Lenkijos meteorologijos tarnyba paskelbė saugos įspėjimus didžiojoje šalies dalyje, nes šią savaitę temperatūra toliau kris. Maždaug 2 200 namų ūkių buvo be elektros šalies šiaurės rytuose, ten buvo atšauktos mokyklų autobusų paslaugos. „Dėl šalčio kilo problemų su transportu į mokyklas“, – naujienų agentūrai PAP sakė regiono vyriausybės atstovas Krzysztofas Guzekas.

Latvijoje, antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje, užregistruota 29,5 laipsnio šalčio, sinoptikai prognozuoja panašias arktines sąlygas visą savaitę.

Vengrijos nacionalinė meteorologijos tarnyba perspėjo, kad iki penktadienio ir šeštadienio vėjo gūsiai šiaurės rytuose gali siekti iki 90 km/h, o temperatūra kai kuriose vietose nukris iki 12 laipsnių šalčio.

Smarkus beveik 100 km/h greičio vėjas kai kuriose šalies vietose nuplėšė stogus, ant kelių nuvertė medžius, išvertė elektros stulpus ir nutraukė elektros linijas. Vengrijos valdžios institucijos perspėjo ypač pasirūpinti, kad dideliame šaltyje nebūtų palikti augintiniai ar gyvūnai prieglaudose, taip pat ir benamiai gyvūnai. „Temperatūra žemiau nulio gali kelti grėsmę mūsų augintiniams, todėl ypač svarbu, kad visi imtumėmės veiksmų šiuo laikotarpiu apsaugoti gyvūnus“, – sakoma už gyvūnų apsaugą atsakingo pareigūno Peterio Ovadi pareiškime.

Nukreipti skrydžiai

Pirmadienį Moldovoje be elektros buvo apie 22 tūkst. klientų, dėl stingdančio šalčio Kišiniovo oro uoste buvo atšaukti ir vėlavo skrydžiai. Sostinėje taip pat buvo sustabdytas viešasis transportas, mokyklos uždarytos iki ketvirtadienio. Dėl snygio buvo nukreipti du skrydžiai iš oro uosto Rumunijoje, rytiniuose regionuose buvo uždaryti pagrindinių kelių ruožai.

Vokietijos meteorologijos tarnyba pranešė, kad naktį temperatūra gali nukristi iki minus 15 laipsnių, tačiau pridūrė, kad tokia temperatūra sausį nėra neįprasta. „Neįprasta tai, kaip „karšta“ Vokietijoje buvo sausio pradžioje“, – naujienų agentūrai AFP sakė Vokietijos meteorologijos agentūros atstovas Andreasas Walteris.

Metų pradžioje temperatūra pakilo didžiojoje šalies dalyje, Frankfurte buvo 17 laipsnių šilumos. „2018–2023 m. sausio mėnesiai iš tikrųjų buvo per karšti lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 1961–1990 m.“, – sakė A. Walteris.

Blogiau nei Lenkijoje ir net Latvijoje

Lietuva, vadinanti save tranzito šalimi, su transportu susietame Europos parlamento Transporto ir turizmo komitete neturi nė vieno nario. Tuo tarpu Latvija šiame komitete turi du Europos parlamentarus, o Lenkija net septynis.

Tai yra tarsi įrodymas, nors ir netiesioginis, kad Latvijos ir Lenkijos kaip tranzito valstybių ambicijos yra kelis kartus didesnės nei Lietuvos. Mūsų šalis tampa tarsi balta dėmė, nes atsidūrė tarp dviejų valstybių, kurios ateitį grindžia su tranzito perspektyvomis.

Dar niūresnę Lietuvos kaip tranzito valstybės ateitį pajunti, kai su automobiliu grįžti iš Lenkijos. Ji kažkada garsėjo kaip prasčiausių kelių Europoje šalis. Dabar ji tokia jau nebėra. Lenkijoje pastatyti, o daugelyje vietų dar ir statomi, nauji keliai, kurie niekuo nenusileidžia Vokietijos greitkeliams.

Dėl kelių kokybės žymiai geresnė situacija ir Latvijoje. Užtenka nuo Jelgavos pavažiuoti per Joniškį iki Šiaulių, kad suvoktum, kokia niūri yra Lietuvos realybė.

Netgi Lietuvos „autobanas“ Vilnius–Kaunas–Klaipėda yra kokybiškai (daug vietų, kur nelygus ir išdaužytas) žymiai prastesnis nei daugelis Lenkijos kelių ir gerokai nusileidžia nemažai daliai Latvijos kelių.

Neduoda ramybės mintis, ar nebus Lietuvos „elitas“ išvogęs asfalto ir ES pinigų, skirtų keliams, nes pas mus keliai prasčiausi Rytinės Europos šalyse?

Nauji tranzito maršrutai

Latvijoje rinktas Andris Ameriks yra vienas iš dviejų latvių, kurie dalyvauja Europos parlamento Transporto ir turizmo komiteto veikloje. Jis yra netgi šio komiteto pirmininko pavaduotojas. Kitas šio komiteto narys latvis yra Roberts Zile.

Dėl karo Ukrainoje šiuo metu transporto ir tranzito srityje vyksta radikalūs pokyčiai.

A. Ameriks Latvijos žiniasklaidoje ir dėstė, kad dėl karo Ukrainoje šiuo metu transporto ir tranzito srityje vyksta radikalūs pokyčiai. Iš esmės keičiasi logistika ir daugelį metų susiklostę transporto srautų maršrutai.

„Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga skiria didelius pinigus ir pajėgas tam, kad iš Europos tranzito linijų būtų pašalinta Rusija. Stengiamasi kurti alternatyvius transporto koridorius, kurie aplenktų Rusiją“, – dėstė A. Ameriks.

Jo teigimu, JAV ir ES žvilgsniai bei lėšos yra skiriamos tam, kad būtų vystomi nauji maršrutai su Centrinės Azijos šalimis – Uzbekija, Tadžikija, Turkmėnija, Kazachstanu.

Latvis A. Ameriks yra ES parlamento darbo grupės vadovas bendradarbiaujant su Centrinės Azijos šalimis. Jo teigimu, yra paruošti dideli projektai dėl geležinkelių statybos Kazachijoje. Kaspijos jūros regione suplanuota statyti ir keletą naujų uostų.

Anot A. Amerikso, ES struktūrose šiuo metu analizuojamas projektas dėl tarptautinio transporto koridoriaus per Ukrainą ir europinės geležinkelio vėžės statybos šioje šalyje pasibaigus karui.

Nei Latvija, o juo labiau nei Lietuva naujose ES rengiamose transporto tranzito schemose nėra minimos. Lietuva turėjo palyginti neblogą geležinkelio tranzito liniją per Baltarusiją. Dabar jos neliko, o prie europinių tiek geležinkelių, tiek kelių tinklų Lietuva prisitaiko sunkiai. Didžiulė problema yra ir tai, kad Lietuva dar vis neturi europinio geležinkelio vėžės nuo Kauno iki Klaipėdos uosto, kas išstumia Lietuvą iš galimų patrauklių ateities tranzito valstybių sąrašo.

Atsijungė ir nuo jūrinių reikalų

Neturėdama savo narių Europos parlamento Transporto ir turizmo komitete Lietuva yra atsijungusi ir nuo ES jūrinių reikalų.

Europos parlamento Transporto ir turizmo komitete kartas nuo karto svarstomi ir svarbūs jūrinio transporto reikalai. Pavyzdžiui, šio komiteto nariai susitarė, kad nuo 2030 m. didžiausi Europos uostai privalės užtikrinti, kad konteineriniai ir keleiviniai laivai, atplaukę į uostus, prisijungtų prie kranto elektros tinklų.

Klaipėdoje bent kruizinių laivų ir jūrų keltų terminaluose jau rengiamasi įrengti didelės galios elektros jungtis laivams. Tokios jungtys per artimiausius metus turėtų būti numatomos ir konteinerių terminaluose.

2020 m. pasirodęs romanas – siurrealus pasakojimas apie žvejų kaimelį, įsikūrusį šalia senkančio, užteršto ežero. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero dvasia. Tokiame atšiauriame pasaulyje užaugęs vaikinas Namis leidžiasi į kelionę siekdamas išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą.

Pokalbis su B. Bellová – apie modernią čekų literatūrą, atskirą nuo rašytojų gyvenimą gyvenančias knygas ir kurti įkvepiančią intuiciją.

– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokiu tikslu atvykote į Kauno literatūros savaitę?

– Taip, Lietuvoje apsilankiau pirmą kartą. Turėdama laisvo laiko, pavaikščiojau po Kauno centrą ir senamiestį, važiavau funikulieriumi. Iš tikrųjų Lietuva ir Čekija turi panašią istoriją. Šiandien sužinojau, kad Kaune sovietmečiu taip pat susidegino jaunuolis, protestuodamas prieš okupacinį režimą, kaip 1969 m. Čekoslovakijoje Janas Palachas. Pagalvojau, kad mūsų šalys panašios ir tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš vienos pusės mus supo Vokietija, iš kitos – sovietų Rusija. Tad mes nukentėjome nuo abiejų režimų.

Man svarbiausia – parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu.

Į Lietuvą turėjau atvykti dar 2020 m., kai pasirodė mano knyga „Ežeras“. Planavau ją čia pristatyti, bet prasidėjo pandemija. Tad pagaliau atvykau po trejų metų. Kartu su kitu čekų rašytoju Vratislavu Kadlecu Kauno literatūros savaitėje diskutavome apie šiandienos literatūrinį gyvenimą Čekijoje.

– Jūsų pirmoji knyga „Sentimentalus romanas“, pasirodžiusi 2009 m., pasakoja apie iššūkius augant komunistinio režimo griūties kontekste. Pati brendote buvusioje Čekoslovakijoje. Kiek į šią knygą sudėjote savo pačios išgyvenimų?

– Nepasakyčiau, kad mano knygose yra daug asmeninių išgyvenimų ar patirčių. Kita vertus, tam tikra prasme aš tai patyriau, nes stebėjau ir girdėjau istorijas žmonių, kurie nukentėjo nuo komunistinio režimo. Man asmeniškai labai įdomu tai, kad tada gyvenę vieni žmonės ieškojo kompromisų, o kiti gyveno vedami moralės ir vidinių įsitikinimų. Tačiau tai jiems kainavo daug – buvo persekiojami, netgi kalinami.

– Lietuvoje geriausiai žinomas jūsų romanas „Ežeras“, jums pelnęs tarptautinį pripažinimą. Knygoje aprašomas prie senkančio, užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis, kuriame vyrauja neviltis. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie užslėptas žinutes knygoje? Galbūt tai  atsainaus žmonių požiūrio į gamtos problemas kritika? Kai kurie skaitytojai mano, kad atšiaurus pasaulis, kuriame auga knygos herojus  Namis, yra aliuzija į Sovietų Sąjungą.

– Knygoje daug archetipų, o skaitytojo užduotis – juos surasti. Iš tikrųjų simboliai knygoje priklauso nuo to, kaip skaitytojas juos supranta. Specialiai jokių archetipų ir simbolių knygoje neužslėpiau, prie jų dirbau pati to nežinodama. Kai per gyvenimą esi perskaičiusi daugybę knygų ir girdėjusi daug istorijų, simboliai tavo kūryboje atsiranda to nė nesuprantant. Manau, kad knygoje keli personažuose atsikartojantys simboliai yra gana akivaizdūs. Pavyzdžiui, sena moteris ar valstybės pareigūnas yra tam tikrų archetipų visuomenėje prototipai. Kiti simboliai yra mažiau akivaizdūs, subtilesni.

Jei skaitytojams atrodo, kad žvejų kaimelis yra aliuzija į Sovietų Sąjungą, taip gali būti. Viskas priklauso nuo skaitytojo. Pastebėjau, kad buvusio socialistinio bloko šalyse šis sugretinimas yra dažnesnis. Jei skaitytojas gyvena Rytų Europoje, jis aprašomo kaimelio kasdienybę sulygina su savo patirtimi – okupacija, priespauda, šiurkščia jėga, kuri priverčia gyventi savo gyvenimą tokiu būdu, kurio nesirinktum.

– Lietuvoje puikiai žinome čekų literatūros klasikus: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą. Kaip atrodo šiandienė moderni čekų literatūra?

– Nesu literatūrologė, tad galiu tik glaustai apžvelgti dabartinę modernią čekų literatūrą. Šiandien Čekijoje karaliauja moterys rašytojos. Būtent jų knygos šiuo metu labiausiai skaitomos, apie jas kalbama. Temos, apie kurias rašoma ir diskutuojama literatūros rateliuose, yra istorija, holokaustas, komunistinio režimo pabaigos laikotarpis. Šios temos vis dar domina skaitytojus. Populiaru skaityti ir rašyti apie šeimos problemas, šeimoje patirtas traumas. Labiausiai perkamos ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamos autorės yra Kateřina Tučková ir Alena Mornštajnová.

– Kaip save vertinate modernios Čekijos literatūros kontekste?

– Jei man reikėtų save apibūdinti, pasakyčiau, kad esu tarsi auglys ant Čekijos literatūros kūno. Nemanau, kad turiu daug bendro su šiuolaikine čekų literatūros scena. Aš neseku jokių tendencijų, pasakoju istorijas. Dažnai rašau pasitelkdama intuiciją. Pati nesirenku savo knygų temų, nežinau, kas jose įvyks, tiesiog pasakoju istorijas. Jos mane veda, o aš viską užrašau. Tiksliai net pati nežinau, kaip tai veikia. Man tiesiog patinka stebėti ir analizuoti žmones, įvykius aplink mane. Kartais pamatau ką nors įdomaus ir suprantu, kad apie tai reikia parašyti.

– Knygai be galo svarbus geras vertėjo darbas. Pati esate vertėja – ar jautriai reaguojate į savo knygos vertimus? Galbūt daugiau nei įprasta bendraujate su savo knygų vertėjais?

– Taip, esu vertėja, bet pati neverčiu literatūros, iš anglų kalbos verčiu reklamas. Niekada nenorėjau versti knygų, nes tai be galo sunkus ir menkai apmokamas darbas. Aš jau turiu kūrybinį hobį – rašymą, tad nenoriu savo laiko leisti versdama knygas. Manau, kad nebeilgai dirbsiu vertėja, pastebiu, kad šių specialistų paklausa vis mažėja – greičiausiai dėl mašininio vertimo. Galbūt literatūros vertėjai turi šiek tiek daugiau laiko pasiruošti, kol ir jų darbą perims kompiuteriai. Tikriausiai ateityje dirbtinis intelektas perims ir knygų rašytojų darbą. Žinoma, tai nereiškia, kad nebebus paklausos rašytojų, gebančių puikiai papasakoti istorijas. Kad ir kaip būtų, kol kas dirbtinis intelektas yra tiesiog kalbos programa, emocijų generuoti jis nesugeba. Geram rašytojui emocijos yra labai svarbios.

Kalbant apie mano knygų vertimą susiduriu su dviem vertėjų tipais. Pirmojo tipo vertėjai išverčia knygą, nusiunčia ją leidyklai ir knyga būna išleidžiama be mano žinios. Vėliau iš leidyklos sulaukiu kopijos ir sužinau, kad knyga buvo išversta. Antrasis vertėjų tipas man patinka kur kas labiau. Tai vertėjai, kurie tau užduoda klausimų. Tada žinai, kad jiems rūpi gilesnė knygos prasmė. Šie vertėjai stengiasi išversti kuo geriau, tavo istoriją kuo tiksliau papasakoti kita kalba. Jie man rašo ilgus laiškus ir klausia daugybės klausimų. Dažnai su tokiais vertėjais tampame draugais, užsimezga labai artimas ryšys. Artimiausia draugystė sieja su mano knygų vertėjais iš Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, JAV. Iki šiol palaikome ryšį, susitinkame, jei lankomės vieni kitų šalyse.

– Kokių atsiliepimų apie savo knygas sulaukiate iš skirtingų šalių skaitytojų? Minėjote, kad Rytų Europos šalys jūsų knygose įžvelgia kiek kitokių simbolių ir prasmių nei vakariečiai.

– Kaip ir minėjau, skaitytojų mano knygose atrandami simboliai priklauso nuo to, kokia tema svarbi ir aktuali toje šalyje. Tačiau esama ir universalių temų. „Ežeras“ yra istorija apie augantį, bręstantį jauną žmogų – manau, kad visi gali su tuo susitapatinti. Iš tikrųjų galiu jums pasakyti tik tai, ką man papasakoja sutikti tų šalių žmonės. Aš pati neskaitau savo knygų apžvalgų užsienio kalbomis, nes jų nesuprantu. Esu du kartu lankiusis Japonijoje, daviau interviu laikraščio, kuris kasdien spausdinamas 500 tūkst. kopijų tiražu, žurnalistui. Net neįsivaizduoju, ar kas nors perskaitė tą interviu, ar skaitė knygą, ką apie ją galvoja.

Kai pamąstai, įdomu – parašai knygą, ją išverčia, ir tada ta knyga gyvena savo gyvenimą, o tu apie ją nieko nežinai. Kalbant apie kitas Europos kalbas yra lengviau, nes bent jau galiu nuspėti kai kurių žodžių reikšmę. Tačiau lietuvių kalbos visiškai nesuprantu (juokiasi). Man svarbiausia parašyti gerą tekstą, o kas nutinka po knygos išspausdinimo, nebesvarbu. Jei knyga paliečia, sukelia skaitytojui emociją, jaučiuosi atlikusi savo darbą. Būtų smagu užsidirbti iš knygų rašymo, bet kol kas dar taip nenutiko. Gal vieną dieną nutiks.

Maskva pati „panaikino bet kokį NATO ir Rusijos Steigiamojo akto turinį“, užpuolusi Ukrainą ir sustabdžiusi dialogą su aljansu, sakė Mircea Geoana agentūrai AFP.

Pagal 1997 metų Steigiamąjį aktą, kuriuo siekta iš naujo sureguliuoti Rusijos ir aljanso santykius, abi pusės susitarė dirbti „užkertant kelią bet kokiam potencialiai grėsmingam įprastinių pajėgų telkimui sutartuose Europos regionuose, įskaitant Vidurio ir Rytų Europą“.

Iš tikrųjų šis Steigiamasis aktas iš esmės neveikia dėl Rusijos.

„Jie priėmė sprendimus, prisiėmė įsipareigojimus nepulti kaimynų, ką jie dabar daro, ir reguliariai konsultuotis su NATO, ko nedaro“, – sakė M. Geoana, kalbėdamas Lietuvos sostinėje Vilniuje.

„Taigi manau, kad iš tikrųjų šis Steigiamasis aktas iš esmės neveikia dėl Rusijos“, – pridūrė jis.

Pasak jo, Rusija faktiškai nesilaikė 1997 metų susitarimo sąlygų: „Dabar neturime jokių apribojimų turėti tvirtą poziciją rytiniame flange ir užtikrinti, kad kiekvienas NATO teritorijos kvadratinis centimetras mūsų sąjungininkų būtų ginamas pagal 5 straipsnį“.

NATO sutarties 5 straipsnyje kalbama apie kolektyvinę gynybą, kurioje teigiama, kad vienos narės užpuolimas yra visų narių užpuolimas.

M. Geoana nepateikė jokių detalių apie tokį planuojamą dislokavimą, tačiau sakė, kad tikisi „tvirto, lankstaus ir tvaraus buvimo“.

2017 metais NATO jau buvo dislokavusi tarptautines taktines grupes Baltijos šalyse ir Lenkijoje kaip atgrasomąją priemonę. Vasario pabaigoje Rusijai įsiveržus į Ukrainą, aljansas nusiuntė pastiprinimą.

Baltijos šalys paragino sąjungininkes dalyvauti intensyviau, įskaitant brigadų, kurios pakeistų mažesnes taktines grupes, kūrimą.

Birželio viduryje NATO valstybių gynybos ministrai susitiks aptarti šio ir kitų klausimų, o birželio pabaigoje Madride vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime NATO valstybių narių vadovai susirinks patvirtinti visų pokyčių.

Po Rusijos invazijos į Ukrainą Jungtinių štabų pirmininkas generolas Markas Milley per posėdį Atstovų rūmuose sakė, kad svarbiausios sąjungininkės rytiniame NATO pakraštyje nori priimti nuolatines JAV bazes. „Manau, kad faktinis buvimas visada yra gera atgrasymo priemonė, atitinkanti esamą grėsmę, apskritai kaip bendra taisyklė“, – kalbėjo M. Milley. „Mano patarimas būtų sukurti nuolatines bazes, bet ne nuolat dislokuojant karius. Rotuojant pajėgas nuolatinėse bazėse būtų gautas pastovumo efektas“, – sakė M. Milley.

Jis teigė, kad tai leistų sutaupyti išlaidas, kurių reikia tradicinėms JAV užjūrio bazėms, kur kariai dislokuojami dvejiems ar trejiems metams ir atsiveža šeimas, tam reikia ir daugiau paramos priemonių, pavyzdžiui, mokyklų, sveikatos priežiūros ir prekybos vietų.

M. Milley sakė, kad JAV sąjungininkės Europoje, ypač trys Baltijos šalys, taip pat Lenkija ir Rumunija, „labai labai nori steigti nuolatines bazes“. „Jie jas pastatys ir už jas sumokės“, – sakė jis Atstovų rūmų ginkluotųjų pajėgų komitetui.

Jungtinės Valstijos šiuo metu turi apie 67 tūkst. tarnybos narių, dislokuotų Europoje, daugiausia Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje. Dauguma jų gyvena bazėse iki trejų metų, su šeimomis, ir bazės yra tarsi nedideli miestai su daugybe bendruomenės paramos priemonių, įskaitant prekybos centrus, kuriuose jie gali nusipirkti įprastų amerikietiškų produktų.

Tai trečiadienį žurnalistams pareiškė JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake`as Sullivanas.

„Šiuo metu mes neturime planų papildomai siųsti į Rytų Europą konkrečių dalinių, bet prezidentas Joe Bidenas nuolat apžvelgia planavimą, kad pakoreguotų mūsų pajėgų dislokavimą visose rytinio NATO sparno šalyse priklausomai nuo įvykių raidos“, - sakė jis per spaudos konferenciją, surengtą Amerikos lyderio lėktuve, kuris šiuo metu skrenda į Europą.

J. Stoltenbergas pridūrė, kad NATO tenka atsakomybė užtikrinti, kad konfliktas neišplistų už Ukrainos ribų ir nepaaštrėtų. „Ginsime kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą“, – nurodė jis.

Ukraina ne kartą prašė NATO virš jos teritorijos paskelbti neskraidymo zoną, tačiau Aljansas tokius raginimus atmetė, baimindamasis konflikto eskalacijos.

PSO Europos regiono direktorius Hansas Kluge (Hansas Kliūgė) pažymėjo, kad per pastarąsias dvi savaites šešiose šalyse – Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Sakartvele, Rusijoje ir Ukrainoje – COVID-19 atvejų padaugėjo daugiau nei dvigubai.

„Kaip ir prognozuota, omikron banga slenka į rytus. Lig šiol šis variantas nustatytas dešimtyje rytinių valstybių narių“, – informavo H. Kluge.

PSO Europos regioną sudaro 53 šalys, įskaitant kelias Vidurio Azijos valstybes.

H. Kluge apgailestavo, kad skiepijimo kampanijos kai kuriose regiono dalyse tebejuda lėtai.

Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Kirgizijoje, Ukrainoje ir Uzbekistane mažiau nei 40 proc. vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių yra baigę vakcinacijos nuo COVID-19 kursą.

PSO Europos skyriaus vadovas pridūrė, jog Bulgarijoje, Sakartvele ir Šiaurės Makedonijoje mažiau nei 40 proc. sveikatos priežiūros specialistų suleista bent viena vakcinos dozė.

„Raginu vyriausybes, sveikatos apsaugos institucijas ir atitinkamus partnerius atidžiai išnagrinėti vietos priežastis, turinčias įtakos mažesnei vakcinos paklausai ir priimtinumui; taip pat, remiantis kontekstu pagrįstais įrodymais, skubiai parengti pritaikytas intervencines priemones skiepijimo rodikliams didinti“, – kalbėjo H. Kluge.

Jis pabrėžė, kad „omikron potvynio“ akivaizdoje ir „rytuose plačiai tebeplintant delta“ atmainai, dabar „ne laikas atsisakyti priemonių, kaip žinia, padedančių mažinti COVID-19 plitimą“.

Šios priemonės apima būriavimosi vengimą, kaukių dėvėjimą patalpose, vėdinimo sistemų tobulinimą ir greitųjų testų, padedančių anksti nustatyti susirgimo atvejus, naudojimą, pridūrė H. Kluge.

Prancūzijos retorika apie „teisėtą“ Rusijos susirūpinimą ir Vokietijos glaudūs energetikos ryšiai su Maskva verčia tokias šalis kaip Lenkija ir Baltijos valstybės nerimauti dėl pasaulio galiūnių diplomatijos.

„Lenkija dėl Rusijos veiksmų laikosi ryžtingiausios, kategoriškiausios pozicijos“, – praeitą savaitę visuomeninei televizijai sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas Pawelas Solochas (Pavelas Solochas).

Jo komentarai buvo paskelbti po antradienį Berlyne įvykusio Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos lyderių susitikimo, per kurį buvo aptarta priešprieša su Rusija, sutelkusia prie sienos su Ukraina stiprias pajėgas, kaip manoma, ruošiantis dideliam įsiveržimui į kaimyninę šalį.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda) tvirtai Vakarus ragino būti vieningus ir aiškino, kad „negalime leistis, kad mumis manipuliuotų esant šiai padėčiai“.

„Privalome parodyti, kad mūsų suskaldyti neįmanoma... kad taip nenutiks, kad nepasiduosime ir nieko nepaliksime vien dėl baimės, kad galime neužsitikrinti taikos“, – jis sakė Berlyne.

„Esu įsitikinęs, kad mums pavyks. Mums reikalinga protinga, bet tvirta ir ryžtinga pozicija“, – pabrėžė A. Duda.

Estijos premjerė Kaja Kallas (Kaja Kalas) trečiadienį irgi kalbėjo apie būtinybę laikytis griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, ir argumentavo, jog „tikras dialogas negali vykti įrėmus ginklą“.

„Nedarysime kompromisų dėl pagrindinių principų, įskaitant kiekvienos valstybės teisę rinktis savo kelią“, – po derybų su Belgijos premjeru Alexander'u De Croo (Aleksandru De Kro) sakė ji.

„Privalome laikytis tvirtai ir vieningai. Jeigu nesugebėsime to padaryti, tai pasiųstų drąsinantį signalą Rusijai ir galėtų vesti prie panašios rankos laužimo politikos kitur“, – kalbėjo K. Kallas.

Rusija reikalauja niekada neleisti Ukrainai tapti NATO nare ir nori, kad JAV vadovaujamas karinis aljansas sumažintų savo kontingentus ir karinę veiklą buvusiose komunistinėse Rytų ir Vidurio Europos šalyje.

„Prisiminimai ir grėsmės suvokimas“

Varšuvoje dirbantis politikos ekspertas Marcinas Zaborowskis (Marcinas Zaborovskis) sakė, jog „ne paslaptis“, kad Lenkija vertina Ukrainos krizę kitaip negu Vokietija ar Prancūzija.

„Lenkija daug labiau palaiko Ukrainos pareiškimus dėl teritorinio vientisumo ir šiuo metu daug mažiau atvira kompromisui su Rusija“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis.

„Lenkija yra tvirčiausia Ukrainos rėmėja Europoje. Mūsų siena su Ukraina – pati ilgiausia, turime didelę [ukrainiečių] diasporą“, – sakė M. Zaborowskis, strateginių tyrimų centro „Globsec“ politikos direktorius.

„Jeigu Ukraina tvirtai įstrigtų Rusijos įtakos sferoje, tai iškart sukeltų neigiamų pasekmių Lenkijos saugumui“, – pridūrė jis.

Tas pat gresia ir Baltijos šalims, tad jos, anot M. Zaborowskio, gali laikytis dar griežtesnės pozicijos, nes pasiuntė Ukrainai ginkluotės dar prieš tai padarant Lenkijai.

Lietuva, Latvija ir Estija baiminasi, kad po Ukrainos Rusija gali nusitaikyti į jas.

„Visos Vidurio ir Rytų Europos šalys patyrė Rusijos okupaciją, neleidusią joms tapti Europos Sąjungos narėmis“, – sako strateginių tyrimų centro „Visegrad Insight“ vyriausiasis redaktorius Wojciechas Przybylskis (Voicechas Pšybylskis).

„Taigi, šį jautrumą iš dalies lemia – kaip ir bet ką politikoje – prisiminimai ir grėsmės suvokimas“, – jis sakė AFP.

Skirtingas greitis, vienoda kryptis

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas parodė suvokiantis šių šalių keblią padėtį, nors neigia, kad jų nuogąstavimai yra pagrįsti.

„Baltijos valstybės ir kitos šalys, mūsų kaimynės, esą jaučiasi nesaugios. Kodėl – neaišku“, – jis sakė šią savaitę per bendrą spaudos konferenciją su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu (Emaniueliu Makronu).

„Bet kokiu atveju jos naudojasi tuo kaip dingstimi formuoti politiką, kuri yra nedraugiška Rusijai“, – pridūrė jis ir atkreipė dėmesį, kad šios šalys „pumpuoja į Ukrainą šiuolaikinę ginkluotę“.

Pasak W. Przybylskio, Vidurio Europos šalys pademonstravo „ryžtingumą teikiant tiesioginę paramą Ukrainai“, kitaip negu jų sąjungininkės Vakarų Europoje.

„Kita vertus, Vokietija ir Prancūzija juda ne kitokia kryptimi. Jos tiesiog juda skirtingu greičiu, sprendžiant šiuos reikalus“, – aiškino ekspertas.

W. Przybylskis pridūrė, kad nepaisant V. Putino noro matyti susiskaldžiusią Europą, „vienybė vyrauja“ ir neatrodo, kad Prancūzija ir Vokietija būtų linkusios aukoti Vidurio Europą dėl Rusijos interesų.

Vidurio ir Rytų Europos šalyse veikiau „juntamas nepasitikėjimas, jog šių [Vakarų Europos] šalių elitas nepakankamai aiškiai įžvelgia grėsmę, kylančią iš dabartinės padėties“, sakė W. Przybylskis.

Rusijai atsisakant atitraukti 100 tūkst. karių, sutelktų prie Ukrainos sienos, 1 tūkst. Vokietijoje dislokuotų JAV karių siunčiami į Rumuniją, o 2 tūkst. pačiose JAV esančių karių skraidinami į Vokietiją ir Lenkiją.

„Kol [Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas] elgsis agresyviai, mes tikrai pasirūpinsime vėl patikinti NATO sąjungininkes Rytų Europoje, kad esame ten“, – sakė JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) po pranešimo apie karių dislokavimą.

Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Aleksandras Gruško reaguodamas sakė, kad po šio žingsnio bus sunkiau ieškoti kompromiso tarp abiejų šalių, ir JAV karių dislokavimą pavadino „destruktyviais žingsniais, didinančiais karinę įtampą ir mažinančiais galimybes politiniam sprendimui“.

Vakarų galios deda intensyvias diplomatines pastangas – ir grasina sankcijomis V. Putino aplinkos žmonėms – kad atgrasytų nuo galimos invazijos į buvusią sovietinę Ukrainą. Maskva griežtai neigia turinti tokių planų.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas (Olafas Šolcas) trečiadienį paskelbė, kad netrukus vyks į Maskvą aptarti krizės. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) kalbėjo apie panašios kelionės galimybę, bet sakė, kad tai priklausys nuo būsimų derybų su kitais pasaulio lyderiais.

J. Bidenas ir E. Macronas trečiadienį per pokalbį telefonu pažadėjo koordinuoti savo atsaką į krizę, o Prancūzijos lyderio biuras pranešė, kad jis ketvirtadienį vakare vėl kalbėsis su V. Putinu.

Jokių JAV karių Ukrainoje

Pentagono atstovas Johnas Kirby (Džonas Kirbis) pabrėžė, kad JAV karių judėjimu siekiama pademonstruoti įsipareigojimus NATO ir kad jokie Amerikos kariai nebus siunčiami kovoti Aljansui nepriklausančioje Ukrainoje.

Tačiau tai tikriausiai nenuramins V. Putino, kaltinančio Jungtines Valstijas ir NATO siekiu „sulaikyti“ Rusiją prie jos sienų dislokuojant karių ir strateginės ginkluotės.

„Pati Ukraina yra tik įrankis šiam tikslui pasiekti“, – antradienį sakė V. Putinas, pirmą kartą po kelių savaičių pertraukos plačiau komentuodamas krizę.

V. Putinas pareikalavo garantijų, kad Ukraina nebus priimta į NATO, ir netiesiogiai pagrasino šiai buvusiai sovietinei respublikai didžiuliu kariuomenės sutelkimu.

Rusija taip pat nori, kad NATO ir JAV nedislokuotų raketų sistemų netoli jos sienų ir atitrauktų NATO pajėgas Rytų Europoje.

V. Putinas paliko galimybę derėtis ir sakė, kad studijuoja Vakarų pasiūlymus, pateiktus praėjusį mėnesį atsakant į Rusijos reikalavimus. Jis taip pat išreiškė viltį, kad „galiausiai surasime sprendimą“.

Tačiau trečiadienį telefonu kalbėdamasis su Jungtinės Karalystės ministru pirmininku Borisu Johnsonu (Borisu Džonsonu) jis atkreipė dėmesį į „NATO nenorą adekvačiai reaguoti į pagrįstą Rusijos susirūpinimą“, pranešė Kremlius.

Kremlius taip pat pareiškė užsitikinęs Kinijos paramą šioje situacijoje ir teigė, kad tai bus pademonstruota per penktadienį Pekine įvyksiantį V. Putino susitikimą su prezidentu Xi Jinpingu (Si Dzinpingu).

Diplomatinės pastangos

Nyderlandų premjeras Markas Rutte (Markas Riutė) yra dar vienas Kijeve apsilankęs ir paramą Ukrainai pademonstravęs NATO šalių lyderis. Jis trečiadienį susitiko su ukrainiečių prezidentu Volodymyru Zelenskiu.

Po derybų V. Zelenskis sakė, kad Ukraina galvoja „tik apie taiką“, bet tvirtino, kad ji turi teisę gintis.

M. Rutte pabrėžė, kad „būtina tęsti dialogą“ tarp Rusijos ir kitų žaidėjų.

Kaip pranešė ispanų laikraštis „El Pais“, cituodamas nutekintus dokumentus, tarp Vakarų pasiūlymų Maskvai, išdėstytų NATO ir JAV praėjusio mėnesio laiškuose, yra pasiūlymai vykdyti ginklų kontrolę ir imtis priemonių pasitikėjimui skatinti, kad būtų išsklaidyta naujo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą grėsmė.

Nors garantija, kad Ukraina niekada neįstos į NATO, nebuvo pasiūlyta, JAV atsakyme, paskelbtame minėto dienraščio interneto svetainėje, siūlomi „abipusiai JAV ir Rusijos įsipareigojimai nedislokuoti Ukrainos teritorijoje puolamųjų, nuo žemės paleidžiamų raketų sistemų ir nuolatinių pajėgų su kovine misija“.

„Mes šio dokumento neskelbėme“, – sakė J. Kirby, bet nepaneigė laiško autentiškumo.

Pasak jo, tai patvirtina, kad „NATO ir jos partneriai yra vieningai pasiryžę ir atviri konstruktyviai bei rimtai diplomatijai“.

„Artėjanti“ invazija?

Keisdami formuluotes Baltieji rūmai trečiadienį paskelbė, kad Rusijos invazijos į Ukrainą nebevadins „artėjančia“, nes šiuo žodžiu leidžiama manyti, kad V. Putinas jau apsisprendė pulti.

Baltųjų rūmų atstovė spaudai Jen Psaki (Džen Psaki) praėjusią savaitę pavartojo šį terminą, bet sulaukė Ukrainos kritikos.

Įtampą tarp Maskvos ir Vakarų dar labiau padidino Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų planai. Vašingtonas teigia, kad Maskva rengiasi nusiųsti į Baltarusiją 30 tūkst. karių.

Rusijos gynybos ministerijos paskelbtoje filmuotoje medžiagoje matyti tankai, dideliu greičiu važiuojantys per apsnigtus laukus Baltarusijoje, ir skraidantys kovos sraigtasparniai, abiejų šalių kariškiams treniruojantis prieš vasario 10–20 dienomis vyksiančias pratybas.

NATO sveikino naują JAV karių dislokavimą. Generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sakė, jog Aljansas „darys visa, kas būtina, kad apsaugotų ir apgintų visas sąjungininkes“.