Patys ar palydimi giminaičių radviliškiečiai gauna visas banko teikiamas paslaugas.  

„Padalinys reikalingas vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nedaug bendrauja nuotolinėmis paslaugomis“, – teigė Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis. 

Radviliškyje veikė dviejų bankų skyriai: Šiaulių ir „Swedbank“, bet „Swedbank“ padalinys jau užsidarė.

„Nesame pirmas rajonas. Banko nebeturi Pakruojis, Šiaulių rajonas, Kuršėnai“, – kalbėjo K. Račkauskis.

Kodėl regionuose mažėja bankų skyrių, paaiškinimas paprastas – žmonės į juos ateina vis rečiau.  

„62 proc. gyventojų atsakė, kad nė karto per metus nesilankė banko skyriuje“, – duomenimis dalinosi Lietuvos bankų asociacijos prezidentė Eivilė Čipkutė.

Per dešimt metų bankų skyrių sumažėjo trečdaliu, o mokėjimai internetinėje erdvėje išaugo 200 proc. Politikai mąsto, kad skyriai užsidaro, nes bankai mažindami sąnaudas nori didesnio pelno.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Bankai elgiasi grobuoniškai kaupdami pelnus. Nei vienoje kitoje šalyje nėra sukaupta tiek pelno“, – tikino Seimo narys Algirdas Butkevičius. 

Padalinių tuštėjimas patiems bankininkams anokia problema, mat, anot banko, rajono gyventojai gali konsultuotis telefonu arba bankininką kviestis į namus.  

„Yra galimybė, kad bankai atvažiuotų į įstaigą, įmonę, seniūniją ir jei pageidautų konsultacijų, bankų darbuotojai tą galėtų padaryti“, – aiškino E. Čipkutė.

Lietuvos bankas nuolat gauna skundų iš savivaldybių.

„Kreipiamės į bankus ir prašome pakartotinai apsvarstyti galimybes palikti veikti padalinius“, – teigė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Asta Kuniyoshi. 

Dabar įstatymas bankų skyrių nekontroliuoja.

„Šiuo metu situacija nėra tokia kritiška, kuri neleistų gauti paslaugų, kurios yra būtiniausios“, – akcentavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė.

Opozicija siūlo iš stalčiaus traukti švedišką įstatymą ir pasielgti panašiai kaip su bankomatais. Parlamentarai prieš dvejus metus įpareigojo pastatyti 100 bankomatų šimte kaimiškų vietovių.

Šiuo metu šalyje veikia 380 bankų skyrių.

„Daug klausimų yra susiję su centrinės valdžios sprendimais ir kartais savivaldybės net ir turėdamos pačių didžiausių norų perlipti per tuos centrinės valdžios sprendimus negali, todėl ir daugelio dalykų įgyvendinti negali“, – žurnalistams Šakių rajone teigė G. Nausėda.

Prezidentas tikina dėl šios priežasties inicijavęs pakeitimus, palengvinančius galimybes savivaldybėms skolintis.

„Bet to, ką pavyko padaryti, tikrai nepakanka, kad galėtume kalbėti apie tikrai didesnį savivaldybių savarankiškumą“, – pripažino jis.

Taip pat, kalbėdamas apie šalies regionams kylančius iššūkius, G. Nausėda atkreipė dėmesį į sveikatos ir švietimo sektorius. Šiose srityse, pasak jo, problemos pastaruoju metu tik dar labiau pagilėjo.

„Reikėtų besti pirštu į du sektorius, kuriuose dar toli gražu neišsprendėme problemų, o kai kurios net ir pagilėjo – turiu omenyje, sveikatos apsaugą ir švietimo sistemos situaciją, reformą. Taip, šita reforma buvo numatyta, inicijuota Vilniuje, tačiau daugeliu aspektų labai svarbius sprendimus reikia priimti pačioms savivaldybės“, – sakė šalies vadovas.

„Reikėtų tam tikros bent jau metodinės lyderystės iš ministerijų pusės, kad vis dėlto netrukdytų, o padėtų tą reformą įgyvendinti. Kad tai jau yra šiandienos realija, aš tikrai negalėčiau pasakyti“, – sakė G. Nausėda.

Šalies vadovas G. Nausėda pirmadienį dirba Šakių rajone.

Prezidentas per kadenciją yra išsikėlęs tikslą aplankyti 60 Lietuvos savivaldybių.

Atlyginimų atotrūkis tarp šių regionų ketvirtąjį ketvirtį siekė 383,5 euro ir per ketvirtį padidėjo 17,7 euro, pranešė Valstybės duomenų agentūra.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas „į rankas“ Sostinės regione siekė 1422,9 euro – 4,2 proc. daugiau nei prieš ketvirtį, Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 1204,7 euro arba 3,8 proc. daugiau.

Vidutinis darbo užmokestis per ketvirtį išaugo visose savivaldybėse nuo 0,3 (Pasvalio rajajone) iki 10 proc. (Pagėgių).

Didžiausią atlyginimą – 2396,9 euro – gavo Vilniaus miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Šioje savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis 286,6 euro viršijo šalies vidurkį. Mažiausiai – 1385,4 euro – uždirbo Zarasų rajono savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, jų darbo užmokestis buvo 1011,5 euro mažesnis nei Vilniaus miesto.

Per metus – ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu metu 2022-aisiais, – vidutinis darbo užmokestis augo visose savivaldybėse nuo 5,9 iki 21,3 procento.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 0,3 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione sumažėjo 0,6 proc. Per metus vidutinis darbuotojų skaičius padidėjo Sostinės regione 3 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,2 proc.

Tačiau, pavyzdžiui, Skuodo rajone BVP vienam gyventojui tikrai nesiekė tų 89 proc. Geriausiu atveju, kaip Bulgarijoje, – 62 proc. ES vidurkio. O gal ir dar mažiau.

Vis dėlto bendrą šalies statistinį vidurkį turime beveik skaistų – 89 proc.

Iš kur pas mus šalyje tokia disproporcija? Klausimas valdžiai su visais jos mikimauzais.

Ydinga valstybės resursų skirstymo praktika lėmė tokias socialines disproporcijas, jog Lietuvos piliečiai iš periferijų dabar jau vyksta į Vilnių tarsi į užsienį, kur „žmonės gražiai gyvena“.

Akivaizdu čia viena – šalies statistiką dailina suvešėjęs pragyvenimo lygis sostinėje, kur jis jau seniai viršijo ES vidurkį. Tik regionuose žmonės ir toliau gyvena be patogumų, maitinasi ne salotomis už 30 eurų Gedimino pr. „resorte“, o buterbrodais su „šlapianke“. Kiek ši kainuoja, turbūt nedažnas vilnietis galėtų pasakyti. Mat juos supa parankesnės vertybės, kurias taip nuosekliai puoselėja kanopinis operos fantomų elitas. Juk gyventi – gera, o gerai gyventi – dar geriau.

Tačiau dėl regionų ir sostinės atskirties jau ima perštėti akys net ir valdančiųjų faunai. Ydinga valstybės resursų skirstymo praktika lėmė tokias socialines disproporcijas, jog Lietuvos piliečiai iš periferijų dabar jau vyksta į Vilnių tarsi į užsienį, kur „žmonės gražiai gyvena“. Mat kitur gražiai gyventi negali dėl to paties socialiai neatsakingo, biurokratiniu egoizmu paremto skirstymo. Ir kalba čia – ne tik apie pinigus. Kažkada K. Starkevičius siekė Žemės ūkio ministeriją perkelti į Kauną, arčiau arimų. Reikalas baigėsi skerdyklos Nr. 5 žviegimu, ir viskas liko nepatuštinamoje sostinėje. Institucinis efektyvumas nerūpėjo niekam, visi galvojo tik apie save.

P. S. Tik ką padidinus suskystintųjų dujų akcizą iki 304 eurų, jį jau skubiai siūloma mažinti iki 41 euro. Reikia infrastruktūros vokiečių brigadai – statysime stadioną. Būtina mažinti veltėdžių – įveisime ministerijų miestelį. Pavogė 30 milijonų – kaltos žiniasklaidos pajamos. Kongenialiai nuoseklu.

O kas pažįsta kokį nors trečios kartos vilnietį? Seime, ministerijose. Bet kur. Arba trečios kartos klaipėdietį? Mažai kas. Dauguma išperėta (ne išperos) regionuose. Tolimesniuose ir artimesniuose. Ir ten užauginti. Paskui – žalioj stotelėje žvelgiu į kelio vingį... O jau ten – Vilnius, Kaunas, Klaipėda.

Kone 100 proc. esame šakniniai regionų atstovai ir su regionais esame kone fizinėje sanglaudoje – kaip kokie pusbroliai. Tačiau nebendraujantys, praradę artumo jausmą.

Partijos deklaruoja apie strategiškai svarbią sanglaudą su regionais. Silpni regionai – silpna valstybė, mat silpnų regionų terpėje geriausiai maišyti visokią toksišką košę ir celofaninį dustą, kuris regionuose net nežiaukčiojant praryjamas didesniais kiekiais nei miestuose.

Kaip kuriama tokia terpė, matome jau ne vieną dešimtmetį. 1. Regionuose nuosekliai mažėja mokyklų. 2. Panaikintos ambulatorijos (sveikatos priežiūros punktai). 3. Uždaromi pašto skyriai. 4. Uždaromi bankų skyriai. 4. Uždaromos vaistinės. 5. Naikinami mažiau nei 300 gimdyvių per metus turėję gimdymo ir akušerijos skyriai. 6. Prieš kelerius metus uždaryti mažų apylinkių prokuratūros padaliniai. 7. Šiais metais regionuose uždaryti 24 teismo rūmai. 8. Jau beveik dešimtmetį kalbama apie gydymo įstaigų stambinimą, uždarant regionuose veikiančias ligonines. 9. Regionuose nestatomi baseinus ir sporto sales turintys sveikatingumo centrai, kai didmiesčiuose vyksta tokių statybų lenktynės. Dar pridurkime skurdžius rajonų savivaldybių biudžetus.

Savitai gera padėtis tik regionuose esančiuose vaikų darželiuose. Juose vietos pakankamai ir jos tik daugės arba, neatmestina, jie bus pertvarkomi į senelių slaugos namus. Būtų tipinė konversija, atspindinti deklaruojamos sanglaudos vaisius.

Pasak SAM Sveikatos sistemos žmogiškųjų išteklių politikos skyriaus vadovės Dianos Smaliukaitės, pagrindiniai veiksniai, motyvuojantys rinktis darbą regionuose – siūlomos palankios socialinės garantijos, darbo vietos pasiūla kilmės krašte ar gydymo įstaigoje, kurioje buvo atlikta profesinė praktika.

„Ministerija ragina gydymo įstaigas taikyti kompleksines skatinamąsias priemones, siekiant sukurti palankų psichoemocinį klimatą, įtraukti medikus į sprendimų priėmimą, suteikti jiems profesinio tobulėjimo galimybes, padėti sėkmingai integruotis į kolektyvą, regioną ir visuomenę“, – teigia D. Smaliukaitė.

Jauniesiems medikams svarbi ir tinkama įstaigos valdysena, organizacinė kultūra, taip pat, piniginės skatinamosios priemonės, pavyzdžiui, studijų kainos apmokėjimas, apgyvendinimo, transporto finansavimas.

Pagal 2021–2027 m. Europos Sąjungos fondų investicijų programą, numatoma skirti 14 mln. eurų sveikatos priežiūros specialistų pritraukimo priemonėms, pavyzdžiui, studijų kainos finansavimui, stipendijų skyrimui, labiausiai trūkstamų profesinių kvalifikacijų ir specializacijų prestižo didinimui.

Dar 27,55 mln. eurų planuojama investuoti į sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimą.

Besikeičianti profesinės kvalifikacijos tobulinimo tvarka, atsirandančios galimybės kompetencijų ugdymui, savišvietos skatinimas, finansinių sąlygų gerinimas yra teigiami pokyčiai tiek miestuose, tiek regionuose dirbantiems medikams.

SAM šių metų lapkričio mėnesį patvirtino gaires regionams, kurie gali planuoti ES fondų lėšomis finansuojamus projektus, ir juose numatyti veiklas, skirtas sveikatos specialistų pritraukimui į ilgalaikės priežiūros paslaugas teikiančias asmens sveikatos priežiūros įstaigas.

„Siekiant sudaryti kuo palankesnes sąlygas specialistų profesiniam augimui, nuo gruodžio 1 d. įsigaliojusi nauja sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo tvarka įteisina tobulinimąsi savišvietos būdu ir leidžia pripažinti užsienyje išklausytas tobulinimosi programas bei išlaikytus egzaminus“, – sako SAM atstovė.

„Tikimės, kad naujos tobulinimosi formos skatins specialistus įgyti žinių iš įvairių šaltinių, mokytis iš kolegų praktinės patirties, bendradarbiauti su kolegomis bei šią veiklą pripažinti kaip profesinės kvalifikacijos tobulinimą“, – priduria D. Smaliukaitė.

Taip pat buvo įgyvendinti gydytojų rezidentų darbo užmokesčio dydžio ir jo apmokėjimo pokyčiai: atlygis perskaičiuojamas ne pagal statusą, o pagal rezidentūros studijų metus. Tad darbo užmokestis kyla kiekvienais metais, o ne kartą per rezidentūros studijas. Prie atlygio įpareigotos prisidėti ir gydymo įstaigos, kuriose gydytojai rezidentai atlieka profesinę praktiką, anksčiau įstaigos to neprivalėjo daryti.

Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentės Agnės Panavienės teigimu, jaunajam medikui reikia tokios darbo vietos, kurioje galėtų tobulėti, uždirbti orų atlyginimą dirbant vienoje gydymo įstaigoje.

„Besikeičianti profesinės kvalifikacijos tobulinimo tvarka, atsirandančios galimybės kompetencijų ugdymui, savišvietos skatinimas, finansinių sąlygų gerinimas yra teigiami pokyčiai tiek miestuose, tiek regionuose dirbantiems medikams“, – sako ji.

Pasak jos, įgyvendinami pokyčiai prisideda prie jaunųjų medikų skaičiaus regionuose didėjimo.

„Ypač tai matome tokiose specialybėse kaip šeimos medicina“, – pažymi A. Panavienė.

Patvaldystę brandinantys tijūnai nebijo nei mitingų, nei piketų, nei paniekintų rinkėjų rūstybės.

Ponuliai išbūrė tokį apmokestinimo stebuklą, kad gali tik stebėtis jų logika. Ir nuovoka, vaduojant nuo tų pačių NT mokesčių gerb. sostinės kontingentą.

Na, o kaip čia kitaip, juk joje taip patogiai rangosi šitie riebūs mūsų šaunuoliai – visos Lietuvos administratoriai. Nejaugi dabar skriausi pats save, kai pragyvenimo lygis elito mieste ne taip seniai viršijo ES gerovės vidurkį?

Kuriamas naujas moderniosios baudžiavos modelis, kuris toliau stumdys regionų gyventojus į skurdą, o sostinės bajorija sau kurs dar riebesnę gerovę.

Iš šitos įvairiaspalviais raišteliais perraišiotos mokesčio metodologinės raizgalynės aiškėja, kad jo dydis yra paremtas NT vertės mediana, kuri regionuose – itin žema, jei lyginsime su sostine.

Tačiau net nedidelei NT vertei viršijus regionuose nustatytą lygį, mokestį teks mokėti ir aptrūnijusių daržinių savininkams, kai gerokai solidesnį NT turintis Vilnijos gyventojas jo apskritai nemokės.

Toks čia, taigi, lietuviškas etnografinis teisingumas: mužikas visada turi eiti lažą ir mokėti činšą, o ponas visada turi tą mokėjimą tobulinti ir administruoti, nes jo darbas esą atsakingesnis.

Šita NT mokestinė gudrybė dar kartą byloja apie tai, kad yra kuriamas naujas moderniosios baudžiavos modelis, kuris toliau stumdys regionų gyventojus į skurdą, o sostinės bajorija sau kurs dar riebesnę gerovę. Juk, parafrazuojant tautos lakštingalą, kiaulė negali nekriuksėti. Beliko laukti pirmosios nakties teisės, natūrinės duoklės ir fizinių bausmių įteisinimo iniciacijų.

P. S. Ir naują karinį miestelį pastatė pirmiausiai prie Rokantiškių. Gi partinius sostinės rubuilius gelbėti nuo priešų – prioritetinė pareiga.

Tai kiek pinigų neteko šalis? To niekas nežino, bet iš viso regioninei plėtrai buvo numatyta 1,6 mlrd. eurų.

Žodžiu, mums tiesia daugiau nei pusantro milijardo, o jo ubagų valstybėje niekas neima, nes darbą imituojančios perteklinės ministerijos neprirašo savo nusususių papirusų.

O ir ko čia skubėti, jei pinigai keliaus ne į sostinę, bet į regionus, kur naudos gavėjai – ne trečios kartos vilniečiai. (Tenykšte trečiosios kartos kilme taip puikuojasi istorinių romanų autorė iš laikraščio, vis kopinėjančio naujojo pieno konservų testamento reikalus). Žodžiu, kam tiems mužikams pinigai, jei jie neturi fantazijos, kaip raibi ponuliai sostinėje?

Viskas atrodo etnografiškai įprastai – kam daryti, jei galima nieko nedaryti. Ypač, kai niekas už nieką neatsako.

„Regionai ES investicijų negali planuoti savarankiškai. Tai už juos daro centrinė valdžia. Ir daro lėtai bei neveiksmingai. Todėl šalies regionai negali sulaukti gyvenimo kokybę turinčių pagerinti investicijų“, – skundžiasi Lietuvos savivaldybių asociacijos vadas M. Sinkevičius.

Lyg tyčia aną savaitę nuvinguriavo ir dar viena žinia – Lietuva pateko į vargingiausių ES ekonomikų trejetuką.

Prabangūs sveikinimai visiems – ne itin daug to prestižo, bet vis tiek prizinė galuvietė.

Paaiškėjo, kad prizinį vargo indeksą lėmė didelis BVP nuosmukis ir nedarbas. Šiame kontekste tai, kad skurstančiuose regionuose nepradėtas nė vienas investicinis projektas, viskas atrodo etnografiškai įprastai – kam daryti, jei galima nieko nedaryti. Ypač, kai niekas už nieką neatsako.

P. S. O sostinėje tuo pat metu prašmatni šeima penkių valandų darbui vis ieško namų tvarkytojo už 2 150 eurų atlygį ir neranda. „Baisi padėtis“, – ironiškai reziumuotų mokytoja Angelė iš regiono.

Svarbūs visai šaliai

Kaip pabrėžė Šiaulių apskrities ambasadoriai projekte „Aš – savo krašto ambasadorius“ Diana ir Marijus Lopaičiai, regionai yra visos Lietuvos ekonomikos pagrindas, jie itin svarbūs šalies konkurencingumui.

Tačiau daugeliu atveju čia susiduriama su savita problematika, kaip menkesnės investicijų pritraukimo galimybės, nepakankama infrastruktūros plėtra, darbo vietų stoka ir panašiai. Todėl tikslinės ES lėšos – neabejotinai svarbus įrankis sprendžiant šias problemas ir prisidedant prie darnios regionų plėtros, sako Akmenės rajono atstovai.

Diana Lopaitienė. Organizatorių nuotr. 

Į regionus nukreiptos ES investicijos padeda gerinti ne tik švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros bei kitų svarbių paslaugų prieinamumą, bet ir jų kokybę: remontuojamose mokyklose duris atveria modernios klasės ir laboratorijos, įrengiami nauji aikštynai, atnaujinamoms ligoninėms perkama pažangi įranga bei greitosios pagalbos automobiliai, vietos bendruomenės džiaugiasi atgimusiais kultūros centrais. Be to, prie naujų darbo vietų kūrimo prisidedančios europinės lėšos leidžia gyventojams dairytis gerai apmokamo darbo arčiau namų, savo gimtajame krašte.

Paskata auginti verslus

Džiugu ir tai, jog ES investicijos regionams suteikia galimybę prisidėti prie įvairių šiandienos darbo rinkos poreikius atliepiančių specialistų mokymo ar persikvalifikavimo programų. „Tai yra neabejotinai gera paskata gyventojams įgyti naujų žinių ir įgūdžių savo karjerai plėtoti, – įžvalgomis dalijosi pašnekovai. – Lygiai taip pat europinės lėšos svariai prisideda prie mažesnių miestų, provincijų teritorijų verslumo skatinimo – pradedant naujų verslų kūrimu ir baigiant eksporto plėtra. Tad įvairių regionų gyventojams atsiranda daugiau galimybių tiek imtis nuosavos veiklos, tiek rasti naujų darbo vietų verslo sektoriuje.“

Akmenės rajono atstovams antrina ir kita konkurso „Aš – savo krašto ambasadorius“ laureatė Agnė Linartė. 

Agnė Linartė. Organizatorių nuotr.

„Labai svarbu, kad su ES investicijomis mūsų šalies regionuose ne tik atnaujinami keliai, kita infrastruktūra, bet ir auga galimybės kurti socialinius bei smulkiuosius verslus – tai jų gyventojams padaryti vien savo pajėgomis būtų labai sudėtinga, o kartais – net neįmanoma“, – teigė Vilniaus apskrities ambasadore pripažinta ukmergiškė.

Patrauklu ir gyventi, ir svečiuotis

Pašnekovės pastebėjimu, ne mažiau svarbu ir tai, jog regionus pasiekiančios europinės lėšos tampa didžiule paspirtimi puoselėjant vietos kultūros paveldą, atnaujinant lankytinus objektus ir galiausiai pritraukiant daugiau turistų – tai vėlgi yra puiki galimybė svariai prisidėti tiek prie savo krašto garsinimo, tiek jo ekonomikos augimo.

Tad gražėjantys ir stiprėjantys regionai jaunoms šeimoms tampa patrauklesne vieta ne tik apsigyventi, bet ir čia kurti savo verslus, sako A. Linartė.

„Žinoma, žmonės džiaugiasi, kad jų aplinka gražėja. Tą ryškiai matome ir savo krašte – štai Naujojoje Akmenėje atnaujinami pastatai, tvarkomi ir tiesiami nauji keliai, turėsime ir baseiną, ir naują sporto centrą. Taigi ES investicijos išties matomos. Vis dėlto šiandien norėtųsi, kad šios lėšos keliautų dar toliau, labiau už regiono centrų ribų ir pasiektų kiekvieną paties atokiausio Lietuvos miestelio, gyvenvietės ar kaimo žmogų“, – kalbėjo D. Lopaitienė.

ES investicijos Lietuvai

Šiuo metu yra įsibėgėjęs naujasis ES investicijų etapas Lietuvoje, kuris truks iki 2027 m., o per jį ekonominės ir socialinės gerovės augimui bus skirta beveik 8 mlrd. eurų. Visos investicijų programos suplanuotos taip, kad būtų mažinami šalies regioniniai skirtumai, skiriant didžiausią dėmesį inovatyvesnei, žalesnei ir pažangesnei Lietuvai kurti.

Informavimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) pirmąjį ketvirtį sostinės regione buvo 2191 euras – 3,6 proc. daugiau nei prieš ketvirtį. Vidurio ir vakarų Lietuvos regione darbo užmokestis buvo 1769 eurai ir per ketvirtį išaugo 2,6 procento.

Atlyginimas „į rankas“ sostinės regione siekė 1 349,8 euro – 3,3 proc. daugiau nei prieš ketvirtį, vidurio ir vakarų Lietuvos regione jis buvo 1117,3 euro – 3 proc. didesnis.

Bruto darbo užmokestis šalies ūkyje per ketvirtį išaugo visose apskrityse – nuo 1 proc. Klaipėdos iki 5,8 proc. Marijampolės.

Didžiausią – 2191 eurą – bruto darbo užmokestį gavo Vilniaus apskrities įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Mažiausiai – 1547,9 euro – uždirbo Utenos apskrities darbuotojai.

Per metus – pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2022 metų tuo pačiu laikotarpiu – vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis augo visose savivaldybėse nuo 3,9 iki 21,4 proc.

Sostinės regione vidutinis darbuotojų skaičius per ketvirtį padidėjo 2 proc., vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,5 proc. Per metus sostinės regione jis augo 3,2 proc., vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 0,5 proc.