Tema – neišsemiama

Knygoje „Kakė Makė. Raudonoji knyga“ gamtininkas supažindina su tyleniais juodaisiais gandrais, išsiblaškiusiais keliaujančiais varliukais, žemės drebėjimus numatyti mokančiais vijūnais ir daugybe kitų stebuklingo gamtos pasaulio gyventojų. Kartu su Kake Make ir jos šeima S. Paltanavičius neria į atradimų, žinių ir smagių istorijų kupiną nuotykį – susipažinti su nykstančiais Lietuvos gyvūnais ir augalais. Gamtininko patirtis, išmanymas, kaip elgtis gamtoje, ir įdomybės vaikus veda į nepaprastą pasaulį, kuriam be galo reikia visų mūsų pagalbos.

„Raudonosios knygos esmė yra daug svarbesnė, nei manome, nes veiklioji, svarbioji jos pusė yra identifikuotos, teisiškai apsaugotos retos, nykstančios rūšys. Knyga yra lyg pranešimas visuomenei, kad ji žinotų, suprastų ir galbūt pati prisidėtų prie retųjų rūšių išsaugojimo. Kas tokią žinią geriausiai priima? Žinoma, vaikai“, – įsitikinęs gamtininkas.

S. Paltanavičiaus nuotr.

Prieš septyniolika metų jis buvo parengęs knygą vaikams apie saugomas rūšis, tačiau jos skaitytojai jau seniai užaugo, o naujai kartai, neabejoja S. Paltanavičius, reikia naujų knygų.

Paklaustas, ką bendro turi Kakė Makė ir Raudonoji knyga, rašytojas kiek pyktelėjo. „Vaikai man tokių klausimų neuždavė, jie yra tikri mergaitės Kornelijos, kuri save vadina Kake Make, gerbėjai. Klausė suaugusieji, net kolegos rašytojai: gal Selemonas pats nebesugeba rašyti, kad istorijas reikia pasakoti kartu su šia veikėja? Nesijaudinkite, sugeba. Ir apie Raudonąją knygą nemažai žino, nes jam keletą dešimtmečių teko kuruoti saugomų rūšių apsaugos darbus. Būtent toji patirtis man ir pakuždėjo mintį, kad pirmiausia apie tai reikėtų kalbėtis su vaikais – juk jie imliausi! Kas galėtų padėti tai daryti? Žinoma, Kakė Makė“, – neabejoja rašytojas. Jo įsitikinimu, saugomos gamtos tema – itin plati ir vertinga, taigi, jei atsiras kitų veikėjų, kurie pagelbės rašytojams ją pasakoti, – nuostabu, nes išsemti šios temos neįmanoma.

Kalbėtis reikia su vaikais

Selemonas įsitikinęs, kad tinkamai pristatyta ir paaiškinta Raudonoji knyga turi tikti visiems – vaikams, jų tėveliams, seneliams. Naujojoje knygoje rašytojas nesistengė atpasakoti Raudonosios knygos – jam kur kas labiau rūpėjo prisibelsti į vaiko pasaulį ir pasėti jame sėklą – supratimą, kad gamtą svarbu saugoti. „Man buvo svarbu pranešti žinią, kad retasis pasaulis yra čia pat, jį ne tik galime matyti, bet ir esame už jį atsakingi. Taigi, vaikai – taip pat“, – sako autorius.

Kakė Makė šioje knygoje yra savotiška Raudonosios knygos vaikų ambasadorė, nes tai ji vis primena, skatina tėvus ir močiutę daryti vienaip ar kitaip, kad tik retiesiems objektams būtų gerai.

Knyga yra lyg pranešimas visuomenei, kad ji žinotų, suprastų ir galbūt pati prisidėtų prie retųjų rūšių išsaugojimo.

„Nieko čia neįprasto – vaikai dažnai tėvams primena tai, ko šie nenori žinoti, – šypteli rašytojas. – Tokiu savo veikimu jie yra daug gero lemiantys mūsų visuomenės nariai. Tai kas, kad dar maži. Kaip jie elgiasi gamtoje? Visaip… Esu tikras, jei matytų kitaip besielgiančius suaugusiuosius, galbūt ir patys būtų kitokie. Tikiu, jei nors keletas prisimins, ką jiems knygoje perdavė Kakė Makė, bus pasiekta aukštų tikslų.“

Rašytojas įsitikinęs – kad kiltų noras saugoti į Raudonąją knygą įrašytus augalus ir gyvūnus, pirmiausia reikia stengtis kuo daugiau pažinti ir sužinoti. Taip pat – ugdyti pagarbą gyvybei, juk globos, apsaugos nusipelnė visi iki vieno, net ir visai įprastų rūšių atstovai. Kas žino, kaip jų populiacijos gyvuos, sakykime, po 50 metų?

S. Paltanavičiaus nuotr.

Svarbu žinoti ir rūpintis

Raudonosios knygos atradimų vasarą gamtoje galima padaryti su kaupu, juk ne visi retieji augalai, gyvūnai ar grybai yra tik kažkur toli ar giliai miške. „Štai darže, ant krapų, gyvena labai gražus machaono vikšras – o jis yra iš Raudonosios knygos! Daug kur Lietuvoje dar tebeskraido juodieji apolonai, dideli balti, gyslotais sparnais drugiai, taip pat raudonknygiai. Ne viename miške žydi plačialapės klumpaitės, o pievose – kitos orchidinių augalų rūšys“, – pasakoja gamtininkas ir priduria, kad didžiausia problema – retuosius atpažinti. Tam ir leidžiamos knygos – kad pažintume, kad žinotume.

Vis dėlto ten, kur gyvena retieji, brautis nebūtina. Selemonas sako, kad jų pasaulis yra trapus, dažnai – labai pažeidžiamas. „Trikdyti juos vien dėl smalsumo būtų nedovanotina. Kartais sakome, kad geriausia apsaugos forma – nežinojimas. Tačiau ji ne visada yra pakankama – kartais nežinant sunaikinamos ištisos populiacijos“, – pasakoja rašytojas.

Jei gamtininkui reikėtų sudaryti įdomiausių saugomų augalų ir gyvūnų penketukus, jam tektų gerai pagalvoti. „Įdomumas – subjektyvus dalykas, – ištaria Selemonas ir pradeda vardyti: na, gerai, iš augalų būtinai miniu plačialapę klumpaitę, vasaros pradžioje žydinčią mūsų miškų orchidėją – jos žiedai tiesiog nepakartojamų formų. Man pačiam labai patinka mažieji medžiai – pelkėse augantis keružis ir liekninis beržas, pajūrinis sotvaras ir, žinoma, dzūkų smėlynuose žydinčios lietuvinės naktižiedės. Iš gyvūnų savotišku simboliu yra tapusi Raudonąją knygą jau palikusi gervė, taip pat lūšis – ne taip seniai atlikome sėkmingą jų grąžinimo į laisvę programą. Labai patinka juodasis gandras, balinis vėžlys. Tačiau neramu dėl žalvarnio – tik įsivaizduokite, 2022 m. visoje Lietuvoje perėjo tik keturios šių nuostabaus grožio paukščių poros. Tik keturios! Kiekvieni metai Lietuvoje jiems gali būti paskutiniai... Štai kodėl reikia tokių knygų – ne vienos, ne dešimties, o daug: kad visi žinotų, suprastų ir rūpintųsi!“

S. Paltanavičiaus nuotr.

Autorių teigimu, šis, ketvirtasis, Raudonosios knygos leidimas turinio požiūriu yra visiškai naujas, nes jame aprašomi pagal objektyvius kriterijus sudaryto Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašo taksonai – tam tikro giminingumo organizmų grupės biologinėje organizmų klasifikacijoje, turinčios unikalius pavadinimus.

Pirmą kartą šalies biologinės įvairovės apsaugos sistemoje apie 900 taksonų įvertinti pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kriterijus.

„Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas ketvirtadaliu sutrumpėjo“, – rašoma knygoje.

Joje nurodyta, kad Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą sudaro 566 taksonai.

Sąraše daugiausia yra induočių (sporinių ir žiedinių) augalų, tačiau tai negausiausia saugomų rūšių grupė, skaičiuojant jos santykį su visu šalies floros sąrašu. Pagal tokį matmenį (saugomų rūšių dalis nuo visų šalyje aptinkamų sistematinės grupės taksonų) išsiskiria varliagyviai, sąraše yra penkios rūšys iš 13 žinomų šalyje.

Daugiau kaip po 20 proc. šalies paukščių, žinduolių ir roplių turi teisinę apsaugą, induočių augalų ir samanų grupėse tokių yra per 10 proc., grybų – 6–7 procentai.

Santykinai mažiausiai saugomų rūšių sąraše yra vabzdžių – tik apie pusę procento nuo visos šalies vabzdžių galimos įvairovės.

Naujausia Raudonoji knyga yra tik skaitmeninės versijos, popierinės kol kas nebus leidžiama.

Pirmasis saugotinų augalų rūšių sąrašas, į kurį buvo įrašytos 176 retos ir nykstančios aukštesniųjų augalų rūšys, Lietuvoje patvirtintas 1962 metais. 1976 metais Gamtos apsaugos komiteto siūlymu įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į ją tuomet pateko 41 gyvūnų ir 30 aukštesniųjų augalų rūšių, 1981 metais knyga išspausdinta.

1992 metais išleista antroji Lietuvos raudonoji knyga, joje aprašyta 501 nykstanti ar reta gyvūnų, augalų ir grybų rūšis. 2003 metais sudarytas naujas sąrašas su 815 saugomų rūšių, o 2007 metais išleista trečioji Lietuvos raudonoji knyga, joje aprašytos 767 saugomos rūšys: 253 gyvūnų, 339 augalų ir 175 grybų.

Sužalotą sparnuotį surado grybautojas. Sportinė strėlė įstrigo į paukščio kojos raumenį. Spėjama, kad kažkas taip pasielgė tyčia.

Vištvanagį pamatę veterinarai negalėjo patikėti savo akimis.

„Kaip galima peršauti gyvūną ir palikti jį merdėti? Na, jau jeigu taip įvyko, kad pataikėme į paukštį, galbūt reikėtų kreiptis į specialistus, kad paukštį būtų galima išgydyti, atgaivinti ir paleisti atgal į laisvę“, – žmonių žiaurumu stebėjosi Gyvūnų globėjų asociacijos savanoris Martynas Gustaitis.

Atvežus sparnuotį į kliniką, veterinarai rado ir daugiau žaizdų. Viena iš jų – sparno pusėje, kita – jau minėtame kojos raumenyje. Veterinarai spėja, kad strėlė buvo įstrigusi jau kelias dienas, nes audiniai aplink ją – apdžiuvę. 

Manoma, kad vištvanagis buvo pašautas ore, nes jam lūžęs ir sparnas.

Pasak specialistų, šis paukštis jau niekada nebūtų galėjęs skraidyti, o paleistas į laisvę, nugaištų, todėl atlikus operaciją veterinarams teko jį užmigdyti.

Nors vištvanagiai Lietuvoje sutinkami gana dažnai, jie įrašyti į Raudonąją knygą.

Pranešimo apie nužudytą vištvanagį aplinkosaugininkai sulaukė rugpjūčio 19 dieną.

Departamento atlikto tyrimo duomenimis, vienas iš asmenų pastatė metalinę gaudyklę, o kitas paukštį nudūrė geležiniu virbu.

Gaudyklę pastačiusiam asmeniui skirta 30 eurų bauda kartu su pažeidimo padarymo įrankio konfiskavimu, o paukštį nužudęs asmuo įpareigotas atlyginti Lietuvos saugomoms rūšims padarytą žalą, ji siekia kiek daugiau nei 500 eurų.

Vištvanagis – vanagų genties plėšrus paukštis. Tai negausi rūšis, manoma, kad visoje šalyje peri 500-800 jų porų.

Sąrašas, kuriame šiuo metu yra 764 rūšių, taptų beveik 200 rūšių trumpesnis: jame nebeliks vandens lelijos, ūdros, didžiojo baltojo garnio, tačiau siūloma įtraukti plačiažnyplį vėžį.

„Paskutiniame Lietuvos raudonosios knygos komisijos posėdyje, iš esmės peržiūrėjus Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, jame, specialistų sutarimu, nutarta išlaikyti 566 rūšis“, – rašoma Aplinkos ministerijos pranešime.

Pasak ministerijos, saugomų rūšių būklę pagal naujausią metodiką vertino Gamtos tyrimų centras, kuris nustatė, kad daugelio saugomų rūšių būklė per dešimtmetį pasikeitė.

Rūšis siūloma įtraukti ar išbraukti dėl įvairių priežasčių: daugelio rūšių būklė pagerėjo, jos tapo dažnos. Taip pat atlikus vertinimus išsiaiškinta, kad 38 rūšys šalyje laikomos išnykusiomis, todėl jų realiai išsaugoti neįmanoma.

Apie kai kurių rūšių būklę, pasak ministerijos, trūksta duomenų, dėl to mokslininkai siūlo jas geriau ištirti ir, įvertinus rezultatus, ateityje siūlyti jas įtraukti arba neįtraukti į saugomų rūšių sąrašą.

Naujajame sąraše neliks kai kurių paukščių rūšių, kurios gamtinėje aplinkoje tapo įprastos: pilkosios gervės, gulbės giesmininkės, pilkosios žąsies, didžiojo baltojo garnio bei kitų.

Tačiau ministerija atkreipia dėmesį, kad pagal Saugomų rūšių įstatymą Lietuvoje yra saugomos visos paukščių rūšys, todėl esminio šių paukščių apsaugos teisinio statuso pokyčio nebus.

Į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašoma pilkoji kurapka, kurios populiacijos drastiškai mažėja visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Iš žinduolių sąrašo siūloma kaip išnykusias išbraukti europinę audinę ir ąžuolinę miegapelę, o kaip gausėjančią rūšį šalyje – ūdrą, taip pat, kelias šikšnosparnių rūšis, graužiką beržinę sicistą.

Į sąrašą siūloma įtraukti dėl invazinių vėžių plitimo šalyje sparčiai nykstančius plačiažnyplius vėžius.

Kaip išnykusias žuvų rūšis siūloma išbraukti sturius ir sparius.

Atsižvelgiant į naujausius duomenis, keičiamas ir augalų sąrašas: siūloma išbraukti iš sąrašo nevietines rūšis, tokias kaip melsvasis linlapis, bekotis ąžuolas, arba rūšis, kurių būklė gera – meškinis česnakas, daugiametė blizgė, paprastoji vandens lelija ir kitas.

Sutrumpėjo ir samanų, grybų ir kerpių sąrašas, tačiau 22 rūšis, kaip retas ar nykstančias siūloma įtraukti į saugomų rūšių sąrašą.

Lietuvos raudonosios knygos komisija siūlo, kad atnaujintas sąrašas įsigaliotų nuo kitų metų sausio 1 dienos.

Pagal naująjį Lietuvos saugomų rūšių sąrašą kitų metų pabaigoje bus išleista nauja Lietuvos raudonoji knyga. Iki šiol išleisti trys šios knygos leidimai. Paskutinis leidinys parengtas ir išleistas 2007 metais.

Rengiant šį leidinį, pirmą kartą savo žodį tars ir visuomenė – jis bus išleistas tik viešai aptarus preliminaraus vertinimo rezultatus.

„Lietuvos raudonąją knygą pagal jos svarbą galėtume prilyginti Konstitucijai. Kaip pagrindinis šalies įstatymas lemia teisinius visuomenės santykius, taip Raudonoji knyga – žmogaus santykius su gamta“, – sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. – Ji nėra tik retų ir nykstančių rūšių sąrašai bei aprašymai. Tai dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama šių rūšių apsauga.“

Į dabartinę Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 767 retos ir nykstančios rūšys. Tačiau nuo 2007 m., kai ji buvo išleista, pasikeitė kai kurių šių rūšių būklė. Vienos pagausėjo ir joms nebegresia išnykti, o kitos tapo retomis ir jas būtina stipriau saugoti. Todėl Lietuvos raudonąją knygą reikia patikslinti. Ją atnaujinti ne rečiau kaip kas dešimt metų įpareigoja ir Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas.

Naujoji knyga bus sudaryta pagal pasikeitusius augalų ir gyvūnų vertinimo principus, kuriuos nustatė Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. Rūšis gali būti paskelbta saugoma tik turint mokslinių įrodymų, kad ji mažėja. Naują Lietuvos raudonąją knygą rengs Gamtos tyrimų centras, valstybinė mokslinių tyrimų institucija.

Nacionalines raudonąsias knygas turi daugelis išsivysčiusių šalių. Nors Raudonoji knyga, kurią inicijavo žymiausi pasaulio gamtininkai, jau yra tapusi bendrine sąvoka, jai pačiai tėra tik 50 metų.

Lietuvos raudonoji knyga dešimtmečiu jaunesnė. Pirmą kartą jos sąrašai buvo patvirtinti 1976-aisiais. Į pirmąją mūsų Raudonąją knygą buvo įrašyta 41 paukščių rūšis ir visa kamanių gentis, taip pat 30 augalų rūšių. Ši pirmoji knyga ne tik padėjo apsaugoti nuo sunaikinimo vertingas pelkes, upelius ir jų slėnius, pievas ir girias, bet ir paskatino tirti retąsias rūšis ir jų gyvenamąsias vietas. Todėl į kitą, išleistą 1992 m., Lietuvos raudonąją knygą jau buvo įrašyta 501 gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšis. Trečiojoje, pasirodžiusioje 2007 m., šis skaičius padidėjo daugiau kaip dviem šimtais. Pastaroji susilaukė plataus atgarsio visuomenėje, jos tiražas labai greitai „ištirpo“, ir Aplinkos ministerija kelis kartus ją leido pakartotinai.

Naująjį leidinį numatoma išleisti tūkstančiu knygų tiražu ir paskelbti jo elektroninę versiją, kuri bus nemokama ir prieinama ministerijos tinklalapyje.

Aplinkos ministerija iš Gamtos tyrimų centro už daugiau kaip ketvirtį milijono eurų perka knygos parengimo paslaugas. Šis centras turės iš naujo įvertinti, kokios rūšys saugotinos Lietuvoje.

Kaip BNS sakė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Tukačiauskas, naujoji knyga bus formuojama pagal pasikeitusius augalų ir gyvūnų vertinimo principus, kuriuos yra paskelbusi Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija IUCN.

„Visos rūšys bus įvertintos pagal naująją IUCN metodiką, tie reikalavimai išleisti 2012 metais ir jų esmė - kad rūšis gali būti paskelbiama saugoma tik tuomet, kuomet yra mokslinių įrodymų, kad rūšies populiacija mažėja. Priešingai nei būdavo iki tol, retos rūšys, kurios yra retos dėl savo biologinių ypatybių, neturėtų būti saugomos“, - pasakojo T.Tukačiauskas.

Anot jo, tikėtina, naujojoje Lietuvos raudonojoje knygoje dėl to bus mažiau saugomų rūšių nei dabartinėje, kurioje jų yra per 700.

Gamtos tyrimų centrui už naujos knygos parengimą numatoma sumokėti 254 500 eurų (su PVM). Knygai rengti skiriamos Europos Sąjungos lėšos. Gamtos tyrimų centras yra valstybinis mokslinių tyrimų institutas.

Lietuvos raudonoji knyga - tai ne tik retų ir nykstančių rūšių sąrašai, aprašymai, bet ir teisinis dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama šių rūšių apsauga, sudaromi gamtotvarkos planai joms išsaugoti.

Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas numato, kad Lietuvos raudonoji knyga leidžiama ne rečiau kaip kas dešimt metų.