-
Medicininės reabilitacijos procedūras svarbu atlikti laiku 3
Jei trukdo aplinkybės
Pacientui pačiam atidėti paskirtą reabilitaciją galima tik dėl pateisinamų priežasčių (kitos ligos, artimojo mirties ir pan.). Jei pacientas negali pradėti reabilitacijos laiku dėl asmeninių aplinkybių (dėl darbo komandiruotės, egzaminų ir pan.), jis turi pasirašyti, kad šiuo metu reabilitacijos atsisako, o vėliau prireikus jam gali būti teikiama pakartotinė FMR gydytojo konsultacija ir reabilitacijos poreikis vertinamas iš naujo.
Lietuvos fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų draugijos valdybos narė FMR gydytoja Laura Sabienė pastebi, kad dažnai pacientai, atvykę konsultacijos dėl medicininės reabilitacijos, pageidauja masažo procedūrų, nes mano, kad tai svarbiausia gydymo priemonė. Gydytoja pažymi: veiksminga medicininė reabilitacija – kompleksinis šios reabilitacijos metodų (kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos, gydomojo masažo ir kt.) taikymas, kurį skiria FMR gydytojas pagal siuntime nurodytą diagnozę, biopsichosocialinių funkcijų sutrikimų ir ligos sunkumo laipsnį, o ne pagal paciento pageidavimus.
Pasak L. Sabienės, siekiant kuo geresnio gydymo rezultato, pacientai turėtų iki galo atlikti visas paskirtas procedūras ir būtinai informuoti apie gydymo kurso nutraukimą ar neatvykimą į procedūrą, nes, to nepadarius, ilginamos paslaugų laukimo eilės kitiems pacientams. Eilės susidaro ir tada, kai pacientai dėl asmeninių priežasčių (kasmečių atostogų, kelionių) nukelia pradinės reabilitacijos pradžią ir nespėja pradėti paskirto gydymo kurso laiku.
Auga: pasak R. Venclovienės, kasmet reabilitacijos paslaugų finansavimas didėja. / VLK nuotr.
Iki 25 procedūrų
Ligonių kasų atstovai pabrėžia, kad medicininė reabilitacija skiriama ne vien pagal diagnozę.
Ji skiriama esant biopsichosocialinių funkcijų sutrikimų ir dažniausiai pradedama nuo pradinės ambulatorinės medicininės reabilitacijos, kai skiriama iki 25 reabilitacijos procedūrų (kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos, masažo) ar pradinės stacionarinės reabilitacijos, kai, dar gydantis ligoninėje, skiriama pavienių reabilitacijos procedūrų (kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos, masažo, psichoterapijos, klinikinio logopedo užsiėmimai ir kt.).
Tam tikrais atvejais pacientas gali būti siunčiamas į medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančią gydymo įstaigą be pradinės ambulatorinės arba pradinės stacionarinės medicininės reabilitacijos. Pavyzdžiui, kai reikia paruošti pacientą sąnariams endoprotezuoti, kai skiriama palaikomoji reabilitacija, suteikus kai kurias dienos chirurgijos paslaugas ir kt.
Dažnai pacientai klaidingai galvoja, kad po pradinės ambulatorinės reabilitacijos būtinai turi būti skiriama ambulatorinė reabilitacija. Tačiau ambulatorinės reabilitacijos poreikį nustato FMR gydytojas, įvertinęs paciento būklę po pradinės reabilitacijos. Tik tuo atveju, jei pradinė reabilitacija nedavė pakankamo rezultato, bet dar tikimasi tolesnio funkcinės būklės pagerėjimo, gali būti skiriama ambulatorinė reabilitacija.
Stacionarinė reabilitacija gali būti skiriama ligoniams po labai sunkių ligų ir traumų, kai yra didelių biopsichosocialinių funkcijų sutrikimų, sutrikusi apsitarnavimo, judėjimo funkcija. Stacionarinė reabilitacija skiriama tik po gydymo stacionare, išskyrus tuos atvejus, kai pacientą reikia paruošti protezavimui, kai reabilitacijos paslaugos skiriamos vaikams, taip pat dėl psichikos ir elgesio sutrikimų ar po dienos chirurgijos paslaugų ir kitais išimtiniais atvejais.
Gydytoja L. Sabienė atkreipia dėmesį, kad pacientai neturėtų reikalauti reabilitacijos vien dėl to, kad jiems yra diagnozuota tam tikra liga, nes reabilitacijos poreikį lemia funkcinės būklės sutrikimas, o ne konkreti nustatyta liga ar pažeidimas – pavyzdžiui, seniai nustatyta stuburo išvarža, sąnarių artrozė ir pan.
Svarbu žinoti, kad pacientas turi teisę reabilitacijos įstaigą pasirinkti pats. Jei pacientas pageidauja ambulatorinės reabilitacijos paslaugas gauti sanatorijoje, jis turi prisiminti, kad šiuo atveju maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos nekompensuojamos, tačiau jis jų įsigyti neprivalo, t. y. jis gali atvykti tik reabilitacijos procedūrų.
Organizatorių nuotr.
Kai reikia dėl kelių ligų
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus patarėja Rimantė Venclovienė pažymi, kad reabilitacijos paslaugos neskaidomos pagal atskirus ligų kodus, jos skiriamos įvertinus visus biopsichosocialinių funkcijų sutrikimus ir vienu metu gali būti pritaikomos kelioms probleminėms sritims. Pavyzdžiui, jei pacientas atvyksta reabilitacijos dėl nugaros nervų pažeidimo, o FMR gydytojo konsultacijos metu įvertina, kad yra riboti kelio sąnario judesiai, reabilitacijos procedūros pritaikomos abiem sritims. Dėl procedūrų apimties sprendžia FMR gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę, jam nustatytas ligas ir funkcijų sutrikimus.
Svarbu įsidėmėti, kad pradinės ambulatorinės reabilitacijos paslaugos skiriamos ne pagal diagnozes, o vertinant funkcijų sutrikimus. Vieno gydymo epizodo metu Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokama iki 25 reabilitacijos procedūrų, kurios pritaikomos individualiai kiekvienam pacientui.
Pasak R. Venclovienės, kasmet reabilitacijos paslaugų finansavimas vis didėja. 2021 m. šiai sričiai buvo skirta 98 mln. eurų, pernai – 114 mln. eurų, šiais metais – jau 120 mln. eurų iš PSDF.
Daugiau apie medicininę reabilitaciją – ligoniukasa.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/informacija-gyventojams/gydymo-ir-sveikatos-prieziuros-paslaugos/medicinine-reabilitacija.
-
Kineziterapeutas P. Mikučionis: tarp krepšinio rinktinės ir potrauminių pacientų 3
Vasarą pacientai eilės pas šį kineziterapeutą laukia ilgai, nes tai laikas, kai P. Mikučionis paprastai beveik dviem mėnesiams išvyksta į stovyklas ir varžybas su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine. „Ten tenka dirbti ir psichologu: išklausyti, paguosti, paskatinti, jau nekalbant apie tiesioginį darbą – mažinti skausmą, kylantį dėl sporto“, – prisipažįsta pašnekovas.
– Koks jūsų praktikoje buvo sunkiausias atvejis, kai atrodė neįmanoma padėti, bet vis dėlto pavyko?
– Ne per seniausiai teko dirbti su rankininku Jonu Truchanovičiumi. Jo galimybės toliau profesionaliai sportuoti buvo labai miglotos. Jis vienintelis Lietuvos rankininkas, tapęs Čempionų lygos nugalėtoju. 2018 m. Jonas tai padarė su Prancūzijos klubu „Montpellier“. Šis jaunas žaidėjas prieš penkerius metus patyrė traumą – plyšo užpakalinis kryžminis kelio raištis. Tada jam gydytojai pasakė, kad operacijos nereikia. Tačiau dėl tos traumos išdilo sąnario kremzlė, pasikeitė kaulo ašis, plyšo meniskas, atsirado kitų problemų. Tada ortopedas traumatologas Rimtautas Gudas atliko fantastišką osteotomijos operaciją, kurios metu jam buvo pakeista kaulo ašis, įdėtas menisko implantas, rekonstruotas raištis, į kremzlę įdėta speciali membrana. Guldamasis ant operacinio stalo Jonas nežinojo, ar galės sportuoti toliau. Dažniausiai tokios operacijos atliekamos apie 60 metų žmonėms, nebesiruošiantiems labai aktyviai judėti. Tačiau J. Truchanovičius – jaunas žmogus, jam dar tik 29-eri. Po operacijos 6–7 mėnesius du kartus per dieną dirbau su juo individualiai. Vėliau jis dirbo su fizinio rengimo treneriu. Mums pavyko – po 10 mėnesių reabilitacijos jis grįžo į profesionalųjį sportą, pasirašė naują sutartį.
Išbandymai: vasarą P. Mikučionis paprastai rūpinasi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narių sveikata Europos, Pasaulio krepšinio čempionatuose, 2016 m. ruošė olimpinėms žaidynėms Rio de Žaneire. Regimanto Zakšensko nuotr.
– Kaip vyriausiasis kineziterapeutas vasaras dažnai leidžiate su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine. Kokių tikslų, uždavinių sau keliate ten dirbdamas?
– 2009 m. pradėjau dirbti su jaunimo krepšinio rinktinėmis, 2014 m. – važiuoti į čempionatus su vyrų krepšinio rinktine. Mūsų, dirbančių su krepšininkais, paprastai vyksta visa komanda: kineziterapeutai, gydytojai, masažuotojai, psichologai ir kt. Aš turiu paruošti žaidėjus varžyboms, mini traumų atveju – reabilituoti. Darbas vyksta dažniausiai po treniruočių, varžybų. Skubiai bandome krepšininkams sugrąžinti jėgas. Tenka dirbti ir psichologu: išklausyti, paguosti, paskatinti, jau nekalbant apie tiesioginį darbą, – mažinti skausmą, kylantį dėl sporto. Darbe daug streso, dirbame labai intensyviai.
Po čempionatų grįžtu į darbus Kaune – Gijos Klinikose ir skausmo klinikoje „Agatas“.
Žmogus sukurtas judėti. Kai mes ne pagal gamtą po 12 valandų per dieną sėdime prie kompiuterio, atsiranda problemų.
– Dėl kokių problemų žmonės dažniausiai kreipiasi į jus?
– Dėl judėjimo problemų. Reabilituojame pacientus po ortopedinių traumų. Aš gydau žmones, patiriančius nugaros ir kaklo ūminį ir lėtinį skausmą. Žmonės kreipiasi po stuburo išvaržų, operacijų. Dalis pacientų skundžiasi nugaros skausmais, kurių gali atsirasti, pvz., perpūtus vėjui. Jei kelias dienas žmogui skauda nugarą, pagalbos neretai jis kreipiasi į kineziterapeutą. Tokiais atvejais gali padėti manualinė terapija ir tam tikrų pratimų programos. Atlieku neurologinius testus. Jei žmogui daryta kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), peržiūriu jų rezultatus ir parenku gydymą. Jei matau, kad žmogui padėtų masažas, – siunčiu pas masažuotoją.
– Nugaros skausmai labai paplitę – retam kuriam vidutinio ir vyresnio amžiaus žmogui, dirbančiam sėdimą darbą, neskauda nugaros.
– Visuomenė šiais laikais yra daug sėdinti. Tai prie kompiuterio, tai prie telefono ir dažniausiai visur važiuojame automobiliu. Tai lemia pilvo ir nugaros raumenų sistemos nedarbą. Dėl to laikui bėgant atsiranda problemų: disko išvarža ar raumenų disbalansas, žmogus ima jausti skausmą.
– Per pandemiją daugelis buvome tarsi prirakinti prie kompiuterių. Ar žalą, kurią nugarai, stuburui padarėme per pandemiją, jau kompensavome ir pacientų, turinčių šių problemų, sumažėjo?
– Pacientų, turinčių stuburo problemų, buvo daug ir prieš pandemiją, ir per pandemiją, ir dabar. Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, ima rastis stuburo problemų. Nepatogi kėdė, per aukštas stalas, nuolatinis netaisyklingas sėdėjimas – taip atsiranda stuburo problemų. Kartais tos stuburo bėdos būna nedidelės, tačiau specializuotą mankštą jam vis tiek reikia daryti.
Pandemija žmonėms sukėlė ne tik daug stuburo, bet ir kelių problemų, nes žmonės labai daug sėdėjo. Tai pajutome ir mes – sulaukėme tokių pacientų antplūdžio. Tačiau dabar, kaip ir prieš pandemiją, dažniausiai sulaukiame įprastų pacientų, kurių problema – sėdimas darbas ir per mažai judėjmo.
– Kiek sveikimas po traumų, kaulų lūžių, sąnarių išnirimo, raiščių trūkimo ar patempimų, sumušimų priklauso nuo paties žmogaus, jo noro, pastangų ir taisyklingų judesių?
– Paciento motyvacija yra vienas svarbiausių dalykų. Pasirinkau dirbti su ortopediniais pacientais, nes dauguma jų yra motyvuoti, siekiantys kuo greičiau pasveikti ir grįžti į aktyvią veiklą. Su tokiais žmonėmis malonu, lengva dirbti. Jei pacientas yra nemotyvuotas, tarkim, vaiką pas kineziterapeutą privertė ateiti tėvai, jį gydyti labai sunku. Jis nematys prasmės atlikti tuos judesius, kurių jį išmokysi, nesistengs jų atlikti taisyklingai. Atlikti judesius taisyklingai yra labai svarbu. Rekomenduodami tam tikrus pratimus, sudarydami judesių programą vadovaujamės mokslu grįsta praktika. Tarkim, plyšus kelio priekiniam kryžminiam raiščiui, pagal protokolą rekomenduojama atlikti vienus pratimus, plyšus užpakaliniam kryžminiam raiščiui – kitus, o plyšus čiurnos raiščiui – dar kitokius.
Taigi, apstu skirtingų protokolų, kuriais vadovaujantis atlieki reabilitaciją, galinčią trukti nuo vieno iki šešių mėnesių. Kartais žmogui užtenka ir vieną kartą apsilankyti pas kineziterapeutą, kad jis gerai pasijustų.
Regimanto Zakšensko nuotr.
– Tačiau paskui jis turi dirbti pats?
– Tai priklauso nuo įvairių dalykų. Jei žmogui tik susuko sprandą – užtenka manualinės terapijos. Jei jis paskui darys specializuotus pratimus – didesnė tikimybė, kad tai jam nesikartos.
– Anksčiau daug žmonių tikėjo vaistų galia ir gydytojų prašydavo tabletės, o ne išmokyti tasyklingai judėti. Ar visuomenės supratimas apie tai, ką galima pasiekti judesiu, pasikeitė?
– Nemažai žmonių jau supranta judėjimo naudą. Gydytojas turi nustatyti sveikatos problemą ir skirti gydymą, o mes, kineziterapeutai, problemą nustatome judindami pacientą, apčiuopdami problemines sritis. Dabar ir šeimos gydytojas gali siųsti pacientą tiesiai pas kineziterapeutą.
– Jei žmogų, kaip sakoma, surakina taip, kad jis beveik visiškai negali pajudėti – ar tokiu atveju kineziterapeutas gali padėti?
– Kartais būna tokių pacientų, kad iš karto matai: jokia manualinė terapija, pratimai, masažai nepadės. Juos tenka siųsti į skausmo kliniką, kur jam suleis vaistų, atliks skausmo blokadą, o paskui galės sugrįžti pas mane. Tik tada mes galėsime dirbti.
Labai svarbu, kad mes, kineziterapeutai, nepradėtume gydyti visų pacientų ir tų ligų, kurias pagydyti – ne mūsų galioje. Buvo atėjęs pacientas, bet aš pasižiūrėjau jo magnetinio rezonanso tyrimo vaizdus ir pasakiau: pirmiausia jums reikia operacijos, paskui galėsite sugrįžti pas mane.
Ateina pacientų, kankinamų sąnarių skausmo. Juos tenka siųsti pas gydytojus reumatologus, jiems greičiausiai teks gydytis medikamentais.
– Ar vadinamojo visiško nugaros surakinimo gali padėti išvengti periodiškai atliekami tam tikri judesiai?
– Kiekvienam sportininkui rekomenduojame ateiti pas kineziterapeutą prieš sezoną ir po sezono. Tam, kad būtų galima pasižiūrėti, kas negerai, kur reikia padirbėti, kad sumažintume traumų riziką. Ši rizika tikrai mažėja – atlikdami prevencinius mobilumo gerinimo, stabilumo didinimo, jėgos didinimo pratimus sportininkai patiria daug mažiau traumų.
Variklis: „Paciento motyvacija yra vienas svarbiausių dalykų“, – pastebi P. Mikučionis. Regimanto Zakšensko nuotr.
– To reikia sportininkams. Ar taip pat visiems žmonėms?
– Mėgėjiškai sportuojantiems – taip pat. Jei žmogus nuolat dirba sėdimą darbą, nesportuoja, mažai juda, tai maždaug iki 45 metų jam nieko neskauda. Įvairių problemų atsiranda vėliau. Tada šie žmonės ateina pas kineziterapeutą.
Prevenciškai reikia judėti visiems. Žmogus sukurtas judėti. Kai mes ne pagal gamtą po 12 valandų per dieną sėdime prie kompiuterio, atsiranda problemų.
– Yra įvairių mobiliųjų programėlių, padedančių žmogui judėti. Išmanieji laikrodžiai, telefonai gali priminti kas valandą daryti 10 minučių pertraukėles, pajudėti, nueiti kažkiek žingsnių. Tačiau ar tai nėra saviapgaulė: dedu sau pliusą, kad judu, nors iš tiesų judu labai mažai?
– Judėti vadovaujantis programėlėmis yra geriau nei nejudėti iš viso. Tačiau geriausia, kai pratimus, visą judesių programą sudaro specialistai.
– Jei žmogus 45–50 metų, tačiau didelių problemų, susijusių su judėjimu, neturi, jam nieko neskauda – ar jam verta kreiptis į kineziterapeutą?
– Verta, nes prevencija visada pigiau nei gydymas. Kineziterapeutas pamokys judėti taisyklingai. Jeigu žmogui nieko neskauda, dar nereiškia, kad jo kūne viskas atitinka normos ribas. Galbūt kažkur yra per didelė raumenų įtampa, kurią nustatęs kineziterapeutas gali užbėgti už akių rimtesnėms problemoms, pasakydamas, kaip ką atpalaiduoti ar pastiprinti. Taip raumenų balansas bus geresnis ir po kokių penkerių metų neatsiras skausmų. Tačiau sėdimą darbą dirbančių minėto amžiaus sulaukusių asmenų, kuriems nieko neskauda, yra labai mažai. Jiems dažniausiai skauda nugarą, petį ar riešą.
Kuo labiau lėtinsime sąnarių stingimą – tuo ilgiau būsime mobilesni. Būtent mobilumo vyresniems žmonėms labai dažnai pritrūksta.
– Kokiais atvejais judėdamas žmogus gali pabloginti sveikatą, ypač jei įvairius pratimus daro nusižiūrėjęs iš mobiliųjų programėlių, interneto?
– Judant reikėtų vadovautis principu: nieko nedaryk per skausmą. Jeigu atlikdami pratimą ar jį atlikę jūs nejaučiate skausmo, o jaučiatės geriau – greičiausiai nepabloginsite situacijos. Jei atliekant pratimą skauda, reikėtų nueiti pas kineziterapeutą arba gydantį gydytoją ir išsiaiškinti priežastį.
Regimanto Zakšensko nuotr.
– Kiek laiko per dieną reikia mankštintis, kad pasijustų rezultatas?
– Tai priklauso nuo paciento. Vienam gal reikės mažiau judėti, bet tikslingai atlikti tam tikrus pratimus, ir to užteks. Tačiau vidutiniam statistiniam gyventojui patariame kuo daugiau judėti, pageidautina – atlikti judesius gerinančius pratimus. Pvz., sukioti sąnarius. Kuo labiau lėtinsime sąnarių stingimą – tuo ilgiau būsime mobilesni. Būtent mobilumo vyresniems žmonėms labai dažnai pritrūksta.
– Ką patartumėte senjorui, kuris juda daugiausia tik kieme, darže? Ar to užtenka?
– Jiems reikėtų dukart per dieną bent po 10 minučių lengvo intensyvumo fizinių pratimų. Svarbu atlikti didžiųjų sąnarių judinimo, sukiojimo pratimus: pečių, klubų, kelių, čiurnų sąnarių. Kelis kartus per dieną po 10 kartų gerai išjudinus kiekvieną sąnariuką pasijus rezultatas – sąnariai nestings. Iš kitos pusės, bendrų receptų nėra – kažkam tas sąnario judinimas gali ir netikti. Ne be reikalo sakoma: kas tinka visiems, netinka niekam.
– Tėvai skundžiasi, kaip sunku vaikus atitraukti nuo telefonų, planšečių ir priversti judėti. Kiek judėti svarbu vaikystėje?
– Ne visi vaikai sukurti sportuoti, tačiau vaikystėje tai daryti būtina. Ir dėl socializacijos, ir dėl sveikatos. Išmokti plaukti, bėgti taip, kad neuždustum – tai labai svarbu. Aš savo ketverių metų dukrą ir šešerių sūnų leidžiu į lengvosios atletikos užsiėmimus. Pats kaip kineziterapeutas su jais nedirbu, tačiau laisvalaikį stengiamės leisti aktyviai.