Vyras yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos, jis prašė šią bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Nors kaunietis už grotų laikomas jau 23 metus, tačiau pažangos mažinant pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką nuteistasis nepasiekė, antradienį paskelbė teismas.

Pernai gruodį socialinio tyrimo išvadoje konstatuojama, kad nuteistajam nustatyta ta pati vidutinė nusikalstamo elgesio rizika.

Kauno apygardos teisme buvo gautas Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos teikimas dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Teismo posėdyje prokuroras prašė teikimo netenkinti, o nuteistasis ir jo gynėja – tenkinti.

Suradus pagrobtas vertybes, iš nuteistojo priteistas civilinis ieškinys yra sumažintas iki 347 tūkst. 698 eurų, tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2014 metų sausio 31 dienos nutartis.

Remdamasis šiuo faktu, V. Beleckas argumentavo, kad būtent jo pastangų dėka civilinis ieškinys yra sumažintas perpus, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutiko, nes meno vertybės buvo surastos ne dėl nuteistojo parodytos geranoriškos iniciatyvos, o atliekant sėkmingą ikiteisminį tyrimą.

Nors nuteistasis nurodė, kad reikalavo iš asmenų, turinčių pagrobtas meno vertybes, jas perduoti prokuratūrai, tačiau, pasak teismo, kiti baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad meno vertybes V. Beleckas stengėsi sugrąžinti savo artimiesiems giminaičiams.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija civilinio ieškinio sumažinimo fakto nesieja su paties nuteistojo kryptingomis pastangomis atlyginti padarytą žalą.

Nuteistasis suinteresuotas tik savo asmenine gerove, tačiau ne padarytos didelės žalos bent minimaliu atlyginimu.

„Pažymėtina, kad nuteistasis viso bausmės atlikimo metu nebandė aiškintis, kam privalo sumokėti priteistą sumą ir tik prieš teikimo svarstymą kreipėsi informacijos dėl nukentėjusiųjų ar jų teisių perėmėjų duomenų žalai atlyginti. Visa tai patvirtina pataisos namų-atvirosios kolonijos teikime pateiktą vertinimą, kad nuteistasis suinteresuotas tik savo asmenine gerove, tačiau ne padarytos didelės žalos bent minimaliu atlyginimu“, – paskelbė teismas.

Jo manymu, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam V. Beleckui paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, šiuo metu dar tikrai neleidžia daryti išvados, jog nuteistajam sutrumpinus paskirtos bausmės laiką, būtų įgyvendinta bausmės paskirtis, realizuoti bausmės individualizavimo ir teisingumo principai.

Pasak teismo, V. Belecko elgesys bausmės atlikimo metu nėra nepriekaištingas, daroma pažanga nėra akivaizdi ir įtikinanti, o nusikaltimui padarytai žalai atlyginti nuteistasis nededa jokių pastangų.

Ši teismo nutartis dar gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.

Iki šiol Kauno apygardos teisme jau buvo atmesti du teikimai, kuriais prašyta V. Beleckui paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R. Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Kunigas 1998 metų birželio 31-osios vakarą buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas buvo išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.

Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys vyrai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas vėliau nusužudė pataisos namuose.

Šviesos takas

Teologijos mokslų daktaro, eseisto, kolekcininko R.Mikutavičiaus kapas – vienas lankomiausių Petrašiūnų kapinėse. Tačiau visuomeninėje erdvėje šios didžios asmenybės asmeniniai ir kūrybiniai bruožai pamažu blanksta.

Kelios dienos iki Vėlinių vykęs R.Mikutavičiaus minėjimas atgaivino prisiminimus apie jį jo artimųjų, kolegų, jo talento gerbėjų ir tiesiog jį branginusių tikinčiųjų širdyse.

Iš pradžių visi susirinkusieji prie kapo buvo pakviesti bendros maldos, po jos suskambo giesmės, pušų viršūnėmis aidėjo ir R.Mikutavičiaus kūryba.

Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebū-tų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas.

Jo eiles skaitęs aktorius Egidijus Stancikas R.Mikutavičių apibūdino kaip šviesos taką ateinančioms kartoms. „Nesuskaičiuotume, kiek yra jo pasekėjų, kurie dėkingi už jo laiku ištartą žodį, ištiestą ranką, žvilgsnį, pasėtą šviesos sėklą, kuri grąžino iš paklydimų, kryžkelių, iš tamsos, nukreipė į prasmingo gyvenimo taką“, – samprotavo E.Stancikas.

„Kalbant apie R.Mikutavičių, – toliau dėstė aktorius, – kartu norisi padėkoti ir prisiminti daugybę dvasiškių, kurie, dalydamiesi šviesa, kitus kelia skrydžiui.“ Anot jo, turime nusilenkti Lietuvos dvasininkijai, nes ši, žvelgiant istoriškai, išlaikė lietuvišką raštą, tikrąją lietuvišką kultūrą.

Bendravimas: prisiminimus apie R. Mikutavičių labiausiai brangina jį asmeniškai pažinojusieji. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Požiūris į aplinkinius

„Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebūtų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas“, – apie R.Mikutavičių kalbėjo maldai už jį minėjimo metu vadovavęs Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras, Kauno arkikatedros bazilikos klebonas Evaldas Vitulskis.

Jis pasakojo, į vyresnįjį kolegą žiūrėjęs kaip į pavyzdį, koks turėtų būti dvasininkas, imponavo ir žmogiškosios jo savybės, ypač – talentas bendrauti. Artimesnė pažintis tarp jų užsimezgė, kai E.Vitulskis dar savo kunigystės pradžio-je aplankė jį namuose, sveikstantį po užpuolimo.

Ne vienas kalbėjęs per minėjimą pabrėžė R.Mikutavičiaus draugiškumą ir paprastumą. Žmonių atmintyje išlikę, kad jis visas savo idėjas įgyvendino su didele meile, darbus atlikdavo su dideliu kruopštumu ir idealizmo gaidele.

„R.Mikutavičius – išskirtinė asmenybė, – renginio dalyviams pritarė E.Stancikas. – Jis buvo tas, kuris nežiūrėjo į žmogaus praeitį, į tai, kokią naštą jis atsineša. Žiūrėjo į žmogų.“

Daugiabriaunė kūryba

Kauniečiams įstrigusi ir šio dvasininko erudicija, noras dalytis savo žiniomis ir įžvalgomis.

„Didžiausia dovana – dvasios bendrystė su juo. Jis bylojo ne tik apie tuo metu labai drąsias idėjas, apie Lietuvos istoriją, bet ir apie sakralų meną, meno svarbą Bažnyčioje, kiekvieno žmogaus gyvenime, analizuodavo paveikslus. Jis buvo ne tik žmogus, kuriantis eiles. Tai buvo žmogus, kuriantis kitą žmogų“, – į prisiminus leidosi E.Stancikas ir pri-dūrė, kad žmonės iki šiol didžiuojasi, kad juos sutuokė ar atnaujino jų santuokos sakramentą būtent kunigas R.Miku-tavičius.

R.Mikutavičiaus kūrybą E.Stancikas apibūdino kaip daugiabriaunę. Vartydamas jo tritomį „Kad Lietuva neišsivaikš-čiotų“ sakė, kad ten galima rasti įvairiausių temų: ir apie Lietuvą, ir apie tikėjimą, ir apie vertybes, ir literatūrinių ieškojimų, kurių dar nėra išlukštenęs.

„Visa jo kūryba šiandien dar nėra visai suvokiama, atrasta, o gaila. Jo poezija yra ne tik malda, bet ir meditacija pačiam su savimi“, – kalbėjo aktorius, kurį gyvenimas su R.Mikutavičiumi daug kartų suvedė kultūrinėje plotmėje ir projektuose.

Vardas salei

„Tylos namų“, kurie ir inicijavo šį minėjimą, vadybininkas Tomas Urbšas pasakojo, kad mintis surengti minėjimą kilo pastebėjus, kad visuomenėje ima blėsti R.Mikutavičiaus ir jo kūrybos atminimas.

Dar viena iniciatyva, padėsianti saugoti jo atminimą, – R.Mikutavičiaus vardo suteikimas vienai iš laidojimo rūmų šarvojimo salių. Ši idėja jau yra pristatyta R.Mikutavičiaus artimiesiems, Kauno arkivyskupijai. Laukiama galutinės jų nuomonės.

Pašaukimas: R.Mikutavičiaus minėjimas vyko laidojimo rūmuose, iš kurių jis į amžinąją kelionę yra išlydėjęs ne vieną kaunietį. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„R.Mikutavičius yra išlydėjęs daug žmonių. Ir tai daugybę kartų yra daręs šiuose laidojimo rūmuose, kurie tuo metu buvo žinomi „Liūdesio“ vardu. Dabar būdamas anapilyje jis su sau būdinga šiluma ir dėmesiu ten pasitinka išėjusiuo-sius“, – neabejojo T.Urbšas.

Šis šalies mastu unikalus laidojimo rūmų kompleksas, esantis kultūros vertybių objektų sąraše, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo apleistas, tačiau šiemet po rekonstrukcijos, kurios ėmėsi naujieji pastato savininkai, jam vėl buvo sugrąžinta visa buvusi didybė ir sakralumo aura, o pagalba ir paslaugos prieinamos visai plačiajai visuomenei.

Kunigavo, kūrė, dėstė

R.Mikutavičius (1935–1998), be Kauno, yra dirbęs ir Tauragėje, Eržvilke, Kelmėje, Panevėžiuke, Žeimelyje, Seredžiuje, Tytuvėnuose, Babtuose, kur rūpinosi parapijiečiais, bažnytiniu paveldu, o kartu skleidė kitų poetų ir savo kūrybą. Yra išleista nemažai jo poezijos, keli pamokslų rinkiniai, daug eseistinių, teologinių, filosofinių straipsnių.

Kaune kunigavo Vytauto Didžiojo, Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv.Antano Paduviečio bažnyčiose, Aleksoto koplyčioje. Dėstė filosofines disciplinas tuometiniame Kauno medicinos universitete, tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete ėjo kapeliono pareigas.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Už humanitarinę veiklą pagerbtas Izraelio vyriausybės premija. Jo publicistinė veikla įvertinta Prano Dovydaičio premija. Keturis kartus išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi.

1998 m. birželio 30 d. nužudytas dėl vertingos meno dirbinių kolekcijos, kurios rasta tik dalis. Po mirties, 2000-aisiais, R.Mikutavičiui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

Dabar jau žinoma, kad po mįsligo dingimo minėta skulptūra buvo nukeliavusi į Danijos kolekcininkų rankas. O vėliau atsidūrė Austrijos antikvariate.

Dėl jos Lietuva su Austrija dešimtmetį kovojo teismuose, bet laimėjo.

„Ilgai užtruko visas teisminis procesas, kol buvo pritaikyta Europos Sąjungos direktyva dėl vertybių grąžinimo, išvežimo ir įvežimo į Lietuvą. Tai – pirmasis atvejis tiek Lietuvoje, tiek Austrijoje“, – LNK žinioms sakė Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė.

1992-1996 metais kunigas R. Mikutavičius skulptūrą buvo atidavęs restauruoti – tuomet Kristus neturėjo nei kojų, nei dviejų iškeltų pirštų – Lietuvos restauratoriai taip ir paliko.

Prieš dešimt metų kilo įtarimas, kad „Prisikėlęs Kristus“ yra Austrijoje. Todėl Lietuvos restauratoriai nuvyko į Vieną jo identifikuoti. Tačiau tai padaryti buvo nelengva – Austrijos restauratoriai, kaip minėta, jau buvo eksperimentavę – skulptūra turėjo kojas bei pirštus.

Patvirtinti, kad tai – neteisėtai iš Lietuvos išvežta kultūros vertybė, pavyko. Dabar „Prisikėlęs Kristus“ perduotas Nacionaliniam dailės muziejui. Skulptūra bus eksponuojama atnaujintame Radvilų rūmų korpuse, kuris duris atvers kitais metais.

63 metų kunigas R. Mikutavičius buvo nužudytas 1998-aisiais. O jo meno kolekcija, kurią muziejininkai įvertino beveik pusantro milijono eurų, – pagrobta.  Dalis jos buvo surasta suvienijus vietines ir tarptautineds pajėgas. Tačiau 18 paveikslų taip ir nepavyko rasti. Nusikaltimo iniciatorius Vladas Beleckas nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

V. Beleckas į teismą kreipėsi, nes šių metų liepą Kauno apygardos teismas atsisakė tenkinti Pravieniškių pataisos namų teikimą ir jam skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Skunde nuteistojo advokatas teigė, kad V. Beleckas atitinka visus bausmės pakeitimo pagrindus.

Skunde sakoma, kad iki atsirandant galimybei gauti terminuotą bausmę „nebuvo prasmės“, ką nors daryti ar deklaruoti apie teigiamus pokyčius. Taip pat gynėjas nurodė, kad nuteistojo elgesys ryškiai keičiasi į gerąją pusę.

„Apygardos teismas selektyviai įvertino administracijos teikime išdėstytus faktus ir nutartyje rėmėsi tik tais, kurie (...) leido netenkinti pataisos įstaigos prašymo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti terminuota“, – teismo nutartyje aprašomi skundo argumentai.

„Vladas Beleckas buvo kankinamas virš dvidešimt metų, nes iš jo buvo atimta bet kokia viltis prieš mirtį būti paleistam į laisvę“, – tvirtinama skunde.

Tačiau teismo skundo argumentai neįtikino.

Aplinkybių visuma šiuo metu nesudaro pagrindo spręsti, jog pakeitus V. Beleckui laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, bus pasiekti bausmės tikslai.

Apeliacinis teismas konstatavo, kad atmesdamas skundą apygardos teismas tinkamai aiškino ir taikė Baudžiamojo kodekso nuostatas, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

„Aplinkybių visuma šiuo metu nesudaro pagrindo spręsti, jog pakeitus V. Beleckui laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, bus pasiekti bausmės tikslai“, – nutarė teismas.

2000 metais V. Beleckas nuteistas už kunigo ir kolekcininko R. Mikutavičiaus nužudymą ir jo meno kolekcijos vagystės organizavimą.

Jis bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, 2016 metais perkeltas į Pravieniškių pataisos namus.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R. Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Kunigas 1998 metų birželio 30-osios vakarą buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.

Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrininkai: Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas vėliau nusižudė pataisos namuose.

Pagal šių metų kovą Seimo priimtas pataisas, iki gyvos galvos nuteistas žmogus po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę. Įvertinęs nuteistojo elgesį teismas gali nustatyti terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.

Šiais metais terminuotos laisvės atėmimo bausmės skirtos trims nuteistiesiems iki gyvos galvos.

Kolegijos argumentai

V.Beleckas dar turi teisę šią teisėjų kolegijos, kurią sudarė Svetlana Jurgaitienė, Evaldas Gražys ir Aušra Vingilė, nutartį per septynias dienas apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui. O nieko iš to nepešus, po metų vėl rašyti tokį patį prašymą įkalinimo įstaigos administracijai. Ir ši vėl privalės kreiptis su tokiu pačiu teikimu į teismą.

Savo sprendimą atmesti teikimą dėl V.Beleckui paskirtos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę – ne mažesnę, kaip penkerių metų, tačiau ne didesnę, kaip dešimties, kolegija motyvavo tuo, kad tai yra tik galimybė, o ne būtinybė. Ir ši išimtis gali būti taikoma, tik nustačius itin nepriekaištingą nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. O V.Beleckas, nepaisant to, kad buvo ne kartą skatintas – už dalyvavimą kursuose bei viktorinose, tačiau ir baustas už vidaus tvarkos pažeidimus bei draudžiamų daiktų turėjimą. Be to, prieš pusantro mėnesio atlikus socialinį tyrimą, konstatuota, kad jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė (51 balas). Ir, palyginus su tokiu pačiu tyrimu, atliktu prieš pusketvirtų metų, ji sumažėjo tik dviem balais.   

Kaip jau rašyta, V.Beleckas buvo pareiškęs, kad šio sprendimo paskelbime dalyvauti nenori. Lauks jo atsiunčiamo paštu. Nors svarstant minėtą teikimą taikyti ir jam prieš kelis mėnesius įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti skirtą bausmę, dalyvavo nuotoliniu būdu.

Minėtos įkalinimo įstaigos atstovas teikime nurodytus teiginius, kad per tuos daugiau kaip trejus metus, kai V.Beleckas atvyko pas juos iš Lukiškių, jis penkis kartus baustas už vidaus tvarkos pažeidimus, tačiau dvylika kartų skatintas, buvo linkęs papildyti tuo, kad paskutinį kartą nuobauda šiam kaliniui buvo skirta pernai Vėlinių išvakarėse – už alkoholio surogatų vartojimą. Už tai jis be eilės pusmetį tvarkė įkalinimo įstaigos teritoriją. Tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų V.Beleckas neturi, bet yra atsisakęs siūlomo darbo, nors anksčiau dirbo skalbykloje darbininku.

Vladas Beleckas

Dangstėsi savo garbiu amžiumi

Pats V.Beleckas buvo linkęs atsikirsti, kad jau yra pensijinio amžiaus. Vasarį jam sukako 65-eri.

O vienam iš teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, ar jis jau atlygino visą priteistą žalą, tikino, kad, kol dirbo skalbykloje, – po truputį ją mokėjo. Tačiau, dabar esą tokios galimybės nėra, nes suradus daugiau pagrobtų paveikslų, nėra reikiamai sutvarkyti dokumentai.

Aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai.

„Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą“, – liko ištikimas sau ir nagrinėjant Pravieniškių pataisos namų teikimą jau ne kartą šokiruojančiais pareiškimais pagarsėjęs V.Beleckas.

Prisimintos dieviškos dorybės

Kaip ir nagrinėjant R.Mikutavičiaus nužudymo bei kolekcijos pagrobimo bylą, V.Belecką gynė advokatas Ričardas Girdziušas.

„Teismas turi atsižvelgti, kad viltis, kaip ir meilė bei tikėjimas, yra viena iš dieviškų dorybių“, – teigė šis, akcentuodamas, kad teismo neprašoma paleisti jo ginamojo į laisvę. Tik pakeisti įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą bausmę. O V.Beleckui – jau 65-eri, kai, tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos daugiau, kaip 69-eri metai. Ir esą visuomenės interesai, sušvelninus jam skirtą bausmę, nebus pažeisti, nes, būdamas tokio amžiaus, jis, kažin, ar jau kelia grėsmę.

Be to, ir V.Belecko už grotų padaryti pažeidimai, anot R.Girdziušo, yra menkaverčiai. Ir padaryti tada, kai dar nebuvo vilties, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė gali būti sušvelninta.

Prokuroras prašė teismo teikimo netenkinti.

Ričardas Girdziušas

Šauksmas tyruose

Pats V.Beleckas, prieš išjungiant ekraną, paprašė teisės į dar „kelis žodžius“. „Padariau baisų nusikaltimą ir negaliu jau nieko atstatyti. Tačiau esu vienintelis tarp nuteistųjų iki gyvos galvos, kuris nieko nenužudė. Pasigailėkite!“ – buvo linkęs akcentuoti vienas iš garsiausių šalies kalinių.

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius buvo nužudytas, būdamas dvejais metais jaunesnis už dabartinį V.Belecką. 1998-ųjų birželio 30-osios pavakarę jis buvo įviliotas į spąstus ir nusivežtas į specialiai šiam tikslui išnuomotą butą Panemunės Mažosios gatvės keturaukštyje – esą apžiūrėti antikvarinės lovos. Ten apsvaigintas eteriu ir, anot ekspertų, dar gyvas įmestas į Nemuną – susuktas į vielos tinklą, prie kurio buvo prikabintas betono luitas.

Iš tą patį vakarą dingusios nužudytojo meno kolekcijos, kurią jis žadėjo padovanoti Kaunui, rasta tik dalis. Pavyzdžiui, iš 52 į jos katalogą, išleistą likus dviem metams iki tragedijos, įtrauktų paveikslų iki šiol nerasta aštuoniolikos. O ir dalies rastųjų jau buvo neįmanoma restauruoti – dėl jų būklės.

Pasak Kauno apygardos teismo atstovės Joanos Daubaraitės, įsigaliojus Baudžiamojo kodekso pataisai, leidžiančiai peržiūrėti nuteistiesiems iki gyvos galvos, kurie jau kali 20 metų, skirtas bausmes, jų teismas sulaukė jau devyniolikos tokių Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikimų. Kol kas išnagrinėti tik keturi. Ir visi jie atmesti.

Portalui kauno.diena.lt pasiteiravus V.Belecko advokato R.Girdziušo, ar jis ketina skųsti atmestą teikimą, ar dar tarsis dėl to su ginamuoju, šis atsakė: „Manau, kad reikėtų.“

Skydu tapo amžius

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikime taikyti ir V.Beleckui minėtą prieš kelis mėnesius įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti skirtą bausmę, vienas iš garsiausių šalies kalinių dalyvavo nuotoliniu būdu.

Jis buvo apsirėdęs kaip į pokylį.

Vladas Beleckas

Pravieniškių pataisos namų atstovas teikime nurodytus teiginius, kad per tuos daugiau kaip trejus metus, kai V.Beleckas atvyko pas juos iš Lukiškių, jis penkis kartus baustas už padarytus dešimt vidaus tvarkos pažeidimų, tačiau dvylika kartų skatintas, buvo linkęs papildyti tuo, kad paskutinį kartą šis kalinys baustas pernai spalį – už alkoholio surogatų vartojimą. Tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų neturi. Ir yra atsisakęs siūlomo darbo, nors anksčiau dirbo skalbykloje darbininku.

Pats V.Beleckas teisinosi, kad jau yra pensijinio amžiaus. Vasarį jam sukako 65-eri. O vienam iš teikimą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, ar jis jau atlygino visą priteistą žalą, tikino, kad, kol dirbo skalbykloje, – po truputį ją mokėjo. Tačiau, dabar esą tokios galimybės nėra, nes suradus daugiau pagrobtų paveikslų, nėra reikiamai sutvarkyti dokumentai.

Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą.

„Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą“, – teigė V.Beleckas.

Kaip ir nagrinėjant R.Mikutavičiaus nužudymo bei jo kolekcijos pagrobimo bylą, V.Belecką gina advokatas Ričardas Girdziušas. Anot pastarojo, jo ginamojo padaryti pažeidimai už grotų yra menkaverčiai. Be to, padaryti, kai dar nebuvo vilties sušvelninti jam skirtą bausmę. „Teismas turi atsižvelgti, kad viltis, kaip ir meilė bei tikėjimas, yra viena iš dieviškų dorybių“, – teigė R.Girdziušas, akcentuodamas, kad teismo neprašoma paleisti jo ginamojo į laisvę. Tik pakeisti įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą bausmę. O V.Beleckui – jau 65-eri, kai, tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos daugiau, kaip 69-eri metai. Ir esą visuomenės interesai, sušvelninus jam skirtą bausmę, nebus pažeisti, nes, būdamas tokio amžiaus, jis, kažin, ar jau kelia grėsmę. Be to, paaiškėjo, kad V.Belecko laukia nesulaukia nuosavą namą turinčios dvi jo seserys bei brolis. Ir ne vieną nekilnojamąjį turtą, anot paties V.Belecko, turinti jo žmona.

Ričardas Girdziušas

Prokuroras prašė teismo teikimo netenkinti. Pats V.Beleckas, prieš išjungiant ekraną, paprašė teisės į dar „kelis žodžius“. „Padariau baisų nusikaltimą ir negaliu jau nieko atstatyti, bet esu vienintelis tarp nuteistųjų iki gyvos galvos, kuris nieko nenužudė. Pasigailėkite!“ – prašė vienas iš garsiausių šalies kalinių, pareiškęs, kad sprendimo paskelbime dalyvauti nenori. O šis bus skelbiamas dar šią savaitę.

Paklusta Strasbūrui

Kaip jau rašyta, už Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę, šių metų kovą balsavo 87 Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Nė vienas iš dalyvavusiųjų šiame balsavime nebuvo prieš. Šeši susilaikė.

Pagal jų priimtas pataisas, įvertinęs šios kategorijos nuteistojo elgesį teismas gali, bet neprivalo nustatyti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.

Šio įstatymo projektas buvo parengtas, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl septynių įkalintųjų Lietuvoje iki gyvos galvos skundo. Šis 2017 metais konstatavo, kad Lietuva pažeidžia iki gyvos galvos nuteistų asmenų teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę. Tuo pačiu pažeisdama ir draudimą kankinti.

„Kad ir kokios ilgos ir pelnytos būtų jų kalinimo bausmės, jie tebeturi teisę tikėtis, kad kada nors galėtų išpirkti kaltę už savo įvykdytus nusižengimus. Tokia viltis neturėtų būti iš jų visiškai atimama. Atimti iš jų šį vilties pojūtį reikštų atimti fundamentalų jų žmoniškumo aspektą, ir šitaip pasielgti būtų žeminama“, – rašoma minėtame Strasbūro teismo sprendime.

Anot šio teismo, prezidento malonės sistema Lietuvoje faktiškai nesuteikia iki gyvos galvos įkalintam asmeniui galimybės žinoti, ką jis arba ji turėtų padaryti, kad būtų paleistas, ir kokiomis sąlygomis.

Birželio pabaigos duomenimis, Lietuvoje buvo 122 iki gyvos galvos nuteisti kaliniai.

Priėmus minėtą Baudžiamojo kodekso pataisą, Kauno apygardos teismas, kurio valdose yra Pravieniškių pataisos namai, iš šios įkalinimo įstaigos, ne per seniausiai priėmusius ir buvusius Lukiškių kalinius, iki birželio pabaigos jau gavo šešiolika teikimų dėl galimo šios pataisos taikymo.

Anot Kauno apygardos teismo atstovės Joanos Daubaraitės, kol kas nepatenkintas nė vienas iš jų. Tačiau dar ne visi minėti teikimai išnagrinėti.

Mįslių dar liko

V.Beleckas buvo nuteistas iki gyvos galvos už R.Mikutavičiaus nužudymo bei jo meno kolekcijos pagrobimo organizavimą 2000-ųjų rugsėjį.

Kartu su juo teisti šių nusikaltimų vykdytojai atsipirko švelnesnėmis bausmėmis. Ivanui Kvaskovui, po kelių mėnesių nusižudžiusiam Alytaus pataisos namuose, buvo skirta 22 metų laisvės atėmimo bausmė. Artūrui Daškovskiui – devyniolikos metų. Valdui Puodžiūnui – trylikos.

Įskaičiavus į skirtas bausmes ir laiką už grotų, praleistą iki nuosprendžio, du pastarieji jau jas atlikę bei paleisti į laisvę.

O V.Beleckas 2016-aisiais Vilniaus apygardos teismo sprendimu perkeltas iš Lukiškių, kuriose kalėjo beveik septyniolika metų, į Pravieniškių pataisos namus. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas ir buvo tokį Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos teikimą atmetęs. Tačiau V.Belecko skundą dėl tokio sprendimo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad R.Mikutavičiaus nužudymo ir kolekcijos pagrobimo organizatorius savo elgesiu už grotų įrodė, kad laisvės atėmimo sąlygos jam gali būti sušvelnintos.

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius buvo nužudytas prieš 21-erius metus, būdamas 63-ejų. 1998-ųjų birželio 30-osios pavakarę jis buvo įviliotas į spąstus ir nusivežtas į specialiai šiam tikslui išnuomotą butą Panemunės Mažosios gatvės keturaukštyje – esą apžiūrėti antikvarinės lovos, kurią R.Mikutavičius svajojo įsigyti. Ten apsvaigintas eteriu ir, anot ekspertų, dar gyvas įmestas į Nemuną – susuktas į vielos tinklą, prie kurio buvo prikabintas betono gabalas.

Iš tą patį vakarą dingusios nužudytojo meno kolekcijos, kurią jis žadėjo padovanoti Kaunui, rasta tik dalis. Pavyzdžiui, iš 52 į jos katalogą, išleistą likus dviem metams iki tragedijos, įtrauktų paveikslų iki šiol nerasta aštuoniolikos. O ir dalies rastųjų dėl jų būklės jau buvo neįmanoma restauruoti, nes jie aptikti laikomi visai tam nepritaikytose sąlygose – Šančių sandėliuke ar pas V.Belecko artimuosius.

Sužinojo iš "Kauno dienos"

Tokiomis nuoskaudomis R.Mikutavičiaus sūnėnas Artūras Kolaitis pasidalijo su "Kauno diena", pasklidus žiniai apie prieš kelis mėnesius paslapčia atnaujintą tyrimą dėl po dėdės nužudymo dingusios jo kolekcijos dalies.

Apie tai jis sužinojo iš "Kauno dienos" ir prisipažino, kad ši žinia jį nustebino. Nors netrukus pasitaisė: "Prokuroras sakė, kad tyrimas nesustos, kol visko nerasime."

Generalinės prokuratūros komentarą apie tai, kad buvo gauti tam tikri duomenys ir tai buvo pagrindas atnaujinti tyrimą, A.Kolaitis bandė šifruoti remdamasis liūdna patirtimi. Esą tai gali būti dar vienas jau ne kartą apsimelavusio V.Belecko svaičiojimas bandant pagerinti savo įkalinimo sąlygas.

"Juo tikėti negalima. Dėdė buvo nužudytas, o V.Beleckas tikino, kad jis išvykęs. Nors buvo nusipirkęs dokumentų naikinimo įrenginį, su kuriuo sunaikino dėdės pasą. Manau, kad jis vadovaujasi tipiška bandito logika – kada nors išeiti į laisvę, išvežti tuos paveikslus iš Lietuvos ir toliau prabangiai gyventi", – bandė spėlioti, kas privertė atnaujinti tyrimą, R.Mikutavičiaus sūnėnas.

Nuo bet kokių komentarų dėl atnaujinto tyrimo sėkmės linkęs susilaikyti jam vadovaujantis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis "Kauno dienai" paneigė, kad tai susiję su dar vienais V.Belecko svaičiojimais.

Užsienio šešėlis

"Buvo gauta tam tikro pobūdžio informacija, kurios kitaip, kaip atnaujindami ikiteisminį tyrimą, patikrinti negalėjome. Ir tai yra kasdienis nematomas mūsų juodas darbas. Pavyzdžiui, buvome gavę anoniminį laišką, kad pas vieną asmenį, gyvenantį prabangiame name, kabo neaiškios kilmės paveikslai. Gavę kratos orderį, šią informaciją taip pat tikrinome. Tačiau iki šiol taip ir nerasti dingę aštuoniolika R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų. Juos ekspertai pagal galimą vidutinę rinkos vertę įkainojo 806 500 litų", – teigė prokuroras A.Urbelis.

"Kauno dienos" duomenimis, šis informacijos tikrinimas tėra susirašinėjimas su viena ES valstybe. Tačiau ne su Vokietija, iš kurios jau buvo pargabenti kai kurie dingę R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslai.

Anot A.Urbelio, kol kas birželį atnaujintam ikiteisminiam tyrimui nustatytas šešių mėnesių terminas. Tačiau vėliau jis dar gali būti pratęstas. Bandant pasitikslinti, ar tikrai, kaip spėlioja kai kurie kolegos, tyrimas atnaujintas gavus informacijos apie galimą kelių dingusių paveikslų likimą, to nepatvirtino.

"Tyrimas atnaujintas ne dėl visų dingusių aštuoniolikos paveikslų", – toks buvo prokuroro atsakymas.

Ko išsigando bažnyčia?

R.Mikutavičiaus sūnėnas A.Kolaitis nelinkęs atmesti galimybės, kad vėl dalis dingusių paveikslų bus rasti supeliję ar užkasti žemėje.

Jam labai skaudu dėl bažnyčios pozicijos, atmesti jo siūlymą priimti kaip dovaną pareigūnų jau grąžintus pakankamai geros kokybės dėdės kolekcijos paveikslus, kurie šiuo metu laikomi Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos archyvuose.

A.Kolaitis šiuos paveikslus siūlė dviem Kauno bažnyčioms – Šv.Antano Paduviečio ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo).

Šv.Antano Paduviečio bažnyčiai, kurioje R.Mikutavičius buvo įšventintas į kunigus, – prieš pusantrų metų. Vytauto Didžiojo, kur minint dėdės žūties 20-metį už jį buvo laikytos šv.Mišios, – šiemet gegužę.

"Siūlydamas šią dovaną prašiau tik dviejų dalykų – kad paveikslai būtų nuolat eksponuojami ir kad būtų parašyta, jog jie – iš R.Mikutavičiaus kolekcijos. Abiem atvejais išgirdau atsakymą, kad reikia pasitarti su bažnyčios vadovybe. Ir jokio atsakymo po to nesulaukiau" – dalijosi negyjančia nuoskauda A.Kolaitis.

Tuščių rėmų – daugiau

"Kauno diena" rašė, kad M.Žilinsko dailės galerijoje prieš pusketvirtų metų buvo atidaryta R.Mikutavičiaus 80-mečiui skirta jo kolekcijos, kainavusios kunigui gyvybę, likučių paroda. Buvo eksponuojami tik 16 paveikslų iš 52, įtrauktų į šios kolekcijos katalogą. Jis buvo išleistas likus dvejiems metams iki kunigo žūties. Greta kabėjo ir 13 iš 20 tuščių paveikslų rėmų, kuriuos kunigo artimiesiems taip pat sugrąžino teisėsaugininkai.

A.Kolaitis tada "Kauno dienai" pasakojo, kad ne per seniausiai buvo grąžinti dar trys pagrobti dėdės kolekcijos paveikslai. Visi apgailėtinos būklės: vienas visai suplyšęs, du supeliję. Tą suplyšusį – XVI a. italų dailininko Paolo Veronese's "Mirusio Kristaus apraudojimą" dar planavo restauruoti. Tačiau kalbintas šiomis dienomis jis jau teigė, kad šio sumanymo atsisakė, paaiškėjus, kad tai – ne originalas (jis – Sankt Peterburgo Ermitaže), o kopija. Be to, jo, sugadinto apie 70 proc., restauracija labai brangiai kainuotų ir kažin, ar kas nors sugebėtų ją atlikti.

Nepataisomai, anot A.Kolaičio, pagrobimo metu buvo sugadintos, neatsargiai jas gabenant ar grūdant į slėptuves, ir kai kurios dėdės kolekcijai priklausiusios bronzinės vazos ar dirbiniai iš sidabro.

"Kol kas surasta mažiau negu pusė dingusių dėdės paveikslų", – teigė tada A.Kolaitis, šiomis dienomis papildęs, kad daugiau per tuos pusketvirtų metų niekas nepasikeitė.

Per 20 metų pavyko rasti vos pusę dingusių R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Nepelnytai pamiršta sėkmė

"Paskutinė mano pavaldinių, ieškančių dingusių R.Mikutavičiaus paveikslų, iš kurių aštuoni – originalai, sėkmė buvo 2011-ųjų balandžio operacija kartu su kolegomis latviais, per kurią Rygoje surasta šiai kolekcijai priklausiusi itin vertinga vaza", –  tada patikslino A.Kolaitį Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininkas Rolandas Kiškis. Tačiau, pasak jau minėto Generalinės prokuratūros prokuroro A.Urbelio, nustatyti įtariamųjų, susijusių su šia taip pat stipriai apgadinta vaza, kuria atsikratyta vienoje Rygos tarpuvartėje, nepavyko.

2008-aisiais LKPB skelbėsi sulaikęs ir grupę asmenų, kurie rengėsi išgabenti į užsienį – Rusiją, Lenkiją bei Vokietiją devynis R.Mikutavičiaus kolekcijai priklausiusius paveikslus. Jie rasti per kratas Kaune ir Vilniuje.

Tada rasta kelis kartus daugiau paveikslų, negu per plačiai išreklamuotą 2001-ųjų operaciją Vokietijoje, kurią JAV Federalinis tyrimų biuras įtraukė kaip mokymosi priemonę į savo kursantų rengimo programą, tačiau šis ikiteisminis tyrimas nepelnytai liko minėtos tarptautinės operacijos šešėlyje.

Viena galimų priežasčių – tarp kaltinamųjų, bandžiusių realizuoti šiuos paveikslus, nebuvo buvusios V.Belecko, kurio tikroji pavardė – Stupakovas, sutuoktinės Onos Daujotienės. O plačiai išreklamuotoje byloje ji buvo pripažinta kalta organizavus meno vertybių kontrabandą į Vokietiją.

Kaltinimai nepelnytai šešėlyje likusioje byloje buvo pareikšti V.Belecko seseriai Elenai Blimkei ir Edmundui Burdai – geram minėtų skandalingos reputacijos sutuoktinių pažįstamam, padėjusiam O.Daujotienei išgabenti į Vokietiją tuos peizažus. Muitininkai neaptiko jo visureigio stoge įrengtos slėptuvės.

Rašytiniai įkalčiai

Per kratą E.Blimkės namuose Veiveriuose (Prienų r.) buvo rastas lagaminas, kuriame aptikti trys R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslai. Dar vienas buvo rastas jos automobilyje BMW.

Minėtame lagamine buvo rasti ir V.Belecko seseriai iš Lukiškių rašyti laiškai. O šiuose jis užuominomis ragino daryti spaudimą O.Daujotienei ir E.Burdai, kurį užkoduotai vadino žemėtvarkininku – sesuo tuo metu tvarkėsi mamos žemės grąžinimo reikalus.

"Tą matininką irgi reik prigriebti ir supasakot kokią istoriją, jog ateina ir jam pasaulio pabaiga", – rašė E.Blimkei V.Beleckas, nepamiršdamas ir savo buvusios sutuoktinės: "Ji manė viena sutvarkyti tas žemes, o kada pamatė, kad su ja nesišneka, tai jau nori nusimuilinti. Bet Onos niekaip negalima palikti šone ir leist atsipalaiduoti. Ją reikia su visais patrachais..."

Ir sesuo, vykdydama kalinčio brolio valią, padedama O.Daujotienės, reikalavo, kad E.Burda grąžintų R.Mikutavičiaus paveikslus, kuriuos V.Beleckas buvo davęs jam pasaugoti.

Dangstėsi žuvusiuoju

V.Beleckas vėliau tikino neva norėjęs šiuos paveikslus grąžinti paveldėtojams. Ir esą jie pateko pas E.Burdą ne iš karto.

Remiantis V.Belecko, ne kartą apsukusio teisėsaugininkus aplink pirštą, parodymais, iš pradžių jis buvo paprašęs, kad šias iš rėmų išpjautas drobes pasaugotų viena močiutė. Bet pastaroji, esą pamačiusi per televizorių teismo procesą, liepė V.Belecko giminėms pasiimti šiuos nuodėmingus daiktus. Šiems atsisakius, tai, V.Belecko prašymu, neva padarė senas jo pažįstamas Aleksandras Paukovas. Jis ir nuvežė minėtus paveikslus Šančiuose gyvenančiam E.Burdai.

Tačiau apklausti su Kauno nusikalstamomis grupuotėmis susijusio A.Paukovo nebuvo galimybės, nes už pusmečio po nuosprendžio V.Beleckui ir šio bendrininkams jis buvo nušautas prie Panemunės daugiabučio, kuriame gyveno. O šis – Mažosios gatvės keturaukščio, kuriame R.Mikutavičius pateko į V.Belecko ir jo bendrininkų paspęstus spąstus, iš kurių jau neištrūko gyvas, kaimynystėje.

Šedevras puvo sandėliuke

E.Burda savo kaltę kategoriškai neigė, nors teisėsaugininkai nustatė, kad visi devyni paveikslai, rasti per minėtas kratas, perėjo per jo rankas.

Brangiausiai ekspertų buvo įkainotas jau minėtas "Mirusio Kristaus apraudojimas", grąžintas R.Mikutavičiaus artimiesiems visiškai suplyšęs. Šis, anot ekspertų, 110 tūkst. litų vertės XVI a. meno šedevras apie metus buvo laikomas suvyniotas į paklodę E.Burdos kaimyno, gyvenančio toje pačioje Šančių Čekų gatvėje, lauko sandėliuke.

Dar keturi R.Mikutavičiaus kolekcijos kataloge nurodyti paveikslai buvo rasti jau spėti parduoti vienam Vilniaus verslininkui. Šis juos įsigijo iš savo medžioklės draugo, gyvenančio Šventojoje, kurio surasti paveikslams pirkėją buvo prašęs E.Burda – jo pažįstamas nuo jaunystės laikų. Brangiausias iš šių paveikslų įkainotas 80 tūkst. litų, tačiau minėtas verslininkas juos visus nusipirko už 70 tūkst. litų.

Naujasis paveikslų savininkas tikino nežinojęs, kokią bombą nusipirko. Tačiau pirkinį laikė savo biuro garaže – neva tuo metu remontavo butą, kuriame ketino šiuos paveikslus kabinti. Tačiau nespėjo to padaryti, nes netikėtai sulaukė pareigūnų su kratos orderiu. Šie jo namuose to, ko ieškojo, nerado. Tačiau jis vėliau, neva pats supratęs šio vizito tikslą, savanoriškai nuvežė paveikslus pareigūnams.

Gimtuosiuose Šančiuose pabėgęs iš tuomečio Valstybės saugumo departamento Kauno skyriaus vadovo automobilio, V.Beleckas turėjo visą naktį, kad galėtų sutvarkyti savo reikalus. (Broniaus Jablonsko nuotr.)

Reikalavo išpirkos

E.Burda ne iš karto atidavė V.Belecko seseriai keturis paveikslus. Iš pradžių reikalavo 10 tūkst. litų išpirkos – neva kaip kompensacijos už sulaikymą kitų R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų kontrabandos į Vokietiją byloje.

E.Burda atidavė šiuos paveikslus E.Blimkei tik po V.Belecko skambučio iš nelegaliai Lukiškėse turimo mobiliojo telefono, kuriuo įkalintasis iki gyvos galvos ne kartą skambino ir seseriai.

Minėti keturi paveikslai buvo perduoti V.Belecko seseriai prie Neįgaliojo jaunimo užimtumo centro Šančiuose, kuriame E.Burda dirbo socialinio darbuotojo padėjėju, nes brolio raginama E.Blimkė pradėjo lankytis ir ten.

Septintą dešimtį pradėjęs E.Burda 2013-aisiais buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimu. Ir šį Kauno apylinkės teismo nuosprendį galioti paliko tiek Kauno apygardos, tiek Aukščiausiasis teismai, kuriems jis dar bandė skųstis. Tačiau vėliau E.Burda buvo paleistas į laisvę lygtinai anksčiau laiko. O dėl gero elgesio vėliau jam buvo sumažintas ir probacijos terminas.

V.Belecko seserį teisė Prienų rajono apylinkės teismas – baudžiamuoju įsakymu jai skirta piniginė bauda.

Daktarų pėdsakas

2001-ųjų vasarą per jau minėtą pavyzdine pripažintą LKPB ir Londono Skotland Jardo agentų operaciją buvo sulaikyti Kauno Daktarų nusikalstamo pasaulio atstovai – Egidijus Abarius-Goga ir Virginijus Silvestravičius-Virgelis. Teismas pripažino juos padėjus O.Daujotienei surasti jau minėtų peizažų, E.Burdos slapčia išgabentų į Vokietiją, kur gyveno O.Daujotienės dukra Diana Djačenka su sutuoktiniu, pirkėjus. Nustatyta, kad jie buvo išvežti prieš pat paskelbiant nuosprendį V.Beleckui ir trims jo bendrininkams.

Laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisto V.Belecko, kuriam tuo metu buvo 46-eri, bendrininkai taip pat buvo įkalinti ilgam. Nors jų bosas taip ir nesumokėjo už pagalbą žadėtų 100 tūkst. JAV dolerių kiekvienam.

26-erių Ivanas Kvaskovas, apsvaiginęs ir nuskandinęs kunigą, buvo nuteistas 20 metų nelaisvės. Jo bendraamžis Artūras Daškovskis įkalintas 19 metų, 22-ejų Valdas Puodžiūnas – 13 metų. Už kelių mėnesių po nuosprendžio I.Kvaskovas pasikorė Alytaus pataisos namuose. A.Daškovskis ir V.Puodžiūnas jau paleisti į laisvę.

Nedovanotini kuriozai

R.Mikutavičius dingo 1998-ųjų birželio 30-osios vakarą. Anot jo sūnėno A.Kolaičio, tą vakarą jie buvo sutarę dėdės bute Laisvės alėjoje žiūrėti tuo metu vykusio pasaulio futbolo čempionato rungtynes. Ir prasilenkė vos pusvalandžiu – apie pusę septynių vakaro V.Beleckas išsivežė R.Mikutavičių į Panemunę – vieną Mažosios gatvės daugiabutį neva apžiūrėti antikvarinės lovos, apie kurią kunigas seniai svajojo. Kuo tai baigėsi, Lietuva sužinojo tik 1999-ųjų pavasarį, kai nužudyto R.Mikutavičiaus palaikai buvo atkasti Karmėlavos kapinių nežinomųjų kalnelyje, kuriame jis buvo palaidotas kaip neatpažintas asmuo.

Atviliotas į šio Panemunės daugiabučio trečiojo aukšto vieną butų, kunigas pateko į žudikų spąstus. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

V.Beleckas įrodinėjo neketinęs R.Mikutavičiaus žudyti – neva persistengė jo nepatyrę bendrininkai, tačiau ekspertai nustatė, kad į Nemuną kunigas buvo įmestas dar gyvas – tik apsvaigintas eteriu. Tačiau surištomis rankomis. Kaip "Kauno dienai" pasakojo minėto Mažosios gatvės daugiabučio, iš kurio jis išneštas ir įgrūstas į automobilio bagažinę, gyventojai, jie manė, kad trečiojo aukšto buto nuomininkai taip išsiveža savo kilimą.

Nuvežus apsvaigintą kunigą prie greta esančio Nemuno, jis įsuktas į metalinį tinklą – kartu su kvadratine betono plyta, prie jo dar pritvirtintas 16 kg svarstis, nuplukdytas pripučiamu čiužiniu iki upės vidurio ir nuridentas į vandenį.

Apie R.Mikutavičiaus ir jo paveikslų dingimą buvo pranešta jau kitą rytą. Išgirdę apie tai iš kunigo šeimininkės, į jo butą – per gatvę nuo Kauno vyriausiojo policijos komisariato tada atbėgo net vienuolika pareigūnų. Trečdalis jų buvo komisarai. Nors naktį prieš šį pranešimą grobusiųjų kunigo kolekciją automobiliai stovėjo priešais komisariato langus bei lauke įrengtas vaizdo kameras. Tačiau V.Beleckas savo jaunuosius bendrininkus, nešusius grobį kelioniniais krepšiais, ramino, kad jis už kamerų išjungimą sumokėjo. Iš tikrųjų šios jau seniai buvo sugedusios.

Po poros savaičių nuskandintasis išplaukė ties Aleksotu, nes V.Beleckas ir vaikų namuose užaugę jo bendrininkai prastai išmanė fizikos dėsnius. Deja, Nemuno išplukdytų kunigo palaikų neatpažino nei į įvykio vietą atvykę policininkai, nei prokurorai. Nors juos į morgą pristatę ugniagesiai iš karto pareiškė: "Atvežėme Mikutavičių!" O palaikų skrodimą atlikęs trejų metų darbo stažą turintis teismo medicinos ekspertas atkalbėjo tada kunigo artimuosius važiuoti į morgą – neva skenduoliui buvę apie 30 metų ir jis išbuvęs vandenyje jau apie porą mėnesių. Be to, jau po kelių savaičių šie neatpažinti palaikai buvo palaidoti, nors privalėjo būti laikomi morge mėnesį. Vėliau teisintasi, kad sugedo morgo šaldytuvas.

A.Kolaičio įsitikinimu, jeigu ne žurnalisto ir kolekcininko Viliaus Kavaliausko, pranešusio Valstybės saugumo departamentui apie V.Belecko sūnėno Rolando bandymą parduoti R.Mikutavičiui priklausiusį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordiną, įteiktą jam, likus trejiems metams iki žūties, jo dėdės bei šio kolekcijos likimas galėjo būti neatskleistas iki šiol. Tik tada, antrą kartą sulaikius V.Belecką, jo buto Kaune, Bažnyčios gatvėje, sienoje – už spintos įrengtoje slėptuvėje, apie kurią prasitarė sūnėnas, buvo rasta dauguma šiuo metu M.Žilinsko dailės galerijos archyvuose saugomų R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų.

Dėl kuriozų, lydėjusių kunigo bei jo kolekcijos dingimo aplinkybių tyrimą, aiškintis į Seimą buvo iškviestas tuometis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia. Ir trys Kauno prokurorai buvo atleisti iš darbo.

Prieš penkerius metus sustabdytas tyrimas buvo atnaujintas dar birželį, tačiau prokuratūra apie tai viešai neskelbė.

„Buvo gauti tam tikri duomenys ir tai buvo pagrindas atnaujinti tyrimą. Šiuo metu jie yra tikrinami“, – BNS trečiadienį sakė Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Elena Martinonienė.

Anot prokuratūros, tyrimas atnaujintas birželio 12 dieną. Detalesnės informacijos apie jį teisėsauga neteikia.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R. Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Elenos Šostokaitės nuotr.

Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų daugiau nei 1,4 mln. eurų.

Nors dalis meno dirbinių buvo aptikti, pareigūnams iki šiol nepavyksta rasti 18 paveikslų. Jų vertė siekia per 233 tūkst. eurų, rašė „Vakarų ekspresas“, remdamasis laikraščiu „Vakaro žinios“.

Dėl kunigo nužudymo ir vagystės buvo nuteisti keturi asmenys – Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas jau paleisti į laisvę, Vladas Beleckas bausmę atlieka iki gyvos galvos, o Ivanas Kvaskovas kalėjime nusižudė.

Vladas Beleckas/Broniaus Jablonsko nuotr.