1000 eurų dydžio stipendija skirta įvertinus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato S. Parulskio kūrybinės veiklos programą – jis planuoja sukurti nuotraukų ciklą Kuršių nerijoje ir parašyti eseistinių tekstų, vaizdą derinant su tekstu.

Kaip pavyzdį rašytojas pateikia savo knygą „Dvigubo dugno keleiviai“, kurioje nuotraukos ne komentuojamos, ne aprašomos, bet ieškoma tam tikrų paralelių, sąskambių, kontekstų, kitaip tariant, vaizdas ir tekstas sukuria dar vieną dimensiją.

Šia stipendija rašytojui siekiama paskatinti kūrėjus kurti Neringoje, plėtoti pažintinius-kultūrinius mainus, stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą tarp Neringos savivaldybės ir Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro.

Neringos savivaldybės stipendija skiriama už rezidencijos metu įvykdytą Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro kūrybinės veiklos programą, kurią sudaro sukurti, atlikti ar kitaip viešai pristatyti kūrybiniai darbai Neringos bendruomenei.

Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio teigimu, kalbant apie Kuršių neriją kaip apie rašytojų įkvėpimo šaltinį, ryškiausias pavyzdys yra Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Manas, kuris Nidoje ne tik poilsiavo, bet ir rašė.

„Ne mažiau įkvepiantis šis kraštas yra ir šiandien, tad labai tikiuosi, kad ši stipendija rašytojams taps garsiu kvietimu kūrybinių kelių ieškoti būtent Neringoje, – pranešime sakė D. Jasaitis.

Kūrybinius rezultatus S. Parulskis pristatys Neringos bendruomenei.

S. Parulskis yra išleidęs per 30 eilėraščių, esė knygų, romanų, pjesių, išvertęs per 20 grožinės literatūros kūrinių iš anglų, rusų kalbų.

2004-aisiais jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Pradžioje buvo baseinas

Knygos idėja gimė prie baseino, tiksliau – jame. "Kartą plaukiodamas, akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs, – iškilusį vaizdinį prisimena S.Parulskis. –  Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti."

Būtent šis vaizdinys ir pradėjo leidykloje "Alma littera" išleisto romano "Laiko nusikaltimai" istoriją, kurioje meistriškai susipina ir milijonus kainuojančių deimantų paieškos, ir narkotikai, ir prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, netgi po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys.

Jokios socialinės žinios

"Šioje knygoje kalbama apie paprastus dalykus, apie tai, kad tarp mūsų egzistuoja blogis, apie žmonių ydas, trūkumus, apie troškimus ir norą gyventi geriau, gražiau, ir kaip nesunkiai visi šie norai gali virsti parodija. Ir tai jokiu būdu nėra "romanas – socialinė žinia", negaliu pakęsti tokių knygų, esu pasenusių pažiūrų, man pirmiausia įdomi kūrinio forma, kitaip tariant, struktūra ir stilius. Galima šiame tekste įžvelgti Quentino Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo", – sako rašytojas.

Knygos idėja kilo gal prieš 20 metų, kai S.Parulskis parašė sarkastišką istoriją apie tuometį laiką.

"Šią istoriją pradėjau rašyti interneto portale omni.lt, vėliau jis tapo balsas.lt, rašiau kas savaitę po skyrių, bet nebaigiau", – sako rašytojas, dramaturgas, literatūros ir visuomenės kritikas.

Galima šiame tekste įžvelgti Q. Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo.

Ilgus metus pragulėjusi, vieną dieną ši istorija tarsi pati įšoko į rašytojo rankas, tada atsirado naujų personažų, siužetinių linijų, daug naujų skyrių ir pabaiga, kurios nebuvo.

Nors siurrealistinis romanas "Laiko nusikaltimai" pradėtas rašyti dar tuomet, kai Lietuvoje siautėjo Laukiniai Vakarai, o šalis dar nebuvo įstojusi į ES, kai policija dirbo, bet nedirbo, veiksmas laisvai galėtų vykti ir šiomis dienomis.

"Atsargiai su veiksmu, šiandien veiksmas siejamas su žemesnio lygio literatūra, – ironiškai šypsosi rašytojas. – Dramaturgijoje labai svarbu sugalvoti savo veikėjui norą, nes noras ir yra veiksmas, kai veikėjas ko nors labai nori, tada ir rašytojas turi ką veikti. Kita vertus, jeigu jau kalbėsime apie norus, tiesa ir tai, kad rašydamas išleidi į laisvę ir savo paties vidaus pasaulio gyvūnus: gašlumą, žiaurumą, gudravimą, žodžiu, rašančiojo išlikimo bei dauginimosi instinktai visuomet daugiau ar mažiau dalyvauja personažų gyvenime."

Negali nerašyti

Rašymas, prisipažįsta S.Parulskis, yra poreikis. Jis rašo dažnai neturėdamas tikslo, vien todėl, kad savyje kartais negali sutalpinti minčių. "Gal rašymas yra mano komunikavimo būdas? Rašydamas suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę, – svarsto. – Sigmundas Freudas sako, kad menininkai gydosi patys, jiems psichoterapija nereikalinga. Žinoma, dėl to jie nėra nei geresni, nei blogesni už kitus žmones. Visi mes šiame beprotyne gydomės, kas kuo galime."

Subrandinta: prieš kelis dešimtmečius įkvėpti tekstai šiandien virto knyga. / Leidyklos nuotr.

Rašytojo negąsdina mintis, kad šiandienos pasaulyje daiktai beprotišku greičiu keičia vienas kitą. Knygos – irgi. "Suprantu, kad daugeliui nusispjauti ant tos tavo knygos – perskaitė, padėjo ir ieško kitos. Andrejaus Tarkovskio "Stalkeryje" vienas personažas sako: "Surijo tave šiandien, rytoj ris kitą." Skaitytojui neįdomu, kas tu esi, kaip ir kuo gyveni. Knygos dažnai taikomos į masinį skaitytoją, o tokių skaitytojų, turinčių serijinį, masinį skonį, tik daugėja, nes tokia švietimo sistema, toks gyvenimo ritmas ir kitos banalybės. Keičiasi pati literatūros, meno samprata. Tai faktas, nieko daugiau."

Rašytojas sako susidūręs su jaunimu, kuris nebeskaito klasikos, nebesidomi šventraščiais, istorija, jiems užtenka "YouTube" ar "Netflix", bet juk "Sostų karai" ar "Tarnaitės pasakojimas" sukurti žvelgiant į praeitį. Visada laimi tie, kurie jos nepamiršta. Turbūt teko girdėti šūkį: "Nerkime į knygas, jose atsiveria pasaulis." Pagalvojau piktdžiugiškai – nerk kiek tik nori, neturėdamas nardymo įrangos jokio pasaulio ten nerasi.

Naujausiame S.Parulskio romane "Laiko nusikaltimai", rodos, nardo visi – mokytojos, kunigai, vienuoliai, piratai, narkotikų pardavėjai, kriminalistai, nusikaltėliai ir niekuo dėti praeiviai. Likusių gyvų liudytojų pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo. Ar jums įdomu, kas nutiko Lietuvoje XXI a. pradžioje?

O prasidėjo viskas nuo baseino. „Kartą plaukiodamas, akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs. Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti“, – prisimena iškilusį vaizdinį rašytojas.

Būtent šis vaizdinys ir pradėjo leidykloje „Alma littera“ išleisto romano „Laiko nusikaltimai“ istoriją, kurioje meistriškai susipina ir milijonus kainuojančių deimantų paieškos, ir narkotikai, ir prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, netgi po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys.

„Šioje knygoje kalbama apie paprastus dalykus, apie tai, kad tarp mūsų egzistuoja blogis, apie žmonių ydas, trūkumus, apie troškimus ir norą gyventi geriau, gražiau, ir kaip nesunkiai visi šie norai gali virsti parodija. Ir tai jokiu būdu nėra „romanas – socialinė žinia“, negaliu pakęsti tokių knygų, esu pasenusių pažiūrų, man pirmiausia įdomi kūrinio forma, kitaip tariant, struktūra ir stilius. Galima šiame tekste įžvelgti Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo“, – sako rašytojas.

Knygos idėja kilo gal prieš dvidešimtį metų, kai S. Parulskis parašė sarkastišką istoriją apie tuometį laiką. „Šią istoriją pradėjau rašyti interneto portale omni.lt, vėliau jis tapo balsas.lt, rašiau kas savaitę po skyrių, bet nebaigiau“, – sako.

Ilgus metus pragulėjusi, vieną dieną ši istorija tarsi pati įšoko į rašytojo rankas, tada atsirado naujų personažų, siužetinių linijų, daug naujų skyrių ir pabaiga, kurios nebuvo.

Nors siurrealistinis romanas „Laiko nusikaltimai“ pradėtas rašyti dar tuomet, kai Lietuvoje siautėjo Laukiniai Vakarai, o šalis dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, kai policija dirbo, bet nedirbo, veiksmas laisvai galėtų vykti ir šiomis dienomis. „Atsargiai su veiksmu, šiandien veiksmas siejamas su žemesnio lygio literatūra, – ironiškai šypsosi rašytojas. – Dramaturgijoje labai svarbu sugalvoti savo veikėjui norą, nes noras ir yra veiksmas, kai veikėjas ko nors labai nori, tada ir rašytojas turi ką veikti. Kita vertus, jeigu jau kalbėsime apie norus, tiesa ir tai, kad rašydamas išleidi į laisvę ir savo paties vidaus pasaulio gyvūnus: gašlumą, žiaurumą, gudravimą, žodžiu, rašančiojo išlikimo ir dauginimosi instinktai visuomet daugiau ar mažiau dalyvauja personažų gyvenime.“

Rašymas, prisipažįsta S. Parulskis, yra poreikis. Jis rašo dažnai neturėdamas tikslo, vien todėl, kad savyje kartais negali sutalpinti minčių. „Gal rašymas yra mano komunikavimo būdas? Per rašymą suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę, – svarsto. – Freudas sako, kad menininkai gydosi patys, jiems psichoterapija nereikalinga. Žinoma, dėl to jie nėra nei geresni, nei blogesni už kitus žmones. Visi mes šiame beprotyne gydomės, kas kuo galime.“

Rašytojo negąsdina mintis, kad šiandienos pasaulyje daiktai beprotišku greičiu keičia vienas kitą. Knygos – irgi. „Suprantu, kad daugeliui nusispjauti ant tos tavo knygos – perskaitė, padėjo ir ieško kitos. Tarkovskio „Stalkeryje“ vienas personažas sako: „Surijo tave šiandien, rytoj ris kitą.“ Skaitytojui neįdomu, kas tu esi, kaip ir kuo gyveni. Knygos dažnai taikomos į masinį skaitytoją, o tokių skaitytojų, turinčių serijinį, masinį skonį, tik daugėja, nes tokia švietimo sistema, toks gyvenimo ritmas ir kitos banalybės. Keičiasi pati literatūros, meno samprata. Tai faktas, nieko daugiau.“

Rašytojas sako susidūręs su jaunimu, kuris nebeskaito klasikos, nebesidomi šventraščiais, istorija, jiems užtenka „Youtube“ ar „Netflix“, bet juk „Sostų karai“ ar „Tarnaitės pasakojimas“ sukurti visų pirma žvelgiant į praeitį. Visada laimi tie, kurie jos nepamiršta. Turbūt teko girdėti šūkį: „Nerkime į knygas, jose atsiveria pasaulis.“ Pagalvojau piktdžiugiškai – nerk kiek tik nori, neturėdamas nardymo įrangos jokio pasaulio ten nerasi.

Naujausiame S. Parulskio romane „Laiko nusikaltimai“, rodos, nardo visi – mokytojos, kunigai, vienuoliai, piratai, narkotikų pardavėjai, kriminalistai, nusikaltėliai ir niekuo dėti praeiviai. Likusių gyvų liudytojų pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo. Ar jums įdomu, kas nutiko Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje?

Ištrauka

Sigitas Parulskis

Laiko nusikaltimai

Tai nutiko Lietuvoje, XXI amžiaus pradžioje

Likusių gyvų liudytojų prašymu pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo.

1

Lėktuvo „Boeing 737“ salonas, blondinė stiuardesė pamažu stumia vežimėlį su gėrimais, ant jo guli didelis sieninis laikrodis, jis lėtai, įkyriai muša valandas, pro šalį slenka keleivių pakaušiai. Stiuardesė privažiuoja prie žilos retaplaukės galvos, kuri sujuda, pasisuka veidu į stiuardesę, ši suklykia: galva neturi akių, juodos tuščios akiduobės rūsčiai žiūri į ją, o bedantė burna šelmiškai šypsosi. Žmogus be akių atidaro laikrodžio ciferblatą, ištraukia iš ten buteliuką degtinės, pakelį pomidorų sulčių, lėtai atsuka buteliuką ir pamažu pila į vieną akiduobę degtinę, į kitą – pomidorų sultis.

Petras Brazauskas, vyras daugiau kaip septyniasdešimties, nubunda, papurto galvą, apsižvalgo sutrikęs, pačepsi, nusišluosto ant skruosto ištryškusią skurdžią ašarą, mosteli netoliese stovinčiai stiuardesei.

– Malonėkite man vandens stiklinę.

Stiuardesė atneša vandens, paduoda, laukia, kol senis išgers.

– Ar čia sumautas kalėjimas? Sumautas skraidantis kalėjimas? – paklausia senis piktai.

– Ne, – ramiai atsako stiuardesė.

– Tai kokio mėšlo stovite šalia kaip kalėjimo prižiūrėtoja?

– Vilnius, lėktuvas pradeda leistis. Paskubėkite, – sako stiuardesė ir nepatenkinta nueina.

Pagyvenęs, nors vis dar neblogą formą išlaikęs vyras žiūri pro iliuminatorių: apačioje matyti namų stogai, daugiaaukščių dėžučių eilės.

2

Metalinių dėžučių eilės, patalpa, kurioje nusiaunami batai, gana ankšta, spintelės arti viena kitos, staiga į vidų suklega pulkas berniukų, kurie aukštais, spigiais balsais, stengdamiesi perrėkti vienas kitą, šūkalioja skaičius: 41, 54, 208! Radę reikiamą numerį, vaikai atsirakina kapinių urnas

primenančias dėžutes avalynei ir ima autis. Vienas, kiek atsilikęs nuo grupės berniukas vis dar plyšauja iš lizdo ištrenkto jauniklio balseliu – 130! „Kas matė 130?“ Nors urna, pažymėta šiuo skaičiumi, jam panosėje. Jis paprasčiausiai nori dalyvauti bendroje klegesio puotoje, į kurią nespėjo, bet minios instinkto vedamas dabar kartoja visiškai beprasmį veiksmą.

Atsargos pulkininkas Jelizaras Poplavskis, jau septyniasdešimtmetį perkopęs senis, sėdi nusiavęs vieną batą ir užmerkęs akis laukia, kol spiegiantis vaikiščių būrys išeis iš patalpos, kad galėtų nusiauti ir antrą batą. Jeigu ne sūnaus parama, senis negalėtų kartą per savaitę lankyti baseino, nes jo pensija tokios prabangos nepatemptų. Savo pensiją jis nuolat turi slėpti nuo kartu gyvenančios anūkės, kuri nežinia kuo užsiima, bet vilki kurviškus drabužius ir dažnai nenakvoja namuose.

– Kurviškus! – priekaištingai ir garsiai prataria Jelizaras Poplavskis, žiūrėdamas į laidojimo urną primenančią dėžutę avalynei.

Kitoje patalpoje, kur reikia nusirengti drabužius, senis vėl susiraukia – nors patalpa kur kas didesnė nei pirmoji, vis dėlto spiegiantys vaikai ir čia užpildę visą erdvę.

– Jaunystė – nusikaltimas civilizacijai, – niūriai bamba Jelizaras Poplavskis ir susirūpinęs žiūri į savo kairės kojos blauzdą, ant kurios bjauriai pūpso išvirtę venų kalnagūbriai. Dar prieš savaitę neatrodė taip baisiai, nusmelkia nemalonus jausmas senį, tačiau nieko pakeisti jis negali, tik bejėgiškai atsidūsta. Paskui tvarkingai sulanksto kelnes, marškinius pakabina ant metalinėje spintelėje kabančios vienintelės plastikinės pakabos, užrakina dureles ir ant kairės rankos prisisega laikrodį primenantį žetoną su dirželiu, ant kurio kabo ir spintelės raktas.

Jo amžiaus žmonių čia jau nebedaug. Seniai, įsimylėję jaunystę, bijo rodytis viešose vietose, kur reikia apnuoginti savo biologinius griuvėsius.

3

Petras Brazauskas važiuoja iš oro uosto taksi, žiūri į aptriušusius Naujininkų daugiaaukščius.

– Išvažiavau, palikau griuvėsius, grįžau – tie patys griuvėsiai, – murma sau po nosimi Petras Brazauskas. – Sušiktas ubagynas.

– Girdėjau, kai įstosime į Europos Sąjungą, iš mūsų benamių gamins šunų maistą! – linksmai nusiteikęs tauškia taksistas. Petras Brazauskas žvilgteli į jį, nieko nesako. Paskui tarsi prisiminęs pasimuisto.

– Nuvežkite mane štai šiuo adresu, – ir ištiesia taksistui popieriaus lapelį.

– Gėlės? Galime gėlių gauti ir arčiau, nebūtina važiuoti iki Rasų kapinių.

– Nuvežkite ten, kur pasakiau, – griežtai sako Petras Brazauskas ir nusisuka į langą.

4

Kriminalinių nusikaltimų tyrėjas Kasparas Sakalauskas atidaro rašomojo stalo stalčių, keletą sekundžių delsia, paskui iš jo ištraukia plastikinį maišelį su žmogaus kaukole, padeda priešais save ant stalo.

– Ir štai šis daiktas užkimšo vamzdį?

Priešais sėdintis pusamžis vyras sumirksi trumpomis balkšvomis blakstienomis.

– Aš tik ištraukiau pažiūrėti, o tas... daiktas buvo kaip prilipęs, aš jau sakiau...

– Gerai, gerai, – nutraukia kriminalistas. – Ir daugiau niekas nematė, kai jūs ištraukėte tą žarną.

– Aš atvažiuoju anksčiausiai, man tolimas kelias, gal kas ir gali vėliau atvažiuoti, tik ne aš.

Kriminalinių nusikaltimų tyrėjas Kasparas Sakalauskas uždeda delną ant kaukolės.

– Ar žinote, Albinai, kad pirmas, pranešęs apie nusikaltimą, būna ir pirmas įtariamasis?

Traktorininkas Albinas Žukauskas išpučia akis.

– Tai kaip dabar, ar dėl to, kad anksčiausiai atvažiavau, tai... Tai man juk kelias tolimas, negaliu kitaip.

– Gerai, – linkteli galva kriminalistas. – Galite eiti.

5

Jelizaras Poplavskis atsisėda į netoli baseino stovinčią paplūdimio kėdę, ištiesia kojas, užmerkia akis – prieš lipdamas į vandenį mėgsta susikaupti ir pasimėgauti būsimu malonumu.

Būrys vaikų pribėga prie baseino krašto ir strykčioja į vandenį, plaukimo instruktoriai barasi, bet jų niekas neklauso. Staiga vanduo užverda ir nusidažo krauju. Pilnas baseinas piranijų, kurios įšokusius vaikus akimirksniu paverčia peršviečiamais, vandens siūbuojamais griaučiais.

Jelizaras Poplavskis išsigandęs žvalgosi, buvo trumpam užsnūdęs, bet jį pažadino triukšmas – prakeikti vaikigaliai net ir čia negali nespiegti. Jie būriu ką tik pralėkė pro Jelizarą ir atsipalaidavimo, susikaupimo akimirkos nuėjo šuniui ant uodegos.

Senis prieina prie laiptelių, vedančių į baseiną, užsideda plaukimo kepuraitę, paskui akinius, atsargiai statydamas baltas, seniai saulės nemačiusias kojas ant vandens apsemtų pakopų, pamažu pasiekia baseino dugną, nieko nelaukdamas griūva į priekį ir pradeda lėtai, bet užtikrintai plaukti. Įkvepia – panyra – iškvėpimas, yris – iškyla, įkvepia – panyra – iškvėpimas, yris... Vanduo šiandien keistas, lyg su kažkokios parfumerijos poskoniu. Ak, taip – priešais Jelizarą kapstosi moteris, o paskui ją, kaip paskui okeaninį lainerį, driekiasi kvepalų, tepalų ir dar kažkokio šlamšto pėdsakas. Jis nori aplenkti moterį, bet tuoj pat atsitrenkia į monolitinę motinos didvyrės krūtinę, kuri kaip

peraugusi, nebegalinti skraidyti gulbė jaukiai įsikūrė su savo palikuonių vada. Jelizaras Poplavskis norėtų ką nors pasakyti, bet gulbė didvyrė dėbteli į jį tokiu žvilgsniu, kad senis užčiaupia pravertą burną ir tylėdamas pasislenka į kitą taką.

6

Taksi sustoja prie Rasų kapinių, Petras Brazauskas susimoka, išlipęs pasirąžo. Paskui iš piniginės ištraukia dvidešimt dolerių, pasilenkia prie pradaryto automobilio lango.

– Kazimieras, tiesa. Kazimieras Kuzmickis?

– Taip parašyta mano kortelėje, draugas prokurore, – nusikvatoja taksistas Kazimieras Kuzmickis.

– Tebūnie tai užstatas, Kazimierai Kuzmicki, – Petras Brazauskas paduoda dvidešimties dolerių banknotą taksistui. – Netrukus tau paskambinsiu, reikės nedidelės paslaugos.

– Visada pasirengęs padėti geram žmogui, – sako Kazimieras Kuzmickis. – Žinoma, jeigu jis gerai sumoka.

Ir taksistas vėl garsiai nusijuokia iš savo paties pokšto.

Taksi nuvažiuoja, Petras Brazauskas eina palei kapinių tvorą, paskui kerta kelią, pasuka prie krūmais ir žole apaugusio medinio namo. Petras pastovi, atidžiai apžiūri aplinką: kieme stovi rūdijantis „Moskvičius“, kiek toliau medinis tualetas, kurio durys vos laikosi ant vyrių, prie namo kampo didelis kibiras, pilnas lietaus vandens. Petras pasibeldžia į duris. Lukteli. Vėl pasibeldžia. Viduje pasigirsta žingsniai.

– Kas?

– Aš pagal skelbimą.

– Kokį skelbimą?

– Aguročių ir melionų kryžminimas.

Durys prasiveria, pusamžis vyras nepatikliai nužvelgia Petrą.

– Kas domina? – paklausia jis.

– Leonardo da Vinčio šiknaskylė.

Vyras sutrikęs žiūri į Petrą Brazauską, paskui išsišiepia, mosteli galva kviesdamas vidun ir nelaukdamas nušlepsi atgal į prietemą.

– Pirmiausia noriu pasveikinti ir padėkoti už pjesę „Julija“. Iš pradžių atrodo, kad Tu per daug „badaisi“, bet po to labai stipriai prisijaukini. Pavergia Tavo viso konteksto išmanymas, sugebėjimas operuoti įvairiomis aplinkybėmis. To kartais pasiekia tik rimti literatūrologai savo monografijose. O Tu to pasiekei palyginus glaustoje formoje – pjesėje.

Pjesėje puikiai suderintas Žemaitės laikas su esamuoju, įvairūs politiniai, socialiniai aspektai. Tekstas skaidrus ir prisodrintas poteksčių. („Laukiniai ir pusiau laukiniai gali turėti tik tėviškę, ir ilga kelionė laukia kultūros takais, kad tauta sudarytų sau valstybę.“) Kartais atrodo, kad esi visiškoj dabarty, bet netrukus pajauti Tavo pagarbą būtent Žemaitės dalykams. Labai įdomu skaityti.

Kokia buvo pradžia? Kaip supratau, Tu pjesių „į stalčių“ nerašai. Tik žinodamas ir aptaręs konkrečias aplinkybes. Kas Tave suviliojo šį kartą?

– Viskas labai paprasta, Jolanta norėjo suvaidinti Žemaitę, pasiūlė man rašyti pjesę. Sutikau, nes pasiilgau teatro.

– Šįmet švęsime Žemaitės 175-ių metų jubiliejų, kitais metais bus jos mirties šimtmetis. Žemaitė labai glaudžiai susijusi su lietuvių kultūra. Ką ji Tau reiškia?

– Su lietuvių klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti, paskui retai prie jų besugrįžtame. Man Žemaitė įdomi kaip rašytoja, tai yra, be jos mūsų ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūros istorijoje žiojėtų skylė. Nors Žemaitė labiausiai minima kaip rašytoja, prakalbusi apie moters gyvenimą, bet man stipriausias, įdomiausias jos kūrinys ne „Marti“, o „Petras Kurmelis“ dėl stipraus, sakyčiau, šekspyriško pagrindinį personažą draskančio vidinio konflikto.

– Kuo rėmeisi, rašydamas „Juliją“? Ar turėjo įtakos Adolfo Sprindžio „Žemaitė“, Donato Saukos „Žemaitės stebuklas“, Aldonos Ruseckaitės „Žemaitės paslaptis“, Viktorijos Daujotytės „Žemaitė: gyvenimo gramatika“?

– Daugiausia apie ją sužinojau iš jos laiškų. Mūsų literatūros tyrinėtojai labai idealizuoja senuosius autorius, viena vertus, nedaug jų turime, kita vertus, jie neprilygsta Vakarų kultūrose išaugusiems rašytojams, taigi idealizavimas tarsi kompensuoja realaus svorio trūkumą.

– Pjesės nepavadinai „Žemaitė“, tarytum atsitraukdamas nuo pavadinimo tiesmukiškumo. Kaip gimė pavadinimas „Julija“?

– Na, taip, Žemaitė labai jau nuvalkiota emblema. O Julija – tai ir mirusios mergaitės, Dorotėjos dukters vardas. Man ši sąsaja irgi svarbi.

– Ką Tu laikytum šio kūrinio epicentru? Kaip apskritai suformavai veikėjų kompaniją?

– Centras – moteris, kuri siekia tapti žmogumi. Ši pjesė ne apie emancipaciją, ne apie feminizmą, bet apie norą. Šiuo atveju, Dora nori susigrąžinti asmenybę (būti ne tik žmona ir motina ir pan.), o Žemaitė nori rašyti, tai yra, būti daugiau nei tik motina ir gyvulius auginanti sodietė.

Johno Maxwello Coetzee‘s knygoje „Boyhood“ yra toks epizodas. Veiksmas vyksta Pietų Afrikoje, po Antrojo pasaulinio karo. Mama nusiperka dviratį, nors nemoka juo važiuoti. Tėvas sako: moterys nevažinėja dviračiais, o mama atkerta: tu manęs neįkalinsi šiuose namuose, aš būsiu laisva.

Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis. Aktorystė – Dorotėjos dviratis. Mums visiems reikalingas vienoks ar kitoks dviratis. O jeigu jo neįmanoma nusipirkti, galima pačiam išrasti. Nes laisvė – ne tuščias žodis.

– Žemaitė – bajorė, rengėsi sodietiškai, rašė lietuviškai. Labai stipri asmenybė. Kaip manai, iš kur visa tai?

– Jos bajorystė labai nominali. Prisimenu savo išgėrusį tėvą, kuris aiškindavo esąs bajoras. Manau, kas antras lietuvis (ypač išgėręs) aiškina turįs bajoriškų šaknų. Tiesa, esu matęs mūsų giminės genealoginį medį, kurio šaknys užkabina garsiąją Giedraičių giminę. Ar tai tiesa, nežinau. Nesvarbu, kokia tavo etiketė, svarbu, ką tu veiki, kaip elgiesi, ko vertas esi dabar, nes mėšlo negali pridengti nei herbu, nei vėliava. Beje, pati Julija apie tai sako – bajoras nuo mužiko niekuo nesiskiria, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra gerų ir netikusių žmonių. Na, o jos motina net rašyti nemokėjo, skaitė lenkiškas maldaknyges ir aukštino lenkų kalbą, tai ko verta tokia bajorystė?

– Pastebėjau, kad tie, kas ištaria žodį Žemaitė, tuoj pat ją tarytum gina, bet iš jos nieks niekada juk nesišaipė, bent man neteko girdėti. Vilniuje ją labiausiai įžeidė balandžiai, apdergę galvą. Pjesėje Dora klausia: „Ką manai apie Žemaitę?“ Laurynas, mėgindamas atsiminti, sako: „Boba su skarele... Ar ji dar tebesėdi prospekte balandžių apšikta galva?“ Be konteksto už tokią dialogo ištrauką, neabejoju, Tau klius. Tu tarytum tai esi numatęs?

– Regis, Josifas Brodskis yra sakęs, kad mums senovė egzistuoja, o mes jai – ne. Taigi mes turime pranašumo prieš mirusiuosius. Mes galime apie juos kalbėti, jie apie mus – ne. Bet mes dažnai nesuprantame priežastingumo ryšių, nežinome faktų ir detalių, kurie paaiškintų, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip, vertiname iš savo laiko, ir toks vertinimas visiškai neadekvatus.

Ko gero, lietuviams koją pakiša didelis pseudopatriotizmo laipsnis – dėl to mūsų klasika retai perskaitoma be nuolaidų ir išlygų.

Kita vertus, toks klasikų likimas – kartais juos garbiname, kartais šaipomės. Manau, tai normalu. Nesveikas, perdėtas garbinimas, dievinimas visuomet išsigimsta į dar didesnę neapykantą. Ko gero, lietuviams koją pakiša didelis pseudopatriotizmo laipsnis – dėl to mūsų klasika retai perskaitoma be nuolaidų ir išlygų. Nors literatūros istorija komplikuotas reiškinys. Dydžiai ir svoriai joje dažnai labai santykiniai, priklauso nuo įvairių kontekstų.

– Įdomu tai, kad ir Barborą Radvilaitę, ir Joną Basanavičių, ir dabar – Žemaitę Tu tarytum nuimi nuo pjedestalo ir tik vėliau užkeli, visai kitu keliu atskleisdamas jų unikalumą. Bet kelias labai sudėtingas. Kai rašai, pirmiausia galvoji apie pjesės konstrukciją ar apie turinį?

– Pirmiausia man rūpi forma, tai yra, struktūra ir stilius. Jeigu tai atrandu, tada galima bet kokį kūrinį rašyti. Jeigu ne – net ir labai prašmatnus turinys neišgelbės.

– Galvodamas apie Žemaitę, apie jos sukurtus personažus, ar susidūrei su mintimi, kad tai būdinga tik moterims?

– Kadangi rašytojai dažnai jausmingi žmonės, tai suprasti moteris jiems lengviau nei labai tradicinio mąstymo vyrams.

– Kokios Žemaitės savybės Tau pasirodė įdomiausios?

– Turbūt atkaklumas. Iš jos šaipydavosi, ir vyras sakė, kad liautųsi su piemenimis knygeles skaičiusi, ir šiaip kaimiečiai šaipėsi, kad sena boba kažką rašinėja, bet ji numodavo ranka ir skaitydavo, rašydavo. Kažkurį tekstą ji perskaitė nedidelėje draugijoje, sulaukė kritikos, tai sėdo ir per naktį perrašė. Stiprus žmogus.

– Tu – ne žemaitis, bet kaip ir kiek Tau svarbi Žemaitės kalba? Kas imponuoja fonetine ir morfologine prasme?

– Mano tėvas iš Žemaitijos. Ne, kalba šiuo atveju man nesvarbi. Bet, šiaip ar taip, visa Žemaitės kūryba yra „išversta“ iš žemaičių į bendrinę kalbą. Kaip ir, pavyzdžiui, Baranauskas – iš aukštaičių į bendrinę. Tarmės ir literatūra – atskira tema, nenoriu į ją leistis.

– Pjesėje atsisakai žemaitiškų „peizažų“. Kiek Tau svarbi vizualinė aplinka, kokią Tu ją formuoji?

– Turiu minimaliai įsivaizduoti, kur vysta veiksmas. Kartais pasitelkiu kokius nors instrumentus, daiktus, nes gyvenime mus nuolatos supa daiktai, todėl jie tampa ir mūsų veiksmų, elgesio, netgi kalbos dalimi. Teatro scena – sąlyginė erdvė, joje daiktai dažniausiai virsta simboliais, suvokiami metaforiškai ar metonimiškai. Ir, žinoma, tuos daiktus dažniausiai pasirenka režisierius.

– Kokios Žemaitės savybės Tau naujai atsivėrė rašant dramą „Julija“?

– Skaitydamas jos laiškus negalėjau atsistebėti, kad ji tokia jausminga.

– Skaitant susidaro įspūdis, kad išleisti nieko negalima. Itin svarbi kiekviena remarka. Teatras – žiaurus. Jis niekada pažodžiui nestato pjesės. Kaip Tu su tuo susitaikai?

– Stengiuosi nežiūrėti spektaklių pagal mano tekstus. Na, vieną kartą per premjerą iškenčiu pragarą, paskui... Teatras – kolektyvinė kūryba, nieko nepadarysi. Kita vertus, teatras interpretuoja tekstą, ir tos interpretacijos kartais būna labai įdomios. Nemaloniausias dalykas yra tai, kad bet kokia nesąmonė, kurią sugalvoja režisierius arba aktorius, paskui pasakoma mano vardu. Bet koks mėšlas – viskas mano vardu! Tai tiesiog pasibjaurėtina, nesąžininga, bet su tuo kovoti neįmanoma. Ne, nebent nerašyti teatrui apskritai.

– Kuo skiriasi Žemaitės ir Tavo meilės samprata?

– Nežinau, nemėgstu žmonių, viešai samprotaujančių apie meilę. Iš esmės, tai juk kalba apie seksą, o tai jau intymu ir privatu. O Žemaitė... Minėjau jos jausmingumą, bet man įdomesnis derinys, kuris jai būdingas – viena vertus, jausmingumas, ir čia pat – rupus, šiurkštus kalbos audinys. Stiprus, ryškus kontrastas, man tai labai patinka, tuo man ji artima. Pacituosiu iš laiško gerokai jaunesniam mylimajam: „Viskas gerai, tik širdelėj tuštuma! Ilgu! ilgu! ilgu! kodėl, kodėl Tavęs čia nėra? Spaudžiu prie širdies mylimąją galvelę, bučiuoju akeles ir būk geros mislės, linksmas smagus, skirkis mergas ir, ir... (prierašas puslapio krašte) Kaip tik gausiu pinigus, tuoj pirksiu kaliošus, dabar kiauri, kaip tik pro duris, ir šlapia koja.“

Sentimentalistinis ir natūralistinis stiliai visai greta, ir tai įdomu.

– Jūs su Žemaite panašūs – esate matomi visai tautai. Ar Tu kaip rašytojas jauti atsakomybę tautai?

– Ne. Manęs niekas neišrinko atstovauti tautai, o dėl atsakomybės... jeigu ir jaučiu ją, tai tik savo netobulai žmogiškumo, sąmoningumo sampratai.

– Turi puikų humoro jausmą. Kaip Tau pačiam atrodo, ar tai susiję su intelektu, ar Tu sąmoningai jį tobulini, kad skaitytojai, vėliau ir žiūrovai, „neužsiliūliuotų“?

– Ačiū už komplimentą, bet humoro jausmą žmonės turi arba ne, na, o tobulinti, puoselėti galima beveik viską. Aš nenaudoju humoro kaip tam tikrų skatinamųjų vaistų... Tai atsiranda natūraliai. Nors šiek tiek mąstantis žmogus negali neturėti ironijos, o juo labiau – autoironijos. Labai rimti, pamokslaujantys žmonės man kelia šiurpą.

– Žemaitė kėlė ir sprendė savo meto klausimus. Ar galėtum palyginti, kas pasikeitė? Ką tu, kaip rašytojas, šiandiena sprendi, kas Tau aktualu?

– Per daugiau nei šimtą metų nemažai kas pasikeitė. Žemaitės laikais rašanti moteris buvo retenybė, dabar virėjos ir kirpėjos rašo knygas ir, beje, parduoda jas kur kas pelningiau nei rašytojai. Bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, Žemaitė rašo apie lietuvišką antisemitizmą... Deja, šis reiškinys vis dar gyvas. Ir apskritai, žmogaus kvailumas, tamsumas, godumas, polinkis garbinti stabus – jis nesikeičia tūkstančius metų.

– Žemaitės kūrinius mėgsta ir teatre: interpretuoja nuolat – ir saviveiklininkai, ir profesionalai. Kur jų universalumas?

– Klasika universali, nes padeda mums suprasti, iš kur atėjome. Mūsų šiuolaikinis, ypač vyresniosios kartos verslininkas nedaug nutolęs nuo Petro Kurmelio – jam rūpi tik pinigai, o jeigu kas nors nesiseka, paguodos ieško alkoholyje.

Jaunimas jau kitokie. Jie ir Žemaitę skaitys kitaip. Jeigu apskritai skaitys.

– Tai, kas susiję su teatru, tarytum visada palaikoma. Ir vien dėl to neanalizuojamas teatras kaip neveiksnios dramaturgijos būstinė. O spektaklio dramaturgijos nesukursi neturėdamas stiprios dramos. Dėl to „sėda“ spektakliai, teatras tampa lėkštu. Suprantu, kad tai atskira tema, bet kaip Tu įvertintum šiuolaikinės grafomanijos tendenciją slėptis būtent teatre?

– Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai domėjausi, kas vyksta teatre, negaliu nieko įdomaus pasakyti. Taip, grafomanijos daugėja visur. Bet tai, matyt, natūralus virsmas, evoliucija ar revoliucija, lūžis, kuris baisus atrodo tik mums, pagyvenusiems žmonėms, kurių pažiūros ir skoniai jau susiformavę ir nebegali taip greitai keistis, kaip keičiasi tikrovė.

– Kaip manai, kuo svarbi teatro publika? Kaip veikia jos „mechanizmas“? Ar Tu kada nors galvojai, kas paveikesnis – literatūra ar teatras?

Aš nežinau, kas ta teatro publika. Manau, jokios specifinės publikos nebėra, o jeigu ir yra, tai ji labai nedidelė. Didžioji masė eina į teatrą tiesiog norėdami prasiblaškyti, ieškodami pramogų. Ir tai nėra blogai, tik pramogos būna ne vien lėkštos, būna juk ir intelektualių, subtilių (tai nereiškia – nuobodžių!) pramogų. To aš teatre labiausiai ir pasiilgstu.

– Labai Tau ačiū!

Likus trims savaitėms iki premjeros, kuri dėl LNDT rekonstrukcijos įvyks Trakų kultūros rūmuose, K. Glušajevas pasakoja apie „Juliją“ Daivai Šabasevičienei.

- Statyti „Juliją“ Tau pasiūlė teatras. Manau, kad tik suvokus, kad medžiaga įdomi ir įmanoma ją perkąsti, galima ryžtis šiam žingsniui. Kokios aplinkybės lėmė, kad Tu ėmeisi naujosios Sigito Parulskio pjesės „Julija“?

- Kūrinio atsiradimą sąlygoja tiek dėsningumas, tiek atsitiktinumas. Tame yra ir planavimo, ir improvizacijos. Tai, kad pagrindinė šio kūrinio veikėja yra moteris – pakankamai dėsninga, nes visų mano statytų spektaklių epicentre – moteris. Jie kalba apie moterį pilietę, moterį asmenybę, moterį kūrėją. Šia prasme „Julijos“ atsiradimas manęs nenustebino. O netikėta tai, kad ši pjesė kalba apie šiuolaikinę moterį, gyvenančią Lietuvoje, nes tokių medžiagų tiesiog nėra.

Apskritai vengiama kalbėti apie savo bendraamžius, apie savo amžininkus, apie mūsų laiką. Ir trečias dalykas, kuris buvo svarbus ir kurį priskirčiau prie stebinančių, buvo pasakyta, kad pjesė apie Žemaitę, nors iš tikrųjų pjesė ne apie Žemaitę, tai pjesė – galimybė Žemaitę turėti kaip foną arba kaip tam tikrą atspirties tašką teatrinei kelionei. Ta kelionė analizuoja šiuolaikinės moters, moters-kūrėjos klausimus Lietuvoje. Kitas dalykas, „Julija“ paneigia tam tikrus iki šiol dominavusius stereotipus, susijusius su Žemaite.

Dalis mano augimo ir formavimosi vyko lietuviškoje aplinkoje, o dalis – rusakalbėje. Jau tada pastebėjau, kad lietuviakalbėje aplinkoje nuolat pasigirsdavo tam tikras skepsis, pašaipa, ironija Žemaitės atžvilgiu, ko aš visiškai negirdėjau rusakalbėje aplinkoje. Man toks lietuviškasis savos kultūros genocidas visą laiką atrodė keistas. Tai sakydamas turiu omeny ir Maironį, ir Vaižgantą, ir kitus autorius. Visą laiką girdėjau iš lietuvių draugų, vyresnių ir bendraamžių, kad jie – „kaimiečiai, kunigai arba nepilnaverčiai rašytojai“.

Kitas kraštutinumas, kurį aš girdėdavau, tai tie visiems gerai žinomi stereotipai apie Žemaitės išvaizdą ir būdą, bet jų net nenoriu kartoti, kad nebūtų dar kartą užrašyti. O trečias dalykas – tai idealistinis požiūris į šią rašytoją kaip į tam tikrą fantomą, kuris kažką parašė, o ką parašė, tai nieks ir nežino. O pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, su rašytojo Sigito Parulskio pagalba atsirado galimybė nusivalyti akmenis nuo dantų, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.

- Pjesė labai įdomi.

- Taip. Statome ir pirmą variantą, naudodami pjesės struktūrą ir esminius jos dalykus, bet jį papildome ir vėlesniuoju pjesės variantu. Pati pjesės struktūra labai įdomi, labai netikėta. Man atrodo, kad tik labai gerai išmanantis, žinantis temą žmogus gali sau leisti su ta tema „žaisti“. Ir „žaisti“ ne vaikų žaidimus, o labai rimtus „žaidimus“, ką iš esmės ir daro Sigitas.

Pirmas įspūdis, kad tai tekstas, kurį sunku įsimylėti. Bet tai – tik pirmas įspūdis, nes skaitant toliau pamatai, kad pirmosiose scenose yra žiūrima pagal tuos pasiūlytus lekalus: kokia yra namų šeimininkė, kokia yra rašytoja, ką mes apie ją žinome ir t. t. Po truputį fokusas ima keistis, ir mes už to paviršiaus, į kurį pratę atsainiai žiūrėti ir kabinti įvairias etiketes, pradedame maišyti visos kortos, pradedame įvairius sugretinimus, sudūrimus. Bet tai nepatenkina noro gauti atpažįstamumą ir užkabinti etiketę. Pradedi jausti, kad kūrinys yra ne tik apie norą vaidinti, norą kurti, bet tai daug rimtesni dalykai, susiję su pagrindinės veikėjos vidiniu virsmu. Ir kuo toliau analizuojame, repetuojame, tuo labiau suprantame, kaip įvyksta pagrindinės veikėjos branda per labai trumpą laikotarpį, kuris skiriamas pjesėje. Lygiai tokią pat brandą „praėjo“ Žemaitė, lygiai per tokią pat brandą „ėjo“ ir iki šiol „eina“ visa lietuvių kultūra, iš esmės, ir pati valstybė. Ne veltui ji atsirado Nepriklausomybės trisdešimtmečio, Lietuvos tūkstantmečio fone. Tai bus spektaklis apie brandą.

Iš gyvenimo realybės prisiminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai, kurie yra trapūs ir gražūs, susiformuotų pakankamai lankstūs ir tvirti, pats išsilukštenimas iš kokono vyksta per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria patys artimiausi žmonės. Dėl to pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta pačioj artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, siužetiškai, trumpalaikė meilės istorija jai parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.

Sigitas Parulskis meistriškai visa tai sukūrė: mes nematome, kas yra „blogiečiai“, „geriečiai“, „juodi“, „balti“. Tai vienas iš retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.

- Nors Sigitą Parulskį visi pripažįsta, iki šiol niekas jo nėra išsamiau analizavęs. Ar tu galėtum apibūdinti, koks jis yra tau?

- Su jo dramaturgija susiduriu pirmą kartą. Bet mano pirma pažinti su juo įvyko labai seniai, kada namie bevartant rusų kalba išleistą žurnalą užtikau Sigito tekstą apie kariuomenę. Tuomet, dar būdamas paaugliu, perskaičiau tekstą, atrodo, kad apie parašiutininką, ir įsidėmėjau, kad tai labai tikroviška ir ritminga. Vėliau, aišku, buvo Oskaro Koršunovo statytas spektaklis „P. S. Byla O. K.“, kurio dramaturgiją rašė Sigitas, vėliau – jo rašyta Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ inscenizacija.

Tą spektaklį mačiau milijoną kartų. O dabar analizuojant, pirmas dalykas, kritęs į akis – dovanokite, jei klystu, bet vadinu jį pirmuoju genetiniu postmodernistu: kontekstų montažas, demontažas... Teatrine prasme kalbant, nuo pat pjesės pradžios stebime tam tikrą pirandelizmą (sulyginimas su Luigi Pirandello teatru – D. Š.). Humoras, ironija, kaukės, – jų panaudojimas įmanomas tik tada, jei viską esi perpratęs. Juoktis galì tik iš to, ką puikiai žinai, arba ką arti savęs prisileidi. O Parulskis puikiai žino ir Žemaitės temą, ir šalį, kurioje gyvena. Vien dėl to jis yra pirandeliškas.

Tai yra ir psichologinė drama, nes visi įvykiai, kurie vyksta pjesėje, prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi, iš pažiūros atrodo destruktyvūs, vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas. Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, perkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.

S. Parulskis labai drąsiai parodo realią situaciją, susijusią su lyčių vaidmenimis.

- Ar statydamas skaitei literatūrologų tyrimus apie Žemaitę?

- Šį darbą atliko Jolanta Dapkūnaitė. Aš pirmą kartą sutikau žmogų, kuris apie Žemaitę kalbėjo kaip apie gerą savo pažįstamą. Ir būtent iš jos išgirdau ne tuos pačius nuvalkiotus faktus (garderobą ar moterų judėjimą), o apie bendražmogiškus dalykus, kurie atpažįstami šiandieniniame kontekste. Moteris, apie kurią ji kalbėjo, buvo labai gyvybinga. Taip galima kalbėti tik apie mamą, seserį, dukrą, bendrakursę ir t. t. Tai yra labai įdomu. Jolantos dėka aš pamačiau, kad tokios universalios moters šiandien tikrai nerastume.

O kai pagalvoji, kiek Žemaitė keliavo, kai keliauti buvo beveik neįmanoma, kiek reikėjo turėti organizacinių sugebėjimų, valios... Kaip sugebėjo visa tai organizuoti, suburti diplomatinį korpusą... Šiandien tokio atitikmens nėra. Grubiai tariant, dominuoja požiūris: „Pradėjusi nuo kiaulidės ji daug pasiekė“, bet ir be kiaulidės ji daug pasiekė. Neturint kelių, gero susisiekimo, šiuolaikinių technologijų, tai, kiek padarė ir daro Žemaitė – fenomenaliausiais atvejis. Na, pabandykit nueiti ir knygą išleisti.    

O štai mano sutapimai: su teatru „Kitas kampas“ nuvažiavom į Islandiją ir man vis ženklai įdomūs pasirodydavo. Pavyzdžiui, Žemaitė – daugiavaikė mama (septyni vaikai), o aš einu po Reikjaviką ir matau memorialinę lentą, skirtą islandų poetei, o ji – taip pat daugiavaikė rašytoja (trylika vaikų). Užeinu į knygyną, kuriame daug nedidelio formato knygučių, o tarp Marko Twaino, Guy de Maupassant‘o, Gustave‘o Flaubert‘o, Shakespeare‘o Žemaitė guli. Viskas yra! O mūsuose dominuoja „priežastingumo diktatas“: labai greitai surandamos priežastys ir tada viskas tampa „labai“ jau aišku: „Dėl to garsi, kad...“ Arba: „Na, gerai, parašė, o kokia iš to buvo nauda?“

Spektaklyje skamba dokumentinis tekstas: „Tenka duoną kepti, tešlą išminkyti sunku, užkuriu pečių, nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai pusžalė...“ Kai pagalvoju, kaip aš gyvenu: „mikrobangė“, kažkoks kaitstalis, o Žemaitei reikėjo ir kepti, ir ugnį prižiūrėti. O kur dar paršeliai ir gagenančios žąsys... Mes šiandien visko turime, bet tikrai už Žemaitę daugiau neskaitome. Man ji yra labai gyvas žmogus. Daug ką per ją galiu pasitikrinti.

Pjesės pradžioje ir pabaigoje ji rūpinasi tuo, kad į Lietuvą džinsai atplauktų, ji ūkininkus kaip aukso ieškotojus nori aprengti, „kad pasijustų kaip žmonės kitame pasaulio gale“. Tai iš esmės ji ir buvo ta aukso ieškotoja, nors atrodė kaip valstietė. O šiais laikais mes atrodom kaip aukso ieškotojai, bet aukso neieškom. Duok Dieve gerais valstiečiais tapti.

- Kaip dirbi su aktoriais? Didesni dėmesį kreipi į jų personalijas ar gludini veikėjų charakteristikas ir jas pritaikai aktoriams?

- Teatre man visą laiką svarbiausia yra dirbančios asmenybės. Šiame darbe labai įvairi kompanija: visų skirtinga amžių „paletė“, skirtingos patirtys, išgyvenę skirtingus teatrinius procesus. Dėl to labai įdomu.

Kadangi mes iš karto pradėjome skaityti, žiūrėti, domėtis ir panašiai, tai aš atėjau be išankstinio nusistatymo. Man įdomu analizuoti, kokie yra aktoriai, ką jie pasiūlo, kaip laukia repeticijų, kaip į jas įeina. Iš viso to jau galima daug ką daryti. Kuo toliau, tuo labiau ta „neaktorinė“ aktorių pusė tampa įdomesnė. Apskritai, stebint jaunus aktorius, akivaizdu, kad daugelis visiškai skirtingi, tačiau savitai arba nepakartojamai vaidina itin nedaug.

Atsirado kalbėtojų, kurie vertindami individualias aktorių savybės ėmė neteisingai, tiksliau, ne nuo to galo kalbėti apie „dokumentinį aktorių“.

Dokumentiniame teatre aktoriaus buvimo scenoje technika yra visai kita. Apie tai nieks nekalba. Ir dėl to ilgainiui susiformavo tokia tendencija, kad bet koks neartikuliuotas, netechniškas žmogus scenoje jau yra dokumentika. Dokumentikoje vis dėlto svarbiausia istorija, kaip ir geroj meninėj literatūroj. Taip jau veikia mūsų smegenys. Ar tu imsi postmodernią estetiką, ar tą pačią modernią, ar metamodernią, postironišką, vis tiek visą laiką svarbiausia istorija dėl vieno paprasčiausio dalyko – dėl to, kad taip veikia smegenys. Muzikai jau tai žino tūkstančius metų. Dėl to, kad yra struktūros. Jos gali būti simetriškos, asimetriškos, ritmiškos, aritmiškos. Istorija – tai yra struktūra. Dokumentiniame teatre jau pats aktorius gali būti istorija, bet ta „istorija“ turi būti verta, kad kiti sužinotų ką nors naujo.

„Julija“ – tarytum tradicinio teatro pastatymas, tačiau nemažą reikšmę užima ir aktorių asmenybės. Pradedant nuo Jolantos Dapkūnaitės, nes ji atnešė šiltą ir gyvą požiūrį į Žemaitę. Taip pat Sigito Parulskio gyvas santykis su Jolanta ir su Žemaite. Tada mano santykis su tuo, kaip ta pjesė atkeliavo iki manęs...

- Kiek ir kaip visa tai integruojama į spektaklį?

- Man atrodo, kad dabar vyksta tiesiog įsiklausymas į save.  

- Kiek tau svarbus Gintaro Makarevičiaus pasiūlyto scenovaizdžio sprendimas?

- Mano santykis su juo yra kaip su filosofu. Jis man kaip Leonardo da Vinci, Makarevičius – ir filosofas, ir inžinierius, ir tapytojas, ir freskos meistras. Dėl to ši mano pažintis, darbas su juo yra kaip su vyresniu kūrybiniu broliu. Kuriant „Juliją“ su Gintaru kalbamės apie konceptualų, šiuolaikinį meną, meno istoriją. Ir tai man labai svarbu.

Nors teatras išgyvena įvairius laikotarpius, tačiau tai, kad jis apjungtų įvairias meno formas, labai retai pasitaiko. Nebent Heinerio Goebbelso pavyzdys, kurio spektakliuose yra ir skulptūra, ir savarankiškai veikianti muzika. Man darbas su Makarevičiumi yra į tai panašus. Pavyzdžiui, stalas, ant kurio vyksta įvairūs veiksmai, pradžioje turėtų atrodyti kaip dadaistinė skulptūra. Erdvėje turėsime liaudies meno pavyzdžius, kurie bus eksponuojami lyg šiuolaikinio meno galerijoje.

Pati erdvė primins Šiuolaikinio meno galerijos ar Nacionalinės dailės galerijos patalpas. Tiek Žemaitė atgis visiškai netikėtu rakursu, tiek ją pačią turėsime kaip tikrą eksponatą. Šiuolaikinis lietuviškas gyvenimas kaip performatyvi praktika, o gal kaip teatras. Kuriant spektaklį kol kas rūpinamės tokiais dalykais.

- Bendradarbiauji su daugeliu teatrų. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

Šis teatras yra atviras, žingeidus toms teatrinėms formoms, praktikoms, kurių anksčiau mes neturėjome. Šia prasme man šis teatras primena šiuolaikinę Lietuvos padėtį: Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip tautinis teatras atitinka šiuolaikinę lietuvių tautą.

Dėkui ir linkiu geros premjeros!

Spektaklio „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros rūmuose, į kuriuos Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia atvykti ir visus Vilniaus žiūrovus. Vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros rūmuose, kovo 24, balandžio 25, gegužės 26 dienomis – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Gavęs Liudo Dovydėno premiją už pernai išleistą romaną „Nutylėtų lelijų miestas“, rašytojas Sigitas Parulskis sako, kad premija svarbi ir todėl, jog jis vertina rašytojo Liudo Dovydėno kūrybą, nors sovietmečiu  buvo draudžiama. įspūdį palikęs romanas „Broliai Domeikos“.

„Kai jau atsidarė specfondai mes jau prieidavome prie tos literatūros, prieškario literatūros ir emigracijos literatūros. Iš esmės L. Dovydėną tuo laiku ir skaičiau. Tai buvo prieš 30 metų, kaip tik „Brolius Domeikas“, ir man paliko labai neblogą įspūdį, tai ta premija kažkaip susijusi. Bent jau rašytojas susijęs su mano akademine praeitimi“, – sakė L. Dovydėno premijos laureatas S. Parulskis.

Gimęs Rokiškio rajone poetas, prozininkas, vertėjas S. Parulskis yra vienas populiariausių rašytojų Lietuvoje, parašęs daugiau nei dvidešimt knygų, daugelis išverstos į užsienio kalbas. Komisija laureatą rinko iš keturių kandidatų. Pasak jų, S. Parulskio romanas aktualus, keliantis diskusijų ir provokuojantis.

„Tai yra savotiška dar neišrašyta tema, kadangi ji kalba apie tos viduriniosios kartos žmogų. Savaip jis yra nelaimingas, atėjęs iš to socrealizmo, neprisitaikęs prie laukinio kapitalizmo, jis gal emociškai sutrikęs. Apie tai, kaip jis nemoka prisiderinti, nemoka mylėt, kaip jis sprendžia savo vaikystės traumas“, – kalbėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja, komisijos narė Birutė Jonuškaitė.

Išeivio iš Rokiškio krašto rašytojo ir žurnalisto L. Dovydėno premija už geriausią lietuvišką romaną teikiama nuo 2008-ųjų. Jos mecenatas – Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis L. Dovydėno sūnus, fotomenininkas Jonas Dovydėnas.

Rašytojų sąjungos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovų sudaryta komisija laureatą rinko iš keturių kandidatų. Be S. Parulskio premiją pretendavo gauti Kęstutis Navakas (romanas „Vyno kopija“), Saulius Šaltenis („Basas ir laimingas“) bei Tomas Vaiseta („Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“).

Rašytojo L. Dovydėno premija kasmet apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius.

1965 metais Obeliuose, Rokiškio rajone, gimęs S. Parulskis – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis yra išleidęs beveik 20 knygų.

Laureato diplomas ir 5 tūkst. eurų premija rašytojui bus įteikta Rokiškyje birželio 21 dieną.

Premijos laureatais yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Birutė Jonuškaitė, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius ir Kristina Sabaliauskaitė.

Paprastai kasmet tris BA apdovanojimus už pasiekimus literatūroje, mene ir moksle gauna po vieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovą. Tačiau šiemet Estija menų kategorijoje pristatė K. Vildžiūno režisuotą kino juostą „Senekos diena“. Tai pirmasis bendras trijų Baltijos šalių filmas.

Pasak Lietuvos Seimo delegacijos BA vadovės Giedrės Purvaneckienės, „Senekos diena“ apdovanota už bendros istorijos ir tautų vienybės perteikimą pirmame bendrame Baltijos valstybių filme „Senekos diena“.

S. Parulskis BA literatūros premija apdovanotas už savo naujausią kūrybą, platų ir aštrų požiūrį į pasaulį, gebėjimą užčiuopti esmines problemas ir kūrinių poetiką.

Mokslo premiją gavo Latvijos mokslininkė Maija Dambrova. Ji įvertinta už savo mokslinį darbą apie medžiagų apykaitą ir jos indėlį į medžiagų apykaitą skatinančios vaisto meldoniumo mechanizmo veikimo tyrimą.

Baltijos Asamblėja yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų bendradarbiavimo organizacija, įsteigta 1991 metų lapkričio 8 dieną. Organizacija įkurta įtvirtinti Baltijos šalių nepriklausomybę siekiant glaudesnio Baltijos regiono bendradarbiavimo tarptautinių santykių srityje ir efektyvaus informacijos apsikeitimo.

„Laukinę moterį“ šioje mono komedijoje yra įkūnijusios scenos profesionalės, išsiskiriančios ypatingu talentu komedijos žanrui: Rimantė Valiukaitė, Neringa Varnelytė, Rasa Marazaitė. Per 10 metų šis spektaklis parodytas beveik 400 kartų 50-yje Lietuvos miestų – jį matė daugiau negu 150 tūkst. žiūrovų. Profesionalus komedijos teatras „Domino“ šį spektaklį taip pat prodiusavo ir pastatė Estijoje, Latvijoje, Čekijoje, Lenkijoje jis taip pat rodomas iki šiol.

Lietuviška komedija „Laukinė moteris“ pasakoja apie subrendusią, šilto ir šalto mačiusią moterį Eglę, ieškančią sielos ramybės, būdo užsigydyti sudaužytos širdies žaizdas ir… antrosios pusės. Ji jau seniai nebeidealizuoja vyrų ir moterų santykių, yra pasiryžusi užsimerkti prieš vyrų netobulumą, tačiau tik su viena sąlyga...

S. Parulskio parašyta pjesė teatro scenoje tapo savotišku visuomeniniu moterų manifestu, pagaliau garsiai, drąsiai ir aštroko humoro forma atskleidusiu vidinį moters pasaulį.

Kosto Smorigino režisuoto spektaklio „Laukinė moteris“ kompozitorius – Ignas Juzokas, dailininkas – Vytenis Lingys. 

Literatūros gurmanų džiaugsmui vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų Sigitas Parulskis sugrįžta po ketverių metų tylos. Geriausia 2007 metų knyga pripažinto trumpų istorijų rinkinio „Sraigė su beisbolo lazda“ ir daugelio poezijos bei esė leidinių, pjesių, prozos kūrinių ir straipsnių autorius pristato naująjį savo romaną „Nutylėtų lelijų miestas“. Literatūrologės Jūratės Čerškutės teigimu, romanas tikrai nebus lengvas skaitinys prieš miegą, o dažną skaitytoją pastūmės iš komforto zonos ir neretai privers pasijusti nepatogiai. Naujoji S. Parulskio knyga, kurią išleido leidykla „Alma littera“, suteiks retą progą skaitytojams išvysti autorių viešumoje ir su juo pabendrauti gyvai savaitgalį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

„Nutylėtų lelijų mieste“ pagrindinio veikėjo Simono gyvenimas perskeltas į dabarties ir praeities epizodus, kurių sankirtose atsiveria tikrų ir netikrų meilių, vidinių laisvių ir prieštarų kupina istorija. Ją autorius pasakoja unikalia, tarytum atsainia maniera, įtraukdamas skaitytoją į neįprastai suregztą dvinarį pasakojimą.

Pats knygos autorius sako, kad „Nutylėtų lelijų miestas“ – iki šiol juokingiausia ir kartu liūdniausia jo knyga, kurią būtų galima priskirti tragikomedijos žanrui.

„Romane netrūksta fantazijos ir tikrų biografijos faktų, išgalvotų bei iš tiesų egzistavusių žmonių. Jame – ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausminga sūnaus ir tėvo santykių istorija. Skaitytojas čia ras brandos, emocinės biografijos, geidžiamo ir nepasiekiamo tikėjimo nuolaužų ir motyvų iš ankstesnių mano knygų bei gyvenimų“, – taip „Nutylėtų lelijų miestą“ pristato S. Parulskis.

Romaną skaičiusi ir S. Parulskio kūrybą gerai pažįstanti literatūrologė J. Čerškutė sako, kad naujausias rašytojo romanas „Nutylėtų lelijų miestas“ stebina komplikuota, skaitytojo pastangų ir indėlio reikalaujančia pasakojimo struktūra, kuri neabejotinai susijusi su daugiaplaniu turiniu.

„Visiems Sigito Parulskio gerbėjams ir skaitytojams – tai tikrai svarbi literatūrinė naujiena, kuri greičiausiai nustebins, o galbūt netgi šiek tiek suerzins (ypač dėl kūniškojo dekoro), tačiau abejingų nepaliks. Romane ryškūs ir labiau nei bet kada anksčiau atpažįstami rašytojo autobiografiniai motyvai. Pakitusi ir autoriaus kalba – pasakojama atrodytų atsainia ir abejinga maniera, kuri kaipsyk ir slepia esmingus knygos klodus. Drąsiai galima teigti, kad „Nutylėtų lelijų miestas“ yra skirtas mąstančiam ir neabejingam skaitytojui“, – sako J. Čerškutė.

Naujasis S. Parulskio romanas skaitytojams bus pristatytas 17-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu. Pristatymas taps ir reta proga išvysti rašytoją viešumoje, pabendrauti su juo gyvai. S. Parulskio knygos „Nutylėtų lelijų miestas“ pristatymas įvyks vasario 27 d., šeštadienį, 13 val. „Litexpo“ parodų ir kongresų centro 5.1 salėje. Renginį moderuos literatūrologė Jūratė Čerškutė.

Vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų Sigitas Parulskis gimė 1965 m. Obeliuose. 1990 m. jis baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. 2004 m. rašytojui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. S. Parulskio bibliografijoje – ne vienas kritikų pripažintas ir skaitytojų įvertinimo susilaukęs literatūros kūrinys. Rašytojo esė ir straipsnius publikavo daugelis šalies kultūros ir plačiosios žiniasklaidos leidinių.

S. Parulskio romaną „Nutylėtų lelijų miestas“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.