Nustebino radinių gausa

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas, suteikiantis leidimus archeologams kasinėti, pats domisi tyrimų eiga ir radiniais.

Iš daugybės jų L. Kavaliauskas išskyrė kelis, o vieni ryškiausių, jo nuomone, buvo archeologų atradimai toje vietoje, kur ketinama plėtoti naują Bastionų kvartalą.

Čia dirbusi archeologė Alma Lekniutė šią teritoriją apibrėžė kiek tiksliau – tarp Gluosnių gatvės 1-ojo namo ir Gluosnių skersgatvio. Paprasčiau tariant, tai yra teritorija už Jono kalnelio į šiaurės rytų pusę, anksčiau čia stovėjo sandėliai. Šią vietą miesto praeities žinovai vadina Malūno kalva.

L. Kavaliauskas stebėjosi radinių gausa šioje vietoje, mat žemėlapiai rodo, kad iki nesenų laikų ši teritorija buvo apgyvendinta itin kukliai. Net XVIII amžiaus žemėlapiuose šioje vietoje žymima tik kukli gatvelė su keliams namukais.

„Nustebino archeologinis sluoksnis, panašu, kad tai – iš senamiesčio atvežtos žemės su įvairiais radiniais – nuo senų laikų monetų iki labai įdomių struktūrų lyg ir senvagės ar kanaliuko su įdomia struktūra. Tokie radiniai kol kas labiau panašėja į mįsles, o atsako į daugelį jų dar ieškoma“, – apibendrino tyrėjų darbus paveldo specialistas.

Užminė daug mįslių

Įmonėje „Statybų archeologija“ dirbanti A. Lekniutė atviravo, kad šią vasarą iš dviejų objektų, kuriuose kasinėjo, didelių atradimų nesitikėjo, bet buvo pažerta netikėtų radinių.

Retenybė: Malūno kalva vadinamoje teritorijoje pavyko rasti vienintelį Lietuvos teritorijoje Zigmanto Vazos ternarą. A. Lekniutės asmeninio archyvo nuotr.

Vis dar svarstoma, kam galėjo būti naudojamas Malūno kalvos plote aptiktas kuoliukų eilėmis atitvertas kelių metrų skersmens tvenkinukas, siauru „kaklu“ susiliejantis su Dange.

Galbūt čia buvo gaudomos žuvys, prie siauro kaklelio į tvenkinuką sumontavus bučius ar panašius įrankius.

O gal tai buvo tvenkinukas skalbimui ar patogiau pasisemti vandenį daržams laistyti.

Faktas, kad vėlesniais laikais į šį tvenkinį klaipėdiečiai sumetė daug nereikalingų daiktų: koklių bei keraminių indų šukių. Tirtame plote rasta ir daug gyvulių kaulų.

Vienas ypatingiausių radinių minimame plote – reta moneta. Tai yra XVI amžiaus pabaigos Zigmanto Vazos ternaras – iš pažiūros kukli moneta, nedidelis sidabrinis pinigėlis, tačiau Lietuvos teritorijoje toks rasta vienintelis.

Aptikta ir daugiau pinigų, didžioji jų dalis naudoti vėlesniais laikais, jie rasti smėlingesniame, dumblingesniame sluoksnyje ir buvo padrikai pasklidę bei naudoti skirtingais amžiais.

Be to, rasta XX amžiaus karių uniformų sagų.

Šioje teritorijoje pavyko rasti sveiką puodyninį koklį, priskiriamą XVI–XVII amžiams. Panašus prieš kelerius metus rastas kitapus upės.

Atrodo, kad drėgnu miesto pakraščiu buvusi vieta XIX amžiuje buvo sausinama, archeologai aptiko medinį lataką, kuris galėjo būti naudojamas drenažui.

Malūno kalvoje archeologams pavyko ištyrinėti 1 758 kvadratinius metrus.

Medį nukirto 1412 metais

Didžiausią plotą A. Lekniutei teko ištirti būsimo Memelio miesto statybvietės vietoje. Tyrinėtojai tai – unikalus darbas – čia archeologai daugiau negrįš, mat netrukus šioje vietoje išaugs nauji pastatai.

Šiemet pavyko ištyrinėti apie 7 tūkst. kvadratinių metrų.

Netoli aptvertos teritorijos krašto, arčiau Naujosios Uosto ir Danės gatvės sankryžos, tyrėjai aptiko žmogaus kaukolės dalį. Ji rasta giliai, vos vos aukščiau jūros lygio, atvežtinio smėlio sluoksnyje, todėl beveik neabejojama, kad radinys čia buvo atvežtas kartu su smėliu. Jokių požymių, kad šioje vietoje galėjo būti laidojami žmonės, neaptikta.

Pėdsakas: kuršiška segė patvirtina, kad dabartinės Klaipėdos apylinkėse nuo seniausių laikų gyveno baltai. A. Lekniutės asmeninio archyvo nuotr.

„Iš kitų kolegų, dirbusių prie Dangės krantinės, sužinojau, kad ir jie panašiame gylyje rado smėlio su žmonių kaulais. Iš radinių galima spėti, kad smėlis čia buvo atvežtas maždaug XVI amžiuje. Ten pat radome ir baltišką, pasaginę segę, kurią vieni specialistai priskiria XII, kiti – XV amžiui. Aplinkui buvo ir XII, ir XVI amžiaus radinių“, – pasakojo A. Lekniutė.

Tyrėjai rado ir medinį polį. Dendrochronologiniais tyrimais nustatyta, kad medis nukirstas 1412 metais.

Tai sukėlė klausimų: ar polis šioje vietoje buvo vienintelis, o gal anksčiau jų buvo daugiau, kam jį žmonės naudojo. Istoriniai duomenys į šiuos klausimus neatsako.

Tirtas plotas buvo gerokai apardytas, archeologai atkasė nemažai sovietmečio mazuto talpyklų, šulinių. O vienas naujausių laikų radinys buvo net sustabdęs darbus – perkasoje rasta prieštankinė bomba.

Archeologai aptiko ir Antrojo pasaulinio karo šalmą, pažymėtą svastika. Nors jis buvo gerokai aprūdijęs, nustatyta, kad tai – policininko šalmas, kokių Mažosios Lietuvos istorijos muziejus iki šiol neturėjo.

Pilies plytos – dvaro statiniuose

Archeologas Rokas Kraniauskas šią vasarą dirbo Sendvario dvaro teritorijoje, kur savininkai ketina rekonstruoti buvusius statinius. Jis turėjo atlikti tyrimus buvusių pastatų vietose. Tyrimų plotas – per tūkstantis kvadratinių metrų.

Šioje vietoje tyrėjai rado Memelio pilies plytų. Po 1888-ųjų pilies mūro pastatai buvo parduoti miestiečiams nugriauti. Gyventojai šias plytas panaudojo savo statyboms. Jas pažinti nesudėtinga – didelės, per 30 cm ilgio, beveik 8 cm storio.

Kiti radiniai – keramikos, koklių, stiklo šukės nuo XVI iki XX amžiaus. Nors ir ne ypatingos vertės, šie radiniai bus perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

„Sendvaris – seniausias dvaras Klaipėdoje, buvęs pilies valdytojo dvaras, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XIV amžiaus. Bet toje vietoje, kur vykdėme tyrimus, kažko ankstyvesnio, nei datuojamo XVIII amžiumi, neradome. Aptikome radinių iš XVII amžiaus. Atidengėme pastatų pamatus, tyrėme dvaro statinių likučius, kurie buvo išlikę iki Antrojo pasaulinio karo“, – pasakojo R. Kraniauskas.

Dvaras buvo įsikūręs žemoje, pelkėtoje vietoje, jis yra buvęs tarp dviejų upelių. Vieno jų nebėra, kitas – užtvenktas ir tapo Malūno, vyresnių klaipėdiečių vadinamo Trinyčių, tvenkiniu.

XVIII amžiaus pabaigai priskiriamas medinis melioracijos latakas byloja, kad dvaro savininkai stengėsi nusausinti sklypą.

Sovietmečiu, kai šioje vietoje veikė autotransporto įmonė, kultūrinis sluoksnis dvaro teritorijoje buvo gerokai pažeistas.

Vienas įdomesnių objektų yra rekonstruotas XVIII amžiaus skliautinis rūsys. Jame galėjo būti laikomi gėrimai ar maisto produktai. Rūsys yra arčiau Mokyklos gatvės, kairiau nuo dvaro esančiame raudonų plytų pastate.

Nebūna taip, kad atrastume Troją.

Rudenį R. Kraniauskas dar darbuojasi Žardės piliakalnio apylinkėse, netoli geležinkelio, kur bus statomas gamybinis pastatas. Žvalgomųjų tyrimų tikslas nustatyti, ar šioje vietoje yra kultūrinis sluoksnis.

Archeologas ketina patyrinėti ir jau sunaikinto Gibišių piliakalnio vietą.

„Praeitis pati savaime „veža“, norisi ją atskleisti, pažinti, pajausti, kaip kas buvo. Tačiau nebūna taip, kad atrastume Troją. Iš anksto ruošiamės darbui, studijuojame kolegų, kurie dirbo netoliese, tyrimus. Paprastai prognozuojame, kas toje vietoje turėtų būti, numanome, kokiame gylyje galima tikėtis radinių ar pastatų liekanų“, – atviravo R. Kraniauskas.

Dar vienas įdomus darbas R. Kraniausko laukia pietinio uosto teritorijoje. Vasarą šioje vietoje archeologas atliko povandeninius žvalgymus sonaru ir aptiko 20 objektų.

Bėda ta, kad vasarą mariose labai prastas matomumas, neįmanoma įžiūrėti, kas yra šie objektai. Vėsesniu oru, kai vanduo nuskaidrės, archeologas tikisi nerti juos apžiūrėti.

Labiausiai tikėtina, kad tai – nuskendę dalykai, galbūt – laivų, o gal medžių fragmentai, nes šioje vietoje buvo užlieti krantai. Tikėtina rasti žmonių veiklos pėdsakų.

Prieš rašydami išsamias ataskaitas archeologai pasitelkia įvairių sričių specialistus.

Antai klausimų sukėlusį gruntą tiria botanikai. Jie aiškinsis, kokie augalai toje vietoje natūraliai augo arba buvo auginami miestiečių. Apie koklius ir jų nuolaužas prašoma pasisakys šios srities žinovus.

Atskiri specialistai pateikia savo išvadas ir apie gyvulių kaulus, paaiškindami, kokius gyvulius ir žvėris to meto žmonės naudojo maistui.

Gūdumoje – keistas šulinys

Savaitgalį visuomenininkas, Krašto savanoriškosios tarnybos karys Aurimas Mockus su bičiuliais įstrigo kelioms valandoms miške, kai purve įklimpo vyrų automobilis.

Dairydamasis po vietovę, vyras aptiko aiškiai žmogaus rankų statinį – iš akmenų sudėtą keistą šulinį, kuris neturėjo jokios antžeminės dalies.

„Aplink – nė gyvos dvasios, bent kelių kilometrų spinduliu. Iš akmenų sudėtas kažkoks statinys, pilnas vandens. Tačiau jis įrengtas prie pat žemės. Apžiūrėjau vietovę ir jokios sodybos liekanų neradau. Net pamatų ar išlikusių akmenų. Kilo klausimas – kas ir kodėl viduryje miškų surentė tokį daiktą?“ – stebėjosi A. Mockus.

Savanoriškosios tarnybos karys net puoselėjo viltį, kad galbūt rado pokario partizanų žeminę.

Objektą klaipėdietis aptiko netoli Klaipėdos ir Tauragės apskričių sankirtos – tarp Padagų ir Lekiškės kaimų.

„Ten tokia vieta, kad ne kiekvienas pasieks. Visiška gūduma“, – pastebėjo A. Mockus.

Mįslė: miško tankmėje, iki kurios nėra jokių kelių, klaipėdiečiai keliautojai rado keistą šulinį, kuris sudomino paveldosaugininkus. A. Mockaus nuotr.

Kėlė visokias versijas

Oficialiai šis miškas vadinamas Kelvėtų mišku.

A. Mockaus bičiuliai kėlė įvairias versijas apie radinio paskirtį.

„Pirma mintis ir mano tokia buvo, kad čia šulinys, bet kam daryti šulinį viduryje miško ir kodėl jis per laiką neužsidengė miško paklote? Jei jis išsilaikė, gal kokia nors sakralinė vieta buvo? O gal šulinys buvo įrengtas kokioje nors klėtyje, kuri sunyko?“ – retoriškai klausė A. Mockus.

Jei tai buvusi sodyba, kelias į ją yra visiškai sunykęs. Iki artimiausios sodybos nuo tos paslaptingos vietos – du kilometrai.

Bičiuliai surado sovietų laikų topografinį žemėlapį, kuriame galima įžvelgti sodybos su dviem pastatais žymėjimą.

Vienas žmogus kėlė versiją, kad tai yra anų laikų šaldytuvas, kitas spėjo, kad tai šulinys arkliams girdyti.

Dar kažkas užsiminė, kad esą tai gali būti naminukės varytojų paliktas įrenginys.

„Gal tikrai šaldytuvas? Iškasdavo iki metro gylio duobę, apklodavo akmenimis. Dar uždengdavo. Tokius darydavo ir vietiniai, ir kareiviai. Biržų rajone tokį vieną mačiau“, – versiją kėlė kitas klaipėdietis.

Dar vienas A. Mockaus bičiulis surado žemėlapį, iš kurio galima spėti, kad dar 1865 m. čia stovėjo sodyba.

Pasidėjo: įvairių dydžių ir spalvų kiaušinių krūvelę grybautojas rado miške, už dviejų kilometrų nuo artimiausios sodybos. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „Grybautojai“ nuotr.

Patvirtino spėjimą

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas, išgirdęs apie tokį radinį miško tankmėje, pirmiausia klausė, ar keliauninkai išmatavo jo gylį ir apimtis.

„Labai įdomus ir gražus objektas. Romantiškai paslaptingas radinys. Anga – apie 60 centimetrų? Labai įdomu. Ar kartais anga į apačią neplatėja? Gali būti du variantai – tai gali būti šaltinis. Bet jei žemėlapiuose žymima sodyba, gali būti, kad tai archajiškas šulinys su čia buvusia svirtimi“, – versijomis dalijosi L. Kavaliauskas.

Anot specialisto, tokius šulinius be antžeminės dalies vietiniai kasdavo XVIII–XIX a.

Versija, kad tokį šulinį paliko partizanai, L. Kavaliauskas abejojo.

„Juos lengvai būtų susekę. Jei tai būtų ledaunė, būtų požeminė patalpa su įėjimu. Nes ledo luitus reikėjo sunešti ir sudėti, o prireikus reikėjo įeiti vidun ir atsikirsti ledo“, – pasakojo L. Kavaliauskas.

Specialistas liko prie versijos, kad tai sodybos šulinys.

„Juos statydavo siaurėjančia anga į viršų. Kad vanduo būtų kuo šaltesnis, nes saulutė įšildytų vandens paviršių“, – pasakojo L. Kavaliauskas.

Po kelių dienų svarstymo apie radinį, A. Mockų pasiekė vieno bičiulio žinutė – vyras patvirtino, kad šioje vietoje stovėjo jo prosenelių sodyba.

Rado paliktus batus

Grybautojai dalijasi įvairiausiomis istorijomis apie savo radinius.

Vieni stebisi miške aptikę jau samanomis apaugusius kažkokio grybautojo batus, taip ir nepaliestus žmogaus ar žvėries.

O štai vienas grybautojas Mažeikių rajono Plinkšės kaimo miške rado kiaušinių krūvelę.

Žmonės nustebo, o vėliau leipo juokais dėl tokio radinio.

Vieni įtarinėjo, kad kažkas specialiai išpylė miške gal jau pagedusius kiaušinius. Kiti įtarė miško žvėris, vogčia iš sodybos sutempusius vištų kiaušinius.

O štai viena grybautoja kėlė versiją, kad miškan traukia jaunos vištaitės, kurios toje vietoje esą deda kiaušinius. Bet tokia versija abejota, nes žolė aplink kiaušinius nebuvo ištupėta.

Paplito: raudonuosius auksabaravykius, baravykinių šeimos valgomus grybus, kurie natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje, gamtosaugininkai ragina rinkti ir valgyti – invazinė rūšis plinta po šalį nevaldomai. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „Grybautojai“ nuotr.

Vietoj raudonviršių – ragai

Kita klaipėdietė pasakojo, kad vienas radinys miške iki šiol kelia emocijas.

„Su drauge Kretingos rajono pakraštyje grybavome net ne miške, o palei apžėlusį kanalą. Ten raudonviršiai augo. Staiga vandenyje išvydau lyg šaką. Grybautojai žino, kaip per laiką akys išmoksta akimirksniu identifikuoti objektus. Vos užmetusi akį, supratau, kad čia ne šiaip šaka kyšo“, – pasakojo klaipėdietė Daiva.

Moteris greitai suprato, kad mato didelio miško gyvūno rago dalį.

„Teko traukti iš vandens. O paaiškėjo, kad tai tikrai įspūdingo ir didelio gyvūno ragai. Net šiurpas ėjo. Žmonės mažai pažįsta gamtą ir net nesupranta, kokie įspūdingi žvėrys miške gyvena. Ragai – daugiau nei pusės žmogaus ūgio“, – pasakojo Daiva.

Romantiškai paslaptingas radinys.

Radinį dviem moterims teko tolokai vilkti iki automobilio.

„Tik klausimas, kodėl gyvūnas juos numetė vandens pilname kanale?“ – klausė klaipėdietė.

Tai paaiškino Valstybinės miškų urėdijos specialistai.

Pasirodo, kad šiuo metu vyksta elnių ruja. O patinai turi tam tikrus „grožio ir higienos“ procedūrų įpročius prieš poravimąsi.

„Dienos metu elnių patinai atsigula balose, grioviuose, pelkėse ir ilsisi bei vėsinasi, kad vakare galėtų poruotis. Kai kurie elniai ne tik ilsisi, bet ir baubia atsigulę pelkėse, kad nenustotų vilioti patelių. Taip pat tokiu būdu raguočiai pažymi savo teritoriją, kadangi tik stipriausi, geriausiai įmitę ir didžiausia ragų karūna pasipuošę patinai atkreipia patelių dėmesį“, – paaiškino urėdijos atstovai.

Vis dėlto kažin ar minėtame kanale karūną pametęs elnias buvo populiarus tarp patelių. Ragai juk liko gulėti vandenyje.

Laisvūnas Kavaliauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Invaziniai grybai išplito

Šiais metais miškai tikrai pilni grybų, tad ir grybautojų pranešimų apie rastus laimikius taip pat yra labai daug.

Daugybę metų nerijos miškuose gyventojai renka invazinius grybus, kuriuos vietiniai praminė balsevičiukais.

Tokį vardą grybas gavo juodkrantiškio Viktoro Balsevičiaus garbei. Miško darbininku Kuršių nerijos nacionalinio parko miškuose dirbęs vyras pirmasis paragavo šių miške rastų grybų.

Grybai buvo skanūs, nieko blogo neringiškiui nenutiko, tad vietiniai šią rūšį ėmė vadinti balsevičiukais.

Iš tiesų tai – raudonasis auksabaravykis, Šiaurės Amerikoje paplitęs grybas.

Prieš keletą metų dar nebuvo pranešimų apie šių grybų paplitimą žemyninėje dalyje, o šią vasarą kone iš visos Lietuvos plaukia pranešimai apie rastą šią rūšį.

Balsevičiukus renka Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajono gyventojai. Invazinė rūšis jau nukeliavo iki Pabradės.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė pripažino, kad balsevičiukai iš tiesų jau užkariavo Lietuvos miškus.

„Prie invazinių rūšių paplitimo prisideda žmonės. Jie poilsiauja Nidoje, parsiveža namo, o likučius išmeta savo aplinkoje. Taip sporos ir plinta. Aišku, jos plinta ir natūraliai. Sporos gali keliauti ant automobilių ratų arba žmonių avalynės“, – pasakojo J. Motiejūnaitė.

Saugomose teritorijose šiuo metu dirbanti mikologė, paklausta, ar lietuviai jau išpjovė ir suvalgė visas saugomų grybų rūšis, patikino, kad išpjauti spėjo, bet dar visų negalėjo suvalgyti.

„Išpjovėme, bet dar nesuėdėme. Todėl, kad dauguma saugomų grybų yra nevalgomi. Miškus išpjovėme, išvalėme nuo negyvos medienos, o grybams jos labai reikia. Tose teritorijose, kurios buvo neseniai prijungtos prie saugomų, sunku ką nors rasti, nes jos buvo intensyviai valomos. Tik rezervatuose dar randame saugomų grybų rūšių, kurių metų metais niekas nejudina“, – paaiškino J. Motiejūnaitė.

„Tai, ką mato praeiviai – tik labai nedidelė mūsų darbo dalis. Pagrindiniai darbai yra nematomi – jie vyksta po fontanu esančiose patalpose, kur yra technologinė įranga ir filtrai. Prižiūrint fontaną reikia specialių žinių ir patirties“, – atkreipė dėmesį bendrovės „Optika ir technologija“ baseinų centro atstovas Tomas Vaškevičius.

Pasak jo, fontano priežiūrą atliekama kartą per savaitę, o rudenį, kai ima kristi lapai, kas antrą dieną.

Penktadienio rytą Laivės alėjos fontano dugną valantys darbuotojai į kibirėlį buvo pridėję įvairiausių šiukšlių.

Arūno Dambrausko nuotr.

„Šiandien ištraukėme ir bandelių, ir kotletų, kaip ir visada, buvo nuorūkų, loterijos bilietų, buitinių atliekų. Kartais randame auskarų, pakabukų, automobilių plovyklų žetonų ir, aišku smulkių monetų – ukrainietiškų, europietiškų, rusiškų“, – sakė Laisvės alėjos fontaną prižiūrinčios bendrovės atstovas.

Senesnė istorija slypėjo negiliai

"Spėjame, kad pavyko rasti senovės Zapyškio gyvenvietės pėdsakus, kurie yra gerokai senesni nei nuo viduramžių žinomas miestelis. Aptikome brūkšniuotosios keramikos šukių ir buvusių medinių pastatų liekanų: stulpaduobių ir įgilintų struktūrų", – naujiena su "Kauno diena" pasidalijo archeologas Justinas Račas.

Pasak archeologo, radiniams – daugiau kaip 3 tūkst. metų, jie priklauso I tūkstantmečiui pr. Kr., o nykti pradėjo II–III a. Lietuvoje tokio senumo radinių archeologams pavyksta rasti gyvenvietėse prie piliakalnių ar šiaip senovinėse gyvenvietėse. Tačiau Kauno rajone, Zapyškyje, Nemuno pakrantėje iki šiol nebuvo žinoma egzistavus gyvenvietę.

Zapyškio istoriją pakeisiantys radiniai slypėjo 80 cm gylyje. Jie spalio pradžioje aptikti 400 m atstumu nuo vienos seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinamos bažnyčių motina. Pasak J.Račo, aptiktos brūkšninės keramikos šukės – labai trapios.

Spėjimas: archeologas J.Račas mano, kad pavyko rasti senovės Zapyškio gyvenvietės pėdsakų, kurie yra gerokai senesni nei nuo viduramžių žinomas miestelis. / Vilmanto Raupelio nuotr. 

Istorikų tvirtinimu, brūkšninės keramikos dirbiniai iš išorės būdavo lyginami žolės gniūžtėmis, todėl paviršiuje įsispausdavo įvairūs netaisyklingi brūkšneliai. Nulipdyti tokie indai degti atviroje ugnyje.

Senosios gyvenvietės vietoje iškils šiuolaikinis infocentras

Šiuo metu Zapyškyje vyksta parengiamieji tyrimai būsimam infocentrui-bilietų pardavimo vietai statyti. "Iš ankstesnių archeologinių tyrimų buvo žinoma, kad šioje vietoje yra išlikęs archeologinis sluoksnis, datuojamas XVII–XVIII a. Mes radome ir fiksavome ir šį sluoksnį, čia aptikta viduramžiams būdingų monetų, o po šiuo, neliestu sluoksniu, laukė netikėtumas: brūkšniuotosios keramikos fragmentai ir įgilintos struktūros", – pasakojo archeologas.

Paklaustas, kur iškeliavo Zapyškio istoriją pakeisiantys radiniai, J.Račas sakė: "Mes stengiamės archeologinių tyrimų metu aptiktus radinius atiduoti vienam muziejui. Ankstesniais metais vykdant tyrimus prie  Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios rasti radiniai buvo atiduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui, ten pat nukeliavo ir pernykščiai, todėl, neskaidant kolekcijos, ten pat iškeliaus ir šie."

Vieta: spalio pradžioje radiniai aptikti 400 m atstumu nuo vienos seniausių bažnyčių Lietuvoje. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Ką pavyko aptikti anksčiau

Šis panemunės miestelis tyrinėtas ir anksčiau. 1990 m. Zapyškyje dirbo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologinė ekspedicija, kuri ištyrė 55 kv.m, esančius 210 m. į rytus nuo senosios Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios.

Tuomet tyrinėtojams pavyko aptikti XVII a. II pusės pastato akmeninių pamatų ir molinės krosnies pado fragmentus. Šalia krosnies pado rasta puodyninių koklių šukių, o netoli pastato pamatų – keramikos, geležies dirbinių ir kaulų. Tirtoje teritorijoje glūdėjo 182 molinių indų, 39 puodyninių ir 1 plokštinio koklio fragmentai bei 20 XVI–XVII a. monetų.

Amžius: radiniams – daugiau kaip 3 tūkst. metų, jie priklauso I tūkstantmečiui pr. Kr. / J. Račo nuotr.

Taip pat buvo surinkta nemažai įvairaus dydžio vinių, keletas peilių, bato apkaustų, diržo sagtis. Vienas iš įdomiausių surastų geležinių dirbinių – cilindrinės spynos ir rakto fragmentai.

Radiniai liudijo ne tik tai, kuo vertėsi sodybos savininkas ir šalia gyvenantys žmonės, bet ir tai, kad jis buvo pasiturintis. Archeologų laimikis tąkart buvo įvairus: keli žiedeliai, auksuotas knygos žymeklio apkaustas, augaliniais simboliais puošto stiklinio indo šukė, kaulinė šautuvo buožės inkrustacija, puošta stilizuotu obels žiedu, žalvarinė žvejybos blizgė bei geležinis dvišakis žvejybos kabliukas.

Šeštus metus šią vietą tyrinėjanti Izraelio ir Lietuvos archeologų komanda šiemet koncentravosi į svarbiausios Didžiosios sinagogos dalies tyrimą: buvo pilnai atidengtas ankstesnių ekspedicijų metu atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir centrinė religinių apeigų vieta – bima.

Atliekant kasinėjimus, tarp Aron Kodešo ir bimos atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinė grindų mozaika – toks pat piešinys buvo aptiktas ir prie pat 2019 metais atidengtos bimos.

Kaip BNS sakė tyrinėjimams vadovaujantis Izraelio senienų tarnybos archeologo Jonas Seligmanas, šiemet aptikta ir viena iš didžiųjų sinagogos kolonų liekanų.

„Radiniai yra gana riboti, nes ši vieta buvo rimtai pažeista per praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio statybas. Tačiau pats įdomiausias radinys, kurį aptikome, yra tai, ką mes vadiname „yad“ – tai yra sidabrinė rodyklė, naudojama sekti torą skaitant ją besimeldžiantiems žmonėms“, – sakė jis.

Anot jo, įspūdinga tai, kad toks radinys šį ketvirtadienį aptiktas ant grindų šalia Aron Kodešo, turint omenyje nacių ir sovietinio periodo plėšimus, sinagogos išniekinimą.

„Tai yra mažytis daiktas, bet tikrai svarbi ir didelė dalis žydų istorijoje“, – pridūrė J. Seligmanas.

Pasak mokslininko, taip pat aptikti sienų fragmentai, dekoruoti mėlynos, dar vadinamos „Šagalo“ spalvos tinku – šio elemento nebuvo matyti net ir istorinėse nuotraukose, kadangi jos buvo juodai baltos.

Tikisi sinagogos liekanų eksponavimo

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy (Josefas Levis) sako, kad Sinagoga žymi „taip gražiai vykusį glaudų bendrą lietuvių-žydų gyvenimą, kuris truko iki juodosios 1941-ųjų vasaros“. Anot jo, mokslininkų tyrimai leidžia „tiesiogiai prisiliesti“ prie Lietuvos žydų praeities, vietos, kur mokė ir meldėsi Didysis Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas. 

Ambasadorius svarsto, kad ateityje sinagogos liekanos galėtų būti eksponuojamos visuomenei.

„Tikiuosi, kad bus atvertas langas jums, lietuviams, leisiantis tyrinėti čia vykusį žydų gyvenimo etapą: Didžioji sinagoga, altorius-bima, mozaikos, medžiagos, taip pat tai, kaip žydai čia meldėsi, kokia buvo jų architektūros įtaka, kitos šios Vilniaus Litvakų bendruomenės tradicijos – ji vaidino svarbų vaidmenį žydų mąstysenos raidoje, nes čia buvo Mitnagdim judėjimo, t.y. tų, kurie prieštaravo Chasidų judėjimui, lopšys“, – pabrėžė ambasadorius.

J. Seligmanas tvirtina, kad vertinant Didžiosios sinagogos svarbą, iki holokausto, kai žydai sudarė daugiau nei trečdalį Vilniaus gyventojų, tai buvo „antroji Vilniaus katedra“. Todėl jis taip pat mano, kad Lietuva turėtų grįžti prie diskusijų, kaip ši vieta galėtų būti atverta visuomenei ateityje.

„Tai buvo antroji katedra. Taigi, manau, kad ši vieta taip ir turėtų būti vertinama, ji taip ir turėtų būti reprezentuojama ateityje“, – sakė mokslininkas.

Pasigenda valdžios dėmesio

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, kasinėjimus remiančio Geros valios fondo valdybos pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad sinagogos atradimai Lietuvos žydams yra „be galo brangūs“ ir jais norima pasidalinti su Lietuvos visuomene. Ji sako pasigendanti valdžios iniciatyvos ieškant koncepcijos, kaip būtų galima šventovės liekanas eksponuoti.

„Galvoje daug visko turiu, kaip tai turėtų būti parodyta, bet yra techninė dalis – esu teisininkė, ne archeologė. Norint viską išsaugoti, turi būti tinkamos oro sąlygos, oras turi judėti, tai kainuoja brangiai. Bet yra įvairių variantų, kaip galima tai padaryti (...). Galiu pasakyti, kad mes neturime jokių planų komercializuoti šį pastatą, daryti iš to kokį nors verslą, tai yra ne tokie dideli pinigai, kuriuos Geros valios fondas investavo padėdamas kasinėjimams. Mums nereikia grąžos, kalbame apie kultūrinius-archeologinius dalykus“, – BNS sakė ji.

Sovietmečio statybos „užkonservavo“ šventovę

Archeologas Justinas Račas sako, kad palyginimas, jog tai buvo „antroji katedra“, suprantamas ir įvertinus šiųmetinius atradimus, žyminčius buvusį sinagogos didingumą – puošnius dekoruotus laiptus, taip pat ir  vieną iš keturių kolonų – pusantro metro skersmens, siekusią 12 metrų aukštį.

Jis pabrėžė, kad metai iš metų aptinkami apatinio aukšto elementai gerai išsilaikė ir dėl to, jog sinagogos pastatas sovietmečiu buvo sulygintas su žeme.

„Sinagogos grindų lygis buvo pažemintas beveik dviem metrais nuo tuometinio gatvės lygio. Tai buvo viena sąlygų, kodėl žydai gavo galimybę statyti sinagogą, kad ji nebūtų aukštesnė už aplinkinius pastatus, todėl jie nusprendė nuleisti grindų lygį. Tai nulėmė, kad, nepaisant to, jog darželis pastatytas skersai per sinagogos centrą, vis dar galime tikėtis rasti grindis, kitus radinius“, – BNS teigė J. Račas.

Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII amžiuje kilusio gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir bimos rekonstrukcijai bei puošybai.

Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII amžiaus pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę du metrus.

Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais.

Antrojo pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo. Didžiosios sinagogos pastatas Vilniuje galutinai nugriautas 1955–1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

Pradžia – Plateliuose

Dauguma povandeninio Lietuvos kultūros paveldo objektų – aštuoniolika – yra jūroje, šeši – vidaus vandenyse. Kasmet jų atrandama vis naujų. Anot archeologės dr. Eglės Pranckėnaitės, povandeniniai žvalgymai šalyje vyksta nuo 1998 m., tačiau Lietuvoje yra gana daug objektų, apie kuriuos iki šiol nežinota.

Povandeninė archeologijos pradžia šalyje laikomi tilto Platelių ežere tyrimai. Platelių senovės tiltas – buvęs medinis tiltas, viduramžiais ant medinių polių stovėjęs prie ežero vakarinės pakrantės, apie 1,5 km į rytus nuo Platelių. Jis jungė Šventorkalnio pusiasalį ir jame buvusią gyvenvietę su Pilies sala. Platelių senovės tiltas paskelbtas povandeninės archeologijos vertybe, 2003 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Po vandeniu išlikę medinių konstrukcijų elementų ar jų liekanų: stovinčių polių eilės, nugrimzdusios horizontalios sijos ir kitos tilto dalys. Remiantis dendrochronologiniais tyrimais nustatytas tilto pastatymo laikas – XVI a. pradžia. Esant ramiam Platelių ežerui, iš valties matyti kai kurių polių viršūnės.

Saugiausia po vandeniu

Povandeninio paveldo sąrašas kasmet papildomas vis naujais aptiktais objektais. "Arba mes patys atrandame žvalgydami ežerus, upių atkarpas, arba kas nors informuoja apie aptiktus keistus daiktus ežeruose", – neseniai vykusiame Kultūros paveldo departamento (KPD) organizuotame seminare sakė mokslininkė.

Tarp žinomiausių į Kultūros vertybių registrą įtrauktų povandeninio paveldo objektų – ir dvi senovės gyvenvietės Luokesų ežere, datuojamos vėlyvuoju bronzos amžiumi (maždaug 600 m. pr. Kr.), medinis tiltas Trakų ežere.

"Įdomus ir pernai Dubingių ežere rastas objektas – paskendusio viduramžių kario palaikai. Ežeruose užfiksuota daug paskendusių luotų (nuo bronzos iki XVI–XVII a.)", – sakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutui atstovaujanti mokslininkė.

Tarp aptinkamų objektų – vandens transporto priemonių liekanos, gyvenvietės, tiltai, žvejybinės konstrukcijos. Šalia piliakalnių esančiuose vandens telkiniuose pasitaiko ir nuskendusių archeologinių radinių.

Dauguma povandeninio paveldo objektų yra inventorizuoti, surašyta tiksli mokslinė informacija apie juos, laukiama įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

Povandeninio paveldo radinių nesiekiama iškelti į krantą, nebent ypatingais atvejais ar jiems po vandeniu grėstų sunykimas. Anot dr. E.Pranckėnaitės, saugiausia šiems objektams būti po vandeniu.

"Iškėlus kelių 3–6 m ilgio luotą, būtų sudėtinga jį ir kur nors eksponuoti, o ir iškelti bei konservuoti – labai brangu", – aiškino mokslininkė.

Be to, UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija rekomenduoja kiek įmanoma tokius objektus išsaugoti jų natūralioje vietoje (in situ). "Tačiau panerti ir pamatyti šiuos objektus turi galimybę ne visi. Visuomenę supažindinti su povandeniniu paveldu yra įvairių būdų: pavyzdžiui, nufotografavus sukurti 3D modelius", – pastebėjo mokslininkė.

Mezolito aidai

Povandeninių archeologų laukia daug naujų atradimų ir Baltijos jūros vandenyse, kur jau yra atrasta reliktinių mezolito laikotarpio miškų, įvairiaus amžiaus laivų.

Anot KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyr. specialisto Laisvūno Kavaliausko, mezolito laikotarpio miškų yra aptikta už 3–5 km nuo dabartinių krantų. Būtent šiame ruože mezolito laikotarpiu ir būta jūros pakrantės.

"Klaipėdos universiteto archeologų grupei vadovaujantis profesorius dr. Vladas Žulkus yra aptikęs kelias tokias buvusių miškų vietas. Medžių kamienų amžius siekia 8 000–5 000 metų. Yra teorinė tikimybė tose vietose aptikti ir to meto žmogaus veiklos pėdsakų, kadangi pirmieji gyventojai į pajūrį greičiausiai yra atsikraustępaleolito–mezolito laikotarpiu, t.y. prieš 10 000–5 000 metų", – pastebėjo L.Kavaliauskas.

Prieš du dešimtmečius žinota tik apie 30 Baltijos jūroje nuskendusių objektų. Šiandien suskaičiuota 112 objektų (daugiausia – nuskendusių laivų). Aštuoniolika laivų jau yra įrašyta į Kultūros paveldo registrą. Nors šis skaičius palyginti nedidelis, anot L.Kavaliausko, laivai nuskendę yra įvairiame gylyje ir pasiekti juos nelengva.

"Eilinis naras gali nunerti į 20–30 m gylį, o daugybė laivų nugrimzdę dar giliau. Norint juos apžiūrėti reikia neeilinių įgūdžių, kvalifikacijos arba atitinkamos aparatūros", – pabrėžė L.Kavaliauskas.

Nuskendusius laivus apžiūrinėti mėgsta viso pasaulio narai mėgėjai, o tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie panėrę nevengia nusukti nuo laivo reliktus.

Išskirtiniai laivai

Aptikti nuskendę laivai siekia ir XVI a. (mediniai keliolikos ir net 30 m ilgio burlaiviai), ir XX a. (laivai metaliniais korpusais). Kai kuriuos jų bangos yra atplukdžiusios prie pat kranto, kai kurie užnešti smėliu, kiti guli įvairiu atstumu nuo kranto.

Klaipėdos ekvatorijoje, prie Jūrų muziejaus, atrasta maždaug 100 m labai originaliai sukonstruota krantinė: į medinius burlaivius būdavo pakraunami akmenys, jie apkalami stulpais, nuskandinami šalia kranto ir tada ant jų viršaus įrengiama krantinė. Prie šios krantinės Klaipėdoje XVIII–XIX a. švartuodavosi burlaiviai. Anot L.Kavaliausko, tai viduramžių konstrukcija, vienintelė tokia išlikusi Baltijos šalyse.

"Gana nemažą dalį povandeninių objektų sudaro Antrojo pasaulinio karo metais nuskendę karo ir transportiniai laivai. Jūroje šalia Lietuvos sienos su Latvija, gretutiniuose vandenyse, yra Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 m.) užplaukusio ant rusų minos ir nuskendusio galingo 126 m ilgio šarvuotojo vokiečių kreiserio "Friedrich Carl" liekanos. Atplaukę į pagalbą laivai daugumą įgulos narių išgelbėjo, žuvo tik aštuoni", – sakė L.Kavliauskas.

Šis laivas ypatingas tuo, kad buvo pirmasis pasaulyje karinis laivas-lėktuvnešis: ant jo borto buvo įtaisytos katapulto vietos keturiems hidrolėktuvams.

Apsaugos problemos

Dr. E.Pranckėnaitė pasidžiaugė, kad suniokotų, išardytų, apiplėštų povandeninio paveldo objektų vidaus vandenyse neužfiksuota. Tai labiau gresia jūroje nuskendusiems laivams, kurie labiau traukia juoduosius archeologus.

Pasak L.Kavaliausko, užtikrinti povandeninio kultūros paveldo objektų apsaugą yra gana sudėtinga. Narų mėgėjų yra gana daug. Nuskendusius laivus apžiūrinėti mėgsta viso pasaulio narai mėgėjai, o tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie panėrę nevengia nusukti nuo laivo reliktų.

Pvz., prieš keletą metų rastas Antrojo pasaulinio karo laikotarpio povandeninis vokiečių laivas U 580. "Juo daug kas susidomėjo, buvo narų ir iš užsienio, bandė išsivežti jo vieną detalę, laimei, nepavyko, – pasakojo L.Kavaliauskas. – Taigi, svarbu ne tik užtikrinti tokių objektų apsaugą, bet ir vykdyti jų stebėseną."

Vis dėlto povandeninių paveldo objektų apsaugos problemų kyla ir dėl teisinio reglamentavimo keblumų. Pasak KPD direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio, į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą vis dar neperkelta dalis UNESCO konvencijos nuostatų. "Minėtas įstatymas grindžiamas tuo, kad valdytojas turi prižiūrėti paveldo objektus, juos tvarkyti, o šiuo atveju jūroje nėra valdytojų, tad nėra kam taikyti įstatymo nuostatų", – pastebėjo A.Degutis.

Pasitaiko atvejų, kai ant povandeninio paveldo objektų užkimba daug žvejybinių tinklų. Tinklai suplėšomi, dalis jų lieka ant objekto, po metų susikaupia tiek, kad ir paties objekto nebematyti. Kartais tinklai nuplėšia ir dalį objekto.

"Sunku nustatyti, kas tai padarė. Be to, mes turime kas penkerius metus vykdyti povandeninio paveldo objektų stebėseną. Mūsų inspektoriai negali panerti, neturime ir jokios įrangos", – aiškino A.Degutis.

KPD stinga ir foto- bei videokamerų, palydovinės navigacijos sistemų stotelių, nuotolinio žvalgymo priemonių.

"2018 m. pabaigoje KPD pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos transporto saugos administracija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Lietuvos kariuomene. Neseniai pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir su nardymo akademija: narai įsipareigojo pagal galimybes fotografuoti povandeninio paveldo objektus ir pateikti mums informaciją", – apie institucijų bendradarbiavimo svarbą kalbėjo vienas KPD vadovų.

Pakrančių apsaugos rinktinė turi saugomų objektų koordinates ir stebi, ar ties tomis vietomis neužsibūna pramoginis kateris ar žvejybinis laivelis. KPD planuoja pasirašyti bendradarbiavimo sutartis ir su nardymo klubais bei Klaipėdos universiteto archeologais-nardytojais.

Seminare buvo aptartos galimybės norintiems pamatyti tuos aštuoniolika į Kultūros paveldo registrą įrašytus povandeninio paveldo objektus. "Narai turėtų gauti leidimus, kuriuos išrašysime mes, KPD Klaipėdos teritorinis skyrius", – akcentavo L.Kavaliauskas.

Sandėlyje – "Ferrari"

Iki šiol kolekcionieriams gniaužia kvapą tūlo Vince'o Hernandezo radiniai saulėtos Kalifornijos ūkio sandėlyje – "Lamborghini Countach", "Ferrari 400", "Porsche 911 Speedster", "Ford Shelby GT500", "Buick GSX"!

Kieno ta valda ir kam priklausė automobiliai – neskelbiama, tačiau 2016-aisiais laimikis, nors ir gerokai paveiktas korozijos bei kitų negandų, buvo įvertintas keliais milijonais JAV dolerių.

Dominikos Respublikoje neseniai aptiktas seniai paslaugų neteikiantis automobilių aptarnavimo centras, o jame – kažkada į jį užsukę ir nežinia dėl kokių priežasčių užsibuvę "Lamborghini Diablo", "Porsche 911", "Porsche Boxster", "Lotus Esprit", BMW E30, netgi "Delorean DMC-12". Deja, visi – nekokios būklės.

Spėjama, kad dirbtuves ir viską, kas jose buvo, galbūt areštavo bei Aukščiausiojo valiai paliko teismas.

Automobilis priklausė eiliniam mechanikui, o jam sugedusį "Aston Martin DB4" padovanojo viršininkas, taip atsidėkojęs už kito automobilio remontą.

Apleista dovana

JAV, sename tvarte, surastas daugiau nei 30 metų jame stovėjęs 1962-ųjų "Aston Martin DB4". Įdomi jo istorija.

Automobilis priklausė eiliniam mechanikui, o jam sugedusį "Aston Martin DB4" padovanojo viršininkas, taip atsidėkojęs už kito automobilio remontą. Tačiau mechanikas neturėjo pakankamai lėšų parengti dovaną reguliariai eksploatacijai.

DB4 – vienas žymiausių "Aston Martin" modelių, variklis – šešių cilindrų, 3,67 l darbo tūrio, 240 arklio galių (AG). Automobilio kaina aukcione gali šoktelėti iki 800 tūkst. JAV dolerių.

Istorinių, dar nesutrūnijusių retenybių galima rasti tiesiog pakelėse, kaip kad įvyko Šiaurės Karolinoje (JAV).

Vienas keliautojas atkreipė dėmesį į nurašytą ir paliktą priešgaisrinės pagalbos tarnybų naudotą 1946-ųjų "Dodge Power Wagon". Nesigailėjo vėliau nusitempęs jį su savimi – kolekcininkai už šiuos istorinius sunkvežimius gali pakloti net 100 tūkst. JAV dolerių.

Nereikalingas: 1946-ųjų "Dodge Power Wagon" ramiai rūdijo pakelėje. barnfinds.com nuotr.

Tarp "Pobedų" – BMW

Tai, kad Stavropolio (Rusija) sąvartyne gausu apgailėtinos būklės sovietinių "Volgų", "Pobedų", "Moskvičių", o tarp jų – vienas kitas GAZ-12 ZIM ar net GAZ-14 "Čaika" – jokia naujiena.

Tačiau akylesni ieškotojai aptiko 1950-ųjų BMW 340 ir BMW 321, 1964-ųjų "Opel Kapitan", netgi "Mercedes-Benz W114".

Problema ta, kad savo natūralios baigties laukiantys automobiliai – be dokumentų.

Pernai netoli Kijevo (Ukraina), garažų komplekso nenaudojamų mašinų aikštelėje, retro stiliaus gerbėjai rado nuo 1990-ųjų neegzistuojančios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) produkcijos – "Trabant" (buvo gaminami 1957–1991 m.) ir "Wartburg" (1966–1988 m.) modelių.

"Jau priešistorėje žmonės jūrose rinko gintarą, juo puošėsi ir prekiavo. Gintaro kelias jungė pajūrius su civilizaciniais centrais. Kodėl bronzos amžiuje Lietuvoje gintaro aptinkama daug mažiau? Ar jis pajūrio bendruomenėms tapo nesvarbus, ar archeologai dar nesurado gintaro svarbos įrodymų?" – klausia Pajūrio regioninio parko direkcijos gamtosaugininkai.

Tačiau tyrimai Kukuliškių piliakalnyje ir gyvenvietės teritorijoje pažėrė naujų faktų apie tai, kokia prieš tris tūkstančius metų buvo pajūrio bendruomenės gyvensena, kaip naudotas gintaras.

"2017 m. archeologinių tyrimų metu buvo surasta apie 50 įvairaus dydžio neapdirbto gintaro gabalėlių. Šiemet tirdami perkasas archeologai rinko dar didesnius ar mažesnius gintaro gabalus kartu su gyvulių kaulais, puodais ir grūdų trintuvėmis. Tačiau, baigiant tyrimus, perkasoje, tarp medinių gyvenvietės įtvirtinimų, įsprausti tarp skersinių rąstų buvo aptikti šeši dideli gintaro gabalai", – teigiama Pajūrio regioninio parko direkcijos pranešime.

Specialistai aiškina, kad lobis tai – didesnė ar mažesnė daiktų sankaupa, kuri buvo tikslingai surinkta ir tam tikroje vietoje paslėpta.

"Šiuo atveju šios vietovės gyventojas arba gyventoja prieš tris tūkstančius metų didelius gintaro gabalus įspraudė tarp rąstų, taip juos paslėpdamas. Galima tik fantazuoti apie atėjusius gintaro vagis, barnius su prekybininkais, buitinius konfliktus šeimoje ar kitas gintaro paslėpimo priežastis, tačiau jų greičiausiai niekada taip ir neišaiškinsime", – tikinama pranešime.

M. Urbonaitės-Ubės nuotr.

Radiniai patvirtina archeologų nedrąsiai anksčiau išsakytas mintis, kad Gintaro kelias neaplenkė ir Lietuvos teritorijos bei bronzos amžiaus pajūrio bendruomenės gyvenime atliko tikrai svarbų vaidmenį.

"Dabar žinome, kad ir tada gintaras buvo renkamas tikslingai, saugomas ir vertinamas. Ir tai turime sieti su intensyvia europine prekyba gintaru, kai iš Baltijos jūros regiono gintaras keliaudavo į Centrinę ir Pietų Europą. Galima manyti, kad "kukuliškiečiai" buvo bendro Europos prekybinio tinklo pirkliai-prekybininkai ir gintarą keisdavo į kitas vertingas medžiagas. Lietuvoje tai pirmas atvejis, kai turime neginčijamus įrodymus apie gintaro rinkimą bronzos amžiuje, kuris įtraukia Kukuliškių gyvenvietę į bendrą Europos prekybinį Gintaro kelią", – rašoma pranešime.

TV diagnostikos įranga galima greičiau nustatyti ir suremontuoti vamzdynų įtrūkimus, taip pat pamatyti probleminius taškus ar vamzdynų kamščius, kuriuos sutvarkius mažėja avarijų, paslaugų sutrikimų mieste tikimybė.

„Didžiausias įrangos pranašumas, kad jos pagalba galima inspektuoti vamzdynus be kasimo darbų net 340 m atstumu. Tai padeda taupyti laiką ir finansinius resursus, operatyviau šalinti ir užkirsti kelią avarijoms.  Šios įrangos pagalba taip pat galime šviesti visuomenę, parodyti požeminį Vilnių ir papasakoti apie miesto nuotekų tinklą, kuris skaičiuoja šimtmečius“, – sako „Vilniaus vandenų“ Gamybos direktorius Tadas Kazlauskas. Pasak jo, visuomenei trūksta ir elementarių žinių, ką galima išleisti į kanalizaciją, o ką ten mesti griežtai draudžiama,  todėl pamatyti vaizdą iš „arti“ –  tai ir šviečiamoji prevencinė priemonė.

Nuotekų tinkluose jį prižiūrintys randa beveik visas atliekas, kurias žmonės turėtų mesti į atliekoms skirtus konteinerius. Tai buitinė technika, dviračiai, vaikų žaislai ar maišai su surinktais rudeniniais lapais, kuriais kažkas tiesiog atsikratė supildamas juos į kanalizacijos šulinį.

Senoji Vilniaus kanalizacija, o tiksliau – kanalizacijos ruožai, Vilniaus mieste buvo pradėti statyti palyginus vėlai, XVII amžiuje – maždaug pora šimtų metų vėliau, nei kituose didžiuosiuose vakarų Europos miestuose. Tuometinė kanalizacija nuo dabartinės skyrėsi: senieji kanalai buvo atviri, nešvarūs ir užteršti, sklindanti smarvė ir platinamos ligos prastino miesto įvaizdį. Miestui plečiantis ir turtėjant, tokios sąlygos nebetenkino gyventojų, todėl viską reikėjo keisti iš pagrindų. Vis dar naudojamas, seniausias bendrovės prižiūrimas plytų mūro kolektorius Sierakausko gatvėje siekia net 1905 metus.

Šiais laikais nuotekų vamzdynas yra apraizgęs ištisus Vilniaus miesto bei priemiesčių požemius. Visą šį tinklą eksploatuoja ir prižiūri bendrovės „Vilniaus vandenys“ Nuotekų tinklų skyriaus specialistai. Požeminio voratinklio bendras ilgis yra apie 1 400 km. Palyginimui – toks atstumas jungia Vilnių ir Amsterdamą.

Šiuo metu bendrovė „Vilniaus vandenys“ prižiūri apie 35 tūkst. nuotekų šulinių. Per parą vamzdynais vidutiniškai  prateka apie 100 tūkst. m3 nuotekų. Nuotekų kelias nuo vartotojo iki valyklos užtrunka maždaug penkias valandas, į nuotekų valyklą patekusios nuotekos yra išvalomos mechaniniu ir biologiniu būdu.

Įvairių archeologinių tyrimų, atliekamų tiek Kauno mieste, tiek rajone, radinius ir informaciją kaupia Kauno miesto muziejus. Siekdamas daugiau sužinoti apie tai, ką pavyko aptikti vykdomų tyrinėjimų metu, muziejininkas, archeologas Povilas Gadliauskas apsilankė šiame objekte ir pakalbino archeologą Mantą Daubarą.

– Koks šio objekto amžius?

– Remiantis mano tyrimų informacija, galima teigti, kad šis kapinynas yra ankstyvojo valstybinio laikotarpio, XIII–XIV a. sandūros, tačiau jame aptinkama ir kiek vėlyvesnių, XVI a., palaidojimų. Tirdami kapinyną aptikome ir gerokai ankstyvesnių, mezolito laikotarpio, artefaktų.

– Ką pavyko aptikti šių tyrimų metu?

– Vienas radinių – keletas XVIII a. ūkinių duobių, neužterštų vėlyvesnių laikotarpių archeologine medžiaga. Tai leidžia tiksliai datuoti rastą keramiką, kuri daugeliu kitų atvejų būtų datuojama daug platesniu laikotarpiu. Patys įdomiausi, be abejo, degintiniai kapai, kurie tyrėjams visada kelia tuos pačius klausimus – ar tai buvo individualūs, ar grupiniai palaidojimai. Tyrimai dar nebaigti ir turime tik tarpinius duomenis, kuriais remdamiesi galime teigti, kad surastas vienas individualus degintinis kapas, o greta jo – dvi didelės duobės, kuriose greičiausiai palaidota bent keletas individų, tačiau tiksliau į šiuos klausimus atsakyti bus galima po antropologinių tyrimų. Jei pasitvirtintų spėjimai ir paaiškėtų, kad tai grupinis palaidojimas, galima būtų teigti, jog tokia buvo to laikotarpio laidojimo papročių tendencija.

– Galbūt galėtum papasakoti apie palaikų deginimo paprotį?

Visas Nemuno senasis slėnis yra prieledyninės upės dugnas, kuriame susiformavo smėlingi, gerai besidrenuojantys dirvožemiai, greta didelė upė – pastovus maisto ir vandens šaltinis.

– Deginimo papročius tyrinėjo archeologas Gediminas Petrauskas savo daktaro disertacijoje. Seniausi degintiniai palaidojimai Lietuvos teritorijoje datuojami vėlyvuoju geležies amžiumi. Laikui bėgant, deginimo paprotį keitė inhumacinis, kartais kartu randami ir degintiniai, ir griautiniai palaidojimai. Įdomu tai, kad netoli nuo dabar tiriamos vietos archeologė Kristina Rickevičiūtė, 1990–1991 m. vykdydama archeologinius tyrimus, aptiko griautinių palaidojimų, datuojamų romėniškuoju ir tautų kraustymosi periodais.

– Kokių radinių pavyko aptikti tyrimų metu? Galbūt galėtum apie juos trumpai papasakoti?

– Dauguma radinių iš palaidojimų tradiciniai. Daugiausia tai įvairūs žalvariniai papuošalai ir jų fragmentai. Kulautuvos kapinynas pasižymi turtingomis įkapėmis. Pirmasis šį objektą aptiko archeologas Eugenijus Ivanauskas, tuo metu daugelio dėmesį patraukė tyrimų metu rasti net penki sidabro lobiai. Jie nebuvo tokie, kokius turbūt daugelis įsivaizduoja. Tai buvo santykinai nedideliame plote surasti sidabriniai dirbiniai. Šiandien tiriamuose palaidojimuose mums taip pat pavyko aptikti sidabrinių papuošalų ir jų fragmentų – tipologiškai jie atitinka papuošalus, rastus ankstesnių tyrimų metu. Daugiausia tai pasaginių segių zoomorfiniai galai, žiedų ir apyrankių fragmentai bei viena sveika, tačiau perdegusi sidabrinė segė. Pavyko aptikti ir keletą mezolito laikotarpiu datuojamų skelčių, tačiau su kapinynu jos neturi nieko bendra. Galima drąsiai teigti, kad šioje vietovėje žmonės gyveno ir mezolito laikotarpiu, tai patvirtina ir ankstesnių tyrimų metu surinkta informacija.

Manto Daubaro nuotr.

– Ar kažkuo ypatinga vietovė, kurioje įrengtas šis kapinynas?

– Visas Nemuno senasis slėnis yra prieledyninės upės dugnas, kuriame susiformavo smėlingi, gerai besidrenuojantys dirvožemiai, greta didelė upė – nuolatinis maisto ir vandens šaltinis. Šiandien visas reljefas aplink atrodo daug lėkštesnis, nei buvo anksčiau. Tyrinėjant šios vietovės LiDAR žemėlapį, aiškiai matyti vandens suneštos senvagių salpos. Vykdant ankstesnius tyrimus, paaiškėjo, kad aplinkinis reljefas yra smarkiai pakitęs. Tuo metu, kai mūsų tiriamas kapinynas buvo naudojamas, t.y. XIII–XVI a., jis turėjo būti daug labiau išreikštas reljefe, nei yra dabar, – buvo įrengtas ant ganėtinai aukštos, išsiskiriančios kalvos.