Susigrąžinti prarastą valstybę

E. Zingeriui 1990-ųjų Kovo 11-ąją tebuvo 32-eji. Iki išrenkant į parlamentą jis buvo aktyvus sąjūdietis, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, vadovavo Valstybiniam žydų muziejui. Dabar jis jau aštuonios kadencijos Seime, rinkėjų valia praleido tik vieną.

„Kovo 11-oji buvo posūkis, kurio laukiau visą gyvenimą, – sako politikos senbuvis. – Kaune mokykloje per Vasario 16-ąją slapta keldavome lietuviškas vėliavas, atsimenu, visa klasė nubėgome į miesto sodą per Romo Kalantos sukilimą. Buvo sovietinė tikrovė, bet tvyrojo laukimas, kada vėl grįš normalūs laikai, grįš nepriklausomybė, nes sovietų valdžia savo raudonais plakatais buvo beprotiška ir iš esmės niekada neįsišaknijo Lietuvoje, ypač Kaune.“

E. Zingeris prisimena, kad Kaune buvo begalė vakarietiško tarpukario miesto gyvenimo ženklų, kai buvome maža, bet sėkminga nepriklausoma Vakarų valstybė su privačiu ūkiu, privačiais namais. Daugybė žmonių jautėsi nieko bendra neturintys su primestine sovietų valdžia ir tikėjosi, kad Lietuva susigrąžins nepriklausomybę.

Lietuvos žmonės nebuvo ir 1985 m. Michailo Gorbačiovo sumanytos perestroikos dalimi, nes norėjo tik vieno – kad sovietai išsinešdintų iš mūsų valstybės, o ne kartu su rusais daryti reformas Sovietų Sąjungoje. „Mes laukėme tik girgždančių lagerio durų pravėrimo ir šmurkštelėjimo kuo greičiau nepriklausomybės link nuo visos tos bolševikų sukurtos siaubingos represyvios sovietinės nesąmonės, kuri vadinosi Sovietų Sąjunga“, – sako politikos senbuvis.

Paralelės: E. Gentvilas lygina: dabartinis Seimas panašesnis ne į Kovo 11-osios, o į 1991–1992 m.: ir dabar esame skirtingi, bet panašu, kad visi už nepriklausomą valstybę. / S. Lisausko / BNS nuotr.

Pripažinimas vėlavo

Bet Kovo 11-oji buvo tik pirma laisvės diena. Po to reikėjo nueiti dar ilgą kelią ją įtvirtinant, juolab kad tuo keliu pradėjome eiti pirmieji, anksčiau už latvius ir estus.

E. Zingeris primena: reikėjo ne tik priimti tūkstančius įstatymų, kad atkurtume valstybę. Apie septyniolika mėnesių nuo Kovo 11-osios iki Sovietų Sąjungos griuvimo reikėjo atlaikyti spaudimą atšaukti Kovo 11-osios aktą. O spaudė iš visų pusių. Kiekviena diena priminė amžinybę. Dabar atrodo, kad buvo savaime suprantama nepasiduoti. Bet buvo ekonominė blokada, siaubingai šaltos žiemos, nebuvo kuro, butuose – ledinės sienos.

„Ėjome va banque. Mūsų nejaudino Sovietų Sąjungos didumas ir faktas, kad negalime prieš juos laimėti pagal didumą. Sausio įvykių metu Atkuriamasis Seimas buvo prikimštas benzino kanistrų, visi buvome pasirengę susisprogdinti, jei rusai nusileis ant stogo ir bandys užimti parlamentą, nes buvo visuotinai aišku, kad tokioje siurrealistinėje nesąmonėje kaip Sovietų Sąjunga toliau tęsti fizinio gyvenimo negalime. Už to dar buvo ir gėdos jausmas, kad 1940 m. kaip visuomenė nesipriešinome“, – prisimena signataras.

Jis pasakoja dirbęs abiejose derybų su Sovietų Sąjunga komisijose. „Iš pradžių jie dar bandė derėtis su mumis kaip su Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (LTSR) pasiuntiniais. Bet mes atstovavome atkurtai ikikarinei nepriklausomai Lietuvai, aiškiai pabrėžėme, kad ne mes išeiname iš Sovietų Sąjungos, mes niekur neišeiname – tai jie atsikraustė pas mus su savo kariuomene, ir mes išsivadavome iš jų. Tai du skirtingi dalykai“, – pabrėžia politikas.

Po sausio įvykių ir tūkstančiai Rusijos demokratų išėjo į gatves su plakatais „Laisvę Baltijos šalims“. Tačiau, apgailestauja E. Zingeris, dabar jų beveik nebeliko, Rusijoje laimėjo tie, kurie per 1991 m. rugpjūčio pučą Rusijoje buvo perversmininkų pusėje, kurie priešinosi ir perestroikos reformoms. Dabar jie perėmė Rusiją į savo rankas.

Vakarai neskubėjo atkurti diplomatinių santykių. Tik po 1991 m. sausio įvykių, kai paaukojome žmonių gyvybes gindami savo laisvę, pagaliau suvokta, kad Lietuva nepriklauso neva reformuojamai Sovietų Sąjungai. E. Zingeris pasakoja buvęs Reikjavike, kai Islandijos parlamentas sausio 22 d. priėmė pirmą nutarimą, smerkiantį kraujo praliejimą Lietuvoje. „Mačiau islandų parlamentarų veidus, kurie man reiškė, kad laisvės sąvoka, apie kurią visą gyvenimą skaičiau knygose, nėra tik teorija, ji tikrai egzistuoja ir yra viršesnė nei santykiai su Rusija ir islandiškų žuvų pardavimas rusams. Lietuva per savo pasiryžimą ir pralietą kraują įrodė, kad laisvė egzistuoja“, – pabrėžia E. Zingeris.

Vasarį islandai pirmieji pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę, netrukus atkūrė ir diplomatinius santykius. O dabar, atsidėkodami islandams, lietuviai remia kovojančiuosius už laisvę kitose šalyse – ukrainiečius, Baltarusijos ir Rusijos opoziciją.

Emanuelis Zingeris / P. Paleckio / BNS nuotr.

Įžiebti sąjūdietišką dvasią

„Ar anuomet, 1990-aisiais, tikėjome, kad situacija pasikeitė amžiams? Bent jau aš maniau, kad taip, nes Sovietų Sąjunga yra juokinga. Bet dabar Rusijos tikslas – vėl atkurti Sovietų Sąjungos teritoriją, jiems tai svarbiau nei ekonomika ar rusų žmonių gerovė. Situacija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos valstybės egzistencijos išbandymo, ypač matant baisų Vakarų vėlavimą suteikti paramą ukrainiečiams. Vėl priartėjo egzistencinis Lietuvos išlikimo klausimas, kaip kad 1990-aisiais buvo egzistencinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas“, – sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys E. Zingeris.

Jis džiaugiasi, kad anuomet Sąjūdžio, viso Atkuriamojo Seimo, diplomatų egzilyje ir, žinoma, visų Lietuvos žmonių dėka mes laimėjome. Didelė sėkmė, kad ganėtinai greitai integravomės į ES, NATO, šiemet jau bus dvidešimt metų, kai esame jų nariai.

Ar tokio ryžto yra šiandieniame Seime? Politikos senbuvis lygina: dabartinis Seimas nėra sąjūdiečiai, dabar čia – kitokie žmonės, bet jie nei geresni, nei blogesni. Tačiau Sąjūdis buvo šviežuma, čia buvo universitetų publika, intelektualai, inteligentai, menininkai, filosofai, rašytojai, labai įvairūs žmonės. Jų ryžtas atkurti nepriklausomą Lietuvą buvo didžiulis. Dabar, skirtingai nei anuomet, daugiausia parlamentarų – ne iš universitetų, o iš kitų sluoksnių. Gal dabar jie mažesni romantikai nei anuomet, ir pats šis žodis anuomet buvo suprantamas teigiama prasme, dabar kažkodėl daugiau neigiama.

Pasak E. Zingerio, sąjūdiečiams buvo įdomi kito nuomonė, dėl strategijos Sąjūdžio vadovybės posėdžiuose užsidiskutuodavo iki vidurnakčio. Dabar, signataro žodžiais, niekam neįdomu, ką galvoji, siaubingas dalykas – užsicementuoti tik savo burbuluose.

„O sąjūdiečių tarpusavio solidarumas buvo kaip Pilėnuose, visi buvo vieningi dėl vieno tikslo – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Signatarų prievolė būtų dabar, naujo pavojaus valstybei akivaizdoje, bent iš dalies atkurti tą viršpartinį politikų, visų žmonių solidarumą, raginti tarp atskirų partijų ir institucijų nenaudoti neleistinų kovos priemonių“, – mano E. Zingeris.

Dabar Rusijos tikslas – vėl atkurti Sovietų Sąjungos teritoriją. Situacija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos valstybės egzistencijos išbandymo.

Pasak jo, dabar nėra ano meto pakylėtumo, revoliucinės dvasios. Bet yra adekvatus situacijos suvokimas, kad vėl, kaip 1990 m., gali tekti patirti išmėginimų. Ir dabar per balsavimus visos Seimo frakcijos supranta, kad po Ukrainos gal bus dar Moldova, o paskui mes. O mes, kaip ir latviai, estai, dar iki galo nesame pasirengę mūšiui. „Jei pratęsime nepasirengimą, man atrodo, Vladimiro Putino rusai tai supras kaip galimybę veikti prieš mus, kai jie atsipeikės po nesugebėjimo greitai užimti Ukrainą. Kovo 11-osios signatarų pareiga būtų vėl bandyti įžiebti dabartiniam ir būsimam Seimui sąjūdietišką dvasią situacijoje, kuri, deja, grįžta į egzistencinį šekspyrišką klausimą – būti ar nebūti Lietuvos valstybei. Ir kaip matome iš Ukrainos fronto, tai ne kokios vienos partijos sugalvota rinkiminė agitacija, o žiauri tikrovė. Kad nepasikartotų 1940-ieji, reikia galvoti, kaip veikti racionaliai“, – pabrėžia politikas.

Pasak jo, po rinkimų parlamentui teks sunkus uždavinys: neturint didelio biudžeto, lėšas, kurios turėjo nueiti mokykloms, reformoms, reikės skirti kariniams dalykams, o jie labai brangūs.

„Bet mums Kremlius palieka tik du pasirinkimus – nepastatyti dešimčių mokyklų ir išlikti laisviems arba vėl tapti jų vergais. Naujas Seimas turės galvoti, kaip apginti tai, ką stebuklingu būdu apgynėme Kovo 11-ąją ir 34 metus išsaugojome“, – sako E. Zingeris.

Ir džiaugsmas, ir nerimas

Eugenijus Gentvilas – vienas jauniausių signatarų, jam 1990 m. Kovo 11-ąją nebuvo nė trisdešimties. Iki išrenkant į parlamentą jis dirbo Mokslų akademijos Ekologijos problemų Klaipėdos skyriuje, buvo aktyvus sąjūdietis. Atkuriamajam Seimui išsivaikščiojus, jis į parlamentą grįžo tik 2012-aisiais, bet ir iki tol buvo politikoje: buvo Klaipėdos miesto tarybos narys, 1997–2001 m. – Klaipėdos miesto meras, vėliau – ir laikinasis šalies ministras pirmininkas, ūkio ministras. Jis – Liberalų sąjungos, vėliau – Liberalų sąjūdžio buvęs pirmininkas.

2009–2012 m. E. Gentvilas vadovavo Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui. Vieną kadenciją jis buvo Europos Parlamento narys, o dabar trečią kadenciją dirba Seime.

„Nors buvau vienas jauniausių signatarų, supratau, kad darome istorinį įvykį. Bėgant laikui jo didumas dar labiau atsiskleidžia. Buvo jausmų mišrainė. Iš vienos pusės – atsakomybės jausmas, nerimas, ar tikrai visi balsuos už nepriklausomą valstybę, ar nebus išdavysčių. Pavyko, niekas nebuvo prieš, šeši susilaikė. Paskui – didžiulis džiaugsmas. O vėliau atėjo nerimas, ar viskas bus gerai, ir šis jausmas tęsiasi lig šiol. Juk daug tautų paskelbia apie savo valstybės sukūrimą ir daug jų nesugeba išsaugoti laisvės. Taip nutiko ir Lietuvai 1940-aisiais. O dabar jau 34 metai, kaip mums tai pavyko“, – džiaugiasi signataras.

1990 m. Kovo 11-ąją, pasak jo, triumfavo vienybė, visi buvo už nepriklausomą Lietuvą, net Lietuvos komunistų partijos nariai nuoširdžiai balsavo „už“, ne todėl, kad Algirdas Brazauskas liepė.

Bet, pripažįsta E. Gentvilas, ir tada parlamente buvo skirtingų žmonių, tie skirtumai išryškėjo, bet ne Kovo 11-ąją, ne 1991 m. Sausio 13-ąją, o kitais epizodais, svarstant klausimus dėl ūkio reformų ar dėl atsiribojimo nuo Maskvos. „Pavyzdžiui, kai kam atrodė, kad kolūkiai – visai gerai, tik reikia gero pirmininko, o kiti buvo tikri, kad jie genetiškai yra problema, nes atėmė iš žmonių žemes ir jas reikia grąžinti. Pozicijų skirtumai iš dalies atvedė ir iki pirmalaikių rinkimų – esame vienintelis parlamentas, kuris įpusėjus kadencijai save paleido. Bet priimta Konstitucija, užtikrintas žingsnis į priekį“, – vardija E. Gentvilas. Tad, pasak jo, dabartinis Seimas panašesnis ne į Kovo 11-osios, o į 1991–1992 m.: ir dabar esame skirtingi, bet lyg ir visi už nepriklausomą valstybę.

Sėkmė: pasaulyje tautų yra apie 3 tūkst., o valstybių – apie 200. Lietuvai pasisekė, nes turime savo valstybę. Reikia didžiuotis, nes esame sėkminga tauta. / P. Lileikio nuotr.

Esame sėkminga tauta

Tiesa, dalis signatarų nusivylę dabartine realybe. E. Gentvilas pripažįsta: su kai kuriais dabar neturi daug bendra, jų pozicijos labai skiriasi. „Bet su jais praėjome sunkų laikotarpį ir, nepaisant nuomonių skirtumų ar nesusipratimų, garbingai atlaikėme ir Sausio 13-ąją, ir Medininkų žudynes, ir kitus sunkumus, nepabėgome, nepradėjome rusams vėl kojų laižyti. Visiems pagarba už tai“, – sako signataras.

O tiems, kurie šiandien kalba ne už tokią Lietuvą kovoję ar ne tokios tikėjęsi, jis atsako: „Pasaulyje nėra valstybių, kur visiems viskas patinka. Čia ir yra demokratijos žaismas ir tą reikia suprasti. Gali būti nepatenkintas tuo metu išrinkta Lietuvos valdžia, vienu ar kitu sprendimu, ir aš daug kuo nepatenkintas, dėl to ironiškai sakau – ne už tokią Lietuvą kovojau. Bet negi primityviai galvojome, kad paskelbus nepriklausomybę kiekvieną dieną bus tik džiaugsmai? Dabar jau nejuokaudamas sakau – už tokią Lietuvą ir kovojau, kur yra nuomonių įvairovė ir galimybė Konstitucijos, kitų įstatymų ribose ją reikšti.“

Signatarų prievolė būtų dabar, naujo pavojaus valstybei akivaizdoje, bent iš dalies atkurti tą viršpartinį politikų, visų žmonių solidarumą.

Kai Kovo 11-osios salėje susitinka su moksleiviais, E. Gentvilas visuomet primena, kokia buvo sovietų imperija ir kokia maža Lietuva, ir kad šioje salėje įvyko didžiausios imperijos griūtis, o po maždaug pusantrų metų išnyko visa Sovietų Sąjunga. Nepriklausomos valstybės privalumus jaunajai kartai E. Gentvilas sakosi bandantis parodyti ne kalbėdamas apie kokias aukštas materijas, o labai suprantamais palyginimais. Neseniai susitiko su trečiokais. Paklausus, kas iš jų yra buvęs užsienyje, visi pakėlė rankas, pradėjo pasakoti. Vieni lankėsi trylikoje šalių, kiti penkiolikoje. „Tada paklausiau: o žinote, kada aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį? Kai man buvo 29-eri, iki tol neišleido. Trečiokų mokytojos papasakojo irgi pirmą kartą išvažiavusios jau po 1990 m., kai buvo suaugusios. Sakau, jei ne Lietuvos nepriklausomybė, jūs nepažinotumėte pasaulio, ateityje negalėtumėte važiuoti į užsienį mokytis ir dirbti, gyventumėte kalėjime. Mes gyvenome kalėjime, o dabar esame laisvo pasaulio žmonės, ir šią galimybę davė Lietuva“, – pasakoja E. Gentvilas.

Beje, susitikimas su trečiokais prasidėjo nuo juokingo nutikimo. Mokytoja pristatė, kad jis – nepriklausomybės akto signataras. Viena mergaitė šast aukštyn ranką ir klausia: „Tai jūs su Jonu Basanavičiumi buvote pažįstamas?“

E. Gentvilo įsitikinimu, nors mūsų vaikai dar painiojasi istorinėse datose, smagu, kad žino J. Basanavičių. Nors daug ko nesupranta, lietuviškas pradas juose yra. Jie savo gyvenimą nebūtinai sieja su Lietuva, bet tai taip pat jiems davė nepriklausomybė.

Dabar svarbu jos neprarasti. „Mes tai suprantame, bet svarbu, kad jaunimas tai suprastų. Su gimnazistais kalbuosi, kad turėjome tarnauti okupacinėje kariuomenėje, gali būti, kad jie bus pakviesti tarnauti lietuviškoje. Sakau, jūs turite suprasti, kad yra ką ginti. Gal nebūtinai kariausime, bet reikia būti pasirengusiems. Esame atsakingi už savo valstybę“, – pabrėžia signataras.

Jis primena, kad pasaulyje tautų yra apie 3 tūkst., o valstybių – apie 200. Lietuvai pasisekė: buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paskui 1918–1940 m. Lietuva, dabar jau 34 metus nuo 1990-ųjų vėl džiaugiamės laisve. Daugybei tautų to nepavyko pasiekti. Tad, neabejoja E. Gentvilas, lietuviams reikia didžiuotis, nes esame sėkminga tauta. Ir visai ne keista, kad yra problemų – signataro žodžiais, parodykite, kur jų nėra.

Dainuojančios revoliucijos vaizdai apskriejo pasaulį, laisvės troškimo siekį stiprino roko maršai, Pabaltijo valstybės vienybę demonstravo Baltijos kelyje. Tokį istorinį atminimą ne tik būtina išsaugoti, bet ir perteikti jaunimui, vengiant patoso ir sausų vadovėlinių tiesų.

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus įgyvendina Vyriausybės kanceliarijos finansuojamą projektą, skirtą Sąjūdžio paveldui išsaugoti. Prie jo kviečiami prisijungti visi, išsaugoję vienokią ar kitokią vaizdinę medžiagą, dokumentus, Sąjūdžio atributiką ar suvenyrus.

„Kauno dienos“ studijoje kalbamės su vienu iš projekto įgyvendintojų, istoriku dr. Kęstučiu Bartkevičiumi. Viena pagrindinių diskusijos temų: ar reikia Sąjūdžiui atskiro muziejaus? Kviečiame žiūrėti.

Tačiau sudėtingi nesenos praeities prisiminimai pro duris išvaryti dabar – it neperkalbamos šmėklos – braunasi nerimo laikų gyvenimo vidun pro laisvėn atvertus langus. Ko vertas poeto Justino Marcinkevičiaus – žmogaus ir jo kūrinių – memorializavimo klausimas, sukėlęs nevienareikšmių ratilų šiandieniame beveik išdžiūvusiame viešųjų ginčų tvenkinyje. Ir tai – 35 metams prašvilpus po aukštai pakeltų trispalvių prisikėlimo vėliavų, vilčių ir įsipareigojimų.

Blogiau už raganų šmėklas, kurias peri užmaršties inkubatorius, ima rodytis lemtingas tikėjimas, kad visų galų administratoriai iš valdiškų įstaigų kartu su savo tirpstančiomis galiomis besimėgaujančiais politikais užsiims tuo, kas vien savo prieštaringu neaiškumu traukia dėmesį: atminties arba – sakytų dar silpnesnio proto spartuoliai – istorijos politika. It koks rytietiškas rusų politinės sąmonės palikimo užkratas plečiasi tikėjimas, kad beribė valstybės valdžia mums, laisviems piliečiams, ims ir paaiškins, kaip viskas nutiko, koks pasakojimas teisingas, kieno atmintis pavyzdinė, o už kokius samprotavimus reikia imtis baudžiamojo persekiojimo. Žinoma, ant nepasiekiamos lentynos padėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Prabilus apie grėsmes lietuvių atminties laisvei privalu ir sau, kaip senstelėjusiam istorikui, žerti pelenų saują ant galvos. Praeitis nepriklauso istorikams pagal kokią nors amato išgalvotą nuosavybės teisę. Ant istorijos mokslo sprando guli milžiniška atsakomybė, bet tai nesuteikia teisės reikalauti, kad žmonės prisimintų viską, kas jiems skaudaus arba didingo nutiko, pagal įgudusių tyrinėtojų supratimą ir skonį. Laisvės erdvė palieka vienintelį – įrodinėjimo, įtikinėjimo, moralizavimo, gundymo – kiemą, kuriame visiems susirinkus reikia ginčytis, klausytis priešgynų, rinktis tinkamus žodžius ir kaupti įrodymus. Kitaip nepasakysiu: lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.

Prieš keletą metų europietiškai atkurtame Zyplių dvare įsikūrusiame Zanavykų krašto muziejuje vyko mokslinė-kraštotyrinė konferencija, į kurią tarp kitų buvau pakviestas ir aš. Taip sutapo, kad artėjant Lietuvos Sąjūdžio sukaktuvėms senųjų veteranų ir istorikų aplinkoje tuo pat metu tankėjo pokalbiai apie būtinybę Atgimimo atminties labui imti kurti savotišką Sąjūdžio archyvų Sąjūdį, t. y. visaip kaip skatinti senuosius laisvės judėjimo dalyvius kaupti, saugoti, skleisti, tyrinėti, skelbti tą iš tiesų didingą praeitį menančius popierius ir daiktus. Tad po naują ir prabangią Zyplių ekspoziciją dairydamasis nesunkiai pastebėjau, kad senosios istorijos eksponatai tradiciškai užima garbingą vietą, o į gyvųjų kraštiečių atmintį kreipiančių nuotraukų stendai liudija daugiausia apie kolchozų laikus ir talkas. Ir čia pat liūdniausias įspūdis: Dainuojančios revoliucijos atspindžių ekspozicijoje kaip ir nėra. Skeptiškas istorikas nelabai tiki atsitiktinumais. Jei kas viešumoje nutiko, tai su lietuvių sąmone arba bent pasąmone tai bus kaip nors susiję.

Klausiu vienos iš darbuotojų, greičiausiai prisidėjusių prie ekspozicijos turinio sukūrimo, kaip čia yra. Negi iš tiesų ta 35 metų praeitis neturi memorialinės reikšmės. Negi sovietinių kolchozų realijos, nuotraukos prie kombainų ir sunkvežimių yra šio krašto tapatybės dalis, o štai visų laisvės Sąjūdis neturi tokios reikšmės. Ir dar konservatoriams laikant Šakių savivaldos vairą savo rankose.

Nesigilinsiu į psichologines šio trumpučio pokalbio aplinkybes, bet nuostabos akyse tikrai netrūko. „Žinoma, Sąjūdžio istorija mums svarbi. Mes kaupiame archyvinę medžiagą...“ – buvau patikintas muziejininkės. Toliau nebeplėtojome konferencijos pertraukėlės pokalbio. Neturiu supratimo, ar šie sakiniai ir žodžiai turėjo kokių nors padarinių. Tik pats likau su mintimis, kad tarp žodžių ir padarytų darbų neretai driekiasi didelis ir tuščias griovys. Akis bakstelėjo faktas kaip blynas. Dvasinio ir tautinio lietuvių pakilimo pėdsakai mažosiose gimtinėse tarsi netapo tikro pasididžiavimo, savigarbos ir pasitikėjimo savimi pagrindu. Peršama atminties forma, tarsi viskas vyko tik Gedimino kalno papėdėje, o kuo toliau nuo Centro, tuo mažiau reikšmės paliekama vietiniams, pamirštiesiems, mažiems ir patiems susimažinusiems.

Per kelerius metus kalbėta su daugeliu Sąjūdžio veteranų įvairiose Lietuvos vietose. Aišku, nėra taip, kad viskas ir visur vienodai šiuose atminties baruose būtų apleista. Kraštotyros muziejuose ir muziejėliuose, bibliotekose ir net mokyklų kabinetuose kaupiasi tie didingos Lietuvos praeities dokumentai. Pastebėtina, kad labai daug dalykų priklauso nuo pačių lokalinės istorijos darbininkų. Jei aktyvūs buvę sąjūdininkai tose įstaigose dirba, tai ir fondai solidūs, ir ekspozicijose kraštiečių žygius Atgimimo gretose primena nuotraukos ir daiktai.

Valdžia iš Centro visokius ženklus ir nurodymus taip pat skelbia. Turime iš sovietų laikų paveldėtą valstybės archyvų sistemą. Neabejotinai išsaugos visus dokumentus Vilniuje. Imkite, rinkite, vežkite ir tęskite valstybinio archyvų fondo kaupimo darbą. Rašau apie tai ironiškai, nes jau pasimiršo, kas ir kodėl buvo sukurta sovietų archyvų sistemoje. Visi atminties dokumentai turėjo priklausyti valdžiai ir Centrui. Suvalstybinto žmogaus atmintis buvo palikta valstybei ir jos kontoroms. Ir anuomet ant aukščiausios Sąjūdžio bangos keteros tai buvo intuityviai nepakenčiamas dalykas. Buvo gerai suprasta, kad tik taip sovietų tikėtasi kontroliuoti visus, visur ir visada.

Po Kovo 11-osios būta energijos ir siekių vaduotis iš institucinio narvo, bet, ko gero, šios energijos užteko tik krašto apsaugos, slaptųjų tarnybų ir užsienio reikalų ministerijoms sukurti arba pakeisti. Verkiant reikia rimtų istorijos tyrimų, kad panašias prielaidas patikrintume. Tačiau kol jų nėra, sunku atsispirti liūdniems įtarimams: desovietizacijai stringant, gilesnė lietuvių bendro gyvenimo sankloda ne tik išliko, bet – naujai, europietiškai restauruota – pasidarė lyg iš Dievo ir gamtos. Natūrali, nepakeistina, neatsisakytina.

Štai nuo šių didingus Sąjūdžio laikus menančio naivaus idealizmo laiptų norisi žvelgti į žaliuojančios žolės atmintį. Reikia stengtis, kad anų laikų veiklos pėdsakai ir dokumentai liktų ten, kur plėtojosi patys įvykiai. Keičiant vienas metaforas kitomis pasakytina, kad siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį. Jei būtume tikrai toli nuėję į senųjų demokratijų Vakarus, neabejodami sakytume, kad reikia spiesti atmenančius, dokumentus saugančius žmones ir jų sambūrius į bendrą medžiagos kaupimo, saugojimo, tyrimo, sisteminimo, įmuziejinimo talką.

Senųjų demokratijų vakariečiai net neabejotų, kad visų lygių valdžia, skirstanti mokesčių mokėtojų pinigus, džiaugtųsi dėl tokio ryžto ir remtų kiekvieną – asmeninę, pilietinę ar net ir valdišką – pastangą. Sąjūdžio atminties archyvo Sąjūdis neabejotinai patikrintų, ar toli pavyko pabėgti nuo tų sovietinių metų centralizuotos biurokratijos papročių, kurie daugiau pasibjaurėjimo ir paniekos nenusipelnė. Tačiau ne liūdnai diagnozei skirtas toks sumanymas. Geroji viltis sietina su tuo, kad visur, iki tolimiausio nuo Baltarusijos sienos Lietuvos pakraščio, Sąjūdžio atmintis padėtų žmogui vaduotis iš antros ar antraeilės Lietuvos sindromo, padėtų pajusti tą ateičiai būtiną lygiavertiškumo, savigarbos ir laisvės kvapą. Ir saugoti tai it savo vidinės akies vyzdį.

Būtų puiku, kad tokią sąjūdinio idealizmo talką Centro valdžia remtų, nebarstydama biurokratijos dusto ant savo noru pasišventusiųjų galvų, o telktų profesionalios paramos tai talkai būdų paiešką. Kai kas jau dabar aišku: reikia ne dokumentų originalus sušluoti į Centrą, bet į skaitmeninius debesis perkelti pirmiausia vienokius ar kitokius sąrašus, inventorius ar katalogus, o tada imtis skaitmeninimo darbų. Juk technologijos ir algoritmais grįsta valdysena nebūtinai turi būti tik rytietiškos valdysenos stiprinimo priemonė. Tad viskas yra mūsų laisvės erdvėje ir tik nuo pačių mūsų pastangų priklausys atminties ateitis.

„Tai galimybė ugdyti patriotiškumą, pilietiškumą, regionų istorinę atmintį. Apie tai kalbame ir savo projekte – norime priminti žmonėms, kad visoje Lietuvoje gausu istorijos. Ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir mažesniuose miesteliuose, kurie Sąjūdžio laikotarpiu taip pat prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – teigė Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas, istorikas Arūnas Antanaitis, vienas iš naujo projekto, skirto Sąjūdžio paveldui išsaugoti, iniciatorių.

Tai visa Lietuva

„Sąjūdis – tai visa Lietuva, jis apėmė visus šalies miestus ir rajonus. Tokių lokalių sąjūdžių buvo daugiau nei 50, pavyzdžiui, Jonavos rajone, Vilkaviškyje ir taip toliau. Daug paveldo jau yra surinkta – tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose muziejuose, bibliotekose, archyvuose. Pastaraisiais metais ypač galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje. Tai, mūsų nuomone, nei reikalinga, nei tikslinga: nereikia visko fiziškai perkelti į vieną archyvą – jei paveldas sukurtas Telšiuose, ten jis ir turėtų būti saugomas“, – įsitikinęs istorikas dr. Kęstutis Bartkevičius.

Šiemet sukanka 35-eri metai nuo Sąjūdžio susikūrimo, kitąmet tiek pat sukaks Baltijos keliui, o 2025-aisiais – ir Kovo 11-ajai. „Tačiau tikimės, kad ne dėl jubiliejinių metų Vyriausybė finansavo, o dėl to, kad mato, jog reikia kryptingai rinkti Sąjūdžio paveldą, kad tai bus ilgiau besitęsiantis dalykas“, – pažymi dr. K. Bartkevičius.

Projekto rengėjų teigimu, Sąjūdžio paveldas daugiausia yra to laikmečio dokumentai, fotografijos ir spauda. Pažymėtina, kad šis paveldas gali apimti ne tik pačios organizacijos, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, istoriją, su ja susijusius dokumentus, protokolus, laikraščius, fotografijas iš mitingų, regioninių Sąjūdžio padalinių leidinius ir kt. Prisimindami Sąjūdį, dažnai turime omenyje ir visą Dainuojančiąją revoliuciją, besitęsusią iki pat 1993-iųjų, kai buvo išvestas paskutinis rusų kareivis. Tokiu atveju Sąjūdžio paveldui galima priskirti ir kariuomenės atsikūrimo ar politinės sistemos – politinių partijų – kūrimosi laikotarpio dokumentus ir išeivijos atitinkamo laikotarpio veiklą liudijančius artefaktus.

Pastaraisiais metais ypač galime stebėti pastangas sutelkti tą paveldą vienoje vietoje.

Svarbūs ir pasakojimai

Jei savo namuose radote Sąjūdžio paveldo, galima jį perduoti saugoti vietiniams archyvams ar muziejams. Jei dėl kokių nors priežasčių nenorite – su muziejais ar kita atminties institucija galima suderinti ir privataus archyvo sukūrimą. Pasak A. Antanaičio, šiuo metu rengiama metodinė medžiaga, skirta padėti žmonėms patiems susitvarkyti savo archyvą. Kartu jis pabrėžia, kad reikėtų atskirti Sąjūdžio paveldą nuo platesnio, apimančio visus sovietmečio daiktus, be to, tuometės centrinės spaudos egzemplioriai, nacionaliniai laikraščiai nėra tiek vertingi eksponatai, nes jų yra pagrindinėse bibliotekose, tačiau mažesnių miestelių periodiniai leidiniai – ypač vertingi.

„Visuomenės sąmoningumas gerėja. Jei žmonės paveldi seną sodybą ir joje randa pluoštą Sąjūdžio laikraščių, jie jų neišmeta. Pasidomi bent feisbuke, suranda kolekcininkų. Vienas pažįstamas atkreipė dėmesį, kad kolekcininkų forumuose buvo parduodama per 200 Sąjūdžio laikraščių, rastų sodyboje Varėnos rajone“, – keletu pavyzdžių pasidalijo dr. K. Bartkevičius.

Istorikai džiaugiasi, kad projektas jau sulaukė aktyvaus dalyvavimo: pavyzdžiui, po pernai Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje surengto Sąjūdžio atminimui skirto seminaro jame dalyvavę Tauragės muziejaus darbuotojai nusprendė parengti filmą iš Tauragės sąjūdininkų pasakojimų. „Paveldas nebūtinai gali būti materialus, tai yra ir sakytinė istorija, prisiminimai: juk žmonės yra gyvi, dar atsimena. Galbūt Lietuvos atminties institucijoms tokie sakytiniai liudijimai yra kiek neįprastas dalykas, neparengti kažkokie nurodymai, kaip toks paveldas turėtų būti saugojamas ir pan.“, – pastebėjo istorikas dr. K. Bartkevičius.

Išeivių indėlis

Prezidento V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas A. Antanaitis atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie Sąjūdžio paveldą, derėtų nepamiršti ir Lietuvos išeivių indėlio.

„Pasaulio lietuviai išgyveno savotišką sąjūdį teikdami daugialypę paramą Lietuvos politikams ir žmonėms – labdarą, atnaujinant institucijas, teikiant pagalbą sąjūdininkams, politikams, nuvykusiems į užsienį kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo palaikymo akcijos, finansinė parama, spaudos akcijos, materialių dalykų siuntimas“, – pažymėjo istorikas.

Paklausti, kuris Lietuvos regionas išsiskyrė aktyvumu Sąjūdžio metais, projekto rengėjai tikina, kad toks skirstymas nebūtų sąžiningas, turint omenyje skirtingas sąlygas. Pavyzdžiui, galbūt į mitingus Kaune rinkdavosi daugiau žmonių nei Klaipėdoje, tačiau taip buvo todėl, kad klaipėdiečiams teko kovoti su stipria prosovietine organizacija „Jedinstvo“, kuri aktyviai veikė prieš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Tai suvokiant, akivaizdu, kad tautiškai mažiau vienalyčiuose regionuose Sąjūdžiui buvo sunkiau veikti. „Jei reikėtų išskirti, be abejo, Kaunas buvo itin aktyvus: būtent čia pradėjo atsikurti tarpukario organizacijos (Lietuvos šaulių sąjunga), čia kūrėsi „Tremtinio“ klubas, Kauno sąjūdininkai aktyviai, nuo pirmų veiklos dienų, bandė Sąjūdį kreipti nepriklausomybės linkme ir t. t. Kalbant apie Sąjūdžio atminties išsaugojimą ar paveldo kaupimą, kai kurie miestai maloniai stebina, pavyzdžiui, Alytus, kurio muziejui pavyko surinkti išskirtinių paveldo eksponatų – tokių kaip mitingų transparantai, kurių apskritai nebuvo daug išsaugota“, – pasakojo dr. K. Bartkevičius.

– Romo Kalantos auka vadinama pilietinio pasipriešinimo simboliu. Kaip jūs suprantate šį simbolį?

– R. Kalantos žygdarbis Lietuvai yra pasiaukojimo ir didvyriškumo simbolis. Jaunuolio susideginimo aktas Kaune sukėlė didelių neramumų, ypač tarp jaunimo, tuo labiau kad tuometė sovietinė valdžia elgėsi bjauriai – viską slėpė, melavo. Kalantos auka daugelį lietuvių privertė susimąstyti, kas yra laisvė ir kokia jos kaina.

Tokia jau žmogaus prigimtis – visi žmonės nori gyventi gerai, o tam reikia būti laisviems. Žmogus galvoja, kaip jam tapti laimingam, kokiu būdu išsipildyti kaip asmenybei. Ir atranda, kad tas išsipildymas galimas tik laisvės sąlygomis. Laisvė – tai erdvė, kurioje būdamas, ir oras, kuriuo kvėpuodamas, gali tapti savimi.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Daugiausia žmonės kalba apie išorinę laisvę, už ją kovoja. Nusikaltėliai yra baudžiami apribojant jų išorinę laisvę, t. y. uždarant juos į kalėjimą. Įkalinti žmogų iki gyvos galvos, ko gero, yra pati didžiausia bausmė. Jeigu gyveni okupuotoje šalyje, kur veikia svetimas režimas, kur ribojama tavo laisvė, iš esmės, sėdi kalėjime. Visi okupaciniai, totalitariniai režimai, visokios vergovės atima laisvę iš žmonių ir paverčia juos vergais, baudžiauninkais arba, pavyzdžiui, sovietiniais zombiais.

Sąjūdžio laikais mes kovojome už išorinę laisvę, sakėme: „Šalin okupanto batai, Lietuva bus laisva!“ Tačiau šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio. Tikroji laisvė yra ne troškimų įgyvendinimas, o troškimų suvaldymas.

– Jūs manote, kad vidinė laisvė yra galima, net jei sėdi kalėjime?

– Psichoterapeutas, humanistas, pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis, būdamas įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje, išsaugojo savo vidinę laisvę ir dėl to sugebėjo iškęsti nežmoniškas stovyklos sąlygas. Franklis tai aprašė knygoje „Žmogus ieško prasmės“. Vidinė laisvė padeda bet kokiomis sąlygomis išsaugoti išorinės laisvės siekį. Tačiau, jeigu išeičiau į tribūną ir sakyčiau: „Būkite viduje laisvi“, – manęs niekas nesuprastų. Tačiau, jeigu pasakyčiau „Būkime laisva tauta, būkime laisvi nuo okupacijos, nuo sovietų!“ – visiems viskas bus aišku. Mes priešinamės viskam, kas mus riboja iš išorės, tačiau neretai prisitaikome prie vidinės laisvės apribojimų, nes tuos ribojimus ar priklausomybes patys ir sukuriame.

Gali būti du priešinimosi būdai: pirmas – pasyvus, kai pasirenkame išgyvenimo strategiją, kai nori tiesiog asmeniškai išlikti gyvas, ir antras – aktyvus, kai renkamės gyvenimo strategiją, kai norime būti laisvi, norime gyventi, ieškome sąjungininkų, buriamės kaip tauta.

Šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio.

Geras pavyzdys yra baltarusiai, kurie buvo subrendę išorinei kolektyvinei laisvei ir, kai įvyko rinkimai, tiksliau, jų falsifikacija, žmonės išėjo į gatves, reiškė solidarumą, reiškė pasipriešinimą, valią būti laisvi. Tačiau buvo baisus, brutalus valdžios atsakas. Galiausiai, iš išorinės laisvės siekio, tautos strategija pasikeitė į išgyvenimo strategiją. Kiekvienas pradėjo galvoti – aš noriu likti gyvas, todėl atidėsiu laisvės klausimą į šoną, vėlesniam laikui, nes šiandien man tiesiog reikia išgyventi. Štai kodėl jau kurį laiką Baltarusijoje nėra jokių didesnių pasipriešinimo įvykių.

Ukrainiečiai pasipriešino ir taip stipriai, kaip niekas nesitikėjo. Jų pasipriešinimui buvo labai svarbi patirtis, kurią buvo sukaupę po pirmojo, antrojo Maidano, po 2014-ųjų įvykių, po dalinės šalies okupacijos, Krymo aneksijos. Tai sutelkė žmones.

Manau, kad karas Ukrainoje, kuris pareikalavo tiek aukų, kuris suniokojo šalį, yra kažkuria prasme ir Dievo dovana, kuri suvienijo Ukrainą. Dar niekada Ukraina nebuvo tokia galinga dvasiškai – laisvės, pasipriešinimo, moraline prasme. Tokios valios gali tik pavydėti.

– Jūsų besiklausant atrodo, kad, viena vertus, mes savyje turime ir baltarusių išgyvenimo patirties, ir ukrainietiškojo pasipriešinimo. Yra mumyse ir vienos, ir kitos tapatybės. Po truputį analizuodami savąjį, lietuvišką, kelią į nepriklausomos tautos tapatybę, pradėjome kalbėtis nuo R. Kalantos, bet yra ir kitų įvykių, kurie po truputį veda mus į aplinkybes, kai atsiranda Sąjūdis, kai telkiamės ir kai įvyksta tautos virsmas?

– Mano galva, visuotinis tautos virsmas yra Baltijos kelias. Tai iš tiesų fenomenalus įvykis, apėmęs visas tris Baltijos šalis. Jis buvo skirtas 50 metų Ribentropo-Molotovo paktui paminėti ir viešai pasmerkti. Sąjūdis jau buvo subrandinęs mintį, kad tautai reikia eiti iki galo – atkurti nepriklausomą valstybę. Taikiai, be prievartos reikšti savo valią – susikabinus milijoninėje grandinėje, vien su gėlėmis rankose. Tai buvo karštai trokštančių laisvės žmonių valios demonstravimas. Kiekvienas žmogus tarsi morališkai pasirašė, kad nori gyventi laisvoje, nepriklausomoje šalyje. Baltijos kelias padarė milžinišką įspūdį visam pasauliui. Kita vertus, pamačiusi akcijos mastą, netgi buvusi marionetinė Lietuvos valdžia atsisakė represijų. Milicija nei siautėjo, nei stabdė žmones, važiuojančius į Baltijos kelią. Sąjūdis labai laiku ir išmintingai išnaudojo sovietinio režimo krizės metu atsiradusias palankias sąlygas išreikšti laisvės valią ir taikiai pasipriešinti. Todėl galime dėkoti istoriniam kontekstui ir didžiuotis, kad susiorganizavome, kad nepraleidome progos, kad ėjome ne iki kažkokio menamo pagerinto socializmo su „žmonišku veidu“ ar perestroikinio suvereniteto, o iki visiškos nepriklausomybės ir laisvės.

„Pergalė ateis tada, kai neliks rusiškosios imperijos, o jei ji neatskiriama nuo Rusijos – kai neliks Rusijos. Rusija yra tapusi Europos ir pasaulio vėžiu, kuris, jei bus išoperuotas, gal pasaulis išliks, o jei ne – tas vėžys nutemps į pražūtį galbūt ir pasaulį“, – sakė V. Landsbergis.

Prisiminęs Lietuvos kovą už laisvę ir tam susibūrusį Sąjūdį V. Landsbergis pažymėjo, kad kova už laisvę nėra baigta ir „dar nėra atsakymo, ar žmoniškumo pasaulis laimės“.

„Susitinkame kaip ypatinga bendruomenė, sutelkta vienos idėjos, vieno jausmo ir ištikimybės tėvynei Lietuvai. Ji mus pašaukė tada, kai kilo paskutinis didysis Lietuvos sukilimas prieš tironiją ir sovietų imperiją, sukilimas, kurio vardas buvo Sąjūdis. Tai buvo visuotinis Lietuvos žmonų pakilimas, vieningas ir organizacija, ir dvasia“, – į Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje susirinkusius Laisvės gynėjus kreipėsi V. Landsbergis.

Rusija yra tapusi Europos ir pasaulio vėžiu, kuris, jei bus išoperuotas, gal pasaulis išliks, o jei ne – tas vėžys nutemps į pražūtį galbūt ir pasaulį.

Pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę pažymėjo, kad „tuo metu pasauliui buvo parodyta, kad Lietuva susitelkusi, eina į laisvę, ir gins ją savo protu, valia ir gyvybėmis, jei to bus pareikalauta“.

„Tam susitelkė ir gynėjai, ir davė priesaiką Lietuvos valstybei ir laisvei. Mes ten buvome kartu ir esame kartu, ir ta kova nėra baigta, nes matome, koks yra pasaulis aplink, kiek jame daug smurto, ne tik faktinio, bet ir ideologinio, kai skelbiama, kad smurtas, prievarta turi valdyti pasaulį. O mes buvome ir esame, kurie stovime už teisingumo ir žmoniškumo pasaulio, ir dar nėra atsakymo, ar laimės žmoniškumo ir teisingumo pasaulis, nes anas pasaulis skelbia branduolinį karą“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Seimo rūmuose penktadienį daugiau kaip 200 nepriklausomos Lietuvos gynėjų įteikiami specialūs pažymėjimai ir ženklai. Juos teikia pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas V. Landsbergis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas atsargos pulkininkas leitenantas Artūras Skučas, Aukščiausiosios Tarybos gynimo organizatorius dimisijos pulkininkas Jonas Gečas ir kt.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, laisvės gynėjo statusas šiuo metu yra suteiktas 355 asmenims.

Seimas 2021 metais priėmė Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymą ir numatė, kad šis statusas suteikiamas Lietuvos piliečiams, kurie nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1991 metų rugpjūčio 21 dienos, tai yra nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki pučo Maskvoje, Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę jos valstybingumui bei vientisumui.

Išskirtos šešios gynėjų kategorijos: karys savanoris, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnas, Valstybės saugumo departamento pareigūnas, Muitinės departamento pareigūnas, policijos pareigūnas ir Šaulių sąjungos narys.

Visi jie 1990–1991 metais turėjo būti prisiekę Lietuvos Respublikai.

Laisvės gynėjo statusą asmeniui pripažįsta ir atitinkamą pažymėjimą išduoda speciali komisija.

Iki tol Lietuvos nepriklausomybės gynėjais būdavo pripažįstami asmenys, žuvę arba sužaloti 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei turintys Generalinės prokuratūros pažymas, patvirtinančias sužalojimo, padaryto ginant Lietuvos laisvę 1991 metais, faktą.

Gyvos visą laiką

„Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo nauja karta, tačiau mes, vyresnieji, vis dar nepamirštame pirmųjų Sąjūdžio mitingų, po kurių vyko įtempta kova už laisvę ir nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją. Didžiuojamės, kad nepriklausomybės idėjos pakaunės krašte buvo gyvos visą laiką“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Meras prisiminė, kad dar 1981 m. Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus pastangomis Salių kaime esančiame šlaite buvo iškasta katakomba ir įrengta spaustuvė, kurioje buvo spausdinama pogrindinė spauda. Garliavoje ir kitose Kauno rajono vietose buvo platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, o lemiamam šturmui už laisvę tautą pažadino Sąjūdis.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas  prisiminė svarbius lietuvių tautos pasipriešinimo istorijos momentus ir Kauno rajono istorijos mokytojų sąjūdžio grupę, kurios iniciatoriumi jam teko būti.

Aktyviausi: L. Milčius įkūrė Raudondvario, R. Gudaitis – Garliavos, o V. Vitkauskas – Kauno rajono istorijos mokytojų sąjūdžio grupę. E. Mališausko nuotr.

Savo prisiminimais dalijosi ir kiti Sąjūdžio pirmeiviai: buvęs tremtinys, vėliau tapęs Kauno rajono meru Valerijonas Senvaitis, Raudondvario sąjūdžio grupės kūrėjas ir Nepriklausomybės Akto signataras Leonas Milčius, Garliavos sąjūdžio grupės kūrėjas istorikas Ričardas Gudaitis, Kauno rajono savivaldybės tarybos narė Regina Lukoševičienė.

Sąjūdininkai apgailestavo, kad kuriant valstybę nukrypta nuo Sąjūdžio idealų.

 

Pirmoji grupė – Babtuose

Po 1988 m. liepos 9 d. surengto pirmojo masinio mitingo Vingio parke Sąjūdžio grupės ėmė kurtis visoje Lietuvoje.

Pirmoji Sąjūdžio rėmimo grupė Kauno rajone gimė Babtuose, Sodininkystės ir daržininkystės institute. Aktyviausi jos nariai buvo šio instituto mokslininkai Jonas Olkštinas, Virgilijus Keparutis, Onutė Bartkaitė, Stasys Švirinas, Ottonas Visockis, Babtų kraštotyros muziejaus direktorė Marija Markauskienė ir kt.

1988 m. vasarą Kulautuvos estradoje įvyko pirmasis Kauno rajone Sąjūdžio mitingas, kuriame kalbėjo vieni šio judėjimo lyderių Česlovas Stankevičius ir Vytautas Radžvilas.

Grupelė Raudondvaryje veikusio Žemės ūkio inžinerijos instituto darbuotojų taip pat susibūrė į pirmąją Kauno rajone Sąjūdžio rėmimo grupę, kurioje aktyviai dalyvavo Algis Prapuolenis, Leonas Milčius, Artūras Mackevičius, Vincas Joneliūnas. Kauno architektų namuose liepos 19 d. ši grupė užregistruota 14-uoju numeriu. Ant Raudondvario pilies bokšto 1988 m. lapkričio 13 d. Sąjūdžio iniciatyva pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos trispalvė.

Veikė išvien

Kauno miesto ir rajono sąjūdininkai veikė išvien, Radijo gamyklos arba Politinio švietimo namų (dabar VDU centriniai rūmai) patalpose vykdavo Sąjūdžio grupių įgaliotinių pasitarimai. Kauno krašto sąjūdininkai buvo nuoseklūs, jie jau nuo pat pradžių skelbė pagrindinį tikslą – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Laisvės idėjoms įsisiūbavus, į pasipriešinimo akcijas pakaunės žmonės ėjo šeimomis: platino Sąjūdžio spaudą, aukojo lėšų, stovėjo Baltijos kelyje, Sausio 13-ąją gynė Juragius ir Sitkūnus.

Pakaunėje buvo įkurta daugiau kaip 50 Sąjūdžio rėmimo grupių, o viena stipriausių buvo Garliavoje, jai vadovavo Ričardas Gudaitis. Aktyviai veikė ir Neveronių, Ežerėlio, Domeikavos, Zapyškio, Vilkijos sąjūdininkai.

Tuometės Žemės ūkio akademijos profesorius Vaidotas Antanaitis tapo Sąjūdžio seimo nariu ir reikalavo Lietuvos nepriklausomybės būdamas SSRS Aukščiausios tarybos deputatu, vėliau tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio ministru.

Renginyje kalbėję V. Vitkauskas, L. Milčius ir kiti Sąjūdžio pirmeiviai pabrėžė, kad išorinė laisvė yra nepaprastai svarbi, bet vien jos nepakanka, reikia, kad laisvės vaisiais galėtų naudotis visi. Sąjūdininkai apgailestavo, kad kuriant valstybę buvo nukrypta nuo Sąjūdžio idealų, atsisakyta Meilės Lukšienės suformuotos tautinės mokyklos koncepcijos, įsivyravo nepakantumas kitaminčiams, valstybėje neužtikrinamas teisingumas.

Anuomet, 1988 m., 33-ejų matematikas Saulius Lapienis dirbo Mokslų akademijoje (MA), kuri ir tapo Sąjūdžio gimimo lopšiu. Jis buvo prie šio sambūrio ištakų, prisidėjo, kad įvyktų lemtingasis birželio 3-iosios susirinkimas. Beje, kaip ne vienas Sąjūdžio pirmeivis, vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, politinės karjeros jis nepadarė.

Apie atmintyje neišdildomas Sąjūdžio gimimo akimirkas ir revoliuciją, suryjančią savo vaikus, S. Lapienis papasakojo interviu „Kauno dienai“.

Neužmirštamos dienos

– Neabejotinai jūsų atmintyje daug Sąjūdžio būrimosi meto faktų, epizodų, pokalbių, asmenybių. Vis dėlto kas šiandien, po tiek metų, iš to laiko atgyja kaip pačios anuomet labiausiai jus sujaudinusios akimirkos?

– Visų pirma įsiminė 1988 m. birželio 2 ir 3 d. – dvi dienas iš eilės sausakimšos salės MA institucijose. Tuo metu Lietuvoje buvo mirtina tyla, jokia žiniasklaida nieko nerašė apie jau bruzdančius sambūrius, o ką jau kalbėti apie Estijos liaudies fronto atsiradimą, ir jų keliamas idėjas.

Mokslininkų rūmuose Verkiuose birželio 2-ąją vyko diskusija „Ar įveiksime biurokratiją“. Pilna salė, klausimus žmonės užduoda be tais laikais įprasto reglamentavimo, svaido replikas. Kaip jaunųjų mokslininkų organizacijų žmogus dalyvavau įvairiuose susitikimuose, bet to jokiuose kituose dar nebuvau matęs.

Atsimenu, baigiantis renginiui jau prasidėjo šurmulys, visi patenkinti diskusija, bet tvyro nuojauta, kad kažkas turi įvykti, gal jau čia ir dabar. Išdrįsau stoti prieš visus ir pakviečiau kitą dieną, birželio 3-iąją, ateiti į susirinkimą MA. Paminėjau ir žodį „Sąjūdis“. LRT mediatekoje neseniai radau dokumentinį filmą, užfiksavusį tą renginį Verkių rūmuose, išgirdau skambant ir savo balsą. Beje, yra išlikusi ir šio susirinkimo stenograma, bet jame mano pasakyti žodžiai priskirti Romualdui Ozolui.

Birželio 3-iąją, pagrindinę dieną, kai gimė Sąjūdis, vėl pilna savo noru atėjusių žmonių MA prezidiumo didžioji salė. Akademikas Eduardas Vilkas veda renginį, oficialiai turėjusį būti diskusija apie LTSR konstitucijos pataisų perestroikai įgyvendinti projektą. Tačiau visi susirinko ne to. Nepaisoma posėdžio pirmininko, vėl laisvė klausimams, replikoms, toks masinis kunkuliavimas, virstantis noru kažką daryti. Įtampa kyla, tikrai pirmą kartą viešai iškeliamas klausimas dėl Molotovo ir Ribentropo pakto. Čia tai buvo įvykis.

Zigmas Vaišvila įlėkė vėluodamas, nes davė interviu „Komjaunimo tiesai“ apie Ignalinos atominės elektrinės keliamą pavojų. „A, dar niekas neįsisteigė“, – tarsteli, prasiveržia prie scenos, užšoka ant jos, sako, reikia steigti Sąjūdį. E. Vilkas sako – ne. Tačiau Z. Vaišvila atkerta: „Akademike, mes niekur neisime, kol neįsteigsime.“ Tokie esminiai drąsos proveržiai.

Beje, birželio 2 d. į renginį buvau specialiai pasiėmęs Sovietų Sąjungos konstituciją, nes maniau, jei kas, pacituočiau, kad joje parašyta, jog žmonės turi teisę mitinguoti ir rengti demonstracijas. Toks buvo savisaugos naivumas. Supratau, kad, jei steigsime organizaciją, žmonės vėliau bus persekiojami.

Bendrystė: prie Sąjūdžio ištakų buvę bendražygiai susitinka ir po 35 metų (iš kairės – G. Songaila, S. Lapienis, Z. Vaišvila, A. Medalinskas, A. Juozaitis, B. Genzelis). S. Lapienio asmeninio archyvo nuotr.

Tarėsi iš vakaro

– Kodėl būtent tie 35 žmonės tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais (išrinkti 36, bet viena dėl šeiminių aplinkybių atsisakė dalyvauti)? Juk nebuvo palikta vien savieigai siūlyti kandidatus susirinkimo metu.

– Alvydas Medalinskas, išėjęs į tribūną, pradėjo rinkti siūlomas pavardes. Tam šiek tiek buvo pasirengta. Tik minint Sąjūdžio 20-metį sužinojau, kad iš vakaro buvo susitikę R. Ozolas, A. Medalinskas, matematikas Eigirdas Gudžinskas, architektas Artūras Skučas ir aptarė, ką siūlyti į iniciatyvinę grupę. Jie paskambino visiems žinomiausiems meno žmonėms ir pakvietė ateiti į susitikimą birželio 3-iąją. Pasielgta labai logiškai: kaip paskui KGB būtų galėjusi kabinėtis, jei tai buvo TSRS ar LTSR premijų laureatai. Pas Bronislovą Genzelį namie taip pat keli buvo susirinkę ir aptarė galimas kandidatūras.

Salėje ir pagal išankstinį sutarimą, ir spontaniškai siūlomos pavardės – Z. Vaišvilos, A. Skučo, Arvydo Juozaičio, jau žinomo po jo paskaitos „Politinė kultūra ir Lietuva“, dar kitos kandidatūros. A. Medalinskas skaito pavardes, kurios buvo pasiūlytos, o jo paties sąraše nėra. Šalia sėdėjusi kolegė iš MA manęs paklausė, o kokia jo pavardė, ir pasiūlė Alvydą įtraukti į sąrašą.

Daug žmonių vieni kitų nepažinojo. Kas buvo iš MA, tie buvo pažįstami, bet prisijungė ir iš Kazimieros Prunskienės Žemės ūkio ekonomikos instituto, atėjo pakviesti ekonomisto Kazimiero Antanavičiaus, skambinta rašytojams, kitiems meno žmonėms, žurnalistams, tad auditorija nebuvo vien mokslininkų, ji prasispalvino inteligentijos atstovais, žinomais visuomenėje žmonėmis.

Juokais šiandien gal sakyčiau, kad vėl grįžome į LTSR – tiesa, kiek kitokią – Lietuvos Trejopų Standartų Respubliką.

– Kaip iniciatyvinėje grupėje atsirado Vytautas Landsbergis vyresnysis, bet ne jaunesnysis, aktyviai veikęs buriantis Sąjūdžiui?

– Mano manymu, turėjo būti sūnus. Vyresnysis Landsbergis tuo metu per daug žinomas nebuvo – tuometė Konservatorija, gilinimasis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą buvo gana siaura sritis, tad daugelis jį susirinkime MA pamatė pirmą kartą. Jis buvo atėjęs vietoj sūnaus, kurį kvietė A. Medalinskas. V. Landsbergis pakėlė ranką, paprašė žodžio, prisistatė. Jo kalba buvo gera, gana sklandi. Dalis jaunų žmonių, lipę ant scenos, buvo apimti jaudulio, kalbėjo nerišliai, o V. Landsbergis kalbėjo bene rišliausiai.

Tad galėjo jo čia ir nebūti ar jam nebūtų suteiktas žodis. Tačiau likimas lėmė, kad tokią daugiaspalvę išskirtinę (dauguma žmonių to net nežinojo) figūrą turėjome, kuri Sąjūdžio brandos etape tam tikrais aspektais pravertė. Iš pradžių, pirmuose susirinkimuose, jis buvo nelabai veiklus, per daug nesikišo, bet laipsniškai įsitraukė į veiklą. Pirmame mitinge Katedros aikštėje jis patraukė tuo, kad buvo muzikalus, reikiamu momentu sugiedojo Lietuvos himną, o jaunimas tuomet gal net jo teksto nežinojo.

Ekologinės problemos

– Vis dėlto visi žinome finalinį veiksmą, kuris laikomas Sąjūdžio gimimu, – birželio 3-iąją įsteigta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Kaip šiandien atsakytumėte į klausimą, kas sukūrė Sąjūdį, kas buvo tie kertiniai asmenys, judėjimai ir kt.?

– Norint, kad vyktų kai kurie netikėti arba laukiami įvykiai, turi susiformuoti tam tikrų objektyviai būtinų sąlygų visuma, išdėstyta į priežastinių įvykių seką. Mano matymu, žinant visumą, kaip ateita iki Sąjūdžio, tam turėjo įtakos kelios tiek vidinės, tiek ir išorinės sąlygos – pradedant nuo to, kad jau turėjome Nepriklausomybę kaip faktą, ir jis visokiomis formomis visuomenėje egzistavo, nepaisant Molotovo ir Ribentropo pakto, okupacijos, trėmimų. Tai buvo reikalinga sąlyga iškeliant ir palaikant Sąjūdį kaip naują organizaciją, kuri galėjo tai išviešinti, nes iki tol kalbėti apie tai buvo tabu, už kiekvieną pasakytą žodį sovietinis saugumas persekiodavo. Tarp sąlygų – ir Gorbio perestroikos  atsiradimas.

Tuo laikotarpiu pradėti kelti ekologijos klausimai. 1986 m. įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje, buvo planuojama Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statyba ir visasąjunginių statybų plėtra ant Lietuvos galvos, o mūsų ekologai išanalizavo, kad bus blogai, jei viską statys, kaip buvo numačiusi Maskva; avarija, kai į Baltijos jūrą išsiliejo nafta, naftos telkinio D6 eksploatavimo klausimai,– visa tai kartu sukūrė tam tikrą psichologinę baimę, įtampą bent jau išmanantiems žmonėms ir kėlė būtinybę kažką daryti.

Anuomet informacinių kanalų buvo vos keli – pora didesnių dienraščių, vienintelė televizija ir radijas. Tačiau jie tylėjo. Grupelės žmonių rinkdavosi diskutuoti šiais klausimais ir svarstyti išeities.

Neseniai savo archyve radau datą – 1988 m. sausio 21 d. MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus kabinete vyko pasitarimas ekologijos klausimais. Nors jo pagrindinė sritis buvo ne ekologija, jis buvo vienas žinomiausių tikimybių teorijos mokslininkų pasaulyje, bet sukvietė aptarti ekologijos grėsmių.

Tuo metu didžiulė įtampa kilo dėl naftos telkinio D6 eksploatavimo Baltijos jūroje. Tam priešinantis buvo renkami parašai, daugybė inteligentų, mokslininkų pasirašė ir Maskvoje. Tačiau iš Lietuvos parašai buvo blokuojami, juos reikėjo slapta išvežti į Maskvą, nes tik ten buvo galima pasiekti, kad atsirastų bent kokia informacija apie tą telkinį. Viena šiaulietė apsivyniojo kūną lapais su parašais, sėdo į traukinį ir paslapčia juos išvežė į Maskvą.

Po pasitarimo V. Statulevičius man sako: „Sauliau, reikia kurti ekologijos klubą.“ Per jaunųjų mokslininkų tarybas kiekviename MA mokslo institute vasario 11-ąją sukvietėme į MA pasikalbėti dėl ekologijos klubo steigimo. Tai buvo „Žemynos“ klubo, kuris vėliau žymiai prisidėjo tiek prie Sąjūdžio, tiek ir Žaliųjų judėjimo atsiradimo, steigimo data.

Manau, tai ir buvo tikrosios Sąjūdžio ištakos – 1988 m. sausio 21 d. posėdis, o akademiką

V. Statulevičių, nors jo labai ir nesimatė to meto politinėje viešumoje, bet jis buvo superdrąsus, laikau kertiniu Sąjūdžio pradžių pradžios asmeniu bent jau tarp mokslininkų.

Pasirinkimas: S. Lapienis tikina nesigailintis, kad nepadarė politinės karjeros, nes tokiu atveju nebūtų nuveikęs kai kurių kitų dalykų, tarp jų kosmoso, mokslo ir technologijų srityse. S. Lapienio asmeninio archyvo nuotr.

Politikais netapo

– Sąjūdis savo misiją įvykdė – Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Tačiau nemažos dalies jo pirmeivių nebebuvo tarp atkurtos nepriklausomos valstybės politinių veikėjų. Revoliucija ryja savo vaikus?

– Nereikia užmiršti ir psichologinių faktorių. Gal priežastis, kad jie netapo politikais, – šių žmonių kuklumas, nenorėjimas lipti per kitų galvas, intrigų nenaudojimas, nes intrigų menas ne vienam padėjo padaryti politinę karjerą. Gal nesuvokimas, kad iš politikos galima gauti naudos.

Gal turėjo įtakos ir baimė, kad gali ištraukti kokią informaciją apie bendravimą su sovietiniu saugumu. Buvo toks pabėgęs į JAV KGB pulkininkas Olegas Kaluginas, jis sakė, kad 80 proc. inteligentijos vienokia ar kitokia forma turėjo sąsajų su sovietiniu saugumu. Išvyksti į užsienį į kokią konferenciją, o grįžęs turi parašyti ataskaitą saugumiečiams. Tokio lygmens „bendradarbių“ galėjo būtų nemažai, taip pat ir tarp įžymių žmonių. Nematyčiau kažkokios blogybės, jei tai būtų buvę sąžiningai pasakyta ir įvertinta, bet tvyrojo baimė, neduok Dieve, sužinos, kad parašė kažkokią ataskaitą po konferencijos užsienyje.

Tačiau buvo ir tokių bebaimių jaunų žmonių kaip Z. Vaišvila, kuris stačia galva nėrė į veiklą, buvo kaip traukinys, visus stūmė į priekį.

– O jūs pats? Prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) mokslininkų tyrime apie Sąjūdžio ištakas jūs įvardytas tarp svarbiausių to metų savaimios visuomenės lyderių, bet nepatekote į jo iniciatyvinę grupę, suvažiavime rinktą jo Seimą. Buvote vienas iš Lietuvos žaliųjų sąjūdžio steigėjų, dalyvavote rinkimuose, bet laimėjote vienintelį Vilniaus miesto tarybos mandatą 1990-aisiais.

– Pirmomis dienomis, kai įsisteigė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, grupelė jo narių susirinkome pas Gintarą Songailą „Talkos“ paminklosaugos klubo patalpose. Atėjau ir aš kartu su Vincentu Dieniu ir Tautvydu Lideikiu, nors nebuvome iniciatyvinės grupės nariai. Susirinko nedidelis būrelis garsių žmonių – mokslininkų, menininkų, vieni kitų nepažinojo. A. Juozaitis drąsiai ėmėsi pirmininkauti nedideliam posėdžiui. Balsavimo būdu išvarėme lauk Stasį Imbrasą, tuometį kompartijos CK Mokslo skyriaus vedėją, kuris buvo atsigrūdęs pasiklausyti, „kas prie ko“.

Birželio 3-ioji, pilna žmonių MA prezidiumo didžioji salė. Nepaisoma posėdžio pirmininko – klausimai, replikos, toks masinis kunkuliavimas, virstantis noru kažką daryti.

Po susitikimo kalbantis su Arvydu išėjo iš kalbos, kad esu su Sąjūdžiu nuo pat jo ištakų ir pradinio etapo – nuo „Žemynos“ ekologinio klubo steigimo, paskui prisidėjau rengiant įvairius susirinkimus, ieškojau salių, tvarkiau organizacinius reikalus, dalyvavau susitikimuose, bet nepatekau į jokius valdymo organus. A. Juozaitis sako – palauk, greitai tave priimsime. Taip tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo spalio 23 d. Tikrai nepykstu ir nekritikuoju, kad taip išėjo.

Buvau atlaikęs pirmą Lietuvoje plebiscitą prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo reaktoriaus statybas, 700 tūkst. parašų per mano kabinetą perėjo, krūvos laiškų. Tačiau Sąjūdžio suvažiavime mane užblokavo rašytojas Vytautas Petkevičius, nedavė net kelių minučių ir neleido pasakyti žmonėms, kad esame surinkę tiek parašų. Taip ir nepatekau į Sąjūdžio Seimą. Tiesa, jau tada iš tribūnos rengiausi pasiūlyti pervardyti tuometį Lenino prospektą į Gedimino prospektą. Tą pasiruoštą kalbos tekstą turiu išsaugojęs.

Gal taip, kaip susiklostė, ir gerai, nes, būnant politiku (pabrėšiu – sąžiningu), reikia atiduoti labai daug savo gyvenimo. Gal man buvo ir įdomiau kitur, nes dirbau kitose įdomiose srityse. Tad negaliu pasakyti, kad gailiuosi nepadaręs politinės karjeros, nes būčiau nepadaręs arba negalėjęs šiuo metu daryti kai kurių kitų dalykų.

Iš labai įdomių ir įsimintinų galėtų būti: pirmosios bendrosios ekologinės įmonės vienas iš steigėjų, superkompiuterio Lietuvoje atsiradimo iniciatorius, pirmųjų kosmoso organizacijų vienas iš steigėjų ir pirmųjų Lietuvos kosminių palydovų vienas iš iniciatorių, „Sąjūdžio žinių“ kompiuterinės bibliotekos kūrėjas; „Baltijos kelio“ organizacijų ir dalyvių kompiuterinės vizualizacijos autorius; mokslo populiarinimo straipsnių ir paskaitų ciklai apie lietuvių įnašą į kosmoso mokslo ir technologijų sritį, novatoriška sportinė organizacinė veikla krepšinio, badmintono ir lauko teniso srityje tarp sporto veteranų ir, žinoma, teminės užsienio kelionės, pastaruoju metu ypač susijusios su pasaulio ir Europos veteranų olimpiadomis, čempionatais, gerai, kad sveikata leidžia dar kasdien sportuoti.

Istorija: tą istorinę Lietuvai 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje gimstant Sąjūdžiui vyko karštos diskusijos ir salėje, ir už jos (iš kairės – B. Genzelis, S. Lapienis, K. Prunskienė). S. Lapienio asmeninio archyvo nuotr.

Ar už tokią kovojo?

– Ne vienas, buvęs prie Sąjūdžio ištakų, šiandien gana radikalūs esamos situacijos valstybėje kritikai – A. Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Z. Vaišvila, kai kurie kiti, toks buvo šviesaus atminimo R. Ozolas. Ar tikrai, kaip kartais pasakoma, ne už tokią Lietuvą kovojote? Ar jūs pats taip įsivaizdavote Lietuvą po 35 metų?

– Su akademiku E. Vilku prie puodelio kavos fantazuodavome, per kiek laiko Lietuvoje įvyks pasikeitimų. Švedija buvo gero gyvenimo etalonas, tad svarstėme, kada ir mes gyvensime kaip švedai. Po dešimt metų? Ne, gal po 25-erių?

Žinoma, ne visai tokią Lietuvą įsivaizdavau, nesu visiškai patenkintas, kas buvo Lietuvoje, ypač pastaruoju metu. Labai daug kas daroma „po stalu“, daug priežastinių ryšių, kurie veda prie korupcijos. Lietuvoje šiuolaikinė demokratija tapo galingų finansinių ir verslo struktūrų tarnaite.

Labai iškreipė gyvenseną ir europiniai pinigai. Gražu, kad įstojome į ES, kad gavome daugybę europinės paramos lėšų įvairioms sritims. Bendras vaizdas geras, daug ką jais pataisėme. Tačiau nesakyčiau, jei nebūčiau pats dalyvavęs projektuose ir nebūčiau matęs iš vidaus: pinigai ėjo į kairę ir į dešinę – kavai, valgiams, reikalingiems ir nereikalingiems renginiams, pristeigta viešųjų įstaigų. Labai daug išleista ne Lietuvos gyvensenai gerinti, ne pagal paskirtį, o neretai korupcijos kanalais.

Dabar visi aptarinėja pasaulio laimės indeksą, džiaugiasi, kad Lietuva – 20-uke. Žiūrint koks atskaitos taškas. Vilnius – atskira valstybė valstybėje, čia turtingų ir valdžios žmonių koncentracija. Jų gal net nevertėtų klausti, kas yra ta laimė. Tačiau kiek to laimingumo, pavyzdžiui, išvažiavus už Vilniaus arba į kitus rajonus, kur gerus namus žmonės net ir su prabangiais automobiliais turi pasiekti dulkančiais žvyrkeliais? Galų gale ir Vilnius: ar tai laimė, kai visur matai ne kokių nors vietinių ar tarptautinių bendrovių atstovybių pastatus, o vien bankų (netgi pernelyg svetimų), lyg būtume kokia Šveicarija.

Prieš penkiolika metų per Sąjūdžio 20-mečio minėjimą sakiau: „Nenorėčiau, kad Lietuva pavirstų į LDSR – Lietuvos Dvejopų Standartų Respubliką.“ Juokais šiandien gal sakyčiau, kad vėl grįžome į LTSR – tiesa, kiek kitokią – Lietuvos Trejopų Standartų Respubliką.

„Sąjūdžio istorija yra pamoka, kad ten, kur esama didžiulės žmonių vienybės ir valios, įmanoma tai, kas atrodo sunkiai tikėtina ir galbūt prieštarauja tikimybėms. Tuomet, kai kūrėsi Sąjūdis, nepriklausoma Lietuva galėjo daug kam atrodyti kaip miražas, bet tik ne tiems, kurie tikėjo ir ryžosi veikti. Norėčiau, kad šios Sąjūdžio pirmeivių savybės ir pavyzdžiai ne tik iš pagarbos nebūtų pamiršti šių dienų Lietuvoje, bet ir taptų paskata, optimizmo šaltiniu, o kartu ir įpareigojimu nenuleisti rankų tada, kai mūsų priešakyje stoja iššūkiai. 

Rusijos karas Ukrainoje visu savo brutalumu primena, kad laisvė nėra savaime suprantama duotybė, kartais ją tenka ginti ir pačia didžiausia – gyvybės – kaina. Sąjūdžio steigėjai ir jais pasekusi Lietuva anuomet suprato, kad laisvė visgi verta pastangų, rizikos ir pasiaukojimo, taip įkūnydami kilniausius tautos bruožus ir sukūrę istoriją, už kurią esame dėkingi“, – sakė ministrė pirmininkė. 

1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo įkurta iniciatyvinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, į kurią išrinkti 35 nariai, daugiausia meno ir mokslo veikėjai. Netrukus Lietuvos miestuose ėmė steigtis Sąjūdžio rėmimo grupės, pradėta leisti periodinė spauda, įvyko pirmieji daugiatūkstantiniai mitingai. 

Sąjūdžio įgarsintam Lietuvos nepriklausomybės siekiui pritarimą išreiškė didžioji Lietuvos gyventojų dalis, palaikiusi Sąjūdį rinkimuose į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasarį. Tų pačių metų kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas.