Apimti baimės, valdininkai revizoriumi palaiko atsitiktinai į miestelį užklydusį jauną plevėsą Chlestakovą. Šis pasipūtęs jaunuolis nuoširdžiai patiki rodoma aplinkinių „meile“ ir nesivaržydamas mėgaujasi jam skiriamu dėmesiu. Ir tuomet, kai jau atrodė, kad „revizoriaus klausimas“ sėkmingai „išspręstas“, patenkintus miestelėnus pasiekia dar viena, dabar jau tikrai – „itin nemaloni žinia“.

Šį kartą „nemaloni žinia“ apie incognito atvykstantį revizorių turėtų ypatingai pradžiuginti Kauno miesto žiūrovus, vertinančius teatrine žaisme, improvizacijomis ir išradingais aktoriniais darbais garsėjančio režisieriaus Aido Giniočio pastatymus.

Spektaklis suteiks galimybę toje pačioje scenoje pamatyti visą būrį skirtingų kartų aktorių: Gorodničiaus vaidmenį kuria didžiulę aktorinę patirtį turintis Sigitas Jakubauskas, o Chlestakovo – sparčiai populiarėjantis jaunosios kartos aktorius Arnas Ašmonas.

Įsibėgėjus XXI a., įsivaizduojame, kad jau daugmaž „perkandome“ įvairiausio plauko manipuliatorių žaidimus, įminėme visas įmanomas korupcines schemas. Bet ar tikrai? O gal tik išmokome jų nepastebėti? Ar įmanoma pažaboti nuodėmingą žmogiškąją prigimtį?

Ar šiandien atsirastų tikrai žinančių, kuris yra korumpuotas, o kuris – tik jo auka. O kas, jei didžiausių manipuliatorių ir „pilkųjų kardinolų“ mes apskritai net nežinome? Nesibaigiančių manipuliacijų, kyšių, „ranka ranką plauna“ sistemų apraizgytame pasaulyje, atrodo, nebeįmanoma išnarplioti korupcijos mazgo į tiesų siūlą. O tai, pasak spektaklio sumanytojų, jau visai nejuokinga mintis.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis vyks vasario 27 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Naujų spalvų įgavusią Nikolajaus Gogolio tragikomediją šį sezoną bus galima pamatyti Kauno "Girstučio" kultūros centre vasario 17 d.

– "Revizorius" – neabejotinai viena geriausių kada nors Lietuvos teatre pastatytų tragikomedijų. Kaip sekėsi repeticijos, įsijungti naujiems aktoriams?

– Repeticijų atmosfera buvo puiki. Galėjau su malonumu stebėti santykius tarp vyresnės kartos ir jaunesnių, kurie įsijungė į spektaklį. A.Sakalauskas perduoda Chlestakovo vaidmenį Daumantui Ciuniui. Mindaugas Capas vaidins Gorodničių, o Vytautas Rumšas – Liapkiną Tiapkiną. Kaip mielai vieni kitiems padėjo, bendravo, patarinėjo, juokavo, kažką naujo pasiūlydavo. Buvo smagi teatrinė atmosfera – kalėdinės repeticijos.

– Ar nauji aktoriai koreguoja ir kažkiek keičia spektaklį?

– Jis bus šiek tiek kitoks, ir tai lems aktorių individualybės. Niekada jis nebus toks, koks buvo. Gaila ar ne, bet kaip ir gyvenimas – praeina. Reikia priimti, ką jis mums siūlo arba diktuoja. Ir nesigręžioti atgal. Žinoma, spektaklis prieš aštuoniolika metų buvo vienoks, o dabar – kitoks: tekstas skamba kitaip. Kitaip jis suprantamas ir traktuojamas. Kita minčių eiga, bet niekuomet nesenstanti ir nenusibostanti.

– Šis spektaklis apie amžiną žmogaus norą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam, vertinamam.... Apie žmogaus ilgesį būti laimingam. Režisieriau, ar pamenate, kas sudomino jus, kokiomis aplinkybėmis, kodėl nusprendėte statyti "Revizorių", kuris tapo vienu ilgaamžiškiausių jūsų spektaklių?

– Legendos byloja, kad N.Gogoliui šį įvykį pasufleravo Aleksandras Puškinas. Jis papasakojo apie jauną vaikiną, kuris per klaidą buvo palaikytas ne tuo, kuo jis yra, o ir jis pats patikėjo, kad yra visų mylimas: apsigyveno miesto galvos namuose, praturtėjo, apsuko galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasipiršo... Tuomet pasirodė tikrasis aukštas valdininkas – revizorius ir komedija virto tragedija. A.Puškinas atkreipė dėmesį į šį įvykį sakydamas, kad komedija yra gera tada, kai finale ji virsta tragedija, drama. Tai čia viena. O antra – supratau to provincialaus berniuko istoriją. Ir mūsų šalis patyrė sunkų laikotarpį, ypač jaunimas, kai reikėjo kažkaip prasiveržti, kai tėvai neteko darbų, kada buvo sunku, kai miestai viliojo jaunuolius, o šie negalėjo palikti tėvų. Tai buvo labai sunkus metas, jauni žmonės galėjo tik svajoti. Norėjosi įžvelgti šiame jaunuolyje kūrybiškumą, tikruosius norus, anaiptol ne melą ir fantazijas. Tokia istorija su šiuo jaunu žmogumi galėjo nutikti. Ir galėjo atsitikti taip, kad jis pamiltų Gorodničių, o Gorodničius jį, kaip tikrą sūnų. Tai vienišų žmonių meilės istorija. Vienišas jaunuolis ir Gorodničius artimos sielos, todėl skamba varpelis, todėl finale jis atkakliai reikalauja "grąžinkit jį, grąžinkit, tiek jau to, kad jis apgavo, melavo....Grąžinkit jį. Jis galėjo būti mano sūnumi. Geriau jau gyventi mele negu su šitais mužikais ir liberalais". Mane sudomino ši istorija. Dažnai klausia, ar "liberalai prakeiktieji" tai aktoriaus improvizacija, ar N.Gogolio tekstas? Jiems atsakau – N.Gogolio. Grįžtant prie spektaklio pastatymo motyvacijos – jos buvo. Be to, buvo V.Šapranauskas, A.Sakalauskas – gražūs aktoriai, duetas, kuris prašyte prašėsi šitos pjesės. Juk tai vienas pasaulinės dramaturgijos šedevrų. Visi šie motyvai leido ryžtis kelionei su šia istorija.

– XIX a. klasikas N.Gogolis pagrindinį spektaklio herojų Chlestakovą pavaizdavo kaip sukčių, o jūs pagrindiniam personažui suteikėte visiškai kitų spalvų. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo. Kaip jums tai atėjo į galvą?

– Jie žmonės: nei geri, nei blogi, jie kitokie. Jie nekūrė korumpuotos sistemos. Jie įkaitai istorinio palikimo: reikia duoti ir reikia imti. Jie taip ir veikė, todėl nebuvo būtinybės kapstytis jų ydose ar daryti juos karikatūriškus. Net į galvą neatėjo. Pirmiausia reikėjo ieškoti žmogaus. Norėjosi keliauti į tiesą su mažu herojumi, mažu žmogeliuku. Pagrindiniai N.Gogolio, o ir kitų rusų klasikų, herojai visada būdavo nežymūs žmonės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi. Bet jie tapdavo herojais. Herojais, kuriems neduota pasiekti tos laimės, kuri buvo pažadėta...

Vardai ir veidai

Šį sezoną spektaklis "Revizorius" pagal vieną pasaulinės dramaturgijos šedevrų vasario 17 d. bus rodomas Kaune. Žiūrovai pamatys visą plejadą Vilniaus mažojo teatro aktorių: Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Eglę Gabrėnaitę, Iloną Kvietkutę, Gediminą Girdvainį, Vytautą Rumšą, Arvydą Dapšį, Mantą Vaitiekūną, Edmundą Mikulskį, Joną Braškį, Ingą Burneikaitę, Almantą Šinkūną, Tomą Kliuką, Balį Latėną, Larisą Kalpokaitę, Rasą Jakučionytę, Jūratę Brogaitę, Viliją Ramanauskaitę. Įspūdingą scenografiją spektakliui sukūrė Adomas Jacovskis.

Šiame spektaklyje vaidmenis sukūrė daugybė žinomų aktorių, o du jų šiemet įvertinti ypatingai: aktorė Eglė Gabrėnaitė ką tik apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, Arūnui Sakalauskui kovo 12-ąją bus įteikta Vyriausybės premija už nuopelnus Lietuvos Respublikos kultūrai ir menui.

– Arūnai, ar malonu būti įvertintam? Kokių kūrybinių impulsų tai suteikia?

– Aišku, įvertinimai svarbu. Jie parodo, kad kažkas žiūri, kažkas tave mato. Apdovanojimą gausiu prieš „Revizorių“, tad spektaklyje galėsiu vaidinti su diplomu, sakyti: „čia – diplomas iš Peterburgo“.

– Ši viena geriausių kada nors Lietuvos teatre pastatytų komedijų ne tik apie neišsipildžiusias žmogaus svajones, bet ir apie žmogaus santykį su valdžia. Šiandien puiki proga pasiteirauti, o koks jūsų santykis su valdžia?

– Valdžios vyrų aš beveik nematau nei spektakliuose, nei parodų atidarymuose, nei koncertuose. Norėtųsi, kad jie lankytųsi dažniau...

– Artėja puiki proga: kovo 25 d. juos galite pakviesti į itin retai rodomą komediją „Revizorius“: apie valdžios ir žmonių santykius, apie tai, kas šiandien skaudančiai aktualu. Kokių spektaklio sąsajų su dabartimi pastebite jūs?

Taip buvo prieš šimtą metų, taip yra ir dabar. Niekas nepasikeitė. Mums vis dar labai trūksta kultūros: politinės, bendravimo, aptarnavimo, pagarbos kito nuomonei.

– Mano personažas pasakoja apie tokius žmones, kurie turi didelių vilčių: atvažiuoja mokytis arba dirbti, o paskui jie labai stipriai nusivilia. Jie užstringa savo nusivylimuose. Jie nepriima nusivylimo kaip etapo, kaip naujo kelio pradžios ir tada prasideda problemos. O aplinkiniai, kurie supa mano personažą, – jie tokie priklausomi vienas nuo kito, jie taip susiję kyšininkavimo saitais. Taip buvo prieš šimtą metų, taip yra ir dabar. Niekas nepasikeitė. Mums vis dar labai trūksta kultūros: politinės, bendravimo, aptarnavimo, pagarbos kito nuomonei. Nors sakoma: „ginčuose gimsta teisybė“, aš pastebiu, kad ginčuose gimsta ne teisybė, o nuoskaudos.

– Nors XIX a. klasikas Nikolajus Gogolis pagrindinį spektaklio herojų pavaizdavo kaip sukčių, režisierius Rimas Tuminas jūsų personažui suteikė visiškai kitų spalvų. Ar tiesa, kad retas režisierius sugeba taip interpretuoti klasikinį kūrinį?

– Taip, tai tiesa. Atrodo, tarsi būtų paimtas nepajudinamas marmuro luitas ir iš jo nukalta lengvutė kregždė, kuri sugeba skraidyti. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo. Čia net paprasčiausias kyšininkas, kortuotojas ar skundikas turi svajonių, norėtų pakeisti savo gyvenimą.

– Papasakokite daugiau apie savo personažą, kuris žiūrovui kelia begalinę simpatiją ir užuojautą...

– Chlestakovas, grįždamas iš Peterburgo į tėvų dvarelį, užtrunka miestelio viešbutyje, nes neturi pinigų atsiskaityti su savininku. Per klaidą ar dėl neįtikėtinos valdininkų vaizduotės jis palaikomas revizoriumi. Būdamas naivus ir lengvabūdis, Chlestakovas nuoširdžiai patiki, kad yra visų mylimas, apsigyvena miesto galvos namuose, tikėdamas, kad skolinasi pinigų, susirenka iš valdininkų kyšius, pasijutęs salonų liūtu, apsuka galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasiperša, susižada ir, paklusdamas įžvalgiam tarnui, laiku spėja iškeliauti. Tuomet pasirodo tikrasis revizorius, ir komedija virsta tragedija.

– Žinoma teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė apie šį spektaklį yra rašiusi: „iš pradžių netramdomai kvatojęsis, pamažu imi santūriau kikenti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga.“

– Taip, viskas yra liūdna. Mano vaidmuo „Revizoriuje“ nėra komiškas. Jis tragiškas. Tai apie žmogų, kuriam sugriuvo gyvenimas, sudužo svajonės ir todėl jis „įsikibęs“ to miestelio, nes nori satisfakcijos, nori pabūti svarbiu... Šis spektaklis apie amžiną žmogaus troškimą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimu, vertinamu.

– Spektaklyje genealūs visi personažai: Eglės Gabrėnaitės, Evaldo Jaro, Arvydo Dapšio, Gedimino Girdvainio. O Jūs sukūrėte turbūt vieną žymiausių visų laikų chlestakovų. Su kokiomis mintimis Jūs einate į „Revizoriaus“ sceną?

– Šį spektaklį vaidiname vos kartą metuose. Prisipažinsiu, po tokių pertraukų eiti į „Revizoriaus“ sceną – baisoka. Bet neabejotinai – tai vienas geriausių režisieriaus R. Tumino spektaklių.

– Jums paantrintų ir aktorė Eglė Gabrėnaitė, kuri neseniai radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė, jog „Revizorius“ – vienas nuostabiausių Rimo Tumino spektaklių. „Su šiuo spektakliu labai daug gastroliavom. Kai buvom Kolumbijoje, žiūrovai nepaleido mūsų, jie padarė didžiulę minią žmonių ir mes ėjom pro tą minią. Jie plojo. Atrodė, kaip gali Kolumbija suprasti N.Gogolį, „Revizorių“. Jie klykė nuo pat spektaklio pradžios“, – prisiminė aktorė.

Komedija „Revizorius“ su A. Sakalausku, E. Gabrėnaite ir visa žinoma Vilniaus mažojo teatro aktorių plejada jau greitai – 2018 m. kovo 25 d. Nacionaliniame dramos teatre ir balandžio 11 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose.

Ši sparnuotu posakiu tapusi frazė iš Nikolajaus Gogolio pjesės "Revizorius" vėl skambės Kauno teatro scenoje. Kitą savaitę savą literatūros klasikos interpretaciją pristatys Vilniaus mažasis teatras.

"Svajonės apie geresnį ir teisingesnį gyvenimą verčia spektaklį skambėti kaip stygą rūke", – tai poetiškai ir bene taikliausiai legendinį Rimo Tumino režisuotą spektaklį yra apibūdinęs pagrindinio Chlestakovo vaidmens kūrėjas Arūnas Sakalauskas.

N.Gogolio "Revizorius", vaizduojantis nuodėmėse ir ydose skęstančio provincijos miestuko sukrėtimą, tradiciškai laikomas pirmąja realistine rusų satyra, tačiau R.Tuminui niekuomet nekilo noras pamokomai grūmoti nuo scenos. Anot jo paties, statant spektaklį jam visiškai nerūpėjęs nei socialinis, nei politinis, nei religinis kontekstas.

"Aš įsitikinęs, kad dabar niekam tas demaskavimo patosas nereikalingas. Seniai niekam neberūpi špyga kišenėje – visą tiesą apie visus galima kloti kur tik nori, – tikina režisierius. – Man norisi kalbėti apie žmogų. Pagrindine spektaklio tema padaryti žmogaus apsivalymą." Nuo ko? "Tikriausiai nuo kančių, kompleksų, nuodėmių, persekiojančių jį visą gyvenimą", – sako R.Tuminas.

Toks netikėtas žvilgsnis į chrestomatinę, gausybe sceninių štampų aplipusią pjesę sukelia pojūtį, lyg pirmąkart girdėtum N.Gogolio žodžius, ir verčia stebėtis neišsenkančiu režisieriaus sąmoju bei fantazija. Čia sunku užčiuopti ribą tarp to, kas juokinga ir kas dramatiška, kas realu ir mistiška. Iš pradžių netramdomai kvatojęsis iš virtuoziškų improvizacijų ir režisūrinių pokštų, pamažu sunerimsti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad, anot Gorodničiaus, iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga. Juk iš šitų mažutėlių, be galo simpatiškų žmonių buvo atimta kitokio, gražesnio, gyvenimo viltis.

Spektaklio premjera įvyko dar 2001 m., bet solidžią tarptautinių festivalių, teatro kritikų įvertinimų kolekciją sukaupęs R.Tumino "Revizorius" kiekvieną kartą kviečia publiką pasijuokus pažvelgti į save ir apvalyti savo sielą.

Kas? Vilniaus mažojo teatro spektaklis "Revizorius".
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? Lapkričio 18 d. 18 val.

Spalio 17 d. 18 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose bus galima išvysti Rimo Tumino „Revizorių“.

„Svajonės apie geresnį ir teisingesnį gyvenimą verčia spektaklį skambėti kaip stygą rūke“, - poetiškiausiai ir tiksliausiai legendinį Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį yra apibūdinęs pagrindinio Chlestakovo vaidmens kūrėjas Arūnas Sakalauskas. 

Nors Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, vaizduojantis nuodėmėse ir ydose skęstančio provincijos miestuko sukrėtimą, tradiciškai laikomas pirmąja realistine rusų satyra, režisieriui Rimui Tuminui niekuomet nekilo ūpas pamokančiai grūmoti nuo scenos. Anot jo paties, statant spektaklį jam visiškai nerūpėjęs nei socialinis, nei politinis, nei religinis kontekstas.

„Aš įsitikinęs, kad dabar niekam tas demaskavimo patosas nereikalingas. Seniai niekam neberūpi špyga kišenėje – visą tiesą apie visus galima kloti kur tik nori“, - tikina režisierius. – Man norisi kalbėti apie žmogų. Pagrindine spektaklio tema padaryti žmogaus apsivalymą. Nuo ko? Tikriausiai nuo kančių, kompleksų, nuodėmių, persekiojančių jį visą gyvenimą.“

Toks netikėtas žvilgsnis į chrestomatinę, gausybe sceninių štampų aplipusią pjesę sukelia pojūtį, lyg pirmąkart girdėtum tariamus Gogolio žodžius, ir verčia stebėtis neišsenkančiu režisieriaus sąmoju bei fantazija. Čia sunku užčiuopti ribą tarp juokingo ir dramatiško, realaus ir mistiško. Iš pradžių netramdomai kvatojęsis iš virtuoziškų improvizacijų ir režisūrinių pokštų, pamažu sunerimsti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad, anot Gorodničiaus, iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga. Juk iš šitų mažutėlių, be galo simpatiškų žmonių buvo atimta kitokio, gražesnio, gyvenimo viltis.

„Tai spektaklis-stebuklas įvairiais požiūriais. Jame didžiausią džiaugsmą kelia puiki aktorių vaidyba. Tačiau tikroji „Revizoriaus“ stebuklo priežastis glūdi netikėtame režisieriaus sumanyme, jo originalioje interpretacijoje“, - rašė spauda po spektaklio premjeros, įvykusios 2001 metais.

O po „Revizoriaus“ gastrolių Lenkijoje vietinė kritika šį Mažojo teatro kūrinį pavadino „europietiško teatro pamoka mąstyti paprastai bei išmintingai ir kurti didžius dalykus“.

Kad ir kaip atrodytų keista, pavydėtinos sėkmės spektaklis sulaukė 2004 metais Kolumbijoje, didžiausiame pasaulyje teatro festivalyje „Iberoamericano“, kur buvo pripažintas vienu ryškiausių įvykių. Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ gausus nepakartojamų, kone juvelyriškai išraižytų ir lengvai bei azartiškai atliekamų vaidmenų. Režisierius pasirūpino, kad žiūrovams malonumo suteiktų kiekviena detalė, kiekvienas gestas ir intonacija.

Tuminui nebaisu ištęsti spektaklį, jis leidžia aktoriams Eglei Gabrėnaitei, Evaldui Jarui, Arvydui Dapšiui, Gediminui Girdvainiui, Sigitui Račkiui, Agnei Šataitei ir kitiems išvaidinti viską, kas suteikia jų personažams ryškumo. Faktas, kad Arūnas Sakalauskas šiame spektaklyje tik jam vienam pavaldžiomis priemonėmis sukūrė turbūt vieną žymiausių visų laikų Chlestakovų.

„Revizorius“, mano manymu, yra absoliučiai tobulas. Retas kuris režisierius sugeba taip perskaityti klasikinį, chrestomatinį kūrinį. Atrodo, tarsi būtų paimtas nepajudinamas marmuro luitas ir iš jo nukalta lengvutė kregždė, kuri sugeba skraidyti. Keista, kad neliko nė vieno neigiamo personažo. Pasirodo, kad net paprasčiausias kyšininkas, kortuotojas ar skundikas taip pat turi svajonių, taip pat norėtų pakeisti savo gyvenimą.“ – teigia aktorius Arūnas Sakalauskas

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT) ruošiasi naujų metų gastrolėms Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuriame kauniečiams pristatys režisieriaus Rimo Tumino spektaklį "Revizorius".

Jau 13 metų gyvuojantis spektaklis, sukurtas pagal Nikolajaus Gogolio pjesę, užsitarnavo gausių žiūrovų simpatijų ir geriausių kritikų įvertinimų bei apdovanojimų.
Šv.Kristoforo statulėle apdovanotame spektaklyje gausu nepakartojamų, kone juvelyriškai išraižytų ir lengvai bei azartiškai atliekamų vaidmenų. Juos sukūrė itin talentingų ir ryškių aktorių trupė: Eglė Gabrėnaitė, Evaldas Jaras, Arvydas Dapšys, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys ir pagrindinį, Chlestakovo, vaidmenį spektaklyje sukūręs ir už jį geriausio aktoriaus apdovanojimą pelnęs Arūnas Sakalauskas.

Aktorius nė sekundei nesuabejojęs patvirtina – tai vienas geriausių R.Tumino spektaklių, o pats pjesės pastatymas netradicinis. VMT repertuare "Revizorius" pasirodo itin retai, todėl aktorius rekomenduoja nepraleisti progos pamatyti šį vieną rečiausiai vaidinamų spektaklių.

"Kiekvienas žmogus planuoja savo gyvenimą, svajoja, turi tikslą ir nori tapti kažkuo, tačiau neretai tiems norams nelemta išsipildyti. Mano vaidinamas personažas nori pabūti kito žmogaus kailyje, pakeisti savo prigimtį. Jis puikiai žino savo galimybes ir supranta, kad tai neįmanoma, tačiau mėgaujasi, kai kiti jį laiko išsilavinusiu, protingu, užimančiu aukštas pareigas žmogumi. Apgaudinėdamas kitus Chlestakovas pamažu ima suvokti, kad jis ir jo gyvenimas yra daug menkesnis, jam sunku susitaikyti su savo likimu, su tokiu gyvenimu, kuris jam skirtas", – apie spektaklyje sukurtą vaidmenį sako A.Sakalauskas.

Pasaulinės literatūros aukso fondui priskiriamas N.Gogolio "Revizorius" – istorija apie mažo Rusijos provincijos miestelio gyvenimą, kurį iš snaudulio pažadina atvykęs valdininkas iš sostinės. Apie tai, kaip žmonės vergauja autoritetui, apie gobšumo ir kvailumo ydas, apie bendražmogiškus ir universalius, bet kartu ir individualius dalykus – trijų dalių komedijoje, kurioje ribos tarp to, kas juokinga ir dramatiška, kas realu ir mistiška beveik išnyksta.

Kas: VMT spektaklis "Revizorius".
Kur: Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada:  sausio 28 d.