Neseniai Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje su skaitytojais susitikusi rašytoja "Kauno dienai" atskleidė aplinkybes, kuriomis pati kuria, ir įvardijo, ką privalu žinoti kiekvienam išsilavinusiam asmeniui.

– Kokias knygas mėgstate skaityti pati?

– Mano skaitymo įpročiai yra gana sudėtingi ir padiktuoti to, kad pati esu rašytoja. Kai rašau knygą, visąlaik laikausi vienos taisyklės – neskaitau kitos grožinės literatūros. Tai man yra didžiulė kančia. Bet paaiškinsiu kodėl. Kadangi turiu labai išlavintą klausą kalbai, tai, jeigu skaitau knygą ir ji yra gera,  knyga kaip muzika pasąmonės lygiu pagauna ir gali persiduoti visas jos stilius. Kaip žmogui, kuriančiam muziką, man yra būtina absoliuti tyla. Tačiau tuo metu skaitau daug negrožinės literatūros. Tai gali būti istorinės, mokslinės knygos, susijusios su aprašomuoju periodu. Kai baigiasi pats rašymo procesas, būna išdygusios knygų krūvos, kurias dovanojo kiti rašytojai, ir tos, kurias pasižymėjau, kad turiu perskaityti.

– Ar turite rašytojo idealą? Rašytoją, kurį laikote sektinu pavyzdžiu?

– Man atrodo, kad kiekvienas rašytojas turi bandyti atrasti savo literatūrinį balsą ir savo balso tembrą. Tuos, kuriuos išvardysiu, nereiškia, kad norėčiau jais sekti ar imituoti, tiesiog jie man daro labai didelį įspūdį. Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių. Taip pat labai mėgstu Margerit Jursenar, Umberto Eco.

Jeigu nueini į muziejų, žiūri į paveikslus, turi žinoti graikų mitus, kitaip tau paveikslai nieko nesakys.

– Kokias penkias knygas, jūsų nuomone, būtų privalu perskaityti kiekvienam žmogui?

– Šventasis Raštas yra būtinas kiekvienam vakariečiui. Būtina žinoti graikų mitus ir apskritai fundamentaliuosius klasikinės antikos literatūros tekstus, nes be jų išsilavinęs žmogus negali savęs tokiu laikyti ir negali suprasti Vakarų kultūros, kurioje mes funkcionuojame. Jeigu nueini į muziejų, žiūri į paveikslus, turi žinoti graikų mitus, kitaip tau jie nieko nesakys. Turi žinoti Homerą, perskaityti "Iliadą" ir "Odisėją". Trečia, rinktinė pasaulio lūžinių tekstų, knygų: Giovanni Boccaccio "Dekameronas", Miguelis de Cervanteso "Don Kichotas". Tiesiog dešimt gerų knygų iš istorijos. Ketvirta, reikėtų stengtis domėtis, kas vyko XX a. literatūroje, kuri yra tokia gausi, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo autorių, savo tekstą iš šio amžiaus literatūros. Aš labai mėgstu amerikiečių novelistus, Erichą Marią Remarque'ą, kuris, mano nuomone, yra nepakankamai įvertintas. Penktoji, paskutinė, bet bene svarbiausia dalis, norint suprasti, kas atsitiko su Lietuva XX a., turime perskaityti tris knygas: Česlovo Milošo "Isos slėnį", Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį".

– Ką, jūsų nuomone, gera knyga turėtų suteikti skaitytojui?

– Aš visąlaik banaliai sakau, kad geros knygos skiriamasis požymis yra tas, jog ji priverčia pamiršti danties skausmą, o ne jį sukelia. Gera knyga turi ir teikti malonumą, ir sutrikdyti, ir sukrėsti, ir išstumti iš komforto zonos. Svarbiausia, kad knyga priverstų susimąstyti apie amžinus dalykus.

– Ar skiriasi lietuvių ir britų skaitymo įpročiai?

– Taip, absoliučiai skiriasi. Ir komplimentas lietuviams, kad jie yra daug atviresni pasaulio literatūrai negu britai. Jie mano, kad jiems užtenka savos literatūros. Lyginant su Prancūzija arba Vokietija, britai yra labai uždari. Prancūzijoje arba Vokietijoje per metus išverčiama užsienio grožinė literatūra sudaro 30–40 proc., o Didžiojoje Britanijoje – tik 2–3 proc. Yra tik kelios leidyklos, kurios nusigriebia tą vadinamąją Europos literatūros grietinėlę – tai gali būti Haruki Murakami, Elena Ferrante, Henningas Mankellis... Tai tokie labai madingi vardai, kurie tuo metu yra poppuliarūs. Gaila, kad tuo pat metu žmonės nesužino kitų, labai svarbių autorių. Kartais tas uždarumas lemia, kad atsiranda kažkokia nauja britiška knyga ir jiems atrodo, jog tai yra labai nauja ir unikalu, o, pasirodo, kad Europa ta tendencija ar tuo žanru jau gyvena kelerius metus.

– Kaip skatinami skaityti paaugliai Didžiojoje Britanijoje?

– Skatinti skaityti paauglystėje yra truputį per vėlu. Penkiamečiai ir šešiamečiai jau yra pratinami susipažinti su literatūra, o tai daroma labai patraukliais būdais. Aš visąlaik savo leidėjams fotografuoju ir rodau, kokias knygas mokykloje gauna mano dukra. Vaikai yra supažindinami ir su Antikos literatūros klasika ir su Williamu Shakespeare'u labai patraukliu vaikišku, adaptuotu pavidalu. Tai yra puikiai iliustruotos knygutės, kurios bendrais bruožais atpasakoja siužetą. Tie maži vaikai yra mokomi analizuoti, kokią žinią praneša tas ar kitas literatūros kūrinys, kas yra pagrindinis herojus, kokia yra atomazga. Taigi jie yra pratinami skaityti ir analizuoti tai, ką skaito dar būdami labai maži.

Norint suprasti, kas atsitiko su Lietuva XX a., turime perskaityti tris knygas: Česlovo Milošo "Isos slėnį", Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį".

– Esate minėjusi, kad mėgstate laužyti kai kurias literatūros taisykles. Kokios literatūros taisyklės nedrįstumėte sulaužyti?

– Norint sulaužyti taisykles reikia jas žinoti. Vienas teiginys, kuris man yra visiškai nepriimtinas, – Alfonso Nykos-Niliūno posakis "Gera literatūra turi būti nuobodi." Man atrodo, kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto, todėl jis buvo visiškai ne taip suprastas. Mano nuomone, gera literatūra jokiu būdu neturi būti nuobodi.

– Kokio žanro knygų pasigendate Lietuvos knygų rinkoje?

– Klasikinės filosofijos tekstų. Anksčiau buvo labai puikios Atviro Lietuvos fondo remtos programos knygų leidybos. Dabar ta leidybos gija yra tarsi nutrūkusi ir vis dar jauniems žmonėms labai trūksta pamatinių pasaulio filosofijos kūrinių vertimų.

– Kokie jūsų ateities planai? Kokios jūsų knygos galima laukti ir kada?

– Palaukite... Dar spaudos dažai nenudžiūvo nuo lapkričio pabaigoje išėjusios ketvirtos "Silva Rerum" dalies. Gal tai nebūtinai bus knyga, gal tai bus kažkas kito. Nesu prietaringas žmogus, bet turiu vieną prietarą – nekalbėti apie planus, kol jie nėra realizuoti.

„Silva rerum“ istorinių romanų ciklas – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių Lietuvos literatūroje. Pirmoji ciklo dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga.

Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis „Silva rerum III“ išleista 2014 m. Už visas tris romano dalis 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

„Silva rerum IV“ puikiai įvertino tiek skaitytojai, tiek žymūs literatūros kritikai, ji nuo pat pasirodymo puikuojasi geriausių knygų viršūnėse.

„Ne kartą buvau klausiama, kuris „Silva rerum“ romanas man patinka labiausiai. Niekada nežinojau, kaip atsakyti į šį klausimą, kai romanai skirtingi, lygiai kaip ir jų laikmečiai, tačiau dabar, perskaičiusi paskutinę dalį, drįsčiau sakyti, kad, galbūt šioji“, – teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė.

Iki šiol vienintelis K. Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum IV“ pristatymo renginys Vilniaus knygų mugėje sulaukė išskirtinio dėmesio – skaitytojai ir gerbėjai netilpo į salę, o autorė autografus dalino kelias valandas.

Leidykla „Baltos lankos“ ir Kauno apskrities viešoji biblioteka rengia antrąjį tetralogijos „Silva rerum“ paskutinės dalies pristatymą. Knygos gerbėjai turės galimybę susitikti su rašytoja K. Sabaliauskaite ir išgirsti autorės išgyvenimus rašant visą tetralogiją, autorė atsakys į skaitytojus dominančius klausimus.

Pristatymas vyks birželio 2 d. 17 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kamb.). Renginio metu bus galima įsigyti knygų. Renginys nemokamas. 

„Nesu tuščias žmogus, į tokius dalykus žiūriu filosofiškai: šiandien – dėmesio centre, ryt gali būti niekam nebeįdomus, o iš tiesų – viską patikrins ir įvertins laikas, – sako rašytoja, kai paklausiu apie buvimą dėmesio centre ir iš to kylančius iššūkius. – „Be to esu labai privatus žmogus ir viešojo gyvenimo nepainioju su asmeniniu – tai irgi padeda. Buvimas žinomam turi ir pranašumų – pavyzdžiui, daugybės žmonių šilumą, pagarbą, pagalbą, ir trūkumų – net nepažįstamų žmonių, kuriems nė neturėjau progos kaip nors „užlipti ant nuospaudos“, piktumą ir pavydą, kenkimą. Tačiau jei tavo prioritetai yra ne kokie nors narciziški viešieji dalykai, o esminiai – šeima, artimieji, kūrybos kokybė ir autentiškumas, tai gyveni sau. Nesijauti esąs dėmesio centre ir tai netampa jokiu iššūkiu.“

– Nuo jūsų pirmosios „Silva rerum“ knygos praėjo beveik dešimt metų. Kaip manote, ar kas nors pasikeistų, jeigu jūsų romanai būtų nesusilaukę tokio didelio skaitytojų dėmesio ir pastebėti, pavyzdžiui, tik nedidelio literatų bei kritikų būrelio?

– „Silva rerum II“, kuri yra tarsi improvizacija nulemties teorijos tema, rašau, kad žmonės, bandantys spėlioti „kas būtų, jeigu būtų“ rizikuoja išeiti iš proto. Neverta spekuliuoti įsivaizduojant kažkokius įmanomus scenarijus: juokauju, jog visada reikia planuoti geriausią ir blogiausią variantą, bet iš tikrųjų gyvenimas susideda ir iš dalykų, kurių numatyti neįmanoma. Esu įsitikinusi tik vienu: didžiausia klaida yra rašyti knygą, iš anksto galvojant apie literatų, kritikų ar skaitytojų reakcijas, bandant jiems kaip nors įtikti ar pateisinti jų lūkesčius. Turi galvoti apie istoriją, kurią nori papasakoti, apie tekstą, apie kalbą...

Patriotizmas galbūt labai paprastas dalykas – justi tokią meilę ir savo kasdieniais darbais siekti kuo didesnių tikslų – gėrio, grožio ir tiesos.

– Ketvirtoje dalyje veikia antraplaniai personažai: architektas Gucevičius, vyskupas Masalskis. Šie personažai įsišakniję skaitytojų sąmonėje pagal kitą, visiems gerai žinomą, kūrinį. Kokius tikslus sau kėlėte prieš imdamasi šių asmenybių interpretacijos?

– Labai simptomatiška, kad nesiryžote įvardyti to „kito, visiems gerai žinomo kūrinio“ – ko bijote? Gauti per nagus už pasikėsinimą į „šventenybę“, Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“? Kurdama antraplanius personažus: vyskupą Masalskį, kuris iš tiesų bendravo su Pranciškumi Ksaveru Norvaiša, ir Lauryną Gucevičių, kuris iš tiesų buvo Norvaišos matematikos kurso studentas, neturėjau jokių tikslų. Jų, kurdamas šių asmenybių interpretacijas savo poemoje, neabejotinai turėjo J. Marcinkevičius ir šie tikslai buvo labai konkretūs bei ideologiniai: nupiešti liaudies sūnaus portretą, parodyti Katalikų bažnyčios supuvimą (vien pramanas apie Masalskį ir išgalvotą vienuolę šiuolaikišku vardu Ieva ko vertas!), klasių kovą, sulenkėjusius išnaudotojus ponus ir teigti nedaug ką su istorija turinčios sovietinės (kartu savo asmeninės) lietuvybės viziją, o kartu – pateisinti konformisto menininko, architekto (ar poeto), kompromisą su galingaisiais (vyskupu, partija).

Galbūt todėl tojo kūrinio puslapiuose gimė karikatūros, nieko bendra neturinčios su istorine tiesa: Masalskis, kurio didžioji silpnybė buvo ne moterys, o kortos, kad ir būdamas korumpuotas žmogus, bet yra labai nusipelnęs lietuvių kalbos įteisinimui ir valstiečių padėties gerinimui, o Gucevičius buvo giliai tikintis, misionierius. Jis niekaip negalėjo pakomentuoti Kosciuškos sukilimo, kad „vienus ponus pakeis kiti“ – nes pats kovėsi 1794 m. sukilėlių gretose kaip gvardijos karininkas ir buvo sunkiai sužeistas prie Ašmenos. Tai buvo smarkus, ambicingas prasisiekėlis, kosmopolitas, be galo didžiavęsis savo nobilitacija – priešingai sovietinei propagandai, jis niekad nevadino savęs valstietiška Stuokos pravarde, kurią seniai derėjo nuimti nuo gatvių lentelių, paliekant tik „Lauryną Gucevičių“. Stuoką – Lauryno dėdės pavardę – vėliau prikergė jo nemėgęs architektas Karolis Podčašinskis, o pats Gucevičius pridėdavo sau bajorišką „Montrimą“ – nuo gauto herbo.

Dar daugiau – Gucevičius ir Masalskis bendravo be jokios įtampos, jie nebuvo antagonistai. Priešingai, yra likę istorinių liudijimų, jog kai targovicietį Masalskį Varšuvoje nulinčiavo minia, Gucevičius sužinojęs apsiverkė ir nuoširdžiai gedėjo, sakydamas, jog geresnio globėjo ir mecenato neturėjo ir neturės. Ilgą laiką sau uždavinėjau klausimą, ar J. Marcinkevičius buvo toks ignorantas ir visiškai nesidomėjo istoriniais šaltiniais (o juk jam dėl jo statuso anais laikais buvo prieinami visi specialieji fondai su istoriniais dokumentais), ar buvo toks beatodairiškas propagandistas, nesibodėjęs absoliučiai išvirkščiai pateikti poemoje Gucevičiaus biografinius faktus. Tik visai neseniai viename literatūrologo Regimanto Tamošaičio interviu perskaičiau, jog J.Marcinkevičius turėjo galimybę naudotis ne tik istorine medžiaga, bet jam talkino bei rinko medžiagą profesionalūs istorikai – Mažvydo, Gucevičiaus tyrinėtojai. Vadinasi, istorinė tiesa „kito, visiems žinomo, kūrinio autoriui“ buvo pažįstama, bet nulėmė tikslai. Aš rašydama neturėjau jokių tikslų – tik istorinius šaltinius, per kuriuos skleidėsi visai kitas, prieštaringas ir žmogiškas šių asmenybių vaizdas. Man regis, šiuolaikinio istorinio romano rašytojo požiūris toks ir turėtų būti – istoriniam faktui ir istorinei asmenybei suteikti tiesiog žmogiškos būties ir likimo, charakterio matmenį, o ne ideologinę klišę.

– Rašote apie „Mėlynąsias kojines“ – Anglijos aukštuomenės damas, slapčia nuo vyrų užsiimančias mokslu ir menu. Kokių „Mėlynųjų kojinių“ atitikmenų matytumėte lietuviškuose kontekstuose?

– Jokių, nes „Mėlynųjų kojinių“ draugija buvo viena vienintelė, unikali ir savo filialų nei Europoje, nei Lietuvoje neturėjo. Jeigu kalbėtume plačiau, apie mūsų krašto moterų emancipaciją ir intelektualines ambicijas XVIII a. antroje pusėje, į galvą šauna pirmiausia dvi, atliepusios šią europinę tendenciją. Tai Elžbieta iš Oginskių Puzinienė, Vilniaus universiteto observatorijos rėmėja. Ji nepriklausė jokiai draugijai, tiesiog jos asmeninė aistra buvo eksperimentinė fizika bei astronomija, kuria ji aktyviai domėjosi ir paaukojo solidžias sumas observatorijos statyboms bei įrangai. Antroji – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paiždininkio dukra Izabelė iš Flemingų Čartoryska, LDK karinių pajėgų vado ir LDK tribunolo maršalkos Adomo Kazimiero Čartoryskio žmona, įkūrusi pirmą Abiejų Tautų Respublikos muziejų savo dvare Pulavuose ir tapusį garsiosios Čartoryskių kolekcijos ištakomis. Be meno ir istorinių vertybių rinkinių, Pulavai dar garsėjo ir tuo, kad ten šios mecenatės globojami rinkosi garsiausi to meto intelektualai, poetai ir dailininkai Julianas Ursynas Niemcevičius, Adamas Naruševičius, Marcello Baciarelli, Jeanas Pierre'as Norblinas.

Seimo rinkimus laimėjusi partija save vadina valstiečiais, bet jos vedliai – patys tikriausi rusiško tipo oligarchai.

– Ar jums svarbus bendravimas su kitais rašytojais, priklausymas kokiai nors bendruomenei ar sąjungai?

– Man svarbus bendravimas su žmonėmis ir jų neskirstau į profesijas, klubus, sąjungas. Mano gyvenimo draugystės, pažintys ar intelektinis bendrumas gimsta natūraliai, laikui bėgant, o ne šliejantis prie institucijos, galios ir konjunktūros ar ieškant naudos, protekcijų, palankių recenzijų. Todėl ir mano mikrobendruomenės yra natūralios, išsibarsčiusios po visą Europą – daug draugų įvairių sričių menininkų ir rašytojų, bet lygiai taip pat ir žmonės, kurie su menais nieko bendra neturi. Aš vis dar, net ir beveik 20 metų prabėgus, palaikau ryšį ir bendrauju su savo Vilniaus dailės akademijos menotyros kurso kolegėmis, bet ne todėl, kad mes priklausome tam pačiam profesiniam cechui, o todėl, kad mus nuo pirmos studijų dienos siejo nuoširdi bičiulystė ir keliskart per metus susikti taurei vyno mums yra didžiulis smagumas. Lygiai tas pat ir su buvusia profesūra – jei konkretus žmogus tau imponuoja intelektualiai, yra artimas, tai tie ryšiai ir tęsiasi.

– Seimo rinkimus laimėjusi partija žadėjo sugrąžinti į Lietuvą išvažiavusius piliečius. Ko reikėtų, kad į Vilnių persikraustytų K. Sabaliauskaitė? 

– Seimo rinkimus laimėjusi partija save vadina valstiečiais, bet jos vedliai – patys tikriausi rusiško tipo oligarchai, kurie teigia esantys žalieji, bet prekiauja cheminėmis trąšomis ir važinėja milžiniškos taršos visureigiais, žada panaikinti socialinę atskirtį, bet kelia mokesčius dar silpnai vidurinei klasei, taip padidindami prarają tarp skurstančiųjų ir turčių, sakosi kovojantys už krikščioniškas vertybes, bet tuo pat metu propaguoja šarlatanišką neopagonybę ir ragina tampyti blukius bei užmušinėti gyvates, žada kovoti su emigracija, bet pačių šeimos gyvena emigracijoje; sakosi rūpinąsi Lietuva, bet užsimojo šalies švietimą suardyti pagal autokratinę, antidemokratinę ir antivakarietišką, iš Rytų ateinančią pseudodvasingumo propagandą... Ar dar tęsti? Tokie veikiau gali atbaidyti norą grįžti (juokiasi).

Pirmiausia visiems rinkėjams linkėčiau pradėti blaiviai, kritiškai mąstyti, skaityti partijų programas, skirti pelus nuo grūdų ir nustoti n-tąjį kartą lipti ant to paties populizmo ir naujų partijų grėblio, šalyje sukeliant serijinius, po ketverius metus trunkančius fiasko. Kalbant asmeniškai apie mane – esu laisvas žmogus, pati sprendžiu dėl savo gyvenimo, tad mane perkraustyti gali tik mano pačios valia. Mano išvykimas iš Lietuvos jokiu būdu nebuvo koks nors protestas, pabėgimas ar emigracija ieškant sotesnio kąsnio – buvau įsitikinusi, jog išvykstu laikinai, atlikti dalies doktorantūros studijų (tad priešingai – suvokiau, jog reikės svečioje šalyje kurį laiką gyventi labai studentiškai ir skurdžiai), o vėliau tiesiog taip susiklostė mano asmeninis gyvenimas ir patvirtinau posakį, kad nieko nėra pastovesnio už laikina... Tačiau manau, jog esu gyvas paliudijimas to, kad fiziškai būnant svetur, vis dėlto savo darbais galima turėti gana svarų indėlį į savo tėvynės gyvenimą ir kultūrą bei labai glaudžias sąsajas su gimtine.

– Knygos pabaigoje pagrindinis veikėjas Pranciškus Ksaveras išsako savo meilės tėvynei suvokimą, tapusį ir jo gyvenimo tikslo įvardijimu. Kaip jūs suvokiate sąvoką „patriotiškumas“?

– Manau, kad knygos epilogas yra truputį sudėtingesnis nei pagrindinio herojaus patriotiškumo ar gyvenimo misijos pareiškimas, bet čia, žinoma, viskas priklauso nuo skaitytojo patirčių, amžiaus ir brandos. Apskritai vengiu kažkokių deklaratyvių postringavimų apie patriotiškumą, nes patriotizmas ir meilė tėvynei yra įrodomi darbais. Ir dažniausiai ne viešais proginiais, o kartais visiškai nematomais, tačiau kasdieniais. Leisiu sau pacituoti filosofo, mano buvusio mokytojo, profesoriaus Arūno Sverdiolo žodžius, pasakytus 2012 m., nes niekas tiksliau ir dailiau už jį neišreiškė mano minčių: „Nemanau, kad tautinę tapatybę reikia išlaikyti. Ją reikia kurti, nes tai labai dinamiškas, ne praeityje buvęs ir susigrąžintinas, o dabar kuriamas ir ateityje kursimas dalykas.

Be to, pastangos turi būti nukreiptos ne į pačią tapatybę, o į kultūros turinį, jos dvasinės apimties, akiračio plėtimą. Kultūra stipri tuo, ką sugeba aprėpti, suvokti, priimti. Užsidarymas, saugojimasis kitų ir savęs gryninimas yra silpnumo ir nepasitikėjimo savimi ženklas. Tik savimi pačia besirūpinanti, narciziška tapatybė yra niekinga. Ko nors verta tapatybė susidaro siekiant ne jos pačios, o kitų, didingų tikslų, kiek senoviškai sakant – gėrio, grožio ir tiesos. Tikra ištikimybė atsiranda tik mylint. Meilė ir ištikimybė nėra nei pareiga, nei nuopelnas. Negali pamilti panorėjęs ar stengdamasis pamilti. Meilė – tai dovana, kurią gauni: jei myli, tai myli! O kai iš tiesų myli – esi ištikimas, tada tai apskritai nėra jokia problema, joks tikslas ar uždavinys. Lygiai taip pat ir su tėvynės meile: jeigu jos nejauti, tai jokios kalbos, įtikinėjimai, priesaikos ir saikdinimai negali jos pakeisti, viskas tėra tik melas, tuščia retorika ir tušti ritualai.“ Patriotizmas galbūt labai paprastas dalykas – justi tokią meilę ir savo kasdieniais darbais siekti kuo didesnių tikslų – gėrio, grožio ir tiesos. Net ir tada, kai susiduri su didžiausiomis kliūtimis. 

„Tik pranešę, kad pasirodys ketvirtoji „Silva rerum“ dalis, ir pradėję išankstinę prekybą, sulaukėme itin daug skaitytojų užsakymų, skambučių ir paklausimų, kada knyga pasirodys. Pamatę didžiulį susidomėjimą, iš karto užsakėme antrą – didesnį – tiražą, kuris visus knygynus turėtų pasiekti jau netrukus“, – komentuoja leidyklos „Baltos lankos“ direktorė Austė Šaliamoraitė.

Trys pirmos „Silva rerum“ istorinių romanų ciklo dalys vos pasirodžiusios užėmė pirmąsias knygynų reitingų vietas ir jų neapleido ištisus mėnesius. „Silva rerum“ buvo išrinkta 2009 metų knyga, apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija, „Silva rerum II“ išrinkta 2011 metų knyga, taip pat gavo Šv. Kristoforo apdovanojimą už Vilniaus atspindžius literatūroje, o „Silva rerum III“ 2015 metais apdovanota Liudo Dovydėno premija.

„Silva Rerum“ sulaukė ir ryškaus užsienio skaitytojų, kritikų pripažinimo. Latvijoje šie romanai išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva Rerum“ romanas tapo bestseleriu ir sulaukė išskirtinio kritikų įvertinimo – buvo pavadintas tikėjimą literatūra grąžinančia sensacija iš Lietuvos, įvardintas tarp 30 svarbiausių 2015 m. Lenkijoje išleistų knygų, o šiais metais pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

K. Sabaliauskaitės apsakymų knyga „Danielius Dalba & kitos istorijos“ ir anglų kalba išleistas apsakymų rinknys „Vilnius. Wilno. Vilna. Three short stories“ vos pasirodę taip pat tapo bestseleriais, kas Lietuvoje gana neįprasta tokio žanro knygoms. Na, o tai, kad „Vilnius. Wilno. Vilna. Three short stories“ yra puikus reprezentacinis leidinys, patvirtina ir faktas, jog šių metų lapkričio mėnesį vykusiame susitikime su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriumi Borisu Johnsonu, kurio prosenelis kilęs iš Lietuvos, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jam padovanojo šią knygą. Borisas Johnsonas šiltai prisiminė savo buvusį apsilankymą Vilniuje ir išreiškė pageidavimą apsilankyti Lietuvoje dar kartą.

Knygų dar galima rasti kai kuriuose Lietuvos knygynuose ir prekybos centruose, tačiau ir ten jų sparčiai mažėja. Planuojama, kad antras knygos tiražas Lietuvos knygų prekybos taškus pasieks jau gruodžio 9 d.

Jos teigimu, Jungtinėje Karalystėje iš butelio buvo išleistas ksenofobijos džinas. „Reikia daryti viską, kad negrįžtume ten, kur buvome. Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą“, – tvirtina rašytoja.

– Valstybiniame lygmenyje mes lyg ir sugebame būti atviri su premjerais, kai kuriais ministrais, sugebame juos garsiai kritikuoti, bet, jeigu tai liečia kažkurių miestų merus, jeigu esame tų miestų gyventojai, sąlytis tampa su jais artimesnis. Jų kritikuoti lyg ir nebedrįstame. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Man atrodo, kad tai yra mažų provincialių bendruomenių problema. Tai individo pajungimas kažkokiam bendruomenės diktatui. Vis dėlto, jeigu normalioje civilizuotoje valstybėje individo teisės užtikrintos, jis visada turi galėti ir nebijoti kalbėti savo balsu, reikšti savo mintis ir diskutuoti apie jas, o ne bijoti, kad bus pritaikytos sankcijos ar jis bus nubaustas.

Leonidas Donskis ne kartą labai įžvalgiai minėjo, kad yra labai atsiskyrusi Lietuva, kaip visuomenė, ir Lietuva, kaip valstybė. Šiandienis mūsų piliečių sąmoningumas dažnai nuteikia labai optimistiškai ir džiugiai. Tikrai kiekvieną dieną matau socialiai atsakingų žmonių, kuriems yra ne vis tiek, ne tas pats, kaip mes gyvensime, kaip jų vaikai gyvens, kurie iš tikrųjų myli šią šalį, nori padaryti ją geresnę.

Visiškai nesvarbu, ar šie žmonės fiziškai yra Lietuvoje, ar užsienyje. Žinau labai daug emigrantų, kurie pasiryžę, jei prireiks, viską mesti ir važiuoti ginti savo šalies. Jie labai konstruktyviai dabar Lietuvai padeda savo darbais ir pinigais.

Kita vertus, labai neramina pseudopatriotizmo tendencija (apie tai, beje, mano naujoje knygoje irgi kalbama). Tas tariamas patriotizmas iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ksenofobiškas nacionalizmas, atmetimas – svarbu tik lietuvis, tik tauta.

Kas tas lietuvis? Jeigu žmogaus mama lenkė, jis jau ne lietuvis? Jeigu moteris yra ištekėjusi, sudariusi santuoką su užsieniečiu, tai mes ją, kaip Eglę Žalčių karalienę, kardais užkaposime? Ją ir jos šeimą, vyrą? Apie ką mes kalbame? Ši problematika vyravo ir XVIII a., ir dabar.

Manau, istorijos studijavimas ir pažinimas tiesiog turi padėti geriau suprasti save, atsipeikėti. Tai sakau atvirai, laiko nėra daug, nes mes galime peržengti tam tikras ribas, raudonas linijas, po kurių nebus kelio atgal.

– Skamba baisiai.

– Ne, tai skamba realistiškai.

– Ar jūs manote, kad turint tokius rinkimų rezultatus, kokius dabar turime, mes krypstame į Lenkijos, Vengrijos pusę?

– Pasakysiu iš savo srities. Ką reiškia sakiniai, kuriuos matome įrašytus partijų programose? Bus remiama tik nacionalinio turinio kultūra. Tai reiškia, kad turime visiškai ideologizuotą požiūrį į kultūrą. Vadinasi, jei dainininkas dainuoja Giuseppe Verdi kūrinius, kuriuose nėra nieko lietuviško ir nacionalinio, tai jis nebeturės teisės į valstybės paramą ir palaikymą, nepaisant to, kad jis garsina Lietuvą visame pasaulyje, nepaisant to, kad tai žmogus, kuris kuria pasaulinio masto konceptualų meną arba literatūrą, kuri nėra prikišamai apkaišiota gintarais ir trispalvėmis vėliavėlėmis. Tai pats baisiausias regresas, koks gali atsitikti.

[...]

– Aš įsivaizduoju, kad jus turėtų džiuginti „Silva Rerum“ sėkmė. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje visos trys dalys tikrai sulaukė didžiulio dėmesio. Taip įvyko net ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje.

– Labai malonu, kad Lietuvai nepadariau gėdos. Nustebinti tokią didelę ir taip literatūriškai išrankią šalį, kaip Lenkiją, kuri yra davusi pasauliui ne vieną „nobelistą“, kurios knygų rinkoje pasirodo visiškai nevėluodami išversti beveik visi naujausi ir svarbiausi pasaulio literatūros kūriniai iš visų kalbų... Buvo geras jausmas, kad ir ten nepadariau gėdos.

Kritikų ir skaitytojų atsiliepimai rodo, kad mano knygai pavyko užglaistyti tam tikrus įtrūkius tarp lietuvių ir lenkų. Ji tapo tarsi alyvos šakele, kuri leido vieniems kitus geriau pažinti. Knygoje rašau, kad mano personažai kalbėjo lenkiškai, bet pabrėžiu, kad jie buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiai. Lenkai tai perskaitę sako: „pajutome, kas skiriasi – nors lenkiškai kalbėjo, jie buvo ne lenkai, o LDK piliečiai, tai labai justi.“

Kai rašau apie Žemaitiją, atkreipiu dėmesį, kad jų dialektai buvo su akivaizdžiai suvalkietiškomis šaknimis. Tai su vertėja specialiai palikome, norėdamos atspindėti, kad ta kalba, kuria buvo kalbama Vilniuje XVII a., buvo ne tokia pati, kaip Krokuvoje ir Varšuvoje. Smagu, kai paskui kritikas pasako, kad knyga išaiškino tam tikrą mūsų istorijos periodą, kurį patys lenkai sau ne iki galo buvo išaiškinę, kas tas Vilnius ir kokią vietą jis užėmė. Dėl to labai malonu.

[...]

– Jūs jau daugelį metų gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Kaip ją matote? Ką jaučiate, dėl „Brexit“ – Jungtinės Karalystės referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos (ES)?

– Jausmas labai aiškus – iš butelio išleistas ksenofobijos džinas. Tai visiškai akivaizdu. Drastiškai padidėjo rasistinių išpuolių statistika ir nusikalstamumas. Masėse visą laiką būna ksenofobiškų rasistinių polinkių ir minčių, bet, kai jie jaučia, kad tai visuomenei nepriimtina, kad įstatymai už tai baudžia, tada visiems žemiesiems instinktams neduodama valios.

Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu.

Jeigu tie ventiliai atsidarys kitose šalyse ir prasiverš juodas ksenofobijos garas (nenoriu labai pesimistiškai skambėti), turėsime 1930 m. Europą su fašizmu ir viskuo kitu. Tendencijas matau ir Lietuvoje, nes raginama atsigręžti į nacionalizmą. Mes jau vieną kartą turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Jis baigėsi žydšaudyste – dėme, kurios negalime nusiplauti, nors jau kelinta karta po to praėjo.

Mano kartos žmonės turi spręsti šią kaltės problemą. Mes tai darome, pradėdami atvirai apie tai kalbėti. Dėl to, man atrodo, daug žmonių mąsto panašiai kaip aš. Reikia daryti viską, kad negrįžtume ten, kur buvome. Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą. Viešoje erdvėje vėl girdime tokių balsų, retoriškai labai įtakingų balsų.

– Turite omenyje tai, kad raginama atsiriboti nuo ES pabėgėlių kvotų ir pan.?

– Ne, visas tas euroskeptiškumas būdingas vidutiniajai kartai. Priežastys man labai aiškios. Lietuvos didžiausio progreso ir pasiekimo momentai buvo tada, kai ji buvo Europoje. Nesvarbu, ar tai buvo XVII–XVIII a., ar dabar.

Valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, kurios Lietuvoje yra integruotos į europinę struktūrą,  viskas gerai. Pasižiūrėkite, kiek visko atstatėme, sutvarkėme ir koks yra postūmis. Tačiau srityse, kurioms įtaka nedaroma, pavyzdžiui, švietimui, vyrauja tamsa ir chaosas.

Dažnai sunku integruotis į europinę akademinę, intelektualiąją sferą ir europinį kontekstą. Jeigu asmens ambicijos labai aukštos, jei jis įsivaizduoja, kad Lietuvoje yra labai didelė politologijos, filosofijos ar dar kieno nors žvaigždė, jis ūmai supranta, kad sienos atsidarė ir europiniame kontekste jis su savo gebėjimas atrodo šiaip sau. Jo niekas ten nelaukia.

Matau konkrečias asmenybes, kurios patyrė labai skaudų tektoninį lūžį. Iš to gimsta baisus euroskepticizmas, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ezopinis rūgščių vynuogių sindromas iš pasakėčios apie lapę – per aukštai kaba tos vynuogės, tai man jų ir nereikia, jos rūgščios. Štai iš kur gimsta euroskepticizmas.

Iš mano kartos žmonių daug kas paliudys – matome tik didžiulius privalumus. Pasaulis atsidarė, mes galime keliauti, integruotis, turime draugų visame pasaulyje. Save matome kaip normalius europiečius, Europos piliečius. Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų.

– Kas nutinka, kad užmirštame ar nesimokome istorijos? Juk visai neseniai buvo ta okupacija, sąjūdis, laisvė. Tada prasidėjo tos užuominos apie Vakarų Europą. Elementarios Vokietija, Didžioji Britanija atrodė dar taip toli. Dabar tai jau yra išnykę. Ar esame viso to persisotinę?

– Žinoma, vyksta tam tikras smegenų plovimas. Tas antieuropietiškas tendencijas vienareikšmiškai skatina mūsų nedraugai ir priešai. Pasižiūrėkite, iš emigracijos daromas baubas. Kiekviena šeima Lietuvoje turi giminaitį ar pažįstamą, kuris uždarbiauja ar gyvena užsienyje.

Turime rūpintis, kaip psichologiškai gerinti situaciją čia, kad tie žmonės norėtų grįžti. Turime mažinti biurokratiją, mokesčius padaryti paprastesnius. Nesakau, kad juos reikia sumažinti, bet jie turi būti paprastesni, kad žmogus galėtų pats sutvarkyti, pasidaryti savo mokestinę ataskaitą. Tai Jungtinėje Karalystėje labai paprasta ir lengva.

Turime daryti taip, kad tas žmogus nebūtų žeminamas, kad jis turėtų teisę į savo vardą, nes čia valstybė įsijungia kaip represinis aparatas. Pasižiūrėkite, kiek tūkstančių žmonių yra sukūrę mišrias santuokas su europiečiais. Ar galima neleisti jiems rašyti tų trijų raidžių savo varduose ir pavardėse?

Kokios čia žmogaus teisės, jeigu jis neturi teisės į savo paties vardą ir pavardę? Juo labiau kad tos raidės –„w“, „x“ ir „q“ – istoriškai yra mūsų savastis. Jos buvo mūsų lotyniškuose, lenkiškuose raštuose. Galų gale, „w“ ir Kristijono Donelaičio, ir Martyno Mažvydo raštuose mirga nuo pat mūsų XV-XVII a. Iš ko mes darome problemą? Aš šito nesuprantu. Tai yra kažkoks sovietinis raugas, pripratęs prie kirilicos ir transkribavimo. Iš tikrųjų tie visi dalykai grūdina.

– Kas jums būtų europietiškos dvasios apibūdinimas? Jeigu jos turėtume daugiau, kokiais bruožais tai atsispindėtų?

– Manau, kad europietiška dvasia labai įvairialypė. Ji visiškai nereiškia savo tautinio charakterio bruožų išsižadėjimo. Anaiptol. Turime kažkokį britiško charakterio įsivaizdavimą: pragmatiškas, šaltokas, išlaikytas, bet su juodo humoro jausmu. Taip pat turime savo įsivaizdavimą apie italą, ispaną, prancūzą, lenką, čeką, austrą.

Bet kas mus, kaip europiečius, vienija? Mus vienija tas pats kultūrinis naratyvas, kuris prasideda nuo viduramžių ar net dar nuo antikos. Visi žinome, kas yra Apolonas, Dafnė, graikų mitus. Visi skaitome tą pačią pasaulinę klasiką, literatūrą, visi esame išaugę su Williamu Shakespeare`u, Johannu Wolfgangu von Goethe`e, Friedrichu Schilleriu, Moljeru, Volteru. Tai mūsų visų bendras tapatumo paveldas. Visi tikime demokratija, žmogaus teisėmis ir nediskriminavimu. Tai yra Europos dvasia.

– Kaip mes čia dabar gyvensime? Kokia ateitis?

– Nesu pranašė, bet noriu pasakyti – jei mes norime gyventi civilizuotai, tai civilizuotas vertybes turime puoselėti kiekvieną dieną savo kiekvienu veiksmu ir apsisprendimu, o ne abejingumu, ypač ne abejingumu ksenofobijai, kokčiam kitą diskriminuojančiam nacionalizmui ir t. t.

Šia bestseleriais tapusių istorinių romanų ciklo dalimi baigiama didžioji Vilniaus saga, – istorijos mokslo ir literatūros jungtimi, tarptautinės kritikos vertinimais, neturinti atitikmens šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

„Silva rerum“ istorinių romanų ciklas – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių Lietuvos literatūroje. Pirmoji ciklo dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už visas tris romano dalis 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

„Silva rerum“, atgaivinusi istorinio romano žanrą Lietuvoje, vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia ir užsienyje. Latvijoje 2014 m. šie romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015-aisiais, vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu ir sulaukė išskirtinio kritikų įvertinimo – buvo pavadintas tikėjimą literatūra grąžinančia sensacija iš Lietuvos, o 2016-aisiais pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

„Silva rerum IV“ skaitytoją nukelia į XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu naujų idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Išankstinė „Silva rerum IV“ prekyba – www.baltoslankos.lt. Planuojama, kad knyga visus Lietuvos knygynus pasieks jau lapkričio mėnesio pabaigoje.

Iki šiol dar nė vienas lietuvių autorius tokio pripažinimo nebuvo sulaukęs, o Kristina Sabaliauskaitė (knyga „Silva Rerum“, vertė Izabela Korybut-Daszkiewicz, leidykla ZNAK) ir Alvydas Šlepikas (knyga „Mano vardas – Marytė“, vertė Paulina Ciucka, leidykla KEW) šiais metais išrinkti tarp septynių autorių, kurie pretenduoja laimėti pagrindinį prizą. Tai – didžiulis lietuvių literatūros įvertinimas.

Vroclavo miesto organizuojamo konkurso „Angelus“ literatūros premija yra viena svarbiausių Lenkijoje, ji skiriama tiems Lenkijoje išleistiems Centrinės Europos rašytojams, kurie imasi aktualiausių šių dienų temų nagrinėjimo, skatina mąstymą ir gilina žinias apie pasaulio kultūras.

„Angelus“ premija yra 150 000 Lenkijos zlotų, nugalėtojas taip pat apdovanojamas Ewos Rossano statulėle „Vidudienio malda“. Vien patekti tarp septynių finalistų laikoma dideliu įvertinimu kad ir plačiai žinomam autoriui.

Rašytojos K. Sabaliauskaitės romanas „Silva Rerum“ jau sulaukė didelio įvertinimo ir užsienyje – Latvijoje pateko į Visų laikų mėgstamiausių latvių knygų 100-uką, lenkiškasis „Silva Rerum“ leidimas kritikų įvardintas tarp 30-ies reikšmingiausių 2015-aisiais išleistų knygų.

2015 metų „Angelus“ premijos nugalėtojai bus skelbiami spalio 15 dieną Lenkijoje, Vroclavo muzikiniame teatre „Capitol“.

Senjorai yra visuomenės grupė, kuriai labai reikia rūpesčio ir draugiško žvilgsnio. Senjorus globoja įvairios organizacijos, kurios suteikia būtiną pagalbą, tačiau jie dažnai neturi galimybės įsilieti į kultūrinį miesto gyvenimą ir pajusti pažinimo džiaugsmą.

Siekiant atkreipti dėmesį į šią problemą, dvi senjorų organizacijos šįmet turėjo galimybę suburti grupes ekskursijoms po Vilniaus senamiestį. Tęsiant prieš ketverius metus pradėtą tradiciją, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ir Vilniaus turizmo informacijos centras surengė nemokamas ekskursijas pagal istorinius romanus „Silva rerum“. Šįmet ekskursijose dalyvavo senjorai ir savanoriai iš Maltos pagalbos ordino tarnybos bei BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centro dienos centro „Atgaiva“.

„Manau, kad pakvietimas į ekskursiją pagal istorinį romaną „Silva rerum“ buvo išties netikėtas ir malonus siurprizas kiekvienos organizacijos globojamiems senjorams. Tikiuosi, kad senjorai įvertino šią puikią dovaną, o savanoriams dar kartą ištarėme ačiū visų mūsų vardu“, - sako Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė.

Ekskursijose dalyvavo per 50 senjorų, kurie džiaugėsi įdomiais gidų pasakojimais ir puikiai praleistu laiku. Ypač senjorus nustebino ir pradžiugino ekskursijos pabaigoje įvykęs netikėtas susitikimas su rašytoja ir nemokamų ekskursijų senjorams iniciatore Kristina Sabaliauskaite. 

Oficialus ekskursijų pagal istorinius romanus „Silva rerum“ organizatorius – Vilniaus turizmo informacijos centras. Ekskursijas veda profesionalūs gidai pagal romano autorės parengtą maršrutą. Išsami informacija svetainėje www.vilnius-tourism.lt, ekskursijų užsakymas tel. (8 5) 253 2115 arba el.paštu tours@vilnius.lt.