Kaip sumažinti riziką?

Sumažėjęs savarankiškumas, raumenų silpnumas, didesnės komplikacijų ir mirties rizikos – sveikatos iššūkiai, kuriuos sukelia SSS. Tačiau, užtikrinus ilgalaikį paciento fizinį aktyvumą, tinkamą mitybą, peržiūrėjus vartojamus medikamentus, įmanoma gerokai sumažinti šio sindromo pasireiškimo lygį. Tai rodo Kauno klinikų filiale Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje (KRL) susibūrusios mokslininkų grupės tyrimai.

Ši ligoninė tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, kuri pradėjo struktūruotą SSS vertinimą ir teikia veiksmingą pagalbą nuo šio sindromo kenčiantiems pacientams.

Į šią ligoninę kardiologinei reabilitacijai šiuo metu siunčiami vyresnio amžiaus pacientai po sudėtingiausių gydomųjų perkateterinių intervencijų ar atvirų širdies operacijų, sergantys ne tik pagrindine širdies ir kraujagyslių sistemos liga, bet kenčiantys ir nuo gretutinių patologijų, amžiaus nulemtų būklių.

Tarp tokių pacientų minėtas sindromas – itin dažnas.

Padeda specialūs pratimai

Specialūs fiziniai pratimai sustiprina vyresnio amžiaus pacientų judamąjį – atramos aparatą, saugo nuo raumenų masės netekimo dėl amžiaus, lėtinių ligų ar vartojamų vaistų, mažina griuvimo riziką, didina pacientų savarankiškumą kasdienėje aplinkoje. Pacientams skiriama baltymais papildyta dieta.

Šios ligoninės Reabilitacijos skyriaus vadovė, gydytoja kardiologė Eglė Tamulevičiūtė-Prascienė pastebi, kad šių pacientų aktyvumo skatinimas, raumenyno stiprinimas, fizinio pajėgumo didinimas lemia pridėtinę kardiologinės reabilitacijos naudą šalia jau taikomų modernių ir inovatyvių gydymo metodų.

„Kardiologinės reabilitacijos pagrindą sudaro paciento mokymas ir fizinis treniravimas. Remiantis įrodymais pagrįsta medicina, galime teigti, kad paciento dalyvavimas kardiologinėje reabilitacijoje, fizinis treniravimas, fizinio aktyvumo skatinimas gerina širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių pacientų prognozę, gyvenimo kokybę, išgyvenamumą“, – kalbėjo gydytoja kardiologė.

Parengė rekomendacijas

KRL fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Aurelija Beigienė pabrėžė, kad, sergant senatviniu silpnumo sindromu, daugiausia dėmesio reikėtų skirti fiziniams pratimams jėgai, pusiausvyrai ir koordinacijai lavinti.

„Ieškome tokių būdų, pratimų ar veiklų, kurias pacientai lengvai galėtų tęsti namuose, kad, grįžę į namus, išliktų fiziškai aktyvūs. Todėl klinikiniuose tyrimuose vykdoma ir telefoninės paramos programa, padedanti sekti paciento būklę, skatinti fizinį aktyvumą baigus antrą reabilitacijos etapą“, – pasakojo gydytoja.

KRL susibūrusi Reabilitacijos klinikos mokslininkų grupė klinikinius SSS gydymo ir prevencijos mokslinius tyrimus išplėtojo pirmieji Lietuvoje. Šios mokslininkų grupės vadovas LSMU Reabilitacijos klinikos vadovas prof. Raimondas Kubilius pasakojo, kad per pastaruosius penkerius metus gerokai pasistūmėta: mokslininkai yra parengę fizinio treniravimo rekomendacijų vyresnio amžiaus pacientams po širdies vožtuvo operacijos ar gydomosios perkateterinės intervencijos, ruošiamos specialios fizinio treniravimo programos.

Medikai skelbia ir gerų žinių apie šį sindromą: nors SSS yra progresuojanti, tačiau ir keičiama būklė. Laiku pritaikius reikiamas intervencijas, įmanoma sumažinti šio sindromo pasireiškimo lygį ir pagerinti vyresnio amžiaus pacientų gyvenimo kokybę.

– Liaudies patarlė sako, kad šiluma kaulų nelaužo, bet šią vasarą jau ne vienas koneveikia užsitęsusius karščius. Kaip jie veikia sveikatą?

– Sveikatai kenkia ne šiluma, bet perkaitimas. Kalbant apie jo pavojų išskirčiau dvi amžiaus grupes, kurios yra labai jautrios perkaitimui. Tai vaikai ir senyvo amžiaus žmonės.

Tėveliai jau tikrai žino, kad vaikams būtinas galvos apdangalas, kad vidurdienį reikia vengti saulės ir per karščius gerti daugiau skysčių nei įprastai. Deja, maži vaikai dažnai jų išgeria nepakankamai, pamiršta gerti užsižaidę, todėl tėvų pareiga – kontroliuoti vaikų išgeriamą skysčių kiekį, paraginti gerti daugiau, ypač atostogaujant prie jūros. Einant į paplūdimį svarbu nepamiršti pasiimti pakankamą kiekį vandens.

Nerekomenduoju pacientams savarankiškai vartoti kalio preparatų. Hiperkalemija yra taip pat pavojinga kaip ir kalio trūkumas.

– Geriausia gerti vandenį, bet vaikai jo nenori. Ką daryti?

– Tinkamai paaiškinus, kodėl reikia gerti vandenį, paprastai vaikai sutinka ir išgeria tiek, kiek tėveliai prašo. Iš tikrųjų nėra taip svarbu, kokį vandenį gerti. Tai gali būti ir mineralinis negazuotas, ir paprastas stalo vanduo. Jeigu sunku įsiūlyti vandens, visada galima jį paskaninti mėtos lapeliu, citrinos ar apelsino griežinėliu. Visada mieliau renkuosi Lietuvoje augančias uogas: serbentus, vyšnias, braškes. Dažnai vaikus suvilioja išvaizda, o ne skonis.

Namuose visada patartina turėti ąsotėlį vandens su mėtomis, melisomis ar keliomis uogytėmis. Tuomet vaikus lengviau paraginti gerti ir kontroliuoti išgeriamą kiekį. Nereikėtų gerti daug sulčių ar labai saldžių gaiviųjų gėrimų.

– Vanduo apsaugo nuo perkaitimo? Kuo jis pavojingas, kas gali nutikti?

– Vaikai labai jautrūs perkaitimui, nes jų organizmas sunkiau nei suaugusiųjų prisitaiko prie temperatūros pokyčių, nesugeba atiduoti šilumos. Dėl to pakyla kūno temperatūra, tai veikia centrinę nervų sistemą. Dėl to pykina ir netgi vemiama, perkaitę vaikai tampa mieguisti, vangūs, atrodo nusilpę. Perkaitimo simptomų nežinantys tėvai neretai tokią vaiko būklę nurašo virusui ar peršalimui, ypač jeigu atostogauja prie jūros.

Esant aukštai temperatūrai būtina kreiptis į gydytoją, kad jis įvertintų vaiko sveikatos būklę, nustatytų, ar nėra sveikatai pavojingų požymių, dehidratacijos – skysčių netekimo, patartų, kaip elgtis toliau. Dauguma vaikų prakaituoja mažiau negu suaugusieji, tačiau kai kurie – gana stipriai. Tėveliai dažnai sunerimsta, kai jų mažyliai prakaituoja gana gausiai net nesant aukštai lauko temperatūrai. Tokiais atvejais aptariame galimas prakaitavimo priežastis, paaiškiname, kaip tokį mažylį rengti.

– Kodėl karščiui jautrūs vyresnio amžiaus žmonės?

– Ši amžiaus grupė kelia daug nerimo šeimos gydytojams dėl gretutinių ligų. Dažnai senjorų sveikata pablogėja oro temperatūrai net nesiekiant 30 laipsnių, vien nuo tvankumo.

Karšti orai ypač pavojingi žmonėms, kurių kraujospūdis padidėjęs. Labai gerai, kai sergantieji arterine hipertenzija turi įsigiję kraujospūdžio matuoklį ir seka savo kraujospūdį. Jis, esant karštam orui, neretai krenta ir tenka sumažinti arba kartais net visai atsisakyti kraujospūdį mažinančių medikamentų. Labai dažnai į šeimos gydytojus kreipiasi vyresnio amžiaus pacientai dėl blogos savijautos, kurią sukelia per mažas kraujospūdis. Tokiu atveju būna silpna, svaigsta galva, galima net apalpti. Tai labai pavojinga senyviems žmonėms dėl galimų traumų krentant, tai gali sukelti gyvybei grėsmingą būklę.

Jaučiant minėtus simptomus ar matuokliu nustačius sumažėjusį kraujospūdį, reikia konsultuotis su šeimos gydytoju. Jis pakoreguos medikamentų dozę, patars, kaip sekti savo būklę. Labai sudėtinga tiems, kurie neturi galimybių sekti kraujospūdžio. Savo pacientams, važiuojantiems atostogauti, visuomet primenu nepamiršti pasiimti kraujospūdžio matavimo aparato.

– Ir gerti daug vandens, kaip ir vaikams?

– Kita vyresnio amžiaus žmonėms grėsminga būklė – mineralų netekimas prakaituojant ar naudojant per mažai skysčių. Kai lauke karšta, vyresniems žmonėms visada rekomenduoju gerti mineralinį negazuotą vandenį, stebėti kraujospūdį, bendrą savo būklę. Jiems kartais net nedidelis fizinis krūvis gali sukelti magnio trūkumą, juolab vartojant per mažai maisto produktų, turinčių šio mineralo. Žinotina, kad vyresni žmonės magnį pasisavina sunkiau.

Jeigu, išprakaitavus ir netekus magnio, pajutus raumenų spazmus ar mėšlungį, galima nesunkiai papildyti šio mineralo kiekį, nesukeliant grėsmės sveikatai, tai kalio netekimas gali būti labai pavojingas. Dėl kalio stokos sutrinka širdies ritmas, išsivysto širdies permušimai ar netgi grėsmingas prieširdžių virpėjimas. Tokiu atveju visada reikia kreiptis į gydytojus, nes kalio kiekį tenka papildyti lašinių infuzijų būdu.

– Ligoninėje? Ar dažnai nesveikuojantiesiems per karščius prireikia stacionarinio gydymo?

– Žinoma, kad dėl perkaitimo žmonės patenka į ligoninę. Kartais net jauni, sveiki, bet neįvertinę saulės pavojaus. Tuomet tenka skubios pagalbos skyriuje stebėti tokius ligonius, lašinti skysčius, vėsinti kūno temperatūrą. Vyresnio amžiaus žmonės į ligoninę patenka dėl perkaitimo sukeltų lėtinių ligų paūmėjimo, jaunesni – laiku nesureagavę į perkaitimo požymius.

– Turbūt per karščius nepatartina sportuoti?

– Vasarą, kai karšta, sportuoti reikia atsargiai. Profesionalūs sportininkai žino, kiek ir kokių skysčių reikia išgerti, vartoja mineralais papildytą vandenį. Tikrai nepatarčiau pradėti sportuoti karštomis dienomis. Net ir važiavimas dviračiu gali būti pernelyg intensyvus fizinis krūvis, juolab jeigu žmogus prie jo nepratęs. Turbūt visi žino, kad vasarą nepatartina sportuoti dienos metu. Iš tiesų juk bėgiojančiuosius dabar galime pamatyti penktą ar šeštą valandą ryto, o ne vidurdienį.

– Ar tiesa, kad per karščius daug prakaituojant verta vartoti kalio preparatų?

– Nerekomenduoju pacientams savarankiškai vartoti kalio preparatų. Hiperkalemija yra taip pat pavojinga kaip ir kalio trūkumas. Dėl jo vartojimo visada reikia pasitarti su gydytoju, ypač jeigu naudojate antihipertenzinius medikamentus dėl ritmo sutrikimų ar diuretikus – skysčius varančius vaistus. Tik gydytojas, žinodamas jūsų ligos istoriją, vartojamus vaistus, gali patarti, reikia kalio ar ne, ir kokiais kiekiais.

Namuose visada patartina turėti ąsotėlį vandens su mėtomis, melisomis ar keliomis uogytėmis. Tuomet vaikus lengviau paraginti gerti.

– Ar tiesa, kad per karščius padidėja mirtingumas?

– Tai tikrai tiesa, ypač jeigu tie karščiai nebūdingi mūsų vietovei. Juk sutikime, kad vasarą 28 ar 30 laipsnių karščio nėra mums įprasta oro temperatūra. Prisimenu, kai mano vaikystėje 18 laipsnių jau būdavo šilta, o 22 laipsniai – įprasta temperatūra liepos viduryje.

– Kaip jūs ginatės nuo karščio šią itin šiltą vasarą?

– Juokauju, kad Lietuvoje karšta nebūna, nes mėgstu šilumą. Visuomet stengiuosi kasdien išgerti apie 2 l vandens, nors kartais turiu sau tai priminti. Vasarą dažnai renkuosi lengvą maistą: pirmenybę teikiu salotoms, vaisiams, ir ne atvežtiniams, o užaugintiems Lietuvoje. Tai patariu ir savo pacientams – juk mūsų šalyje labai didelis vaisių pasirinkimas: serbentai, avietės, vyšnios, aktinidijos, šilauogės ir t.t.

Per karščius tikrai reikėtų vengti keptų maisto produktų. Valgydami salotas, vaisius jausitės ir energingesni, ir mažiau apsunkę, be to, būsite sveikesni.

Noriu pasidalyti pastebėjimu, matytu pakeliui į darbą. Senyvo amžiaus moteris vedžiojo šuniuką. Vienoje rankoje laikė pavadėlį, o kitoje – labai stilingą, nemažo kiekio pilną gertuvę vandens. Išmintinga moteris, pagalvojau.

Dauguma alergiškų žmonių būtent pavasarį pajunta pirmuosius savo ligos simptomus. Pasak farmacininkės Elvyros Ramaškienės, patarimų, kaip sumažinti alergijos sukeliamus nepatogumus, žmonės vaistinėse teiraujasi jau nuo kovo mėnesio pradžios.

Vaistininkė primena, kad alergijos klasifikuojamos pagal tam tikras rūšis. „Pirmiausia išskirčiau įkvepiamąją alergiją, kuomet įkvėpus tam tikrų medžiagų pasireiškia alerginis rinitas, ašarojimas, bronchinė astma. Kita itin dažnai pasitaikanti alergijos rūšis – odos alergija: atsiranda bėrimai, niežulys, išsivysto alerginis kontaktinis dermatitas ar egzema. Nemažą dalį žmonių kamuoja ir  alergija maistui, kai žmogaus imuninė sistema gamina antikūnius tam tikrai maisto rūšiai“, – sako vaistininkė.

Pasak jos, visos alergijos rūšys yra pavojingos, tačiau pačios pavojingiausios yra tos, kurias sukelia vabzdžių įkandimai, rašoma pranešime spaudai. „Įkandus bitei ar kitam vabzdžiui, alerginė reakcija vyksta greitai, po kelių minučių ima niežėti kūną, atsiranda dilgėlinė, kartais patinsta oda, juntamas karštis, krečia šaltis, siaurėja bronchų spindis, dūstama, krinta kraujospūdis. Kritiniais atvejais įvyksta anafilaksinis šokas, kuris yra pavojingas gyvybei. Net ir nealergiškiems žmonėms vabzdžių įkandimai gali būti pavojingi“, – pabrėžia E. Ramaškienė.

Farmacininkė primena, kad žmogus gali būti alergiškas ir dviems veiksniams iš karto, pavyzdžiui, maisto produktui ir žiedadulkėms. Svarbu pasitikrinti ir žinoti, kokia alergija kamuoja, ir su gydytojo pagalba parinkti tinkamus vaistus.

Stiprinkite imuninę sistemą

Manoma, kad alergijų paplitimui įtakos turi tiek oro užterštumas, kuris dažniausiai sukelia alergines astmas, tiek ir per daug sterili aplinka. Žmogaus organizmo reakcija alergijoms ir kitoms autoimuninėms ligoms didėja ir vėlesniais gyvenimo etapais.

„Alergija – tai organizmo imuninės sistemos reakcija į organizmą patekusį neatpažįstamą objektą. Jeigu žmogaus imuninė sistema yra susilpnėjusi, organizmas sunkiau neutralizuoja ir pašalina į jį patekusius antikūnius. Antikūniai gali pažeisti arterijų sieneles, kepenis, inkstus, sąnarius bei smegenis. Kadangi alerginė reakcija sueikvoja nemažai alergijos, žmonės neretai gali jaustis nusilpę“, – paaiškina „Eurovaistinės“specialistė.

Alergiją turintiems žmonėms vaistininkė pataria nuolat stiprinti imunitetą tam tikrais vitaminais ir maisto papildais. Tinkamiausi yra omega-3,  vitaminas D ir įvairūs B grupės vitaminai.

Svarbi aplinka

Yra nemažai vaistų, skirtų padėti kenčiantiems nuo alergijos simptomų. Geriamieji naujos kartos antihistamininiai vaistai dažniausiai tinka tiek kvėpavimo, tiek maisto ar odos alerginėms reakcijoms malšinti. Jie sukelia mažiau šalutinių reiškinių nei senosios kartos vaistai ir juos galima vartoti tol, kol aplinkoje yra alergenų. Tačiau, kovojant su alergija, vaistininkė pataria pasikliauti ne tik vaistais, bet ir profilaktinėmis priemonėmis.

„Pavojingų augalų žydėjimo metu rekomenduočiau nevažiuoti ten, kur daug augalų, nedirbti lauko darbų, užsidaryti langus važiuojant automobiliu. Grįžus iš lauko patariama persirengti, nusiprausti, išplauti nosį jūros vandeniu ar izotopiniu tirpalu, patalpas dažnai valyti drėgnuoju būdu“, – teigia vaistininkė.

Jei jus kamuoja alergija maistui, stenkitės nevartoti konservantų, atidžiai skaitykite etiketes. Jei esate alergiški dulkėms, rekomenduojama patalynę ir čiužinius įvilkti į sintetinius užvalkalus, vėdinti juos tiesioginiuose saulės spinduliuose ne trumpiau nei 6 valandas ir skalbti karštesniame nei 60 °C temperatūros vandenyje.

Per Šaltąjį karą žinojome, kas mūsų priešas. Jam pasibaigus dešimtmečius galvojome, kad nugalėjo mūsų idėjos. Vakarų modelyje politinis susitelkimas buvo suderintas su ekonomikos sėkme. Vakarų šalys (Europa, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės Azijoje) galėjo vadovauti pasauliui. Manyta, jog tai naudinga visiems.

Dabar viskas kitaip. Po tris dešimtmečius trukusios integracijos įjungta atbulinė pavara, veikianti stulbinamai greitai. Tai susiję ne vien su „Brexit“ (ir jo sukeltomis bangomis, tebekrečiančiomis Europą). Dar didesnį sukrėtimą kelia sulaužytas tabu, susijęs su kolektyvine gynyba.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris smerkia karines pratybas, kuriose dalyvauja jo paties šalis, ir vadina jas pavojingu žvanginimu ginklais. Donaldas Trumpas ir jo tikėtinas valstybės sekretorius Newtas Gingrichas lengvai numoja ranka į anksčiau šventu ir neliečiamu laikytą NATO sutarties 5-ąjį straipsnį.

Ponas Trumpas taip pat viešai ragino Rusijos žvalgybos tarnybas šnipinėti savo oponentės elektroninius laiškus. Dabar jis sako pajuokavęs. Vis dėlto anksčiau tai būtų laikoma išdavyste, akimirksniu suveikiančiu (politinės) mirties pabučiavimu.

Europą irgi purto politiniai smūgiai. Mūsų policija ir saugumo tarnybos pralaimi kovą su terorizmu. Šengeno zona, buvęs integracijos kertinis akmuo, dabar yra pusiau įšaldyta. Prancūzijoje ir Turkijoje paskelbta nepaprastoji padėtis. Tebesisuka Sirijos mėsmalė. Dešimtys tūkstančių žmonių badauja naftos turtingoje Nigerijoje. Nusivylimas ir skurdas Afrikoje lemia, kad kiekvieną savaitę per Viduržemio jūrą persikelia tūkstančiai žmonių, o šimtai jų nuskęsta. Na, o Europos Sąjunga atsako pasiųsdama karo laivus, kurie veikia kaip jūrų taksi.

Arba pažvelkit į ekonomiką. Tarptautinis valiutos fondas (TVF), pasaulio finansų policininkas, dabar pripažįsta, kad klaidingai reagavo į Graikijos krizę ir per daug optimistiškai vertino eurą. Gera žinoti, bet ar graikai gaus kompensaciją?

Pasaulio centriniai bankai ruošiasi baigti savo didįjį eksperimentą, kai buvo masiškai spausdinami pinigai ir taikomos itin žemos palūkanos. Tai nesuveikė.

Nežinome, ko jie griebsis toliau. Augimo nebus. Atlyginimai tebėra įšaldyti. Didžiojoje Europos dalyje jaunimo nedarbas išlieka nepriimtinai didelis. Globalizacija ir finansų kapitalizmas leido turtingiesiems surengti nevaržomą lupikavimo orgiją, kai pelnas privatizuojamas, o jeigu ištinka kokia nors nesėkmė, nuostolių sąskaita pakišama mokesčių mokėtojams.

Užjaučiu mūsų vadovus. Man tenka betarpiškai bendrauti su politikais ir kitais sprendimus priimančiais asmenimis. Dauguma jų nėra išprotėję, blogi ar kvaili. Vis dėlto neprisimenu, kad jie, žvelgiant visuomenės akimis, būtų kada nors atrodę nesupratingesni ir netekę pasitikėjimo. Ir didžiausias iššūkis jiems – taip pat mums – dar tik priešakyje.

Mums dar neteko susidurti su tiesioginiu Rusijos iššūkiu saugumo tvarkai Europoje arba Kinijos – Azijoje. Artimieji Rytai tebėra gana stabilūs – įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu išties įkaistų Saudo Arabijos ir Irano konfliktas. Dar keli piktinantys teroristų išpuoliai Europoje – ir žmonės pradės reikalauti policinės valstybės. Kaip galėtume atremti naują finansų krizę? Juk išnaudojome jau visas turimas politines priemones, spręsdami pastarąją (arba, tiksliau sakant, nesugebėdami jos išspręsti).

Esame ir anksčiau patyrę blogų laikų. Užaugau 8-ame dešimtmetyje, kurį žymėjo diktatūra, ekonomikos nesėkmės, terorizmas ir virtinė geopolitinių pralaimėjimų. Netgi kukliausi tikslai – išlikti saugiems ir laisviems – atrodė sunkiai pasiekiami ir atimantys ryžtą. Tačiau tuomet bent jau buvo aiškus priešas – komunizmas, į kurį buvo sutelktas mūsų dėmesys. Dabar mus ištikusios negandos yra pavojingesnės ir labiau trikdančios.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Pažeidžia nervų sistemą

Vitamino B12 stokos mažakraujystė – antra dažniausia po geležies stygiaus anemijos. Šis vitaminas dalyvauja kraujo kūnelių DNR sintezėje ir yra reikalingas nervinio audinio apvalkalo stabilumui palaikyti.

Pasak Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojos hematologės Jūratės Daubarienės, trūkstant vitamino B12 eritrocitai „išsipučia“ lyg balionai ir greičiau suyra.

Taip pat „sutrūkinėja“ apsauginis nervinių „laidų“ sluoksnis, sulėtėja nervinių impulsų plitimas. Todėl sergant vitamino B12 stokos anemija sutrikimų skalė būna labai plati – nuo vieno simptomo iki daugelio organų pažeidimo.

„Gali atsirasti įvairūs nervų sistemos pažeidimai: depresija, demencija, net ūmi psichozė, visiškai sutrikti eisena, tirpti galūnės, sutrikti rega, impotencija ir kita“, – aiškino gydytoja hematologė.

Išryškėja po kelerių metų

Geležies stokos simptomai pajuntami praėjus 3–6 mėnesiams, o vitamino B12 trūkumo požymiai formuojasi daug lėčiau ir gali pasireikšti tik po kelerių metų.

Abiem anemijoms būdingi įprasti požymiai: silpnumas, mieguistumas, nepaaiškinamas nuovargis, širdies plakimas, dusulys, padidintas jautrumas.

„Tačiau tik sergant vitamino B12 stokos anemija jaučiami tokie neurologiniai simptomai: rankų, kojų pirštų tirpimas, šalimas, „vatinės“ kojos. Kiti būdingi požymiai: silpnėja atmintis, atsiranda neaiškios kilmės alpimai, pusiausvyros sutrikimai, virškinimo sutrikimai – „dega“ liežuvis, burnos gleivinė, krenta svoris. Be to, pasikeičia išvaizda: pablykšta oda, tačiau su švelniai gelsvu atspalviu“, – pabrėžė J.Daubarienė.

Kenčia ne tik vegetarai

Paprastai šia anemija susergama, kai atsisakoma tam tikrų maisto produktų – mėsos, kiaušinių, pieno produktų, jūros gėrybių. Tad dažniausiai ji pasitaiko tarp suaugusiųjų vegetarų ir veganų, ypač kenčia paauglės, jaunos moterys. Daugėja ir sergančių kūdikių, kai juos krūtimi maitina mama vegetarė.

Tačiau vitaminas gali būti prasčiau įsisavinamas ir dėl kitų priežasčių.

„Vitaminas B12 yra absorbuojamas skrandyje ir viršutinėje plonųjų žarnų dalyje. Jei žmogus turi šių organų sutrikimų, prieš kelerius metus patyrė skrandžio mažinimo operacijas, sirgo kirminų, onkologinėmis ligomis, alkoholizmu ar ilgai vartoja skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus, net ir pasirinkus tinkamą mitybą gali formuotis minėtojo vitamino stoka“, – sakė gydytoja hematologė.

Gydosi ir visą gyvenimą

Ligą diagnozuoti gali šeimos gydytojas, atlikęs bendrą kraujo tyrimą. Jeigu jis ligos neparodo, o pastebimi minėtieji požymiai, tiriamas vitamino B12 arba homocisteino kiekis kraujyje. Tai gali padėti šią anemiją susekti anksti.

„Norint pasveikti vien mitybą pakeisti neužteks. Ši liga gydoma švirkščiant į raumenis vitaminą B12. Priešingai nei geležies stokos anemijos atveju, kada įmanoma visiškai pasveikti, gydant vitamino B12 stoką nervų sistemos pažeidimų gali likti visam gyvenimui. Viskas priklauso nuo to, kiek liga yra įsisenėjusi“, – pastebėjo specialistė.

Ligoniui rekomenduojama vartoti ir folio rūgštį, kitus B grupės vitaminus. Tačiau be gydytojo paskyrimo savarankiškai gydytis vitaminu B12 negalima, nes jo perteklius gali stimuliuoti piktybinių ląstelių formavimąsi.

Verta žinoti

Įvairiose pasaulio šalyse vitamino B12 stokos mažakraujyste serga 5–40 proc. gyventojų.

Manoma, jog dėl vitamino B12 trūkumo gali formuotis Alzheimerio liga.

Sveikas suaugęs žmogus 50 proc. vitamino B12 atsargų turi kepenyse, apie 0,1 proc. jų kasdien netenkama su tulžimi, tačiau dalis vėl rezorbuojama iš plonojo žarnyno. Jei žmogus dėl kokių nors priežasčių šio vitamino negauna su maistu, jo atsargų normaliai organizmo veiklai palaikyti užtenka 3–5 metams.

Rekomenduojama šio vitamino paros dozė suaugusiems yra 2,4 mikrogramai, 2,6 – nėščiosioms, maitinančioms.

Daugiausia vitamino B12 yra gyvuliniuose baltymuose (raudonoje mėsoje, jautienos kepenyse (100 g – 71 mkg), paukštienoje, kiaušiniuose (vienas – 1/2 mkg), pieno produktuose, sūriuose, jūros gėrybėse (100 g moliuskų – 84 mkg), grūduose (porcija košės – 6 mkg).

Epilepsija kaip liga žinoma nuo gilios senovės. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad tai sunkus neurologinis susirgimas, pakeičiantis žmogaus gyvenimą, kadangi priepuoliai gali kilti bet kuriuo metu ir esant bet kurioje vietoje. Tai gana dažna liga, kuria žmogus gali susirgti nepriklausomai nuo amžiaus, lyties. Beveik 1 % Lietuvos gyventojų serga šia liga.

Epilepsija – tai būklė, kuriai būdingi pasikartojantys priepuoliai, susiję su centrine nervų sistema. Epilepsijos priepuolis pasireiškia staigiu, savaiminiu sąmonės, motorikos, elgesio, emocijų, jutimo  sutrikimu, nulemtu stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Traukuliai ir sąmonės netekimas rodo, kad žmogus serga pavojinga liga. Priepuolio  metu žmogus gali stipriai susižeisti. Dėl stiprių traukulių gali plyšti  raumenys, sausgyslės. Užsitęsus traukulių priepuoliui, pabrinksta galvos smegenys, pažeidžiami gyvybiniai centrai, žmogus gali mirti.

Epilepsinė būklė – tokia būklė, kai epilepsijos priepuolis užsitęsia, ar tarp dviejų ar daugiau priepuolių  negrįžta sąmonė. Tokia būklė trunka ilgiau kaip 30 minučių. Ji pavojinga gyvybei.

Epilepsija pasireiškia kaip smegenų pažeidimų pasekmė, pavyzdžiui, po galvos traumų, dėl auglių, randų, susidariusių  smegenyse po insulto, esant deguonies trūkumui, gimdymo arba nėštumo metu. Ją lemia aplinkos ir genetiniai veiksniai bei  kitos neaiškios priežastys. Febriliniai traukuliai  gali ištikti kūdikį, kuris stipriai karščiuoja.

Traukuliai gali būti didieji (išplitę visame kūne) ir mažieji (dažnai vienoje kūno vietoje ir sunkiau pastebimi).

Traukulių simptomai priklauso nuo to, iš kurios galvos smegenų žievės srities jie kyla. Traukuliai gali pasireikšti kūno dalių įsitempimu arba trūkčiojimu. Prasidėję veide, vienoje rankoje ar kojoje arba tos pačios pusės abiejose galūnėse, traukuliai gali išplisti į kitas kūno dalis. Traukulių metu žmogus netenka sąmonės, visas kūnas įsitempia, po to pradeda trūkčioti, vėliau atsipalaiduoja. Įsitempimo metu neretai sukandamas liežuvis. Jei priepuolis ištinka  stovint ar sėdintį žmogus griūva ir gali stipriai susižaloti.

Priepuolių trukmė labai įvairi. Smegenų veiklos sutrikimas po priepuolio palaipsniui praeina ir smegenų veikla vėl tampa normali. Epilepsijos priepuoliai labai iškankina ligonį, todėl jam reikia suteikti ramybę ir leisti gerai išsimiegoti.

Kaip atpažinti?                                          

Epilepsijos priepuolio požymiai dažniausiai atsiranda tokia seka:

• staigus riktelėjimas, sustingimas;
• sąmonės sutrikimas;
• akių žvilgsnis į viršų;
• galva atsilošia atgal, liemuo išsiriečia lanku;
• ritmiški raumenų traukuliai;
• putos iš burnos;
• veido pamėlynavimas;
• garsus kvėpavimas;
• vyzdžių išsiplėtimas;
• nevalingas šlapinimasis, tuštinimasis;
• miegas.

Mažųjų traukulių požymiai: kelias ar keliolika minučių  žmogus nereaguoja į aplinką, nežymiai trūkčioja veidas, lūpos, vokai, nevalingai kramtoma, čepsima, pasibaigus traukuliams, jų neprisimenama.

Norint padėti ligoniui, reikia jį apsaugoti, kad nesusižeistų bei nuraminti pasibaigus priepuoliui.

Pirmosios pagalbos veiksmai

Pasistenkite krentantį žmogų prilaikyti, patraukite visus pavojingus daiktus, kad nesusižalotų. Prisiminkite traukulių pradžios laiką. Pasistenkite prilaikyti nukentėjusiojo galvą. Po galva padėkite minkštą daiktą. Tarp dantų nedėkite jokių kietų daiktų. Saugokite, kad neužspringtų. Neslopinkite traukulių fizine jėga ir priepuolio metu nieko neduokite gerti. Atlaisvinkite drabužius.

Vertėtų įsidėmėti, kad priepuolio metu į ligoninę vežti nereikėtų.

Pasibaigus traukuliams, atverkite kvėpavimo takus ir patikrinkite kvėpavimą. Jei ligonis kvėpuoja, paguldykite į stabilią šoninę padėtį ir stebėkite gyvybines funkcijas: sąmonę, kvėpavimą, pulsą.

Jei ištinka mažieji traukuliai, padėkite žmogui ramiai atsisėsti, patraukite visus pavojingus aplink esančius daiktus, ramiai kalbinkite ir likite su juo, kol būklė taps visiškai normali.

Skubiai kvieskite pagalbą tel. 112 šiais atvejais:

• Traukuliai kartojasi arba tai atsitiko pirmą kartą gyvenime.
• Traukuliai trunka ilgiau nei 5 minutes.
• Nežinoma traukulių priežastis.
• Traukuliai ištiko nėščią moterį ar kūdikį.
• Traukuliai ištiko cukriniu diabetu sergantį žmogų.
• Po traukulių žmogus neatgauna sąmonės.

Patarimai sergantiems epilepsija

• Nevartokite alkoholio.
• Venkite nuovargio, mirgančios šviesos, nes tai didina priepuolių tikimybę.
• Saugokitės infekcijų, peršalimo ligų.
• Reguliariai maitinkitės, judėkite.
• Reguliariai vartokite gydytojo paskirtus vaistus. Nenutraukite gydymo, net jei priepuoliai nebesikartoja.
• Išmokite atpažinti artėjantį priepuolį . Tik pajutę silpnumą  įspėkite aplinkinius, atsisėskite kad ir ant žemės.

Epilepsija kaip liga žinoma nuo gilios senovės. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad tai sunkus neurologinis susirgimas, pakeičiantis žmogaus gyvenimą, kadangi priepuoliai gali kilti bet kuriuo metu ir esant bet kurioje vietoje. Tai gana dažna liga, kuria žmogus gali susirgti nepriklausomai nuo amžiaus, lyties. Beveik 1 % Lietuvos gyventojų serga šia liga.

Epilepsija – tai būklė, kuriai būdingi pasikartojantys priepuoliai, susiję su centrine nervų sistema. Epilepsijos priepuolis pasireiškia staigiu, savaiminiu sąmonės, motorikos, elgesio, emocijų, jutimo  sutrikimu, nulemtu stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos.     Traukuliai ir sąmonės netekimas rodo, kad žmogus serga pavojinga liga. Priepuolio  metu žmogus gali stipriai susižeisti. Dėl stiprių traukulių gali plyšti  raumenys, sausgyslės. Užsitęsus traukulių priepuoliui, pabrinksta galvos smegenys, pažeidžiami gyvybiniai centrai, žmogus gali mirti.

Epilepsinė būklė – tokia būklė, kai epilepsijos priepuolis užsitęsia, ar tarp dviejų ar daugiau priepuolių  negrįžta sąmonė. Tokia būklė trunka ilgiau kaip 30 minučių. Ji pavojinga gyvybei.

Epilepsija pasireiškia kaip smegenų pažeidimų pasekmė, pavyzdžiui, po galvos traumų, dėl auglių, randų, susidariusių  smegenyse po insulto, esant deguonies trūkumui, gimdymo arba nėštumo metu. Ją lemia aplinkos ir genetiniai veiksniai bei  kitos neaiškios priežastys. Febriliniai traukuliai  gali ištikti kūdikį, kuris stipriai karščiuoja.

Traukuliai gali būti didieji (išplitę visame kūne) ir mažieji (dažnai vienoje kūno vietoje ir sunkiau pastebimi).

Traukulių simptomai priklauso nuo to, iš kurios galvos smegenų žievės srities jie kyla. Traukuliai gali pasireikšti kūno dalių įsitempimu arba trūkčiojimu. Prasidėję veide, vienoje rankoje ar kojoje arba tos pačios pusės abiejose galūnėse, traukuliai gali išplisti į kitas kūno dalis. Traukulių metu žmogus netenka sąmonės, visas kūnas įsitempia, po to pradeda trūkčioti, vėliau atsipalaiduoja. Įsitempimo metu neretai sukandamas liežuvis. Jei priepuolis ištinka  stovint ar sėdintį žmogus griūva ir gali stipriai susižaloti.

Priepuolių trukmė labai įvairi. Smegenų veiklos sutrikimas po priepuolio palaipsniui praeina ir smegenų veikla vėl tampa normali. Epilepsijos priepuoliai labai iškankina ligonį, todėl jam reikia suteikti ramybę ir leisti gerai išsimiegoti.

Kaip atpažinti?
       
Epilepsijos priepuolio požymiai dažniausiai atsiranda tokia seka:

• staigus riktelėjimas, sustingimas;
• sąmonės sutrikimas;
• akių žvilgsnis į viršų;
• galva atsilošia atgal, liemuo išsiriečia lanku;
• ritmiški raumenų traukuliai;
• putos iš burnos;
• veido pamėlynavimas;
• garsus kvėpavimas;
• vyzdžių išsiplėtimas;
• nevalingas šlapinimasis, tuštinimasis;
• miegas.

Mažųjų traukulių požymiai: kelias ar keliolika minučių  žmogus nereaguoja į aplinką, nežymiai trūkčioja veidas, lūpos, vokai, nevalingai kramtoma, čepsima, pasibaigus traukuliams, jų neprisimenama.

Kaip padėti ligoniui?

Apsaugoti ligonį, kad nesusižeistų.
Nuraminti pasibaigus priepuoliui.

Pirmosios pagalbos veiksmai priepuolio metu

• Pasistenkite krentantį žmogų prilaikyti, patraukite visus pavojingus daiktus, kad nesusižalotų.
• Prisiminkite traukulių pradžios laiką.
• Pasistenkite prilaikyti nukentėjusiojo galvą. Po galva padėkite minkštą daiktą. Tarp dantų nedėkite jokių kietų daiktų.
• Saugokite, kad neužspringtų.
• Atlaisvinkite drabužius.
• Neslopinkite traukulių fizine jėga.
• Priepuolio metu nieko neduokite gerti.
• Nevežkite į ligoninę priepuolio metu.
• Pasibaigus traukuliams, atverkite kvėpavimo takus ir patikrinkite kvėpavimą. Jei ligonis kvėpuoja, paguldykite į stabilią šoninę padėtį ir stebėkite gyvybines funkcijas: sąmonę, kvėpavimą, pulsą.

Jei ištinka mažieji traukuliai, padėkite žmogui ramiai atsisėsti, patraukite visus pavojingus aplink esančius daiktus, ramiai kalbinkite ir likite su juo, kol būklė taps visiškai normali.

Skubiai kvieskite pagalbą tel. 112 šiais atvejais:

• Traukuliai kartojasi arba tai atsitiko pirmą kartą gyvenime.
• Traukuliai trunka ilgiau nei 5 minutes.
• Nežinoma traukulių priežastis.
• Traukuliai ištiko nėščią moterį ar kūdikį.
• Traukuliai ištiko cukriniu diabetu sergantį žmogų.
• Po traukulių žmogus neatgauna sąmonės.

Patarimai sergantiems epilepsija

• Nevartokite alkoholio.
• Venkite nuovargio, mirgančios šviesos, nes tai didina priepuolių tikimybę.
• Saugokitės infekcijų, peršalimo ligų.
• Reguliariai maitinkitės, judėkite.
• Reguliariai vartokite gydytojo paskirtus vaistus. Nenutraukite gydymo, net jei priepuoliai nebesikartoja.
• Išmokite atpažinti artėjantį priepuolį . Tik pajutę silpnumą  įspėkite aplinkinius, atsisėskite kad ir ant žemės.

Parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos Sveikatos mokymo skyriaus sveikatos edukologė Vida Dubinskienė

Šių metų pradžioje Lietuvoje pradėjo veikti šeši specializuoto insulto gydymo centrai. Netruko išryškėti jų veiklos pranašumai: nuo sunkių ligos padarinių išgelbstima dvigubai daugiau ligonių.

Neskausminga, bet baisi

"Neduok Dieve atsigulti ant patalo", – sakydavo mano močiutė, bijodama senatvės ligų.

Labiausiai ji bijojo insulto. Tai liga, kai žmogus staiga praranda gebėjimą judinti rankas ir kojas, dažniau vienos kūno pusės, ir kalbos dovaną – negali ištarti nė žodžio. Nesuteikus pagalbos per pirmąsias puspenktos valandos, ligonis gali likti nejudrus ir nebylus visą likusį gyvenimą.

Taip buvo ne senovėje, o dar pernai. Taip gali būti ir dabar, laiku nepradėjus specializuoto gydymo. Dabar jis koncentruojamas centruose, kur taikomi efektyvūs sisteminės trombolizės ir invazinės trombektomijos metodai.

"Trombolizė – tai trombus tirpdančių vaistų suleidimas, kai insultas įvyksta dėl užsikimšusios galvos smegenų kraujagyslės. Tai – išeminis insultas. Kitas metodas šiam insultui gydyti – trombektomija, yra mechaninis, kai trombas ištraukiamas per kateterį", – aiškina Lietuvos insulto asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Neurologijos centro profesorius Dalius Jatužis.

Laikas – kaip vaistai

Trombolizė jau beveik prieš 20 metų pasaulyje pripažinta kaip veiksmingas išeminio insulto gydymo metodas. Lietuvoje jis taikomas nuo 2002-ųjų. Trombektomija – naujesnis, bet jis yra pagalbinis, kai negalima taikyti gydymo vaistais ar jie nepadeda.

"Pasitaiko, kad vaistai nepadeda, kaip ir būna, kad ligonių diagnozė – ta pati, o pažeidimas ir liekamieji reiškiniai – skirtingi", – priduria profesorius D.Jatužis.

Dar vienas metodų skirtumų – laikas, per kurį privalu suteikti pagalbą. Jis vadinamas terapiniu langu. Trombolizei taikyti jis trumpesnis: vaistų poveikis veiksmingas, suleidus juos per pirmąsias 4,5 valandos nuo simptomų atsiradimo.

"Vėliau taikyti trombolizę nebėra prasmės, – pabrėžia gydytojas neurologas D.Jatužis. – Trombektomijos terapinio lango laikas – iki aštuonių valandų."

Kito specializuoto insulto gydymo centro, įkurto Kauno klinikose, atstovė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurologijos klinikos vadovė profesorė Daiva Rastenytė pasakoja, kad gydant insultą labai svarbus greitosios pagalbos medikų vaidmuo. Todėl šio centro medikai artimai bendradarbiauja su Kauno ir kitų miestų greitosios medicinos pagalbos stotimis.

"Susitikimuose išdiskutavome, kaip greitai galima atvežti ligonį į centrą, vežant perduoti informaciją ir panašiai. Labai didelis pasiekimas, kad Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus ir insulto centro medikai, žinodami, kad atvežamas potencialus pacientas trombolizei, jai pasirengia, ir nedelsiama nė minutės", – pranašumus vertina profesorė D.Rastenytė.

Ji neslepia, kad pirminė diagnostika dar šlubuoja, to negali tiksliai padaryti greitosios pagalbos tarnyboje dirbantys paramedikai.

Tik į centrus
Trombolizės ir trombektomijos metodai taikomi būtent specializuoto insulto gydymo centruose. Nuo šių metų pradžios tik į juos turi būti vežami insulto ištikti ligoniai.

Vadovaujantis šia tvarka, per tris šių metų mėnesius gydymas taikytas 139 atvejais, o per visus praėjusius metus visose šalies ligoninėse – 229 kartus. Hospitalinis mirštamumas jau sumažėjo 40 proc.

"Skaičiai padvigubėjo dėl naujos iniciatyvos – insultų klasterio, kai ligoniai vežami tik į centrus, skatinimo tai daryti ir pagaliau taikomo šiuolaikiško gydymo. Nors jis ir brangus, bet atsiperka, iš karto matome rezultatą", – pasidžiaugė Lietuvos insulto asociacijos prezidentas D.Jatužis.

Deja, insultas išlieka sunki ir labai pavojinga savo komplikacijomis liga. Nauji jos gydymo ir gydymo organizavimo metodai mirštamumo nesumažina. Šiuo klausimu profesorius D.Jatužis didelių vilčių neteikia sakydamas, kad ligoniai nuo insulto mirė, miršta ir mirs, nes itin komplikuoti atvejai neįveikiami. Tai pastebėjo šalys, kurios naujuosius metodus taiko jau seniai.
Mirtį ir liekamuosius insulto reiškinius daug lemia laikas. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, būtina kuo greičiau ligonį vežti į specializuoto gydymo centrą.

"Nereikia vežti ligonio į mažą rajono ligoninę, kuri neturi galimybių suteikti optimalios pagalbos. Taip tik laikas bus sugaištas", – atkreipia dėmesį profesorius D.Jatužis.

Insulto padariniai taip pat labai daug priklauso ir nuo ligos lokalizacijos bei pobūdžio: kuo didesnė kraujagyslė užsikimšusi, tuo insultas pavojingesnis. Padarinius lemia ir bendra ligonio fizinė būklė. Kuo daugiau gretutinių ligų, kurios sukelia insultą, – o tai yra hipertenzija, diabetas, širdies ligos, – tuo blogesnė ir pasveikimo prognozė. Profesoriaus D.Jatužio duomenimis, mes sergame insultu daug sunkiau, nei sergama Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

"Ligos profilaktika, visuomenės švietimas, bendras sveikatos stiprinimas padeda išvengti sunkių insulto padarinių", – pabrėžia D.Jatužis ir prašo stengtis gyventi sveikai, nepasiduoti stresui.

Galima įtarti

Insulto klasteriai jau teikia šią visapusišką naudą: prognozuojama daug mažesnė negalia, daug daugiau ligonių grįš į aktyvų gyvenimą, darbą.

"Rezultatai vertinami ne anksčiau kaip po trijų mėnesių, taigi, dar anksti kalbėti, kiek žmonių bus savarankiškesni. Bet iš patirties žinome: kuo anksčiau atkemšama kraujagyslė, tuo mažiau pažeidžiamos smegenys", – akcentuoja neurologijos profesorius.

Dar labai svarbi ir reabilitacija, todėl rengiamasi ją reorganizuoti – gerinti ir plėtoti, nes klasteriai ir centrai, anot gydytojo D.Jakužio, yra tik pirmi žingsniai.

Į klausimą, ar neįmanoma užbėgti insultui už akių pajutus pirmuosius jo simptomus, profesorius D.Jatužis pamini mikroinsultą. Šį žodį esame girdėję.

"Tai lengvi smegenų išemijos priepuoliai, kai insulto simptomai pasireiškia nežymiai ir greitai praeina savaime, nepalikdami padarinių. Žmonės džiaugiasi, kad nieko nebejaučia, ir pas gydytoją neina. Bet tai gali būti signalas, kad kraujagyslė pradeda kimštis", – aiškina profesorius D.Jatužis ir pataria kuo skubiau kreiptis į medikus – šeimos gydytoją ar specializuoto insulto gydymo centro priėmimo skyrių.

Nustačius beprasidedančio insulto požymius, jo riziką pavyksta sumažinti perpus. Profesorius D.Jatužis pripažino, kad insulto tyrimai brangūs, lėšos taupomos, bet yra konkrečios schemos rizikai įvertinti. Jei ji vidutinė ar didelė, gydytojai stengiasi tyrimus paskirti.

Dar yra ką tobulinti

"Rengiama insulto programa, pravesime kolegoms mokymus, jau pasirašytos sutartys su Kauno krašto ligoninėmis dėl tęstinio pacientų gydymo, kai nėra indikacijų trombolizei ar pabaigus aktyvų gydymą pas mus", – tolesnius žingsnius vardija Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė D.Rastenytė.

Ji pabrėžė, kad per pirmą šių metų ketvirtį Kauno klinikose gydyta daug daugiau ligonių iš atokesnių rajonų – Jurbarko, Kėdainių, Raseinių ir kitų, nei buvo gydoma anksčiau. Per tris mėnesius atlikta daugiau nei 20 trombolizių, 4 trombektomijos.

"Kaip klasteris ir centras su insulto integruotos priežiūros valdymo komitetu esame parengę laiko stebėsenos lentelę. Laikas nuo ligonio atvežimo į ligoninę iki trombolizės adatos dūrio neturėtų viršyti 60 minučių. Pas mus į šį laiką dar netelpama ir tai yra tobulintina", – pripažįsta profesorė D.Rastenytė.

Viena šio trūkumo priežasčių ji įvardijo didelius atstumus tarp Kauno klinikų padalinių ir nurodė, kad reikia didesnės koordinacijos tarp skubios pagalbos skyriaus, radiologijos, laboratorinių tarnybų.

Kad ir kaip būtų, specializuotuose insulto gydymo centruose atliekami visi tyrimai, suteikiama pagalba net ir tuo atveju, jei ligonis grąžinamas į ligoninę, iš kurios atvyko.
Budi visą savaitę

Sausio 22 d. pradėjo veikti specializuoto insulto gydymo centras Klaipėdoje, Jūrininkų ligoninėje. Į jį vežami ligoniai iš viso Vakarų Lietuvos krašto.

"Gydymo prieinamumas ligoniams tikrai pagerėjo. Klasteris įkurtas, informacija paskleista visoms aplinkinėms greitosios medicinos pagalbos stotims, ligoninėms, kad ligonius, kuriuos ištiko ūmus insultas, vežtų čia kuo greičiau, per auksinę valandą", – aiškina Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas neurologas Saulius Taroza.

Pernai Vakarų Lietuvos gydymo įstaigose buvo atlikta 20 trombolizių, šiemet per pirmąjį ketvirtį – Klaipėdos jūrininkų ligoninėje – 31; atitinkamai trombektomijų – po 4.

Šią pagalbą teikia ligoninėje visą parą budinti specialistų brigada: neurologas, intervencinis radiologas, anesteziologas ir kiti medikai. Anksčiau to nebuvo, neurologai Jūrininkų ligoninėje visą parą budėdavo tik ketvirtadieniais. Kitomis savaitės dienomis insulto ištiktiems ligoniams pagalba būdavo teikiama kitose Klaipėdos ir jos krašto ligoninėse. Dabar jau žinome, kad tai nebuvo specializuota pagalba.

Pirks dešimt reanimobilių

Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Arvydas Skorupskas tikina, kad insulto klasterių veikla dar labiau tobulinama.

Jau pradėtas naujų reanimobilių pirkimo procesas. Jie stovės apskričių centrų ligoninėse ir bus skirti sunkiems ligoniams, ištiktiems insulto, infarkto ar patyrusiems sunkią traumą, vežti į specializuotus centrus.

"Toks tinklas tolygiai apims visą Lietuvą. Medicinos pagalbą bus galima pradėti teikti jau automobilyje", – A.Skorupskas prognozuoja sunkių ligonių pervežimą į centrus, kurių Lietuvoje bus dešimt.

Penki specializuoto insulto gydymo centrai jau veikia. Nuo kovo Panevėžio ligoninėje veiklą pradėjusiame centre atliktos trys trombektomijos.

Utenos, Telšių, Tauragės, Alytaus ir Marijampolės rajono ligoninių medikams vyksta mokymai. Šių miestų padaliniuose bus specializuotai gydomas insultas, infarktas ir traumos. Šiauliuose centras startuos rugsėjo 1 d., kiti, tikino A.Skorupskas, turėtų pradėti veikti ketvirtą šių metų ketvirtį.

Insulto požymiai

Vienos kūno pusės arba veido nusilpimas, nesugebėjimas išlaikyti puoduko ar rašiklio.

Bendras silpnumas, dalinis jutimo sumažėjimas.

Kalbos sutrikimas, nesugebėjimas išreikšti minčių, suvokti, kas girdima.

Regos sutrikimas.

Staigus pusiausvyros, koordinacijos sutrikimas, ypač be galvos svaigimo.

Labai stiprus galvos skausmas, atsiradęs pirmą kartą gyvenime.

Į klausimus apie galvos svaigimo priežastis ir gydymo būdus atsako gydytoja neurologė dr. Kristina Ryliškienė.

–  Kokios yra galvos svaigimo priežastys?

– Šio negalavimo priežasčių yra labai daug. Tiesa, dažniausiai pasitaiko periferinės galvos svaigimo priežastys, atsirandančios dėl periferinės vestibulinės sistemos ir vidinės ausies pažeidimo.

Daugiausiai iš šių ligų pasitaiko gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas, vestibulinis neuritas, Meniere liga. Antra pagal dažnumą svaigimo priežasčių grupė – galvos smegenų ligos: migrena, epilepsija, išsėtinė sklerozė. Tiesa, galvos smegenų kraujotakos sutrikimas yra nedažna svaigimo priežastis, bet labai pavojinga. Dažniausia toks svaigimas nėra vienintelis ligonio nusiskundimas, jį lydi ir kiti simptomai: rankų, kojų silpnumas, aptirpimas, veido asimetrija, kalbos, rijimo sutrikimas, dvejinimasis, stiprūs galvos skausmai. Pajutus šiuos negalavimus būtina kuo skubiau kreiptis į medikus.

Trečiojo pagal dažnį psichogeninio galvos svaigimo, sukelto emocinės įtampos, metu jaučiamas apkvaitimas, nestabilumas, baimė nukristi. Ši svaigimo rūšis neretai kyla stereotipinėse situacijose: prekybos centruose, vairuojant ir panašiai.

Be to, galvos svaigimas gali būti ženklas, kad sergate kvėpavimo, širdies nepakankamumu, jums padidėjęs kraujospūdis, susiformavusi mažakraujystė ar pasireiškia nepageidaujamas vaistų, vartojamų nuo kitų ligų, poveikis.

– Kada reikėtų kreiptis į medikus?

– Pacientai dažniausiai skubiai kreipiasi dėl labai stipraus svaigimo ir pusiausvyros sutrikimo arba dėl silpnesnio, bet ilgai trunkančio, dažnai pasikartojančio galvos svaigimo. Poliklinikoje svaigimą patiriančius pacientus apžiūri šeimos gydytojas, vėliau pagal įtariamą svaigimo priežastį ligonį konsultuoja reikiamos srities specialistas.

– Kaip tiriamos galvos svaigimo priežastys?

– Visų pirma būtina įvertinti ligonio nusiskundimus: klausiama, kaip svaigsta, ar svaigstant galvai tampa sunku stovėti, eiti, ar sukasi kambarys, yra alpimo jausmas, kiek laiko trunka svaigimas, kas jį sukelia, kaip dažnai šis jausmas kartojasi, ir t.t.  Apžiūros metu vertinami akių obuolių judesiai, paciento pusiausvyra, koordinacija.

Viena patikimiausių priemonių išsiaiškinti galvos svaigimo priežastį – tyrimas videonistagmografu. Tokio tyrimo metu įvertinami nevalingi akių obuolių judesiai, vadinami nistagmu, leidžia tiksliau nustatyti svaigimo priežastį, surasti periferinės vestibulinės sistemos (vidinės ausies labirinto ar vestibulinio nervo) pažeidimą ir jo pusę.

– Ar įmanoma galvos svaigimą gydyti vaistais?

– Svaigimą vaistais – vestibulosupresantais – slopinti reikėtų tik labai staigaus ir stipraus svaigimo metu. Tokie vaistai neturėtų būti vartojami ilgiau nei 3-5 dienas. Kadangi svaigimą sukeliančios priežastys yra labai įvairios, tam tikrais atvejais galvos svaigimas mažinamas pusiausvyros nervo kraujotaką gerinančiais ar paburkimą mažinančiais vaistais, vestibulinės migrenos atveju – migrenos dažnį retinančiais vaistais, gerybinio paroksizminio svaigimo metu – specialiais pratimais.

Pasitaiko atvejų, kai galvos svaigimą gydant vyresniems žmonėms, jau vartojantiems labai daug skirtingų vaistų, padeda ne naujų vaistų skyrimas, o nereikalingų atsisakymas. Dėl šios priežasties imtis savarankiško galvos svaigimo gydymo ir pačiam rinktis vaistų nereikėtų – geriausią gydymo būdą po nusiskundimų įvertinimo, apžiūros ir atliktų tyrimų gali rekomenduoti gydytojas.

– Ką daryti tuo metu, kai pradeda svaigti galva?

– Pajutus ūminį galvos svaigimą reikėtų ieškoti ramybės. Jei galvos svaigimas – lėtinis, rekomenduojama speciali mankšta. Vis dėlto geriausiai patarti, kaip gydyti galvos svaigimą, gali gydytojai, todėl jei svaigimas yra labai stiprus ar kartojasi, reikalinga gydytojo konsultacija.

Pavasarį besiskundžiančius silpnumu ir žvalumo trūkumu žolininkė Jadvyga Balvočiūtė ragina išeiti į gamtą ir panaudoti jos jau dabar teikiamas dovanas sveikatai gerinti. „Visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienė skatina virškinimą, kasos, kepenų darbą. Ypač daug kalio yra kiaulpienių šaknyse. Dilgelėse yra daug geležies. Garšva turi daug vitamino C“, – sako J. Balvočiūtė.

Ji ragina eiti į gryną orą: į parkus, miškus, paupius, pasidžiaugti pavasariu, žolėmis, stengtis juos pažinti. „Taip iškart pakelsime nuotaiką, daug deguonies prisikvėpuosim, būsim tikrai žvalūs.  Daug kur miškuose, kirtimuose yra eglių ir pušų šakų. Pasiimkime viršūnėlę, parsineškime namo ir iš jų pasidarykime vonią, gausim tikrai daug vitaminų, nuovargiui šalinti tokia vonia bus labai gerai“, – tvirtina žolininkė.

– Minėjote keletą augalų, kurie yra vaistiniai, kurie jau dabar žydi. Kartais žmonės sugalvoja, kad nori atsisakyti chemijos ir ima patys gydytis vaistažolėmis. Tačiau žmogus to niekada nedarė, tik pasiskaitė knygų su vaistažolių fotografijomis. Ar tokia praktika yra galima?

– Reikėtų stengtis žmones supažindinti su augalais, pradedant nuo mokyklos. Dabar gamtoje jau galima prisirinkti ir dilgėlių, ir garšvų, kiaulpienių lapelių ir kitokių augaliukų, kuriuos pažįstame, kurie nėra nuodingi. Tokių dalykų gali atsitikti, kad mes surizikuosime nuskinti nežinomą augalą. Visa laimė, kad jų tokių nuodingų aplinkui nelabai yra. Bet visada žmogus turi atsargiai naudoti tuos augalus. Manau, kad augalų pažinimą reikia propaguoti ir skatinti žmones pačius norėti vaistažoles pažinti. Bet žinau, ką reiškia, kai pažiūri į knygą, o po to atradęs augalą galvoji, ar čia tikrai tas. Visada reikia specialisto patvirtinimo. Pavyzdžiui, nueini į botanikos sodą ir gali pasitikslinti.

– Paminėjote dilgėles, garšvas ir kiaulpienes. Papasakokite, kokie čia yra vitaminų klodai?

– Kiek vienas augalas turi begales organinių junginių ir mineralinių medžiagų. Pirmiausia, visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienė skatina virškinimą, kasos, kepenų darbą. Bet ji dar turi ir daug kalio, jis yra labai gerai širdžiai. Ypač daug kalio yra kiaulpienių šaknyse. Dilgelėse yra daug geležies, kuri yra gerai organizmo pasisavinama ir iškart gydoma mažakraujystė. Garšva jau yra įprastas vegetarų vaistas. Ji turi daug vitamino C.

– Ar yra kažkokie augalų deriniai, kurie mus negerai paveiktų ir gal geriau jų nemaišyti tarpusavyje?

– Kiekvienas augalas, kaip atskiras, mums nėra pavojingi. Bet kiekvienas turime pagalvoti, kaip mūsų organizmas priims, ar nesudirginsime skrandžio, ar gerai sukramtysime. Mūsų skrandis yra jautrus, todėl pabandyti reikia po truputį: ar galės suvirškinti, ar ne per kietas augalas, gal geriau daryti iš jo sultis. Ir svarbu neperdozuoti, nes tai gali sukelti vėmimą. Salotoms naudojamus augalus galima maišyti su įprastinėmis salotomis. Reikia labai atsižvelgti į savo organizmą ir po truputį pradėti vartoti.

Jeigu mes vartosime visus stiebinius augalus, pavyzdžiui, krapus, garšvą, jei sudėsim daug vienos rūšies augalų, jie gali labai varyti skysčius.

– Kokios yra vaistažolių vartojimo taisyklės? Jūs pasakėte, kad pirmiausia turi būti saikas.

– Nėra nė vienos taisyklės be išimties. Virškinimo sistemai skirtos vaistažolės yra vartojamos prieš valgį. O kosulio ir viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti skirtos vaistažolės paprastai vartojamos po valgio. Bet, pavyzdžiui, jei žmogaus skrandis sudirgintas, jam padidėjęs rūgštingumas, tai paprastai asmeniniame recepte parašau, kad žmogus dalį išgertų prieš valgį, dalį po valgio. Visada reikia įvertinti savo situaciją. Ir visada pradėti nuo mažų dozių.

– Ar gali pasibaigti vaistažolių galiojimo laikas?

– Medetkų galiojimo laikas baigiasi, jos jau nebe tokios ryškio, kaip būna surinktos rudenį. Nors ten dar  yra medžiagų, kurio veikia mūsų širdį. Taip pat yra ir su melisa, kuri galioja metus laiko. Ji bus praradusi vieną iš vertingiausių komponentų – eterinį aliejų. Kitos medžiagos – mineralinės medžiagos, vitaminai – jie dar tebebus, tad išmesti nereikia. Dauguma žolelių galioja dvejus metus. Ilgiausiai laikosi šaknys: varnalėšų, cikorijos, kiaulpienės. Jei jos rinktos pernai, užpernai, nesupelijusios, nesudrėkusios, neišgraužtos vabalų, tai tikrai galima vartoti. O šiaip senų vaistažolių neišmeskim,  pasidarykime iš jų nors vonią, pasidarykime mišinuką galvai plauti.

– Ar mūsų tautiečiai domisi žolėmis? Ar mėgsta jų arbatas? Ar mėgsta sveikatą gerinti būtent gamtos dovanomis?

– Tikrai domisi. Atrodo, pagausėjo ir pačių žolininkų. Domėjimasis visada buvo, tik gal daugeliui žmonių jis buvo tik širdy ir mintyse, o nebuvo pasitikėjimo, kad turi pritarimo iš kitų žmonių. Pasitikėjimas žolėmis grįžta ir domėjimasis jomis didėja.