Šiandien taip jau nėra ne tik dėl to, kad R. Kazlas nešmėžuoja TV ekranuose, nesivaiko pigaus populiarumo, atvirkščiai, tai vienas iš nedaugelio garsenybių, nesusiviliojęs lengvesniais pinigais, nepardavęs savo veido ir vardo, likęs ištikimas kaip uola savosioms vertybėms.

Ir tuomet, spektaklyje „Palata“, buvo matyti, kad režisūros sprendimais aiškiai iškeltos dvasinės vertybės, dėmesys kitai dimensijai, ne buitinei plotmei. Nebuvo abejonių, kad garsiam aktoriui ir režisieriui rūpi dvasinio pasaulio esmė, netgi Anapusybė. Todėl nestebina ir pasirinktas magiškojo realizmo atstovas, puikus rašytojas – Saulius Tomas Kondrotas ir jo apsakymas „1892 metų progreso idėja“.

Taigi nuo pat spektaklio pradžios žiūrovas iš lėto įvedamas į savitą, magišką pasaulį – meninę, teatrinę realybę, kurioje viskas sukasi šiek tiek kitaip nei įprastoje kasdienybėje: stereotipus, buitinį suvokimą reikia padėti į šalį ir, nors pradžioje galbūt ne į viską galima iškart įsikirsti: teatrinės metaforos lyg ir neišsilukštena lengvai ir patogiai, tačiau netrukus visko dėlioti į tvarkingas lentynėles nė nebesinori – užvaldo teatras, jo magija ir jo – kita – realybė. Regis, to ir buvo siekta: kad, užtemus šviesai, dingtų ir įprasto, kasdieniško gyvenimo buitinė dimensija – scenoje imtų (t)vertis magiška realybė, kuri taptų net tikresnė nei toji, kuri liko už durų.

Po kurio laiko visai nepastebimai ėmė dėliotis taškai ant i, plėtotis siužetas, nestokojantis nei dramaturgijos, nei jausmų, romantikos, dvasinių išgyvenimų. „Palatoje“ kaip leitmotyvas figūravo juoda būtybė, o šiame spektaklyje – balta, nes režisieriui, regis, yra svarbu, kad žiūrovas neatitrūktų nuo dvasinio pasaulio, o jei į savąją kasdienybę ir yra pernelyg įklimpęs, gautų progą / galimybę išlaikyti pusiausvyrą, neužmiršti, kad esame ne vien tik kūnas ir merkantiliniai poreikiai. Turbūt tai ir yra teatro pagrindinė misija, tuo jis skiriasi nuo kino, kuris neretai maitina emocijas, teatras gi – sielą. Žinoma, kalbant apie gerą teatrą,  žinoma, būna išimčių, kai atsitinka atvirkščiai.

„1982 metų progreso idėja“ – ypač plastiškas spektaklis, kartais regisi kaip pantomima, net šokis – tuo pats iš savęs tarsi įgyja režisūrinio muzikalumo, drauge atkreipia dėmesį, koks svarbus yra judesys, ir ne tik teatro scenoje (joje turbūt svarbesnis už žodžius), bet ir gyvenime. Apskritai „1982 metų progreso idėja“ verčia pamąstyti itin plačiai – apie tą pačią progreso (ar tikrai progreso?) idėją, laikų kaitą, žmonių santykius, gyvybę ir mirtį, nuoširdumo, atvirumo gėrį, visa tai narpliojant tiesiogiai, realistiškai, siužetiškai, taip pat ir metafiziškai, per metaforas, vaizduotę ir fantaziją.

Dabar pamatę R. Kazlą žiūrovai automatiškai jau nebesijuokia, aktorius ir režisierius yra išsivadavęs iš humoristo šlovės įvaizdžio, tačiau daugelis turbūt nebyliai laukia ir vien R. Kazlui būdingo humoro. Režisierius R. Kazlas nepašykštėjo aktoriui R. Kazlui improvizacijos ir leido įtikinti žiūrovus, kad savitas, savotiškai atpažįstamas (net pasiilgstamas) jo humoras drauge yra nenuspėjamas ir universalus, bet svarbiausia – nelėkštas, ir tai įmanoma tik dėl neabejotino didelio talento. Taigi į spektaklio audinį įpintas kazliškasis humoras ne tik pralinksmina, suteikia spektakliui kvėpavimo, bet ir panaudojamas kaip kontrastas, sustiprinant ir išryškinant dramą, giluminius išgyvenimus, spektaklio humanistinę idėją.

Pagrindinius vaidmenis atlieka puikus duetas: Artūras Sužiedėlis ir R. Kazlas. Kitus vaidmenis kuria: Audronis Rūkas, Taura Kvietinskaitė, Dainius Tarutis, Nerijus Matonis, Dominykas Dabužinskas. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė.

Dainuojamosios poezijos ir bardų festivalis „Akacijų alėja“ jau atradęs savo klausytojus bei atlikėjus, kurie ant scenos paskleidžia tikrą muzikos magiją. Nenuostabu, kad ir šiemet festivalis vėl pritraukė gausų būrį žmonių, patogiai įsitaisiusių ant pledų bei sulankstomų kėdžių ir besimėgaujančių atlikėjų dainomis.

Šiųmetėje bardų scenoje pasirodė ne tik žinomi Lietuvos atlikėjai, bet ir svečiai iš tolimosios Kosta Rikos.

Publika plojimais pasitiko gerai pažįstamą aktorių Rolandą Kazlą, kurio dainuojamosios poezijos atlikėjo karjera prieš dešimtmetį prasidėjo būtent „Akacijų alėjos“ scenoje. R. Kazlas pasakojo, kad prieš dešimt metų pirmą kartą lipo ant bardų scenos, tada padarė pertrauką, todėl dabar ypač malonu sugrįžti. Atlikėjas jaukiai vakaro atmosferai kurti pasirinko Roberto Danio eiles.

„Akacijų alėjoje“ klausytojams neįprastu formatu pasirodė ir grupė „Thundertale“, iki tol skambėjusi trankiai. Šį kartą grupės dainos suskambo akustiškai, taip sukurdamos visai naujus muzikinius potyrius.

Nesitikėjau, kad dar vaikystėje išmokti eilėraščiai gali skambėti kartu su muzika.

Ant bardų scenos lipo ir Saulius Bareikis bei Olegas Ditovskis. „Akacijų alėjos“ festivalio gerbėjus atlikėjai šildė virpančiais balsais. Šiemet „Baltojo Nieko dainelės“ atidavė didelę duoklę S. Gedos kūrybai, kurie bardų scenoje suskambo ne tik kaip eilės, bet ir kaip nauji kūriniai.

„Nesitikėjau, kad dar vaikystėje išmokti eilėraščiai gali skambėti kartu su muzika. Man labai patiko“, – susižavėjimo neslėpė kartu su atlikėjais niuniavusi ponia Gražina.

Kiti klausytojai labai laukė galimybės išgirsti Gabrielės Vilkickytės balso tembrą. „Esu girdėjusi tik jos dainų įrašus, gyvai  jos balsas virpa dar labiau, tiesiog gera ant širdies“, – pagyrų negailėjo Ilona.

„Akacijų alėjos“ festivalį užbaigs Andrius Kaniava.

R. Kazlas ne tik režisuoja, bet ir atlieka pagrindinį – paties rašytojo, kuriančio savo „Pasivaikščiojimą“ – vaidmenį. Spektaklis pažymėtas N-16 ženklu, nes maža ką, taip reikia, visi itin jautrūs pastaruoju metu. Galima būtų pažymėti ir N-61, bet kas tada ateis į spektaklį? O spektaklis be žiūrovų, tas pats, kas žiūrovai be spektaklio... Taip, tas pats.

„Eureka! Radau! Štai autorius, tikrai vertas dėmesio ir didžiausios pagarbos!“ – tokia buvo mano pirmoji reakcija susipažinus su Robertu Walseriu, šiuo išskirtinio talento ir nepaprasto likimo šveicarų rašytoju, – sako R. Kazlas. – O perskaitęs jo „Pasivaikščiojimą“, kurį puikiai į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė, supratau, jog tai tikras lobis ir dovana teatro scenai, aktoriams bei žiūrovams. Ir štai jau aštuonerius metus mintyse vaikštinėju po šį kūrinį ir bandau jį pakviesti į sceną. Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas „walseriškas“ žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui“.

„Pasivaikščiojimas“, bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas, iš tiesų vaizduoja jį patį, jo kaip rašytojo ir drovaus, nedrąsaus šio dažnai nedraugiško pasaulio gyventojo būtį. Robertas Walseris, gimęs 1878 metais Bylyje, visą gyvenimą buvo perdėm jautrus žmogus, persekiojamas savų demonų. Jis mirė 1956-aisiais, ilgus dešimtmečius tyliai praleidęs psichiatrijos gydykloje, užmirštas žmonių ir literatūros pasaulio. Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo iš naujo „atrastas“, nors jo labai išskirtine, poetiška proza buvo žavėjęsi jau Robertas Musilis, Franzas Kafka, Walteris Benjaminas ir Hermannas Hesse. „Pasivaikščiojimą“, pirmą kartą išspausdintą 1917 metais, šveicarų literatūros kritikas Eduardas Korrodis dar anuomet pasveikino kaip „linksmą mažą šedevrą: triūslaus dykinėtojo, paprastų žmonių vadinamo – poetu, apologiją“, – rašo apsakymo „Pasivaikščiojimas“ vertėja Rūta Jonynaitė.

„Pasivaikščiojimo“ inscenizacijos autorius, režisierius ir vaikštinėtojas – R. Kazlas. Dar du vaikštinėtojai – Audronis Rūkas ir Dainius Tarutis. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Elvita Brazdylytė. Šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis. Garso režisierius – Aivaras Stankevičius.

Spektaklio „Pasivaikščiojimas“ pirmas parodymas – rugpjūčio 14 d. Palangos koncertų salėje.

Premjera Vilniuje – rugpjūčio 24 d. VU didžiajame kieme, festivalyje „Untold City“.

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio to paties pavadinimo apsakymą sukurtas „Rytojaus vaikas“ sukrečia savo pranašiškumu. Šiandien jau akivaizdu, kad beveik visos mums gerai žinomos antiutopijos, garsiausi fantastiniai kūriniai, tapo realybe, o jei ir ne visai, labai aiškiai nujaučiama netolima ateitimi.

R. Bredberis – vienas iš tokių garsiųjų rašytojų, kuris savo kūriniais prieš kelis dešimtmečius stulbino, stebino skaitytoją, lieka kaip niekad aktualus ir šiandien, o daugelis jo įžvalgų, dabar jau nebeatrodo kaip kažkas iš fantastikos srities.

Apsakymas „Rytojaus vaikas“ vienas tokių pavyzdžių. Ar galime dar kažką pakeisti, ar mūsų likimas jau nulemtas? Ar savo likimą ir ateitį spręs pats žmogus…? Norisi tikėti, jog žmogus, kad ir koks netobulas jis būtų, yra be galo stiprus. Stiprus tuo, kas jam padėjo išlikti iki šiol: protu, atmintimi, intuicija, vaizduote, tikėjimu, jausmais, gebėjimu mokytis, kurti, auginti.

Pats laikas, dabartis, situacija susidariusi šiuo metu pasaulyje tarsi diktuoja, siūlo temas, kelia klausimus, į kuriuos žūtbūt privalės atsakyti šio laikmečio žmogus. Pats svarbiausias ir dramatiškiausias, be jokios abejonės, išlikimo klausimas. Ar mes, žmonės, išliksime? Jei taip, kokie mes būsime? Ar išliksime žmonėmis, ar jau būsime visai kas kita? Koks rytojus mūsų laukia? Dar visai neseniai atrodė, jog demokratiškame pasaulyje gyvenančio šiuolaikinio žmogaus niekuo negalima išgąsdinti, suvaržyti, įbauginti, tačiau dabartis yra kardinaliai kitokia. Baimė, įtampa, nežinia, suvaržymai tapo kasdienybe. Ar į tokią situaciją patekome staiga, ar ėjome, ar buvome vedami palaipsniui? Nelengvus klausimus kelia spektaklio režisierius ir vienas aktorių R. Kazlas.

Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus vis dar turi savo žavesio ir grožio. Tuo nori tikėti ir spektaklio „Rytojaus vaikas“ kūrėjai. Drauge su R. Kazlu futuristinę, tačiau nebūtinai tolimą realybę scenoje talentingai atskleidžia aktoriai Jonė Dambrauskaitė, Paulius Čižinauskas ir Taura Kvietinskaitė. Sterilios, minimalistinės, iki smulkmenų stilingos ir kinematografiškos ateities įspūdį sukūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė. Spektaklio kūrimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Deja, šiais ypatingais metais, kada populiariausi naujagimių vardai – „Virusas ir Pandemija“, „Rytojaus vaiko“ gimimą buvo įmanoma stebėti tik internetu. Tačiau kūrėjai tikisi, kad kitais, geresniais mums visiems, metais, „Rytojaus vaiką“ žiūrovai galės aplankyti jau ir teatro salėse.

Pora išsiskyrė abiejų sutuoktinių sutarimu.

R. Kazlas ir S. Kazliene susituokė 2002-aisiais. Jie užaugino du vaikus.

Pora apie asmeninius santykius niekuomet neatviravo.

Rolando ir Sigitos Kazlų skyrybų prašymas pasiekė Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Pora skiriasi abiejų sutuoktinių sutarimu.

Jau 17 metų jis tęsia profesionalaus meno sklaidos misiją. Festivalis kasmet  pristato originalias programas, suteikiančias galimybę patirti muzikos atradimo džiaugsmą. 

2020 metų programoje bene daugiausia vietos skirta Rytų Europos baroko perlu vadinamam Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansambliui, kuriame skambės net keturi iš devynių festivalio koncertų. 

Dėl sveikatos saugos reikalavimų atidarymo koncertas vyks  ne Tytuvėnuose, kaip įprasta, bet Kelmės švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje, kur klausysimės  Kauno miesto simfoninio orkestro kartu su vienu ryškiausių šiuolaikinių bosų Tadu Girininku ir dirigentu iš Norvegijos Vegardu Nilsenu.

Po Tytuvėnų bažnyčios skliautais skambės įvairaus žanro programos: subtilios senosios muzikos ansamblio „Morgaine” (Lietuva/Vokietija)  “La Virginella” interpretacijos, dedikuotos kunigui ir poetui Ričardui Mikutavičiui, trylika metų gyvenusiam ir dirbusiam Tytuvėnuose.

Nuolatinis Tytuvėnų vasaros festivalio dalyvis ir partneris Lietuvos kamerinis orkestras, šiemet švenčiantis 60-metį, klausytojams pristatys naują programą „Saulėlydžio šviesa”.  Koncerte, kurį diriguos festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas, skambės lietuvių ir italų kompozitorių kūriniai,  solistė – viena garsiausių Lietuvos dainininkių Justina Gringytė.

Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio kiemelyje aktorius Rolandas Kazlas skaitys lietuvių poetų eiles.

Festivalio pabaigos koncerte Tytuvėnuose  klausytojai turės retą progą išgirsti Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą ir smuiko virtuozą Maksimą Fedotovą (Rusija), kurie atliks N. Paganinio ir L. van Bethoveno kūrinius.

Šiemet kamerinius koncertus festivalis rengia Kelmės ir Dabikinės (Akmenės raj.) dvaruose. Kelmėje, kurios istorija glaudžiai susijusi su žydų tautos likimu, bus atkurtas šviesios atminties poetės Vidmantės Jasukaitytės projektas „Šeštasis Dievo įsakymas – nežudyk“, kuriame skaitovo amplua pasirodys perkusininkas Arkadijus Gotesmanas bei pianistas Dmitrijus Golovanovas. Dabikinės (buvusiame Zubovų) dvare po atviru dangumi priešais dvaro terasą skambės styginių ansamblio iš Lenkijos programa „Muzika parke“.

Sakralinėje vietoje – Šiluvos  Jono Pauliaus II aikštėje vyks saksofonų kvarteto „Blattwerk“ koncertas, skambės J. S. Bacho, C. Saint-Saens, G. Faure kūriniai. Raseinių Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje Jono Pauliaus II 100-ąsias gimimo metines pažymės Valstybinio choro „Polifonija“ atliekama programa „Muzika popiežiaus kelyje“.

Daugiau informacijos apie festivalį https://tytuvenaifestival.lt/kalendorius/

Iki jaukių ir smagių susitikimų Tytuvėnų vasaros festivalio renginiuose!

Į kiekvieną koncertą bus parduotas ribotas bilietų skaičius, dažnai mažesnis, nei įprastai žiūrovų surinktų šie atlikėjai. Todėl norintys pasimėgauti puikia lietuviška muzika šiltais rugpjūčio vakarais, kviečiami nedelsti ir bilietais pasirūpinti iš anksto.

M. Mikutavičius festivalyje „Untold City“ pristatys akustinę programą. Ji skambės tik du kartus: rugpjūčio 20 d. – Kaune, Nemuno saloje, o 26 d. – Vilniaus universiteto didžiajame kieme. Festivaliui „Untold City“ jau dabar ruoštis pradėjęs Marijonas sako, kad šie du pasirodymai jam ypač svarbūs. Jie – sugrįžimo į sceną ir įprastą gyvenimą simbolis.

R. Kazlo ir jo grupės „Pakeleiviai“ koncertas-spektaklis „Poetai ateina“ pernai tapo auksiniu „Untold City“ akcentu. Žiūrovų prašymu, nutarta dar sykį parodyti šią, pagal Lietuvos poetų eiles sukurtą, programą būtent festivalio scenoje: rugpjūčio 18 d. – istoriniame Vilniaus universiteto didžiajame kieme ir 27 d. – Kaune, Nemuno saloje.

A. Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ Vilniuje, festivalyje „Untold City“ rugpjūčio 25 d. pristatys pirmąjį žemaitišką albumą „Gervaza dūzgės“. Tai vientisa muzikinė istorija, paremta Platelių krašto padavimais ir legendom, tačiau ji universali ir suprantama kiekvienam mylinčiam žmogui. Nuostabią tikros meilės muzikinę dramą jums papasakos pats Gervazas (Rokas Radzevičius), jo mylimoji Zifrina (Aistė Smilgevičiūtė), puikūs „Skylės“ muzikantai, pučiamųjų grupė, vokalinė vyrų grupė iš Žemaitijos bei kviestinis svečias – aktorius Irmantas Jankaitis.

I. Narkutės pasirodymas „Untold City“ taps didžiausiu jos vasaros koncertu. Festivalinę programą Vilniuje po atviru dangumi ji surengs rugpjūčio 19 dieną. „To vakaro laukiu kaip pasimatymo su sena pasiilgta meile, kaip susitikimo su draugais po 10 metų pertraukos, kaip Kalėdų, gimtadienio ar diplomų įteikimo. Pastarasis palyginimas, beje, labai net į temą, nes festivalis „Untold City“ vyksta fantastiško grožio Vilniaus universiteto didžiajame kieme“, – sako I. Narkutė.

Festivalio organizatoriai ragina muzikos gerbėjus nuogąstavimus palikti nuošalyje, drąsiai planuoti laiką koncertuose bei pasirūpinti bilietais iš anksto. „Rugpjūtis bus tas mėnuo, kada visi galėsime pasilinksminti iš širdies, pamiršę visas negandas. Nemanome, kad būtent vasaros pabaigoje vėl atsirastų kažkokios priežastys, stabdančios koncertų vyksmą, tačiau jei netyčia taip įvyktų, atsakingai pasižadame pinigus už bilietus grąžinti greitai“, – sako jie.

Rumunų kilmės prancūzų dramaturgas E. Ionesco (1909-1994) – absurdo dramos pradininkas ir virtuozas. 1951 metais sukurta „Pamoka“ – puikus šio žanro pavyzdys. Nelogiškas, kupinas hiperbolizuotų dialogų, žaibiškai kintančios jausminės gamos. Visame šiame chaose staiga gimsta daugiasluoksnė prasmė, kuri žiūrovą tarsi nutvilko.

Suvaldyti absurdo pjesę reikia nepaprasto režisieriaus talento, aštraus matymo, ribų praplėtimo ir itin preciziškai išreikštos kiekvienos detalės. Paradoksalu, bet absurdo dramoje kiekviena jų turi prasmę ir neįsigilinus, galima aptraukti migla viską. Riba tarp absurdo dramos ir tikro absurdo tokia trapi, kad balansuoti ties ja drįsta ne kiekvienas.

R. Kazlas ėmėsi šio nelengvo uždavinio ir galima drąsiai teigti: gilus kūrinio suvokimas, dėmesys detalei ir gebėjimas meistriškai žongliruoti emocija sukūrė spektaklį, kuris žiūrovą tarsi įtraukia į savo realybę, nebepaleidžia iki pat pabaigos ir net jam pasibaigus.

„Pamoka“ – itin dinamiška. Nuaidėjus ovacijoms, nevalingai pažvelgi į laikrodį nustebęs, kur gi dingo pusantros valandos. Tai ilgiausia ir intensyviausia gyvenimo pamoka Mokinei, tačiau ji neprailgsta žiūrovui.

Patekęs į absurdo dramos pasaulį, patenki ir į savo paties emocijų sūkurį. Iš ten aktoriai meistriškai ištraukia pačias skirtingiausias: nuo prunkštelėjimo dėl netikėto žodžių žaismo iki krūpčiojimo kaskart čerkštelėjant žirklėms.

„Pamoka“ – trijų kuriamas pasaulis. R. Kazlo kuriamas Mokytojas – grakštus, perdėm mandagus ir naivokas, „Pamokos“ metu po truputį atversiantis savo žvėries pusę. (Bukumas atidaro blogio skrynią…) Tauros Kvietinskaitės Mokinė – negrabi ir ne pati stropiausia. „Minimumas pastangų, maksimumas rezultato“ – labai pažįstama formulė. Tiesa, kartais nesuvokianti elementarių dalykų, ji nušvinta nepaaiškinamu genialumu, o tai siutina mokytoją ne mažiau nei kvailumas. Ar nesate sutikę suklydusio mokytojo, kuris negali pakęsti, kad mokinys teisus?

Judviejų, iš pradžių padorumo skraiste pridengtą, vėliau išties nuožmią dvikovą be taisyklių stabilizuoti bando įspūdingo stoto Audronis Rūkas, kuriam skirtas „budinčio personalo“ vaidmuo tik skamba paprastai. Šis laikas nuo laiko pasirodantis personažas – tarsi pranašas, kiekviename mūsų slypintis sąžinės balsas ir blaivus protas neleidžiantis situacijai tapti nebekontroliuojama.

O kova tarp savo esybe priešingų polių – „mokytojo“ ir „mokinio“ – tokia emociškai galinga, kad kartais stebėdamas jauti ją beveik fiziškai. Ypač kulminacinėje scenoje, kai Mokinė desperatiškai kartoja „skauda“.

„Pamoka“ – labai intuityvus spektaklis. Užuot supratus – reikia jausti, užuot mąsčius – pasiduoti pirmai į galvą šovusiai minčiai. Inspiruota to, kas vyksta scenoje, ji būna pati teisingiausia. Ir dar: reikia pasikliauti nuojauta, o ji nevalingai apsėda vos mokytojui pasirodžius scenoje…

Šviesų manipuliacijos ir muzika tik dar labiau stiprina tai grėsmingai lengvabūdišką, tai apgaulingai šmaikščią, tai makabriško estetizmo kupiną „Pamokos“ nuotaiką. Scenos nei Mokytojas, nei Mokinė nepaliks iki pat pabaigos, o tai – didžiulio aktorių profesinio, dvasinio ir fizinio pasirengimo reikalaujanti spektaklio eiga.

Scenografės ir kostiumų dailininkės Neringos Keršulytės sukurta aplinka nebrėžia jokios ribos režisieriaus raiškai. Todėl nenustebkite: „Pamokoje“ telpa ne tik aritmetika, lingvistika ir filosofija, bet ir daug daugiau…

„Pamoka“ vyks, tačiau bilietai jau išparduoti: vasario 8-9 d. ir kovo 8 d. – Kaune, vasario 10 d. – Alytuje, 12 d. – Širvintose, 22 d. – Utenoje, 28 d. – Marijampolėje, 29 d. – Rokiškyje, kovo 1 d. – Panevėžyje.

Šiuo metu bilietus dar galima įsigyti į „Pamoką“ vyksiančią: vasario 23 d. – Klaipėdoje, kovo 4 d. – Tauragėje, 5 -6 ir 30-31 d. – Vilniuje, 9 ir 26-27 d. – Kaune, 29 d. – Panevėžyje, balandžio 2 d. – Plungėje, 9 d. – Radviliškyje, 16 d. – Anykščiuose, 18 d. – Marijampolėje, 20 d. – Alytuje, 23 d. – Birštone, gegužės 8 d. – Ukmergėje, 17 d. – Utenoje.

Daugiau nei tūkstantis žiūrovų susirinkę į Klaipėdos Žvejų rūmų salę atėjo pažiūrėti būtent spektaklio. Per klaidą užsukusių nebuvo. Žinantiems garsiąją E. Ionesco pjesę „Pamoka“, buvo labai nekantru pamatyti šį 1951 metais parašytą klasikinį absurdo dramos kūrinį Rolando Kazlo akimis.

„Pamokoje“ susitiko trys labai saviti, įdomūs, skirtingų kartų aktoriai: Taura Kvietinskaitė (mokinė); išraiškingasis aktorius Audronis Rūkas (budintis personalas) bei mokytojo vaidmenį kuriantis spektaklio režisierius – Rolandas Kazlas. Spektaklio kostiumų dailininkė ir scenografė – Neringa Keršulytė, šviesų dailininkas – Rimas Petrauskas. Vien tik žinant aktorius, buvo galima laukti netikėto pjesės pateikimo.

„Pamoka“ tapo ir tikėtu, ir netikėtu spektakliu. Atrodo šie du jausmai negalėtų apibūdinti to paties kūrinio, bet turbūt tame ir slypi genialiai atskleista absurdo esmė – nesuderinami dalykai be trikdžių dera R. Kazlo „Pamokos“ metu.

Skaičiusieji Ionesco pjesę ir susipažinę su jo kūryba, galėjo įvertinti Rolando Kazlo režisūrinį gebėjimą išlaikyti kūrinio esmę, tačiau tuo pačiu paversti jį savitu ir nelyginamu su kitais. Tokiu, kokio niekada nenuspėtum iš anksto.

T. Kvietinskaitės Mokinė – įžūloka mergiotė pradžioje prie lentos besidaranti selfius (R. Kazlas pjesę taikliai ir saikingai adaptavo šių dienų pasauliui) pamokos pabaigoje maldaus, kad košmaras, į kurį įtraukė jos pačios neišmanymas, liautųsi.

(E. Jankausko nuotr.)

A. Rūkas, kuris tarsi pranašas pasirodo kertiniais pamokos momentais – lyg ir visos šios makabriškos istorijos balansinė ašis: antrame plane veikiantis mokytojo padėjėjas, sargas, šešėlis. Galima sakyti – jo sveikasis protas.

Grakštus baleto žingsneliu po sceną skrajojantis R. Kazlo Mokytojas jau pačioje pradžioje pasirodo su grėsmingai čarškančiomis sodininko žirklėmis. Negeras ženklas tiems, kas nori gauti diplomą, o ne žinių. Tačiau dinamiškos „Pamokos“, kuri tarsi tornadas ritasi nuo aritmetikos iki lingvistikos, metu protarpiais tas žirkles primiršti.

Mokytojas toks chameleoniškai nenuspėjamas, per pusantros valandos pamoką pademonstruojantis, ko gero, visą žmogiškąją jausmų skalę, kintančią, kaip ir pridera absurdo spektaklyje – neprognozuojama linkme nežmonišku greičiu.

Paaiškinti absurdo dramos nei reikia, nei įmanoma. Jei bandysi nuosekliai analizuoti „Pamoką“, ko gero, gali išprotėti ir vis tiek nesurišti galų į jokią loginę grandinę. Bet juk tame ir slypi pjesės esmė – nemaldomas kiekvieno mūsų noras gauti paaiškinimą: iš mokytojo, politiko, dvasininko. Ieškojimas „atsakingo asmens“, kuris viską pavers suprantamu ir lengvai

suvirškinamu. O tokio nei šiame spektaklyje, nei juolab gyvenime, nėra. Tačiau ir tokių Mokytojų, kurie nori jus išmokinti visko net prieš jūsų norą ir paversti kiekvieno gyvenimą nesibaigiančia „pamoka“ irgi netrūksta. Kaip rodo žmonijos istorija, tokie būna net labai pavojingi. Todėl nuostabu stebėti, kaip šis amžinas daugiabriaunis filosofinis mokytojo ir mokinio krūvių susidūrimas taikliai parodomas „Pamokoje”.

Stebėti, nebandyti paaiškinti, o tik atsiduoti momentinėms emocijoms. Taip, ko gero, geriausia žiūrėti „Pamoką”. Ta užklumpanti emocijų skalė: nuo prunkštelėjimo dėl vykusio žodžių žaismo iki vos vos užgniaužto išgąstingo riktelėjimo „Pamokai“ per sekundę pakrypus labai netikėta linkme ir yra spektaklio didžiausia dovana kiekvienam žiūrovui. Tada, kai nustoji analizuoti, šiame absurde staiga gimsta daug daugiau prasmės nei galėjai logiškai išmąstyti.

Ir pabaigai – šiek tiek spoiler alert: „Pamokoje“ bus ir futbolo, ir biliardo, ir fechtavimosi, ir koridos... Bus šuo, beždžionė ir... varnų choras. Skamba, intriguojančiai ir kiek absurdiškai? Patikėkit, taip ir yra.

„Pamoka“ vyks: sausio 25 d. – Birštone, vasario 1 d. – Vilniuje, 3 d. – Panevėžyje, 8 ir 9 d. – Kaune, 10 d. – Alytuje, 12 d. – Širvintose, 22 d. – Utenoje, 23 d. – Klaipėdoje, 28 d. – Marijampolėje, 29 d. – Rokiškyje, kovo 3 d. – Tauragėje.