Ši ilgus metus Kauno apygardos teisme nagrinėjama byla jau buvo pasiekusi finišo tiesiąją – buvo sakomos baigiamosios kalbos, po jų būna skelbiamas nuosprendis.

Tačiau iš pareigų kovą pasitraukus bylą nagrinėjusiam teisėjui Viktorui Preikšui, ji paskirta naujam teisėjui, todėl bylos nagrinėjimas grįžo į pradinę stadiją.

„Šiai dienai byla lyg ir pradedama nagrinėti iš naujo, garsinamas kaltinamasis aktas, bet tai nereiškia, kad bus kviečiami visi liudytojai – šis klausimas bus sprendžiamas po pagarsinto kaltinamojo akto“, – BNS sakė Kauno apygardos teismo atstovė Joana Daubaraitė.

V. Preikšas atleistas kovo 8 dieną – jis iš pareigų pasitraukė savo noru. Sprendimo motyvų teisėjas nekomentavo.

BNS žiniomis, V. Preikšas teisėjų korupcijos tyrime apklaustas specialiuoju liudytoju. Specialaus liudytojo statusas asmeniui suteikiamas, kai jis apklausiamas apie savo veiksmus, bet pagrindo įtarimams pateikti nepakanka.

Pravieniškių korupcijos byla perduota nagrinėti teisėjui Valdui Vitunskui, artimiausias posėdis joje numatytas gegužės 23 dieną, jame bus tęsiamas kaltinamojo akto garsinimas.

Buvęs Pravieniškių valstybinės įmonės vadovas Jonas Raudeliūnas, jo pavaduotojas Vytautas Pitkauskas ir įmonės darbuotojas Kazys Raudeliūnas šioje byloje kaltinami, kad kalinių pagamintais daiktais „gerino santykius“ su įtakingais pareigūnais ir politikais.

Bylos duomenimis, vienas brangiausių atliekamų darbų buvo laiptų gamyba tuometinio Viešojo saugumo tarnybos vadovo Sergejaus Madalovo namuose. Pravieniškių valstybinė įmonė pasamdė darbininką, kuris S. Madalovo namuose įrengė laiptus. Už medžiagas ir darbą šiam asmeniui atsiskaityta iš Pravieniškių  valstybinės įmonės sąskaitos, nurodant, kad iš jo įsigyta  įvairių medžiagų.

Bylos duomenimis, bendra šių darbų vertė siekė daugiau kaip 17 tūkst. litų (4,9 tūkst. eurų), o S. Madalovo žmona už juos įmonei sumokėjo tik apie 5 tūkst. litų (1,4 tūkst. eurų).

Taip pat kaltinime nurodoma, kad J. Raudeliūnas siekė pagerinti santykius su tuometiniu Seimo nariu socialdemokratu Broniumi Bradausku, jam padovanojo medžiotojų bokštelį. Bylos duomenimis, kalbėdamas telefonu su gerus santykius su Seimo nariu palaikančiu verslininku, J. Raudeliūnas sutarė padovanoti bokštelį, kurį pagamino Pravieniškių kaliniai.

Dar viename šios bylos epizode minima buvusio finansų viceministro Aloyzo Vitkausko pavardė. Pravieniškių kaliniai, bylos duomenimis, tvarkė jo mamai ir seseriai priklausančio namo stogą. Siekiant pagrįsti apie 9 tūkst. litų (2,6 tūkst. eurų) kainavusio stogo pirkimo išlaidas valstybės įmonės vadovai suklastojo dokumentus.

Kaltinamieji savo kaltės šioje byloje nepripažįsta ir tikina, kad nors kai kurie dokumentai ir galėjo būti tvarkomi neaiškiai, bet žalos įmonei tai nepadarė ir baudžiamoji atsakomybė jiems neturėtų būti taikoma.

Anksčiau byloje sakant baigiamąsias kalbas, prokuroras siūlė J. Raudeliūnui skirti 26,3 tūkst. eurų baudą, V. Pitkauskui – 20,3 tūkst., o K. Raudeliūnui – 7,5 tūkst. eurų baudą.

Ši byla teismą pasiekė 2015 metais, o ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2013-aisiais.

Bėgimą pakeitė ėjimas

"Šiandien galiu pasakyti, kad savo finaliniu gyvenimo etapu esu patenkintas", – šypteli neaukštas, kresnas čečėnų tautybės generolas.

Pagrindine Rumšiškių gatve sparčiai žingsniuojantį S.Madalovą pasivijome automobiliu ir pralenkėme. Suabejojome, kad galime nepasivyti akivaizdžiai formos nepraradusio atsargos karininko.

"Taip nueinu kasryt – 5–10 km per dieną bet kokiu oru", – kiek prilėtinęs žingsnį luktelėjo generolas.

Šie pasivaikščiojimai pakeitė anksčiau kasdienį bėgimą į tarnybą. Nuo namų Rumšiškėse į Kaune, Radvilėnų plente, įsikūrusią Viešojo saugumo tarnybą, o tai yra apie 15 km, generolas atbėgdavo. Kiekvieną darbo dieną. Ir dar 20 km – kartą per savaitę.

Žodis po žodžio, visada sportui neantraeilį vaidmenį teikęs, vyras prasitarė atsižvelgęs ir į gydytojų rekomendacijas. Nors ne taip seniai patirtas infarktas nebuvo pagrindinė priežastis atsisakyti bėgimo, tačiau pripažindamas garbų metų kraitį, generolas neabejoja, kad šiame etape sveikiau aktyvus ėjimas.

Lietingą rytmetį Rumšiškėse sutikto generolo išvaizda niekaip nederėjo su žmogaus, neseniai patyrusio infarktą: ne mažiau pasitempęs kaip tarnybos laikais, atletiškas, žvalių akių, skvarbaus žvilgsnio. Kalbėdamas apie ligą, S.Madalovas labiau ironizavo nei dramatizavo nemielą nutikimą.

"Aš laukiau to infarkto. Galvojau, na kada tas infarktas ateis. Pas visus ateina, o aš niekaip nesulaukiu", – žingsniavo nelėtindamas tempo.

Pažintis darže

Net ir tada, kai infarktas jau beldėsi, S.Madalovas nesureikšmino keistokos savijautos. "Aš nežinojau, ką reiškia tas infarktas. Darže buvau, dirbau ir pajutau kad kažkas negerai. Parėjau namo. Pasimatavau spaudimą – aukštas. Valgyti nesinorėjo. Miegoti atsiguliau anksčiau nei įprasta. Pabudęs pajutau, kad pradėjo skaudėti visą kairį šoną. Bet nepatogu skambinti naktį. Sulaukiau ryto, gydytoja telefonu patarė kviestis greitąją pagalbą, ir viskas. Išsivežė", – nedaugžodžiavo generolas.

Tremties, Afganistano karo, sovietų kariuomenės duonos ragavusiam vyrui neįprasta guostis užklupusiais negalavimais. Labiau įprasta viską saugoti savyje, neužkraunant kitiems savo problemų.

"Gyvenimas yra gyvenimas. Nieko nepadarysi. Bet matote, infarktas yra tokia švari liga. Pach ir nėra. Nereikia su sauskelnėmis vaikščioti – tai man baisiausias dalykas. Aš nesirengiu 100 metų gyventi. Gyventi reikia tol, kol esi aktyvus, turi protą ir galimybę padėti artimiesiems", – iliuzijas apie ligos istorijos tęsinį išsklaidė S.Madalovas.

Lyg nujausdamas tradicinius moralizavimus, kad yra dalykų, kurių nepasirinksi, generolas užbėgo už akių "Reikia pasistengti. Aš pamėginsiu daryti taip, kad pavyktų pasistengti. Ateityje pamatysime, ar pavyko", – juokavo tikindamas, kad dabar jau žinos, kas tas infarktas.

Netraukiamas už liežuvio atsargos karininkas dalijosi apmąstymams, kuriems, neslepia, dabar turintis laiko: "Kiekvienam Dievas suteikė pradžią ir pabaigą ir su tuo reikia skaitytis. Reikia mylėti žmones ir branginti kiekvieną dieną."

Generolas prisipažino: prieš 40 metų galvojęs, kaip išgyventi, o mintys apie tai, kaip gyventi atėjo vėliau.

Neeilinis sprendimas

Prieš pradėdamas pasakoti, kuo ir kaip gyvena šiandien, Lietuvai tarnauti prisiekęs čečėnas pokalbį pakreipė kita linkme. "Turiu kai ką pasakyti. Kitaip galiu būti neteisingai suprastas", – paaiškino S.Madalovas.

Rumšiškėse gyvenantis ir lietuvius visada gyręs vyras išdėstė trumpą savo gyvenimo chronologiją:

Trylika pirmųjų gyvenimo metų jis buvo liaudies priešas – čečėnas, tremtinys, gyveno Sibire su tėvais. Tryliktojo gimtadienio proga senelio nurodymu išėjo tarnauti į armiją.

"Nenorėjau, bet sakė, kad reikia. Iki pulkininko laipsnio, paskui laisvas. Baigiau karo mokyklą ir mane tėvas specialiai išsiuntė į Tolimuosius Rytus, kur vyko konfliktas su kinais. Išgyvensi – gerai, neišgyvensi – palaidosime kaip didvyrį. Taip buvo. Kas buvo, tas buvo", – sprendimų nekvescionavo S.Madalovas.

Ten pasisekė – išgyveno. Paskui karininko laukė Šiaurė, Magadano sritis, Maskva, Akademija, Afganistanas. Ir vėl pasisekė. Išgyveno. "Tada jau pradėjau galvoti: kam aš gyvenu, kodėl aš gyvenu, ką aš gyvenime nuveikiau? Tokių kaip aš yra tūkstančiai ir supratau, kad kažkas ne taip", – lemtingą gyvenimo kryžkelę prisiminė generolas.

Būdamas 40-ies S.Madalovas tapo pulkininku. Pasiekė senolio nubrėžtą kartę ir pritrenkė visus savo sprendimu. Būdamas brigados vadu, S.Madalovas nusprendė išeiti iš kariuomenės. "Sovietų Sąjungoje to dar nebuvo buvę, kad jaunas pulkininkas imtų ir paliktų kariuomenę", – visiems nuostabą sukėlusiu faktu dalijosi S.Madalovas.

Oficialiai tapęs jaunu pensininku, karininkas pradėjo visiškai kitą gyvenimą – tapo verslininku. Su bičiuliais įkūrė firmą, draugų sprendimu, buvo paskirtas vadovu ir iš Kazachstano tiekė daržoves į Rusiją. "Tuo metu buvau geras biznierius. Angliškai kalbėjau, pinigai buvo, žodžiu, buvo normaliai", – civilio gyvenimo malonumus prisiminė generolas.

Rado save

Verslininko S.Madalovo karjera nutrūko maždaug 1990 m. To kaltininkas buvo – tuomečio Lietuvos vidaus reikalų viceministro skambutis ir pasiūlymas sukurti vidaus tarnybos pulką. "Su tėvo palaiminimu priėmiau pasiūlymą ir atvykau į Lietuvą kurti pulko. Ir štai tada supratau – tai ir yra mano gyvenimas", – neeilinį iššūkį prisiimti atsakomybę ką tik nepriklausomybę atkūrusiai jaunai Lietuvos valstybei įvertino generolas.

"Aš galiu padaryti, esu profesionalas. Aš privalau tai padaryti Lietuvoje, kad niekas negalėtų išdraskyti to, ką pradėjo daryti profesorius Vytautas Landsbergis", – prisimenant tuos laikus S.Madalovo kalbėjimo tonas darėsi kariškas.

1991 m. su 1,5 tūkst. lietuvių karių įsikūrė kareivinėse. Sąlygos buvo klaikios, o vyrai vilkėjo naujais lietuviškais ženklais pažymėtais senais sovietų armijos kariškių paltais, policininkų kepurėmis.

"Pažiūrėsime, kaip tu su savo malakasosais atsilaikysi prieš zekus. Išsilakstys kaip zuikiai!" – iškošė rusų armijos generolas, žinojęs, kad tuomet iš kolonijų gali būti paleista apie 13 tūkst. nusikaltėlių.

"Mūsų pulkas sugebėjo atlaikyti. Pulkas tapo kietas, gera karinė struktūra ir kasdieniais momentais, ir karo atveju pasiruošęs viskam. Paskutinis etapas buvo organizuoti mobilizaciją. Valstybės nėra, jei nėra mobilizacijos plano. Kas yra mobilizacija? Tai yra kai kiekvienas žmogus žino, ką jis darytų karo metu", – taip lakoniškai perbėgti daugiau nei ketvirtį amžiaus gali tik kariškis.

Kiekvienam dievas suteikė pradžią ir pabaigą ir su tuo reikia skaitytis. Reikia mylėti žmones ir branginti kiekvieną dieną.

Metas studijoms

Prieš dešimt metų interviu "Kauno dienai" S.Madalovas pareiškė į pensiją planuojantis išeiti sulaukęs 67 metų. Nepaaiškino kodėl. Išėjo į pensiją būdamas 70 metų. Dabar sako, kad turi galimybę viską apmąstyti.

"Apie šiandieną... – prie pirmojo "Kauno dienos" klausimo juokdamasis grįžo generolas. – Nežinau, iš kur tai atėjo, bet jaučiu begalinį žinių troškimą. Noriu žinoti viską, viską išstudijuoti. Bet esi žmogus. Tam neužteks gyvenimo."

Generolo mokslo planas: bendra istorija, karinė istorija, religijos istorija. Biblijos studijavimas. Ezoterika, astrofizika, astrologija ir astronomija.

"Man labai įdomu. Šiandien mano studijų objektas – Vytautas Didysis", – Lietuvos kunigaikštį įvardijęs superkaržygiu, valstybės vadovu ir diplomatu generolas Vytautą sulygino su Napoleonu.

Laikas šeimai – tai buvo vienas generolo planų išeinant į pensiją. "Skiriu. Skiriu laiko šeimai, bet įdomus dalykas – šeima atprato. Kai dabar daugiau bendraujame, negaliu sakyti, kad jiems patinka ar nepatinka, bet būtinumo nėra. Įsivaizduojate? – susiklosčiusia situacija stebėjosi pats generolas. – Bet kai manęs nėra namuose, visi nerimauja ir jau trūksta."

S.Madalovas vertina šį laiką kaip galimybę pabendrauti su anūkais. Ir nors jų amžius sukasi apie 20 metų, tačiau kai kuriuos šiandienos jaunimo įnorius generolas vertina kritiškai.

"Dabar toks laikas, kai jaunimui reikia daug pinigų ir nieko nedaryti. Jų draugai važinėja mersedesais. Aš neleidžiu važinėti mersedesu, tiksliau, ne tai, kad neleidžiu, bet neturiu pinigų jam nupirkti. Galiu parduoti namą ir nupirkti, bet aiškinu, kad jis turi pats nusipirkti savo galva uždirbtais pinigais. Baigti mokslus, padirbti ir sužinoti, kiek kainuoja litas", – pabrėžtinai "litas", o ne "euras" tarė generolas.

Šis tas prasmingo

Priminus, kad generolas žadėjo realizuoti save daržininkystėje, S.Madalovas nesigynė ir čia. "Pernai sugebėjau užauginti tokio dydžio pomidorų", – delnus dydžiui imituoti sudėjo karininkas. Generolas juokėsi, kad sulaukė net žmonos pagyrimo už užaugintą derlių. "Ir agurkai užaugo. Aš moku dabar", – naujomis, nekariškomis patirtimis dalijosi S.Madalovas.

Žingsniavimas Rumšiškių gatve, girdėjimas apie malonumą pačiam išdirbti žemę, senasis paprotys tarti "laba diena" sutiktam, net ir nepažįstamam žmogui, kaip savotiška meditacija ramino tą darganotą apniukusio rudens rytą.

"Man nėra laiko galvoti apie tai, ar aš laimingas, ar nelaimingas. Aš laimingas žmogus, nes neturiu kada galvoti, ar aš laimingas. Kiekvienas žmogus turi turėti savo gyvenimo prasmę. Aš galvoju, kad manoji buvo sukurti tą Pirmąjį pulką Lietuvoje. Sukūriau ir manau, kad gyvenime esu nuveikęs šį bei tą prasmingo", – juokelius apie pomidorus ir daržoves ir vėl keitė prisiminimai apie svarbiausius gyvenimo momentus.

"Nenoriu sakyti, kad aš kažkoks ypatingas, bet aš padariau tai, ką galėjau padaryti, ir padariau. Turėjau tai padaryti", – gyvenimą įprasminusiu Pirmojo vidaus tarnybos pulko sukūrimu tarsi dar kartą prisiekė Lietuvai.

Sušlubavus sveikatai, V.Landsbergis koncerte nedalyvavo. Sveikinusieji S.Madalovą, dėkojo jam už saugią Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Atsargos generolas prisiminė, kad 1991 m. pirmasis pulkas buvo kuriamas tvyrant įtampai. Tuo metu Lietuvoje buvo 13 tūkst. kalinių. Sovietinė kariuomenė galėjo būti bet kada atšaukta ir iškeliauti atgal į Rusiją. Tokiu atveju įkalinimo įstaigos būtų likusios be apsaugos. Šią situaciją žinojo ir nuteistieji. Tokiomis sąlygomis S.Madalovas tuomečio vidaus reikalų viceministro Arvydo Svetulevičiaus nurodymu ėmė kuri pirmąjį pulką, atsakingą už nuteistųjų saugojimą, jų riaušių malšinimą, konvojavimą.

„1991 m. spalį buvau informuotas, kad po dviejų mėnesių mes turime būti pasiruošę perimti.

Viską teko kurti nuo nulio. Šauktinių ir karininkų nebuvo, per du mėnesius reikėjo suburti savanorius ir juos paruošti. Neturėjome nei kuo jų apauti, nei kuo aprengti. Naudojomės senomis sovietinėmis karinėmis uniformomis – prie jų buvo prisiūtos lietuviškos sagos.

Iš pradžių pirmojo pulko savanorių nebuvo kur apgyvendinti. Pravieniškių kolonijoje jiems buvo atiduotas pastatas, kuriame anksčiau nuo alkoholizmo gydyti nuetistieji. "Tame pastate buvo gydoma apie 300 nuteistųjų. Aš sutalpinau per tūkstantį karių. Sąlygos buvo tokios: tuo metu vienam kaliniui būdavo skiriama 4 kv. m ploto, o vienam mūsų kariui tekdavo mažiau nei 1 kv. m – statėme trijų aukštų lovas“, – prisiminė atsargos generolas.

Gruodžio mėnesį tarnybai pirmajame pulke buvo paruošta 2 tūkst. savanorių. Artėjo laikas kariams duoti priesaiką tarnauti Lietuvai. Atsirado nepatenkintų prastomis sąlygomis, nepakankamu maistu.

„Mačiau – buvo labai pavargusių vyrų. Nusprendžiau rizikuoti: penktadienį visus paleidau savaitgaliui namo, o pirmadienį jie turėjo duoti priesaiką. Sulaukiau vidaus reikalų ministro skambučio, turėjau pasiaiškinti, kodėl paleidau visus karius. Kariai turėjo grįžti iki sekmadienio 24 val. Tą vakarą mačiau, kaip kariai pulkais renkasi į dalinį – kas su dainom, kas tyliai. 23 val. sužinojau, kad trūksta vieno kario. Po pusvalandžio atvyko ir tas – visas girtas atvažiavo iš Žemaitijos“, – su šypsena pasakojo S.Madalovas.

Čečėnų kilmės karininkas prisiminė su lietuviais kariais susipažinęs tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. „Tuomet supratau: lietuviai nedaug kalba, bet yra drąsūs, ryžtingi ir patikimi. Kai kūrėme pirmąjį pulką, viskas rėmėsi savanoriais, kurių širdyse degė meilė tėvynei, pasiaukojimas“, – ano meto nuotaikas atkūrė atsargos karininkas. Jo žodžiais, daug 1991 m. davusių priesaiką pirmojo pulko karių tarnauja Lietuvai iki šiol.

Koncertą organizavusios Lietuvos pensininkų sąjungos Kauno draugijos „Bočiai“ pirmininkė Marija Garšvienė publikai pristatė V.Landsbergiui skirtą tautinę juostą su išaustu įrašu „Laisvės šaukliui profesoriui Vytautui Landsbergiui – 85“. Ji pažadėjo, kad juosta profesoriui bus įteikta artimiausio jo vizito Kaune metu.

Koncerte, kurio klausėsi daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės, dalyvavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Žanas Voronovas, mišrus choras „Gintaras“, neoklasikinio šokio teatras „Releve“, linijinių šokių grupė „Astra“, ansamblis „Bočiai“.

Kaltinimai subliūško

"Drakonas nugalėtas – tegyvuoja drakonas", – seno animacinio filmuko frazė peršasi prisiminus, kaip kategoriškai situaciją VST viduje prieš keletą metų vertino naujai paskirtas tarnybos vadas R.Pocius. Pareigūnai viešai įtarti galintys atsukti ginklus prieš Lietuvą, buvo kalbama apie pasenusią techniką, giminystės ryšiais aplipusius VST postus. Viskas buvo taip blogai, kad užsimota iš pagrindų pakeisti VST ir formuoti vakarietišką tarnybą.

Buvęs tarnybos vadas generolas Sergejus Madalovas jau išėjęs į pensiją buvo nulinčiuotas, kad tarnyboje dirbo jo dukra, žentas. Buvęs vadas viešai teisinosi, kad jaunos poros meilės ugnis įsiliepsnojo abiem jau minant tarnybos slenksčius. Susidarė įspūdis, kad į pensiją išėjusio vado žodžiai buvo priimami su lengva šypsenėle. Neatsirado daug norinčiųjų pripažinti, kad S.Madalovas padarė daugiau gera nei bloga.

Dėl nelojalių Lietuvai pareigūnų pradėti tyrimai subliūško. Minėtų šimtų nelojaliųjų skaičiai mažėjo iki dešimčių ir galiausiai dėl lojalumo priekaištų nerasta.

Negana to, "Kauno diena" išsiaiškino, kad naujojo vado garsios kalbos apie skaidrumą ir vakarietiškus standartus tebuvo tuščias oro burbulas.

Vidaus tarnybos generolu tapęs R.Pocius linkęs toleruoti savo pavaldinių įdarbintus giminačius. "Kauno dienai" šaltiniai VST pasakojo, kad toks R.Pociaus elgesys nėra atsitiktinis. "Jis gina tuos, kurie padėjo nulinčiuoti buvusį vadą S.Madalovą", – užsiminė pareigūnai.

VST skelbiasi 100 proc. įvykdžiusi 2016 m. užsibrėžtus uždavinius. Tik kritikuotas senojo drakono veiklas naujasis drakonas, regis, sėkmingai pritaikė savo valdomai karalystei.

Vengia viešumo

VST vadas R.Pocius, pažadėjęs formuoti vakarietišką tarnybos modelį, atrodo, liko prie savaip suprantamo modelio. Kaip jau minėjome, vadui suteiktas generolo laipsnis, įsigyta technikos, rengiamos pratybos. Lyg ir nieko tokio, ko anksčiau nėra buvę.

Į akis krenta pagal simpatijas priimami sprendimai, kuriai žiniasklaidos priemonei teikti informaciją, o kuriai – ne.

"Kauno diena" šių metų balandžio 26 d. raštu paprašė vado atsakyti į keletą klausimų. Dėmesio sulaukėme iš VST štabo Tarptautinio bendradarbiavimo ir informacinės paramos skyriaus vedėjo Evaldo Vaitkaus. Jis paaiškino, kad vadas išvykęs ir tik kitą savaitę galės susipažinti su klausimais. Tad liko laukti, nors "Kauno dienai" jau yra tekę patirti generolo R.Pociaus ignoravimą.

Kitą savaitę dienraštis buvo priverstas priminti apie pažadą. E.Vaitkus pasiūlė kreiptis į vado referentę. Tai buvo tarsi ženklas, kad galima skambinti varpais, – girdės tik tie, kurie norės. Po malonaus referentės pažado perduoti vadui apie žiniasklaidos prašymą teko kreiptis į VST šeimininkę Vidaus reikalų ministeriją.

Nieko asmeniško, tik prašymą įvertinti ir pakomentuoti faktą, kad generolas R.Pocius ignoruoja "Kauno dieną", ignoravo ir ministras Eimutis Misiūnas. Tačiau gegužės 10 d. į "Kauno dienos" klausimus atsakė VST štabo Tarptautinio bendradarbiavimo ir informacinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Jeskevič. Užtruko viso labo 14 dienų. Operatyvu? Vakarietiška?

Iš anksto užstojo

Grįžkime į tarnybą. VST įkūrėjas S.Madalovas – pensijoje, ir visa, kas buvo su juo, liko istorija. Išskyrus dešiniąja generolo S.Madalovo ranka laikytą VST vado pavaduotoją Joną Zautrą. Geras senajam drakonui ir dar geresnis naujajam?

Po skandalingų pranešimų apie giminystės ryšius tarnyboje J.Zautros giminių ratas VST liko faktiškai nepakitęs. Generolui R.Pociui ėmus viešai skalbti tarnyboje dirbančius pareigūnų giminaičius, užkliuvo ir J.Zautros šeima, tačiau, priešingai nei S.Madalovas, J.Zautra atsipirko tėvišku pabarimu.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nusprendė, kad VST vado pavaduotojas J.Zautra supainiojo interesus, kai sprendė sau artimų asmenų tarnybos eigos klausimus. VTEK pasiūlė, kad Vidaus reikalų ministerija skirtų pareigūnui tarnybinę nuobaudą.

VTEK interesų konfliktą įžvelgė įvertinusi tuomečio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio pateiktą informaciją, kad J.Zautra 2013 ir 2014 m. nenusišalino spręsdamas sau artimų asmenų tarnybos eigos klausimus – priėmė palankius sprendimus toje pačioje tarnyboje dirbantiems savo žmonai, dukrai, sūnui, marčiai, žentui ir svainiui.

Jis pasirašė ir vizavo VST vado įsakymus, pareigūnų atestacijos lapus, kvalifikavimo komisijos išvadas, skyrė pareiginės algos priemokas. Etikos sargų nuomone, J.Zautra turėjo informuoti VST vadą ir priimant sprendimus kartu dalyvavusius asmenis (o laikinai eidamas vado pareigas – vidaus reikalų ministrą) apie esamą interesų konfliktą ir jokia forma nedalyvauti tolesnėje procedūroje.

Dar iki šių VTEK išvadų interviu žiniasklaidai R.Pocius pareiškė: "Bet, būtina pasakyti, didelė dalis tų giminaičių ar šeimos narių gerai ir sąžiningai tarnauja, atlieka savo pareigas. Tokia yra ir pulkininko J.Zautros šeima. Tačiau dalis vadų giminaičių net nežino savo pareigų, nežino, ką jie turėtų veikti tarnyboje. Jie tik žino, kad du kartus per mėnesį reikia iš bankomato pasiimti atlyginimą."

Nepotizmas gajus

J.Zautra, tarnaudamas VST pagrindu buvusiame 1-ajame pulke, koja kojon žengė su tuomečiu vadu generolu. Gal ne šiaip sau į pensiją išėjęs generolas S.Madalovas sakė studijuosiantis Bibliją. Kristų išdavusio artimiausio mokinio Judo epizodas galėtų būti vertas gilesnės analizės.

Buvęs vidaus reikalų ministras S.Skvernelis palaikė VST vado R.Pociaus užmojus ir žadėjo, kad nepotizmas nebus toleruojamas.

VST ką tik patvirtino, kad, išskyrus VST vado pavaduotojo J.Zautros sutuoktinę, visi kiti artimieji tęsia tarnybą. Pavaduotojo dukra Rita Zautraitė-Baukuvienė yra Kauno dalinio 5-osios kuopos 2-ojo būrio jaunesnioji specialistė. Jos sutuoktinis, J.Zautros žentas Valdas Baukus, eina tarnybos Pajėgų tiesioginės paramos valdybos Specialaus transporto centro 3-iojo automobilių būrio jaunesniojo specialisto pareigas.

Sūnus Jonas Zautra – Kauno dalinio 2-osios kuopos 1-ojo būrio vadas. "Kauno dienos" šaltinių duomenimis, anksčiau dirbo tėvo vairuotoju, o tai esą nesuderinama pagal statutą. Marti Eglė Zautrienė – Kauno dalinio 4-osios kuopos 3-iojo būrio jaunesnioji specialistė.

J.Zautros sesers vyras Viktoras Iliuchinas dirba Tarnybos Pajėgų tiesioginės paramos valdybos Specialaus transporto centro 3-iojo automobilių būrio vairuotoju.

VST, atsakydama "Kauno dienai", pridūrė: "Tiesioginio pavaldumo ryšių su tarnybos vado pavaduotoju Jonu Zautra nė vienas jų neturi." Net ir VTEK komisijai išaiškinus, kad J.Zautra viršijo savo įgaliojimus, palaimindamas artimųjų atestavimo lapus ir priedų prie algų skyrimą, jam pakako tik papeikimo.

Dvigubi standartai? Pirmtako S.Madalovo veiklą R.Pocius išdėjo į šuns dienas. O pavaduotojo pareigas eiti likusį J.Zautrą viso labo pabarė ir toliau glosto?

O gal kaip tik tai ir yra VST vado įsivaizduojamas vakarietiškas tarnybos modelis ir S.Skvernelio skelbtas karas su nepotizmu?

Jeigu nepavyks tarnybos išjudinti, užtikrinti bent kiek didesnio pareigūnų aprūpinimo ir apsaugos per artimiausius keletą metų, vadinasi, valstybės veikianti sistema ne mano dantims – munduras ant vinies atsidurs anksčiau.

Tarnyboje – tvarka?

"Kauno dienai" šaltiniai VST vardijo ir daugiau J.Zautros nuodėmių: klastojamas dirbtų valandų skaičius, asmeninėms reikmėms naudojamas tarnybinis automobilis, veikia nelegali lentpjūvė.

VST paneigė, kad atliekamas tyrimas dėl galimo žiniaraščių klastojimo, esą dėl to nebūta ir jokio konflikto tarp J.Zautros ir Vilniaus dalinio vado Sandriaus Survilos. VST tikina, kad apie tai nieko nėra girdėję.

VST paaiškino, kad tarnybos vado pavaduotojas J.Zautra gali laikyti tarnybinį automobilį prie namų atliekant pavestą tarnybinę užduotį, esant skubiam iškvietimui ne darbo metu dėl galimų ekstremalių arba ypatingų situacijų. Manykime, kad "Kauno dienos" šaltinių pastebėtas tarnybinis automobilis prie J.Zautros namų stovėjo būtent dėl minėtų aplinkybių.

VST tvirtina, kad tarnybos poligonuose nebuvo ir nėra lentpjūvių ir apie tai nežinoma, nors šaltiniai teigia lentpjūvę, kurioje buvo tvarkoma karininkų privačiuose miškuose kirsta mediena, buvus vieša paslaptimi.

Juolab kad R.Pocius apie netvarką VST yra sakęs: "Pareigūnai buvo naudojami nelegaliems darbams atlikti. Dalis jų netgi išvis neidavo į tarnybą, o dirbdavo kitus su tarnyba nesusijusius darbus: nuo privačios apsaugos iki anglių krovimo, nuo sporto, atstovaujant federacijoms, iki vadovavimo gimnazijai. Buvo nuolat teikiamos paslaugos privačiam ir viešajam sektoriui."

2015 m. pabaigoje kalbėdamas su Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo atstovais generolas R.Pocius atskleidė savo tolesnius planus: "Penkerius metus turiu ką veikti, po to kabinsiu mundurą ant vinies ir eisiu į užtarnautą poilsį. Jeigu nepavyks tarnybos išjudinti, užtikrinti bent kiek didesnio pareigūnų aprūpinimo ir apsaugos per artimiausius keletą metų, vadinasi, valstybės veikianti sistema ne mano dantims – munduras ant vinies atsidurs anksčiau."

Įkūrėjas pamirštas?

Vakar atsiliepęs telefonu S.Madalovas, kaip visada optimistiškai raportavo: "Gyvenu normaliai." Generolas kiek sukluso priminus apie artėjančias VST metines ir pataisė: "VST įkurta tik 2007 m. Vidaus tarnybos pirmajam pulkui 25-eri."

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. ir iškilus klausimui, kas užtikrins valstybėje atliekančių bausmę nuteistųjų apsaugą įkalinimo įstaigose, jų konvojavimą, nuteistųjų riaušių malšinimą, pabėgusiųjų paiešką, buvo iškeltas uždavinys sukurti vidaus tarnybos dalinius. 1991 m. spalio 18 d. buvo sukurtas vidaus tarnybos pirmasis pulkas, kurio vadu paskirtas vidaus tarnybos pulkininkas S.Madalovas.

Pernai į atsargą išėjęs svarbios Lietuvai tarnybos įkūrėjas neslėpė nesulaukęs šiai progai paminėti jokio kvietimo ar sveikinimo iš dabartinių tarnybos vadų, Vidaus reikalų ministerijos, po kurios sparnu glaudžiasi VST. "Matyt, jie taip diplomatiškai mane sveikina, kad aš neatvykčiau", – pajuokavo S.Madalovas. Generolas neslėpė kartėlio, kad prieš pat jam išeinant į atsargą pernai vasarą buvo mesti kaltinimai saviškių protegavimu.

"Tokie kaip mano žentas tada 1991 m. savanoriais atėjo tarnauti Lietuvai iš idėjos. Šauktinių nebuvo, nebuvo iš kur paimti karių. Turėjome 300 kalašnikovų ir raudoną man skirtą žiguliuką", – sunkius laikus prisiminė pirmojo pulko vadas.

Pradėjo nuo nulio

Tarnybos Lietuvoje metus generolas prisimena kaip sunkius, įdomius ir prasmingus. Čečėnų kilmės karininkas prieš priimdamas pasiūlymą vadovauti pirmajam pulkui pirmiausia sulaukė savo tėvo pritarimo: "Numirk už Lietuvą."

S.Madalovas nedramatizuoja, tačiau ir negražina – pradžia buvo labai sunki. Pats važinėjo po Lietuvą ir ragino jaunuolius, vyrus tapti savanoriais. Surinko, tačiau beveik 1,5 tūkst. savanorių pirmojo pulko karių net neturėjo kur apgyvendinti. Apie 200 apgyvendino Kaune, Žeimenos gatvėje, buvusiame kariniame dalinyje. Kadangi Pravieniškių kolonijoje nuo alkoholizmo gydomiems nuteistiesiems buvo pastatytas naujas pastatas, pirmajam pulkui atidavė senąjį.

"Tame pastate buvo gydoma apie 300 nuteistųjų. Aš sutalpinau per tūkstantį karių. Maistą kariams virėjos gamino lauko sąlygomis", – raudonos nuo šalčio moterų rankos dar dabar vado atmintyje.

"Neturėjome šaudyklos. Suradome vietą karjeruose netoli Pravieniškių ir ten vykdavo šaudymo pratybos. Išbaidėme visus žvėris, dar dabar Pravieniškių medžiotojai ant manęs pyksta", – buvusia kasdienybe dalijosi S.Madalovas.

Egzaminas išlaikytas

Pasak generolo, neatsitiktinai pirmasis pulkas buvo kuriamas Kaune. "Čia Lietuvos centras, toliau nuo valstybinės sienos. Be to, iš Kauno greičiau pasiekiamos kituose Lietuvos miestuose esančias įkalinimo įstaigos", – pasirinkimą motyvavo S.Madalovas.

Laikas buvo įtemptas. Rusijos kariuomenė dar buvo nepalikusi Lietuvos, tačiau žinojimas, kad ją bet kada gali atšaukti, reiškė, jog įkalinimo įstaigos lieka be apsaugos. Kas tada, jei rusai viską meta ir išeina? Šią situaciją žinojo ir nuteistieji. Juos lankė dar kitos mintys – išeidami sušaudys. Bruzdėjimas ir įtampa tvyrojo ir vienoje, ir kitoje spygliuotos sienos pusėje.

Visam gyvenimui S.Madalovui įsirėžė pirmosios riaušės Pravieniškėse – iššūkis tik įkurtam dar neapsiplunksnavusiam pulkui. "Apsiėjome be kovos, ginklų, sužeistųjų ir aukų. O ir nebūtume galėję kovoti, nes ginklų dar neturėjome. Į tas riaušes vyko vienas šarvuotis, nes tik tiek ir turėjome", – prisiminimais dalijosi generolas.

Pirmajam pulkui įžengus į spygliuota viela aptvertą Pravieniškių teritoriją, vienas nuteistasis pasidavė kariams. Kiti nesiryžo priešintis. Vadas dar ir šiandien jaučia pasididžiavimą, kad jo pulkas pirmąjį egzaminą, kuriam praktiškai nespėta pasirengti, išlaikė pačiais aukščiausiais balais.

Svarbiausia – idėja

"Mane kritikuoja, kodėl VST nebuvo europietiškos karinės technikos. Situacija tais 1991 m. buvo neeilinė. Vieną šarvuotį padovanojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, o kitą atėmėme iš tokių banditų prie banko. Taip visaip rankiojomės techniką. Važiuoti tai reikėjo, riaušės tai vienoje, tai kitoje kolonijoje, o transporto nėra ir galimybių įsigyti nėra. Už centus pirkome nurašytą techniką ir patys remontavome", – dėstė S.Madalovas.

Generolas buvo atviras, jei būtų davę lėšų – būtų ir ta moderni technika, negi kas nori būti pats sau priešu. Vis dėlto realybė buvo kita. Darbo santykių pagrindas buvo idėja tarnauti nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai.

"Tai ir yra pagrindinis pasikeitimas tarnyboje – anuomet dirbta iš idėjos, šiandien pagal santykį – kiek moki, taip ir dirbu. Jei moki gerai – dirbu gerai, jei moki mažai – dirbu mažai", – 25 metų pokyčių mozaiką dėliojo generolas.

S.Madalovas tvirtino nelaikantis pykčio dėl išlieto purvo jo vardu. Jis žino, kad parengė tvirtą ir patikimą profesionalų būrį, o kariai iki šiol dažnai jį vadina Batia (Tėvu – aut. past.) "Kaip Jėzus Kristus pasakė – padarei gera, mesk į jūrą ir užmiršk", – tokiu moto šiandien gyvena vidaus tarnybos pirmojo pulko 25 metų įkūrimo metines minintis tarnybos įkūrėjas generolas S.Madalovas.

Bylos duomenimis, kaltinamieji buvę Pravieniškių įmonės vadovai Vytautas Pitkauskas ir Jonas Raudeliūnas bei įmonėje dirbęs Kazys Raudeliūnas kalinių pagamintais daiktais „gerino santykius“ su įtakingais pareigūnais ir politikais. Į trečiadienį vykusį posėdį buvo kviesti visi dar neapklausti liudytojai, tarp jų ir B.Bradauskas bei S.Madalovas su žmona, tačiau duomenų apie tai, ar jiems įteikti šaukimai, negauta.

Trečiadienį byloje apklaustas Kelių policijos pareigūnas, kuris iš Pravieniškių įmonės užsisakė baldų komplektą savo kabinetui. Jis posėdyje teigė, kad buvus sudėtingai finansinei situacijai ir komisariatui neturint galimybių parūpinti baldų, paprašė tėvo rasti, kur būtų galima juos pigiau užsakyti. Gavęs baldus, pareigūnas teigė laukęs iš tėvo žinių, kiek turėtų už juos sumokėti ir sakė buvęs tikras, kad su gamintojais atsiskaityta. Bylos duomenimis, už šiuos baldus sumokėta buvo tik 2016 metais, jau vykstant tyrimui.

Kaltinamieji po posėdžio replikavo esantys teisiami už tai, kad pinigų neturėjusiai policijai parūpino baldus. Jie savo kaltės šioje byloje nepripažįsta ir tikina, kad nors dokumentai ir galėjo būti tvarkomi neskaidriai ir neaiškiai, bet žalos įmonei tai nepadarė.

Epizodai, kuriais kaltinami J.Raudeliūnas ir V.Pitkauskas vyko 2012–2013 metais. Bylos duomenimis, vienas brangiausių atliekamų darbų buvo laiptų gamyba tuometinio Viešojo saugumo tarnybos vadovo S.Madalovo namuose. Pravieniškių  valstybinė įmonė pasamdė darbininką, kuris S.Madalovo namuose įrengė laiptus. Už medžiagas ir darbą šiam asmeniui buvo atsiskaitoma iš Pravieniškių  valstybinės įmonės sąskaitos, nurodant, kad iš jo buvo įsigyjamos įvairios medžiagos. Bylos  duomenimis, bendra šių darbų vertė siekė daugiau kaip 17 tūkst. litų (4,9 tūkst. eurų), o S.Madalovo žmona už juos įmonei sumokėjo tik apie 5 tūkst. litų (1,4 tūkst. eurų).

Trečiadienį apklaustas laiptus įrengęs darbininkas patvirtino, kad dėl darbų S.Madalovo namuose tarėsi su V.Pitkausku, į kurį kreiptis dėl darbo jam rekomendavo kolega. Jis patvirtino, kad už laiptus, įrengtus Madalovų namuose, jam sumokėjo Pravieniškių įmonė.

Taip pat kaltinime nurodoma, kad J.Raudeliūnas siekė pagerinti santykius su Seimo nariu socialdemokratu B.Bradausku, kuriam padovanojo medžiotojų bokštelį. Bylos duomenimis, kalbėdamas telefonu su gerus santykius su Seimo nariu palaikančiu verslininku, J.Raudeliūnas sutarė padovanoti bokštelį, kurį pagamino Pravieniškių kaliniai.

Pats B.Bradauskas BNS anksčiau yra sakęs, kad bokštelį pastatyti pasiūlė drauge su juo medžiojęs verslininkas Romutis Paškauskas, tačiau jis buvo įrengtas ne jam, o jo medžiotojų būreliui, valstybiniame miške.

Dar viename šios bylos epizode minima buvusio finansų viceministro Aloyzo Vitkausko pavardė. Pravieniškių kaliniai, bylos duomenimis, tvarkė jo mamai ir seseriai priklausančio namo stogą. Siekiant pagrįsti 9 tūkst. litų (2,6 tūkst. eurų) kainavusio stogo pirkimo išlaidas valstybės įmonės vadovai, bylos  duomenimis, suklastojo dokumentus.

Iki šiol neapklausti liudytojai bus kviečiami į kitą teismo posėdį, numatytą birželio 21 dieną. Jeigu nepavyktų apklausti liudytojų, planuojama garsinti bylos medžiagą.

Vyriausybė atnaujino Viešojo saugumo tarnybos (VST) nuostatus, pagal kuriuos tarnybos vadovybė iš Kauno perkeliama dirbti į Vilnių.

Trečiadienį posėdyje Ministrų kabinetas patvirtino, kad VST buveinė perkeliama iš Žeimenos gatvės Kaune į pastatą M.K.Paco gatvėje Vilniuje.

Vidaus reikalų ministras Sausius Skvernelis BNS sakė, kad toks siūlymas parengtas siekiant sudaryti sąlygas VST geriau bendradarbiauti su kitomis įstaigomis.

„Visos centrinės institucijos yra Vilniuje - VST vadovybei reikalingas tiesioginis darbas tiek su Vidaus reikalų ministerija, tiek su kitomis centrinėmis vidaus reikalų sistemos įstaigomis: policija, VSAT, FNTT, kitomis tarnybomis“, - aiškino ministras.

Jis pabrėžė, kad VST koviniai daliniai kaip ir iki šiol veiks tiek Vilniuje, tiek Kaune.

„Pagal kovinius pajėgumus niekas nesikeičia, tik administravimas persikelia į Vilnių“, - sakė ministras.

Vyriausybė šį sprendimą priėmė netrukus po tarnybą supurčiusio skandalo. Viešojo saugumo tarnybos naujasis vadas Ričardas Pocius gruodžio pradžioje paskelbtame interviu naujienų portalui delfi.lt aiškino apie jo tarnyboje dirbančius galbūt Lietuvai nelojalius pareigūnus. R.Pocius išsakė ir kitokios kritikos dėl situacijos, kurią rado tarnyboje perėmęs vadovavimą iš ilgamečio VST vado Sergejaus Madalovo. Anot naujojo vado, tarnyba yra prastai ginkluota, aprūpinta pasenusiomis priemonėmis.

Viešojo saugumo tarnybos (VST) Kauno dalinio Intendantinės kuopos Pastatų eksploatacijos ir priežiūros grupės vyriausiasis specialistas K.K. pripažintas kaltu dėl turto iššvaistymo ir dokumentų klastojimo.

Jam skirta maždaug 1,7 tūkst. eurų bauda ir nuspręsta konfiskuoti turto daugiau kaip už 550 eurų, pranešė bylą tyrusi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

Kauno apygardos teismas apkaltinamąjį nuosprendį STT Kauno valdybos pareigūnų tirtoje baudžiamojoje byloje paskelbė penktadienį.

Atlikdami ikiteisminį tyrimą, STT pareigūnai nustatė, kad VST lėšomis įsigyta pirties krosnelė buvo nugabenta į tuomečio VST vadovo Sergejaus Madalovo gyvenamąją vietą, kur ir buvo sumontuota.

Šioje baudžiamojoje byloje taip pat už piktnaudžiavimą ir dokumentų klastojimą buvo teisiamas VST Plėtros ir projektų įgyvendinimo skyriaus Viešųjų pirkimų poskyrio jaunesnysis specialistas R.Č. Jį teismas išteisino, nenustatęs kaltinamojo tyčios suklastoti ir panaudoti dokumentą.

Viešojo saugumo tarnybos (VST) naujasis vadas pulkininkas Ričardas Pocius viešai pareiškė, kad jo vadovaujamoje tarnyboje yra žmonių, nelojalių valstybei, negana to, klesti nepotizmas, netvarka ir piktnaudžiavimas. Kalčiausias dėl to liko ilgametis tarnybos vadovas – generolas Sergejus Madalovas. Įdomu, kad skandale dėl VST socialdemokratai tarsi kovoja patys su savimi. Mat, kuriant tarnybą, jos vadovą iš kelių kandidatų pasirinko socialdemokratų premjeras Gediminas Kirkilas, kuris ir dabar sako, kad tada charakteristikos buvo tik teigiamos, o dabartinis skandalas kompromituoja naująjį tarnybos vadovą ir silpnina pačią tarnybą. Tuo metu šiandieninis socialdemokratų premjeras Algirdas Butkevičius yra visiškai priešingos nuomonės.

VST vado R. Pociaus netikėtai pasirodžiusios viešos kalbos apie jo vadovaujamoje tarnyboje neva įsišaknijusią netvarką, dirbantį giminių klaną, piktnaudžiavimus ir grėsmę šaliai, keliamą ten tarnaujančių pareigūnų, kurie esą gali atsukti ginklus į gyventojus, nustebino net ir visko politikoje patyrusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Artūrą Paulauską.

„Tiek vidaus reikalų ministras, tiek tarnybos vadas liepos mėnesį yra pasakę, kad toje tarnyboje negeri dalykai buvo daromi, bet jie tikrina, renka informaciją. Mes laukėme, kol jie visa tai padarys ir informuos komitetą. Bet viskas išėjo į viešumą“, – sako Seimo NSGK pirmininkas A. Paulauskas.

Penkis mėnesius dirbantis VST vadas R. Pocius teigia, jog dėl jo paviešintų įtarimų ikiteisminiai tyrimai nepradėti. Net nebaigti ir tarnybiniai patikrinimai. Vidaus reikalų ministras teigia dar ankščiau, prieš metus, įtaręs apie negeroves tarnyboje. Premjeras paklaidžiojęs, prieš kiek mėnesių – septynis ar penkis – sužinojo apie galimas grėsmes šių pareigūnų saugomiems strateginiams valstybės objektams, pateisino dar neištirtų įtarimų paviešinimą apie padėtį sukarintoje tarnyboje.

„Kai kada viešumo instrumentas yra reikalingas – tada, kai negali įgyvendinti tam tikrų reformų arba yra priešinamasi tam tikroms reformoms“, – tvirtina A. Butkevičius.

Tačiau jau kitą dieną, po prezidentės kritikos, premjeras persigalvojo ir jau sakė ką kita, nei prieš tai: „Ponas Pocius vis dėlto turėjo nuo tam tikrų komentarų susilaikyti, kol yra nebaigtas tyrimas.“

Buvo tik teigiamos charakteristikos

VST buvo įkurta 2007-aisiais, sujungus tuo metu buvusius pirmąjį ir antrąjį vidaus tarnybos pulkus. Buvęs vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys teigia, kad, išgirdęs apie žeriamus dar neištirtus įtarimus tarnybai, pirmiausia pagalvojo, jog siekiama ją panaikinti ir prijungti prie Policijos departamento. Tačiau neatmestina, kad tarnybą naikinti galėtų būti siekiama ir dėl įspūdingo jos valdomo nekilnojamojo turto.

R. Šukys sako, kad 2007-aisiais kuriamos VST vadą rinkosi iš kelių kandidatų ir jam nekilo jokių abejonių dėl tuometinio Kauno pirmojo vidaus tarnybos pulko vado S. Madalovo.

„Jis užsirekomendavo kaip principingas, pareigingas, labai padorus, kvalifikuotas karininkas, gebantis vykdyti tas funkcijas, kurios buvo numatytos Viešojo saugumo tarnybai“, – tikina R. Šukys.

R. Šukys S. Madalovo kandidatūrą teikė tuometiniam premjerui socialdemokratui G. Kirkilui. Šis sako, jog 2007-aisiais S. Madalovo vadovaujamo vidaus tarnybos pulko pareigūnų pasirengimas ir drausmė buvo pavyzdys krašto apsaugos kariams: „Buvo tik teigiamos charakteristikos apie patį S. Madalovą, apie jo pulką, apie pasiruošimą.“

Buvęs Saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus stebisi viešais kaltinimais S. Madalovui: „S. Madalovas buvo laikomas patriotu. Kol teko vadovauti VSD, nesu gavęs jokios informacijos, kad toje tarnyboje dirbantys žmonės dirbtų kitos, mums priešiškos, valstybės naudai.“

S. Madalovas neslepia, kad tarnyboje yra giminyste susijusių pareigūnų. Jis sako, kad skubiai kuriant vidaus tarnybos pulkus, o ir vėliau nedaug buvo norinčių konvojuoti ir saugoti nuteistuosius ar rizikuoti malšinant riaušes. Todėl darbuotojų ieškota tarp pažįstamų ir giminių.

„Mes turėjome tik 100 automatų visam pulkui – 2500 žmonių. Viename bokštelyje kareivis stovi su automatu, kitame – su muliažu, mediniu automatu. Ir kai 1991-aisiais per Naujus metus kilo riaušės Pravieniškėse, tai mūsų vyrai [ten ėjo] basi, nuogi, be ginklų, be apsaugos priemonių. O jeigu 13 tūkst. kalinių būtų išėję, kas tada, 1991 metais, būtų buvę?“ – klausia S. Madalovas.

„Visko čia gali būti“

Iš pradžių viešai apkaltinus tarnybos pareigūnus, o vėliau patikslinus, kad įtariami pažeidimais gali būti tik penki, skirtingai nei premjeras A. Butkevičius, buvęs premjeras, Socialdemokratų partijos vicepirmininkas G. Kirkilas sako, kad naujo vado pareiškimai kompromituoja jį patį ir silpnina jo vadovaujamą tarnybą.

„Net demokratinėms šalims neįprasta, kad statutiniai pareigūnai viešai aiškintųsi savo santykius arba vos nepolitikuotų. Tai šiek tiek kompromituoja ir patį naująjį vadovą. Neabejotinai tai silpnina tarnybą. Tai, kad čia gali būti primesta iš šalies, taip pat galima neabejoti, visko čia gali būti šitoje situacijoje“, – mano G. Kirkilas.

„Aš negaliu suprasti tokių apibendrinančių ir visos tarnybos pareigūnams, ypatingai buvusiam vadui, metamų kaltinimų. Jeigu buvo pažeidimų, nusikaltimų ar lėšų švaistymo, tai apie tai jau turėjo būti informuotos teisėsaugos institucijos, o ne tik žadama tai padaryti ateityje“, – įsitikinęs R. Šukys.

„Kažkas, turėdamas kažkokių tikslų, galbūt politinių, egoistinių ir t.t., paleido į visuomenę dar vieną tokį vadinamą skandalą, kuris niekam nepadeda – nei reformuoti tą struktūrą, nei bendrai visuomeninei atmosferai“, – tvirtina M. Laurinkus.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis birželį pavaldžių tarnybų vadovams įsakymu nurodė informuoti jį apie planuojamus ir net įvykusius susitikimus su valstybės politikais. Mažai tikėtina, kad R. Pocius su ministru nederino kalbų žiniasklaidoje. Keblioje situacijoje atsidūrė ne tik ministras, bet ir pavaldinius apkaltinęs R. Pocius. Juk teks kartu su jais dirbti.

„Aš noriu palinkėti, kad jis tą sugebėtų padaryti, kad išmestų visą tą bobiškumą ir taptų karininku, kaip priklauso“, – sako S. Madalovas.

Pirmasis faktinis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis siūlo Laisvės premiją skirti buvusiam Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadui Sergejui Madalovui.

„Jeigu žmonės blaškosi, tai vat yra žmogus, kuris savo gyvenimą atidavė ir lemiamu momentu prisiėmė atsakomybę už Lietuvos laisvę“, - BNS penktadienį sakė V.Landsbergis.

Paklaustas, kuo S.Madalovas nusipelnė gauti tą premiją, V.Landsbergis sakė, kad „čia yra ilga kalba apie labai aiškius dalykus“.

„Tai taip atėjo į galvą ir man pasirodė, kad čia teisingas siūlymas“, - pridūrė jis.

S.Madalovas savo ruožtu šią savaitę LRT laidoje „Dėmesio centre“ yra pareiškęs V.Landsbergį laikąs „ne politiku, o didvyriu“.

„Jis sugebėjo 1990 metais padaryti tokius darbus, visi žinome, kaip jį vertina pasaulyje“, - sakė buvęs VST vadas.

Lapkričio pabaigoje Seimas valdančiųjų balsais atmetė siūlymą Laisvės premiją skirti V.Landsbergiui. Po tokio Seimo sprendimo subyrėjo Laisvės premijos komisija.

Valdančiųjų socialdemokratų vadovas premjeras Algirdas Butkevičius paragino persvarstyti sprendimą ir paskirti V.Landsbergiui Laisvės premiją. Ištaisyti klaidą siūlė ir Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas. Tačiau kitas Seimo pirmininkės pavaduotojas socialdemokratas Algirdas Sysas teigė nematąs priežasčių pakeisti skeptišką nuomonę dėl premijos skyrimo V.Landsebrgiui. Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius pareiškė, jog antrą kartą Laisvės premijai gauti V.Landsbergis galėtų būti siūlomas nebent tuo atveju, jei valdantieji parašais patvirtintų ketinimą palaikyti premijos skyrimą pirmajam atkurtos nepriklausomos valstybės vadovui.

S. Madalovas - čečėnų kilmės buvęs sovietų kariuomenės karininkas, tarnavo sovietų kariuomenės daliniuose, dislokuotose Lietuvoje. 1986 metais jis nusprendė pasitraukti iš sovietinės kariuomenės, kadangi prasidėjo Tbilisio, Uzbekistano, Tadžikistano įvykiai, galėjo kilti pilietinis karas, o jis sakė nenorįs dalyvauti pilietiniame kare. Dėl to S.Madalovui buvo iškelta baudžiamoji byla, 3,5 mėnesio jis praleido ligoninėse.

Kurį laiką S. Madalovas buvo išvykęs į Uzbekistaną, kur pradėjo verslą. Grįžti į Lietuvą ir joje dirbti įkalbėjo tuometinis vidaus reikalų viceministras Arvydas Svetulevičius, 1991 metais pasiūlęs kurti vidaus tarnybos pulką Kaune ir jam vadovauti. 1992 - 1993 metais iš Lietuvos traukiantis sovietų kariuomenei, vidaus pulkai perėmė visų įkalinimo įstaigų, kuriose tuo metu buvo laikoma apie 13 tūkst. kalinių, apsaugą. 1991-2007 metais S. Madalovas buvo Vidaus tarnybos 1-ojo pulko vadas, 2007-2015 metais - Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadas.

S.Madalovas yra daugelį kartų skatintas ir apdovanotas. Šių metų liepos 6 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo S.Madalovą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 1996-aisiais tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas apdovanojo generolą Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. 2001-aisiais padėką S.Madalovui pareiškė tuometinis prezidentas Valdas Adamkus.

Tačiau buvęs ilgametis VST vadovas S.Madalovas, šiuo metu jau esantis pensijoje, šią savaitę sulaukė kritikos po antradienį delfi.lt paskelbto dabartinio tarnybos vado Ričardo Pociaus interviu. Prieš penkis mėnesius vadovavimą VST perėmęs R.Pocius sakė, kad tarnyboje vešėjo nepotizmas - artimųjų įdarbinimas, buvo nusikalstamai švaistomos valstybės lėšos, naudojama pasenusi ginkluotė, transportas, o kai kurie pareigūnai nėra lojalūs valstybei ir konflikto atveju gali atsukti ginklą prieš šalies piliečius.

VTEK rugsėjį nusprendė, jog buvęs VST vadas S.Madalovas pažeidė įstatymą spręsdamas sau artimų asmenų tarnybos eigos klausimus.