Žinoma moteris ne tik atvirai papasakojo apie savo šeimą bei gyvenimą tarp Lietuvos ir Balio, bet ir prisiminė savo karjeros pradžią – nuo to, kaip išgarsėjo televizijoje, iki to, kokių įdomiausių nuotykių yra tekę patirti dirbant žurnaliste.

Rimantės karjera televizijoje prasidėjo nuo tuo metu populiaraus TV3 realybės šou „9,5 savaitės“, į kurį moteris pateko visai atsitiktinai – tąkart ji viso labo turėjo parašyti straipsnį apie atranką.

„Pagalvojau, kad bus įdomiau, jei ir pati toje atrankoje sudalyvausiu nesakydama, kad esu žurnalistė. O kai mane atrinko, pradėjau galvoti, ką daryti?.. Vis galvojau, kada čia išsiduoti, bet Sauliui Urbonavičiui-Samui taip ir neišsidaviau iki pat galo. Ten buvo 5 merginos ir 5 vaikinai – iš pradžių merginos išmesdavo vaikiną, po to vaikinai – merginą, kol galiausiai liko viena pora. Aš su kita mergina nuėjau iki pat finalo, kai buvo likęs tik vienas vaikinas. Galiausiai išmetė ir mane, nes, cituoju ir labai tuo didžiuojuosi, buvau „per protinga“, – besijuokdama prisiminė ji.

Startas televizijoje buvo puikus – būtent ten Rimantę pastebėjo ir tuo metu garsaus „Pildyk“ serialo kūrėjai, kurie netrukus pakvietė ją prisijungti. Tiesa, moters ši idėja iš pradžių visai nežavėjo...

TV3 nuotr. 

„Sakiau, kad nenoriu ten eiti, nes esu labai rimta žurnalistė, užsiimu tiriamąja žurnalistika. O tai man atrodo nerimta. Bet mano babai šios reklamos labai patiko – ji sakė, kad tokiu būdu mane dažniau matytų... Būtent taip aš ten ir atsidūriau“, – prisiminė ji.

Tiesa, net ir tai Rimantės noro tęsti žurnalistės karjerą neužgesino. Ji pasakojo svajojusi apie tiriamąją žurnalistiką – būtinai spaudos, ir, jokiu būdu, ne radijo ar televizijos. Vis dėlto likimas lėmė, kad R. Kulvinskytė ne vienerius metus praleido dirbdama pramogų žurnaliste. Per šį laiką ji ne kartą kalbino tiek garsiausias Lietuvos, tiek ir viso pasaulio žvaigždes, tarp kurių – Snoop Dogg‘as, David Guetta, Tiesto ir net Bryanas Adamsas. Pasirodo, kad pastarasis Rimantę netgi kvietė vakarienės!

Po kurio laiko prie manęs priėjo jo vadybininkas ir pasakė, kad ponas Bryanas norėtų pasikviesti mane į užkulisius gėrimui prieš koncertą. 

„Prisimenu, kai atvažiavome į areną, visi puolė jį fotografuoti. Aš tuo tarpu stovėjau nuošaliau, įlindusi į telefoną – galvojau, kad pasikalbinsiu jį vėliau, per spaudos konferenciją. Tačiau jis tai užfiksavo, sustojo ir su manimi pasisveikino. Po kurio laiko prie manęs priėjo jo vadybininkas ir pasakė, kad ponas Bryanas norėtų pasikviesti mane į užkulisius gėrimui prieš koncertą. Tuo metu turėjau vaikiną ir buvau tikrai jauna – gal 21-erių. Tačiau sutarėme, kad pasimatysime po koncerto. Man davė VIP kortelę, kad galėčiau pro visur praeiti, tačiau, kai bandžiau grįžti, apsauga pasakė, kad esu žurnalistė ir liepė manęs nepraleisti. Koncerto organizatorė žinojo, kad dirbu geltonojoje spaudoje, todėl tai buvo natūralu – ji bandė apsaugoti žmogų“, – apie taip ir neįvykusią vakarienę pasakojo R. Kulvinskytė.

Tiesa, Rimantė neslėpė, kad galiausiai apkarsta viskas – net ir darbas pramogų sferoje. Anot jos, iš pradžių visi vakarėliai ir koncertai atrodo žavingai, tačiau netrukus žmonės ima kartotis. Taip ilgainiui jos gyvenime atsirado ir grožinė literatūra – šiandien moteris džiaugiasi ne viena autorine savo knyga.

TV3 nuotr. 

„Net dirbdama televizijos projektuose, visą laiką rašiau. Tarp vedėjų visą laiką sklandė pasakymas, kada pagaliau mesiu tą spaudą, nes juk uždirbu ir iš teliko? Bet man rašymas buvo tai, dėl ko apskritai atėjau į žurnalistiką. Tiesa, grožinei literatūrai ilgai nesiryžau, tačiau galiausiai pradėjau ir tai“, – sakė Rimantė ir papasakojo apie savo parašytas knygas.

Ką netikėto ir itin prajuokinusio jo žmoną R. Kulvinskytė yra pasakiusi buvusiam NATO vadovui? Kokį netikėtą santykių pratimą, išbandytą su savo vyru, Rimantė pasiūlys ir kitoms poroms? Galiausiai, kas galėtų padėti prisivilioti laimę? Šie ir kiti atsakymai bei pokalbis su unikalia mergaite – Rimantės dukra Luna – šio vakaro laidoje.

„Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3.

„Rinkdamasi knygas, visada galiu pasakyti apie savo būklę: kai esu pailsėjusi, skaitau sunkesnę, dramatiškesnę ar sudėtingą mokslinę literatūrą, kai pavargstu – noriu kažko lengvo. Būtent todėl mėgstu vienu metu skaityti porą skirtingų knygų ir jas rinktis pagal tos dienos būseną. Rinkdamasi knygas labiausiai kliaujuosi artimųjų, knygų apžvalgininkų ir literatūros ekspertų rekomendacijomis. Knygų yra tiek daug ir įvairių, kad nėra pasiteisinimo jų neskaityti“, – sako R. Kulvinskytė ir pasakoja apie įspūdį palikusias ir perskaityti vertas knygas, kurios skirtos tiek suaugusiesiems, tiek mažiesiems.

1. „Atominiai įpročiai“ – norintiems rasti progų savimi didžiuotis

Jameso Clearo knyga pristato sistemą, kuri gali padėti kasdien tobulėti ir ugdyti naudingus įpročius. Autoriaus teigimu, dažniausiai problema slypi ne pačiuose įpročiuose, o sistemoje, kuri užkerta kelia realiems pokyčiams. Knygoje aprašomos sėkmės lydimų sportininkų, verslininkų, menininkų ir gydytojų istorijos, kurios atskleidžia, kaip jiems pavyko tobulinti save, naudojant mažų įpročių strategiją.

„Ši knyga puikiai tiks tiems, kurie nori išeiti iš užburto kasdienybės rato, rasti progų savimi didžiuotis ir apskritai susikurti naujus, gerą savijautą suteikiančius įpročius. Parašyta lengvu stiliumi, nesunkiai pritaikoma ir kodus mumyse keičianti knyga. Iš šios knygos išmokau, kad nebūtina pabusti tobulam, pakanka kasdien tapti bent 0,5 proc. geresniam nei vakar, tad ją rekomenduoju kiekvienam“, – teigia R. Kulvinskytė.

2. „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“ – labiau pažinti paukščius ir vabalus

Gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga skirta visai šeimai. Autorius suteikia galimybę pasinerti į paslaptingą Lietuvos gyvūnijos pasaulį – nuo mažiausių sutvėrimų, gyvenančių lietaus laše, iki didžiausių mūsų krašto žinduolių. Knygoje aprašyta daugiau kaip 150 gyvūnų rūšių, ji  iliustruota nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais.

„Kadangi nemažai laiko su šeima praleidžiame Labanoro girioje, pagavau save, kad neskiriu paukščių ir vabalų rūšių, o juk visi ta pačia žeme dalijamės. Gerbiamas Selemonas turi ypatingą dovaną pasakoti apie gamtą, kurią, turiu pripažinti, šiais laikais pažįstame vis prasčiau. Skaitydama šią knygą mokausi kartu su savo vaikais, o kuo labiau pažįstame vabalą ar roplį, tuo jam ir meilė didesnė užgimsta“, – dalijasi R. Kulvinskytė.

3. „Kaip išvengti nerimo ir streso“ – norintiems nuleisti garą arba jo neprikaupti

Dale’o Carnagie’io knygoje skaitytojams pateikiama praktinių patarimų ir metodų, padėsiančių suvaldyti nerimą ir stresą. Autorius moko suvaldyti nerimą ir stresą keliančias mintis, kurios žalingos mūsų sveikatai. Knygoje nagrinėjama darbo atmosfera, tarpusavio santykiai ir pateikiama sprendimų, kaip išvengti stresinių situacijų. D. Carnagie’is paliečia ir finansų temą, kuri neretai kelia kasdienį nerimą. Knygos autorius pateikia strategijų, kurios gali padėti planuoti biudžetą, kontroliuoti pajamas ir atsikratyti dėl pinigų kamuojančio nerimo.

„Šios autoriaus knygos buvo pirma mano buvusio dėstytojo Algimanto Čekuolio rekomendacija. Pamilau D. Carnegie’į nuo knygos „Geras būdas susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ – tai žurnalistų biblija, kurią dovanojau ir savo sūnėnams, sulaukusiems paauglystės. Pastebiu, kad dabar pasaulyje siaučia depresijos ir nerimo epidemija, tačiau kiekvieno mūsų atsakomybė yra pasirūpinti savimi ir atrasti būdų, kaip nuleisti garą arba jo neprikaupti. Ši rekomendacija yra savanaudiška – noriu, kad aplink būtų kuo daugiau atsipalaidavusių žmonių“, – šypsosi laidų vedėja.

4. „Domas ir Tomas. Dingusios mergaitės byla“ – pažadino vaiko smalsumą ir norą skaityti

Talentingo lietuvių rašytojo Tomo Dirgėlos knyga, skirta mažiesiems skaitytojams. Detektyvinė serija „Domas ir Tomas“ jau spėjo pavergti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio skaitytojų širdis. Šiose knygose pasakojama apie nutrūktgalvius Miestamiesčio mokyklos 4b klasės mokinius Domą ir Tomą, kurie yra ir patys kiečiausi detektyvai. Šioje knygoje mokyklos direktorius Liudas Mėmė, supainiojęs dienas, papokštauja balandžio 1-osios proga ir mokyklą ištinka nesusipratimų virtinė. Tačiau, kai pamokos metu dingsta mergaitė, tampa nebejuokinga. Laimei, Domas ir Tomas skuba narplioti dar vieną bylą.

„Mažiesiems skaitytojams ir jų tėvams rekomenduoju perskaityti visas šio jauno ir talentingo rašytojo knygas vaikams. Šeimoje atradome, kad istorijos, kuriose yra šiek tiek siaubo motyvų, kur kas labiau įtraukia vaiką. Anksčiau dukrai Lunai duodavome skaityti pasakų, tai ji raukė nosį, bet knygos, kupinos juodojo humoro, nuotykių ir siaubo elementų, pažadino smalsumą ir norą skaityti“, – sako R. Kulvinskytė.

5. „Mano žodžiai“ – knyga, kuri kalba apie tikrus žmones

Ruth Bader Ginsburg kalbų ir rašinių rinkinys. Viena įtakingiausių Amerikos moterų aštuntajame dešimtmetyje padarė didelę įtaką Amerikos pilietinių laisvių draugijos ir Moterų teisių projekto įkūrimui. Harvardo ir Kolumbijos teisės mokyklose besimokiusi moteris įtraukta į 100 įtakingiausių pasaulio moterų sąrašą. Knyga atskleidžia šios moters gyvenimą ir leidžia skaitytojams pasinerti į ironijos nestokojantį ir pasaulį pakeitusį moters protą.

„Mėgstu biografines knygas, kaip žurnalistė, manau, kad geresnių knygų už tas, kurios kalba apie žmones, nėra. Tikros, įkvepiančios istorijos parodo, kad kiekvienas nubrėžiame savo galimybių ribas, o ponia Ruth, pirmoji JAV Konstitucinio teismo teisėja – moteris, man ilgą laiką buvo ikona“, – sako žurnalistė.

– Kada, kaip ir kodėl atsirado Semčiukai? Kiek supratau, čia yra ir knygos iliustratorės Simonos Slavinskaitės kaltės...

– Su Simona esame draugystėje dar nuo tų laikų, kai kartu dirbome agentūroje, prieš devynerius metus. Meilybiškai Simoną vadinome Semčiuku. Tokį vardą gavo ir jos Lunai pasiūtas padarėlis. Tų padarėlių netruko rastis tuntas. Dovanojome juos draugams, gimė pirmosios iliustracijos ir pasakos Lunai, sekamos prieš miegą.

– O kaip gimė pasakos apie Semčiukus? Koks buvo tų pasakojimų tikslas ir kelias nuo idėjos iki suguldymo į knygą?

– Semčiukai atgijo taip, kaip, tikriausiai, atgyja visos pasakos – prieš užmiegant. Tai, kad mūsų dukrai visada labiau patiko mano ir Povilo (R.Kulvinskytės vyro ir Lunos tėtės, režisieriaus P.Miškino-Eidukonio – aut. past.) jai ekspromtu kuriamos pasakos nei tos, kurios buvo knygose, matyt, yra didelis komplimentas. Po kurio laiko supratau, kad tai – ir ženklas. Nenukonkuruodavo mūsų pasakojimų jokia pasaulyje pripažinta literatūra. Juolab kad populiariausia šiuolaikinė lietuviška literatūra vaikams buvo prigrūsta lyčių stereotipų apie sukneles perkančias mamas ir dirbančius tėčius bei gąsdinimų apie tai, kad jei neklausysi tėvų, kažkas dings ar nukris. Vaikų psichika itin lanksti. Jie greitai pagauna ir priima tam tikras tiesas ir dėl to, mano manymu,  tėvams tenka didelė atsakomybė. Norėjosi pasakų su moralu, pasakų, kurios neštų žinią, neprimityviai paaiškintų svarbiausias gyvenimo tiesas, mokytų vertybių. Tokių knygynuose neradau. Nebent tai būtų Ezopo mitai. Visa kita – popsas. Nesakau, kad to nereikia, bet juk galima pramogą derinti su gyliu.

– Koks čia jūsų dukters Lunos vaidmuo? Gal ji – idėjų bendraautorė?

– Lunai priklauso Semčiukų vardų autorystė. Kaip ir svarbiausia Semkadoro – Semčiukų pasaulio – frazė „Bali patu“. Šie žodžiai reiškia viską: ačiū, prašom, labas, myliu, iki pasimatymo, sutinku, noriu, nenoriu. Priklauso nuo to, kaip ištarsi. Su ja išmoksti dar viena pamoką – kad mes žodžius pernelyg sureikšminame, bet pamirštame ne ką, o kaip sakome. Juk tai ir yra svarbiausia. Visas pasakas pirmiausia skaitė Povilas su Luna. Iš jų girdėdavau patarimus ir kritikos, Luna pasakydavo, kur jai kilo neaiškumų, kas labiausiai palietė širdį. Kai baigiau knygą, net sulaukiau priekaišto: „Kaip čia vakaras be dar vienos naujos pasakos?“

Komanda: „Semčiukai“ – knyga, prie kurios gimimo, galima sakyti, prisidėjo visa šeima – mama R.Kulvinskytė, dukra Luna ir tėtis P.Miškinis-Eidukonis. R. Kulvinskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Knygoje – dvylika pasakų. Visos jos ko nors moko? Ko ir kodėl jums atrodė svarbu būtent apie tai rašyti?

– Ruošdamasi knygai ilgą laiką rašiausi pamokas, kurias teko mokytis kartu su Luna. Iššūkius, su kuriais susidūrėme, kai ji pradėjo lankyti darželį, o dabar – jau ir mokyklą. Jas visas išsiguldžiau į planą, kuris virto pasakomis. Tarkime, pirmoji pasaka „Pabasius“ moko to, kad bijome to, ko nepažįstame. Pasaka „Dėmė“ – to, kad mes patys nusprendžiame, kokią galią suteikiame vienam ar kitam įvykiui. „Knygų miškas“ – apie tai, kad duotas žodis yra vienas brangiausių dalykų, kurį turime. Ir kad kartais skaudiname to nenorėdami. „Obuolys – ne apelsinas“ primena, kad nesvarbu, kaip mus vadina kiti, nuo to kitokie netampame. Esame savo pačių istorijos autoriai.

– Taip nutiko, kad knyga „Semčiukai“ buvo išleista be vieno puslapio. Tai tik padarė knygą ypatingesnę?

– Taip. Legendinis aštuonioliktas puslapis, sustabdęs mano širdį, pasimetė maketuojant knygą. Tądien, kai suvokiau, kad trūksta puslapio, atsigręžiau į save ir paklausiau: nagi, Rimante, kaip dabar praktikoje pritaikysi savo pačios patarimus? Ir pavyko. Jei problemą pervardiji iššūkiu, ji įgauna visai kitą spalvą. Paverkėme abi su Simona, bet galiausiai su Povilu ir visa komanda radome išeitį – trūkstamą puslapį atspaudėme ant storesnio popieriaus ir jis tapo skirtuku. Klaida virto herojumi. Keliaujančiu puslapiu, knygą pavertusiu šimtąkart ypatingesne.

– Viena pasaka vadinasi „Nesėkmių šventimo diena“. Ar tikrai šeimoje turite tradiciją švęsti nesėkmes?

– Taip! Tai viena nuostabiausių pamokų, kurią pasiėmiau iš kompanijos SPANX įkūrėjos Saros Blakely kurso. Ji – viena didžiausios sėkmės lydimų moterų verslininkių pasaulyje. Šią praktiką pradėjome taikyti ir šeimoje. Iki tol su Luna kalbėdavome tik apie pozityvius dalykus, ir to padarinys buvo bepradedąs augti dukros perfekcionizmas. Ji pykdavo ant savęs net nubrėžusi kreivą liniją. Juk tėvai tai viską daro tobulai! Švęsdami nesėkmes, kartą per savaitę jas aptardami ir pamąstydami, ko iš to išmokome, gerokai suartėjome ir į naujus iššūkius neriame drąsiau. Apie tai ir yra vienas Semčiukų knygos skyrius.

Semčiukai man atrodė kaip kažkas, kas nužengė iš kitos planetos, o aš buvau tik informaciją perduodantis kanalas – rašymo proceso beveik nepamenu.

– Vaikai nemėgsta didaktinių pasakojimų. Ar pavyko tos didaktikos išvengti?

– Jos nejaučia net tėvai. Juokiuosi, kad slaptas knygos tikslas buvo tas, kad tėvai, skaitydami knygą vaikams, nevemtų. Joje daug paslėptų minčių kiekvienai amžiaus grupei, viskas pateikiama su sveika humoro doze. Iš gamtininko Mariaus Čepulio gavau gražų komplimentą dėl didelės dozės smagiai įpintų faktų apie gyvąjį pasaulį. Negaliu atsidžiaugti atsiliepimais apie knygą. Mamos rašo, kad Semčiukus dievina ne tik Walto Disney princesėmis gyvenanti dukra, bet ir paauglys sūnus. Matyt, gerai tą didaktiką užslėpiau.

– Kaip knygą ir mamos pasakojimus įvertino Luna? Juk sakoma, vaiko lūpomis kalba tiesa...

– Jai Semčiukai yra gyvi. Luna ne kartą sakė, kad manimi didžiuojasi. Knygą nešėsi ir į mokyklą. Juk kartu su Simona dirbo ir prie iliustracijų, ir su Povilu kūrė Semčiukų dainas. Kūrybos mūsų namie labai daug. Ji joje auga kasdien, gal todėl to pernelyg nesureikšmina. Tik kitomis akimis į mus su Povilu pasižiūri tuomet, kai iš draugų išgirsta: „Čia tavo tėvai taip padarė?“

– Ko gero, Semčiukų istorijos šia viena knyga nesibaigs. Kas dar jūsų herojų laukia?

– Nežinau. Man pačiai labai smalsu ir baisu. Parašiusi paskutinį skyrių, gulėjau ir verkiau. Atrodo, viską išsiskobiau ją rašydama. Tikrai daug savęs atidaviau. Bet tas gedulas buvo ir nerimas dėl herojų ateities. Iki Semčiukų nė nenutuokiau, kad galiu taip pamilti kažką, ką sukūriau iš nieko. Semčiukai baigiasi taip, kad aišku, jog jų kelionė tik prasideda. Labai už juos sergu. Noriu, kad jie augtų, atrastų, bet baiminuosi, kad toje kelionėje neprarastų savęs. Tiesa, pavasarį pasirodys dvi Semčiukų iliustracijų knygos „Semčiukai sako labas rytas“ ir „Semčiukai sako labas vakaras“. Jose susipina magiškas Semčiukų pasaulis ir sąmoningumą ugdantys, nuostabiai dienai nuteikiantys ryto ir vakaro ritualai visai šeimai.

Pradžia: kurti Semčiukų istorijas R.Kulvinskytę įkvėpė iliustratorės S.Slavinskaitės pasiūti keisti padarėliai. R. Kulvinskytės asmeninio archyvo nuotr.

– „Semčiukai“ – antroji jūsų knyga. Pirmoji buvo „Laiminga knyga“. Kodėl rašėte ją? Ar reikėjo save įtikinti pasiryžti rašyti ir, kaip sakoma, eiti su ja į viešumą? Nebuvo baisu? Gal esate atspari kritikai?

– Nesu atspari niekam. Ir ačiū Dievui – juk negalėčiau kurti! „Laiminga knyga“ – tai kognityvinių pratimų rinkinys. Ją rašiau ilgai. Dar ilgiau nesiryžau išleisti jos pasaulin. Maniau, kad jei jau kažką leisiu, tai iškart turiu gauti literatūros premiją. Ech, tas pirmūnės sindromas... Bet tuomet parodžiau tekstus Povilui ir jis į mane pažiūrėjo netikėdamas: „Ji tobula! Ko tu dar lauki?“ Viskas į vietas sugulė tuomet, kai prie proceso prisijungė Simona. Mano pasaulyje mažai žmonių, kurie mane suprastų iš pusės žodžio. O su Simona mes visada džiazuojame. Nusprendėme daryti knygą tokią, kokia džiugintų mus: nenuspėjamą, visokią, sproginėjančią kūrybiškumu. „Laimingoje knygoje“ mano tekstus lydi Simonos pieštos savistabos užduotys. Ji – tarsi žurnalas, kurį reikia pildyti, užduoti sau klausimus, kurių niekada sau neuždavei. Taip geriau save pažinti, pamilti, priimti ir gyti.

Švęsdami nesėkmes, kartą per savaitę jas aptardami ir pamąstydami, ko iš to išmokome, gerokai suartėjome ir į naujus iššūkius neriame drąsiau.

– Koks jausmas būti knygų autore? Kas nors pasikeitė gyvenime pasirodžius knygoms?

– Povilas mane kartais pavadina rašytoja, o aš vis raukausi. Sakau, kad gal turėčiau tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nare ar dar kažkuo, kad taip vadinčiausi. Gal ir keistai nuskambės, bet, tarkim, Semčiukai man atrodė kaip kažkas, kas nužengė iš kitos planetos, o aš buvau tik informaciją perduodantis kanalas – rašymo proceso beveik nepamenu. Buvau apimta visiško transo. Bet didžiausia dovana, kurią man davė knygos, yra žmonės. Jų emocijos, laiškai. Suvokimas, kokį stiprų ir didelį palaikančių žmonių ir skaitytojų būrį turiu. Tai neįkainojama.

– Savo laidoje „Laimės dieta“ savotiškai tyrinėjate laimę. Ar tai sunkus darbas? Kodėl ėmėtės būtent tokios laidos? Kas jums yra laimė? Gal žinote, kaip ją rasti dar neradusiems?

– Sako, kad laimė yra tuomet, kai neklausi savęs: „Ar aš laimingas?“ Man laimė yra mėgavimasis buvimu, ne turėjimu. Priklausymo jausmas, prasmės darbuose jausmas. Džiaugsmas dėl mažų dalykų. Dėkingumas. Ši LRT radijo laida ir tinklaraštis gimė grįžus iš Balio salos. Jos gyventojai gerokai perkrovė mano suvokimą apie tai, kad žodis „laimė“ turi atkeliauti su žodeliais „kai arba jei“. Laimė tiesiog yra. Visada. Tai nėra tas pats, kas džiugesys. Ji sunkiai egzistuotų be liūdesio. Ir ji gyvena kiekviename mūsų. Tik reikia rasti būdų ją pažadinti. Gal pirmiausia atsigręžiant į save. Paklausiant savęs: kaip tu šiandien jautiesi? Kaip galiu sau padėti? Ką padaryti, kad neigiamos situacijos nepasikartotų, o pozityvios – kartotųsi dažniau? Paklausiant: aš tai darau, nes noriu, ar dėl to, kad reikia? Reikia man ar kitam? Apie ką aš svajoju? Kodėl bijau? Ar ta baimė mano? Ar ji nusižiūrėta ir išmokta? Ar aš galiu būti 100 proc. tikras, kad mano nuogąstavimai ar praeities scenarijai pasitvirtins? Laimei daug įtakos turi sąmoningumas. Radikali atsakomybė už tai, kaip išnaudoji laiką, su kokiais žmonėmis jį leidi, kokią informaciją įsileidi vidun. Laimė – tai raumuo. Radijo laidoje daug apie tai kalbame. Iš visų pusių. Su pačiais įvairiausiais pašnekovais. Aš noriu, kad kiekvienas rastų savo raktą į šypseną. O jo ieškoti daug smagiau nei raktų pragaran.

– Pinigai, gauti už knygą „Semčiukai“, keliaus į Appy foundation labdaros ir paramos fondą. Papasakokite apie jį – kodėl, kam, ką pavyko ar planuojate nuveikti?

– Labdaros fondą įsteigėme, kai Lunai suėjo dveji. Tuo metu dar nežinojome, kokie turi būti fondo tikslai, bet žinojome, kad jis bus skirtas Lietuvos ateičiai ir tam, kad mūsų dukra pajustų laimę duoti ir padėti, nieko neprašant ir nesitikint mainais. Norėjome, kad tai būtų kitoks fondas. Norėjome ne prašyti ar rinkti, o kurti produktus, už kuriuos sumokėtos lėšos atitektų labdarai. Su „Laiminga knyga“ taip pat – žmogus įsigyja rinkinį, dvi vienodas knygas skirtingais viršeliais. Viena tau, kita – žmogui, su kuriuo nori dalytis laime. Tad vienu metu rūpiniesi savimi, džiugini artimą ir aukoji laimingesnei Lietuvai. Viskas, kuo mes prekiaujame APPY.lt, gaminta mūsų artimųjų: Lunos piešiniai, draugų kvapai, smilkalai, aksesuarai. Tai viena vieta, kurioje – mums brangių žmonių hobiai, laisvas laikas. Norime taip įsiprasminti ir savo duoklę, už surinktas lėšas kurti dirbtinio intelekto technologijas, žmonių elgsenos pokyčių priemones, padedančius stiprinti ne tik kūną, protą, bet ir emocinę sveikatą.

– Rimante, kuriate internetinį laimingo gyvenimo būdo žurnalą "Laimės dieta". Šiomis dienomis, kai sveikinsime vieni kitus su šv.Kalėdomis ir Naujaisiais, bene dažniausiai skambės laimės palinkėjimas. Kas, jūsų žvilgsniu, yra laimė ir kaip jos pasiekti?

– Laimė – ne tikslas, o būsena. Pats procesas. Mes labai dažnai orientuoti į kažkokią šviesą tunelio gale, į viziją, kaip bus, kai jau viskas bus gerai, o prieiname tą galą, kalno viršūnę ir suprantame, kad gal pakalnėje buvo daug smagiau, o lipant ir pasikalbėti buvo su kuo, ir gėlių daugiau ant šlaitų augo. Mėtausi metaforomis, bet iš tiesų vadovaujuosi viena taisykle: svarbu tikėti, o ne tikėtis, nes tas, kas tikisi, yra pasmerktas nusivilti. Scenarijai niekada neišsipildo paraidžiui. Nebent filmuose. Bet gyvenime viskas kinta ir keičiasi. Ir pykti dėl to nereikia – tik džiaugtis.

– Nors pagal Pasaulinį laimės indeksą lenkiame Baltijos šalių kaimynus, vis dar gajus įsitikinimas, kad lietuviai – ne itin laimingi žmonės, kad mums būdinga niurzgėti ir skųstis gyvenimu. Pritartumėte tam ar prieštarautumėte?

– Manau, kad mums vis dar gėda didžiuotis savo laime – kad kas nenužiūrėtų, nepradėtų pavydėti, neapkaltintų puikybe. Vis dar laikomės įsikibę savo bėdų, nes nuo jų labai lengva pradėti bet kokį pokalbį: atsidūsti ir dėstai, kokie vaistai brangūs ir koks viršininkas kvailys. Matyt, nelaimės labiau suvienija ir apie jas pletkinti įdomiau (juokiasi). Be to, kad ir ką sakytume, didelę įtaką nuotaikai turi oras, nes nuoširdžiai tikiu, kad jei Lietuvoje būtų klimatas kaip Ispanijoje, mes užkariautume pasaulį. Kita vertus, kartos keičiasi, ir dabar jau matau, kiek šviesių, pozityvių, mylinčių žmonių auga, kaip jie keičia savo tėvus ir senelius. Istorijos įskiepytą nepasitikėjimą žmonėmis, vis kažko blogesnio laukimą, vergo mentalitetą ne taip lengva ištrinti. Bet svarbiausia, kad mes stengiamės.

– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos ir kokias jas kuriate savo dukrai Lunai?

– Man Kalėdos neatsiejamos nuo persivalgymo: valgai tol, kol sutrinka rega (juokiasi). Turbūt didžiausias džiaugsmas būdavo tame ruošimosi procese: man patikdavo padėti mamai, pjaustyti mišraines, kiaušiniu tepti bandeles ir įdarinėti kiaušinius, skaičiuoti dienas, kol iš studijų grįš sesė su broliu. Visada laukdavau, kol tėtis parneš eglutę, ir visada parnešdavo kreivą, mama bardavosi, o jis sakydavo, kad ką – juk graži. Juokiuosi, kad mūsų šeimos Kalėdos be kreivos eglutės – ne Kalėdos. Kol seneliai buvo gyvi, Kūčias visada švęsdavome kaime. Ir dabar be tėvų jų neįsivaizduoju, tad vis migruojame – tai pas mano, tai pas Povilo tėvus švenčiame.

Vadovaujuosi viena taisykle: svarbu tikėti, o ne tikėtis, nes tas, kas tikisi, yra pasmerktas nusivilti.

– Skatinate susimąstyti apie vartojimo įpročius ir prisidėti prie jo mažinimo. Kalėdos tarsi neatskiriamos nuo krūvos dovanų. Kokios jūsų ruošiamos Kalėdų dovanos ir kokios labiausiai nudžiugina jus?

– Jau kelinti metai esame atsisakę Kalėdų dovanų – jas dovanojame tik mažiesiems šeimos gyventojams, o į svečius vežame gero vyno ar kokių nors delikatesų, keliaujame į teatrą ar koncertą. Nesu iš tų, kurie visus metus galvotų apie tai, ką padovanoti, ir planuotų dovanas – jos dažniausiai nugriebiamos paskutinę minutę, vadinasi, ne tokios jau gilios ar prasmingos. Tai kam tuomet išvis jas pirkti? Kai Lunos šiemet paklausiau, ko norėtų iš Kalėdų Senelio, ji atsakė: "Žvaigždės ir širdies, ir dar kelių planetų." Taip kad suprantu, kad su vartojimu mūsų vaikui nekas (šypsosi).

Gretos Skaraitienės nuotr.

– Ar tikite stebuklais, ar jų yra nutikę? Jei turėtumėte galimybę magišką Kūčių naktį sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildys, koks jis būtų?

– Per Kūčias visada buriamės. Man tai tiesiog būtina! Einame į pirtį, visada prausdamasi pagalvoju, ką norėčiau nuo savęs nusiplauti, kokius rūpesčius iš praėjusių metų nupilti vandeniu. Pernai per Kūčias Lunai pasakiau, kad staltiesę, kuri buvo patiesta ant stalo, audė mano babytė, kurios jau nebėra, ir mūsų trimetę tai labai palietė. Visą vakarą ji tą staltiesę glostė, kalbėjosi su ja, o galiausiai atsistojusi rėžė kalbą, kad "Pasaulis yra tobulas, ir mūsų visų darbas yra jo nesugadinti." Tą vakarą visi pajutome babytės buvimą ir tai buvo tikrai stebuklingos Kūčios.

– Kokie jums buvo 2019-ieji? Kuriuos savo sprendimus pavadintumėte sėkme, kuriuos – klaida?

– Metai buvo įdomūs ir pilni iššūkių. Tam tikra prasme turėjau save susikurti iš naujo. Bet ryžtas išeiti iš televizijos ir pradėti kurti "Laimės dietą" pasiteisino 100 proc. Esu laiminga. Kasdien sulaukiu dešimčių dėkojančių žmonių laiškų. Supratau, kad mus riboja tik baimės ir nuostatos, kad nieko nėra amžino ir net įsivaizduojamas saugumas gali subyrėti bet kurią akimirką. Išmokau paleisti. Išmokau sakyti tai, ką jaučiu. Išmokau prisiimti atsakomybę už save – pripažinau, kad tai, kur esu ir kaip jaučiuosi, yra mano pasirinkimų suma. Galiausiai supratau, kad mes nedarome klaidų – viskas yra tik pamokos.

– Esate iš tų žurnalistų, kurie savo jėgas išbandė kuriant turbūt viso įmanomo formato turinį: dirbote ir televizijoje, ir radijuje, rašote tekstus, įrašus socialinių medijų platformose. Daugelį nustebinote stabilų darbą iškeitusi į laisvą samdomą. Vis ieškote savęs?

Kartais reikia tos tuštumos – kaip kitaip atsiras vietos naujiems dalykams ir patirtims?

– Tiesiog noriu būti laiminga. Mes išmokyti kentėti: na, negi dabar darbas teiks malonumą? Neišsigalvok nesąmonių. Moka, nemuša, ir viskas – dirbk ir kažkaip džiaukis. Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonių taip gyvena! Kone kasdien sulaukiu laiškų, kaip noriu išeiti iš darbo, bet bijau. O ar nėra baisiau kasdien 8 valandas daryti tai, kas nesuteikia laimės? Televizijos laida "Klauskite daktaro" man tikrai nebuvo kančia, bet vienu metu pajutau, kad nebeaugu, kad viskas kartojasi ir tampa rutina. Paklausiau savęs, ar įsivaizduoju save tame projekte dar po metų ar kitų, ir atsakymas buvo aiškus – metas skristi. Kurdama aš atiduodu visą save. Noriu būti sąžininga prieš žiūrovus, klausytojus ar skaitytojus ir neapsimetinėti – jie juk man dovanoja savo laiką!

– Jūsų veikla lemia, kad bendraujate su daugybe skirtingų žmonių. Kurios gyvenimo istorijos jus labiausiai nustebino, kurie žmonės labiausiai įkvėpė?

– Nesumeluosiu metų projektu pavadindama straipsnių ciklą "Laimė dirbti", kuriame kalbinu prekybos centrų darbuotojus. Nors nesu iš tų, kurie klijuoja etiketes, vis dėlto visiškai išvengti išankstinio nusistatymo sunku. Bet jau po pirmų pokalbių griuvo visos sienos: supratau, kiek gali išmokyti ir duoti kiekvienas žmogus, kiek kiekvienas mūsų turime daug ko papasakoti ir kaip svarbu yra kalbėtis ir klausytis. Tuomet veriasi širdys ir gyja sielos. O jeigu reiktų išvardyti savo pašnekovų LRT radijuje topą, turbūt jame lyderiautų psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis, aktorius Audrius Bružas ir operos solistas Merūnas Vitulskis – pokalbiai su jais įgavo visai netikėtų ir labai apdovanojančių posūkių.

– Pavasarį žengėte drąsų žingsnį: išvykote su tuomet trejų Luna į kelionę po Azijos šalis. Ką atnešė ši patirtis? Galbūt planuojate panašią kelionę pakartoti ir Naujaisiais metais?

– Tikrai kartosime (šypsosi). Toje kelionėje išaugome visi: išvykome kaip šeima, grįžome kaip komanda. Labiausiai džiaugiuosi kelionėje gimusiomis draugystėmis, kurios nenutrūksta iki šiol. Azija ypatinga, ten suminkštėji, tampi jautresnis – jei džiaugiesi, tai tiesiog sproginėji, jei liūdi, tai skauda visą kūną. Mums, šiauriečiams, besirūpinantiems tik materija, kartkartėmis taip prasimankštinti visai į naudą.

– Ar jūsų namai – jūsų tvirtovė? Kokios yra svarbiausios jų taisyklės? O gal išvis gyvenime neverta laikytis taisyklių?

– Manau, taisyklės dovanoja saugumo jausmą. Būtų nekas, jei visur išjungtų šviesoforus. Taip, Povilas norėtų, kad valgytume tik prie stalo, o ne ant sofos, aš norėčiau atsilaikyti prieš mūsų šunį ir rečiau jį įsileisti į lovą, norėčiau ir daugiau tvarkos, bet seniai supratau, kad bambėjimu dėl buities nieko nepasieksi. Šiemet jo atsisakiau, ir namuose kaipmat prašviesėjo (juokiasi). Lunai nuo mažens kartojame: būk pagarbi, būk naudinga ir būk narsi. Tai trys vertybės, kurios mus lydi visur, nes namai ten, kur šeima.

– Pasibaigus ilgam šventiniam laikotarpiui, daugelį aplanko tuštumos jausmas. Kaip išmokti džiaugtis kasdienybe ir sukurti jos pilnatvę?

– Kartais reikia tos tuštumos – kaip kitaip atsiras vietos naujiems dalykams ir patirtims? Nereikia bėgti nei iš namų, nei nuo savęs. Pabūti vienam kartais yra labai didelė prabanga – reikia tik tą laiką išnaudoti prasmingai: stebint save, galvojant, ko labiausiai trūksta ir kaip tai galėtum pasiekti. Žiema – puikus metas pamilti save, palepinti save, tiesiog pabūti ir ilgiau pamiegoti. Svarbiausia – nenusiskandinti savigailoje ir susitikus draugus nepradėti kalbėti apie nelaimes.

„Aš savo vaikus auginau tokiu metu, kai apskritai nebuvo maisto. Jo reikėjo gauti – bet kokio. Jeigu „išmesdavo“ jautienos kaulų, tai reiškė, kad eidama iš mokyklos stoju į eilę ir už savo 50 kapeikų juos perku. Antraip nebus iš ko virti sultinio“, – pasakoja televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė.

Tuo tarpu kita žinoma televizijos laidų vedėja, kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė sako, kad savo dvimetei dukrai mėsos bando įsiūlyti pačiais įvairiausiais būdais – iš faršo kepa saules arba ant mėsos patiekalo paišo linksmus veidukus. Tačiau jos dukra mieliau renkasi avokadą. Tiesa, R.Kulvinskytė pasakoja, kad jos dukra vos gimusi atsidūrė reanimacijoje, o vėliau mergaitę dėl mažakraujystės grėsmės teko nuolat stebėti medikams.

Dukra vos gimusi atsidūrė reanimacijoje, o vėliau mergaitę dėl mažakraujystės grėsmės teko nuolat stebėti medikams.

Lietuvoje sparčiai plintanti mada vaikus auginti pagal vegetarinės ar net veganinės mitybos principus kelia nerimą medikams. Apie maisto įpročius ir pokyčius LRT TELEVIZIJOS pokalbių laidos „Svarbios detalės“, rodomos ketvirtadieniais 21.30 val., dalyviai ne tik prisimins neseniai Lietuvą sukrėtusį atvejį, kada, kaip manoma, dėl veganinės mitybos į gydymo įstaigą buvo atvežtas nusilpęs kūdikis. Kartais tėvai, saugodami savo vaikus nuo tariamai pavojingos aplinkos, ne tik stipriai perlenkia lazdą, tačiau ir rizikuoja jų gyvybe. Apie tai laidoje kalbės ir sunkiai suvokiamas istorijas pasakojęs medikas sulauks ir emocionalios R. Kulvinskytės reakcijos. „Kaip jūs nepradedat smaugti tėvų, aš nesuprantu. Aš pradėčiau smaugti“, – emocijų nevaldė dvimetę dukrą auginanti R. Kulvinskytė.

E. Mildažytės nuomone, Lietuvoje seniai nebuvo karo, todėl visos naujos mitybos mados yra dėl pernelyg gero gyvenimo. „Kad ir ne dėl karų, o tiesiog dėl klimatinių sąlygų. Jei nebūtų galimybės į Lietuvą įvežti vaisių, daržovių iš kitų šalių? Kas lieka? Koks pasirinkimas? Kitas aspektas, kai pasakojama vaikams, iš ko atsiranda mėsa. O jūs pasakojate vaikams, pavyzdžiui, iš ko atsiranda jų pagalvytės? Arba jų striukės?“ – kalbės E.Mildažytė.

Laidoje „Svarbios detalės“ pirmą kartą viešai ryžosi prabilti ir nusilpusio kūdikio mama. Jokiose televizijos laidose iki šiol nekalbėjusi moteris ne tik pateiks savo versiją, tačiau ir šeimos patirtus išgyvenimus.

Naujoji laidos vedėja, apsilankiusi vienišos senolės namuose, susidūrė su žiauria senų žmonių gyvenimo realybe. Laidos herojės 92-ejų Kazimieros istorija filmavimo metu privertė R. Kulvinskytę nubraukti ne vieną ašarą.

„Atvykau pas ponią Kazimierą, gavusi Vilniaus miesto socialinės paramos centro laišką. Vienišai moteriai namai buvo tapę spąstais, todėl pasiryžau juos padaryti bent kiek saugesnius. Senjorė man papasakojo, kaip namuose ne kartą buvo siaubingai susižalojusi. Kartą ji parkrito duše, lūžusiais šonkauliais gulėjo keturias valandas, kol atėjo socialinė darbuotoja. Sukrečianti Kazimieros kasdienybės istorija mane privertė pagalvoti apie savo močiutę, kuri taip pat gyvena viena, todėl negalėjau sulaikyti ašarų“, – apie laidos filmavimą kalbėjo R. Kulvinskytė.

Pasak profesoriaus Alvydo Unikausko, griuvimai – viena didžiausių grėsmių vyresnio amžiaus žmonių sveikatai, gyvybei ir savarankiškumui. Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad kas trečias 65 metų ar vyresnis asmuo griūva su padariniais ne mažiau kaip kartą per metus.

Skirtingų tyrimų rezultatai rodo, kad griuvimų padariniai yra labai įvairūs – galvos traumos, kaulų lūžiai, o tai sukelia ilgalaikį nejudrumą ar net mirtį.

Apie tinkamiausias priemones apsaugoti senjorus nuo griuvimų, kaip išsivaduoti iš spąstų namuose ir skaudi Kazimieros istorija – laidoje „Klauskite daktaro“ antradienį, rugsėjo 6 d. 17.10 val. per LRT televiziją.

Rimantė – ne naujokė laidoje. Iškalba ir plunksnos grakštumu garsėjanti tinklaraštininkė praėjusį sezoną buvo „Klauskite daktaro” scenaristė, temų autorė. Medicina Rimantei – seniai mėgiama sritis. Neseniai dukrelės Lunos susilaukusi jauna moteris juokauja, kad vien iš savo ir savo šeimos narių ligų galėtų užpildyti pusės sezono laidų turinį.

„Gimus dukrelei supratau, kad kiekviena mama yra šiek tiek daktarė. Dirbdama su profesoriumi, po kurio laiko greičiausiai galėsiu ir oficialius medicinos egzaminus laikyti“, –  šypsosi Rimantė. Ji priduria, kad ypač žavisi laidos partneriu ir negali atsistebėti, kaip medicinos profesorius gali papasakoti visiems suprantama kalba apie sudėtingiausias ligas ir jų gydymo būdus. Viena iš laidos nuolatinių žiūrovių – Rimantės močiutė. „Džiaugiuosi, kad mano močiutė Ema, kuri ne taip dažnai mane mato, dabar mane matys kasdien. Tik baisu, kad jai iš jaudulio sveikata nepablogėtų“, – juokiasi Rimantė.

Pasak „Klauskite daktaro“ kūrėjų, praėję metai parodė, kad pagrindinis laidos tikslas – ne pasakoti apie ligas, o visą dėmesį sutelkti į ligų prevenciją bei sveiką gyvenimo būdą, – pasiteisino su kaupu. Žmonėms svarbu, ką pasakoja laidos vedėjas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius A. Unikauskas. Apie mediko dalinamus patarimus žmonės diskutuoja su bendradarbiais, poliklinikų eilėse, draugų susibūrimuose.

Prof. A. Unikauskas džiaugiasi, kad jo vedama laida įdomi ir reikalinga žiūrovams. „Nuostabu, kad yra grįžtamasis ryšys. Sulaukiu daug žiūrovų laiškų su padėkomis, prašymais patarti konkrečiais klausimais. Stengiuosi padėti kiekvienam.“

Tačiau gydytoją A. Unikauską liūdina, kad Lietuva pirmauja pagal alkoholio suvartojimą bei mirštamumą nuo širdies ir kitų ligų, kurios tiesiogiai susijusios su gyvenimo būdu. „Darome viską, kad puoselėtume supratimą apie pavojingus simptomus, sveikatos tausojimą, ugdytume sveiką gyvenimo būdą, atskleistume naujausias medicinos tendencijas. Didžiuojuosi, kad mūsų laida – vienintelė Lietuvoje, kurioje nebuvo ir niekada nebus vaistų reklamos“, – sako prof. A. Unikauskas.

Pirmadienį vykusio renginio metu, penkios žymios Lietuvos moterys: Ineta Žvagulienė, Akvilina Ubartaitė, Indrė Stonkuvienė, Jolita Vaitkutė ir R. Kulvinskytė Miškinė–Eidukonė susirinko į galeriją „Vartai“ ir atliko performansą, kurio metu tapė sveikos ir laimingos moters portretą.

Pas ginekologą – tik ištikus bėdai

Remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1500 naujų krūties vėžio, 500 gimdos kaklelio vėžio ir 300 kiaušidžių vėžio atvejų. Kadangi reguliariai pas ginekologą lankosi tik nedidelė dalis Lietuvos moterų, neretais atvejais šios ligos diagnozuojamos jau pažengusioje stadijoje.

„Norėdami išsiaiškinti daugiau apie Lietuvos moterų intymios sveikatos įpročius, atlikome apklausą, kuri atskleidė stebinančius rezultatus. Kas antra moteris pas ginekologą apsilanko vos kartą per metus arba dar rečiau. Kas trečia – tik tuomet, kai jau pajunta nemalonius pojūčius, – tyrimo rezultatus vardina renginio iniciatorės farmacijos kompanijos „Orivas“ atstovas Egidijus Petraitis, – būtent tai pastūmėjo pakviesti šias moteris piešti sveikos moters portretą – norime paraginti ir priminti, kad sveikata prasideda nuo profilaktikos. Dėl to bendromis pastangomis turime šviesti visuomenę ir skatinti moteris nebūti abejingoms savo sveikatai.“

Tyrimas taip pat atskleidė, kad net kas dešimta respondentė neketina eiti pas ginekologą pasitikirnti dėl gimdos kaklelio vėžio, toks pats procentas visai neketina eiti pas ginekologą. Taip pat stebina ir tai, kad vienas trečdalis apklausos dalyvių teigė, jog susidūrusios su nemaloniais pojūčiais bandytų gydytis pačios.

Piešiniai – priminimas apie laimę būti sveikai

Piešti susirinkusios moterys teigė, kad būti sveikai – tai didžiulė laimė: „Moterys šiais laikais yra tokios emancipuotos, aktyvios visuomeninėje veikloje, jaučia didelę atsakomybę ir turi daug pareigų, tačiau tai neatleidžia nuo pagrindinės atsakomybės sau: rūpintis savo kūnu. Šiais piešiniais norime priminti, kaip atrodo sveika ir laiminga moteris, ir kaip svarbu reguliariai rūpintis savo intymiąja sveikata. Šie piešiniai skirti toms 40 proc. moterų, kurios nėra pasitikrinusios dėl gimdos kaklelio vėžio, ir toms, kurios pažadintos viduryje nakties, negali pasakyti savo ginekologo vardo,“ – kalbėjo aktorė, televizijos laidų vedėja I. Stonkuvienė.

Renginio dalyviai ne tik stebėjo išskirtinį piešiančių moterų performansą, bet turėjo galimybę išgirsti ginekologės įžvalgų ir patarimų apie moterų intymios sveikatos įpročius, taip pat užduoti rūpimus klausimus. Moterų pieštuose paveiksluose atsiskleidė moteriškumo simboliai: juose dominavo gėlės ir ryškios spalvos. I. Žvagulienė piešė gėlių žiedais nusagstytus ilgus moters plaukus, A. Ubartaitė – gėlių pievą, J. Vaitkutė – moterį su gėlių vainiku, I. Stonkuvienė pavaizdavo mistines moters akis, o R. Kulvinskytė Miškinė-Eidukonė ant drobės piešė lemputę, kuri simbolizuoja moterį, kupiną idėjų.