R. Požerskis atkreipia dėmesį į mūsų visuomenei, jos puoselėjamoms vertybėms įtaką darančius agresyvių medijų ir menininkų kūrinių triukšmus ir šiukšles.

„Fotografija XIX a. vaizduojamajai dailei išspyrė taburetę iš po kojų ir ji vis dar kratosi kartuvių kilpoje“, – sako R. Požerskis. Dailininkai, pasak jo, ėmė klaidžioti žmogaus pasąmonės labirintuose ir ieškoti meno grynumo abstrakcijoje.

XX a. 7-ąjį dešimtmetį meno kritiko Germano Celanto apibrėžto meninis judėjimo „Arte Povera“, neigiančio nusistovėjusios kultūros turtus, atsižadančio visko, kas gražu, protinga ir gera, pasekėjai, kartu su „Junk Art“ kūrėjais, meno objektais paverčiantys kasdienius daiktus, VDU profesoriaus žodžiais, į muziejus ir galerijas tempia šiukšles ir triukšmą.

Organizatorių nuotr.

Anot R. Požerskio, šios koncepcijos finansuojamos kaip bankrutavę bankai. „Triukšmų menas nehumanizuotas, bedvasis produktas, užsienietiškų sąvokų ir koncepcijų karstas. Triukšmai sukelia atminties trūkinėjimą, loginio suvokimo trikdžius ir trukdo susikaupti. Triukšmo menas sukelia moralinių vertybių destrukciją. Išbalansuoja jausmų ir mąstymo pusiausvyrą. Triukšmo meno prigimtis – persisotinimas menu ir meno kraujomaiša“, – anot fotomenininko, triukšme nėra vietos žmogaus dvasios skrydžiui ir ežero pakrantės pavasario ryto garsams.

Triukšmų ir šiukšlių duobėse paskendęs menas deformuojasi, praranda laiko ir prasmės orientaciją. Triukšmas iškreipia meno prigimtį.

Triukšmai sukelia atminties trūkinėjimą, loginio suvokimo trikdžius ir trukdo susikaupti.

„Nehumanizuotame triukšmų pasaulyje neliko vertybinių pamatų. Užgriuvus triukšmams ir skystoms šiukšlėms, tampi meno šiukšlyno dalimi. Triukšmų pasaulyje užprogramuota harmonijos ir grožio baimė“, – konstatuoja R. Požerskis. Anot jo, šiame destrukcijos meno fone talentingi autoriai niekinami, nes jie triukšmams atsparūs: „Triukšmo fone vidutinybėms saugiau slėptis tarp vidutinybių. Moralinės destrukcijos rezultatas – meno projektų naratyvų nuobodulys. Šiukšlėse paskendusi savigarba.“

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir videokūrinys sukurtas naudojant 8 mm kino medžiagą, kurią R. Požerskis filmavo 1967–1973 m., prieš pasukdamas į fotografijos meno aukštumas.

Kas? R. Požerskio paroda „Triukšmai ir šiukšlės“.

Kur? VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas).

Kada? Atidarymas balandžio 30 d. 17 val. Veiks iki gegužės 20 d.

Pirmoji bendra paroda tapo naujo jų gyvenimo kelio, pašaukimo atradimu ir ypatingo ryšio tarp kūrėjų, svarbios draugystės gimimu. Apie draugystę su V. Šonta (1952–1992), prisiminimus ir neužmirštamas patirtis – pokalbis su R. Požerskiu.

– Kaip atrodė pirmasis jūsų susitikimas ir bendradarbiavimo pradžia? Kaip ir kada gimė idėja surengti bendrą parodą?

– Vienas svarbiausių gyvenimo momentų yra surasti save: kas tu esi, ko nori, ko sieki, atrasti savo profesiją. Nes jei dirbi tik dėl pinigų, iš reikalo, tai galima prilyginti katorgai. Radęs savo pašaukimą, mėgaujiesi tuo, neskaičiuoji laiko ir energijos, nes viskas, ką darai suteikia džiaugsmo ir prasmės tavo gyvenimui. Mano ieškojimai prasidėjo studijuojant Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, kai suvokiau, kad elektriko-inžinieriaus darbas – ne man. Tai logikos, stipraus pareigos jausmo reikalaujantis darbas, kuriame turi spręsti kitų gamyklų, įstaigų problemas... Po Kalantos įvykių, kai buvau suimtas ir skausmingai mokomas mylėti tarybų valdžią, suvokiau ir savo pilietiškumą, kad turiu ką nors pasakyti, palikti savo pėdsaką, parodyti, kad egzistuoju ir noriu savo apmąstymus pateikti pasauliui, nusipelnyti darbais, veiksmais.

Su V. Šonta 1973 m., per studentų dieną, mus supažindino bendrakursis. Jau tada pajutau, kad tai draugas, su kuriuo galiu pasiekti savo svajones, įgyvendinti kūrybines vizijas ir save įprasminti. Tądien nutarėme surengti parodą ir šis sprendimas tapo mano gyvenimo lūžiu, padariusiu mane tokį, koks esu šiandien. Ši paroda, vykusi 1973 m. gruodį, tapo atskaitos tašku. Mūsų fakultete patalpų nebuvo, tad nuotraukas eksponavome šalia esančiame Automatikos fakultete. Taip prasidėjo bendras mūsų kūrybinis kelias...

Romualdas Požerskis. Kelionė prie jūros, 1973 m.

Kartą su Virgiu nuėjome į Tarybų Sąjungoje gerai žinomą fotoklubą Kaune, Kęstučio gatvėje, kuriame išsiugdė tokie modernios fotografijos grandai kaip Aleksandras Macijauskas, Vitas Luckus, Vitalijus Butyrinas, Jonas Kalvelis ir kt. Atėjome į šį susitikimą tikėdamiesi išgirsti kūrybinį pokalbį, bet jame buvo kalbama daugiau apie techninį išpildymą... Šiame klube fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Algimantas Bareiškis pakvietė mus į A. Macijausko 1974 m. sausio 7 d. „Nemuno“ redakcijoje organizuotą susitikimą. Po susitikimo jis įtraukė mus su Šonta į kūrybinę veiklą ir startavome...

Virgilijus kaip asmenybė buvo labai draugiškas, artimas žmogus, visada žiūrėdavo tiesiai į akis, užduodavo daug atvirų klausimų. Mus siejo bendra pasaulėjauta, meno istorijos suvokimas, išsilavinimas literatūroje, muzikoje, tad ir pajautimas, kad turime būti fotografais, gimė kartu. Jauniems menininkams svarbu rasti savo bendraminčių, kurie kartu rengtų projektus, parodas, kūrybines išraiškas ir save rodytų. Mums pasisekė, kad radome vienas kitą.

– Kokia meninė vizija vienijo jūsų darbus? Gal galėtumėte papasakoti apie vykusios parodos koncepciją?

– Fotografijos paroda, mūsų suvokimu, buvo labai mėgėjiška. Rodėme tai, ką turėjome... Mano fotografijos – iš kelionės motociklu Žemaitijoje, kryžiai, fotografavau save, landšaftą, o Šontos – montažai: mėnulis, kopos, landšaftai, bet atrodė labiau kaip vizijos, sapnai. A. Macijauskas, kaip mūsų mokytojas, sakė geriau studijuoti pačią gamtą, prigimtį, žmones – pasaulį, kuris egzistuoja aplink, o ne egocentrišką, kuriame gyvename tik patys. Taigi mes su Šonta motociklu pradėjome kelionę po Lietuvą. Virgilijus, pamatęs vieną peizažą, kuriame man nieko nebuvo – nei šviesos, nei objektų, vėliau sugebėdavo atspausdinti fantastišką fotografiją. Jis turėjo subtilų matymą… Man geriau sekėsi fotografuoti žmones, įvykius, judesį, o jo pasaulis buvo ramesnis, tylesnis, intymesnis. Tačiau mes vienas kitam netrukdėme, nekopijavome vienas kito.

Romualdas Požerskis. Virgilijus Šonta, 1974 m.

– Ar turite prisiminimų, atmintyje įstrigusių istorijų, apie parodą, kūrybinį procesą ir per jį atsiskleidusias asmenines savo ir kolegos savybes, įspūdžius?

– Mes su šeimomis kartu atostogaudavome ir keliaudavome. Pamenu, 1976 m. gavome komercinį užsakymą iš Maskvos – nufotografuoti turistines Sovietų Sąjungos vietas. Užsakymas buvo sudėtingas, keliavome pusantro mėnesio, viename mieste užsibūdami vos keletą dienų. Aplankėme tokius miestus kaip Kazanę, Volgogradą, paskui Vidurinę Aziją – Chivą, Bucharą, Tian Šanio kalnus, Karakumų dykumą, vėliau Baku... Per šį laiko tarpą kelis kartus susipykome ir vėl susitaikėme. Tai buvo labai atsakingas, profesionalus darbas, su geriausiomis medžiagomis, įranga. Vėliau Šonta fotografavo Uralo kalnus, Vladivostoką, Kamčiatkos geizerius... Visas pasaulis jam buvo namai. Galbūt todėl, kad jo tėvai gimę Amerikoje. Po karo, jau gyvendami Lietuvoje, jie norėjo gauti Amerikos pilietybę, bet nepavyko, tad Šonta gimė Lietuvoje. Įdomus sutapimas, kad mano tėvas ir jo mama mokėsi toje pačioje gimnazijoje, tad mudu su Šonta tarsi surišti jau nuo seno.

1989 m. per Vokietiją, Liuksemburgą žiguliu keliavome į Paryžių. Ten mus turėjo pasitikti lietuvių dailininkė, turėjusi studiją Paryžiuje, tačiau nuvykus su ja susisiekti nepavyko ir mums teko miegoti automobilyje. Nuotaikingas prisiminimas, bet viskam išsisprendus mūsų darbai buvo eksponuojami ir čia, atvežėme katalogų, kartu ši kelionė leido susipažinti ir su Europos kultūra. Atsivėrus sienoms, 1988 m., susitikę Niujorke, Volstryte, nusipirkome vyno ir išgėrėme jį ant Bruklino tilto.

Grįžtant prie 1973 m. parodos, jau po pusmečio mūsų darbai buvo atrinkti ir priimti į tarptautines fotografijų parodas, išspausdinti kataloguose. Šonta buvo labai techniškas ir siekė tobulumo. Net užsienio ekspertai stebėjosi, kaip idealiai techniškai jis spausdino juodai baltas fotografijas. Ir mane jis uždegė siekti aukščiausios kokybės.

Kelyje: R. Požerskis ir V. Šonta Karpatuose 1974 m. / R. Požerskio asmeninio archyvo nuotr.

Šontos mirtis mane labai sukrėtė. Jo žūtis – didžiausia netektis moderniai Lietuvos fotografijai. Būdamas pas mane studijoje, jis sakė, kad gyvendamas Amerikoje pradėjo sapnuoti mirtį, jautė baimę, grėsmę, tad grįžo į Lietuvą, o čia toji mirtis jį ir atsivijo... Šonta buvo šiuolaikiškas fotografas, o man artimesnė klasikinė fotografija. Virgilijaus kūryba – nuolatinis judėjimas, jis dirbo su visais žanrais – socialinis reportažas, liaudies menininkų portretai, natiurmortai, aktai, peizažai. Turbūt pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti infraraudonųjų spindulių juostelę, kuri jautri ne šviesai, bet šilumai. Vienas pirmųjų rankomis pradėjęs dažyti nuotraukas, kūrė sudėtingų spalvų viražus. Aš fotografavau vaikus ligoninėje, o Šonta – mokykloje vaikus su psichikos ir fizine negalia. Ši tema socialiai labai atsakinga, reikalaujanti gilių moralinių nuostatų, etinės distancijos, Šonta visa tai buvo įvaldęs.

– Kaip ši draugystė paveikė jūsų asmeninę kūrybą? Ar galima teigti, kad jūsų bendra sąveika tapo postūmiu šiandienių dialogų atsiradimui, naujam kūrybiniam požiūriui? (Lapkričio mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ veikė R. Požerskio ir Monikos Požerskytės-Kalvelės paroda „Netikėtas dialogas. Moterys“, vėliau galerijoje „Aukso pjūvis“ jiedu surengė parodą pavadinimu „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“)

– Man visada patiko su kolegomis rengti bendras parodas. Kartu su Romualdu Rakausku fotografavome ir išleidome fotoalbumą „Žalgirio vyrai“, vėliau su Rakausku ir su Macijausku trise fotografavome vieną modelį. 2003 m. lapkričio mėnesį Niujorke buvo atidaryta mano ir niujorkiečio Geoffrey Berlinerio bendra fotografijų paroda. Šie darbai yra dviejų žmonių vizualinis pokalbis...

Paryžiuje sakoma, jei kavinėje bendrauja du žmonės ir jų nuomonės sutampa, vadinasi, vienas iš pašnekovų yra melagis ir prisitaikėlis. Artimesnei diskusijai, įdomesniam ir tikresniam pokalbiui reikia skirtingų nuomonių... Mes su Šonta buvome skirtingi – nors ir fotografavome kartu, mūsų darbai nebuvo panašūs. Tai liudija, kad esame laisvi savo rakursu ir turime savitą nuomonę.

Galiu teigti, kad žaisdamas gyvenimą ištraukiau pačią vertingiausią kortą, kokią tik galima rasti kortų kaladėje, ir ta korta yra draugystė su Virgilijumi...

Horizontai: R. Požerskis ir V. Šonta 1989 m. Paryžiuje. / R. Požerskio asmeninio archyvo nuotr.

Iš R. Požerskio dienoraščio

1973 12 13. Šiandien įsimintina diena. Ne, ji nebus pažymėta biografijoje, niekas apie ją nežinos, bet mums su Virgilijum Šonta tai pakilimo iš beprasmybės diena.

Su Virgiu norim atidaryti savo parodą. Tai nuostabu, mes įžengiame į naują pakopą. Mes jau turime ką parodyti kitiems žmonėms. Mes tyrinėjame grožį, stengiamės jį pažinti, užfiksuoti ir parodyti. Žinoma, mūsų lygis yra labai žemas, techninis atlikimas baisus, meninis lygis dar šlubuoja. Bet mes nenusimenam, viskam yra laikas, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar kilsim aukštyn, dirbsim, galvosim. Tai nuostabu.

1973 12 18. Atidariau parodą. Valio!!! Triskart valio!!! Mudu su Virgiu Šonta savo pasiekėme ir eksponuojame virš 50 nuotraukų. Tai didžiulis mūsų laimėjimas ir atminimas visam gyvenimui. Dabar mes privalome pereiti į naują aukštį, ir žymiai techniškiau bei meniškiau. Valio!!!

1973 12 19. Mane labiausiai sukrečia kišimasis į žmogaus asmeninę laisvę.

Kas? Paroda-mugė „V. Šontos ir R. Požerskio debiutinės parodos 50-metis“. Dalyvauja R. Požerskis ir menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Gruodžio 19 d. 17.30 val.

Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė-Kalvelė nėra kūrybinis tandemas įprasta prasme, nes abu autoriai plėtoja savitas menines trajektorijas ir daro tai skirtingais būdais. Tačiau nebe pirmus metus rengia bendras parodas, drauge leidžia fotografijos knygas, kuriose atskleidžia savo požiūrius į panašaus spektro temas, atsiduriančias jųdviejų fotoobjektyvo epicentre.

Tolimų kelionių refleksijos, gamtos ir žmogaus įvairovės horizontai, reklaminės ir užsakomosios fotografijos viražai ar pribloškiantys JAV alternatyvaus meno festivalio „Degantis žmogus“ įspūdžiai, – tai viso labo kelios šiems kūrėjams bendros temos. Ką tik pasibaigus jųdviejų parodai „Netikėtas dialogas. Moterys“ (VDU galerija „101“) VDU Menų fakulteto profesorius R. Požerskis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų katedros docentė M. Požerskytė-Kalvelė vėl atveria duris kitam dialogui – šįkart galerijoje „Aukso pjūvis“ žengdami į gamtos valdas.

Tai, kas matoma tik iš viršaus. R. Požerskio fotografijose matome salas. Iš aukštai, pasitelkus droną, užfiksuotos įspūdingos sausumos konfigūracijos, pasklidusios įvairių Lietuvos regionų vandenyse: Zarasų krašte, Platelių, Veisiejų ežeruose ar kitur. Priešais akis ryškėja gyvūno ar vandens lašo pavidalai, širdies ar plaštakos kontūrai – autorių sudominę ir efektingai išryškinti salų vaizdai, turintys asociatyvinių galių.

Monika Požerskytė-Kalvelė. Natiurmortas. Iš ciklo „Life of Still Life“ (2017–2022).

Alegoriško estetizavimo dimensiją įgavęs ciklas menininko vystomas jau keletą metų ir turi sąlytį su reklamine, Lietuvą pristatančia fotografija. R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala. Parinkdamas detales, erdves ir rakursus, atrasdamas ypatingą apšvietimą ar kolorito sąskambius, menininkas atidengia paprastai nematomas salų formas, povandeninius sąžalynus, netikėtą augalijos ritmiką. Kartu jis sumaniai režisuoja žiūrovo patirties trajektorijas, augindamas atpažinimo džiugesį ir vis didėjančią atradimų nuostabą. Balansuoja ieškodamas susitikimo tarp gamtos trapumo ir jos gyvasties amžinybės, tarp antropocentriško žvilgsnio į natūraliąją aplinką ir to, kas žmogų peržengia. Kaip stulbinantis objektas salos stebimos ant dosnaus gamtos „stalo“: kol – virsdamos beveik debesimis į vandenį nusileidusiame danguje – jos tampa katarsio salomis.

R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala.

Tai, kas matoma tik įsižiūrėjus. M. Požerskytė siūlo introspektyvų žvilgsnį į augmenijos objektų pasaulį fotografijų cikle „Life of Still-life“, kurdama savitą poeziją apie natiurmorto gyvenimą. Ne vienus metus plėtojamas menininkės projektas buvo eksponuotas Berlyne ir keliose Lietuvos galerijose. Šių kūrinių kokybę neįprastai keičia techninis faktorius – fotografinio atvaizdo perkėlimas ant medžio plokštės. Tad iš pirmo žvilgsnio jie net primena senuosius realistinės tapybos pavyzdžius, ypač XVII–XVIII a. Nyderlandų mažųjų meistrų kompozicijas, reflektuojančias kasdienybės vaizdus.

Apšvietimo šiluma, sustabdyto momento kontempliatyvioji nata perkeičia Monikos sudėliotus natiurmortus. Matyti, kad fotografę domina ne kompozicinės užduotys, ritmikos ar kolorito paieškos, nors tokia žmogiškoji realybės organizavimo forma darbuose akivaizdi. Svarbiau čia kitkas – per įsižiūrėjimą atveriama portretinė atvaizdo charakteristika. Ir didelis meditacinis jo potencialas.

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Salos“ (2019–2023).

„Kalbu apie netobulybės grožį, laikinumą ir nykimą“, – pabrėžia autorė. Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą. Tik kitame, poetinio žvilgsnio fokuse, atrandančiame gyvybės nuostabumą ir neišsenkančią jos įvairovę. Vystydami unikalias objektų istorijas, atkakliai vengdami unifikavimo, Monikos darbai žiūrovą atveria ypatingai dialoginei dispozicijai: sustabdo pokalbiui, nokina suvokimus, žadina džiaugsmą patirti – ypač leidžiantis į esminį nuotykį, kurį galima pavadinti „Tai yra“.

Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą.

Kalbėdami apie skirtingus realybės aspektus – salas ir augalus, natūralias erdves ir žmogaus transformuojamas teritorijas, naudodami priešingus makro- ir mikrožvilgsnius, netapačias psichoestetines technikas – ištikties ir įtraukimo, abu menininkai turi ir bendrų taškų. Juos vienija fotografijos technologijų išskirtinumas, pagarbi laikysena gamtos atžvilgiu, ugdančioji – žmogaus. Taip pat – gebėjimas rasti gyvybę regimai statiškose pasaulio salose, kuriose nuolat vystosi ypatingas dialogas tarp to, kas aukštai, ir to, kas giliai. Įsiklausyti į šį dialogą žiūrovas kviečiamas ne vien parodoje – abiejų autorių fotografijos pasirengusios pratęsti pokalbį jo namų interjere, mat eksponuojamų kūrinių galima įsigyti.

Kas? Paroda „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2024 m. sausio 7 d.

Autorių požiūriai į šią temą – skirtingi. Vienas garsiausių Lietuvos fotomenininkų Romualdas Požerskis rodo moters kūno grožį, natūralumą ir pateikia kiek surežisuotų situacijų siužetus, o kaip į moteris ir savo darbą žvelgia jaunesnės kartos menininkė M. Požerskytė-Kalvelė, papasakos ji pati.

– Žinome, kad paroda jungtinė – dviejų autorių, šiuo atveju dar ir dviejų kartų. Bendradarbiavimas su kitu menininku gali dovanoti įvairių patirčių. Kaip sekėsi bendradarbiauti, kokių patyrimų turėjote?

– Tikriausiai labai svarbu pasakyti, kad tas kitas menininkas yra tėtis. Tad pats santykis daugiau šeiminis. Toji patirtis dirbti ir kurti kartu su tėčiu man atrodo labai svarbi, todėl labai vertinu laiką, praleistą kartu. Džiaugčiausi dėl kiekvieno žmogaus, jeigu jis turėtų tokią galimybę – ne tik būti, bet ir kurti kartu. Tuo laiku, kai tai darėme kartu, tikrai labai džiaugiausi, nes pokalbiai šeimoje, buityje yra vienokie, o kai pereini prie kūrybos, dalijiesi visai kitokiomis patirtimis. Peržengusi kūrybos ribą sužinojau apie savo tėtį daugiau, nei būčiau sužinojusi tiesiog būdama šeimos rate. Nors ir esame skirtingų kartų, požiūrių, santykis išliko darnus. Aš priimu jo požiūrį ir labai džiaugiuosi, kad tėtis priėmė manąjį. Jeigu nuomonės nesutampa, tai irgi gerai, mes niekada nedarėme dėl to problemų.

Moterys. Monika Požerskytė

– Kaip gimė idėja sujungti jėgas tokiam kūrybos procesui? Kas tapo įkvėpimo šaltiniu? Kaip atsirenkate fotografijų temas?

– Lemtingas įvykis, nuo kurio viskas prasidėjo, – pirma kelionė į festivalį „Burning Man“ 2008 m. Patekti į jį buvo didžiulė tėčio svajonė. Amerikoje turėjau draugę, tad man pavyko suorganizuoti kelionę ir kartu ten nuvykti. Apsilankius ten gimė ir viena paroda, ir katalogas, ir bendras darbas. Dirbome skirtingomis technikomis: aš – su analogine fotografija, fotografavau panoraminiu „Horizont“ fotoaparatu, o tėtis – su skaitmena. Toks buvo pirmasis mūsų susidūrimas... Tačiau jau ir seniau kirbėjo mintis, kad turime nemažai bendrų, panašių temų arba tokių pat, bet labai skirtingai įgyvendintų. Tėtis, man atrodo, kažkada šias mintis garsiai išsakė.

Visa tai išsivystė į bendrą kelerių metų planavimą, dėliojimą ir norą išleisti bendrų darbų knygą, kurioje bus dvylika bendrų temų. Tai temos, kurios vienu ar kitu gyvenimo etapu pasirodė aktualios tiek man, tiek tėčiui. Tai tarsi inspiracijų, galbūt, kaip darbų knyga, parodanti, kaip galima, pasirinkus tokias pačias temas, dirbti absoliučiai skirtingai. Kelerius metus ieškojome tų temų, kurios persidengia, papildo viena kitą arba yra labai skirtingos, bet jas jaučiame vienodai – mus sieja toks pats jausmas, kurį patyrėme kurdami.

Konkrečiau kalbant apie temas, būna tokių, kuriomis kuriant gali ilsėtis. Kaip kad mano natiurmortų temos, kai aš ilsiuosi, pabėgu, kur nebėra žmogaus. Esu vien aš ir natiurmortas, šviesa, nieko daugiau. Yra kitokių temų, kurios atsirado ar jas padiktavo galbūt koks laikmetis, pavyzdžiui, Lietuvos valstybingumo šimtmečio šventimas. Įvardykime tai kaip socialinę temą. Projektas išsivystė dėl stipraus noro asmeniškai prisidėti prie šimtmečio (M. Požerskytė-Kalvelė sukūrė fotografijų seriją „100 metų kartu“, kurioje įamžinti senoliai dalijasi gyvenimo prisiminimais, – aut. past.). Kitos mano temos labiau asmeninės. Kai tuo metu kas nors labai rūpi ir išsakai tai tuo, kuo moki. Taigi, aš išsakau fotografija. Mano kelyje iki šiol didelę dalį užima komercinė fotografija, bet net ir per ją pavyksta pasiųsti savą žinutę.

Užsiėmiau ir spalvota fotografija, mados fotografija, ėjau su europine banga, kuri siūlė daugiau natūralumo, mažiau makiažo, fotošopo. To atsisakiau viena pirmųjų.

– Kaip apibūdintumėte pasiruošimo fotografuoti procesą, ar turite kokių nors ritualų, kurie padeda įsijausti į fotografavimo akimirką? Kokioje aplinkoje dažniausiai renkatės dirbti?

– Iš tikrųjų dabar supratau, kad prieš fotosesiją reikia laiko įsikrauti. Būtina skirti laiko susipažinti su herojumi. Pasidomiu, kaip tas žmogus atrodo, peržiūriu jo nuotraukas, jeigu apie jį nieko nežinau, paskaitau. Labai svarbu pamatyti išvaizdą, tai leidžia apgalvoti šviesą, kompoziciją, tad atėjusi į studiją jau būnu bene viską apsvarsčiusi ir apgalvojusi. Nėra taip, kad, žmogui atėjus į studiją, pradedi vartyti knygas, ieškoti informacijos... Mano pasiruošti trunka kelias dienas, o kartais ir net savaitę. Inspiracija ateina iš knygų ar fotografijos albumų peržiūrų. Tikrai nėra taip, kad susitikimo su žmogumi minutę ateina ir įkvėpimas. Tai  įdirbis, pasiruošimas, bet kai ateini ir viskas vyksta sklandžiai, visi galvoja, kad tai labai lengva, nors taip tikrai nėra.

– Kiekvienoje fotografijoje slypi ypatingas momentas, pagautas objektyvu. Kada ir kaip pajuntate, kad tai būtent tas momentas?

– Fotografuodama žmogų visada žinau, kad yra tas vienas milimetras, kai viskas idealiai tinka: idealus rakursas, šviesa, o pats herojus būna kažkur kitur, nustoja galvoti, kaip atrodo, nebemąsto, kur toji nuotrauka bus naudojama, pradeda galvoti apie kitus dalykus, ir tada yra ta sekundė, kuri fotografuojant atneša atokvėpį. Tuomet ir žmogaus klausiu: „Ar jautėte?“. Sako: „Jaučiau.“ Supranti, kad viskas... Žmogus paleido, pasitikėjo ir nebegalvojo, jam nerūpėjo, kaip atrodė, apie save nebemąstė. Taigi, tai momentas, kurį ne tik pati pajaučiu, bet jaučiu, kad ir kitas kartu pajuto.

– Be galo svarbu užfiksuoti tokias akimirkas, kurios būtų įsimintinos ir įtaigios. Kaip kuriate ryšį su modeliais, kad šie padėtų išryškinti tikrąją asmenybę ir išskirtinumą fotografijose?

– Yra herojų, kurie žino, kur ateina. Būna tokių, kurie ateina pasidomėję apie mane, sako: aš apie jus skaičiau, žiūrėjau, pamenu jūsų patarimus, kaip pozuoti... Kai ateinu pasiruošusi ne tik aš, bet ir fotografuojamas žmogus, šis ryšys sukuria absoliučiai kitokią fotosesiją. Kiekvienas fotografas nori sukurti savitą ryšį, todėl šis abipusis pasitikėjimas byloja apie norą sukurti ką nors prasmingo kartu. Nes man atrodo, kad tai nėra mano vienos šokis. Tai ir to paties žmogaus, kuriam svarbu, ir to trečio, kuris žiūri. Vis dėlto atsiras žiūrovas (šeimos narys, socialinių tinklų naudotojas), kuris matys mano herojaus nuotraukas. Taigi, trečio žmogaus atsakas taip pat svarbus ir reikšmingas.

– Kokius svarbiausius aspektus ir emocijas norite išreikšti fotografuodama asmenybę? Kokia esminė žinutė, skirta žiūrovui, slypi šiose fotografijose?

– Jeigu fotografuoju portretus, apie žiūrovą tikrai negalvoju. Su portretuojamu žmogumi kuriu mūsų asmeninį ryšį. Kalbant apie žinutę, visada galvoju, ar įmanoma pagauti tą sekundę, kai žmogus nebemato kameros, pamiršta, kad ji – priešais, ir bent vieną sekundę sugeba pažvelgti atviru žvilgsniu. Juk, jeigu nepakeliu kameros, žmogus į mane žiūri labai atvirai, drąsiai, tiesiai į akis, o kai pakeliu kamerą – objektyvas kelia žmogui įtampą. Todėl visada stengiuosi sulaukti tos akimirkos, kada žmogus žiūri tiesiai, kiaurai į gylį, lyg nebūtų objektyvo. Bandau pagauti lengvumą, kai žmogus nieko nedaro, ilsisi, juokiasi, yra atsipalaidavęs, o tai ilgas darbas. Niekas prieš kamerą nesijaučia patogiai. Niekas, net aktoriai. Jie dar blogiau jaučiasi, nes yra pripratę judėti scenoje, kalbėti, o čia scena sumažėja iki vienos kėdės ir jie negali kalbėti. Tuomet kyla dar daugiau įtampos nei kitiems žmonėms. Visada galvojau, kad tai vieni iš laisviausių žmonių priešais kamerą, bet, deja...

– Jūsų darbuose – gerai pažįstami Lietuvos, o kas stebina labiau, net ir gerai pasaulyje žinomi veidai. Koks susitikimas buvo įdomiausias jums pačiai?

– Per šitiek metų, kai fotografavau ir žvaigždes, ir žvaigždutes, supratau, kad kuo žmogus daugiau pasiekęs savo darbu kultūros srityje, tuo jis paprastesnis ir tuo lengviau dirbti. Vienadienės žvaigždės, ypač atsiradusios televizijoje, neįtikėtinai susireikšminusios. Iš tiesų, kuo žmogus užima žemesnę padėtį, tuo stipriau atsiskleidžia jo kompleksai. Man malonu dirbti su visišką pasitikėjimą rodančiais žmonėmis, kurie tiesiog bendradarbiauja ir supranta mano darbą kaip kūrėjos, laiko tai bendru mūsų projektu.

– Ar pastebite savo stiliaus kaitą, naujų tendencijų įtaką, ar stengiatės išlaikyti vieną autentišką braižą?

– Sukurti savo braižą fotografui yra vienas sudėtingiausių dalykų. Užsiėmiau ir spalvota fotografija, mados fotografija, ėjau su europine banga, kuri siūlė daugiau natūralumo, mažiau makiažo, fotošopo, postprodukcijos naudojimo. To atsisakiau viena pirmųjų. Šis ėjimas su srove arba vos vos prieš srovę turėjo įtakos. Man didžiausias komplimentas, kai žmonės sako: mačiau nuotraukas ir iškart atpažinau, kad jūsų, nors mano pavardės ir nebuvo. Vadinasi, kažkoks stilius yra sukurtas, nesvarbu, fotografuoji asmeninį portretą ar kūrybinį, ar net komercinį. Turbūt pavyko rasti savo požiūrį, suformuoti stilių... Tačiau tikiuosi, kad jis vis keisis, nes kitaip reikš, kad pasenau. Atsiranda naujų technologijų, negalime atsilikti. Mano darbo pati pradžia buvo su juostomis, analoginė fotografija. Kai studijavau, dar nebuvo skaitmenos, tiksliau, Lietuvoje ji nebuvo įkandama. Todėl, staiga perėjus į fotošopą, šviesas, skaitmeninę fotografiją, tikrai buvo ką veikti. Neatsilikti padeda dėstytojos darbas. Turiu žinoti, parodyti naujas tendencijas studentams, o jie pateikia savų pastebėjimų apie tai, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Tad bendravimas su jaunąja karta irgi padeda.

Kas? Paroda „Netikėtas dialogas apie moteris“.

Kur? VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7).

Kada? Iki lapkričio 17 d.

Parodoje pristatomi kariuomenės išsikraustymo ir teritorijos perleidimo Lietuvos kariuomenei momentai, kurias Kaune, Panemunėje dislokuoto 108-ojo oro desanto pulko (dab. Lietuvos kariuomenės Vytauto didžiojo jėgerių) teritorijoje 1993 m. rugpjūčio 31 d. užfiksavo pats įvykių liudininkas R. Požerskis.

Renginio metu parodą pristatys, atsiminimais apie 1993-ųjų Lietuvą bei nematytomis fotografijomis pasidalins pats R. Požerskis.

Renginys nemokamas.

Nacionalinę premiją, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių ir kitus apdovanojimus pelnęs talentingas kūrėjas šį šeštadienį laidoje „Amžius – ne riba“ pasidalins jaudinančiomis savo darbo bei kelionių detalėmis ir įsimintiniausiais kadrais.

Pasak R. Požerskio, fotografo profesija puiki tuo, kad leidžia patekti kone visur ir nuolat atrasti ką nors naujo.

„Su fotoaparatu galėjau pakliūti bet kur, šalia įvairiausių sluoksnių žmonių – nuo benamių iki politikų ir net popiežiaus. Fotografuodavau ir ligoninėse – nuo akušerijos skyriaus, širdies operacijų iki morgo. Su fotoaparatu dalyvavau istoriniuose įvykiuose. Fotografija yra labai gera meno šaka dėl to, kad dirbi vienas, niekas tau nevadovauja. Tik svarbu būti laiku ir vietoje, kaip medžioklėje ar žvejyboje. Medžiotojas gerai žino, kur atsistoti, žvejys žino, kur gerai kimba žuvys, taip ir fotografas turi priimti logiškus sprendimus“, ‒ mintimis apie savo profesiją dalinsis pašnekovas.

Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius.

Smalsumas ir aistra keliauti fotografą neretai nuveda į tolimas šalis. Viena įsimintinesnių išvykų – į Bangladešą. R. Požerskis tris kartus vyko į šią šalį fotografuoti dirbančių žmonių. Kaskart praleisdavo šalyje po dešimt dienų ir parsiveždavo 10 tūkstančių kadrų. Fotografams ši šalis yra tikras rojus, o geriausi fotomenininko kadrai vėliau nugulė į autorinę knygą.

„Fotografavimo Bangladeše esmė buvo parodyti, kaip gerai mes gyvename Europoje. Mūsų įstatymai saugo vaikus, senus žmones, moteris, mūsų europinė demokratinė socialinė sistema yra labai toli pažengusi. O Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius, vaikai dirba nuo penkerių metų ir tegauna po dolerį, nėra jokios socialinės apsaugos“, ‒ pasakos pašnekovas.

Dar vienas Bangladešo bruožas, atsispindintis nuotraukose ‒ tarša. Pasak fotomenininko, šiukšlynais garsėjanti Indija, palyginti su Bangladešu, yra švari. Itin didelių problemų čia kelia plastiko tarša. „Prie Bengalijos įlankos esančiame mieste, yra įsikūrę 4‒5 žvaigždučių viešbučiai. 100 metrų atstumu nuo jų yra švaru, o už 100 metrų jau brendi per šiukšles“, ‒ prisiminimais dalinsis fotomenininkas.

Dar vienas „fotografų rojus“, kuriame R. Požerskis nuo 2008-ųjų lankosi beveik kasmet, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten didžiausius įspūdžius kelia dykumoje vykstantis alternatyviojo meno festivalis „Burning Man“ (liet. „Degantis žmogus“). Įspūdingi meno kūriniai sutraukia tūkstančius lankytojų, tarp kurių galima sutikti vaikštinėjančių pasaulinio garso žmonių. Tokių, kaip „Google“ ir „Facebook“ įkūrėjai, Lady Gaga ir kt. Pakliūti į šį renginį pavyksta toli gražu ne visiems norintiems fotografams.

R. Požerskis ne tik kuria išskirtines fotografijų parodas, fotoalbumus, bet ir perduoda savo sukauptas žinias jaunimui – jau 30 metų dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiemet, minint VDU atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį, jam buvo įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos.

Nuo universiteto įkūrimo 1922 m., garbės daktaro arba garbės profesoriaus vardas suteiktas daugiau kaip 80 Lietuvai ir VDU nusipelniusių asmenų. Tarp jų – prezidentai, Nepriklausomybės Akto signatarai, istorikai ir kt. R. Požerskiui šis apdovanojimas itin svarbus dėl tėčio, kuris studijavo fotografiją, bet uždarius universitetą, studijų nebaigė. „Galvoju, kad šis apdovanojimas yra kartu ir diplomas tėvui“, ‒ sakys fotografas.

R. Požerskio apsisprendimą pasukti į fotografiją paskatino įvykiai po Romo Kalantos susideginimo, išmetimas iš universiteto dėl dalyvavimo viename iš to meto režimui nepatikusių renginių ir tvirta pilietinė pozicija. O motyvaciją padeda išlaikyti suvokimas, kokią galią turi fotografija: „Mes, fotografai, tikime, kad fotografija turi savo galią, kad mums buvo verta aukoti visą gyvenimą dėl jos. Panašiai kaip kunigas paskiria savo gyvenimą tikėjimui. Viskas atsiperka.“

Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį 9 val. ryto TV3.

„Prisipažinsiu: jaučiuosi keistai, ši akimirka – turbūt viso mano gyvenimo Everestas. Jaudinuosi, kaip dabar nuo šio aukšto kalno reikės žemyn nusileisti“, – priimdamas apdovanojimą sakė R. Požerskis.

„Šiandieną, prieš išeidamas iš namų, varčiau seną studijų knygelę, kurioje įrašyta, kad mano tėvas Boleslovas Požerskis 1942 m. spalio 10-ąją priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių, iš karto į trečią semestrą. Tiesa, studijavo neilgai – 1943 m. kovo 15-ąją universitetas buvo uždarytas. Labai simbolinis sutapimas – šiame universitete mano tėvas lankė fotografijos kursus“, – sekdamas likimu R. Požerskis 1993 m. atėjo dėstyti fotografijos į tuo metu ką tik – 1989-aisiais – atkurtą VDU.

Įvertinimas: fotomenininkui R. Požerskiui įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos / Jono Petronio nuotr.

Buvo daug entuziazmo

„Buvo euforija, kad esame laisvi, galime daryti, ką norime, – atkurti universitetą, egzistavusį prieš pusšimtį metų“, – interviu pasakojo R. Požerskis apie laikotarpį, paženklintą nežinomybės, bet kartu ir stipraus laisvės troškimo.

„Kelerius metus galvojau, kodėl moksleiviai stoja į universitetą, kuris ką tik atkurtas ir gali už keleto metų būti uždarytas? Koks to universiteto lygis, jei tik dabar kuriasi? Čia buvo didžiulis iššūkis visuomenei ir eksperimentas – pasiseks ar ne? Vėliau pripratome, pamatėme, kad kuriasi gera biblioteka, dėstytojai geri. Daug entuziazmo buvo, vidinio džiaugsmo, kad toks jaunas, energingas universitetas“, – sakė fotomenininkas.

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms: „Atėjus dėstyti man jau reikėjo turėti medžiagą, iki tol nebuvau nieko dėstęs. Man reikėjo suplanuoti visas paskaitas – autorius, teorinę dalį, paruošti skaidres. Lietuvių kalba knygų nebuvo, reikėjo vertimo, interneto nebuvo, reikėjo eiti į bibliotekas. Ne taip, kaip dabar, kai iš interneto nusikopijuoji.“

Ne mažiau kliūčių sudarydavo ir rašto darbai, egzaminai, kurie buvo rašomi popieriuje. „Kartais, kai surinkdavau tuos darbus ir eidavau namo, galvodavau: „Neduok Dieve, kas nors man portfelį atims arba pamesiu. Ką tada daryti? Sakyti studentams, kad egzaminą perrašytų?“

Prašė neskriausti studentų

Fotomenininko paskaitos buvo populiarios, net per daug – didelei auditorijai dėstyti reikėjo per mikrofoną. Pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų, atrodo, net nebuvo. Susirinkimų praktiškai nevykdavo. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų.“ Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašydavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras.

Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

Ilgą laiką Menų fakultetas neturėjo savo nuolatinės vietos: iš Centrinių rūmų kraustėsi į K. Donelaičio gatvę, iš jos – į Laisvės alėją, vėliau – Vytauto prospektą.

„Dabar jau viskas gerai, esame Senamiestyje, pačioje geriausioje vietoje. Ši vieta idealiai tinka mūsų Menų fakultetui“, – pasak fotomenininko, deja, per visus kraustymus nebeišliko to laikmečio ženklų – nors fakultetas egzistuoja jau seniai, trūksta tai įamžinančių nuotraukų.

Dalijasi patirtimi

R. Požerskis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“

Pasak profesoriaus, vienas pagrindinių dėstymo privalumų – visada turi tobulėti, stebėti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko.

„Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti.“ Dabar jos keičiasi dar greičiau“, – anot R. Požerskio, dėstant negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos.

„Kita vertus, studentai pripažįsta, kad kuo daugiau žinai, tuo paskui sunkiau kurti. Žinau atvejų, kai studentai, gavę daug informacijos apie meną, baigia studijas ir nežino, ką daryti. Sako: „Viskas jau yra padaryta.“ Kai aš 1974 m. pradėjau nuo kūrybinės fotografijos, aš nieko nežinojau. Man viskas buvo nauja: ir socialiniai, ir technologiniai dalykai. Šiuo metu per didelis žinojimas užmuša vidinį norą kurti – tai toks keistokas, pavojingas momentas“, – teigė fotomenininkas.

Pedagogas: R. Požerskis dėsto studentams fotografiją 1994 m. / Kadras iš asmeninio archyvo filmuotos medžiagos.

Sugrįžta į archyvus

Paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas.“ Taip ir aš kartais: paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Barselonoje eksponuojama paroda „Kelias į Laisvę“, Milane – paroda „Mažasis Alfonsas“, Vilniuje MO muziejuje – darbai iš serijos „Kauno senamiestis“. Spausdinamas naujas fotografijų albumas „Atlaidai“.

Ar yra ateityje naujų temų? „Nulis (juokiasi). Ateitis – skaičiuoju laiką, kiek dar liko gyventi, kiek dar galiu padaryti. Fotografija yra panaši į teatro ar kino režisūrą, tik ten dalyvauja daug žmonių, dirba visa komanda. Bet tu turi turėti idėjų, minčių, turėti be galo didelį norą, daug energijos ir sveikatos. Tam reikia skirti dalį savo gyvenimo. Kyla klausimas: ar man kažką nauja daryti, nors nieko gero nebus, ar man gal geriau archyvus tvarkyti? Nėra taip, kad gali nuvažiuoti, kažką nufotografuoti. Fotografijų serijos kuriamos daug metų“, – gegužę fotomenininkas planuoja atidaryti parodą apie buvusią VDU studentę – aklą mamą, auginančią aštuonerių metų mergaitę. Ją R. Požerskis fotografuoja jau devintus metus.

Gyvenimo patirties svarba

Pasak profesoriaus, jaunajai kartai visada kyla problema, ką fotografuoti. „Sovietiniais laikais, nors mes apie tai nekalbėjome, vidinė paskata buvo, kad nepritariame sovietų valdžios ideologijai. Mūsų fotografija buvo kaip protesto forma,  fotografavome tai, kas nespausdinama, ko negalima rodyti. Kaip mano „Atlaidai“. Mano mokytojas Aleksandras Macijauskas fotografavo turgų, jo darbai Sovietų Sąjungoje nebuvo spausdinami, tik užsienyje. Stengėmės garsinti Lietuvą, parodyti užsieniui savo tradicijas“, – pasakojo R. Požerskis.

Jo teigimu, dabar yra kūrybinė laisvė, nėra cenzūros, gali fotografuoti praktiškai ką nori, kelti į interneto puslapius ką nori, tačiau kyla klausimas: kam to reikia?

„Viena iš meno paskatų yra noras pasakyti, kad aš esu gyvas, mąstau, turiu nuomonę, poziciją ir pan. Pats žodis „exhibition“ (liet. – paroda) truputėlį primena ekshibicionizmą. Paroda – tu kažką rodai. Bet dažnai tu nori rodyti save. Tačiau, kad rodytum, turi ir pasakyti, duoti žinią, pateikti informaciją, vizualų kūrinį, kuris sudomintų kitus. Jeigu turi ką pasakyti, tuomet ieškai formos ir sakai, kuri. Bet jeigu neturi ką pasakyti, kad ir ką darysi, vis tiek niekam nebus įdomu“, – teigė fotomenininkas.

Užnugaris: svarbiausias R. Požerskio ramstis – šeima ir beveik 40 metų šalia buvusi žmona Virginija. VDU kalėdiniame vakarėlyje 2006 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu R. Požerskis savo paskaitose dėsto apie mados fotografą Peter Lindbergh, kuris po mokslų, keliaudamas po pasaulį, simboliškai pabaigė antrą aukštąją mokyklą.

„Aš irgi siūlyčiau studijas baigusiems studentams pakeliauti, išbandyti netikėtų specialybių. Viena mano studentė baigė studijas Menų fakultete, paskui rinkodaros, o dabar išvažiavo studijuoti kulinarijos Italijoje. Tai yra savęs ieškojimas. Kaip ir kūrėjas: jam reikia ne tik daug informacijos, bet ir gyvenimiškos patirties. Sukaupęs ją ir suvokdamas, kas yra kūryba, įvaldęs menines priemones, su kuriomis jis gali kurti, turėdamas ką pasakyti, jis kažką ir pasakys“, – pabrėžė fotomenininkas.

Netikėtas susitikimas

Savo kalbą VDU iškilmingame senato posėdyje fotomenininkas R. Požerskis užbaigė linksmu pasakojimu:

„Universitete dėstau jau tris dešimtmečius, kasmet mano paskaitų klausosi per 200 studentų, kurie pasklinda po visą pasaulį. Darbas Šiuolaikinių menų katedroje įpareigoja studijuoti naujausias technologijas ir, kaip aš juokauju, neatsilikti nuo studentų. Daug kartų dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“, kuris vyksta JAV, Nevados dykumoje. Daugiau kaip 70 tūkst. dalyvių vieną savaitę sukuria utopinę visuomenę, kurioje neegzistuoja pinigai. Beje, šis festivalis yra Silicio slėnio sėkmingas projektas. Kartą dykumoje, karščiui plieskiant daugiau kaip 40 °C, apžiūrinėjau naujausiomis technologijomis sukurtas meno skulptūras. Staiga užėjo baisi dulkių audra. Vidury dienos sutemo, pro dulkes nemačiau net savo ištiestos rankos pirštų. Netikėtai iš dulkių sienos išniro nepažįstama, visa dulkėta moteris ir lietuviškai į mane kreipėsi: „Laba diena, dėstytojau, kaip malonu jus čia matyti. Gal galiu jums pasiūlyti šalto alaus?“ Ji palinkėjo geros dienos ir dingo dulkėse. Tada prisiminiau, kad šioje dykumoje nutinka stebuklas – čia gauni ne tai, ko tu nori, o tai ko tau iš tiesų reikia. Gurkšnodamas vėsų gėrimą anąsyk pagalvojau: „Dieve, kaip nuostabu, kad aš esu Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas!“

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms, realus jo darbas su studentais prasidėjo 1993-iaisiais.

VDU atstovės Rimgailės Dikšaitės teigimu, fotomenininko paskaitos buvo labai populiarios – didelei auditorijai dėstyti reikėjo su mikrofonu. O pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti. Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų, berods, net nebuvo. Susirinkimų – irgi ne. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų“. Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašinėdavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras.

Jis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“ Pasak profesoriaus, vienas iš pagrindinių dėstymo privalumų, kad visada turi tobulėti, sekti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko. „Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti“. O dabar jos keičiasi ir dar greičiau, bet dėstytojas negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos“, – sakė profesorius. 

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat – ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas“. Taip ir aš kartais: paimu kokį negatyvą, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista...“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Milane veikia paroda „Mažasis Alfonsas“, Barselonoje – paroda apie Lietuvos politinius įvykius „Kelias į laisvę“. Kaip rašoma universiteto pranešime, kitą mėnesį Italijoje, prie Milano, turėtų būti atidaryta paroda „Atlaidai“, rengiama knyga apie atlaidus.

Apie šventes ir tai, kas jas sukuria. Apie fotografiją ir jos svarbą istorijos kontekste, mūsų kiekvieno gyvenime. Šias ir kitas temas gvildena menininkai. Juos MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ atidarymo festivalio – MOratono – metu kalbino parodos kuratorius Tomas Pabedinskas.

– Romualdai, dar 1976 m. Kūčių naktį savo dienoraštyje apie fotoseriją „Atlaidai“ rašėte taip: „Atlaidų ciklas – mano galingiausias darbas, tai mano atradimas, jis mane išgelbės nuo užmaršties. Žmonės po daugelio metų žiūrės į kaimiečius, kuriais aš džiaugiausi, mylėjau, į kuriuos aš perkėliau dalį savęs. Taip aš sujungiau savo sielą su žmonėmis, su duona, su Dievu, su žeme kvepiančiais žemaičiais.“ Pratęskit savo pasakojimą apie atlaidus. Koks įspūdis lydėjo?

R. Požerskis: Kūčių naktį visada įvyksta stebuklas ir pradedi galvoti apie gražius, kilnius, dvasingus savo gyvenimo tarpus. Turbūt ne vienas žino apie mano keliones su motociklu 1973 m. po Žemaitiją, po Kalantos įvykių. Ilgi plaukai, plačios kelnės. Mes įvažiavome keliais motociklais į mažą Žemaitijos bažnytkaimį, tuomet vyko atlaidai, skambėjo varpai varpinėse, ėjo procesijos, cypiančiais balsais giedojo choras, mergaitės mėtė gėles. Šventoriuje vyko kažkoks keistas sumišimas. Man tai buvo netikėtas teatras, netikėtas įvykis. Aš nebuvau matęs tokių dalykų. Labai įstrigo, todėl pradėjau fotografuoti. Porą metų važinėjau, intensyviai dirbau. Pradžioje nelabai supratau, kas vyksta. Tik 1976 m. padariau jau tikrai gerus kadrus.

R. Požerskio nuotr.

– Romualdai, atlaidus fotografavote turbūt daugiau nei dvidešimt metų. Kada tapo aišku, kad serija baigta?

R. Požerskis: Serijos turi savo pradžią ir savo pabaigą. Paprastai pabaiga būna, kai jau nebegali nieko naujo padaryti. Jauti, kad už tai, ką jau esi nufotografavęs, neatrandi įdomiau. Neatrandi įdomesnių žmonių, situacijų. Taip pat pasidaro aišku ir tada, kai supranti, kad viskas stipriai keičiasi. Kalbant apie atlaidus, tai jie pasikeitė. Žmonės nustojo važiuoti su arkliais, nebeliko pietų, kur jie pasitiesia savo audeklus ir taurelę išgeria su lašiniais, juoda duona, baltu sūriu. Aplinkui vaikai, klyksmas, džiaugsmas – viso to nebeliko. Jie po atlaidų sėdasi sau į mašinėles ir visi išvažiuoja. Taip automatiškai ir man pasibaigė atlaidai.

– Monika, pakalbėkime apie tavo kurtą cirko fotografijų seriją „Post Circle“. Kūrei ją ne vienerius metus. Mes kiekvienas turim savo nuomonę apie cirką. O ar keitėsi pačios požiūris fotografuojant? Ką atradai?

M. Požerskytė: Atradau žmones. Vieną dieną nuvažiavau su dukra Saule į Trakus ir ten buvo nedidelis cirko pasirodymas. Supratau, kad tame cirke dirba visa šeima. Šeimos vaikai sujunginėja laidus, dukra prižiūri gyvūnus. Pajutau didelę atskirtį tarp to, kaip gyvename mes, ir kaip gyvena jie. Turėjau vidinį norą pamatyti juos iš arčiau. Penkis ar šešis kartus buvau atvykusi ir tiesiog stovėdavau. Iš pradžių jie manęs neįsileido. Tada nufotografavau visus jų pasirodymus, padovanojau nuotraukų. Po truputį su jais susipažinau, jie atsipalaidavo, pradėjo būti šalia ir pasirodė labai šilti.

M. Požerskytės nuotr.

– Dar viena Romualdo fotografijų serija yra iš Sąjūdžio laikų – nuosekliai dokumentuoti Sąjūdžio įvykiai. Akivaizdu, kad tai yra vertinga dokumentika, ji pasakoja mūsų istoriją. O ko reikia fotografijai, kad ji taptų ne tik vertingu dokumentu, bet ir emociškai paveiki žmonėms? Kad ją prisimintų ir kad ji taptų ikona?

R. Požerskis: Labai paprastai – reikia būti laiku ir vietoje. Jeigu pavėluosi – nebus geros fotografijos, jeigu neatvažiuosi – irgi nebus. 1918 m. vasario 16 d. nusifotografavo mūsų signatarai. Pasirašę Nepriklausomybės Aktą, nuėjo Vilniuje į studiją ir nusifotografavo. Ši nuotrauka mums yra Vasario 16 d. simbolis. Mano suvokimu, aš padariau tokią fotografiją sausio 13-osios naktį, kai Vytautas Landsbergis ir trys jo apsauginiai stovėjo su neperšaunamomis liemenėmis Aukščiausiojoje Taryboje. Tą naktį sprendėsi Baltijos šalių likimas. Jei lietuviai nebūtų tą naktį atlaikę, būtų okupuota Aukščiausioji Taryba. Galbūt mokyklose dabar kabėtų Putino portretai. Čia yra pergalės ženklas.

– MO muziejaus parodoje bandoma pažiūrėti, kaip fotografija dalyvauja šventėje, koks jos vaidmuo. Monika, esi ne tik fotografė, ne tik kūrėja, bet ir dirbi komercinės, užsakomosios fotografijos srityje. Ar šiandien žmonėms ėjimas į fotostudiją vis dar yra ypatinga proga? Ar tai yra šventė?

M. Požerskytė: Jaučiu didžiulį antplūdį žmonių, kurie nori nusifotografuoti studijoje. Kai atsirado mobilieji telefonai, dingo nuotraukų albumai. Visi dažnai ir daug fotografuoja, bet tai nereiškia, kad jie turi jiems svarbių nuotraukų. Taigi žmonės ateina į studiją nusifotografuoti, įsiamžinti. Jie dažnai pasirenka klasikinį vientisą šviesų foną ir klasikinį portretą. Noras turėti savo arba savo artimo portretą nedingo. Kai dauguma naudojosi juostiniais fotoaparatais, dar prisiversdavo atsistoti nuo stalo, pajudinti močiutę ir nufotografuoti ją per jubiliejų. O dabar visi fotografuoja telefonais ir mes nieko neturim. Turėti popierinę nuotrauką – labai svarbu. Tai mūsų atsiminimai.

M. Požerskytės nuotr.

– Jūs abu esate vykę į „Burning man“ festivalį. Atrodo, kad tai yra milžiniška šventė – festivalis. Kokie jūsų įspūdžiai? Ir koks skirtumas, kai fotografuojate savo kultūros šventes ir tokį egzotišką renginį?

M. Požerskytė: „Burning man“ buvo tėčio svajonė. Pirmąją kelionę pavyko suorganizuoti per tris metus. Kai aš jo klausiau, „kas čia bus?“, jis atsakė paprastai: „geriau nepasakosiu, kai nuvažiuosi, pamatysi“. Įspūdžiai nepakartojami.

R. Požerskis: Monika tris dienas negalėjo fotografuoti. Buvo šoke.

M. Požerskytė: Reikėjo man susikaupti. Fotografuodama supratau, kad „Burning man“ yra kaip religija. Žmonės religines bendruomenes pasirenka, nes jiems tinka tam tikri ritualai, maistas, meditacija. Per kūniškus ritualus ateina religija. Festivalyje taip pat visos patirtys ateina per kūną. Per kūno laisvę parodomos vidinės laisvės.

– Kaip jums, Romualdai, šie alternatyvūs atlaidai pasirodė?

R. Požerskis: Kai su Monika išleidome albumą „Degantis žmogus“, poetas Kęstutis Navakas rašė: „Tai yra amerikietiški atlaidai“. Ir tai tiesa. Aš pastaruosius kelerius metus ten fotografavau vestuves. Labai gražios poros. Fotografavau ir tokias vestuves, kur keturios jaunos merginos sukūrė šeimą. Dar fotografavau vieną vyruką, kuris pats su savimi tuokėsi. Ten gausi ne tai, ko nori, o ko tau reikia. Mano žmona Virginija sakė: „Čia kartu yra ir pragaras, ir dangus“. Išties ten nėra festivalis, greičiau – teatras. Stiprus bendruomenės ir idėjų kūrimas, daug egzotikos. Taip pat labai sudėtinga, labai karšta, daug dulkių. Kai dulkėse gyveni, tai ir pats pajunti, kad esi dulkė.

Romualdas Požerskis. / Muziejaus nuotr.

– O kur fotografui yra lengviau – pažįstamoje bendruomenėje ar vis tik ten, kur viskas nauja?

R. Požerskis: Prieiti prie žmogaus ir jį fotografuoti yra aukštasis pilotažas, baletas ant ledo. Psichologiškai turi tą žmogų nugalėti, suvaldyti. Tam, kad jis jaustųsi, jog nesi jam pavojingas. Mes turime vieną fotografą Lietuvoje, kuris tikrai yra „pavojingas“. Jis buvo paskųstas saugumui, jį bandė paguldyti į psichiatrinę ligoninę, bet nieko iš to neišėjo. Saugumo iškviestas, jis nuėjo, tačiau tas saugumietis tapo jo draugu. Tai yra Antanas Sutkus. Jis užsiima hipnoze. Pažiūrėkite į jo fotografijas. Visi žmonės jose yra jo užhipnotizuoti. Jam tie žmonės tampa aktoriais, su kuriais ką nori, tą ir daro. Čia yra aukščiausia fotografija. Tu turi intensyviai dirbti, bet tuo pačiu būti nematomas. Pažiūrėkite į mano fotoseriją „Atlaidai“. Pilna žmonių, tačiau jie visi žiūri pro šoną, ne į fotografą, jie manęs nemato. Tapti nematomu labai sudėtinga.

M. Požerskytė: Kaip fotografė prisidedu prie iniciatyvos „How I lay you down to sleep“. Fotografuoju vaikus, kurie neišgyvena iki dviejų metų. Lietuvoje tokių vaikų gimsta iki šimto. Vienas iš būdų palengvinti šitą netektį ir gedulą, yra tai sudokumentuoti. Taigi aš atvažiuoju į namus ir fotografuoju. Labai sunku, nes kiekvienas atvažiavimas yra nežinia. Jie nežino, kas bus, ir aš nežinau, kas bus. Tiesiog sufotografuoju, atiduodu voke popierines nuotraukas ir išvykstu. Po metų, po kelių esu gavusi žinučių, kad tos dienos yra užmirštos, labai juodos, bet žiūrėjimas į nuotraukas padėjo išgyventi gedulą. Čia mano, kaip fotografės, labdara, kai per savo profesiją aš galiu padėti kitiems. Kai sulaukiau asmeniškų pasisakymų, kad padėjo, tada suvokiau, koks stiprus ir galingas dalykas yra vaizdas ir mūsų atsiminimai.

Monika Požerskytė. / Muziejaus nuotr.

– Dviejų kartų menininkų (ypač – tėvų ir vaikų) įprasta klausti, ar tėvai turėjo įtakos vaikų pasirinkimams ir kūrybai. Bet aš norėčiau klausimą apversti. Romualdai, ar šiandien jūsų požiūrį į fotografiją ir kūrybą kaip nors keičia tai, ką daro Monika?

R. Požerskis: Monikos kūryba man turi didelę įtaką. Beje, pasirodo, mes turime daug mums abiem bendrų temų. Suradome jų net keturiolika ir galime išduoti paslaptį – šiuo metu bandome jas komplektuoti knygai.

R. Požerskio ir M. Požerskytės fotografijas bei skirtingus jų ciklus MO muziejus kviečia pamatyti fotografijos parodoje „Permainų šventė“. Muziejus dirbs ir sausio 1 d. 13–20 val.

Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.

Kaip praneša VDU, kita R. Požerskio darbų ekspozicija laikinai įsikūrė Prancūzijoje, kur spalio 16-ąją vykusiuose tarptautinio fotografijos festivalio „Photaumnales“ atidarymo renginiuose dalyvavo ir fotografijų autorius, ir kuratorius, VDU Menų fakulteto absolventas bei KAUNAS PHOTO festivalio iniciatorius Mindaugas Kavaliauskas.

R. Požerskio darbai iš serijos „Atlaidai“ eksponuojami Clermonto miestelio „Espace Séraphine Louis“ meno erdvėje. Jie taip pat puošė Clermonto ir Beauvais apylinkes reklaminiuose plakatuose, kurie buvo matomi visur – nuo parduotuvėlių vitrinų iki plakatų sienų ar įprastų reklamos stendų.

Pasak M. Kavaliausko, šiemet broliški festivaliai – KAUNAS PHOTO ir „Photaumnales“ (Prancūzija, direktorius Fred Boucher), pažymi savo aštuonioliktąsias laidas. O parodų, menininkų rezidencijų mainais praturtintas bendradarbiavimas tarp festivalių tęsiasi jau dešimt metų.