Spektaklį, kartu su talentinga bendraautorių komanda, kuria režisierius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Šarūnas Datenis.

„Kas yra tikra draugystė? Ar materialūs turtai padaro žmogų laimingą?“ – tokius klausimus spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“ kelia ir atsakymų į juos žaismingai ieško režisierius Šarūnas Datenis ir du talentingi artistai: „Keistuolių“ teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorius bei violončelininkas Vytautas Leistrumas ir puikus iliuzionistas bei aktorius Rytis Skripka.

Jųdviejų – magijos meistro ir muzikanto – duetas teatro „Lėlė“ mažąją salę paverčia vaizduotę žadinančia draugystės, pasitikėjimo, atsidavimo kitam žmogui ir savo kūrybinei aistrai išbandymų aikštele, kurioje susidraugaujama, nusiviliama, susipykstama ir susitaikoma neištariant nė vieno žodžio. Nebyliame spektaklio pasaulyje bendraujama teatriškai, jautriais, tačiau žaismingais, išradingais violončelės, akordeono, kitų muzikos instrumentų garsais bei neįtikėtinais mago-iliuzionisto rankose gimstančiais mažyčiais stebuklais.

Būtent toks, magijos ir muzikos žaisme, o ne žodžiais paremtas pasakojimas yra kur kas iškalbingesnis, tikslesnis ir suprantamesnis jaunajam žiūrovui, sako spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ autoriai. Daiktai čia atsiranda iš niekur ir taip pat netikėtai pranyksta. Čia, regis, lyg mūras nepajudinamas dviejų bičiulių ryšys staiga virsta kažkuo neapčiuopiamu... tačiau tik tam, kad nugalėjus savo pyktį, egoizmą ir pasipūtimą, draugystė taptų dar tvirtesnė.

Jau ketvirtąjį spektaklį režisuojantis Šarūnas Datenis tęsia kūrybinį bendradarbiavimą su dailininku Antanu Dubra: jųdviejų debiutinis darbas „Gaidelis pinigautojas“ 2012 m. buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ jaunojo menininko kategorijoje. O pernykštę gegužę pastatęs spektaklį-mokslinį nuotykį pavadinimu „Evoliucija“ Š. Datenis kaip režisierius debiutavo ir teatre „Lėlė“. Kartu su juo spektaklį „Čia buvo / čia nėra“ kuria aktorius-muzikantas Vytautas Leistrumas, aktorius-iliuzionistas Rytis Skripka, dailininkas Antanas Dubra ir kostiumų dailininkė Severija Janušauskaitė.

Spektaklio sukūrimą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba. Spektaklio prodiuseriai: VšĮ „Dainuojanti lapė“ ir Vilniaus teatras „Lėlė“.

Magijos ir gyvos muzikos spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ premjera – gegužės 28 d. 12 val., ir gegužės 29 d. 12 bei 14 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ mažojoje salėje (Arklių g. 5, Vilnius). 

Po savaitės LNK eteryje pasirodysiančiose  kriminalinėse istorijose „K11: komisarai tiria“ vaidinantis aktorius Šarūnas Datenis privertė sunerimti visą komandą ir net nutraukti įtemptą darbą. Vyras filmavimo metu patyrė kojos traumą.

„Besivydamas nusikaltėlį šokau nuo beveik trijų metrų aukščio tvoros. Užteko netaisyklingai padėti koją ir nebeatsikėliau, – pasakoja Š. Datenis. –  „Iš karto nuvažiavome į artimiausią ligoninę, nes įtariau, kad skilo kaulas.“

Gydytojai nuramino, kad vyras „atsipirko“ pėdos raumens trūkiu. O tai reiškia, kad dvi savaites nuo bet kokio bėgiojimo teks susilaikyti ir bendrauti su nusikaltėliais reikės sėdint policijos komisariate ir renkant duomenis kolegoms L. Lukoševičiūtei, J. Kalėdai ir E. Svirinavičiui.

Netrukus per LNK  pasirodysiančiose kriminalinėse istorijose „K11: komisarai tiria” šalia tikrų pareigūnų vieną iš komisarų įkūnys profesionalus teatro aktorius Šarūnas Datenis.

Aktorius neslepia, kad ne iš karto sutiko dalyvauti TV projekte. „Kai režisierius Vytas Dambrauskas mane pakvietė pirmą kartą, aš atėjau skeptiškai nusiteikęs, bet jis man įrodė, kad reikia būtent manęs.“ Šarūnas tikina, kad jam svarbi ne tik kokybė, bet ir jo vieta istorijoje. „Svarbu žinoti, kad būtent tu esi reikalingas, o nesi vienas iš sraigtelių, kurį galima bet kada pakeisti. Tokiu atveju man neįdomu. Arba tu esi reikalingas, arba tas projektas tau yra nereikalingas.“

Komisaro Pauliaus Bražo vaidmenį atliekančiam aktoriui filmavimo aikštelėje tenka taikytis su tam tikrais apribojimais. „Nori nenori, televizijos projektas yra formatas, kuris yra įspraustas į didesnius greičio rėmus nei kino filmas arba kitoks formatas, pavyzdžiui mini serialas iš 12 serijų. Todėl suktis tenka kur kas greičiau, -  pasakoja Š. Datenis. – Tarp neprofesionalių aktorių, tikrų kriminalistų, pasitaikė tikrų perlų, net aš pats nustembu, kaip jie sugeba organiškai pasakyti tekstą.“

Vienu didžiausiu kriminalinių istorijų privalumu Š. Datenis laiko originalią stilistiką. „Didelis pliusas yra filmavimo stilius: nestatiški kadrai, dinamiška kamera, pritraukimai, nutolinimai. Taip dar niekur nebuvo nufilmuota, bent jau kiek aš mačiau Lietuvoje, - pasakoja, jis -. Nauja komanda, stengiasi, ieško. Ir tai yra gerai.“
Filmuojant detektyvinius siužetus, kartais tenka nutolti nuo formato. „Kiek kalbėjau su kolega, profesionaliu tyrėju, kalbant su nusikaltėliu, reikia kartais dėti ženklą "S", - sako komisaro vaidmens atlikėjas, -  be to aš, kaip aktorius, negaliu neimprovizuoti, ir mes su kolega Jonu Kalėda visada įmetam ką nors asmeniško. Nesu robotukas, kuris atėjo, ištyrė ir išėjo. Ir žiūrovams, manau, neįdomu žiūrėti į robotus. Vien faktai niekam neįdomūs, tai galima pasiklausyti per radiją. Vien tik teisingi ir teigiami personažai neegzistuoja. Žiūrovas nepatikės policininku, kuris yra šventasis, jam bus neįdomu, nes tai bus falšas. Ar būna toks žmogus, kuris puikiai tiria bylas, niekada neklysta, yra kasdien išsimiegojęs ir žvalus, negeria ir nerūko, gyvenime nėra nieko įskaudinęs? Kam žiūrėti į tai, ko nebūna?“

Pačiam Š. Dateniui taip pat teko susidurti su policija. „Iš manęs mobilųjį telefoną pavogė vidury dienos. Pats tą vagį gaudžiau, purškiau dujomis, bet jis vis tiek pabėgo. Vis tik tą vietinį narkomaną lengvai atpažinau, nes gerai atsiminiau, kaip atrodo. Ilgai neužtrukom. Jį greitai surado ir mes susitikome teisme. Vagišius dar prieš tai sumokėjo už mano telefoną tiek, kiek aš pasakiau ir gavo lengvinančią aplinkybę.“