Valyklų tinklui vadovaujantis Paulius Slavinskas sako, kad lietuviai labai skuba dėmes drabužiuose šalinti iš karto naudodami itin koncentruotas priemones ir intensyviu skalbimo režimu. Ekspertas pabrėžia, kad tokia technika ne tik gali nepašalinti dėmės, bet ir sugadinti drabužį.

„Iš pradžių geriau pabandyti valyti naudojant mažesnį temperatūros režimą ir su švelnesnėmis cheminėmis priemonėmis. Taisyklė galioja net ir sunkiai valymui pasiduodančioms raudonojo vyno ar kavos dėmėms. Vyno dėmę pirmiausia reikėtų valyti vandeniu su švaraus audinio skiaute. Lygiai taip pat – kavos dėmes, nes kavos tirpiklis yra vanduo. Siekiant sėkmingai pašalinti dėmę, ją pradėti valyti vandeniu  reikia kuo greičiau ir kuo gausiau“, – apie pirmą dėmių valymo žingsnį pasakoja P. Slavinskas.

Namų sąlygomis galima lengvai įveikti ir riebalų dėmes, tačiau specialistas įspėja, kad taip eksperimentuoti galima ne su visais audiniais.

„Riebalų dėmės – gana įprastos. Valykloje yra efektyvių sprendimų joms pašalinti, tačiau tai padaryti galite ir namuose, ant dėmės užpildami lašelį indų ploviklio. Taip valyti nepatariu brangių ir išskirtinio pluošto audinių, nes mažos dėmelės valymas gali sugadinti brangų drabužį“, – įspėja valymo specialistas.

P. Slavinskas sako, kad, prižiūrint drabužius ir kovojant su dėmėmis, pats laikas pamiršti seniau taikytus metodus: valymą actu, trynimą druska ar soda.

Soda ar actas gali negrįžtamai paveikti ir pačias dėmes, ir drabužį. Vėliau situacijos pataisyti gali nepavykti net profesionalams

 

„Dabartiniams audinių pluoštams šios priemonės netinka dėl žymiai pasikeitusio gamybos proceso ir medžiagų sudėties. Soda ar actas gali negrįžtamai paveikti ir pačias dėmes, ir drabužį. Vėliau situacijos pataisyti gali nepavykti net profesionalams“, – patirtimi dalijasi pašnekovas ir primena, kad, prieš skalbiant drabužį, pirmiausia reikia pažiūrėti, kokias valymo instrukcijas pateikia gamintojas.

Viena iš pagrindinių klaidų, dėl kurių namų sąlygomis pašalinti dėmės gali ir nepavykti – pernelyg ilgas delsimas.

„Jeigu palikome dėmę visam sezonui, ją pašalinti be jokių padarinių nebus paprasta net ir valymo profesionalams. Niekada į spintą nedėkite neišvalyto drabužio, nes po kurio laiko dėmės pakeis drabužio spalvą, o kartais ir audinio struktūrą“, – įspėja P. Slavinskas ir pataria išskalbti arba išvalyti žieminius drabužius prieš sudedant juos į spintą iki kito sezono.

„Netinkamas ir neleistinas riebalų tvarkymas, toks kaip šių atliekų nuleidimas į buitinių nuotekų tinklus, gali pridaryti žalos ne tik pačiai įmonei, bet ir visam miestui. Į centralizuotus tinklus išleisti riebalai greitai šąla ir prilimpa prie vamzdynų sienelių, todėl tinklai kemšasi ir gali skleisti nemalonius kvapus. Mes kiekvienais metais profilaktiškai ir nuo užsikimšimų išplauname kone 150 kilometrų buitinių nuotekų tinklų. Kasmet mums tenka likviduoti apie 300 avarijų, o net ketvirtadalis jų kyla dėl riebalais užkimštų tinklų. Pavyzdžiui, per šių metų 9 mėnesius mūsų avarinės tarnybos 253 kartus vyko į pagalbą atkemšant tinklus, kone pusė jų pietinėje miesto dalyje. Todėl tikimės, kad šia socialine akcija paskatinsime ir įmones, kurių veikloje susidaro riebalai, atsakingiau pažiūrėti į riebalų kaip atliekos tvarkymą“, – sako bendrovės „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius Benitas Jonikas.

Bendrovė „Klaipėdos vanduo“ ragina klientus, kurių veikloje susidaro riebalų atliekos, įsirengti riebalų gaudykles ir jas tinkamai prižiūrėti – reguliariai išvalant gaudyklių rezervuarus bei sutartyse su bendrove deklaruoti išleidžiamų medžiagų koncentracijas.

„Įmonės, kurių veikloje susidaro riebalų atliekos, turi deklaruoti susidarančias koncentracijas ir įsirengti riebalų gaudykles. Tačiau vykdydami įmonių kontrolę dėl galimos taršos pastebime, kad dažnu atveju tai nėra daroma, o riebalai tiesiog keliauja į buitinių nuotekų tinklus. Nuo metų pradžios atlikome išleidžiamų nuotekų kokybės patikrinimus daugiau nei 350 Klaipėdos miesto ir rajono įmonių, kurių veikloje galimai susidaro riebalai, tačiau to nėra deklaravusios. 123 įmonėse rasta tarša riebalais. Visos šios įmonės paragintos sudaryti sutartis, įsirengti riebalų gaudykles ir deklaruoti taršą“, – tinkamai nuotekas tvarkyti ragina bendrovės „Klaipėdos vanduo“ Klientų aptarnavimo direktorė Dovilė Kozlovienė.

Riebalų gaudyklės, kurias turi įsirengti įmonės, atskiria aliejus, taukus ir kitas riebalines medžiagas iš gamybinių nuotekų bei neleidžia šioms medžiagoms patekti į nuotekų tinklus bei juos užkimšti. Atskirti riebalai kaupiami gaudyklės rezervuare. Riebalus iš gaudyklių įmonės atiduoda skystų atliekų vežėjams, o šie pristato į Dumpių nuotekų valyklos riebalų priėmimo punktą. Vienos tonos riebalų priėmimas nuotekų valykloje kainuoja nuo 6,13 iki 18,38 eurų be PVM priklausomai nuo pH koncentracijos (pagal tai nustatomas skystos atliekos rūgštingumas ar šarmingumas).

„Įmonės, pristatančios riebalus į Dumpių nuotekų valyklą, prisideda ne tik prie tvaraus miesto kūrimo, socialinės atsakomybės, bet ir kartu prie žiedinės ekonomikos. Iš atvežtų riebalų nuotekų valykloje yra gaminamos biodujos. Pagamintą „žalią“ elektros energiją naudojame savo reikmėms Dumpių nuotekų valykloje. Skaičiuojame, kad apie 75 procentus reikalingos elektros sudaro „žalia“ energija, pagaminta iš biodujų“, – sako bendrovės „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius B. Jonikas.

Bendrovė „Klaipėdos vanduo“ yra vienintelė Lietuvoje, galinti priimti didelius kiekius riebalų. Į Dumpių nuotekų valyklą kasdien iš maisto gamybos įmonių atvežama iki 10 tūkst. litrų riebalų.

„Vilniaus duona“ įsipareigojo naudoti mažiau cukraus ir didinti skaidulinių medžiagų kiekį ruginėje bei kvietinėje duonoje, o „Arimex“ – dalyje riešutų ir džiovintų vaisių mišinių iš viso nebenaudoti cukraus. „Arimex“ vadovo Gražvydo Juknos teigimu, šiuo metu juose yra 5 proc. pridėtinio cukraus, tačiau ateityje jo neliks.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sako, kad į kvietimą prisijungti prie iniciatyvos atsiliepia vis daugiau įmonių.

„Džiaugiamės, kad mūsų verslas į visuomenės sveikatai svarbius dalykus žiūri atsakingai ir jungiasi prie iniciatyvos. (...) Gyventojai turi vis daugiau galimybių rinktis sveikesnių produktų“, – sutarčių pasirašymo ceremonijoje Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) sakė  A. Veryga.

Džiaugiamės, kad mūsų verslas į visuomenės sveikatai svarbius dalykus žiūri atsakingai ir jungiasi prie iniciatyvos.

Dar keturios įmonės papildė ankstesnius susitarimus naujais įsipareigojimais: duonos, užkandžių, šaldytos tešlos gamintoja „Mantinga“ žada mažinti druskos ir cukraus, „Mars Lietuva“ – druskos kiekį ryžių produktuose.

„Orkla Foods Lietuva“ be pridėtinio cukraus gamins dalį pomidorų padažų, kečupų ir javainių, o Kėdainių konservų fabrikas mažins druskos padažuose, kečupuose ir užtepėlėse bei sočiųjų riebalų kiekį sriubose.

Asociacijos Lietuvos maisto pramonė vadovės Irmos Pilipienės teigimu, sveikesnės visuomenės link gali vesti savanoriški įsipareigojimai ir verslo savireguliacija, tačiau svarbus ir valdžios politikos tęstinumas.

„Verslui nepaprastai svarbu tęstinumas, tiek teisėkūros, tiek mitybos politikos, todėl ypač svarbu, kad tie darbai, kuriuos verslas pradeda, sulauktų palaikymo ir iš valdžios ir būtų tęsiami toliau“, – renginyje sakė I. Pilipienė.

Anot SAM, tai jau trečias kartas, kai pasirašomos tokios sutartys. Pirmą kartą jas pasirašė 11 įmonių, o vėliau – dar penkios.

A. Veryga sako, jog gyventojų įpročiai keičiasi, jie ieško sveikesnių produktų, tačiau ilgalaikis cukraus mažinimo poveikis pasimatys vėliau.

„Šnekame apie ilgalaikius poveikius sveikatai. (...) Sulauksime efektų truputį vėliau, pirmiausia nutukimo srityje, diabeto, onkologijai turėtų atsiliepti, nes produktai, kurie turės daugiau skaidulinio maisto, kur virškinimo traktui palankesni, tai ir storosios žarnos vėžio pamatysime kažkada mažiau, bet ne per dieną, ne per metus tas viskas pasimatys“, – teigė ministras.

Tikimasi, jog produktai nebrangs

Pasak „Vilniaus duonos“ komercijos vadovo Artūro Kokoškino, bendrovė nesiruošia radikaliai sumažinti cukraus, tačiau viskas vyks pamažu, kad vartotojai priprastų.

„Skonis, kiek bedarytume tyrimų, yra svarbiausias dalykas. Esame ne kartą paleidę į rinką, gavosi kaip eksperimentai, išleidžiam žymiai mažesnį cukraus kiekį turinčią duoną, ir tai yra nišinis produktas. Bet einant žingsnis po žingsnio vartotojai pripranta prie mažiau druskos ir cukraus“, – teigė A. Kokoškinas.

Jis pabrėžė, kad sumažinus cukraus duona tikrai nepabrangs.

Kokia kaina bus lentynoje, pažiūrėsime, bet noras mūsų, kad ta kaina būtų bent jau panaši.

Tuo metu „Arimex“ vadovas sakė tikintis, jog riešutų ir vaisių be pridėtinio cukraus kaina išliks panaši. Anot jo, cukrų keičiant kitais ingredientais naudojama sudėtingesnė technologija.

„Pavyzdžiui, spanguolės, kuriose šiandien yra pridėtinio cukraus, tai galima jas mirkyti tam tikrą laiką natūraliose obuolių ar ananasų sultyse ir tokiu būdu skonis nelieka kitoks. (...) Bet iš technologinės pusės procesas žymiai sudėtingesnis. Kokia kaina bus lentynoje, pažiūrėsime, bet noras mūsų, kad ta kaina būtų bent jau panaši“, – teigė G. Jukna.

2018 metais pranešta, kad palaipsniui bus mažinamas cukraus kiekis jogurtuose, skirtuose  vaikams ugdymo įstaigose per programą „Pienas vaikams“.

SAM duomenimis, šiuo metu visose ES šalyse, įskaitant Lietuvą, cukraus suvartojama gerokai daugiau nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Tai sąlygoja didelį antsvorio, cukrinio diabeto, vėžio ir kitų susijusių lėtinių ligų paplitimą.

SAM duomenimis, tyrimai rodo, jog šalies gyventojai kasdien su maistu gauna 40 proc.  druskos, 39 proc. riebalų, 29 proc. sočiųjų riebalų ir 22 proc. cukrų daugiau nei rekomenduoja PSO.

2017 metais prasta mityba pražudė 11 mln. žmonių visame pasaulyje.

Bendros ligų naštos tyrimas, kurio rezultatai buvo paskelbti medicinos žurnale „Lancet“, parodė, kad apie 10 iš 11 mln. su prasta mityba susijusių mirčių lėmė kraujagyslių ligos, apytikriai 913 tūkst. žmonių mirė nuo vėžio, o maždaug 339 tūkst. nuo diabeto.

Tai paaiškina, kodėl per didelis druskos vartojimas laikomas tokia didele problema. Dėl per didelio druskos kiekio didėja kraujospūdis, o tai didina širdies smūgio ir insulto riziką.

Druska taip pat gali daryti tiesioginį poveikį širdžiai ir kraujagyslėms ir privesti prie širdies nepakankamumo. Tyrime taip pat įspėjama, kad pernelyg daug žmonių valgo mažai vaisių, riešutų ir daržovių, kurie daro priešingą poveikį ir sumažina širdies ligų riziką.

Paaiškėjo, kad iš 195 tyrime dalyvavusių šalių, daugiausiai mirčių, susijusių su prasta mityba, užfiksuojama Uzbekistane, o mažiausiai - Izraelyje. Prasčiausi rezultatai fiksuojami Pietryčių, Pietų ir Vidurinėje Azijoje, o geriausi - Viduržemio jūros regiono šalyse - Prancūzijoje, Ispanijoje ir Izraelyje.

„Kur tik dalyvauju, visur apie šitą susitarimą pasakoju, pristatinėju – ir tarptautiniuose formatuose, ir lietuviškuose. (...) Jeigu mes susitariame ir pasiekiame tą patį rezultatą, tai kam mums reikalingi mokesčiai (cukraus. – ELTA)“, – teigė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Tai jau antras tokios sutarties pasirašymas, kai kurios stambios maisto pramonės įmonės tokį susitarimą su SAM pasirašė dar ankstyvą pavasarį. Prie jau 11 esančių įmonių prisijungė dar 5: „Rokiškio pienas“, „Rimi Lietuva“, „Baltasis pyragas“, „Mantinga“ ir „Kėdainių konservų fabrikas“.

Šių metų pradžioje tokias sutartis yra pasirašiusios šios bendrovės: „Coca-Cola HBC Lietuva“ ir „Coca-Cola Baltija“, „Eckes-Granini Lietuva“, „Fazer Lietuva“, „Kėdainių konservų fabrikas“, „Malsena Plius“, „Mars Lietuva“, „Nestle Baltics“, „Orkla Foods Lietuva“, „Rūta“, „Vilniaus margarino gamykla“.

Mažinti cukraus, druskos ir riebalų kiekį kasdienėje mityboje rekomenduoja ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) bei Europos Komisija (EK). Ją gerinti siūloma vartojant mažiau druskos, sočiųjų riebalų, paprastųjų angliavandenių (cukrų) kiekį ir mažinant šių medžiagų kiekius rinkai tiekiamuose maisto produktuose.

Pasirašiusios sutartis, bendrovės konkrečiai nurodo, kokių ir kiek medžiagų ketina sumažinti savo produkcijoje.

Per šiuos metus bendrovė „Eckes-Granini Lietuva“ buvo įsipareigojusi kai kuriuose nektaruose ir sulčių gėrimuose cukraus kiekį sumažinti 10 procentų, „Kėdainių konservų fabrikas“ – sumažinti po 5 proc. druskos kiekio pomidorų padažuose ir konservuotose daržovėse.

„Mars Lietuva“ įsipareigojo sumažinti cukraus kai kuriuose padažuose, „Orkla Foods Lietuva“ – trečdaliu sumažinti druskos ir cukraus kiekį kečupe, o visuose dribsniuose, javainiuose, greitai paruošiamose košėse ir batonėliuose atsisakyti pridėtinio cukraus, „Rūta“ – mažinti kai kurių saldainių, žemės riešutų sviesto porcijas, jų gamyboje atsisakyti pridėtinio cukraus ir riebalų, užkandžių batonėliuose nenaudoti pridėtinio cukraus bei nutraukti cukrinės dražė gamybą.

„Malsena Plius“ įsipareigojo visose greito paruošimo avižinėse košėse trečdaliu sumažinti cukraus ir 15 proc. druskos kiekį, o „Vilniaus margarino gamykla“ –visoje „Vilniaus“ margarinų ir tepiųjų riebalų grupėje 10-12 proc. sumažinti sočiųjų riebalų kiekį bei margarine „Vilniaus lengvumas“ 15 proc. sumažinti riebalų kiekį.

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad šalies gyventojai kas dieną su maistu gauna daugiau, nei rekomenduoja PSO normos: druskos – 40 proc., riebalų – 39 proc., sočiųjų riebalų – 29 proc., cukrų – 22 proc. Toks gausus šių medžiagų vartojimas kenkia sveikatai, skatina širdies ir kraujagyslių ligas (hipertenziją, infarktą, insultą), vėžį, cukrinį diabetą, nutukimą, kitas ligas.

Tad siekiant mažinti galimas grėsmes gyventojų sveikatai ir gerinti Lietuvoje gaminamų produktų sudėtį, SAM inicijavo bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo maisto gamintojai įsipareigoja prisidėti prie žmonių sveikatos gerinimo ir sumažinti šių medžiagų kiekį.

Tačiau ne vienodais kiekiais. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) bei Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (SMLPC) mitybos specialistai pataria, kaip pasirinkti sveikatai naudingesnius riebalus. 

Riebalai – energijos šaltinis

Riebalai – viena iš pagrindinių maisto medžiagų, įeinančių į visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtį. Jie yra svarbus mūsų energijos šaltinis – riebalų energinė vertė, lyginant su kitomis maisto medžiagomis, yra didžiausia: 1 g riebalų tiekia 9 kcal, o baltymai ir angliavandeniai – tik 4 kcal. Be to, riebalai aprūpina organizmą nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, sterinais, steroidais, fosfolipidais ir kitomis mums reikalingomis medžiagomis, rašoma pranešime spaudai.

Jei žmogus gauna per mažai riebalų, jam kyla rizika, kad  pradės trūkti vitaminų A, D, E, K, nes šie vitaminai tirpūs riebaluose ir gaunami iš riebalų turinčių maisto produktų.

„Įrodymų, kad riebalai mums reikalingi, yra daug. Visi riebalai organizme atlieka kokį nors fiziologinį vaidmenį, tačiau jų kiekis ir santykis turi būti subalansuotas. Jei žmogus gauna per mažai riebalų, jam kyla rizika, kad  pradės trūkti vitaminų A, D, E, K, nes šie vitaminai tirpūs riebaluose ir gaunami iš riebalų turinčių maisto produktų. O bėdos prasideda dėl to, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis riebalų suvartoja per daug ir dažnai renkasi ne tuos, kurių reikėtų“, – sako SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas.

Kai riebalų per daug – organizmas juos kaupia. „Dažniausiai didesnė riebalų masė susikaupia pilvo, šlaunų, sėdmenų srityse, o pavojingiausi sveikatai yra abdominaliniai (pilviniai) riebalai, kadangi riebalų sankaupos pilvo srityje kelia didesnius pavojus sveikatai, nei jų sankaupos klubų ar kitose kūno srityse“, – pasakoja SMLPC Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė.

Norint įvertinti, ar nėra riebalų pertekliaus, reikia skaičiuoti ne tik kūno masės indeksą (KMI), bet ir pamatuoti liemens apimtį. Jei vyrų liemens apimtis didesnė negu 94 cm, o moterų didesnė negu 80 cm, sveikatos sutrikimų rizika padidėja; jei vyrų liemens apimtis viršija 102 cm, o moterų – 88 cm, jau yra pilvinio tipo nutukimas, kuris ženkliai didina širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto riziką.

„Bet per mažas riebalų kiekis taip pat negerai, nes sutrikdo tiek vyrų, tiek moterų hormonines funkcijas, inkstų virškinimo sistemos veiklą. Pavyzdžiui, dėl estrogenų gamybos sutrikimo moterims gali pradėti lūžti kaulai. Todėl visai jų atsisakyti nereikėtų“, – tęsia mitybos specialistė.

Ką reikėtų žinoti apie riebalus

Sotieji (kietieji) riebalai – tai tokie riebalai, kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Jų daugiausia yra lašiniuose, raudonoje mėsoje (kiaulienoje, jautienoje, avienoje), dešrose, subproduktuose, riebiuose pieno produktuose, svieste, margarine, sūryje, grietinėje. Taip pat jie sintetinami ir pačiame žmogaus organizme.

Paprastai sočiųjų riebalų su maistu mes gauname gerokai daugiau, nei mums reikia. Šie riebalai pavojingi dėl to, kad limpa prie kraujagyslių sienelių, sukelia jų uždegimą, o dėl susiaurėjusių kraujagyslių didėja kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) rizika. Šie riebalai linkę lipdyti į gumulus kraujo kūnelius ir tirštinti kraują, taip pat didina 2-jo tipo cukrinio diabeto riziką. Sotieji riebalai skatina smegenų degeneraciją, didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, krūties ir žarnų vėžio riziką, skatina ir palaiko lėtinius uždegiminius procesus sąnariuose, kraujagyslėse. Kraujyje jie didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį ir mažina gerojo cholesterolio (DTL) kiekį.

Transriebalai panašūs į sočiuosius riebalus (t.y., riebalų rūgščių transizomerai). Tai daugiausia pramoniniu būdu iš aliejų gauti sukietinti riebalai. Jų yra kai kuriuose senuoju gamybos būdu pagamintuose margarinuose, konditeriniuose riebaluose, glaistuose, jų gausu kepiniuose, sausainiuose, saldainiuose, pyraguose, bulvių traškučiuose, konservuotose sriubose, šaldytose picose, spurgose. Transriebalų poveikis panašus į sočiųjų riebalų, tačiau, nors jie pagaminti iš skystų augalinių riebalų, hidrinimo būdu sukietinti jie įgauna visas blogiausias sotiesiems riebalams būdingas savybes ir dar papildomai naujų, todėl jie kartais vadinami „riebalais žudikais“. Taip transriebalai vadinami todėl, kad skatina metabolinius oksidacijos procesus, dar labiau siaurina kraujagyslių spindį, didina įvairių vėžio rūšių riziką.

Nesotieji riebalai yra visai kitokie – tai skysti riebalai, aliejai. Jie yra 2 rūšių: vienuose dominuoja polinesočiosios, kituose – mononesočios riebalų rūgštys. Yra dvi pagrindinės polinesočiosios riebalų rūgštys – Omega-3 ir Omega-6, dar vadinamos esminėmis riebalų rūgštimis, kurių mūsų organizmas pats negamina, todėl jų būtina gauti su maistu.

Omega-3 rūgščių (alfa-linoleno rūgštis, EPR ir DHR) yra riebiose žuvyse (tunas, silkė, lašiša, skumbrė), žuvų taukuose, sėmenų, kanapių ir rapsų aliejuje, graikiniuose ir kt. riešutuose, lapinėse daržovėse, naminių vištų kiaušiniuose, linų sėmenyse, bet reikėtų nepamiršti, kad netinkamai laikomas aliejus gali greitai sugesti ir apkarsti.

Omega-3 rūgštys ypač reikalingos smegenims. Jos skatina smegenų ir jų neuronų vystymąsi, atsinaujinimą net vyresniame amžiuje, gerina mąstymą, saugo nuo smegenų degeneracijos, mažina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, mažina širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) riziką, mažina depresiją, skatina laimės hormono serotonino gamybą. Be to, jos skystina kraują, saugo nuo kraujagyslių užsikimšimo, mažina kraujospūdį ir aritmijų riziką, todėl ypač tinka širdžiai. Omega-3 taip pat slopina sąnarių ir kraujagyslių uždegiminius procesus, saugo nuo vėžio, mažina 2-jo tipo diabeto riziką, gerina regėjimą ir kt.

Omega-6 rūgštys. Nors jų taip pat šiek tiek reikia organizmui, bet jos veikia priešingai nei Omega-3. Jų neigiamas poveikis pasireiškia tuo, kad jos blokuoja kai kurių audinių hormonų sintezę, skatina ir palaiko uždegiminius procesus, lėtines sąnarių ligas, alergijas, skatina aterosklerozę, didina infarktų, insultų riziką, didina kraujospūdį (dėl nervinių mediatorių hormoninio poveikio), skatina riebalų oksidaciją kraujyje, pažeidžia kraujagyslių sieneles, skatina depresiją, Alzheimerio ligą, smegenų ląstelių nykimą, vėžinius procesus, stabdo Omega-3 rūgščių įsisavinimą.

Įprastiniame maiste yra daug Omega-6 rūgščių. Paprastai žmonės jų gauna 16-20 kartų daugiau negu Omega-3, ir tai prisideda prie aukšto sergamumo kraujagyslių, širdies, įvairiomis smegenų (psichikos) ligomis, lėtiniais uždegimais bei cukriniu diabetu.

„Įprastiniame maiste yra daug Omega-6 rūgščių. Paprastai žmonės jų gauna 16-20 kartų daugiau negu Omega-3, ir tai prisideda prie aukšto sergamumo kraujagyslių, širdies, įvairiomis smegenų (psichikos) ligomis, lėtiniais uždegimais bei cukriniu diabetu. Todėl Omega-6 rūgščių turinčių produktų verčiau reikėtų vengti – būtų gerai, jei Omega-6 ir Omega-3 santykis nebūtų didesnis nei 4:1“, – sako dr. A. Kranauskas. Daugiausia Omega-6 rūgščių yra saulėgrąžų, kukurūzų ir sojų aliejuose. Taip pat yra riešutuose ir grūdiniuose produktuose, bet šie produktai turi daug kitų sveikatai naudingų dalykų, kurie kompensuoja juose esančių Omega-6 rūgščių žalą.

Mononesočiosios riebalų rūgštys – dar viena riebalų rūšis. Gaminant maistą tinka naudoti beveik visur. Jų daug yra alyvuogių, rapsų ir kanapių aliejuose. Jos mažina blogojo (MLT) cholesterolio kiekį kraujyje, mažina kraujo kūnelių ir kraujagyslių lipnumą, mažina trombų pavojų, slopina uždegiminius ir alerginius procesus kraujagyslėse, sąnariuose ir kitur, taip pat mažina cukrinio diabeto riziką, todėl ten, kur nereikia maisto kaitinti, geriausia rinktis ypač tyrą alyvuogių arba rapsų aliejų, o kepimui tinka rafinuoti šių aliejų variantai.

Rekomenduojama:

Riboti daugiau riebalų turinčių maisto produktų vartojimą. Valgant riebų maistą didėja pavojus persivalgyti, nes riebalų energinė vertė yra didelė, o sotumo jausmas atsiranda vėliau nei suvalgius angliavandenių turinčio maisto.

Vietoje maisto produktų, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų, rinktis produktus, kuriuose yra daugiau nesočiųjų (ypač mononesočiųjų) riebalų.

Gyvūninius riebalus, kuriuose daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais.

Vartoti neriebius mėsos, pieno produktus vietoje riebių.

Skaityti maisto produktų etiketes ir maisto sudedamųjų dalių sąrašus. Vengti gaminių, kurių aprašymuose yra žodžiai ,,iš dalies hidrinti augaliniai riebalai“, nes juose yra transriebalų.

Ši Jungtinių Tautų agentūra ilgą laiką siekė išnaikinti infekcines ligas, o dabar nori eliminuoti rizikos veiksnį, susijusį su lėtinėmis ligomis.

PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas raginimą veikti turi paskelbti pirmadienį, spaudos konferencijoje Ženevoje.

Pareigūnai mano, kad tikslas gali būti pasiektas per penkerius metus, nes daugelyje šalių toks darbas jau vyksta. Danija tai padarė prieš 15 metų; JAV ir daugiau kaip 40 kitų šalių, kuriose gyventojai gauna dideles pajamas, taip pat siekia, kad maiste nebeliktų širdies kraujagysles kemšančių priedų.

PSO siekia, kad prie šios kovos prisidėtų šalys, kuriose gyventojai gauna vidutines ir mažesnes pajamas, sakė PSO Mitybos sveikatai ir plėtrai departamento direktorius dr. Francesco Branca.

Dirbtiniai transriebalai gaminami hidrinant augalinį aliejų, kad jis sukietėtų. Pavyzdžiui, taip gaminamas margarinas ar į tešlą dėl trapumo dedami riebalai. Sveikatos ekspertai sako, kad juos galima pakeisti rapsų aliejumi ar kitais produktais.

Kai kuriuose mėsos ir pieno produktuose yra nedidelis kiekis natūralių transriebalų. PSO rekomenduoja, kad žmogus iš transriebalų gautų ne daugiau kaip 1 proc. kalorijų.

Transriebalai yra kenksmingas ingredientas, kurį galima lengvai, be didelių kaštų ir be jokio poveikio maisto kokybei pašalinti.

„Transriebalai yra kenksmingas ingredientas, kurį galima lengvai, be didelių kaštų ir be jokio poveikio maisto kokybei pašalinti“, – sakė F. Branca.

Šalims tikriausiai reikės taisyklių ar įstatymų, kad maisto gamintojai padarytų tokius pakeitimus, sako ekspertai.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) buvęs direktorius dr. Tomas Friedenas, kuris su PSO pareigūnais parengė raginimą imtis veiksmų, šį žingsnį vadina beprecedenčiu.

„Pasaulis dabar sutelkia dėmesį į pagrindinius šiandienos žudikus, ypač širdies ligas, nuo kurių beveik visose šalyse miršta daugiau žmonių nei nuo bet kokių kitų priežasčių“, – sakė T. Friedenas, kuris vadovauja Niujorke įsikūrusiam filantropų finansuojamam projektui „Resolve to Save Lives“.

Pirmasis JAV rinkoje pasirodęs maisto produktas su transriebalais buvo tešlos priedas „Crisco“, pradėtas pardavinėti 1911 metais. Maistas su transriebalais ėmė populiarėti 6-ajame dešimtmetyje – iš dalies dėl to, jog ekspertai tuo metu manė, kad juos naudoti sveikiau nei sviestą ar taukus.

Maisto gamintojams patiko dirbtiniai transriebalai, nes dėl jų pailgėja produkto galiojimo laikas ir pagerėja skonis. Transriebalai naudojami gaminant spurgas, sausainius ir gruzdintus patiekalus.

Tačiau tyrimai palaipsniui atskleidė, kad transriebalai, didindami „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, didina širdies ligų riziką. Pasak sveikatos ekspertų, transriebalai yra kenksmingiausi riebalai ir suvaidina didelį vaidmenį dėl daugiau kaip 500 tūkst. mirčių per metus visame pasaulyje.

Niujorko miestas 2006 metais uždraudė restoranams patiekti maistą su transriebalais. Tais pačiais metais JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) ėmė reikalauti maisto gamintojų pateikti informaciją apie transriebalus produktų sudėties apraše.

Daugelis gamintojų sumažino transriebalų kiekį ir tyrimai parodė, kad iki dešimtmečio pabaigos transriebalų lygis vidutinio amžiaus amerikiečių kraujyje sumažėjo beveik 60 procentų.

2015 metais FDA ėmėsi žingsnių užbaigti transriebalų eliminavimo darbą ir paragino gamintojus iki 2018 metų birželio 18-osios liautis pardavinėti maistą su transriebalais. FDA pareigūnai nesakė, kokia pažanga padaryta ir kokių veiksmų bus imtasi prieš maisto gamintojus, kurie nepaisys šio raginimo.

„Transriebalų pašalinimas iš maisto ... reiškia vieną didžiųjų visuomenės sveikatos pergalių pastarąjį dešimtmetį“, – sakė Vašingtone įsikūrusios ne pelno organizacijos „Center for Science in the Public Interest“ politikos direktorė Laura MacCleery.

Klausimą, kaip yra iš tikrųjų, dienraščio „The New York Times“ portale gvildena sveikatos temų apžvalgininkė Jane E. Brody.

Nuomonę apie polinesočiųjų aliejų naudą sveikatai, palyginti su sočiaisiais riebalais, tokiais kaip sviestas, jautienos riebalai, taukai ir netgi kokosų aliejus, lemia atliktų tyrimų kokybė, jų apimtis ir trukmė. Kalbant apie naudą sveikatai, svarbu ir tai, koks maistas valgomas apribojus suvartojamą sočiųjų riebalų kiekį.

Taigi prieš pasiduodami pagundai manyti, kad galite valgyti gerai apskrudusių kepsnių, kiaulienos šonkaulių ir nenugriebto pieno produktų, kiek tik geidžiate, verčiau susipažinkite su literatūros apie maistinius riebalus apžvalgos išvadomis (ši apžvalga yra komerciniu požiūriu neutrali ir, ko gero, išsamiausia iš visų paskelbtų apžvalgų). Jos pateikiamos Amerikos širdies asociacijai skirtame rekomendaciniame dokumente, kurį praėjusių metų birželį išleido ekspertų grupė, vadovaujama Harvardo T. H. Chano visuomenės sveikatos mokyklos širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos profesoriaus dr. Franko M. Sackso.

Šis dokumentas padeda suprasti, kodėl ne vieną dešimtmetį trunkanti kampanija, kuria siekiama iš amerikiečių vartojamo maisto pašalinti gyvūninius riebalus ir taip pažaboti širdies ir kraujagyslių ligas, nėra tokia sėkminga, kaip tikėtasi, ir kodėl ji yra siejama su viršsvorio problema ir antro tipo diabeto epidemija.

Tyrimų išvados

Dažniausiai sumažinę kurios nors maisto medžiagos kiekį žmonės vietoj jos pradeda vartoti kažką kitą, kad gautų pakankamą kiekį kalorijų. Deja, labai dažnai sočiųjų riebalų ir apskritai riebalų atsisakymas nuveda prie rafinuotų angliavandenių ir cukraus – dėl susiklosčiusio užkandžiavimo reiškinio riebalų vengiantys asmenys suvalgo per daug kaloringų, tačiau nemaistingų maisto produktų.

Kai kurie tyrimai, kuriais siekta įrodyti sočiųjų riebalų kiekio sumažinimo naudą, nebuvo sėkmingi – ko gero, dėl to, kad jų dalyviai vietoj šių riebalų vartojo transriebalų turinčių produktų (margarino ir kitų iš dalies hidrintų aliejų), kurie, kaip paaiškėjo, kraujagyslėms kenkia labiau nei gyvūniniai riebalai.

Kita vertus, iš dr. F. M. Sackso ekspertų grupės parengtos keturių, jų manymu, svarbiausių XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje atliktų bandymų rezultatų suvestinės matyti, kad asmenims, vartojusiems mažiau sočiųjų riebalų ir vietoj jų pasirinkusiems aliejų, kuriame gausu polinesočiųjų riebalų, o geriausia – transriebalų visai neturintį sojų aliejų, koronarinės širdies ligos rizika sumažėjo 29 proc. Panašus rezultatas pasiektas vartojus cholesterolio kiekį kraujyje mažinančius vaistus.

Roberta Sorge/Unsplash nuotr.

Vėlesniuose tyrimuose didžiausią įtaką rezultatams darė tai, kokius maisto produktus tyrimo dalyviai vartojo vietoj sočiųjų ir kitų riebalų. Pavyzdžiui, iš tyrimo, kuriame dalyvavo 252 širdies smūgį patyrę britai vyrai, rezultatų matyti, kad, šiems asmenims pradėjus vartoti neriebų, daug angliavandenių turintį maistą, cholesterolio lygis sumažėjo vos 5 proc. ir beveik neturėjo įtakos vėlesniems širdies smūgiams. Mat jie vartojo daugiausia rafinuotus angliavandenius, neskaidulingus miltus ir cukrų, o šie produktai didina svorį ir kelia riziką susirgti diabetu. Antsvoris ir diabetas – du pagrindiniai koronarinės širdies ligos rizikos veiksniai.

Ekspertai atkreipė dėmesį į Šiaurės Amerikoje ir Europoje atliktų tyrimų rezultatus: sočiųjų riebalų kiekio sumažinimas nebuvo veiksmingas, nes žmonės vartojo daugiau „apdorotų kruopų, vaisių sulčių, saldžių desertų ir užkandžių, cukraus turinčių gėrimų ir kitų maisto produktų“, kurie vargu ar stiprina sveikatą.

Deja, ekspertų grupės pastebėjimu, kol kas neištirta, koks poveikis širdžiai ir kraujagyslėms būtų pasiektas maistinius riebalus pakeitus „šiuo metu dietologų rekomenduojamais vartoti angliavandeniais, kuriuose gausu sveikų maistinių medžiagų, ir skaidulingais maisto produktais, kaip antai sveikais grūdais, daržovėmis, vaisiais, taip pat ankštinėmis daržovėmis.“

Svarbiausia – tinkamai pasirinkti

Naujausi tyrimai, per kuriuos buvo analizuojamas konkrečių maisto medžiagų poveikis, rodo, kad 5 proc. kalorijų gavus ne iš sočiųjų riebalų, o iš polinesočiųjų riebalų, mononesočiųjų riebalų (pvz., alyvuogių ir rapsų aliejų) arba angliavandenių (jų gausu sveikuose grūduose), koronarinės širdies ligos rizika sumažėjo atitinkamai 25, 15 ir 9 proc.

Be to, remiantis ekspertų išvadomis, kai polinesotieji ir mononesotieji riebalai pakeičia sočiuosius riebalus, mažėja mirtingumas nuo vėžio, demencijos ir plaučių ligų, taip pat nuo koronarinės širdies ligos ir insulto. Kitaip tariant, jei jums apskritai yra svarbu išsaugoti gerą sveikatą, rinkitės Viduržemio jūros regiono virtuvę, nes šiame regione valgoma daug augalinio maisto ir nesočiųjų aliejų, o pagrindinis angliavandenių šaltinis – rudieji ryžiai, bulguro kruopos, vaisiai ir daržovės.

Viename interviu dr. F. M. Sacksas pateikė geriausiais moksliniais tyrimais pagrįstą patarimą: „Valgykite mažiau sočiųjų riebalų, tokių kaip sviestas, nenugriebto pieno produktai, jautienos ir kiaulienos riebalai, taip pat kokosų, palmių ir alyvpalmių aliejai. Vietoj jų rinkitės natūralius aliejus, kuriuose daug polinesočiųjų riebalų, – tai gali būti kukurūzų, sojų, dygminų, saulėgrąžų, žemės riešutų, graikinių riešutų ir vynuogių sėklų aliejai.“ Sveikatai ne mažiau naudingi – rapsų ir alyvuogių aliejai, juose gausu tiek mononesočiųjų, tiek polinesočiųjų riebalų.

Pagrindinės išvados

Visai neseniai Harvardo T. H. Chano visuomenės sveikatos mokyklos epidemiologijos ir mitybos profesorius dr. Walteris Willettas yra pasakęs štai ką: „Amerikiečiai beveik pusę visų iš maisto gaunamų kalorijų gauna iš angliavandenių, o 80 proc. angliavandenių šaltinis – įvairių rūšių apdorotas krakmolas, cukrus ir bulvės. Amerikiečių įprastinis maistas ne itin sveikas.“

Dr. W. Willetto teigimu, pieno riebalai „nėra optimalus variantas; jie neprilygsta augaliniams riebalams, bet ir nėra tokie blogi, kaip kiti gyvūniniai riebalai.“ Jo nuomone, visiškai atsisakyti sūrio nebūtina, bet pieno produktų reikėtų valgyti ne tris kartus per dieną, o kartą per vieną ar tris dienas.

Dėl kokosų aliejaus dr. F. M. Sacksas laikosi tokios nuomonės: „Jį galima kartais naudoti kaip vieną iš riebalų šaltinių, tačiau neįrodyta, kad jį vartoti sveika.“ Šio specialisto teigimu, nieko tokio, jeigu kokosų aliejus naudojamas odai ar plaukams drėkinti, bet jį nebūtina valgyti, nors vartojamas mažais kiekiais šis aliejus neturėtų pakenkti.