiuos sutrikimus žmogus suvoktų, įvardintų pirmiausia pats sau ir pradėtų ieškoti pagalbos.

„Kai pasireiškia psichikos ar psichologinės problemos, žmogui kažkodėl atrodo, jog gali patys sau padėti. Vieni pradeda klausytis patarimų susiimti, pailsėti, važiuoti atostogauti. Prisimenu tarybinius laikus, kai visi sakydavo, kad „Nervus dėk į konservus“. Deja, konservai turi galiojimo laiką, jie pasensta ir pradeda sproginėti. Taip ir su žmogaus psichikos sveikata: kai nervai pradeda „sproginėti“, tada jau aišku, jog susiformavo psichikos sutrikimas, kurį reikia gydyti ir kreiptis į gydytoją psichiatrą“, – akcentavo R. Ališauskienė.

Kalbant apie psichikos ligų profilaktiką, reikia žinoti, kad iki to laiko, kol susiformuoja psichikos sutrikimai, yra pagalba, apie kurią žmonės užmiršta arba nežino. R. Ališauskienė dažnai savo pacientams sako, kad reikia eiti į psichikos sveikatos centrus, kurie Šiauliuose dirba puikiai. Juose yra psichologai, pas kuriuos besilankantis žmogus nebus įrašytas į psichikos ligų registrą, bet gaus reikiamą konsultaciją. Dažnai dar visuomenė bijo ir nelabai diferencijuoja šiuo specialistus: psichologas, psichoterapeutas, psichiatras, tad visoje Lietuvoje organizuojami renginiai padės diferencijuoti, kada reikia kreiptis į vieną ar kitą specialistą.

„Vakarų Europoje jau yra lygis turėti savo psichoterapeutą ar psichologą. Žmonės nebijo pasisakyti, kad turi psichologinių problemų, kad išgyvena stresą, kurio nemoka įveikti ir kreipiasi į savo psichologą, psichoterapeutą, su kuriuo kalba, bendrauja, ir tai jiems padeda išspręsti stresines situacijas. Pas mus žmonės to dar bijo, nes dar ne visi suvokia skirtumą psichologo konsultacijos, psichoterapeuto pagalbos, ar psichiatro skiriamo gydymo. Dažnai įsivaizduoja, jog jei prasitars, kad turi psichikos problemų, liks žymė visam gyvenimui. Todėl žmonės slapstosi, dangstosi, geriau vartoja raminančių tablečių, manydami, kad lengviau užmigs, nerimas sumažės. Deja, šeimos gydytojo skiriamos tabletės padeda tik tam kartui, o problemų neišsprendžia“, – kalbėjo R. Ališauskienė.

Atviros psichiatrijos mėnuo – tai psichikos ligų ir jų gydymo stigmos mažinimo iniciatyva, kuria siekiama supažindinti visuomenę su šiuolaikinės psichiatrijos pasiekimais, paskatinti žmones laiku kreiptis tinkamos pagalbos. Prie jos prisijungę psichikos sveikatos paslaugas teikiančios gydymo įstaigos atvers savo duris, kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis pakvies domėtis psichiatrija ir psichikos sveikata. Visoje Lietuvoje vykstantys renginiai – tai galimybė pažvelgti į šiuolaikinę psichiatriją, daugiau sužinoti apie psichiatrijoje taikomų metodų įvairovę: vyks paskaitos, atvirų durų dienos, kūrybinės dirbtuvės, spaudos konferencijos ir diskusijos.

– Kas yra psichotropiniai vaistai? Kaip jie veikia?

– Psichotropinių vaistų žmonės neskuba vartoti. Kai ateina pas gydytoją psichiatrą pasikonsultuoti apie medikamentus, prieš tai būna pasikalbėję apie nereceptinius vaistus su draugais, šeimos gydytojais ar vaistininkais. Galiausiai, jei žmonės mato, kad savijauta vis tiek ne pati geriausia, kreipiasi į specialistus, gydytojus psichiatrus, kad šie parinktų stipresnius vaistus, neparduodamus be recepto.

Psichotropiniai vaistai reguliuoja sutrikusią medžiagų apykaitą galvos smegenyse. Jie skirti psichikos sutrikimams koreguoti ir gydyti. Sutrikus medžiagų apykaitai galvos smegenyse galimi įvairūs psichikos pokyčiai – nuotaikos svyravimai (tik prislėgta arba tik pakili nuotaika), stiprus nerimas, baimė, įtampa, nemiga, minčių nenuoseklumas, aplinkos suvokimo sutrikimai. Mokslininkai nustatė, kad galvos smegenyse yra daugybė veikliųjų medžiagų – serotoninas, adrenalinas, dopaminas, glutamatas ir kt.  Jos reguliuoja psichinę savijautą, o psichiką veikiantys vaistai daro įtaką šių medžiagų apykaitai.

– Mintis, kad psichotropiniai vaistai taikomi gydyti ir pakiliai nuotaikai, skamba keistai.

– Taip, kalbant apie nuotaikas ir jos sutrikimus, dažniausiai sakoma, kad yra liūdna, prislėgta nuotaika, trunkanti keletą savaičių, mėnesių ar net metų. Tai depresija. Tačiau svarbu žinoti, kad tam tikrais gyvenimo periodais pasireiškia pakili nuotaika, dar vadinama manijos būsena. Gyvenimas tuomet atrodo itin spalvotas. Su tokia nuotaika pasireiškia energijos antplūdis, daugybė minčių – jausmas, lyg būtum ant sparnų, būtų galima nuveikti daugybę darbų. Neretai pasitaiko, kad žmonės per dieną išleidžia didžiules pinigų sumas ir pan. Tad pasireiškia ne tik depresijos, bet ir manijos simptomai. Tai dar vadinama bipoliniu afektiniu sutrikimu.

– Koks žmonių požiūris į tokius vaistus, jų vartojimą? Kokios vaistų vartojimo tradicijos – ar jų siekiama lengva ranka?

– Noriu pabrėžti, kad pagalbą teikiu ne tik kaip gydytojas, kuruojantis medikamentus ar būsenos įvertinimą. Dirbu komandoje, kurioje dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, psichinės sveikatos slaugytojos. Pirmiausia svarbu įvertinti kiekvieną atėjusį žmogų. Jei jis kreipiasi pirmą kartą, jį įvertinti turi slaugytojos ar asmuo, kuris pacientą registruoja. Jie turi įvertinti, į ką tam žmogui verta kreiptis – ar tai socialinės problemos, kurias spręsti gali socialinė darbuotoja, ar tai kitokie sutrikimai ir reikia pasikalbėti su psichologu ar psichoterapeutu. Galbūt, jei būsena išties bloga, reikia kreiptis pas psichiatrą ir iš karto spręsti dėl medikamentų. Kartais medikamentinis gydymas juk nebūtinas.

– Kokios būna žmonių reakcijos, kai įvertinama, kad reikėtų skirti medikamentinį gydymą?

– Reakcijos labai individualios ir skirtingos. Kartais žmonės, ypač jauni, jau žino, kokių yra medikamentų, yra apie juos paskaitę, susipažinę. Tuomet belieka tik aptarti galimą šalutinį poveikį. Tokios konsultacijos būna paprastos, lengvos. Kitu atveju, kai situacijos sudėtingesnės, kai kalbama apie socialines, psichologines problemas, ilgai besitęsiančias krizes, konsultacijos gerokai sunkesnės. Svarstoma ne apie medikamentus, o apie tai, kaip pabūti su tuo žmogumi, kaip palengvinti jo skausmą, galbūt gedėjimą. Tuomet jau konsultuojama psichiatro kabinete.

Lietuvoje yra vartojama tikrai daug raminamųjų vaistų. Žmonės ateina pas psichiatrą ilgą laiką (kelis mėnesius, metus ar net dešimtmetį) vartoję raminamuosius ir klausia, ką daryti toliau. Bandau sakyti, kad raminamieji vaistai nėra pats geriausias variantas ilgalaikiam vartojimui, tuomet prasideda diskusijos. Yra žmonių, kuriems raminamieji, vartojami kasdien kelis metus, tikrai padeda sumažinti simptomus, leidžia jaustis ramiau, geriau išsimiegoti, dienos metu jausti mažesnį nerimą. Tuomet nieko kito nelieka, tik tęsti tokį gydymą. Visgi ilgalaikiam vartojimui raminamieji vaistai skiriami labai mažai daliai pacientų, o įprastai rekomenduojama juos vartoti kasdien tik apie keturias savaites.

– Raminamieji – vieni labiausiai paplitusių psichotropinių vaistų. Vieno vaistinių tinklo apklausa parodė, kad tarp populiariausių naktį parduodamų prekių yra valerijonas. Kodėl tokie raminamieji yra paklausūs?

– Esu turėjęs vieną pacientę, kuri valerijoną vartodavo ne lašais, o buteliukais. Svarbus klausimas, kaip jis vartojamas, nes šiame preparate yra didelė alkoholio dalis. Pacientei buvo pasireiškusi priklausomybė nuo alkoholio, nes, jei nevartodavo valerijono, jai atsirasdavo abstinencijos simptomų. Tad reikšmingas yra vaisto, ar jis receptinis ar nereceptinis, žolinis ar koks kitas, vartojimas. Farmakologai akcentuoja, kad medikamentai turi būti vartojami taip, kaip pataria gydytojai. Norint daryti pakeitimus – keisti dozę, nutraukti ar padidinti vaisto vartojimą – svarbu pasitarti su gydytoju, nes tokie sprendimai priimami individuliai, įsigilinus į kiekvieno žmogaus istoriją.

– Ar į psichotropinius vaistus kartais nežvelgiama kaip į laimės piliulę? Kas nutiktų, jei sveikas žmogus išgertų antidepresantų – ar jis pajustų euforiją, nuotaikos pagerėjimą?

– Tai, kad antidepresantai yra kaip nuotaiką gerinančios piliulės – vienas iš mitų. Tai tikrai nėra tiesa ir jei žmogus, nesergantis depresija, vartotų antidepresantus, didesnių pokyčių savo savijautoje jis nepajustų. Skirtingai, nei vartojant narkotines medžiagas, stimuliuojančias ar gerinančias nuotaiką, tarp preparatų yra didžiulis skirtumas.

Kai pasireiškia klinikinė depresija – mažiausiai dvi savaites trunka prislėgta nuotaika, energijos nebuvimas, sulėtėjimas, nemiga, bloga savijauta rytais – tuomet antidepresantai tikrai padeda žmonėms vėl sugrįžti į įprastą, prieš tai buvusį gyvenimo ritmą. Jei šie simptomai bent per pusę sumažėja, manoma, kad tai jau atsakas į gydymą. Pilnai antidepresanto poveikis pasireiškia per šešias savaites.

– Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad tie simptomai, apie kuriuos kalbėjote, yra tiesiog tinginystė?

– Su tokiu požiūriu tenka susidurti labai dažnai. Manoma, kad toks žmogus yra tinginys, kad jis galėtų tiesiog stotis ir eiti ką nors daryti. Mane labai įtikina tie, kurie ateina ir papasakoja savo istorijas. Jie teigia anksčiau galvodavę taip pat, tačiau patys patyrę, kas yra depresija, supranta klydę.

Pasak statistikos, kas ketvirtas žmogus pasaulyje tam tikru gyvenimo etapu patiria vienokį ar kitokį sutrikimą. Pagalvojus, šeimos ar artimųjų rate kiekvienas ras žmonių, kuriems pasireiškė koks nors sutrikimas, tiesiog Lietuvoje apie tai nėra drąsu šnekėti. Tačiau jaunesnė karta sako, kad, jei turėtų problemų, tikrai eitų ir kalbėtųsi su psichologu ar psichiatru, stengtųsi suprasti, kas vyksta. Vyresnio amžiaus žmonės, subrendę dar Sovietų Sąjungos laikais, turi tarsi kokią stigmą. Jei atvyksta gydytis iš kaimo vietovės, jaučiasi nedrąsiai, svarsto, ką pagalvos kaimynai. Net jei, pavyzdžiui, po netekties, praėjus ilgam laikui, pasireiškia nerimo ar nemigos simptomai, žmogus jaučiasi nesmagiai dėl to, kad eina pas psichologą, išgyvena gėdos jausmą.

– Kaip padrąsinate tuos žmones?

– Yra posakis, kad geriau verkti pas psichologą, nei juoktis pas psichiatrą. Aš dažnai tai kartoju ir manau, kad šis posakis yra išmintingas. Dažnai itin kantrūs žmonės ilgai kenčia, o kai ateina pasikonsultuoti, belieka jiems parašyti siuntimą į psichiatrijos ligoninę. Ambulatoriškai tai jau būna pernelyg sudėtingos situacijos, padėti sunku. Noriu pasakyti, kad jei bus ilgai kenčiama, bloga savijauta tęsis, vėliau gali prireikti daugiau stipresnių vaistų, intensyvesnės pagalbos. Priešingu atveju galbūt užtektų tik psichologo pagalbos, nereikėtų net medikamentų.

– Kita vertus, baiminamasi ir šalutinio poveikio, kuris gali būti stiprus ir negrįžtamas. Tai vaistai, veikiantys mūsų smegenis, psichiką.

– Anksčiau būdavo skiriamos tikrai nemažos dozės medikamentų, pasireikšdavo stiprūs šalutiniai reiškiniai ir gydymas būdavo labai intensyvus. Tokia patirtis žmonių, kurie psichiatrijos ligoninėse gydėsi prieš 20, 30 ar net 50 metų. Dabar psichiatrijoje vyrauja tikslas medikamentus skirti tik tuo metu, kai reikia ir tik tiek, kiek jų reikia. Stipriausiais psichotropiniais medikamentais laikomi vaistai nuo psichozės. Rekomendacijose visuomet pabrėžiama, kad vaistas turi būti pradedamas skirti nuo pačios mažiausios dozės, parenkamas kiekvienam asmeniui individualiai pagal tai, kokie simptomai pasireiškia, kokie būna šalutiniai reiškiniai. Tikslas – kad žmogus galėtų grįžti į tokį gyvenimą, kokį turėjo prieš ligą.

– Kokias pasekmes gali turėti psichotropinių vaistų ir alkoholio vartojimas?

– Toks darinys gana dažnas, toksiškas ir pavojingas. Svarbu kreiptis į specialistus, galbūt pradedant nuo pasikalbėjimo su psichologu. Jei matyti, kad iš to nėra naudos, reikia apsilankyti pas kitus gydytojus, kurie galėtų skirti vaistų. Kur kreiptis, kiekvienas turi atrasti individualiai.

Nors tyrimai rodo, kad stresas didina riziką susirgti psichine liga, o savarankiškai su juo susidoroti geba tik nedaugelis, tačiau tai lietuviams, atrodo, nė motais. Jie psichologus vertina savotiškai ir į juos kreipiasi tik retais atvejais arba apskritai nesikreipia.

Tai išsiaiškino Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ specialistai. Jie atliko apklausą: respondentų buvo klausiama, ar jiems yra tekę lankytis pas psichologą.

Net 46 proc. apklaustųjų tvirtino, kad į psichologą niekada nesikreipė, nes yra įsitikinę, kad jis negali jiems padėti. Dar 17 proc. respondentų nurodė, kad jie į psichologą nesikreipė todėl, kad bijo aplinkinių žmonių reakcijos.

„Mes ne visada gebame išvengti problemų. Kartais dėl to blogai jaučiamės, patiriame psichologinių sunkumų, sekiname savo organizmą, neretai dėl to susergame įvairiomis ligomis, geriame vaistus, tačiau vis tiek teigiame, kad psichologas mums padėti negali! Gaila, kad mūsų šalyje vis dar vyrauja nusistatymas, jog eiti pas psichologą yra gėdinga ar baisu. Žmonės Lietuvoje kažkodėl yra linkę manyti, kad taip jie parodo aplinkiniams, jog patys nesusitvarko su problemomis ir dėl to neva yra prastesni ar kvailesni už kitus“, – tyrimo rezultatus komentavo psichologė Rūta Suchockaitė.

Apklausos rezultatai taip pat atskleidė, kad pas psichologą ne vieną kartą lankėsi tik 19 proc. respondentų. Dar 18 proc. apklaustųjų tikino, kad jie pas psichologą buvo, tačiau tai sukėlė ne itin malonių emocijų.

Anot R. Suchockaitės, daugelyje išsivysčiusių užsienio šalių kreiptis pagalbos į psichologą yra taip pat įprasta, kaip apsilankyti pas terapeutą, kosmetologą ar stomatologą. Todėl psichologų klientų kiekis ten yra gerokai didesnis nei Lietuvoje. Jis mūsų šalyje, pasak psichinės sveikatos specialistės, turėtų su laiku irgi augti. Tai priklauso nuo to, kaip sparčiai didės visuomenės sąmoningumo lygis.

„Juk dantų patys sau negydome, negręžiame. Tai kodėl galvojame, kad mus slegiančias emocines ar psichologines problemas galime išspręsti be profesionalų pagalbos“, – klausė psichologė.

Jos teigimu, Lietuvoje būtina didesnė informacijos apie psichologinės pagalbos svarbą ir naudą sklaida, nes daugelis žmonių kreipimąsi pas psichikos sveikatos specialistus sieja ne su psichologinių ar emocinių problemų sprendimu, noru pagerinti savo gyvenimo kokybę, bet su psichikos ligų gydymu.

Paklausus garsios verslininkės Rasos Martens, ką ji mano apie tokius apklausos rezultatus, ši sakė, kad prireikus psichologo paslaugų, nedvejodama apsilankytų pas jį.

„Psichologai yra sielos gydytojai, tad iškilus problemoms, ar norint atlikti savo sielos remontą, man nebūtų baimės. Jie juk kaip ir kiti gydytojai, pas kuriuos lankomės. Be to, nekreipčiau dėmesio į vyraujančią Lietuvoje negatyvią nuomonę apie lankymąsi pas psichologą. Aplinkiniams neturėtų rūpėti tokie dalykai, o mums – aplinkinių nuomonė“, – aiškino R. Martens.

Tokiai nuomonei pritaria ir psichologė R. Suchockaitė. Jos teigimu, priklausomybė nuo aplinkinių vertinimo – taip pat rimta psichologinė problema, kurią galima išspręsti, kaip ir daugelį kitų, kurios moderniame pasaulyje nuolatos lydi žmogų.

„Mūsų palydovais dažnai tampa įtampa, stresas, nerimas, pyktis, liūdesys, atsiranda chroniškas nuovargis, depresijos požymiai, mažėja energija ir kūrybingumas. Heidelbergo universiteto (Vokietija) profesoriaus Andreaso Meyerio-Lindenbergo atliktas tyrimas šiemet parodė, kad būtent stresas didina psichinių ligų tikimybę. Todėl mokytis tvarkytis su kasdieninio gyvenimo iššūkiais, mokytis keisti mąstymą ir taip padėti sau spręsti psichologines, tarpusavio santykių ir įvairias kitas problemas dabar svarbu kaip niekad“, – tikino psichologė R. Suchockaitė.

2011 m. pristatytas Europos neuropsichofarmakologijos koledžo tyrimas parodė, kad beveik 40 proc. europiečių turi vienokių ar kitokių psichologinių sutrikimų, dėl kurių kyla nemiga, depresija, pyktis, įvairios priklausomybės ir kitos problemos.