Savo kūryboje R.Šepetys aptaria asmenines ir kolektyvines traumas – jos romanų veikėjai susiduria su iššūkiais, kurie yra ypač reikšmingi šiandieniame pasaulyje. Rašytojos raginimas, kad „Demokratiją reikia puoselėti, o už laisvę turime kovoti“, įgyja naują prasmę dabar, kai palaikome ukrainiečius, kartu patirdami jų išgyvenamas traumas ir dalydamiesi traumine patirtimi su kitais.

R.Šepetys daug dėmesio skiria tarpusavio supratimui, užuojautai, atminties formoms, svarsto užmaršties keliamus pavojus. Visuose savo romanuose rašytoja tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir atveria kelius į aprašomos traumos naują suvokimą. Literatūros kritikų nuomone, šis procesas prilygsta kapo atvėrimui – skausmingos patirties išgyvenimui iš naujo, skatinant skaitytoją tapti empatišku traumos proceso dalyviu.

R.Šepetys debiutinis romanas „Tarp pilkų debesų“ („Between Shades of Gray“, 2011 m.) privertė pasaulį naujai pažvelgti į tragišką Baltijos valstybių patirtį: masinius trėmimus, įkalinimus, žudymus, represijas sovietų okupacijos metu. Stebėjome, kaip aikčiojo Vakarų šalių skaitytojai, nekaltai teigdami, kad to nežinojo, kad negalėjo įsivaizduoti šio genocido masto – tarsi Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“, Anne'ės Applebaum knygos ar daugelis kitų istorinių tyrimų neegzistuotų.

Labai gaila, kad tragiškų įvykių aukos dažnai lieka nesuprastos ir neužjaučiamos. Tai matome ir dabar: galbūt anksčiau išreikšta empatija, atitinkami politiniai ir diplomatiniai sprendimai, teisingas įvykių apibrėžimas būtų padėjęs išvengti to, kas vyksta. Pasidalijimas traumine patirtimi, kad ir koks skausmingas jis būtų, dažnai leidžia suprasti įvykius, užuot traumą įšaldžius kaip sustingusį tragišką momentą (pavyzdžiui, kaip estų filme „Vėjų kryžkelėje“). Vietoj to, šie įvykiai tampa gyvąja istorija, kurios dalyviai esame mes visi – demokratinio pasaulio gyventojai.

Trečiasis rašytojos romanas „Druska jūrai“ („Salt to the Sea“, 2016 m.) aptaria Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius: karo pabėgėlių traukimąsi nuo sovietų armijos ir nacių karo laivo „Wilhelm Gustloff“ paskandinimą prie Gdynios 1945-ųjų sausio pabaigoje. Nors laivu traukėsi nacių armijos likučiai, dauguma jo keleivių buvo karo pabėgėliai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Jiems laivas buvo paskutinis bandymas išsigelbėti nuo sovietų.

Pagal įvairius skaičiavimus, katastrofos metu paskendo apie 9,5 tūkst. žmonių (iš jų – 5 tūkst. vaikų). Faktai liudija, kad rusų armija ir sovietų povandeninio laivo kapitonas, torpedavęs šį laivą, žinojo, kas juo keliavo.

Pasirinkusi įtaigų pasakojimo pobūdį, kai įvykiai aprašomi iš keturių skirtingų veikėjų perspektyvos, rašytoja trauminę patirtį tarsi įgarsina įvairiomis kalbomis, padeda skaitytojui geriau suvokti šios kolektyvinės traumos mastą. Taip „Druska jūrai“ tampa ir atminties vieta, ir gedėjimu, ir paminklu, ir skausmingu liudijimu.

Karo pabėgėlių emocijos dabar yra kaip niekada mums atpažįstamos ir suprantamos, o kartu įpareigojančios. Romano pavadinimas tarsi siunčia visam demokratiškam pasauliui žinią: ar ta druska yra reikalinga jūrai, ar skausminga trauminė patirtis ir liudijimai apie ją reikalingi dabartiniame pasaulyje? R.Šepetys kviečia skaitytojus rasti atsakymą. Kalbėdama su studentais, rašytoja pasidalijo žinia, kad jau planuojama ir šio romano ekranizacija.

Ketvirtajame romane „Kuždesių fontanas“ („The Fountains of Silence“, 2019 m.) R.Šepetys jau tiesiogiai kviečia apmąstyti užmaršties ir atminties klausimus. Čia ji paliečia skausmingą Ispanijos praeitį – pilietinį karą, Francisco Franco diktatūros metus ir su jais susijusį ilgą tylos laikotarpį. Pagrindinė veikėja Ana savęs klausia, ar praeitį reikia pamiršti, nors kartais jai ramybės neduoda klausimas: „Ką galima laimėti tylint?“ Kitos veikėjos žodžiai dabar skamba simboliškai: „Kai išaiškėja tiesa, turite garsiai prabilti ir padėti kitiems daryti tą patį. (...) Tiesa sutrauko tylos grandines. (...) Ji mus visus išlaisvina.“

Rašytojos paskatinimas prisiminti praeities traumas lemia dabartinį požiūrį į šalia mūsų kasdien įvykstančią kolektyvinę traumą.

Atsakydama į studentų klausimus, R.Šepetys paminėjo, kad, rašydama šį romaną, ji naudojosi įvairiais istoriniais šaltiniais, apklausė žmones, išgyvenusius romane aprašomus įvykius, skaitė to meto spaudą, skelbimus žiniasklaidoje. Knygos pabaigoje rašytoja svarsto, ar turime teisę veltis į svetimą istoriją, taip tarsi įgarsindama daugelio aukų trapų požiūrį į skausmingų trauminių patirčių viešinimą.

Kita vertus, rašytojos paskatinimas ne užmiršti, o prisiminti praeities traumas, dalytis atmintinais įvykiais, kurie dažnai turi įtakos tautinei tapatybei, lemia dabartinį požiūrį į šalia mūsų kasdien įvykstančią kolektyvinę traumą. „Skaitydami apie istorinius konfliktus ir juos aptardami gauname galimybę susivienyti jų studijoms ir atminimui. Taigi, knygos sujungia mus, pasaulinę skaitančiųjų bendruomenę, kad taptume pasauline humanizmo bendruomene, noriai besimokančia iš praeities“, – šiandien aktualias mintis rašytoja išsakė „Kuždesių fontano“ „Autorės žodyje“.

Kalbėdama apie savo naujausią, penktąjį, romaną „Turiu tave išduoti“ („I Must Betray You“, 2022 m.), R.Šepetys paminėjo solidarumo svarbą: solidarumo su aukomis, su siaubingus išgyvenimus patyrusiais, su šias patirtis suvokiančiais, užjaučiančiais ir kartu kenčiančiais. Ši knyga nukelia skaitytojus į niūrius Nicolae Ceaușescu diktatūros metus Rumunijoje, aptaria diktatūrinių režimų padarinius tautinei savimonei ir asmenybės formavimuisi. Rašytoja pasakoja apie įvairius būdus, padedančius išlikti ištikimiems humanizmo ir demokratinėms vertybėms.

Aprašomi įvykiai kai kuriems skaitytojams Rytų Europoje primins sovietų okupacijos laikotarpį – gyvenimą baimėje, melo ir veidmainiškumo apsuptyje. Kitiems, ypač jaunesniems, tai bus naudingas informacijos šaltinis, priverčiantis dar kartą apsvarstyti laisvės trapumą ir vertę. Kaip ir visuose ankstesniuose kūriniuose, R.Šepetys šiame romane kviečia kiekvieną skaitytoją pažvelgti į savo vidų, susimąstyti apie išgyvenimo ir kovos už laisvę būdus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) anglų filologijos studentai neseniai dalyvavo „Dienoje su rašytoju“, kuri buvo skirta R.Šepetys ir jos kūrybai. Vyko ne tik paskaitos, skirtos rašytojos romanų analizei ir juose aprašomų istorinių kontekstų pažinimui, bet ir virtualus susitikimas su pačia rašytoja, kurio metu ji papasakojo studentams apie savo kūrybos procesą, romanų užuomazgas, kūrybinius planus.

Susitikime buvo aptarti R.Šepetys romanų vertimo į lietuvių ir kitas kalbas klausimai. VDU anglų filologijos bakalauro studijų programa dėmesio skiria vertimui ir su juo susijusioms problemoms: studentai atlieka anglų kalbotyros, literatūros, vertimo tyrimus. Rašytoja pasidalijo vertingais pasvarstymais apie žodžių kitomis kalbomis įtraukimą į kūrinius, apie vertėjo indėlį, skaitytojo ir rašytojo santykį.

Praėjo lygiai dešimt metų nuo tos dienos, kai Rūta Šepetys – lietuvių kilmės rašytoja iš JAV, Tenesio valstijos, Nešvilio miesto – užkariavo pasaulį savo debiutine knyga. Romanas jaunimui apie į Sibirą ištremtą penkiolikmetę mergaitę lietuvę Liną daugybei žmonių atvėrė akis ir papasakojo apie Antrojo pasaulinio karo lietuvių tautos tragediją, – knyga buvo išversta į daugiau nei 40 kalbų ir išleista daugiau nei 60 šalių.

Knygos dešimtmetis pažymėtas grafiniu romanu, kuriame susijungė garsių pasaulio kūrėjų – rašytojo Andrew Donkino, iliustruotojo Dave’o Kopkos ir menininko, vaizdo žaidimų kūrėjo Branno Livesay talentai. „Tai buvo mano knygų redaktorės idėja, – sako R. Šepetys ir priduria, kad naujoji romano versija jai atrodo nuostabi. – Grafiniai romanai yra savita meno forma, priklausanti nuo kūrėjų interpretacijos. Manau, kad knygos vaizdas radosi iš teksto, kurį paruošė patyręs grafinių romanų kūrėjas A. Donkinas.“

Londone gyvenantis A. Donkinas (andrewdonkin.com) yra pardavęs daugiau nei dešimt milijonų kopijų grafinių romanų, knygų vaikams ir suaugusiesiems. Jo tekstais grafiniuose romanuose kalba Betmenas, Supermenas, Doctor Who ir Artemis Fowlas.

Grafinio romano leidėjai JAV neabejoja, kad vizualus pasakojimas R. Šepetys romaną dar labiau priartina prie paauglių, o lietuvių tremties istoriją daro suprantamesnę. Lietuvoje grafinį romaną skaitytojams pristato leidykla „Alma littera“. Į lietuvių kalbą jį išvertė Vaiva Būgaitė.

Rašytoja R. Šepetys atsakė į Augustės Gittins klausimus.

Rūta Šepetys. Rachel Kinney studios nuotr.

– Grafinis romanas – pasakojimas vaizdais. Kai kurie skaitytojai teigia, kad jie padarę didesnį įspūdį nei įprastas, knyginis pasakojimas. Kokių spalvų jūsų romanui suteikė piešiniai ir iliustracijos?

– Kiekvienas iš mūsų istorijas ir pasakojimus priimame skirtingai. Yra žmonių, kuriems labiau patinka knygos, kitiems – filmai, tretiems – iliustracijos ir nuotraukos. Originalioje mano knygoje skaitytojai turi vietos fantazijai – jiems patiems tenka įsivaizduoti veikėjus, aplinką ir tai, kas vyksta. A. Donkinas interpretavo mano tekstą, o D. Kopka kūrė iliustracijas. Bendras jų abiejų darbas suteikia tekstui gylio, o skaitytoją kviečia stipriai pajausti skaitymo ir žiūrėjimo malonumą. 

– Kaip manote, ar istoriją, kurioje nėra daug teksto, o daugiau vaizdų, šiuolaikiniai paaugliai supras geriau?

– Nebūtinai. Istorijų klausymas ir jų suvokimas – tarsi mokymosi procesas, kuriame vieni geriau įsimena vaizdinę medžiagą, o kiti – garsinę. Taip ir dėl literatūros, vieniems patinka konstruoti ir įsivaizduoti knygos pasaulį savo galvoje, o kitiems reikia vizualų, kuriančių bendrą vaizdą.

Manau, kad grafinis romanas gali padėti pedagogams pasidalyti istorija su moksleiviais ar studentais, kurie nenoriai skaito romanus.

– Jūsų romane menas padeda knygos herojei išgyventi siaubą. Iliustracijų autorius – irgi jaunas menininkas. Ar judu kalbėjotės apie jo požiūrį į knygoje aprašytus Linos jausmus?

– Žinoma! Kai rinkau medžiagą knygai, mane itin sujaudino išgyvenusiųjų pasakojimai apie tai, kas jiems padėjo ištverti sunkumus Sibire. Jie prarado laisvę ir namus, tačiau net ir toli nuo Lietuvos sugebėjo rasti kūrybiškų būdų, kaip reikšti save, kaip bendrauti su kitais, nepaisant siaubingos priespaudos ir gyvenimo sąlygų. Juos gelbėjo menas, muzika, šokis, poezija ir malda. Rašydama knygą, pagrindinei veikėjai norėjau suteikti kūrybos balsą. Grafiniame romane tas balsas – labai ryškus, rodos, iliustruotojai suprato, ką noriu pasakyti.

– Amerikoje komiksai – itin populiarus žanras. Lietuvoje jis vis dar skinasi kelius į skaitytojų širdį. Mes tarsi neturime tradicijos pasakoti apie stiprius išgyvenimus per komiksų žanrą. Kaip jūs jį vertinate?

– Tikiuosi, kad grafinės novelės ras kelią į Lietuvos skaitytojų širdį vien dėl to, kad turite neįtikėtinai talentingų ir inovatyvių menininkų, kurie, neabejoju, rastų naujų, įdomių būdų, kaip pristatyti istorijas per iliustracijas. Man be galo patinka Jurgos Vilės ir Linos Itagaki sukurtas „Sibiro haiku“, tikiuosi, jos ir toliau dirbs kartu, sukurs dar ne vieną nuostabią knygą. Žaviuosi lietuvių iliustruotoja Monika Vaicenavičiene, jos vaizdiniai pasakojimai – poetiški ir išraiškingi.

– Gal taip tik atrodo, tačiau grafiniame romane ypač išryškėjo menininko vieta neįprastose aplinkybėse. Ar jūs pati atradote šioje knygos versijoje naujų požiūrio kampų?

– Tikrai, menas naujajame, grafiniame leidime suteikė naują požiūrio kampą. Be to, grafinio romano kūrėjai įtraukė keletą naujų scenų, kurių originaliame romane nėra. Ir tie papildymai man be galo patinka!

– Knygos pabaigoje iliustruotojai nupiešė ir jus. Jūs pati pasakojate apie tai, kas buvo ištikę lietuvių tautą. Kieno tai buvo sumanymas?

– Tai buvo tekstą grafiniam romanui kūrusio A. Donkino idėja.

– Kaip šiandien iš toli matosi Lietuva? Ar kartais neatrodo, kad gali pasikartoti blogiausias scenarijus?

– Kaip ir daugybė lietuvių aš atidžiai seku naujienas. Pastaruosius dešimt metų dirbu su pedagogais visame pasaulyje ir tokiomis organizacijomis kaip „Komunizmo aukų memorialinis fondas“, kad galėčiau skleisti žinią apie Baltijos šalių istoriją. Svarbu suprasti praeitį, kad mums būtų aiškus šiandienos naujienų kontekstas. Lietuvos pažanga turi būti vertinama ir saugoma, kad istorija nepasikartotų.

– Lietuviškas jūsų knygos vertimas ir redagavimas, rodos, jau tampa dinastijos darbu. Grafinį romaną išvertė Vaiva Būgaitė, kurios mama Lina Būgienė vertė „Tarp pilkų debesų“, o močiutė Bronė knygą redagavo. Vertėjos močiutė ir pati dar vaikas buvo ištremta į Sibirą, taigi labai gerai žino, apie ką romane kalbate. Kaip manote, ar tikros patirtys ir yra tai, kas leidžia mums nepamiršti, ką teko išgyventi tautai? Ir kas gali nutikti, jei tų atsiminimų mes tiesiog nebeturėsime?

– Lietuviškojo mano romano, o ir grafinio romano vertimo ir leidybos komanda yra nuostabi! Vertėjų ir redaktorės darbas prie šios knygos reikšmingas dėl to, ką teko patirti jų šeimai. Nuostabu, kai istorija, kurią pasakoju, turi tikruosius liudytojus, įgarsinančius ją. Tikiuosi, mes ir toliau skleisime žinią skaitytojams, kurie dar nieko nežino arba nebežino apie Lietuvos okupacijos ir tremties laikotarpį. Praeitis suteikia kontekstą dabarčiai. Ir tą akimirką, kai skaitytojai prisijungia prie istorijos, istorija tampa žmogiška. Skaitytojai mato ne tik antraštes, jiems pradeda rūpėti su istorija susiję žmonės. Manau, toks suvokimas yra gyvybiškai svarbus, nes jausmai mūsų širdyje išlieka ilgiau nei faktai. Ir šiuo metu pasauliui labai svarbu suprasti, kas vyksta.

– Naujausiame romane „Turiu tave išduoti“ pasakojate apie Rumunijos žmonių išgyvenimus Nicolae Ceaușescu režimo laikotarpiu. Prieš tai buvo „Kuždesių fontanas“ ir Ispanija, Franko diktatūros metai. Ar jau galite pasidalyti, kokios istorijos imsitės dabar? Apie ką bus jūsų kita knyga?

– Mano naujoji knyga – tai rašymo vadovas. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir ką papasakoti. Net jei jie nelaiko savęs autoriais ar jiems visai nerūpi išleisti knygą, norėčiau, kad mokytųsi reikšti save per pasakojimą, kad pradėtų rinkti ir archyvuoti savo istorijas. Taigi mano naujoji knyga galėtų tapti gidu ir patarėju, kaip atrasti kūrybą kelionėje į savo atmintį ir prisiminimus.

JAV gyvenanti lietuvių kilmės rašytoja pasakojo romantiškai svaigusi apie baltą palangę, arbatos puodelį rankoje ir įkvėpimo ten laukiančią moterį. Tačiau rašytojo realybė yra kitokia: leidėjai vis laukia naujų knygų. Praėjusiais metais pasirodė nauja Rūtos Šepetys knyga "Kuždesių fontanas". Į lietuvių kalbą Zitos Marienės išversta, "Alma littera" išleista knyga – jau ketvirtoji autorės knyga. Jos veiksmas skaitytojus nukelia į 1957 m. Ispaniją. Knyga pateko į "The Wall Street Journal" geriausių 2019-ųjų knygų vaikams sąrašą.

R.Šepetys puikiai žino, iš kur atėjusi ir kas yra jos šaknys. Įkvėpimo dažnai ieškanti savo senelių žemėje – Lietuvoje, ji sako, kad tėvai jai dažnai kalbėję apie stiprybę ir kovą. Devynerius metus praleidęs įvairiose pabėgėlių stovyklose, Rūtos senelis su visai dar mažu jos tėčiu 1949 m. pasiekė JAV. "Kova turi didžiulę prasmę", – sakydavęs dar jai mažai senelis, o tėtis pridėdavęs, kad verta mokytis iš kiekvieno užklupusio sunkumo. Ne tik mokytis, bet ir nuolat galvoti, kaip būtų galima padėti kitiems.

Rodos, šie žodžiai giliai įsirėžė į Rūtos pasąmonę, – palikusi tviskantį pramogų pasaulį Los Andžele, ji persikėlė arčiau tėvų į Nešvilį, kad galėtų juos prižiūrėti. "Gyventi arti šeimos yra nepaprastai svarbu", – yra sakiusi Rūta.

Rinkdama medžiagą savo knygoms, Rūta daug laiko praleido tyrinėdama Lietuvos istoriją. Nors rašytoja nekalba lietuviškai, visada pabrėžia, kad jos identitetui klausimai – iš kur tu ir kas tu esi – yra nepaprastai svarbūs. "Daugybę metų mėginu suprasti, ką iš tiesų reiškia būti lietuve, bet atsakymo dar nesu radusi", – prisipažįsta Rūta.

Lietuvoje Rūtos knygos labai populiarios. Pristatydama lietuviškai išleistą savo naująjį romaną "Kuždesių fontanas", Rūta mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Esate minėjusi, kad asmeninės istorijos visada turi daugiau jėgos. Ar toji jėga įkvepia jus rašyti?

– Tikros žmonių gyvenimo istorijos atskleidžia nepaprastą gylį. Kiekviena asmeninė istorija mums padeda geriau suprasti žmones, o tai plečia mūsų empatijos ribas. Knygose aprašytoms istorijoms personažai suteikia formą, tuomet istorinė statistika tampa itin žmogiška. Taigi, visuomet ieškau prasmingų, įdomių istorijų, kurių pasaulis yra kupinas. Kiekvienas iš mūsų juk galime būti pasakotoju – viena ar kita forma. Rašytojai, šokėjai, muzikantai, skulptoriai – kiekvienas iš jų juk ir pasakoja savo istoriją.

– Naujausioje savo knygoje – "Kuždesių fontanas" ir vėl pasakojate tikrus įvykius, šį kartą veiksmas vyksta Ispanijoje, saulės, jūros nubučiuotame krašte, kurį valdo generolas Franciscas Francas. Knygoje savo vietą rado ir dokumentika – nuotraukos, ištraukos iš laikraščių, žurnalų. Tikriausiai nėra lengva klausytis asmeninių istorijų? Kaip jos veikia jus?

– Visada galvoju, kad istorijos, kurias man pasakoja kiti žmonės, yra tikra dovana. Kai įsiklausome, kuo dalijasi kitas, nebegalvojame vien apie save. Netgi tada, kai istorija kupina skausmo, ji moko mus suprasti kito žmogaus stiprybę ir vis artina prie galimybės perprasti žmonijos paslaptį.

– Ar turite savo mintyse susikūrusi savo skaitytojo portretą? Žmogaus, kuriam rašote?

– Rašau skaitytojams, kurie domisi išlikimu, žmogaus sugebėjimu atgauti jėgas, rasti stiprybę pakilti iš baisiausios tamsos ir vėl eiti pirmyn. Neabejoju, kad mano skaitytojų auditorija gali būti itin plati – jaunuoliai, suaugusieji ir garbaus amžiaus žmonės. Kiekvienas iš jų mano knygose gali atrasti save.

Netgi tada, kai istorija kupina skausmo, ji moko mus suprasti kito žmogaus stiprybę ir vis artina prie galimybės perprasti žmonijos paslaptį.

– Skaitydami jūsų knygas "Druska jūrai" ir "Tarp pilkų debesų", mes, lietuviai, tarsi iš naujo atsisukame į savo istoriją. Jūs suteikiate galimybę į ją pažvelgti žmogaus iš kito pasaulio krašto akimis. Kaip manote, ko galėtume iš istorijos išmokti ypač dabar, gyvendami tokiu keistu laiku?

– Žmonės, kuriems teko tremties, karo išgyvenimai, mums rodo, kad kartais stiprybę savyje ir netikėtas galimybes mes atrandame pačiu sunkiausiu metu. Šis laikas taip pat nėra lengvas, tačiau, išgyvenę šią kelionę, gal rasime atsakymus į savo klausimus.

– Daugybė žmonių pasaulyje keletą mėnesių praleido ar vis dar leidžia užsidarę namuose. Dažnam iš jų knyga yra langas į pasaulį. O kas padeda išlaikyti ramybę jums?

– Aš nuolat prisimenu, kad mūsų šalių istorijose ir knygose galima rasti nepaprastų pasakojimų apie viltį ir stiprybę, kurias pavyksta išlaikyti net ir per pačius sunkiausius mums tenkančius išmėginimus. Vidinis žinojimas, kad viskas bus gerai, padeda atrasti stiprybę, kurios patys gal nė nežinojome turintys. Ši stiprybė skatina norą padėti kitam. Pagalba žmogui ir yra didžiausia prasmė, kurią galima atrasti šiuo sunkiu laikotarpiu. Mane tai įkvepia.

– Pastaruoju metu žinios iš pasaulio primena fantastinį filmą. Ar jus tai gąsdina?

– Tikiu, kad ir nelaimės gali praturtinti mūsų sielas. Tačiau čia, Nešvilyje, Tenesio valstijos sostinėje, kur gyvename, patiriame dvigubą nelaimę. Ir tai jau atrodo tikrai siurrealu, lyg iš fantastinės knygos. Prieš keletą savaičių mūsų bendruomenę nusiaubė baisus viesulas. Audros nuniokojo 140 pastatų, daug žmonių žuvo, dar ir dabar yra dingusiųjų be žinios. Kai prasidėjo pandemija, pagalba nukentėjusiems nuo viesulo visiškai sustojo – pagal taisykles turime laikytis atstumo. Be namų likę žmonės ar tie, kurie ieško savo dingusių artimųjų, išgyvena visišką siaubą. Vienintelis dalykas, ką dabar galime padaryti, tai stengtis padėti, pagelbėti vieni kitiems, kiek tik išgalime. Ši bendrystė yra nuostabi, įkvepianti, pamokanti ir sėjanti gerumą tarp žmonių.

Romano "Tarp pilkų debesų" pasakojimas, veiksmo vieta ir veikėjai primena lietuvių tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygą "Lietuviai prie Laptevų jūros". Keturiolikos metų D.Grinkevičiūtė su broliu ir mama 1941 m. birželį buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau už poliarinio rato prie Laptevų jūros. Pirmuosius tremties prisiminimus ji užrašė būdama 22 metų, sugebėjusi pabėgti ir slapta grįžti į Kauną, bet netrukus vėl buvo ištremta. Po tremties vėl slapta rašė, buvo persekiojama sovietų saugumo ir tik devintąjį dešimtmetį jos tekstai išleisti lietuviškai, jau po autorės mirties. "Lietuviai prie Laptevų jūros" vertimas anglų kalba, kaip teigiama, buvo vienas romano "Tarp pilkų debesų" įkvėpimo šaltinių.

M.Markevičiaus filmo pradžioje vietoje titrų, skelbiančių, kad tai – R.Šepetys romano ekranizacija, matome užrašą, kad filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Informacija, įspėjanti apie įvykių tikrumą, – Holivude dažnai naudojamas šablonas – veikiausiai skirta menkai su Lietuvos istorija susipažinusiai užsienio auditorijai. Na, o mums, filmo pirminis šaltinis yra išlikę D.Grinkevičiūtės atsiminimai ir juos atkartojantys bei papildantys, dažnai lietuvių šeimai girdėti pasakojimai.

Filmą "Tarp pilkų debesų" statė tarptautinė komanda (lietuvių kilmės režisierius gyvena Los Andžele, pagrindiniai filmo aktoriai – užsieniečiai, keletas lietuvių), bet filmo kalba pasirinkta anglų, kaip teigiama, tikintis, kad "taip jis labiau pritrauks užsienio auditorijos dėmesį", ir "taip bus geriau Lietuvos istoriją papasakoti pasauliui". Ir iš tikrųjų jau teko girdėti, kad iš knygos ir iš šio filmo užsieniečiai pirmą kartą sužinojo apie Stalino vykdytus trėmimus Lietuvoje. Nors tokie ir panašūs pranešimai galbūt tėra sąmoningai kuriama ir platinama reklaminės filmo kompanijos dalis, juose gali būti nemažai tiesos.

Neseniai paskelbti vienos apklausos rezultatai rodo, kad beveik pusė Rusijos jaunuolių (18–24 metų) nėra nieko girdėję apie Stalino vykdytas masines žmonių žudynes ir tremtį. Vakaruose ši istorijos atkarpa taip pat nėra pakankamai nušviesta, bent jau plačiajai visuomenei (pvz., prieš kelerius metus JAV surengtoje apklausoje net trečdalis jaunimo pareiškė, kad JAV prezidento George'o W.Busho politika nužudė daugiau žmonių negu Stalinas Sovietų Sąjungoje). Bet ar siekis nušviesti ir informuoti pateisina istorines temas pasirinkusį filmą? O gal, užsibrėžę tokį tikslą, kūrėjai tiesiog pasilengvina užduotį, pasilikdami tarsi vienintelį esminį klausimą – kaip pavaizduoti, kad tai atrodytų kaip tikri įvykiai? Kokią prasmę turi toks priėjimas prie šios temos, toks jos nagrinėjimas ir vaizdavimas?

"Tarp pilkų debesų" bestselerio ekranizacija pristatoma kaip "didžiausias ir brangiausias filmas nepriklausomos Lietuvos kino istorijoje", režisierius ir prodiuseriai pabrėžia, kad kūrė filmą iš patriotinių paskatų. M.Markevičiui tai, beje, nebuvo pirmasis susidūrimas su Sibiro tremties tema kine, jam yra tekę dirbti žinomo australų kino režisieriaus Peterio Weiro asistentu filmuojant "Kelią namo" – irgi tikrais įvykiais paremtą dramą apie septynių Sibiro gulago kalinių pabėgimą ir jų nuotykius pėsčiomis per visą Azijos žemyną.

Kalbėti turi ne tik aktoriai – pasakyti apie tai kažką svarbaus, užduoti naujus klausimus, atverti gilesnio pažinimo galimybes turi ir pati režisieriaus kuriama meninės reprezentacijos forma.

Akivaizdu, kad "Tarp pilkų debesų" kūrėjai daugiausia darbo įdėjo į tremties ir (iš)gyvenimo scenų vaizdavimą, o ne į scenarijaus kūrimą, kuris tiesiog stokoja įdomesnės dramaturgijos. Filmas gerokai paryškintu realistiniu stiliumi, netekusiu subjektyvaus vaikiško / paaugliško žvilgsnio savitumo, vaizduoja veikėjų kelią gyvuliniuose vagonuose į tremties vietą, įsikūrimą, kasdienybės akimirkas Sibire, santykius su kitais. Šios detalės neretai virsta klišėmis, be kurių neapsieina aibė filmų apie holokaustą ir visas kitas žmonijos tragedijas (pogromai vidury nakties, kareiviai ant laiptų, egzekucijos, žmonių figūros vagonuose ant grindų, niekšai kareiviai ir dar didesni niekšai jų viršininkai, tamsos gaubiami iškankinti žmonių veidai prieš mirtį).

Kaip ir bet kuri meno šaka, kinas į istorines temas gali ir turi atsigręžti. Tačiau ne tam ar bent jau ne vien tam, kad "supažindintų su įvykiais" ar "efektingai" atvaizduotų enciklopedines klišes. Filmas gali perteikti tam tikrą požiūrį į temą, parodyti dabarties santykį su istorija, su jos galbūt dar atviromis žaizdomis. Kalbėti turi ne tik aktoriai – pasakyti apie tai kažką svarbaus, užduoti naujus klausimus, atverti gilesnio pažinimo galimybes turi ir pati režisieriaus kuriama meninės reprezentacijos forma.

Holokausto meninė reprezentacija kaskart susiduria su nepatogiu, bet pagrįstu klausimu, priskiriamu vokiečių filosofui Theodorui Adorno: "Ar įmanoma poezija po Osvencimo?" Tą patį klausimą reikia užduoti ir prisimenant sovietinio bei kitų režimų kankinimus. T.Adorno, taip pat rašęs, kad "amžina kančia turi tokią pat teisę į išraišką, kaip ir kankinami turi teisę rėkti", neneigė meno, perteikiančio trauminę XX a. žmonijos patirtį, galimybės. Bet jo klausimas verčia apmąstyti ir atrasti tokiai reprezentacijai tinkamą būdą.

Užsienyje D.Grinkevičiūtės atsiminimų knyga lyginama su visame pasaulyje žinomais, žadą atimančiais Primo Levi ir Anne Frank tekstais – svarbiausiais rašytiniais holokausto liudininkais. "Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų", – rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė knygos "Lietuviai prie Laptevų jūros" įžangoje. Filme "Tarp pilkų debesų" neretai ši taisyklė sulaužoma traumuojančią realybę tiesiog sunorminant, įspraudžiant į tam tikrus vaizdavimo trafaretus, paverčiant ją ne tokia skaudžia, visai įmanoma stebėti. Sukurta pagal tikrus įvykius? Neverta ir sakyti, kokį santykį su tikrove turi tokie filmai.

Antradienio vakarą pamatyti filmo premjerą panoro didelis būrys žinomų Lietuvos žmonių.

Atvyko ir užsienio žvaigždės - romano "Tarp pilkų debesų" autorė Rūta Šepetys, režisierius Marius Markevičius, pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai.

Pagal „The New York Times“ bestseleriu tapusią Rūtos Šepetys to paties pavadinimo knygą pastatytas filmas pasakoja į Sibirą ištremtos paauglės ir jos šeimos istoriją, kuri žiauriausiomis sąlygomis kovoja dėl išlikimo ir siekia išsaugoti žmogiškumą.

Pasak valstybės vadovės, prasminga, kad filmas Lietuvoje pradedamas rodyti kaip tik tokiu metu, kai visa šalis ką tik atsisveikino su savo laisvės simboliu – partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu.

Anot prezidentės, apie okupaciją, tremtis, Stalino genocidą ir žmonių kančias sukurtas filmas – įtaigiai visam pasauliui papasakota istorija, apie tai, kas buvo daroma su mūsų tauta. Kiekvienas žinome savo istoriją – kas atsitiko su mūsų tėvais ir artimaisiais. Tačiau šios istorijos nežino pasaulis. Todėl filmas pasirodė pačiu laiku. 

Valstybės vadovė taip pat pabrėžė, jog svetimos jėgos vykdyti masiniai trėmimai ir nekaltų žmonių naikinimas patvirtina, kad Lietuva buvo neteisėtai ir pačiu brutaliausiu būdu okupuota. O žiauriausiomis sąlygomis išgyvenę ir žmogiškumą išsaugoję mūsų žmonės yra tikriausias stiprybės bei didvyriškumo pavyzdys.

Prieš peržiūrą šalies vadovė taip pat bendravo su knygos „Tarp pilkų debesų“ autore Rūta Šepetys, filmo kūrėjais – režisieriui Mariumi A. Markevičiumi, prodiuseriu Žilvinu Naujoku, pagrindinių vaidmenų aktoriais.

Anot R. Šepetys, Carnegie medalio apdovanojimas įrodo, kad personažų istorijos įprasmina tik skaičių pavidalu iki tol papasakotus įvykius.

Pirmadienį Londone lietuvių kilmės rašytojai R. Šepetys bus įteiktas 80-metį minintis Jungtinės Karalystės apdovanojimas už literatūrą vaikams ir jaunimui – Carnegie medalis.

Šis įvertinimas JAV gyvenančiai ir kuriančiai autorei skirtas už jos naujausią, 2016 m. pasirodžiusį, tikrais istorijos įvykiais paremtą romaną „Druska jūrai“, kurį dienraštis „New York Times“ yra paskelbęs bestseleriu Nr. 1.

Romanas pasakoja apie keturių jaunų žmonių – lietuvės, lenkės ir dviejų vokiečių – likimus 1945-ųjų metų žiemą. Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų, kurie evakuojasi nuo puolančios sovietų kariuomenės.

Veikėjų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų. Baltijos jūroje, po rusų povandeninio laivo torpedų atakos, laivas paskęsta. Žūsta 9,5 tūkst. žmonių. Tik tūkstantis išsigelbėja.

Pirmieji du autorės romanai „Tarp pilkų debesų“ ir „Nelengvu keliu“ taip pat tapo „New Yourk Times“ bestseleriais ir buvo nominuoti Carnegie medaliui.

– Kaip sugalvojote rašyti knygą „Druska jūrai“?

– Man visada buvo labai įdomios priverstų pabėgti (o gal perkeltųjų?) žmonių istorijos. Mano tėvas 1940-aisiais turėjo bėgti iš Lietuvos ir devynerius metus gyveno vadinamosiose D. P. pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje.

Daugybę kartų bandydavau įsivaizduoti, koks turėjo būtų vaikų gyvenimas, kai, palikę viską, kas brangu, turėjo bėgti. Tokia buvo mano tėvo istorija, todėl ši tema mane visada domino. Apie tai kalbėjau su tėvo pussesere. Ji ir papasakojo apie masinę evakuaciją per Rytprūsius 1945 m. ir apie nuskendusį „Wilhelm Gustloff“ laivą. Buvau priblokšta. Kaip iki tol galėjau negirdėti apie šią katastrofą, kuri nusinešė daugiau žmonių gyvybių, nei Titanikas ir Luzitanija kartu sudėjus?

– Ar rašyti apie tai knygą nusprendėte iškart išgirdusi apie šį įvykį?

– Taip. Iš tiesų tėvo pusseserė pasiūlė rašyti. Kai 2011 m. buvo išleista mano knyga „Tarp pilkų debesų“, tėvo pusseserė man pasakė: „Žinau, kad mėgsti pamirštas istorijas, noriu tau vieną tokią papasakoti“. Iškart susisiekiau su savo leidėjais ir pasakiau, apie ką bus mano trečioji knyga. Jie iškart sutiko.

– Jūsų tėvo pusseserė jums sakė, kad mėgstate laiko pamirštas, nežinomas istorijas. Gal būtų galima sakyti, kad jūsų kūriniams būdinga priminti pasauliui istorijas, kurios buvo pamirštos ir niekada nesulaukė didelio dėmesio?

– Taip, iš dalies. Pirmas žingsnis – rasti tas pamirštas istorijas ir suteikti balsą žmonėms, kurie tai išgyveno. Tačiau kitas man labai svarbus tikslas – kad mano knygos padėtų atrasti tikras istorijas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje daugybė žmonių yra parašę memuarus apie tuos praeities įvykius. Tos tikros istorijos, mano manymu, iš tiesų labai svarbios. Noriu, kad mano knygos įkvėptų skaitytoją daugiau tyrinėti, paskatintų iš fikcijos išsigryninti faktus. Suprantu, kad didžiausia kliūtis yra vertimai.

Noriu, kad mano knygos įkvėptų skaitytoją daugiau tyrinėti, paskatintų iš fikcijos išsigryninti faktus. Suprantu, kad didžiausia kliūtis yra vertimai.

Vienas iš mano tikslų – gauti finansavimą, kad dalis memuarų apie skaudžius įvykius būtų išversti į kitas kalbas, kad mano skaitytojai turėtų priėjimą prie tikrų istorijų.

– Tikriausiai galima sakyti, kad bent dalis jūsų tikslo išpildyta. Nežinomos istorijos pasiekė daugybę žmonių.

– Taip, man labai pasisekė, mano knygos išleistos 53 šalyse, 37 kalbomis. Po pasaulį keliauju jau septynerius metus. Mane tai labai stebina. Pradėjusi rašyti galvojau, kad būsiu atsiskyrusi, vieniša.

Esu intravertė. Man tai buvo iššūkis. Tikrai nesitikėjau, kad parašius knygą reikės keliauti po pasaulį, ją reklamuoti, bendrauti su skaitytojais. Bet didžiulė dovana yra bendrauti su žmonėmis ir pasakoti jiems apie Lietuvą. Praeitą savaitę vienos JAV mokyklos dvylika mokinių atvyko į Lietuvą. Jie mokykloje skaitė knygą „Tarp pilkų debesų“. Taigi, manau, mano knygos yra tik pradžios taškas, paskui jau vyksta daug didesni dalykai.

– Knygos „Druska jūrai“ siužetas apie pabėgėlius, skęstanti laivą. Natūraliai iškyla sąsajos su dabartine pabėgėlių krize.

– Pradėjusi rašyti, net nenutuokiau, kad išleidus knygą bus pats pabėgėlių krizės įkarštis. Dabar šios krizės akivaizdoje daugiausia paralelių matau su vaikų istorijomis. Visai kaip ir 1945-aisiais, taip ir dabar, skaudžiausia tai, kad tiek daug vaikų yra visiškai nekaltos aukos. Juos labiausiai veikia tie įvykiai, kurių atsiradimui jie visiškai neturėjo įtakos.

Todėl man labiausiai rūpi vaikų istorijos. Tie vaikai neturi jokio pasirinkimo. Žmonės labai dažnai klausia, ar šios knygos atsiradimą suplanavau pagal įvykius, – tikrai ne. Tai visiškas atsitiktinumas.

– O ar šis atsitiktinumas padėjo pritraukti didesnį susidomėjimą?

– Įdomu tai, kad susitikimuose su skaitytojais dabartinės pabėgėlių krizės ir istorijos, kurią aprašau knygoje „Druska jūrai“, sąsaja labai retai paminima. Skaitytojai, mokytojai, bibliotekininkai sako, kad juos labiausiai patraukė paslėpta istorija ir tai, kaip keturi veikėjai iš skirtingų regionų, skirtingai išgyvena tą patį įvykį.

– Koks buvo knygos rašymo procesas?

– Visada toks pat. Pirmiausia perskaitau visas įmanomas ne grožines knygas ta tema, kurią ketinu rašyti. Pradėjusi ieškoti informacijos knygai „Druska jūrai“ radau nemažai labai geros ne grožinės literatūros apie laivo „Wilhelmas Gustlofas“ nelaimę ir apie iš Baltijos šalių pasitraukusius pabėgėlius.

Daugiausia rėmiausi žurnalistės Cathryn Prince knyga „Mirtis Baltijos jūroje“. Susisiekiau su autore. Ji man labai daug padėjo. Paskui lankiausi šešiose šalyse, susitikau su nelaimę išgyvenusiais žmonėmis, jų šeimos nariais, istorikais.

Žmonės, patyrę masinę evakuaciją ir išgyvenę laivo katastrofą, buvo iš Pietų Afrikos Respublikos, Danijos, Anglijos, Lietuvos, Amerikos. Tai labai įdomu. Supratau, kad turiu rašyti apie keturis skirtingus skirtingų kultūrų veikėjus, kad parodyčiau kuo daugiau istorijos perspektyvų.

Su redaktore Liza Kaplan labai daug kartų redagavome knygos juodraštį. Carnegie medalis priklauso ir jai. Labai džiaugiuosi, kad ji atvyko į Londoną į apdovanojimo įteikimo ceremoniją. Kartu perrašėme knygą mažiausiai dešimt ar dvylika kartų. Neretai sakau, kad labiau esu perrašytoja, negu rašytoja.

– Carnegie medaliu jūs apdovanota už literatūrą vaikams ir jaunimui. Tačiau ar jūs orientuojatės tik į šią auditoriją? Juk tikriausiai kaip ir „Tarp pilkų debesų“ knyga sudomino ir ne tik vaikus ir jaunimą?

– Mano knygos skirtos ir suaugusiems. Iš 50 šalių, kur knygos yra išleistos, pusėje jų knygos orientuotos tik suaugusiems. Tokiose šalyse, kaip Ispanija, Kanada, Amerika, knyga skirta ir vieniems, ir kitiems. Nors Carnegie medalis skirtas už vaikų literatūrą, iš tiesų rašau visiems.

Šis įvertinimas JAV gyvenančiai ir kuriančiai autorei skirtas už jos naujausią, 2016 m. pasirodžiusį romaną „Druska jūrai“, kurį dienraštis „New York Times“ yra paskelbęs bestseleriu Nr. 1. Tais pat metais ir į lietuvių kalbą išverstas bei išleistas romanas (vertė Zita Marienė, „Alma littera“) pasakoja apie keturių jaunų žmonių – lietuvės, lenkės ir dviejų vokiečių – likimus 1945-ųjų metų žiemą, bandant pabėgti nuo puolančios sovietų kariuomenės.

„Šis apdovanojimas patvirtina, kad personažai ir jų istorija statistiką paverčia žmogiška. Tyrinėdami šią paslėptą, asmenišką istoriją, mes mokomės ir įgyjame pilnesnį kontekstą, geresnį mus supančio pasaulio supratimą“, – po ceremonijos duotame interviu Lietuvos kultūros institutui teigė Ruta Sepetys.

Lietuva yra maža šalis, kuri gali perteikti pasauliui didelę patirtį. Tai yra šalis turtinga vilties, sunkumų, stiprybės ir laisvės istorijų.

2018-aisiais Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra ypatingosios Londono knygų mugės šalys-viešnios, tad kiekvienas kultūrinis „lietuviškas akcentas“ yra itin svarbus keliant britų susidomėjimą Lietuvos literatūra.

„Tai, ką aš patyriau, keliaudama po įvairias šalis su savo knygomis, – kad emocinis ryšys su siužetu sukelia susidomėjimą kita tauta, jos istorija ir žmonėmis. Būtent per emocinį ryšį atsiveria mūsų širdis ir staiga mums ima rūpėti kažkas, ko nepažinojome prieš tai. Lietuva yra maža šalis, kuri gali perteikti pasauliui didelę patirtį. Tai yra šalis turtinga vilties, sunkumų, stiprybės ir laisvės istorijų“, – teigė R.Sepetys.

1967 m. JAV gimusios rašytojos knygos buvo publikuotos daugiau negu 50 šalių ir yra išverstos į 36 kalbas. Savo kūrybą ji adresuoja tiek jauniems, tiek suaugusiems skaitytojams. Nuo pat pirmojo romano „Tarp pilkų debesų“ (2011 m., lietuviškas vertimas – Linos Būgienės, „Alma littera“), kuriame pasakojama apie lietuvių tremtinių kančias Sibire, R. Sepetys kūrybinio įkvėpimo semiasi Lietuvos istorijoje. Romanai „Tarp pilkų debesų“ ir „Nelengvu keliu“ (vert. Valdas Petrauskas, „Alma littera“) taip pat tapo „New Yourk Times“ bestseleriais ir buvo nominuoti Carnegie medaliui. Romaną „Druska jūrai“ ekranizuoja studija „Universal Pictures“.

2013 m. R. Sepetys buvo įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžius.

Kasmet už geriausias knygas vaikams ir jaunimui teikiamas Carnegie apdovanojimas yra įsteigtas škotų kilmės filantropo Andrew Carnegie (1835–1919) atminimui. Kartu su šiuo medaliu yra teikiamas ir Kate Greenaway apdovanojimas geriausiam knygų vaikams iliustruotojui. Šiemet jis atitenka JAV iliustruotojui Lane‘ui Smithui už knygą „There is a Tribe of Kids“ („Yra vaikų gentis“).

R. Sepetys ir L. Smithas gavo 500 svarų vertės knygų, kurias paaukos savo vietinėms bibliotekoms, specialiai sukurtus aukso medalius ir 5 tūkst. svarų piniginius apdovanojimus.

Ceremonija vyko RIBA (Roayl Institute of British Achitects – Karališkajame Britanijos architektų institute) pastate Londone.

Naujausiame leidyklos „Alma littera“ išleistame lietuvių kilmės rašytojos Rūtos Šepetys romane „Druska jūrai“ nuodugniai ir asmeniškai leidžiamasi į pasakojimą apie šią didžiausią jūreivystės istorijoje tragediją, nusinešusią beveik 10 tūkst. gyventojų, tarp kurių buvo ir ne vienas lietuvis, gyvybes.

Knyga „Druska jūrai“ – tai grožinis istorinės literatūros kūrinys, parašytas remiantis tikrais „Wilhelmo Gustloffo“ nuskandinimo faktais. Beveik penkių tūkstančių vaikų gyvybių pareikalavusi katastrofa, gelbėjimo operacija „Hanibalas“ ir legendinio Gintaro kambario dingimas – visi šie istoriniai įvykiai tampa romano atramos taškais. Autorė teigia, kad šią, kaip ir kitas knygas, parašė veikiau ne ji, o istorija. Nors veiksmas vyksta buvusiose Rytprūsių žemėse, šio romano įvykiai yra ir Lietuvos istorijos dalis.

„Norėdami suprasti dabarties Lietuvą, turime atsigręžti į praeitį. Manau, kad istoriniai faktai yra bejausmiai, tačiau, perteikti per personažų patirtis, jie padeda mums kažką išreikšti. Rašant šią knygą mane labiausiai neramino būtent vaikų ir paauglių bei nekaltų žmonių likimai“, – teigia R. Sepetys.

Kruopščiai jungdama skirtingų veikėjų – lietuvės Joanos, paslaptingo vaikino Floriano, besilaukiančios lenkės Emilijos ir nacių jūreivio Alfredo – istorijas, R. Šepetys atskleidžia daugybės nuo artėjančios Rusijos kariuomenės išsigelbėti bandančių pabėgėlių pastangas patekti į evakuaciją vykdantį laivą. Praeities vaiduokliai, prarasti namai, artimieji bei vienatvė šioje ilgoje kelionėje išsigelbėjimo link suvienija herojus. Tačiau su augančiu artumu pradeda ryškėti ir pavojingos kiekvieno jų paslaptys.

R. Šepetys teigia, jog knygų apie Antrąjį pasaulinį karą prirašyta daug. Nors jas dažnai skaito skaitytojai, kurių valstybės kariavo priešingose pusėse, tačiau visuomet svarbu prisiminti, kad tikrasis karo nugalėtojas yra kančia, neaplenkusi nei vienos dalyvavusios tautos.

Rašydama šį lyrišką ir jautrų romaną, autorė rėmėsi daugybe Baltijos jūroje rastų laiškų ir pasakojimų buteliuose, šešių skirtingų šalių gyventojų pasakojimais bei asmenine savo giminės patirtimi. Skaičiuojama, kad vien 1945 metais Baltijos jūroje žuvo per 25 tūkst. žmonių, tačiau visos „Hanibalo“ operacijos metu nuo puolančios rusų kariuomenės buvo išgelbėta daugiau kaip du milijonai gyventojų. Tačiau knygoje R. Šepetys parodo, kad net tokiu sukrečiančiu laikotarpiu – visuomet lieka vietos vilčiai.

Autorė drąsiai kalba apie karo žiaurumų paliestus žmones – tuos, kuriems pavyko išsigelbėti, ir tuos, kurie tik žinutėmis buteliuose galėjo tikėtis, kad pasaulis vieną dieną sužinos jų istoriją.

„Druska jūrai“ – tai pastanga suteikti balsą tiems, kurie patyrė karo praradimus, bei sujungti skaitytojus į pasaulinę žmonių bendriją, trokštančią mokytis iš praeities.

Knygos „Druska jūrai“ autorė Rūta Šepetys (Ruta Sepetys) gimė 1967 metais Mičigane. Lietuvių kilmės rašytoja skaitytojams yra puikiai pažįstama kaip istorinio „The New York Times“ bestselerio „Tarp pilkų debesų“ autorė. Rašytojos kūryba yra išleista daugiau nei 50 šalių ir išversta į 36 kalbas. Naujausiame grožinės istorijos romane apie tikrą Antrojo pasaulinio karo tragediją R. Sepetys kviečia išgirsti tuos, kurie apie šį tragišką laikotarpį jau nieko patys negalės papasakoti.