Ankstyvosios reabilitacijos klinikoje, priklausančioje Kauno klinikoms, dirbantis gydytojas konsultuoja ir medicinos centre „Northway“ Klaipėdoje.

– Kokiomis rekomendacijomis galite pasidalinti su tėveliais?

– Pagal rekomendacijas iki 3 metų, kai vystosi raidos pamatai, vaikai neturėtų kontaktuoti su išmaniaisiais telefonais, televizoriumi, kompiuteriu. Vėliau šis laikas taip pat turi būti ribojamas, nes tai trikdo ir psichologinę, ir kalbinę vaikų raidą.

Nepaisant rekomendacijų, mažamečiui gali atsirasti socialinio bendravimo trikdžių. Tuomet mažylis nesugeba visiškai socializuotis su bendraamžiais, žaisti įprastų žaidimų. Galiausiai vaikas net pavalgyti be filmuko nesugeba.

Nūdien įprastu reiškiniu tapo pasikeitę visuomenės poreikiai, šeimos dinamika: tėvai su vaikais nebeskaito knygučių, mažiau žaidžia namie ir lauke, patys vaikai su bendraamžiais bendrauja nuotoliu, o ne susitikę kieme.

Tai mažina gerųjų patirčių gavimą, kurios ypač svarbios motorinei, psichologinei vaiko raidai. Tėvelių užduotis – suformuoti taisykles ir rodyti gerus pavyzdžius, kad vaikas būtų suinteresuotas turiningu laisvalaikiu. Jei vaikas mato, kad tėvai visą dieną nepakelia akių nuo telefonų, kyla klausimas: o kodėl jam draudžiama žiūrėti filmukus?

– Kokios priežastys, be šiuolaikinių technologijų įtakos, taip pat lemia vaikų raidos sutrikimų augimą?

– Vaikų raidos sutrikimų skaičiai auga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tai gali būti susiję su aplinkos bei gyvenimo būdo pokyčiais. Noriu pabrėžti, kad aplinkos veiksniais įvardinu ne tik šiuolaikinių technologijų naudojimą, bet ir vaiko augimo aplinkos pasikeitimus, netinkamą mitybą, taršą... Sąrašą galima tęsti ir visi veiksniai – ne ką mažiau svarbūs nei genetiniai.

Tai – dažniausiai specialistų įvardijamos priežastys, tačiau jos tikrai nėra vienintelės. Kartais tiksli psichomotorinio sutrikimo priežastis yra aiški: pavyzdžiui, įgimtos ligos, nervų sistemos sutrikimai, traumos ir kitos aplinkybės. Dažniausiai raidos vėlavimą lemia daugelio veiksnių sąveika.

Be to, didėjančiam vaikų raidos sutrikimų skaičiui daryti įtaką gali ir tai, kad vis daugiau šeimų gali gauti savalaikę bei kokybišką medicinos specialistų pagalbą. Dabar gydytojai naudojasi įvairesniais vertinimais ir diagnostiniais kriterijais nei anksčiau, vadinasi, įmanoma tiksliau nustatyti raidos sutrikimą.

Mokslui žengiant į priekį, tobulėja medicinos pasiekimai: per daugelį metų pagerėjo ir neišnešiotų, ir sunkios būklės naujagimių išgyvenimo rodikliai. Nors tai neabejotinai teigiamas pokytis, deja, kai kurie iš šių vaikų ateityje susidurs su raidos sutrikimais.

„Northway“ nuotr.

– Minėjote, kad dirbate Kauno ankstyvosios reabilitacijos klinikoje. Kokie dažniausiai pasitaikantys atvejai jūsų – vaikų neurologo – praktikoje?

– Į universitetinius centrus siunčiami mažieji pacientai iš visos Lietuvos su sunkesnėmis ar nepatikslintomis diagnozėmis. Ne išimtis – ir raidos sutrikimai. Gan dažnai tenka matyti vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimus, cerebrinį paralyžių, specifinius mišrius raidos sutrikimus.

Gyvenime man pasisekė, kad apie šiuos sutrikimus galėjau mokytis iš geriausių šios srities specialistų Lietuvoje, todėl tai motyvuoja nesustoti ir tobulėti.

– Kokia yra pagrindinė vaikų neurologo užduotis? Ar vaikų neurologo darbe svarbus komandinis darbas su kitais specialistais?

– Pagrindinė vaikų neurologo užduotis – įvertinti vaiko anamnezę, klinikinius požymius, nustatyti psichomotorinės raidos sutrikimą. Tuomet, remiantis diagnoze ir gydytojo išvadomis, specialistai pritaiko tikslingas metodikas užsiėmimuose.

Šioje srityje be specialistų – psichologų, ergoterapeutų, kineziterapeutų, logoterapeutų pagalbos nepavyktų pasiekti geriausių rezultatų.

Jie ne tik atlieka objektyvius vertinimus, bet ir pateikia savo įžvalgas, kurios yra būtinos diagnozei nustatyti.

– Ar svarbus tėvų vaidmuo, gydant vaiko raidos sutrikimą?

– Joks specialistas negalės padėti vaikui, jei nesulauks pagalbos iš šeimos narių. Viena užsiėmimo valanda per savaitę ar septynios reabilitacijos dienos iš esmės nieko nepakeis.

Visada stengiuosi tėvams priminti, kad didžiausią įtaką turės vaiko namų aplinka. Visos užduotys, darbeliai, aplinkos pakeitimai turi būti atliekami kiekvieną dieną. Gydytojai, specialistai stengiasi suteikti kuo daugiau informacijos bei rekomendacijų, kaip tai atlikti. Visada skatinu vaikų tėvus užduoti klausimus ir išsiaiškinti tai, kas lieka neaišku ar ne iki galo jiems atsakyta. Tada lieka kartu dirbti dėl geriausio rezultato.

– Daugiausia laiko dirbate Kauno klinikų ankstyvosios reabilitacijos centre. Kas jus motyvuoja atvykti iš Kauno į Klaipėdą konsultuoti vaikus ir jų tėvelius?

– Savęs realizacija, pagalba ieškantiems pagalbos. Jūra (šypsosi). Manau kiekvienas gydytojas jaučiasi gerai ten, kur yra reikalingas. Per šį laiką dirbdamas Klaipėdoje sutikau ne vieną pacientą, kuriam galėjau patarti, padėti, nuraminti. Turbūt tai didžiausia motyvacija.

Ekspertai dalijasi patarimais, kodėl planuojant namų apšvietimą verta pasidomėti išmaniaisiais sprendimais, bei atskleidžia, kaip tinkamai įsirengti tokį apšvietimą patiems.

Patogesnis spendimas namuose

Ekspertai pastebi, kad lietuviai vis dažniau ieško modernių sprendimų namuose, taupančių laiką ar resursus, padedančius buities iššūkius išspręsti paprasčiau. Todėl galimybė apšvietimą valdyti išmaniuoju telefonu tiesiog sėdint ant sofos sužavi ne vieną.

„Tikriausiai daugeliui pažįstama situacija, kai patogiai sėdint priešais televizorių, nebesinori eiti prie šviesos jungiklio. Lygiai taip pat prieš miegą paskaičius knygą, sunku pakilti iš lovos išjungti šviesos. Tad išmanusis apšvietimas skirtas ne tik technologijų mėgėjams, kurie kuria išmaniuosius namus, tai praktiškas sprendimas kiekvienuose namuose“, – įsitikinęs „Ledvance“ atstovas Gintas Malašauskas.

Anot jo, naudojant savo išmanųjį įrenginį, galima nuotoliniu būdu pritemdyti šviesą ar pakeisti spalvas, nustatyti automatinį šviesos įjungimą ar išjungimą, pritemdymą ar spalvų keitimą pagal numatytą grafiką, pritaikyti apšvietimą prie patalpoje grojančios muzikos.

Aktyvesnį klientų domėjimąsi išmaniojo apšvietimo sprendimais pastebi ir prekybos tinklų atstovai.

„Siekis susikurti jaukius ir patogius namus skatina klientus tiek internetinėje, tiek fizinėse parduotuvėse domėtis išmaniojo apšvietimo sprendimais. Išmanusis telefonas yra nuolat šalia mūsų, juo greičiau ir paprasčiau valdyti namuose esančius įrenginius: televizorių, siurblį-robotą, muzikinį centrą, taip pat ir namų apšvietimą“, – teigia „Senukų“ atstovė Elona Uckutė.

Apšvietimas pagal nuotaiką

Išmaniosios lemputės ar šviestuvai suteikia galimybes skirtingose būsto patalpose individualiai nustatyti norimas scenas ar keisti šviesos funkcionalumą pagal poreikį.

„Nuo erdvės apšvietimo priklauso mūsų darbingumo ir susikaupimo lygis. Todėl intensyvesnis apšvietimas turėtų būti darbo kambaryje, dirbtuvėse, vaikų kambaryje mažiesiems mokantis, nes tai skatina dėmesio koncentraciją, – paaiškina G. Malašauskas. – O prigesinta šviesa kuria jaukią atmosferą, atpalaiduoja, romantiškai nuteikia“.

Eksperto teigimu, miegamajame kambaryje išmanusis apšvietimas taip pat gali palengvinti ankstyvus rytus. „Ryte pabusti bus lengviau, jei šviesa įsijungs reikiamu laiku ir nesukeldama diskomforto pasieks maksimalų apšviestumą palaipsniui, tarsi atkartodama kylančią saulę“.

E. Uckutė atkreipia dėmesį į dar vieną šio apšvietimo funkciją: „Išmanusis apšvietimas suteikia galimybę namų erdvę pripildyti įvairių spalvų šviesomis, todėl praverčia organizuojant vakarėlius terasoje ar svetainėje, padeda sukurti pageidaujamą šventės atmosferą“.

Ekonomiškesnis variantas taupantiems

G. Malašauskas tokio tipo apšvietimą siūlo rinktis ir norintiems sutaupyti. „Išmaniajame apšvietime naudojamos LED lemputės, kurios yra taupiausios rinkoje. Nors pačios lemputės yra kiek brangesnės už įprastas, tačiau jos tarnauja ženkliai ilgiau“, – kalba ekspertas.

Elektros energiją padės sutaupyti ir tai, kad erdvėse, kuriose norima tik budinčios šviesos, galima sumažinti šviesos kiekį ir taip veltui neeikvoti resursų.

Pašnekovas taip pat primena situacijas, kai išvykus iš namų, vis neapleidžia abejonė, ar visuose kambariuose išjungėte šviesą. „Gerai, jei grįžti tenka tik nuo garažo vartų. Mažiau pasiseka tiems, kuriuos abejonės aplanko atostogų metu šiltuose kraštuose, – juokauja G. Malašauskas. – Sugrįžti patikrinti išmaniojo apšvietimo nebereikės, nes išjungti paliktą namuose šviesą galima nuotoliniu būdu“.

Galima įsirengti patiems

Pasak ekspertų, norint įsirengti išmanųjį apšvietimą, specialistų pagalbos neprireiks. „Susieti išmaniąsias lemputes bei šviestuvus reikės mobiliojoje programėlėje sekant instrukcijas ekrane. Joje taip pat galima suteikti valdymo teises ir kitiems vartotojams“, – pristato G. Malašauskas.

Pasak jo, valdyti apšvietimą galima ne tik telefonu, tačiau ir balsu. O artimiausiu metu buitiniame apšvietime gali išpopuliarėti šiuo metu profesionaliame apšvietimo projektuose vis dažniau naudojamas šviesos valdymas, reaguojantis į žmogaus bioritmus.

„Tai automatinis šviesos spalvos kitimas pagal paros metą, atkartojantis natūralaus apšvietimo procesą gamtoje, kai ryte jis yra šaltesnių atspalvių, dienos metu kinta į šiltesnes spalvas ir vakarop pasikeičia į gelsvą. Jau artimiausiais metais buitiniams vartotojams bus pasiūlytos išmaniosios lemputės ir šviestuvai, kurie prisitaikys prie mūsų dienos ritmo“, – naujausias tendencijas apžvelgia ekspertas.

Pritrūksta įgūdžių

Pandemija, atskleidusi daug netikėtumų apie mūsų visuomenę, parodė, kad jaunajai kartai taip pat trūksta kartais ir visiškai elementarių skaitmeninio raštingumo žinių, pavyzdžiui, kaip pasirašyti dokumentą nuotoliniu būdu.

Praėjusiais metais paskelbti "Eurostat" duomenys atskleidė, kad Lietuvos jaunimas (16–24 metų) ES pirmauja pagal turimus bazinius ir aukštesnio lygio skaitmeninius gebėjimus – 93 proc. šalies jaunuolių turi puikius minėtus įgūdžius. Antrą vietą sąraše dalijamės su Estija ir Nyderlandais, o nusileidžiame tik Kroatijai. Atrodo, kad jaunajai kartais nebėra, ko mokytis, tačiau realybė yra kitokia – visos spragos atsiskleidžia tuomet, kai kalbama apie profesionalius įgūdžius.

"Jaunoji karta, žmonės iki 30-ties, turi puikius įgūdžius laisvalaikiui, pavyzdžiui, geba naudotis socialiniais tinklais ir pan. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai kalbame apie profesionalius skaitmeninius įgūdžius, kurie yra būtini darbo rinkoje ar kitiems dalykiniams reikalams. Tokiais atvejais pamatome, kad ir jauniems žmonėms gali pritrūkti skaitmeninių įgūdžių", – sako asociacijos "Langas į ateitį" veiklų vadovė Jurgita Vasilavičiūtė-Garunkštienė.

Eglei Jankauskienei – tik 27-eri, tačiau nepaisydama stereotipo, kad jauni žmonės puikiai išmano, kaip naudotis išmaniosiomis technologijomis ir internetu, ji pati išbandė nuotolinius projekto "Prisijungusi Lietuva" organizuojamus skaitmeninio raštingumo mokymus ir tai rekomenduotų padaryti visiems bendraamžiams.

Atrodo, socialiniais tinklais moka naudotis, bet viešojo administravimo informacinėmis sistemomis, kur labai aiškiai aprašyta, kaip sistema naudotis, nepavyksta.

Bendrauja su bendraamžiais

Darbe E.Jankauskienei tenka bendrauti su jaunais žmonėmis. Pašnekovė sako pastebėjusi, kad jiems dokumentų pasirašymas elektroniniu parašu kartais būna rimtas iššūkis.

"Atrodo, socialiniais tinklais moka naudotis, bet viešojo administravimo informacinėmis sistemomis, kur labai aiškiai aprašyta, kaip sistema naudotis, nepavyksta. Kartais tai gali būti ir teksto suvokimo problemos, nes dažnas nenori skirti laiko įsigilinti, o tik paviršutiniškai prabėga. Kas keisčiausia, ypač sunku šia sistema naudotis 18–22 metų žmonėms, nors jie užaugo su informacinėmis technologijomis", – pastebėjimais dalijasi ji.

Apie nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus moteris sužinojo iš vietinės bibliotekininkės. Nuo praėjusių metų lapkričio jai teko išklausyti kursus trimis skirtingomis temomis.

"Rinkausi iš programų, kurios man aktualios tiek darbe, tiek kasdienybėje. Man naudingiausi buvo mokymai apie "Google" paskyrą ir jos turimas funkcijas. Ši paskyra labai naudinga, kai reikia persiųsti didelės apimties failus, nuotraukas, ko neįmanoma padaryti paprastu e. paštu. Taip pat buvo proga prisiminti debesų talpyklas. Vertinga buvo išmokti ir tai, kaip nustatyti automatinį laiškų išsiuntimą e. paštu. Dar gilinau žinias, kaip efektyviai naudotis "Excel" skaičiuokle. Tai aktualu kasmet darbe ruošiant ataskaitas, be šitos priemonės sunku išsiversti", – vardija ji.

Nuolat reikia mokytis

Pasak E.Jankauskienės, pasimokyti apie šiuolaikines technologijas ir internetą vertinga ne tik vyresniems žmonėms, tačiau ir dar neturintiems 30-ies.

"Pavyzdžiui, aš turiu ir socialinės pedagogikos bakalaurą, ir viešojo administravimo magistrą, tačiau neabejoju, kad žinias reikia nuolat gilinti ir stengtis nepamiršti seniau įgytų įgūdžių – todėl ir reikia mokytis visą gyvenimą. Jeigu nori tobulėti, neturi būti dėl to gėda. Juk visų mūsų žinių lygis yra skirtingas", – įsitikinusi pašnekovė.

Ji priduria, kad su skaitmeninių įgūdžių stygiumi labiausiai susidūrė vos įstojusi į universitetą – studijuojant bakalaurą jai teko mokytis daugybės "Excel" ir "Word" programų funkcijų, su kuriomis mokykloje nebuvo supažindinta, vėliau žinias moteris gilino magistro studijose. E.Jankauskienė sako greitai išeisianti į motinystės atostogas, bet žada nesustoti mokytis net ir augindama vaiką.

Anot jo, norint darbo rinkoje būti konkurencingais ir už kitus pranašesniais specialistais, turime būti kūrybiški.

„Dizaino aspektas mechanikos srityje kuria ypač didelę pridėtinę vertę“, – tikina A. Vilkauskas, kalbėdamas apie tai, ką bendro turi mechanika su dizainu.

Nors visada pasisako už lyčių lygybę, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas nepaneigia fakto, kad vyrų ir moterų mąstymo modeliai skiriasi. Todėl, jo nuomone, jei mechanikos inžineriją pasirenka merginos, turinčios dar ir meninę prigimtį bei polinkį į dizaino sritį, jos atveria daugybę naujų perspektyvų ir galutinis rezultatas tampa ženkliai geresnis ir įdomesnis.

„Juk pramoninis dizainas yra būtent inžinerijos ir meno sąjunga“, – pastebi A. Vilkauskas.

Iš Dzūkijos kilęs vyras, KTU studijavo mechanikos inžineriją, ilgus metus dirbo tyrėju, kurį laiką save realizavo ir pramonės sektoriuje. Tačiau galiausiai grįžo į universitetą, kur šiuo metu vadovauja vienam iš devynių universiteto fakultetų.

Apie studijų ir karjeros pasirinkimus, inžinierių poreikį rinkoje, pastaruosius dešimt metų vykstančius pokyčius ne tik mechanikos srityje, bet ir universitete, su A. Vilkausku kalbamės plačiau.

– Kuo jus sužavėjo mechanikos inžinerija?

– Nuo pat vaikystės man buvo smalsu, kaip ir kodėl veikia tam tikri daiktai ar prietaisai. Būdamas moksleiviu atradau fiziką kaip itin įdomų mokslą. Tam, be abejo, didelės įtakos turėjo puikus mokytojas, gebėjęs mus, moksleivius, sudominti, paaiškinti, parodyti. Mano nuomone, šiuolaikinėms kartoms neretai sunku suprasti tiksliuosius mokslus todėl, kad trūksta kompetentingų mokytojų, kurie turėtų motyvacijos ir kantrybės išaiškinti ne visada lengvai suprantamus dalykus, ieškoti atsakymų kartu su moksleiviais, o ne „atiduoti“ atsakymą be jokio konteksto.

– Kas lėmė jūsų pasirinkimą studijuoti KTU?

– Galvodamas apie savo ateities specialybę – mechanikos inžineriją, rinkausi ne miestą, bet būtent universitetą. KTU nusipelnęs savo vardą šioje srityje – ne veltui ištisus dešimtmečius viešojoje erdvėje galima išgirsti KTU vadinant „inžinierių kalve“. Tiesa, pastaraisiais metais inžinierių trūkumas tiek viešajame, tiek verslo sektoriuje kelia nerimą, tačiau svarbu suprasti, kad šiuolaikinis pasaulis neatsiejamas nuo pramonės evoliucijos, technologijų progreso ir inovacijų.

– Kokie buvo jūsų pirmieji metai iš Alytaus atvykus studijuoti į Kauną?

– Negalėčiau teigti, kad jie buvo sunkūs. Labiau tiktų žodis „kitokie“. Tai buvo visiškai naujas gyvenimo etapas, kuriame teko išmokti savarankiškumo. Universitetas – jau nebe mokykla: čia daugiau laisvės, su kuria kartu atkeliauja ir atsakomybės jausmo ugdymas. Paskaitų lankomumas, žinių įvertinimas, gebėjimas derinti studijas ir studentišką gyvenimą, galiausiai netgi buities darbai tampa tavo paties atsakomybė, kurios negali perduoti tėvams ar pedagogams.

– KTU buvote ir studentas, ir tyrėjas, šiuo metu esate Mechanikos ir dizaino fakulteto dekanas. Kaip keitėsi jūsų požiūris į studijas, mokslą, galiausiai – patį universitetą ir jo bendruomenę?

– Tikiu, kad ir anksčiau, ir dabar gebu išlaikyti objektyvų požiūrį į studentą. Jaunas žmogus, besiformuojanti asmenybė ateina į universitetą gauti kokybišką išsilavinimą, todėl mūsų pareiga yra padaryti viską, ką leidžia mūsų galimybės, kad jam tai suteiktume.

Greta akademinių žinių labai svarbi ir psichologiškai tinkama aplinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet tikiu, kad tai prisideda prie motyvacijos mokytis bei gerų akademinės bendruomenės santykių. Kai studentas su dėstytoju, darbo vadovu ar dekanu gali drąsiai kalbėtis apie jam kylančius sunkumus, tuomet rasti sprendimą yra kur kas paprasčiau negu ieškant jo vienam.

– Kurį laiką dirbote pramonės sektoriuje tačiau sugrįžote į akademinę bendruomenę. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Dirbau gynybos technologijų srityje, kai KTU prasidėjo „pokyčių banga“. Naujos idėjos, šiuolaikinis požiūris ir begalinis troškimas siekti daugiau mane paskatino prisijungti prie kritinės masės žmonių, kurie norėjo keisti KTU į geresnį universitetą.

– Viešojoje erdvėje jau kuris laikas vis dažniau ir garsiau kalbama apie inžinierių trūkumą. Kodėl, jūsų nuomone, abiturientai mieliau renkasi socialinių mokslų sritis, o ne inžineriją?

– Todėl, kad moksleivių pakankamai nesudomina mokyklose. Kartais mokytojams trūksta motyvacijos ieškoti novatoriškų mokymo būdų ar priemonių, o moksleiviams neretai pritrūksta kantrybės ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus.

Žiūrint plačiau, šiuolaikinis jaunimas vis mažiau „gyvai“ prisiliečia prie inžinerinių įrenginių. Jie puikiai žino technologijų funkcijas, bet neturi supratimo, kaip jos veikia. Jei namuose ir mokykloje vaikai būtų ugdomi pažinti dalykus, jei būtų skatinamas jų prigimtinis smalsumas, tada vėlesniame amžiuje būtų kur kas lengviau tuo domėtis, klausti, ieškoti atsakymų, daryti pažangą.

Džiaugiuosi KTU inžinerijos licėjumi, kuris dirba būtent šia kryptimi. Inžinerija nėra vien fizika ar matematika. Inžinerija moko, kaip gamtos dėsnius pritaikyti praktikoje, sukurti produktą ar pridėtinę vertę žmogui.

Tačiau šalia to yra ir tam tikras filosofinis aspektas, socialinės atsakomybės momentas. Žmogaus inžineriniai kūriniai gali padėti visuomenei ar pasauliui tiek pat, kiek ir jam pakenti. Inžinierius, kaip kūrėjas, turi būti atsakingas ir numatantis bent kelis žingsnius į ateitį. Tiek socialinė, tiek asmeninė atsakomybė turėtų būti pradėta ugdyti namuose ir mokykloje. Universitetas šias savybes padeda geriau ir aiškiau suprasti, atrasti priežastinius ryšius ir veiksmų pasekmes.

– Renkantis profesiją dažnai galvojama ir apie ateities perspektyvas. Kokios perspektyvos laukia inžinerijos specialistų?

– Pirmiausiai reikėtų galvoti apie tai, kad perspektyvą kuria ne kas kitas, kaip pats žmogus. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo troškimus, pasirinkimus ir išbandytas galimybes. Inžinerija atveria nepaprastai daug galimybių, nes mes gyvename technologijų pasaulyje. Be technologijų ir inžinerinių sprendimų pasaulis su nuolatos augančia populiacija virstų chaosu. Žmonės nori gyventi gražiai, švariai, patogiai, o tam reikalinga inžinerijos sąsaja su aplinka ir tvarūs sprendimai.

Kalbant konkrečiai apie mechanikos inžineriją, ji supa mus daugybėje kasdienio gyvenimo sričių, tik mes jos neatpažįstame. Automobiliai, lėktuvai, kosminiai aparatai, reaktyviniai varikliai, ginklų ir gynybos pramonė, karinė technika – šias technologijas kuria, tobulina ir valdo žmonės, inžinieriai, kuriems būtinos mechanikos žinios.

– Ilgą laiką mechanika buvo vadinama „vyriška“ specialybė. Ar pastebite pokyčius šioje srityje? Kaip keičiasi lyčių stereotipai?

– Per pastaruosius dešimtmečius šioje srityje galime pastebėti labai didelių ir teigiamų pokyčių. Dabar merginų, studijuojančių mechanikos inžineriją, yra kone tris kartus daugiau negu, tarkim, prieš dvidešimt metų. Merginos atsineša kitokį požiūrį, įžvalgas, idėjas.

Aš visada pasisakau už lyčių lygybę, tačiau negalime paneigti fakto, kad vyrų ir moterų mąstymo modeliai skiriasi. Jeigu mechanikos inžineriją pasirenka merginos, turinčios dar ir meninę prigimtį, polinkį į dizaino sritį, jos atveria daugybę naujų perspektyvų ir galutinis rezultatas tampa ženkliai geresnis ir įdomesnis. Juk, pavyzdžiui, pramoninis dizainas yra inžinerijos ir meno sąjunga.

– Šiuo metu vadovaujate KTU Mechanikos ir dizaino fakultetui. Ką bendro turi mechanika su dizainu ir kokią vietą kūryba užima mechanikos srityje?

– Inžinerijos prasme, šis mokslas yra grįstas modeliais ir parametrais. Tačiau žvelgiant iš kūrybinės perspektyvos, įvedus šiek tiek chaoso, netikėtumo elementų į jau esantį modelį, galime gauti labai patrauklų rezultatą. O būtent menas inžinerijoje ir yra tas netikėtumo elementas. Norint būti konkurencingais rinkoje, būti pranašesniais už kitus, kurti inovacijas, turime būti kūrybiški. Dizaino aspektas šioje srityje kuria didelę pridėtinę vertę.

– Kaip keičiasi studentų ir dėstytojų kartos? Kas jus žavi šiuose pokyčiuose?

– Mane žavi tai, kad dėstytojas ir studentas šiandien yra arčiau vienas kito. Daugelis dėstytojų ilgainiui suprato, kad studentai yra ir paslaugos gavėjai, partneriai, būsimieji kolegos, todėl ilgus metus egzistavusi tarsi nematoma atskirtis yra ženkliai sumažėjusi.

Dėstytojo vaidmuo sparčiai keičiasi ir jis nebėra vienintelis studento informacijos šaltinis. Dėstytojas dabar yra studento partneris, turintis daugiau praktinės ir akademinės patirties bei kompetencijų. Šiandieniniame aukštojo mokslo studijų procese mes mokomės kartu su studentais: ieškome naujausios ir aktualiausios informacijos, diskutuojame, dalinamės įžvalgomis ir vieni kitus papildome. Dėstytojo patirtis padeda greičiau išspręsti kylančias problemas, tačiau studentas yra tas žmogus, kuris skatina dėstytoją nepaliaujamai domėtis savo sritimi ir nuolatos ieškoti atsakymų į studentui kylančius klausimus bei aplinkos ir pramonės progreso iššūkius.

Užsienio kapitalo įmonė „Milton Keynes“ jau daugiau kaip metus savo klientus džiugina bekontakčiu prekių pristatymu. Karantino laikotarpiu toks prekių pristatymas išpopuliarėjo ir Lietuvoje, tačiau „Milton Keynes“ išsiskiria tuo, kad pristatymą atlieka ne kurjeris, o kobotas (angl. cobot).

Kobotais vadinami bendradarbiaujantys robotai, bendraujantys su žmonėmis bendroje erdvėje. Kobotai, priešingai nei tradiciniai pramoniniai robotai, suprojektuoti veikti autonomiškai, užtikrinant saugumą ir saugų atstumą nuo sąlyčio su žmonėmis.

Visuomenė nėra linkusi lengvai priimti pokyčius, ypač tai sudėtinga vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems norisi gyvo bendravimo, o technologijas įsisavinti prireikia daugiau laiko.

Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) Automatikos katedros vedėjo Gintaro Dervinio teigimu, šiuolaikinės technologijos neturi atimti malonumo bendrauti, o jų funkcija – padėti skirti laiko pokalbiams su aplinkiniais.

„Savitarnos kasos prieš 10 metų taip pat buvo skeptiškai vertinamos dėl sukčiavimo ir kitų įvairių, kartais nepagrįstų priežasčių, o dabar matome didelį jų privalumą. Vienintelis minusas čia, kad negalima su šia „pardavėja“ pasikalbėti. Žinoma, prie kasos gali stovėti humanoidas, bet su juo nepabendrausi. Uždavus klausimą, jis tau atsakymą pateiks iš paieškos sistemos, bet ar pajusi bendravimo kibirkštį? Ne taip nebus“, – savo įžvalgomis dalijasi G. Dervinis.

Žmogų darbo rinkoje keičia robotas

Pandemijos laikotarpiu, kai viena iš pažeidžiamiausių grupių tampa gamybos darbuotojai, įmonėms, tenka ieškoti sprendimų, tenka apriboti veiklą, įgyvendinant karantino priemones pandemijai stabdyti.

Veiklos automatizavimas padeda lengviau valdyti riziką dėl darbo jėgos praradimo plintant virusui ir leidžia tęsti veiklą ar ją nesunkiai perorganizuoti, taip išvengiant darbų stabdymo bei darbuotojų atleidimo. Šiuo atveju daugelis smulkių neautomatizuotų ar mažai automatizuotų įmonių susiduria su dideliais sunkumais.

„Viskas priklauso nuo to, ką mes darome, jei orientuojamasi į masinę gamybą ar mes pasieksime efektyvumą – klausimas? Jeigu sprendžiami tam tikri mechaniniai sprendimai, lankstumas, funkcionalumas. Kartais žmogui lengviau padaryti veiksmą nei robotui, galbūt tam veiksmui atlikti reikėtų net kelių robotų”, – G. Dervinis.

Pasak G. Dervinio, siekiant robotizuoti gamybos procesą, tikriausiai, tektų perorganizuoti visą gamybą, kadangi vienas darbuotojas gali atlikti daug įvairiausių užduočių, ko negalime pasakyti apie robotą. Be abejo, galima daugumą darbuotojų pakeisti robotais, tačiau ne visus, nes atsiras poreikis robotų aptarnavimui, tam reikės samdyti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.

„Robotas optimizuos bet kokį veiksmą, bet negalės priimti kitų sprendimų. Menininko negali pakeisti robotas, tačiau gali jam padėti? Ar robotika palengvina skulptoriaus darbą? Garsiausi skulptoriai kurti pradėdavo nuo akmens luito paruošimo, o dabartinis menininkas darbą pradeda sukurdamas eskizą „AutoCAD‘o programoje“. Visą akmens luito paruošimo etapą atlieka automatizuotos staklės“,– apie šiuolaikišką žmogaus darbo palengvinimą pasakoja docentas.

Kuriame robotus artimus sau

Vis labiau pastebima tendencija, kad robotas kuriamas panašios išvaizdos į žmogų. G.Dervinio nuomone, tokiu būdu palengvinama jų integracija.

„Robotai kuriami artimi žmogui, lygiai taip pat, kaip ir dievas vaizduojamas žmogaus pavidale, nes sau artima išvaizda priimama kur kas lengviau“, – G. Dervinis.

Jo teigimu, kurdami robotus stengiamės integruoti tai, kas ateina iš gamtos, tai, kas remiantis evoliucija, yra pasitvirtinę. Nes dirbtinai sukurtas robotas – artimas mirimo fazei:, šiandien jis veikia, o rytoj jau neveiks.

„Jei bandoma įtraukti evoliuciją į jo veiksmus bei mąstymą – jis turi galimybę išgyventi. Be žmogaus gebėjimo mąstyti bei fantazuoti, tikriausiai, šiai dienai vis dar gyventume akmens amžiuje ir apie galimybę keliauti bei tokį gyvenimą, koks yra dabar, net nesusimąstytumėme. Lygiai taip pat ir dirbtinis intelektas, kuris nuolat tobulėja yra žmogaus fantazijos ir intelekto vaisius, kuris veda mus į dar didesnę pažangą“, – pabrėžia mokslininkas.

KTU EEF dėstytojo Arūno Lipnicko teigimu, šiuo metu dirbtinis intelektas vystosi kopijavimo būdu – kopijuojant ekspertų žinias.

„Pavyzdžiui, medikų žinių kopijavimas, interpretuojant radiologines nuotraukas: ne kiekvienas miestelis gali turėti savo radiologą, kuris dirbtų 24 val., tad kuriamos tokios sistemos, kad galima būtų įkelti nuotrauką , o pagal ekspertų žinias apmokytas dirbtinis intelektas darytų panašius sprendimus“, – sako jis.

A. Lipnicko teigimu, viskas lyg ir atrodytų gerai, bet čia atsiranda toks niuansas: kai yra 10 ekspertų, kurių tarpe yra vienas kitam prieštaraujančių, tokiu atveju yra pasirenkamas dažniausiai pasitaikęs gydytojų atsakymas.

Mokslininkas pastebi, kad visuomet išlieka tikimybė, kad robotas gali tapti pavojingas žmogui. Jei robotą užprogramuotume išvalyti žemę nuo šiukšlių, o robotas pamanys, kad žmogus yra šiukšlė, tuomet galima tikėtis blogiausio.

G. Dervinis sako, kad kiekvienas mūsų galime būti valdomas emocijomis, kylančiais poreikiais bei informacija.

„Siekiant apsisaugoti nuo manipuliacijos yra kuriama dirbtinio intelekto (DI) etika. Emocija nėra programuojama – šypsnis tai tik atvaizdas. DI yra kuriamas žmonių – kokias funkcijas įdiegsime, tokias pasekmes ir turėsime. Jei robotas nužudė žmogų, tai ne roboto, o žmogaus klaida, jo atlaidumas, nes įrankis negali žudyti. Mūsų natūrali savybė yra daryti klaidas, o tai žudo. Kiek mes padarysime dirbtiniame intelekte klaidų, tiek ir super intelektas tų klaidų atkartos“, – pabrėžia jis.

Mokslininko teigimu, rašytojas fantastas Aizekas Azimovas sukūrė robotų elgesio taisykles.

„Pirmoji taisyklė – robotas negali sužeisti žmogiškos būtybės veikimu ar neveikimu. Antroji – robotas turi paklusti žmogiškos būtybės įsakymams, išskyrus kai tie įsakymai prieštarauja pirmajai taisyklei. Trečioji taisyklė – robotas turi ginti savo egzistenciją, išskyrus kai tai prieštarauja pirmajai ir antrajai taisyklėms“, – taisykles įvardina docentas.

G. Dervinio teigimu, mes kuriame robotus, kurie negali pakenkti žmogui, bet taip pat kuriame karinius robotus, kurie savaime yra žudymo mašinos, štai čia žmogus peržengia savo intelektą, save vadindamas intelektualu. Mes galime palengvinti sau gyvenimą, tačiau neturime peržengti sau susikurtų taisyklių.

Pavojai užmiestyje

Anot vairavimo eksperto Artūro Pakėno, geras matomumas yra gyvybiškai svarbus siekiant važiuoti saugiai ir prognozuojamai. "Apie 80–90 proc. informacijos vairuodami mes gauname pasitelkę regėjimą. Todėl tamsiuoju paros metu mūsų galimybės vertinti situaciją sumažėja labai smarkiai: pastebėti kliūtį, nuspėti kito eismo dalyvio važiavimą tampa sudėtinga. Nesame nakties gyvūnai, todėl mums reikalingas apšvietimas: ar išorinis, ar skleidžiamas automobilio", – sako saugaus eismo specialistas.

Jo teigimu, geras automobilio kelio apšvietimas yra važiavimo tamsiuoju paros metu pagrindas. Ypač jo svarba išauga išvažiavus į užmiestį, kur kyla netikėtų pavojų. "Tamsoje labai padaugėja susidūrimų su gyvūnais dėl jų migracijos ir didesnio važiavimo greičio. Mes juos dažniausiai pamatome tik tuomet, kai išvengti susidūrimo yra labai sudėtinga", – sako A.Pakėnas.

Jis taip pat pastebi, kad žmonių savisaugos problema vis dar neišsprendžiama. "Dažnai einantiems užmiestyje pėstiesiems atrodo, kad jie turėtų būti matomi, bet be atšvaitų taip toli gražu nėra. Pėsčiąjį tuomet gali išgelbėti tik toli į priekį šviečiantys žibintai. Juk suvokiame, kad, važiuodami 90 km/val. greičiu su įjungtomis artimosiomis šviesomis, sustoti pamatę apšviestą kliūtį jau nebespėsime", – akcentuoja A.Pakėnas.

Specialisto teigimu, į pagalbą vairuotojui vis dažniau ateina technologijos. Šiuolaikinės transporto priemonės yra gana ištobulintos, o naujo automobilio ieškantys pirkėjai gali rinktis nuo pažangių apšvietimo technologijų ar avarinio stabdymo sistemų iki aukštesnės klasės automobiliuose diegiamų naktinio matymo sistemų. "Lietuvoje tamsusis paros metas yra ilgas, tad tiems, kurie daug važinėja užmiestyje, manyčiau, jeigu tik yra galimybė, tikrai verta investuoti į automobilį, turintį galingesnius žibintus. Be to, prisideda ir vairuotojus slegianti įtampa – žmogus pavargsta labiau, kai gerai nemato, jam reikia įsitempus žiūrėti. Tad visi kelionę gerinantys sprendimai yra tik skatintini, nes viena išvengta avarija atperka absoliučiai visas išlaidas", – įsitikinęs specialistas.

Tamsoje labai padaugėja susidūrimų su gyvūnais dėl jų migracijos ir didesnio važiavimo greičio.

Naujos technologijos

Apšvietimo technologijoms tobulėjant, šiuo metu automobiliuose dažniausias halogenines lempas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje pamažu išstumia efektyvesni šviesos išlydžio diodų (LED) žibintai. Specialistų teigimu, šiai technologijai savo galimybėmis kol kas alternatyvų nėra.

"Laserlight" sistema padvigubina tolimųjų šviesų srautą, todėl vairuotojas gali matyti dvigubai ilgesnį kelio ruožą. Ši technologija sukuria dešimt kartų ryškesnę ir intensyvesnę šviesą nei tradiciniai ksenono dujų ar LED žibintai, be to, naudoja maždaug trečdaliu mažiau energijos. Pavyzdžiui, BMW automobiliuose sumontuoti lazeriniai žibintai, priklausomai nuo modelio, gali apšviesti iki 600 m – tai gerokai daugiau nei bet kokios kitos technologijos lempos."

"Laserlight" sistemoje lazeriu sukurta šviesa skleidžiama per žibintuose sumontuotus veidrodžius, kur ji atspindima ir fokusuojama į lęšį. Šis lęšis užpildytas geltonu fosforu – medžiaga, kuri reaguoja į stiprią šviesą. Kai lazerio šviesa atsispindi lęšyje, ji sąveikauja su geltonuoju fosforu, kuris sukuria ryškią, labai intensyvią baltą šviesą. Galiausiai ši šviesa išsklaidoma siekiant sumažinti jos intensyvumą ir tada nukreipiama į kelią priešais automobilį.

Lazeriniai žibintai sukuria ir kitų pranašumų gamintojams. Kadangi yra gerokai kompaktiškesni, jie suteikia dizaineriams galimybę sumažinti žibintų korpuso dydį ir optimizuoti automobilio aerodinamines savybes.

Svarbu ir tai, kad lazeriniai žibintai integruojami su kitomis automobilio sistemomis ir gali dar labiau padidinti saugumą bei komfortą. Pavyzdžiui, jie gali būti susieti su navigacijos sistema ir iš anksto apšviesti posūkį, o kryptiniu taškiniu spinduliu išskirti už 300 m esantį gyvūną ar pėsčiąjį, kurį užfiksuoja infraraudonųjų spindulių kameros.

Pagalbininkai tamsoje

A.Pakėno teigimu, geri žibintai yra svarbiausia saugiai keliaujant tamsoje, tačiau šiuolaikiški automobiliai siūlo ir daugiau pagalbininkų. "Viena iš pagrindinių naujųjų technologijų yra naktinio matymo įranga, taip pat dauguma naujų automobilių jau turi kliūčių atpažinimo sistemas, kurios pradeda pačios stabdyti automobilį arba perspėja mus. Tai nebūtinai pigios priemonės, tačiau tikrai vertingos, nes gali padėti išvengti skaudžių įvykių", – sako A.Pakėnas.

Automobilių naktinio matymo sistemose paprastai naudojamas įvairių technologijų – infraraudonųjų spindulių kamerų, GPS, radarų – derinys, skirtas objektams aptikti ir juos identifikuoti.

Kai kurių markių automobiliuose naudojama naktinio matymo sistema apdoroja tolimąją infraraudonąją spinduliuotę ir didesnį dėmesį skiria pėstiesiems bei gyvūnams, esantiems iki 300 m atstumu. Vairuotojas ekrane gali matyti visus gyvus objektus, esančius netoli kelio. Išmanioji  sistema, atpažinusi gyvūną, nukreipia į jį dalį automobilio šviesų srauto, o vairuotoją perspėja atitinkamu signalu prietaisų skydelyje ir parengia automobilio stabdžius avariniam stabdymui. Taip vairuotojui maksimaliai padidėja galimybė išvengti susidūrimo.

Didžiulis krūvis

Greitoji medicinos pagalba šiais laikais sunkiai įsivaizduojama be modernių technologijų. Įvairi medicininė įranga, gydymo aparatai įrengiami automobiliuose, išmanieji kompiuteriai, skirtingos informacijos ir duomenų perdavimo priemonės itin palengvina pagalbos suteikimo procesą ir sudaro sąlygas efektyviau gydyti pacientus. Lietuvoje 2018 m. Bendrajame pagalbos centre buvo užregistruota ir atitinkamoms tarnyboms perduota daugiau nei 1 mln. pranešimų apie įvykius. Iš visų jų beveik 400 tūkst. buvo skirti greitajai medicinos pagalbai (GMP). Beje, į šį skaičių neįtraukti pranešimai, kai žmonės skambina ne bendruoju pagalbos numeriu 112, o trumpaisiais greitosios medicinos pagalbos numeriais.

GMP dispečeris privalo pagalbą siųsti iš karto arba ne vėliau kaip per 3 min. nuo iškvietimo užregistravimo. Vis dėlto ne visada spėjama atvykti laiku: kartais greitoji pagalba per ilgai užtrunka kelyje, o kartais, šalia nesant artimųjų, sveikatos problemų turintiems žmonėms pagalba iškviečiama per vėlai. Taip dažnai atsitinka ir staiga įvykus nelaimingiems atsitikimams. Tokiais kritiniais atvejais kuo toliau, tuo dažniau gelbsti mokslininkų kuriamos išmaniosios technologijos.

Sistemos kontrolė

Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai yra sukūrę sistemą, kuri fiksuoja žmogaus padėtį, kūno pozą, jo judėjimą patalpoje. Iš pradžių sukurta taikyti gydymo įstaigose, šiandien ši sistema jau pritaikoma ir namų aplinkai. Jeigu kažkas negerai, žmogus nugriūva ar atsitinka kokia kita nelaimė, sistema fiksuoja griūtį ir signalas automatiškai keliauja nurodytu adresatu – tai gali būti medicinos darbuotojas ar prižiūrintis asmuo.

Jeigu kažkas negerai, žmogus nugriūva ar atsitinka kokia kita nelaimė, sistema fiksuoja griūtį ir signalas automatiškai keliauja nurodytu adresatu – tai gali būti medicinos darbuotojas ar prižiūrintis asmuo.

Pasak vieno iš sistemos kūrėjų, KTU Informatikos fakulteto (IF) profesoriaus, Realaus laiko kompiuterių sistemų centro direktoriaus Egidijaus Kazanavičiaus, sukurta ir speciali platforma, į kurią galima įdiegti įvairias paslaugas ir funkcijas, taikomas ne tik žmogaus sveikatos stebėsenai. Ši technologija gali būti diegiama į bet kurią žmogaus valdomą priemonę – pavyzdžiui, motocikluose ar šiandien vis labiau populiarėjančiuose paspirtukuose.

"Žmonės važiuoja, griūva, susitraumuoja. Juk galima patirti ir rimtų galvos sužalojimų, nes paspirtukai gana greiti, – pastebi KTU IF profesorius. – Mūsų sistemą galima integruoti į bet kokį prietaisą. Tokiu būdu, aplinkui esant interneto tinklui, iš visų pultelių informaciją lengvai galima surinkti, o įvykus nelaimei – automatiškai iškviesti pagalbą."

E.Kazanavičius pasakoja ir apie išmanųjį laikrodį, kuriame įmontuoti reikiami davikliai – jie, esant sveikatos pablogėjimui, galėtų inicijuoti greitosios medicinos pagalbos iškvietimą.

Patobulinti "eCall"

Dar viena pagalbos iškvietimo sistema, veikianti naudojant šiuolaikines technologijas, yra "eCall" įranga su GPS funkcija, kuri pagal Europos Komisijos direktyvas turėtų būti montuojama visuose naujuose lengvuosiuose automobiliuose ir lengvosiose komercinėse transporto priemonėse, užregistruotose ES po 2018 m. kovo 31 d.

"Tokia daiktų interneto technologija, įvykus avarijai, automatiškai iškviečia pagalbą. Ji skirta paspartinti gelbėtojų atvykimą ir sumažinti mirtinų eismo įvykių. Tačiau Lietuva šioje srityje dar vėluoja", – pastebi E.Kazanavičius.

"eCall" veikimo principas: atsitikus nelaimei fiksuojamas avarinis atvejis – jei pagalbos nereikia, vairuotojas per tam tikrą laiką turi paspausti mygtuką įrenginyje, kuris išsiunčia signalą. Tačiau jei per nustatytą laiką tai nepadaroma, sistema lokalizuoja, kur įvyko nelaimė, ir pagal tai siunčiamos visos pagalbos tarnybos. Mokslininkas pasakoja, kad tokiu prietaisu ne tik nustatomos įvykusios automobilių avarijos ir savaime iškviečiama pagalba – ji gali būti naudinga ir sudarant įvykio schemą bei nustatant nelaimės priežastis.

"Turime sukūrę tokią technologiją, tačiau jai naudoti turėtų būti atitinkamai pakeisti įstatymai, pagal kuriuos visose transporto priemonėse būtų privalomi vaizdo fiksatoriai. Jie padėtų, įvykus avarijai, lengvai nustatyti dėl ko taip įvyko, kas yra kaltas, o automobiliai tarpusavyje "bendrautų", – pasakoja E.Kazanavičius.

Automobiliuose naudojant "eCall" sistemą būtų galima pagreitinti reagavimą į ekstremalias situacijas 40 proc. miestuose ir 50 proc. užmiestyje, taip sumažinant mirčių skaičių bent 4 proc., o sunkių sužeidimų – 6 proc.

„Ar teko klausytis paskaitų gurkšnojant kokteilį paplūdimyje? Jausmas tikrai geras“, – sako Kauno technologijos universiteto absolventas Andrius Astrakovas.

Jis pripažįsta, kad neturint bazinių informacinių technologijų (IT) žinių, jam nepavyko gauti norimos darbo pozicijos, todėl ieškojo būdų, kaip jų įgauti.

„Labai norėjau pakeisti savo pareigas darbe. Sužinojęs apie galimybę derinti darbą su studijomis, galimybę dalyvauti paskaitose būnant namie, studijuoti lanksčiu grafiku ir pasirinkti labiausiai reikalingus modulius, iškart ja susižavėjau. Pagrindinis mano lūkestis buvo įgauti IT žinių, ypač duomenų bazių srityje, per kiek įmanoma trumpesnį laiką“, – prisimena sėkmingai magistro studijas nuotoliniu būdu baigęs A. Astrakovas.

Istorija skaičiuoja beveik tris šimtmečius

Pasirodo, nuotolinio mokymosi istorija jau pakankamai ilga. Nuo jo atsiradimo ir per visą jo vystymosi eigą toks mokymasis, šiandien dar vadinamas elektroniniu ar internetiniu, išsiplėtė labai stipriai. Tai, kas prasidėjo 1728 m., kai Bostone, JAV Masačiusetso valstijoje buvo pasiūlytas pirmasis nuotolinio mokymosi kursas, išaugo į 165 mlrd. JAV dolerių rinką (2015 m. duomenimis). Prognozuojama, kad iki 2022 m. jos dydis sieks net 243,8 JAV dolerių.

Viena seniausių nuotolinio mokymosi formų, jau nuo 1840 m. žinoma Europoje – mokymosi kursas susirašinėjant, įsteigtas Didžiojoje Britanijoje. Lietuvoje tokio mokymosi pavyzdys yra fizikos mokykla „Fotonas“, įkurta 1972 m., kurioje mokymas taip pat vyksta korespondenciniu būdu.

Praėjusiame šimtmetyje nuotolinis mokymasis taip pat vyko per radiją, kiek vėliau ir per televiziją. 1969 m. atsiradus internetui, nuotolinis mokymasis pamažu pradėjo vystytis ir į kitas formas: universitetai iš pradžių pradėjo siūlyti internetinius kursus studentams, norintiems studijuoti per atstumą, vėliau kuriamos laipsnį suteikiančios ištisos studijų programos.

Šiais laikais nuotolinis mokymas paprastai suprantamas kaip mokymasis per internetą ar panaudojant vietinius kompiuterinius tinklus. 2003 m. daugiau nei trys ketvirtadaliai visų aukštojo mokslo įstaigų siūlė įvairius internetinius kursus, o 2014 m. net 98 proc. valstybinių aukštųjų mokyklų pasaulyje sudarė sąlygas studijuoti per atstumą. Statistika rodo, kad 2016 m. galimybe mokytis nuotoliniu būdu naudojosi 5,8 mln. studentų. Šie skaičiai tik įrodo nuolatinį nuotolinio mokymosi populiarumo augimą.

„Nuotolinis mokymasis įgyja vis daugiau įtakos ir yra pripažįstamas kaip teisėtas ir kartu itin patogus būdas įgyti kokybišką išsilavinimą“, – teigia įmonės, kuriančios internetinius kursus direktorius Justin Ferriman.

Nuolatinio mokymosi svarba

Nuotolinės studijų programos nėra naujovė universitetinėse studijose, tačiau šis mokymosi būdas populiarėja. Vis daugiau aukštųjų mokyklų siūlo skirtingas nuotolinio mokymosi galimybes. Pvz., Oksfordo universiteto tęstinio mokymo departamentas (angl. Departament for Continuing Education) siūlo daugiau nei 90 internetinių ir nuotolinio mokymosi kursų įvairiuose studijų kryptyse, kai kurie jų suteikiantys ir universiteto kvalifikacinį laipsnį. Oksforfo universiteto studentai – iš daugiau nei 120 pasaulio šalių.

„Daug mūsų universiteto tarptautinių studentų mokosi internetinių kursų pagalba, kai kurie studentai renkasi bakalauro, magistro ar net daktaro laipsnį suteikiančias studijų programas, kurios specialiai rengiamos esantiems toli nuo Oksfordo universiteto“, – rašoma universiteto tinklapyje.

Be to, šiais laikais mažėjant studentų skaičiui, kai jauni žmonės skuba pradėti savo karjerą, nuotolinės studijų programos, skirtingi kursai yra puikus būdas pritraukti užimtus ar užsienio šalyse gyvenančius žmones.

„Studijos nuotoliniu būdu populiarėja. Matoma ir tai, kad studentams vis lengviau studijuoti nuotoliniu būdu, be to, jie patys vis dažniau ieško galimybių, t. y., studijų programų, kuriose galėtų studijuoti nuotoliniu būdu“, – sako Ramūnas Kubiliūnas.

Jis pastebi, kad dažnai po bakalauro studijų studentai jau būna sukaupę daug patirties darbe ar studijose, todėl mano, kad tęsti studijas netikslinga. Tačiau R. Kubiliūnas teigia, kad šiuolaikinėje rinkoje savo žinias ir įgūdžius tobulinti būtina nuolat.

„Ypač svarbu suprasti informacines technologijas, juk technologijos dabar yra visur“, – sako jis.

Pavyzdžiui, NMIT studijos organizuojamos taip, kad studentas galėtų pats pasirinkti, kaip studijuoti: nutolus ar atvykus, sinchroniškai (realiu laiku) ar asinchroniškai. Tai – vadinamosios multidimensinės studijos.

„Iš pradžių gana keista dalyvauti paskaitose esant bet kurioje vietoje, kur yra kompiuteris su internetu. Ir galima įžvelgti daugybę būdų, kaip „apeiti“ dalyvavimą paskaitose. Tačiau kaip galima nedalyvauti paskaitoje, jei sudarytos visos sąlygos: paskaitoje gali dalyvauti būdamas išvykęs į komandiruotę ar net poilsinėje kelionėje“, – pasakoja šios studijų programos absolventė Modesta Povilaitienė.

Tai nėra tiesiog savarankiškas mokymasis

Dauguma įsivaizduoja, kad studijos nuotoliniu būdu – tiesiog savarankiškas mokymasis namuose be tiesioginio bendravimo su dėstytojais ar kitais bendrakursiais, tačiau šiuolaikiniai mokymosi metodai leidžia pasijusti tikru studentu net ir studijuojant tokiu būdu.

„Studijų metu būdavome visiškai įtraukti į studijų procesą: tiesioginės paskaitos, konsultacijos, bendravimas, netgi tiesioginės diskusijos ir darbas grupėse. O jei dėl tam tikrų priežasčių nepavykdavo sudalyvauti, vaizdo įrašų pagalba viską galėdavome peržiūrėti vėliau“, – sako NMIT absolventė Aušra Urbaitytė.

Kaip privalumą ji įvardija ir tai, jog ir nedalyvavus paskaitose, vėliau peržiūrint vaizdo įrašą, vis tiek tekdavo įsitraukti į paskaitą: norint pažiūrėti visą vaizdo įrašą, reikėdavo atsakyti į paskaitos metu buvusios diskusijos klausimus. „Taip sudaromos sąlygos dalyvauti studijų procese visiems atskirtiems laike ir erdvėje“, – įsitikinusi A. Urbaitytė.

Pasak Vokietijoje IT mokytoju dirbančio Roberto Lendraičio argumentų, kodėl verta rinktis būtent tokias studijas yra daug: studentas nepririšamas prie rutinos tarp universiteto sienų, gali mokymosi procesą adaptuoti sau, tačiau nesijausti vienišas ir paliktas žinių „platybėse“ dėka dėstytojų kompetencijos ir šiuolaikinių mokymosi būdų.

Be to, studentai vieningai sutinka, kad šiuolaikinio nuotolinio mokymosi procesas – itin pažangus. Ir nors studijos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau atotrūkis tarp tradiciniu būdu – auditorijoje besimokančių studentų ir besimokančių nuotoliniu būdu – nedidelis.

Technologijos laukia pacientai

Naujoji „smegenų ir kompiuterio sąsajos“ technologija ateityje turėtų padėti tūkstančiams paralyžiuotų žmonių. Išgirdusi apie sistemą, ją išbandyti svajoja ir 64 metų amerikietė Dennis Degray, kuri prieš dešimt metų po patirtos apmaudžios traumos liko paralyžiuota.

„Lyjant lietui nusprendžiau išnešti šiukšles. Vienoje rankoje laikiau maišą kitoje – šiukšlių dėžę. Eidama per šlapią žolę paslydau ir nusileidau tiesiai ant galvos“, – pasakoja Dennis.

Neseniai mokslininkai patvirtino, kad keturi visiškai paralyžiuoti pacientai sugebėjo mintimis atsakyti į klausimus kompiuterio ekrane.

Griūdama Dennis pažeidė stuburą. Po patirtos traumos moteris buvo visiškai paralyžiuota. Nuo tos akimirkos ji nebegalėjo judinti nei rankų, nei kojų. Todėl Dennis ypač aktyviai domisi „smegenų ir kompiuterio sąsajos“ programomis. Amerikietė viliasi, kad ši technologija ateityje jai palengvins gyvenimą ir suteiks galimybę daug darbų atlikti pačiai.

Svarbus žingsnis

Panašu, kad D. Degray viltys yra realios. Neseniai mokslininkai patvirtino, kad keturi visiškai paralyžiuoti pacientai sugebėjo mintimis atsakyti į klausimus kompiuterio ekrane. Eksperimente dalyvavusiems nustatyta šoninė amiotrofinė sklerozė, dar kitaip vadinama Lu Gerigo liga, todėl nė vienas jų iki šiol neturėjo jokios galimybės komunikuoti.

Kiekvienam pacientui į smegenų dalį, kontroliuojančią judesius, buvo implantuotos viena ar dvi mažytės mikroschemos. Smegenų ląstelių siunčiami signalai buvo perduodami į kompiuterį, kuriame jie buvo iššifruoti į „pažymėkite“ ir „paspauskite“ komandas, leidusias judinti žymeklį ant ekrano klaviatūros. Du pacientai labai greitai perprato sistemą ir sugebėdavo per minutę parašyti nuo šešių iki aštuonių žodžių. Palyginimui – nuolatinis išmaniojo telefono naudotojas sugeba parašyti nuo dvylikos iki devyniolikos žodžių per minutę.

Implantuojamos mikroschemos, sudarytos iš elektrodų tinklo, yra išties mažos, jų dydis panašus į tabletę nuo galvos skausmo. Jos chirurginiu būdu buvo implantuotos į smegenų žievę maždaug milimetro gyliu. Taigi vos tik pacientas pagalvodavo apie rašymą, gautas signalas būdavo iš karto siunčiamas į kompiuterį, kuriame iki tol bendrauti nesugebėdavęs žmogus jau galėdavo rašyti žodžius.

Pacientai suprato, jog norint pajudinti žymeklį reikia susikurti kokį nors vaizdinį. Pavyzdžiui, vienas pacientas mintyse įsivaizduodavo, jog tekstą rašo spaudydamas klaviatūros mygtukus. 

Smegenų ir kompiuterio technologija kol kas yra naudojama tik laboratorijose, atliekant tyrimus su pacientais. Tačiau mokslininkai tikisi, kad jau per artimiausius kelerius metus ja galės pradėti naudotis kiekvienas nuo paralyžiaus kenčiantis žmogus. Jie mano, kad smegenų jungimas su kompiuteriu ateityje padės tokiems asmenims būti savarankiškiems ir nepriklausomiems nuo kitų pagalbos.

Technologija tobulės

Šiuo metu smegenis jungiant su kompiuteriu yra naudojami laidai, o tai yra labai nepatogu ir netgi pavojinga. Todėl mokslininkai siekia, kad ateityje ši technologija būtų belaidė. Žinoma, belaidžiam įrenginiui bus reikalingas maitinimo šaltinis, tad mokslininkai dabar bando jį sukurti.

Pavykus ištobulinti tokią bevielę technologiją, žmogus galėtų naudotis bet kuriuo kompiuteriu, prie jo prijungus imtuvą, kuris gaudytų paciento smegenyse įmontuotos mikroschemos signalą. Tokiu atveju paralyžiuotas žmogus galėtų pats individualiai valdyti kompiuterį, o ateityje galbūt net ir bet kokį kitą prietaisą.

Tarp kita ko

Dažniausios paralyžiaus priežastys JAV: insultas (33 proc.), stuburo smegenų pažeidimai, traumos (27 proc.), išsėtinė sklerozė (19 proc.)

Stuburo smegenų pažeidimai ir traumos per metus JAV sveikatos apsaugos sistemai kainuoja maždaug 40 milijardų dolerių.