Kaip nurodoma šią savaitę išplatintame VMT pranešime, įvertinus 2023-ųjų rudenį vykdytos miško paklotėje žiemojančių pjūklelių kokonų apskaitos ir 2024-ųjų kovą atlikto papildomo tyrimo rezultatus, nustatyta, kad šiemet paprastojo pušinio pjūklelio masinio dauginimosi židinys bus ramybės fazėje.

„Židinio teritorijoje pavasarį gali būti fiksuojami pavieniai nauji lajų pažeidimai, tačiau jie nebus intensyvūs ir 2024 metais paprastasis pušinis pjūklelis reikšmingos žalos pušynams nedarys“, – teigiama pranešime.

Anot VMT, nuolat stebint židinio vystymąsi, pernai vasaros pabaigoje nustatyta, kad kenkėjo antrosios kartos lervos ėmė masiškai žūti dėl didelės populiacijos ir maisto trūkumo sukeltų infekcinių ligų, nepalankių orų.

Išgyvenusios pjūklelio lervos spalio-lapkričio mėnesiais iš lajų nusileido į miško paklotę žiemoti ir virto kokonais. VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistai atliko miško paklotėje žiemojančių pjūklelių detaliąsias apskaitas.

Miškininkai nustatė, kad 60,5 proc. visų apskaitytų patelių kokonų buvo pažeisti ir pavasarį nebus pavojingi.

Židinio teritorijoje pavasarį gali būti fiksuojami pavieniai nauji lajų pažeidimai, tačiau jie nebus intensyvūs.

Remdamiesi gautais rezultatais specialistai parengė pušinio pjūklelio pirmosios kartos spyglių nugraužimo intensyvumo prognozę 2024 metams – pagal ją kenkėjo židinys Ignalinos rajono miškuose perėjo į gesimo fazę.

Dėl to, pasak VMT, šių metų pavasarį galimi tik nedideli pušynų spyglių pakenkimai, o „taikyti naikinamąsias priemones purškiant iš oro insekticidinį preparatą netikslinga“.

Kaip nurodė tarnyba, jei medžiams pakaks drėgmės, nealins sausros ir kaitros, pušų lajų būklė turėtų atsistatyti per 2-4 metus. Tankumo atsistatymas ilgiausiai truks židinio vietose, kur lajose buvo likę 10 proc. ir mažiau spyglių.

10 tūkst. hektarų pušynų pernai lapkritį išžvalgę VMT ir Valstybinių miškų urėdijos specialistai nustatė, kad rudenį visų nuosavybės formų miškuose buvo pažeista 6,7 tūkst. hektarų pušynų.

Dėl žievėgraužių tipografų ir pušinių pjūklelių sukeltų pažeidimų pernai rugpjūtį-rugsėjį šešių savivaldybių miškuose buvo paskelbta stichinė nelaimė, juose taikytos specialiosios apsaugos ir padarinių šalinimo priemonės.

Ignalinos rajono miškuose buvo pažeista apie 400 tūkst. kubinių metrų medynų, Rokiškio – 25 tūkst., Šalčininkų – 43 tūkst., Panevėžio – 27 tūkst., Trakų – 26 tūkst., Vilniaus – 35 tūkst. kubinių metrų.

Stichinė nelaimė taip pat buvo paskelbta Joniškio rajono savivaldybėje, kur vėjo ir krušos pažeistų medynų tūris tik valstybiniuose miškuose sudarė 27 tūkst. kubinių metrų.

Minėtuose miškuose stichinė nelaimė atšaukta šių metų pradžioje.

Kerpiniai pušynai – Europos mastu saugomas natūralių buveinių tipas.

Anot tarnybos, kerpiniai pušynai – tai šviesūs pušynai su šilumamėgėmis rūšimis ir gausia kerpių danga. Kerpiniai pušynai auga ypač sausose ir nederlingose augavietėse. Didžiausi šių buveinių plotai telkiasi Pietų ir Pietryčių Lietuvos smėlėtose lygumose, žemyninėse kopose, kitur jos labai retos arba jų visai nepasitaiko.

Šiems medynams būdingos žemos, kreivakamienės pušys, beržų priemaiša.

Anot tarnybos, kerpiniai pušynai labai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes jie tinkami gyventi ir augti daugeliui siauros specializacijos rūšių, kai kurios jų yra saugomos.

Tokiose buveinėse auga vėjalandė šilagėlė, smiltyninis gvazdikas, kalninė arnika, gorskio pūtelis. Jose augantys čiobreliai, vanagės, gelteklės ir kiti medingi augalai privilioja taip pat šilumai reiklias laukines bites, drugius ir kitus vabzdžius, tarp kurių yra nemažai retų ir nykstančių.

Negyvoje šių pušų medienoje vystosi reti vabalai – ūsuočiai dailidės, pušiniai plokščiavabaliai, šneiderio kirmvabaliai. Pamiškes mėgsta lėliai, lygutės, dirvoniniai kalviukai, tuoktuves kelia tetervinai. Pamiškėse uoksus užima žalvarniai, kukučiai.

Pasak institucijos, kerpiniai pušynai yra jautrios buveinės, todėl tokiems miškams išsaugoti reikalingas ypatingas dėmesys ir specifinių gamtosauginių priemonių taikymas.

Kaip pranešė urėdija, Ignalinos regioniniame padalinyje, Vaišniūnų girininkijoje, pušų pažeidimai fiksuoti apie 800 ha plote, pažeistos įvairaus amžiaus pušų lajos ir jaunas pomiškis. Mažesnio intensyvumo pažeidimų yra ir gretimuose pušynuose.

Pasak urėdijos, nustatyta, kad pušų spyglius pažeidė paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini L.), kartu rasta ir verpiko vienuolio (Lymantria monacha L.) pagausėjimo požymių. Dalis pušinio pjūklelio lervų dar maitinasi pušų lajose, kita dalis leidžiasi žiemoti į miško paklotę.

LNK reportažas:

Pasak Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovo Mariaus Ivanausko, Vaišniūnų girininkijoje kartu su Valstybine miškų tarnyba bus ir toliau vykdomi pušynų pažeidimo žvalgymo darbai, tiriami židiniai, o sulaukus pavasario svarstomos priemonės, kaip išnaikinti šiuos spygliagraužius kenkėjus.

„Viena iš veiksmingiausių priemonių – pasitelkus aviaciją išpurkšti kenkėjų židinį insekticidu, apipurškiant medžių lajas“, – sakoma pranešime.

Urėdija pažymi, kad šiuolaikiniai preparatai lervoms naikinti nekenkia subrendusiems vabzdžiams, įskaitant bites.

Viena iš veiksmingiausių priemonių – pasitelkus aviaciją išpurkšti kenkėjų židinį insekticidu, apipurškiant medžių lajas.

Pušiniai pjūkleliai išvaizda panašūs į muses ar vapsvas, dėl gebėjimo per metus vystytis dvejomis generacijomis yra vieni pavojingiausių pušynų kenkėjų.

Pavasarinė generacija graužia pernykščius spyglius, rudeninė – šviežius spyglius, juos pabaigę – ir senesnius. Pjūklelių lervos pušų ūglius graužia bendrijomis, kol mažos – vieną spyglį, paaugusios – visą ūglį.

Urėdijos teigimu, šie kenkėjai pasižymi labai staigiais populiacijos gausumo pokyčiais: per metus gali pagausėti 1000 ir daugiau kartų, priklausomai nuo jiems palankių oro sąlygų, dėl to sudėtinga prognozuoti jų tolesnę vystymosi eigą.

Kaip Eltą informavo Valstybinių miškų urėdija (VMU), šiemet Valstybinė miškų tarnyba pakartotinai vykdys purškimus Juodkrantės ir Stalų girininkijose, kur verpikas vienuolis, nors ir nupurškus numatytus plotus, išplito į gretimus. Be to, buvo aptikti nauji židiniai tose vietose, kur jų anksčiau nebuvo.

2020 metų pavasarį purškimus numatoma vykdyti Veisiejų regioninio padalinio Stalų ir Veisiejų girininkijose 1,6 tūkst. ha plote, Varėnos regioninio padalinio Marcinkonių ir Perlojos girininkijose 1,9 tūkst. ha plote, Kretingos regioninio padalinio Juodkrantės ir Nidos girininkijose 2,4 tūkst. ha plote.     

Valstybinių miškų urėdijos specialistai taip pat įvertino ir Kuršių nerijoje žievėgraužio tipografo daromą žalą pušynams. Nors pernai rugsėjį Juodkrantėje buvo atlikti atrankiniai sanitariniai kirtimai, šią žiemą apžiūrint kirtavietes vėl pastebėti naujai kenkėjų apnikti medžiai. Dėl šiltos žiemos gruodžio mėnesį po žieve buvo randamos gyvos ir besimaitinančios žievėgraužio tipografo lervos. Šių kenkėjų žindiniai plinta ir tarp Juodkrantės raganų kalno medžių ir Juodkrantės sengirėje.

Prognozuojama, kad dėl labai karštos ir sausos vasaros bei šiltos žiemos, šis kenkėjas plis labai sparčiai.

Siekia išsaugoti savitumą

Pajūrio miškų masyvai pristabdo stiprius vėjus ir audras bei apsaugo gyvenvietes nuo smėlio pustymo.  Svarbūs jie ir vietinei biologinei įvairovei.

Pavyzdžiui, vien Pajūrio regioninio parko teritorijoje aptinkama 118 paukščių rūšių, maždaug pusė jų čia peri, daugelis gyvūnų įrašyti į Raudonąją knygą. O pati Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Siekiant išsaugoti natūralią gamtos pusiausvyrą, tam tikrose pajūrio teritorijose, pavyzdžiui, miško dalyje prie Olando Kepurės, miškininkavimas yra orientuotas į kitus nei medienos teikimas į rinką tikslus.

„Išvirtę medžiai čia paliekami natūraliam išnykimui, pūdami jie tampa vertingi gyvūnams, kitai augmenijai. Mūsų miškuose trūksta negyvosios medienos, ir tai yra gamtosauginė priemonė biologinei įvairovei plėtoti, skatinti. O anksčiau būdavo laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nudžiūvęs medis ar virtuolis turi būti pašalinamas, kad neplistų ligos“, – aiškino Pajūrio regioninio parko vadovas Darius Nicius.

Jo pastebėjimu, gamtotvarkos darbai ne visada sutampa su miškininkystės priemonėmis.

„Įprastai miškininkų prioritetas – įveisti kuo daugiau miškų, o pagal gamtosaugines idėjas kai kada vertybė yra ne medis, o miško pieva. Antai dalyje Plazės gamtinio rezervato yra atviros buveinės ir, kad nežūtų tam tikros vertybės, turi būti taikomos atitinkamos priemonės: krūmų, atžalų šalinimas, šienavimas, ganiava“, – vardijo pašnekovas.

Vietinių miškų išlikimui iššūkius kelia ir spartėjanti klimato kaita, ir gamtos procesai – stiprėja audros, šiltesnės ir trumpesnės žiemos ilgina augalų vegetacinį laikotarpį, o užsitęsiančios sausros didina gaisringumą. Pavyzdžiui, jūra ties Olando Kepurės skardžiu per metus pasiglemžia apie 40 cm sausumos ruožo, o pats skardis po truputį slenka dėl siaučiančių vėjų ir audrų, poilsiautojų lankymo.

Juntama žmonių įtaka

Vietiniai miškai skirti ne tik biologinėms vertybėms ar gamtiniam kraštovaizdžiui išsaugoti, bet ir rekreacinėms lankytojų reikmėms užtikrinti.

Kasmet pajūrį aplanko keli milijonai poilsiautojų, kurių įtaka netrunka pasijusti: likusios šiukšlės, kurtų laužų liekanos, išmindžioti kopagūbriai.

Nors, kaip sako Kretingos miškų urėdijos Klaipėdos girininkas Ričardas Staponkus, lankytojai sąmoningėja: „Tenka kai kur apriboti automobilių pravažiavimą miško keliukais, randame ir išmestų padangų, tačiau priekabomis šiukšlių žmonės nebeverčia, kaip pasitaikydavo ankstesniais laikais.“

Pajūrio regioninio parko vadovas D.Nicius sako, kad pajūrio smėlio ruožas ir miškai tarpusavyje labai susiję. Valstybiniai miškai turi priėjimą prie jūros, o smėlėtą jos pakrantę veikiantys vėjai dažnai smėlį išpusto ir neša į žemyną. „Viena bėda – prarandame pajūrio teritoriją ir krantus, kita – smėlis patenka į mišką ir jame augančios pušys tiesiog nudžiūva“, – pasakojo jis.

Dėl to negalima ardyti įrengtų kopų sutvirtinimų – žabų klojinių ir tvorelių, juolab kurti iš jų laužų. Kai siaučia uraganiniai vėjai, praardyti klojiniai greičiau išyra ir nebesustabdo smėlio.

Ne mažiau svarbu ir kad lankytojai naudotųsi specialiai įrengtais takais, laiptais – nesileistų žemyn pačiomis kopomis, neišmindžiotų želiančios augalinės dangos, kuri taip pat sulaiko smėlį.

Stinga investicijų

Iki patvirtinant parko vidinės miškotvarkos projektą 2013 m., miškai Kuršių nerijoje buvo tvarkomi panašiai kaip ir žemyninėje šalies dalyje. Dabar labiau siekiama atsigręžti į kraštovaizdžio grožį, ypač – į priešgaisrinę saugą, taip pat ekologinių sistemų subalansavimą.

„Miškininkystės srities darbai yra įvairūs. Vieni jų neša pelną, kiti būtini miško ekosistemai išsaugoti, kraštovaizdžiui nepažeisti. Nerijoje aktualūs būtent aplinkotvarkos darbai – reikia šalinti sumedėjusią augaliją, retinti atžalas ir pan. Neretai pastebime, kad miškininkams tiesiog pritrūksta jėgų, lėšų būtent tiems darbams, kurie neapsimoka, jie atliekami tada, kai yra galimybių“, – pastebėjo Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser.

Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktorius Donatas Dudutis neneigė – gamtosaugai, aplinkai svarbių teritorijų priežiūrai bei tvarkymui lėšų šiandien stinga.

„Jų bandoma gauti iš įvairių projektų, programų ar epizodiškai iš valstybės biudžeto. Tačiau stabilių, kad ir nedidelių finansinių injekcijų tokiai veiklai kol kas nėra, – teigė ministerijos atstovas, pokyčius siejantis su valstybinių miškų valdymo pertvarka: – Nors urėdijų ekonominis efektyvumas šiandien nėra prastas, tačiau įgyvendinus reformą – sujungus jas į vieną įmonę, miškų biologinės įvairovės apsaugos galimybės gerokai išaugtų. Vertingiausios gamtiniu požiūriu miškų teritorijos galės būti saugomos ir tvarkomos gerokai efektyviau.“