Marijampolės teismui išnagrinėjus mažamečių tvirkinimo bylą, paaiškėjo, kad kaltinamasis serga paprastąja šizofrenija.

Pernai panašiu metu tarpusavyje nepažįstamos trys mergaitės ir jų šeimos išgyveno didžiulę dramą. Kelių dienų skirtumu visas mergaites, einančias po pamokų namo, užpuolė ir gąsdinančiomis glamonėmis apdovanojo nepažįstamas vyras.

Per ikiteisminį tyrimą duoti mergaičių parodymai buvo beveik identiški. Visos trys skirtingo amžiaus mažametės pasakojo ėjusios iš mokyklos namo. Įėjusias į laiptinę arba laiptinėje jas puolė vyras. Tvirtai apkabinęs iš nugaros per drabužius lietė krūtinę, jo ranka leidosi ir žemyn.

Mergaičių ginklu prieš užpuoliką tapo jų balsas – pagalbos šauksmas išgelbėjo mažametes, išsigandęs užpuolikas spruko. Visos mergaitės patvirtino, kad per užpuolimą buvo šviesu, visada iš mokyklos jos grįžta panašiu laiku.

Po šio incidento mergaičių artimieji pastebėjo pokyčių – jos tapo baikštesnės, jautresnės, po įvykio bijojo išeiti į lauką, nenorėjo vienos eiti į mokyklą, skundėsi galvos skausmais. Vienai teko kreiptis pagalbos į psichologus, kurie mergaitės būseną įvardijo kaip stresinę.

Teismo nutartyje išdėstytos aplinkybės ir faktai, ko gero, menkai atspindi vaikų išgyvenimus ir tai, kas liko jų širdyse po patirto užpuolimo. Lieka tik įsivaizduoti, koks po minėtų įvykių buvo mergaičių kelias namo kitomis dienomis, kai kiekvieną žingsnį lydi baikštus žvilgčiojimas per petį – ar niekas neseka iš paskos, kai priėjusios namų laiptinę turi sukaupti drąsą žengti vieton, kur jų laukė užpuolikas.

O ir kasdien po įvykio kamuojantys klausimai, kodėl taip nutiko, gal norėjo pagrobti ir išprievartauti, o gal dabar stebi ir ruošiasi kitam kartui ir jau nepabėgs joms surikus, savo planą įgyvendins iki galo.

Nusikaltimus dažniau padaro psichikos ir elgesio sutrikimų neturintys asmenys.

Ieškojo moterų

Nukentėjusioms ir jų šeimoms palengvėjo, kai policija pranešė, kad įtariamasis sulaikytas. Teisėsaugos laimėjimu paprastai laikoma, kai pasiseka surasti neteisėtą veiką įvykdžiusį asmenį. Tačiau šią istoriją vargu ar galima vadinti laimingai pasibaigusia.

Jau buvo žinoma, kad kažkas su kaltinamuoju yra ne taip. Vis dėlto teismą jis patikino, kad supranta, kodėl čia atvyko. Trumpa atmintimi kaltinamojo taip pat nebuvo galima apkaltinti. Jis prisiminė visus tris vizitus į Marijampolę. Prisiminė atvykęs autobusu. Prisiminė ir mergaites.

Pasakodamas epizodus su kiekviena iš nuskriaustųjų, neslėpė matęs, kad mergaitės jauno ir labai jauno amžiaus. Tik skirtingai, nei pasakojo mergaitės – kad vyras jas griebė, kaltinamasis aiškino palaukęs prie laiptinės arba laiptinėje mergaites apkabino, apglėbė ir uždėjo ranką ant krūtinės.

Teismui vyras aiškino esą tokiais veiksmai norėjo parodyti, kad ieško moterų bendravimui. Mergaičių elgesį vertino, kaip jų nenorą bendrauti, todėl esą tiesiog nuėjo.

Per sulaikymą vyras nesigynė domėjęsis nepilnametėmis. Paklaustas, kodėl lindo prie mergaitės, pasitikslino prie kurios, ir leido suprasti, kad per 50 metų jų buvo daug, aiškino, kad jam reikia vaikų, anūkų.

Tvirkinamieji veiksmai Baudžiamajame kodekse neapibrėžti, nenustatyta, kas sudaro jų turinį. Tai išaiškina teismų praktika. Pagal ją, tvirkinamieji veiksmai paprastai yra mažamečiui demonstruojamas lytinis organas, vaiko nurengimas, jo glostymas, vaiko lytinių organų lietimas, taip pat lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas mažamečio akivaizdoje.

Šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pasisakė, kad ištirti ir patikrinti faktiniai duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad kaltinamasis padarė uždraustus veiksmus, t. y. tvirkino jaunesnes nei šešiolikos metų mergaites.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Niekada nebuvo tirtas

Visos nukentėjusiosios pateikė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl teismas neturėjo pagrindo jomis netikėti. Mergaičių parodymus patvirtino ir kiti byloje buvę įrodymai.

Tačiau teismo medicinos ekspertizės išvada ir ekspertų paaiškinimai neleido bylos baigti baudžiamuoju nuosprendžiu – kaltinamasis iki padarytos nusikalstamos veikos ir jos padarymo metu sirgo psichikos liga – paprastąja šizofrenija.

Vadinasi, nei nusikalstamų veikų padarymo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis dėl psichikos sutrikimo nesuprato savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti. Šios aplinkybės buvo pagrindas pripažinti, kad baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką šis asmuo padarė būdamas nepakaltinamas, tokiu buvo ir bylos per bylos nagrinėjimą.

Ekspertų verdiktas – kaltinamasis pavojingas visuomenei. Teismo sprendimu kaltinamajam buvo skirtas stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Teisme išvadas palaikiusi ekspertė pabrėžė, kad kaltinamasis dėl jo ligos gydytojų detaliai neištirtas, nes niekada nesigydęs stacionare. Be to, kaltinamojo artimieji paaiškino, kad jis nesutiko gydytis, todėl tiksli ligos diagnozė niekada nebuvo nustatyta.

50-metį perkopusio kaltinamojo tėvai pasakojo, kad jis nuo mažens skyrėsi nuo kitų vaikų, turėjo sveikatos problemų, mokėsi labai gerai, ypač sekėsi matematika, tačiau nuo mažumės buvo „čiudnas“, niekur nepritapdavo. Tėvai vežė pas įvairius gydytojus. Kaltinamajam vaikystėje buvo diagnozuotas autizmas. Tačiau jokios kalbos apie šizofreniją nebuvo.

Svarstydamas apie sūnaus elgesį, tėvas pasidalijo mintimi, kad apkabinti kitą žmogų jį vaikystėje mokė močiutė, galimai sūnui ir išliko asociacija, kad norint bendrauti reikia apkabinti.

Vaistų negėrė

Negalima sakyti, kad vaikų tvirkinimu kaltinamas vyras visai nebendravo su gydytojais. Teisme kalbėta apie tai, kad jis lankosi pas psichologus, bendrauja su gydytojais, tačiau, ekspertų vertinimu, to nepakanka manyti, kad jis nėra pavojingas visuomenei.

Ekspertė taip pat atkreipė dėmesį, kad kaltinamasis gyvena vienas, todėl nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis reguliariai vartoja vaistus. Juolab kad jis pats užsiminė, jog yra nusiteikęs prieš vaistų vartojimą, aiškino negeriantis vaistų, nes juose yra alkoholio.

Taip pat neaišku, ar pakanka jo vizitų pas gydytojus ir psichologus. Kaltinamasis gyvena vienas, tad jis pats sprendžia, vykti pas gydytojus ar ne, todėl užtikrinti ambulatorinį kaltinamojo gydymą nėra jokių galimybių. Be to, ekspertė nurodė, kad jis gali būti pavojingas, nes galima ir šizofrenijos remisija.

50-mečio kaltinamojo tėvai negalėjo tiksliai pasakyti, kada sūnus paskutinį kartą lankėsi pas gydytojus. Tėvas sakė, kad kadaise norėjo parūpinti sūnui nedarbingumo pažymėjimą, tačiau jis negulė į ligoninę, todėl taip ir liko be jokių tyrimų ir jokia ligos diagnoze nebuvo nustatyta.

Ši byla toli gražu ne vienintelė, kai per teisminį nagrinėjimą pripažįstama, kad nusikaltimą padaręs asmuo nepakaltinamas dėl psichikos ligos. Neretai paaiškėja, kad teisiamasis sirgo, tačiau nesigydė, kaip ir šiuo atveju, o priversti gydytis prieš žmogaus valią negali niekas.

Klausimas: ar psichikos ligą turintis, tačiau nesigydantis asmuo turi nusikalsti, kad būtų gydomas? (Vytauto Petriko nuotr.)

Šalies įstatymai numato, kad visos gydymo paslaugos teikiamos asmens informuotu sutikimu. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, tik jei iš paciento elgesio ir kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.

Dėl priverstinės hospitalizacijos pratęsimo gydančioji įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuotas ir gydomas asmuo, turėtų kreiptis į teismą, kuris gydymą prireikus pratęstų.

Gydymas tik sutikus

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nurodė, kad, pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, dėl pilnamečio paciento psichikos būklės įvertinimo į sveikatos priežiūros įstaigos gydytoją psichiatrą gali kreiptis pats pacientas, gydytojas, greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas, policijos ir socialinių paslaugų įstaigos atstovas, teismas, taip pat paciento sutuoktinis, partneris, o kai jo nėra – vienas iš paciento tėvų ar įtėvių arba vienas iš paciento pilnamečių vaikų, arba vienas iš paciento pilnamečių brolių, seserų, arba vienas iš paciento pilnamečių vaikaičių, arba vienas iš paciento senelių.

„Priverstinis hospitalizavimas sudaro tik 4 proc. visų atvejų. Ne visais atvejais tai yra agresijos atvejai. Neretai tai yra savižudybės grėsmės atvejai, kai žmogus grasina susižaloti“, – sako SAM Psichikos sveikatos skyriaus patarėja Marija Oleškevičienė.

Kai dėl galimai segančio asmens kreipiasi kas nors iš artimųjų, tačiau grėsmės nei pacientui, nei aplinkiniams nėra, jis kviečiamas atvykti į psichikos sveikatos centrą būklei įvertinti. Tačiau tik jam sutikus gydytojas psichiatras atlieka jo psichikos būklės įvertinimą ir prireikus suteikia pagalbą.

„Pagal psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, tik jeigu iš paciento elgesio ar kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuojamas“, – civilinius pagrindus nurodė M. Oleškevičienė.

Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, skiriamos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) arba ambulatorinis priverčiamasis stebėjimas. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas.

Steigiamos komandos

Visuomenė raginama nestigmatizuoti psichikos ligonių, primenamos psichikos liga sergančių žmonių teisės. Tačiau kaip paaiškinti mažametėms, kodėl psichikos liga sergantis ir nesigydantis, nors galbūt turėtų, asmuo pažeidė jų teises? Kaip gydymas turi pasiekti žmogų, jei jis nesupranta, kad jam reikia gydytis? Ar psichikos ligą turintis, tačiau nesigydantis asmuo turi nusikalsti, kad būtų gydomas?

„Statistika rodo, kad nusikaltimus dažniau padaro psichikos ir elgesio sutrikimų neturintys asmenys: 2022 m. teismai už nusikaltimus nuteisė beveik 15 tūkst. asmenų, palyginti, tik 194 asmenis teismas 2022 m. siuntė į Rokiškio psichiatrijos ligoninę priverčiamam medicinos stebėjimui. Psichikos ir elgesio sutrikimas tik nedaugeliu atveju pasireiškia agresija ir polinkiu į nusikalstamas veikas“, – aiškino SAM Psichikos sveikatos skyriaus patarėja M. Oleškevičienė.

Anot patarėjos, požiūris, kad psichikos ir elgesio sutrikimų, tarp kurių yra ir nuotaikų, miego, valgymo, psichosomatiniai ir kt. sutrikimai, turintys asmenys visi turi būti gydomi, taip pat ir priverstinai, yra itin stigmatizuojantis ir rodantis žemą psichikos sveikatos raštingumą.

SAM duomenimis, asmenų, sergančių psichikos ir elgesio sutrikimais 2022 m. buvo beveik 341 tūkst., t. y. apie 12 proc. šalies gyventojų. Įvairias ambulatorines paslaugas gavo 397,7 tūkst. asmenų. Žinoma, tas pats asmuo galėjo gauti skirtingų tipų paslaugų tais pačiais metais arba skirtingose įstaigose, todėl gali dubliuotis. Stacionarinę pagalbą gavo apie 18 tūkst. asmenų.

„Šiuo metu Psichikos ir elgesio sutrikimų gydymo bendruomenėje steigiamos komandos, skirtos pacientams, kurie dėl sudėtingos savo sveikatos būklės dažnai pakartotinai grįžta į ligoninę, turi ilgametę neigiamą patirtį psichikos sveikatos priežiūros sistemoje, buvo priverstinai ar teismo sprendimu hospitalizuoti. Šie pacientai galės gauti ilgalaikę, tęstinę ir prireikus mobiliąją pagalbą, kuri bus orientuota paciento sveikimo ir atsigavimo tikslams siekti“, – ieškomus sprendimus, kaip padėti psichikos ligomis sergantiems asmenims, minėjo M. Oleškevičienė.

Tačiau kaip paaiškinti mažametėms, kodėl psichikos liga sergantis ir nesigydantis, nors galbūt turėtų, asmuo pažeidė jų teises.

Vengti diskriminacijos

SAM informavo, kad 2023 m. gruodžio mėnesį buvo patvirtintas paslaugų teikimo aprašas, šiuo metu rengiamas projektų finansavimo sąlygų aprašas, skirtas ES investicijų projektams inicijuoti. Iki 2027 m. siekiama įsteigti keturiolika komandų visose Lietuvos apskrityse.

Nuo 2024 m. pradžios devyniuose psichikos sveikatos centruose (PSC) bus išbandytos ir išplėtotos atvejo vadybininko paslaugos, skirtos daugiau specialistų dėmesio reikalaujantiems pacientams: sergantiems šizofrenija ir turintiems žemą funkcionavimo lygį ar žemą motyvaciją gydytis, patiriantiems savižudybės grėsmę, sergantiems sunkia depresijos forma, sergantiems vidutinio sunkumo depresijos forma arba organine depresija ir turintiems bet kokį kitą psichikos ir elgesio sutrikimą, pacientams, turintiems priklausomybę nuo alkoholio, gydomiems stacionare, siekiant užtikrinti, kad per 30 dienų po stacionarinio gydymo pacientas atvyks į PSC.

„Dauguma mūsų gyvenime patiriame psichikos sveikatos sunkumų – manoma, kad bent vienas iš dviejų žmonių per gyvenimą patiria sutrikimą, kurį galėtų diagnozuoti gydytojas psichiatras“, – pastebėjo M. Oleškevičienė.

Kiekvienas turime psichikos sveikatą ir patiriame jos natūralią dinamiką. Todėl svarbu ne tik kalbėti šia tema, bet ir tai daryti tinkamai, neskirstant žmonių pagal diagnozes ar negalią, kuriant priimančią ir psichikos sveikatai palankią kalbą, aplinką ir visuomenę, suprantant savo atsakomybes šiuose procesuose.

„Net jei žmogus, padaręs nusikaltimą, turi diagnozuotų psichikos sveikatos sutrikimų – tai dar nereiškia, kad pats nusikaltimas su tuo susijęs. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad išskirtinai retais atvejais nusikaltimus galima sieti su patiriamu psichikos sveikatos sutrikimu“, – aiškino SAM patarėja.

Ji pabrėžė, jog labai svarbu suprasti, kad nusikaltimo darymas nėra psichikos ligos išraiška, ir čia lygybes ženklo dėti negalima. Žmonės raginami gilinti žinias apie psichikos sveikatą, reaguoti žmogiškai, stengtis padėti ir vengti diskriminacijos – čia ypač svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo. Tik ar ši koncepcija priimtina psichikos liga sergančio vyro tvirkinimą patyrusių mergaičių šeimoms?

– Teigiate, kad tarp paauglių plinta nauja mada patiems sau diagnozuoti ligas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Įvardinčiau tai kaip savotišką maišto kultūrą, kuri buvo būdinga šio amžiaus tarpsnio vaikams visais laikais. Buvo gotai, pankai, hipiai ir t. t. Tai yra tokia raidos stadija, kai aš jau – nebe vaikas, bet dar ir – ne suaugęs. Tik bandau dar pritapti prie to naujo socialinio „rūbo“. Ir dažnai jis daugeliui būna kažkoks nepatogus, per sunkus. Galbūt slegia per aukšta atsakomybės kartelė. Turbūt yra lengviau tiesiog susirasti kažkokią alternatyvą. Susiradus kažkokį vaidmenį, jaunuolis tarsi apsidraudžia, kad jam nereikėtų atlikti privalomų pareigų. Tarkim, ako, serga depresija ar dar kažkuo. Būtų vienas iš paprasčiausių paaiškinimų, kad tai yra tiesiog raida.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl nuo išvaizdos, įvaizdžio pokyčių pereita prie kūno būsenos, nes dabar jaunimas kaip sakote, linkęs sau susigalvoti būtų ir nebūtų ligų?

– Sakyčiau, kinta ne koncepcijos, o jos formos. Taip veikia mada, kuri sukasi kaip užburtas ratas. Turbūt yra lengviau pasakyti, kad aš, tarkim, sergu šizofrenija nei įsiverti šimtą auskarų ar prisidaryti kažkokių tatuiruočių ant kūno. Manau, gal ir nuomonių formuotojai prie to prisideda viešai pareikšdami, kad aš turiu tam tikrą ligą. Sukūręs tokį ypatumą sulaukia ir daugiau dėmesio. O vaikai, žinoma, nesąmoningai tai kopijuoja. Autoriteto galia yra labai įtaigi, ji stipriai veikia tokio amžiaus jaunuolius. Juolab kad mes daug ką priimame nekritiškai, ypač paaugliai.

– Jūs paminėjote, kad tai propaguoja ir dalis visuomenės, ypač tie žmonės, kurie yra dėmesio centre. Bet galima įžvelgti ir pliusų: paauglių kalbos apie tokius sutrikimus paskatino visuomenę garsiai apie tai kalbėti. Jau nebėra gėda pripažinti turint psichikos sutrikimų, kai anksčiau ši tema buvo tabu.

– Taip. Viena iš teigiamų pusių ta, kad vyksta tam tikras destigmatizavimas tų lipinamų „etikečių“. Atsiranda neuroįvairovė, kad yra žmonių su skirtinga psichikos struktūra. Teigiama pusė ta, kad tai paaugliai priima draugiškai, palaiko panašius žmones. Tačiau, kaip minėjau, nėra to kritinio aspekto. Tai – daugiau emocijos, kurios paauglystėje gerokai stipresnės ir vėliau atvėsta. Pasaulį jie mato ir rožinėmis spalvomis, ir kartu negatyviomis, tamsiomis spalvomis.

– Iš kur kyla toks susigalvojimas, kad serga šizofrenija ar depresija? 

– Man tai byloja apie vieną paprastą dalyką – meilės trūkumą. Jaunas žmogus nesijaučia gerai savo kailyje ir tinkamai priimtas. Manau, vienas iš atsakymų galėtų būti, kad tokiu būdu norima atkreipti į save dėmesį, kad jį pastebėtų. Tokiu būdu tikimasi sulaukti rūpesčio, meilės, šilumos, atlaidesnio bendravimo. Suteikus iš tiesų tos žmogiškos šilumos, paaugliui gal dingtų noras ieškoti ir tų diagnozių.

– Jeigu vaikas nesulaukia to norimo dėmesio, meilės, kokia žala padaroma paauglio raidai?

– Visą žalos spektrą sunku numatyti, bet, be abejo, toks išmoktas asmenybės „aukos“ elgesys, kad galiu kažko nevalgyti, kas reikalinga, arba kažko nedaryti, skatina ne norą kovoti už save, o, priešingai, – norą pasiduoti. Tai nėra gerai, bet sunku pasakyti, kaip tai paveiks ateityje. Manau, daugiau turės neigiamos įtakos.

– Kokių patarimų duotumėte paauglius auginantiems tėvams? Kaip jiems atskirti, kada vaikas tikrai turi tam tikrų sutrikimų, o kada tik apsimetinėja?

– Reikėtų paminėti, kad daugelis psichinių sutrikimų yra nulemti mūsų kultūros, mūsų aplinkos. Pavyzdžiui, tam tikri valgymo sutrikimai būdingi tik krikščionių civilizacijoje. Japonai, indai to neturi. Nežinau, galbūt čia – naujas reiškinys. Siūlyčiau tėvams priimti tai galbūt kaip tikimybę, nesiginčyti ir nuvesti vaiką pas specialistą, kad įsitikintų, ar tai  tariama diagnozė, ar ne.

Gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė teigia, kad sergančiųjų šizofrenija išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams. "Dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze", – sako gydytoja.

– Kiek šiuolaikinė medicina gali padėti sergantiesiems šizofrenija? Ar šią ligą galima visiškai kontroliuoti vaistais?

– Šiuolaikinė medicina daug gali padėti asmenims, kuriems yra diagnozuota šizofrenija. Paprastai, kai kalbame apie psichikos sutrikimus, mes kalbame apie biopsichosocialinį modelį, t.y. ligos atsiradime svarbūs biologiniai, socialiniai ir psichologiniai faktoriai. Visi šie faktoriai yra svarbūs ir sveikime. Taigi, vaistai veikia biologinę dalį. Vaistų šiuo metu turime nemažai, dauguma jų modernūs, beveik nesukeliantys nepageidaujamų poveikių, kuriuos kai kuriems žmonėms sukeldavo ankstesni vaistai. Yra ir ilgesnio veikimo vaistų, injekuojamų kartą per mėnesį ar net kas tris mėnesius; tai žymiai palengvina sergančių asmenų gyvenimą, nes visą likusį laiką apie vaistus galvoti nereikia. Tačiau norisi akcentuoti, kad psichologiniai ir socialiniai faktoriai taip pat svarbūs: santykiai, užimtumas, prasmės gyvenime buvimas, reikalingumas kitiems, jautimasis bendruomenės nariu. Psichologinė ir psichoterapinė pagalba yra prieinama asmenims, sergantiems šizofrenija, kaip ir visiems kitiems asmenims, sergantiems psichikos ligomis, nors dėl būsenos sudėtingumo kai kurie psichoterapijos ar psichologinės pagalbos paslaugas teikiantys specialistai tokių pacientų vengia. Tačiau visada galima rasti specialistą, kuris padės. Taigi, apibendrinant, reikalinga biopsichosocialinė pagalba.

Psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug.

– Kokie turėtų ar galėtų būti aplinkinių santykiai su sergančiuoju šizofrenija?

– Bendraukite priimdami žmogų ir elgdamiesi su juo kaip su sau lygiu. Nereikia kalbėti su sergančiu žmogumi, kaip su vaiku (jis ne vaikas!) ar suvokti negalinčiu asmeniu (dažniausiai jis viską suvokia puikiai). Nereikia perdėtai rūpintis, dažnai pažeidžiant ribas. Nereikia kalbėti piktai, iššaukiančiai, agresyviai. Bendravimas turi būti pagarbus ir atsižvelgiant į žmogaus norus, poreikius, lūkesčius. Jei žmogaus elgesys rodo, kad jam ar jai reikia pagalbos, drąsiai kalbėkite apie tai, išreikškite savo susirūpinimą. Niekas taip neerzina, kaip kvailas apgaudinėjimas ir apsimestinė užuojauta.

– Kokių būklių metu reikėtų vengti sergančiojo šizofrenija?

– Psichomotorinio sujaudinimo (dėl protinės įtampos, nerimo atsiradę betiksliai judesiai, blaškymasis – red. past.) metu reikėtų būti atsargesniam. Santūriai ir pagarbiai bandyti žmogų nuraminti, tačiau stengtis neatsukti jam nugaros, neužstoti durų, o ir pačiam apskaičiuoti saugaus atsitraukimo variantus. Tokiu atveju verta galvoti apie pagalbos iškvietimą. Jei asmuo elgiasi agresyviai, įspėkite aplinkinius, saugokite save ir, neabejotinai, iškvieskite pagalbą. Taigi, saugotis reikia elgesio, o ne pačios ligos, nes paciento išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams.

– Pacientai, sergantys paranoidine šizofrenija, pasakoja apie klausos ir regos haliucinacijas. Žinomi atvejai, kai haliucinacijų metu girdimi balsai liepė sergančiajam žudyti. Kaip aplinkiniams atpažinti tokias būkles ir kaip tuo metu elgtis?

– Taip vadinamos imperatyvinės haliucinacijos, juo labiau liepiančios agresyviai elgtis su kitais, nėra tokios dažnos. Be to, joms retai paklūstama. Aišku, pavienių atvejų pasitaiko, o dėl tos priežasties, kad tai labai išviešinama, akcentuojama, tuo bauginama visuomenė, susidaro įspūdis, tarsi jų būtų daug. Tačiau absoliučiai dominuojanti nusikaltimus įvykdžiusių asmenų dalis neserga jokia psichikos liga, jau nekalbant apie šizofreniją. Taigi, nusikaltimai – psichiškai sveikų žmonių veikla. O atpažinti potencialiai pavojingą būseną galima iš elgesio (kai žmogus yra įpykęs, kai grasinama žodžiu ar iš asmens veiksmų galima įtarti, kad jis turi negeranoriškų ketinimų – eina link jūsų sugniaužęs kumščius, grūmoja ir pan.). T.y. reikėtų saugotis ne diagnozės, o pavojų keliančio elgesio.

Ramunė Mazaliauskienė.

– Vadinasi, dėl tokių būklių grėsmės vengti visų sergančiųjų šizofrenija būtų netikslinga?

– Visų pirma, visų sergančiųjų šizofrenija jūs neatpažinsite. Yra daugybė žmonių, kurie serga šia liga, tačiau vadinamosios remisijos metu simptomų beveik nestebime. Bent jau jų nepastebės neprofesionalas. Taigi, tai įprastiniai žmonės. Būsenos, kai asmuo staiga tampa pavojingas aplinkiniams, taip pat nebūdingos šizofrenijai, sakyčiau, dažniau jos vystosi esant sąmonės sutrikimo būsenoms, tokioms kaip delyras piktnaudžiavimo alkoholiu metu ar prieblandinė sąmonės būsena sergant epilepsija ar po galvos traumų. Taigi, reikėtų vengti ne diagnozės, o elgesio, nes, kai į mus gatvėje bėga kirviu mojuojantis žmogus, mes negalvojame apie diagnozes. Beje, didesnė tikimybė, kad tas žmogus bus psichiškai sveikas, nes būtent psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug. Taigi, atsakymas: dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze.

– Kaip aplinkiniai gali padėti sergančiajam šizofrenija?

– Jau minėjau, kaip reikėtų bendrauti – asmeniniu lygmeniu – su asmeniu, sergančiu šizofrenija. Tai ta pagalba, kuri prieinama kiekvienam. Valstybės lygmeniu reikia tinkamų teisinių aktų, kurie reglamentuotų reikiamos pagalbos prieinamumą, kai tos pagalbos reikia. Bendruomenės lygmeniu – įtraukti žmogų į bendruomenės gyvenimą jam priimtinu būdu.

Nesuprato, kas darosi

"Tikiuosi, tai padės kitiems, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, jų šeimoms ir jų draugams", – pradėdamas pasakoti savo istoriją užsimena 39-erių Ramūnas.

Lietuvos plaukimo meistras į JAV išvyko būdamas 22-ejų, gavęs stipendiją studijuoti Šv.Petro koledže Naujajame Džersyje. "Šiame koledže buvau plaukimo komandos narys ir laimėjau ne vieną apdovanojimą. Baigiau bakalaurą, sukūriau šeimą, dirbau draudimo bendrovėse klientų asistentu ir man gana neblogai sekėsi. Pareigos buvo aukštinamos", – sėkmingą gyvenimo JAV etapą prisimena pašnekovas.

"Viskas prasidėjo prieš penkerius metus – man ėmė svaigti galva, – sunerimti privertusį simptomą įvardija Ramūnas. – Vėliau prisidėjo stiprios garso haliucinacijos, psichozės (būsenos, kai asmuo iškreiptai suvokia, praranda racionalų ryšį su realybe, – red. past.)."

Tuo metu vyras nesuprato, kas vyksta, – kad tai, ką jis girdi, yra haliucinacijos, suvokė tik daug vėliau, sugrįžęs į Lietuvą ir kreipęsis pagalbos į medikus.

"Girdėjau balsus, komentarus. Būdavo – kažką pagalvoji, o kitas balsas, tarsi kitas žmogus, tai pakomentuoja. Maniau, kažkas iš šalies taip daro, greičiausiai teisėsauga, pasitelkdama naująsias technologijas, skleidžia tuos garsus, leidžia garso ar net vaizdo įrašus", – Ramūnas prisipažino labai ilgai nesupratęs, kad tai yra liga, todėl ir minčių kreiptis pagalbos į medikus jam nekilo.

Be vaistų, sergant šizofrenija, funkcionuoti kaip žmogui, galima sakyti, neįmanoma.

Manė, kad jį seka

Prasidėjus garso haliucinacijoms, psichozėms, jaunas vyras buvo atleistas iš darbo, sugriuvo ir šeimos gyvenimas – jis išsiskyrė su žmona. "Užėjus psichozėms, elgdavausi neadekvačiai. Kartais tai atsitikdavo sėdint prie vairo. Viena iš situacijų – galvojau, kad paskui mane važiuojantis automobilis mane seka. Sustojau, neleidau jam pravažiuoti – policija skyrė baudą. Trijose skirtingose situacijose policija man skyrė aštuonias baudas. Vis dėlto teisme policijos pareigūnai nepasirodė, todėl teisėjas anuliavo visus tuos baudos kvitus", – užsiminė pašnekovas.

Blogėjant situacijai, prieš penkerius metus Ramūnas sugrįžo gyventi į Lietuvą. Vis dėlto ir čia į gydytojus jis kreipėsi ne iš karto – apie girdimus garsus ir toliau niekam nepasakojo.

Tačiau 2018-ieji vilniečiui tapo lūžio metais. "Tais metais vienos psichozės metu išdaužiau ir sulaužiau mamos ir jos draugo daiktus. Mama iškvietė policiją", – prisimena pašnekovas.

Suimant vyras priešinosi, pasak jo, policijos pareigūnai panaudojo nepagrįstai daug tramdomųjų priemonių ir fizinės jėgos – vyrui lūžo  koja. "Po to įvykio susipykau su mama ir išvažiavau gyventi pas tėvą. Tačiau po kelių mėnesių dėl neprognozuojamo elgesio tapau nepageidaujamas ir ten. Išsinuomojau butą, bet vienos psichozės metu susipykau su buto nuomotoja – vėl teko išsikraustyti", – kelią iki ligoninės prisimena Ramūnas.

Ramūnas Radzevičius. 

Vaistais ligą suvaldė

Neturėdamas kur dėtis, Ramūnas sutiko su artimųjų reikalavimu gulti gydytis į ligoninės psichiatrijos skyrių. "Ligoninėje praleidau pusantro mėnesio. Tik tada prisipažinau, kad man būna garso haliucinacijos. Gydytojai diagnozavo paranoidinę šizofreniją. Nuo to laiko periodiškai lankausi pas psichiatrą, geriu išrašytus vaistus. Mano gyvenimas pasikeitė – tapo ramesnis. Susitaikiau su mama – pas ją ir gyvenu", – pasakoja vyras.

Jis palygina: kol negėrė vaistų, buvo sunku susikaupti, užsiimti protine veikla. Dabar, pasak Ramūno, haliucinacijos nuslopintos, jos tapo daug tylesnės. Vilnietis nusprendė mokytis – pernai įstojo į Vilniaus universitetą, čia valstybės finansuojamoje vietoje magistrantūros programoje studijuoja anglų kalbą. "Suvaldyta liga studijuoti netrukdo. Tiesa, gyvenimo kokybė truputį blogesnė nei iki ligos, bet gyventi, mokytis, dirbti galima. Žinoma, reikia saugoti save, nepervargti, kad liga vėl nepaūmėtų. Tačiau geriant vaistus galima gyventi gana kokybišką gyvenimą", – įsitikinęs pašnekovas.

Ramūnas jaučiasi dėkingas savo šeimai už supratingumą, gydytojams – už tai, kad jie padeda suvaldyti ligą. Neignoruoti medikų vilnietis ragina ir kitus psichikos ligonius. "Visų pirma, reikia kreiptis į gydytojus. Tada – vartoti paskirtus vaistus, ir liga bus suvaldyta. Be vaistų, sergant šizofrenija, funkcionuoti kaip žmogui, galima sakyti, neįmanoma. O žmonių, sergančių šia liga, artimiesiems ir kitiems aplinkiniams noriu pasakyti – nereikia mūsų bijoti, vengti. Reikia tik padėti", – į kiekvieną iš mūsų kreipiasi Ramūnas.

Iš tikrųjų, tą sąrašą būtų galima plėsti ir plėsti. Nuo juoko mirė ir aristokratai, ir varguoliai, ir profesoriai, ir niekam nežinomi darbininkai. 1989 metais danų audiologas Ole Bentzenas, kuris, kaip buvo manoma, buvo puikios sveikatos, taip juokėsi iš vienos filmo scenos, kad mirė patyręs širdies smūgį. Skaičiuojama, kad jo širdies ritmas juoko priepuolio metu pakilo iki 250-500 dūžių per minutę.

Mirtis nuo juoko yra labai retas reiškinys, tačiau tai nėra tik išsigalvojimai ir mitai. Juokas pasireiškia nereguliariu kvėpavimu, pakilusiu širdies ritmu ir kraujospūdžiu. Tiesą sakant, yra žinoma, kad labai retais atvejais žmonės nualpsta tiesiog besijuokdami. Arba praranda sąmonę nuo nuovargio, patiriamo juoko metu sutraukiant raumenis. Juk ir jūs tikriausiai esate juokęsi iki skausmo.

Mokslas yra bandęs tirti nuo juoko įvykusias mirtis, tačiau jos yra tokios retos, kad realių atradimų pasiekti nepavyko. Alpimas nuo juoko yra kiek dažnesnis –juoko sukelta sinkopė yra aprašyta ir mokslinėje literatūroje. Ją sukelia staigus kraujospūdžio kritimas po ilgesnio juoko priepuolio. Tai gali būti šioks toks savisaugos mechanizmas – organizmas, pajutęs, kad širdis yra labai apkrauta, gali tiesiog persikrauti, kad juoko priepuolis nutrūktų. Juoko sukelta sinkopė kartais baigiasi traumomis ar net mirtimi.

Sveikas žmogus nuo juoko mirti neturėtų. Manoma, kad daugelį istorinių mirčių, kurias sukėlė juokas, iš tikrųjų sukėlė insultas ar infarktas. Susilpnėjusios kraujagyslės, trombai, anksčiau patirtos traumos tikriausiai buvo tikrosios mirties priežastys. Kitaip tariant, jei nesijuokdami, tie žmonės tikriausiai būtų mirę lipdami laiptais ar bėgiodami.

Dar retesniais atvejais žmonės ima ir uždūsta tiesiog dėl to, kad negali nustuoti juoktis. Ir jūs esate pastebėję, kad juokdamiesi kvėpuojate labai nereguliariai ir po minutės ima trūkti oro. Kai kurie žmonės, turintys įvairių sutrikimų (tarp kurių – sunkios šizofrenijos formos, manijos sindromas ir pan.) kartais negali nustoti juoktis ir netgi praranda sąmonę. Kai kurie ima rimtai dusti.

Taigi, mirtis nuo juoko yra įmanoma – tokių atvejų jau yra buvę. Tačiau tai yra labai retas reiškinys, kuris dažniausiai įvyksta dėl jau egzistuojančių sveikatos problemų.

Diagnozė – šizofrenija

Sovietų Sąjungoje sisteminis psichiatrijos taikymas nuo visuomenės izoliuojant disidentus pradėtas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ne vienam disidentui Lietuvoje taip pat teko iškęsti prievartinį gydymą psichiatrijos ligoninėje, o jų antivalstybinė veikla būdavo įvardijama kaip psichinė liga. Šizofrenija – tokia diagnozė buvo konstatuota Romui Kalantai ir daugeliui kitų disidentų.

"Sovietmečio išradimas buvo lėtai progresuojanti šizofrenija, o dabar naudojamas modernesnis žodynas – diagnozuojamas asmenybės sutrikimas. Tačiau tiek sovietmečiu, tiek dabar simptomai yra tie patys: antivalstybinės mintys, užsispyrimas, reformų idėjos", – sakė sovietologas, organizacijos "Globali iniciatyva psichiatrijoje" vadovas, žmogaus teisių aktyvistas Robertas van Vorenas.

Anot VDU A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovo, psichiatrijos naudojimas politikos tikslais buvo labai populiari praktika Sovietų Sąjungoje. Vienas iš trijų politinių kalinių buvo ne vienus metus laikomas psichiatrijos ligoninėse ir kankinant psichotropiniais vaistais. Tik nedaugelis psichiatrų išdrįso pasipriešinti ir sumokėjo už tai labai didelę kainą. Politinių kalinių kankinimui pirmasis nepritaręs ukrainiečių psichiatras Semionas Gluzmanas praleido 7 metus lageryje.

Piktnaudžiavimas plinta

"Žlugus Sovietų Sąjungai, manėme, kad politinis piktnaudžiavimas psichiatrija baigėsi ir vylėmės, kad jis niekada negrįš. Deja, vylėmės veltui. Nors kol kas kalbame tik apie nerimą keliančius atskirus atvejus, tačiau yra rimta grėsmė, kad piktnaudžiavimas vėl taps sistemingas – turint omenyje V.Putino režimo represinę prigimtį. Gyvybiškai svarbu, kad šalių vyriausybės ir tarptautinės psichiatrų asociacijos prabiltų ir imtų spausti valdžias, atsakingas už šį gydytojo profesijos iškreipimą, ir pareikalautų nutraukti šią praktiką", – sakė R.van Vorenas.

Nors labai sunku nustatyti visus piktnaudžiavimo psichiatrija atvejus, žmogaus teisių organizacijų duomenimis 2012–2017 m. buvo iškelta apie 40 baudžiamųjų bylų politinius kalinius nuteisiant gydyti psichiatrijos ligoninėse, 36 iš jų – Rusijoje, kiti atvejai užfiksuoti aneksuotame Kryme, Kazachstane ir Uzbekistane. "Kas naujo, kad piktnaudžiavimu psichiatrija pradėjo skųstis ir kaliniai – jie baudžiami neuroleptikų injekcijomis. Taigi procesas sparčiai plečiasi", – pastebėjo R.van Vorenas.

Psichiatrija naudojama ne tik kaip priemonė nubausti politinius oponentus ir žmogaus teisių aktyvistus, bet ir eliminuoti juos iš visuomenės diskredituojant jų idėjas bei poelgius. Kaltinamojo pripažinimas psichiniu ligoniu taip pat palengvina teisminį procesą, nes paprastai jo įkalinimui trūksta pakankamai įrodymų.

Susidorojimas su totoriais

Piktnaudžiavimas psichiatrija ypač suaktyvėjo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą. Okupacinė valdžia staigiai susidorojo su pagrindiniais Krymo totorių lyderiais ir aktyvistais. Iš viso buvo suimti 43 totorių aktyvistai, 18 iš jų pripažinti dingusiais, o 6 – nužudyti. Dalis iš jų buvo priverstinai uždaryti į psichiatrijos ligonines, kuriose patyrė žiaurius kankinimus.

Vykdydami tęstinį bendradarbiavimą dėl žmogaus teisių skatinimo ir gynimo Eurazijos regione VDU A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija Kaune surengė konferenciją "Sovietinės psichiatrijos palikimas", kurioje apie savo skaudžią patirtį psichiatrijos klinikoje papasakojo vienas iš Krymo totorių aktyvistų, buvęs Bachčysarajaus (istorinės Krymo totorių sostinės) administracijos vadovas Ilmi Umerovas.

"Pastaruoju metu daug keliauju po visą pasaulį, pasakodamas apie Ukrainos ir Krymo totorių tautos problemas. Tačiau kaip prievartinės psichiatrijos auka man tenka kalbėti pirmą kartą. Psichiatrijos ligoninėje praleidau 21 dieną, o tai galima pavadinti tiesiog vienu ilgu tardymu", – pasakojo I.Umerovas, kuris, dėl žmogaus teisių organizacijų ir nepriklausomos žiniasklaidos spaudimo, po ilgų kankinimų buvo pripažintas psichiškai sveikas.

Kaltina ekstremizmu

Baudžiamoji byla I.Umerovui buvo iškelta 2016 m. pavasarį dėl esą vieno jo pasisakymo žiniasklaidoje. Tačiau niekas neabejojo, kad aktyvisto sulaikymas buvo politinis žingsnis, kurį tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija "Amnesty International" įvardijo kaip "politinės veiklos represiją". Po I.Umerovo į psichiatrijos ligoninę per vienus metus buvo uždaryta dar 12 Krymo totorių aktyvistų. Visi jie buvo sulaikyti kaip teroristai, kuriems teismas įpareigojo atlikti priverstinę psichiatrinę ekspertizę.

Aktyvistus gynęs žmogaus teisių advokatas Emilis Kurbedinovas paskelbė, kad politiniai kaliniai psichiatrijos ligoninėje laikomi žeminančiomis, pagrindinių žmogaus poreikių netenkinančiomis sąlygomis, tokiomis kaip suvaržytas patekimas į tualetą. Vieni jų laikomi visiškai izoliuoti, kiti vienoje patalpoje su sunkiais psichiniais ligoniais.

Aktyvistai yra tardomi apie jų tariamą įsitraukimą į ekstremistinį judėjimą ir požiūrį į valdžią. Jie taip pat neturi teisės akis į akį susitikti su šeimos nariais ar advokatu. Žiaurius žmogaus teisių pažeidimus Krymo psichiatrijos ligoninėje atskleidęs E.Kurbedinovas 2017 m. pats sulaukė savo ginamųjų lemties – teisininkas buvo suimtas "dėl ekstremistinės informacijos skleidimo".

Viešina teisių pažeidimus

Konferencijoje Kaune dalyvavęs disidentas Viktoras Davidovičius sovietmečiu pats patyrė kankinimus psichiatrijos ligoninėje. 1979 m. suimtas už "sovietinės sistemos šmeižtą" ir dalyvavimą disidentinėje veikloje V.Davidovičius keturis metus praleido specialiose psichiatrijos ligoninėse, kol 1983 metais, po viešos jo gynimo kampanijos Vakaruose, buvo paleistas.

V.Davidovičius šiuo metu rašo knygą apie psichiatrijos išnaudojimą V.Putino Rusijoje ir yra įkūręs tinklalapį ixtc.org, skirtą žmogaus teisių pažeidimams Rusijoje. Anot jo, į psichiatrijos ligonines priverstinei psichiatrijai yra uždaromi visi apkaltinti "ekstremizmu" ir "terorizmu".

Taip pat jėga į psichiatrijos ligonines be teismo sprendimo išvežami po protestų sulaikyti aktyvistai. Į ligonines "gydyti" uždaromi ir politiniai oponentai po priverstinės psichiatrinės ekspertizės pripažinti "išprotėjusiais", ir kaliniai, kurie skundžiasi pažeidžiamomis savo teisėmis kalėjimuose.

Uždaromi "profilaktiškai"

Kai kurie aktyvistai yra uždaromi į psichiatrijos ligonines, kad negalėtų surengti protesto akcijų. Šių metų vasarą "Solidarumo" judėjimo narys iš Sankt Peterburgo Peteris Trofimovas buvo uždarytas į ligoninę priverstinei psichiatrinei ekspertizei. Jis buvo apkaltintas iš darbovietės namo pasiėmęs kompanijai priklausančią įrangą.

Tačiau tikroji aktyvisto sulaikymo priežastis buvo Rusijoje turėjęs vykti Pasaulio futbolo čempionatas. P.Trofimovo eliminavimas užtikrino, kad jis nedalyvaus planuojamuose protestuose.

Maskvietė Elena Kozlovai liepos 1 d. surengė oficialiai leidžiamą vieno asmens protestą, laikydama du plakatus. Viename buvo užrašytas šūkis, raginantis išlaisvinti ukrainietį režisierių Olegą Sencovą, o kitame – keiksmažodis, adresuotas V.Putinui. Nors mergina nepažeidė įstatymo, protestuodama viena, ji buvo sulaikyta ir uždaryta į priklausomybių ligų kliniką. Taip pat yra ne vienas atvejis, kai aktyvistai yra sulaikomi "profilaktiškai" be jokios priežasties.

Psichiatriniai kalėjimai

"Vienas iš akivaizdžiausių sovietinės baudžiamosios psichiatrijos sistemos atsinaujinimo ženklų – slaptų kalinių psichiatrijos ligoninėse fenomenas. Kaip tai veikia? Ekstremizmu apkaltintam žmogui (dažniausiai už žinutes socialiniuose tinkluose) yra atliekama priverstinė psichiatrinė ekspertizė, iš kurios paaiškėja, kad jis išprotėjęs. Kadangi sveikatos duomenys yra konfidencialūs, teismas vyksta už uždarų durų ir niekas neatskleidžia nei nuteistojo pavardės, nei į kokią psichiatrijos ligoninę jis uždaromas", – anot V.Davidovičiaus, kadangi pagal įstatymą informacija yra įslaptinta, žmogaus teisių gynėjai niekuo negali padėti.

Sovietmečio išradimas buvo lėtai progresuojanti šizofrenija, o dabar naudojamas modernesnis žodynas – diagnozuojamas asmenybės sutrikimas.

Nors dauguma opozicijos aktyvistų yra uždaromi į paprastas psichiatrijos ligonines, jau yra žinoma atvejų apie įkalinimą "specializuotose sustiprinto režimo psichiatrijos ligoninėse", tai yra, psichiatriniuose kalėjimuose, kuriuose sovietmečiu kalėdavo politiniai kaliniai. Nors nuo 1988 m. šių ligoninių valdymą iš Vidaus reikalų ministerijos perėmė Sveikatos ministerija, jų pobūdis nepasikeitė. Čia uždaryti asmenys neturi jokio kontakto su išoriniu pasauliu, o bandant nepaklusti, skiriamos didelės dozės neuroleptikų, pririšama prie lovos ir mušuma.

2017 m. rugsėjo mėn. teismas pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo nuteisė Albertą Gyurdžijaną iš Žemutinio Naugardo "gydytis" sustiprinto režimo psichiatrijos ligoninėje, nes jis paskelbė vaizdo įrašą, kuriame girtas teisėjas šaudo į savo kaimyną, vedžiojantį šunį. Nuteistasis kali ligoninėje Kazanėje – 1938 m. atidarytame pirmajame psichiatriniame kalėjime Sovietų Sąjungoje, kuriame buvo kankinami dauguma disidentų.

Bijo viešumo

Verta pažymėti, kad ne visi aktyvistai Rusijoje, nors ir pripažinti psichiškai nesveikais, yra uždaromi į ligonines. Taip yra atsitikę su protesto grupės "Pusy Riot" nariais. Kai kuriems iš jų po priverstinės psichiatrinės ekspertizės buvo diagnozuotas "asmenybės sutrikimas", tačiau baiminantis tarptautinių protestų, jie paleisti į laisvę.

Psichiatrinio gydymo išvengė ir politinių performansų menininkas Piotras Pavlenskis. Po to, kai menininkas padegė FSB pastato duris, psichiatrinė ekspertizė esą parodė, kad jis yra sveikas ir pakaltinamas. Ekspertai mano, kad tokia diagnozė buvo nustatyta po tarptautinio spaudimo, kol menininkas dėl ekspertizės gulėjo ligoninėje.

VDU A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro paskelbta ataskaita rodo, kad praėjus beveik 30 metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, sovietinė sistema vis dar egzistuoja psichiatrijoje, pamindama žmogaus teises ir medicinos etiką. "Piktnaudžiavimas psichiatrija Rusijoje turi būti pasmerktas vyriausybių, tarptautinių organizacijų ir pasaulio psichiatrų bendruomenės. Kitaip kils grėsmė tūkstančių žmonių sveikatai ir gyvybei – taip, kaip buvo sovietmečiu", – sakė tokį košmarą patyręs V.Davidovičius.

Komentaras

Linas Linkevičius

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras

Imperijai žlugus, kita valstybė perėmė ne tik teises ir istoriją, bet ir tuos pačius kovos su kitaip mąstančiaisiais metodus. Paminėčiau ir kitus metodus: kai oponentai yra tiesiog nuodijami arba kai užvedama ypatingo mąsto ir skvarbos propagandinė mašina. Mes tą labai gerai prisimename per Sausio įvykius prie Televizijos bokšto, prisimename, ką rodė tuometė sovietinė televizija apie tuos įvykius. Ir patys gerai žinome, kas yra informacinis nuodas, kai šalyje krizė, karas, suirutė – kas šiuo metu ir vyksta Ukrainoje, Sarkatvele ir kitur. Seni vadovėliai dar nedulka stalčiuose. Jie iš naujo panaudojami specialiųjų tarnybų naujais pavadinimais. Tai labai neramina, todėl labai svarbu išgirsti šias istorijas iš tiesiogiai prievartą patyrusių žmonių. Tarptautinė bendruomenė turėtų imtis adekvačių veiksmų siekiant užkardyti sunkius žmogaus teisių pažeidimus. Šiam tikslui galėtų pasitarnauti ir "Magnitskio aktas", kuris numato sankcijų įvedimą už grubius žmogaus teisių pažeidimus arba korupciją, taikymas ES daugiašalėje politikoje. Lietuvos Seimas, kaip ir dar keletas pasaulio šalių, jau yra šį aktą priėmęs.

"Psichikos problemos gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms – ir darželinukams, ir moksleiviams, ir studentams. Gali ištikti darbe. Tačiau jų nepažįstame, kol nesusiduriame asmeniškai. Įvairių psichikos sutrikimų visuomet buvo ir yra", – sako psichiatrė Jūratė Lažinskienė, su kuria analizuojame šią problemą.

– Psichologas jau tapo įprastu patarėju, tačiau pas psichiatrą retas ateina savo noru. Kada žmogui jau reikėtų psichiatro pagalbos?

– Į psichiatrą kreipiamasi, kai atsiranda psichikos sutrikimų: nerimas, depresija ir kai jų simptomai pradeda trukdyti kasdieninei veiklai. Kaip ir dėl bet kurios kitos ligos. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus kraujospūdis aukštas, jis pas gydytoją neskuba, bet kai dėl to pradeda blogai jaustis, nebegali dirbti, ilsėtis, tada eina į polikliniką. Taip yra ir su nerimu, depresija bei kitais sutrikimais. Žmogus gali kovoti su liga, bandyti dirbti, tikėdamasis, kad kažkaip pavyks susikaupti. Kai susitvarkyti nepavyksta arba kančia tampa per sunki, tada reikia kreiptis pagalbos.

– Kas gali išprovokuoti psichikos sutrikimus?

– Ligos kyla dėl įvairių priežasčių. Sunkios ligos – šizofrenija, bipolinis sutrikimas turi genetinį pagrindą, bet jas dažnai išprovokuoja išoriniai įvykiai. Šizofrenija iš viso yra jaunų žmonių liga, ja serga dažniausiai 16–35 metų amžiaus žmonės. Dažniausiai pirmą kartą suserga jaunuoliai ir tai būna labai netikėta. Kai tai atsitinka paauglystėje, būna sunku atskirti, ar tai tiesiog yra paaugliškas maištas, ar tai gerokai daugiau.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas.

Lengvesni nerimo ar nuotaikos sutrikimai dažniau susiję su tarpasmeniniais santykiais, su požiūriu į save ir kitus žmones bei aplinkinį pasaulį. Tam tikros nuostatos susiformuoja anksti kūdikystėje: priklauso nuo santykių su mama, tėčiu ar globėju. Jau kūdikystėje susiformuoja saugumas arba nesaugumas. Tas, kuris jaučiasi nesaugiai, galbūt yra labiau pažeidžiamas gyvenime.

Santykis taip pat ir gydo. Pagrindiniai saugaus santykio aspektai yra pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas ir empatija. Empatiją dar galima suprasti kaip pagarbą ir pastangas suprasti kitą žmogų kaip atskirą, kitokį negu aš arba kaip gebėjimą atsistoti į kito vietą ir pagalvoti, kaip jis ar ji jaučiasi.

Kiek žmonės patys sugeba susikurti saugumo, ritmingumo, aiškumo gyvenime, tiek ir turės. Tie, kurie ieško saugumo, iš tų chaotiškų situacijų išeis. Manau, kad dabar yra labai daug  klaidingo laisvės interpretavimo. Galvojama, kad laisvė yra chaosas, galimybė daryti, ką nori: linksmintis per naktį, miegoti per dieną, rūkyti žolę ir panašiai. O paskui vartoti stimuliatorius, kad galėtum laiku įveikti beprotiškus darbo krūvius. Kai gyvenime nėra tvarkos, vyrauja chaosas, kurio pažeidžiamų žmonių psichika neatlaiko. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtinas  pastovumas, reguliarumas, nuspėjamumas.

– Tai nuo to ir reikia pradėti?

– Taip. Manau, kad yra svarbu laikytis tam tikros gyvenimo tvarkos. Dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau dažniausiai minima mityba ir sportas. Psichologinė higiena taip pat yra labai svarbi. Manau, kad žmonės turėtų būti dėmesingesni savo ir kitų psichologiniams poreikiams, tokiems, kaip ryšio palaikymas, nuoširdus dėmesys, pagarba bei savigarba, kūrybiniai bei estetiniai poreikiai.

Jūratė Lažinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis labai orientuotas į sėkmę ir materialinius dalykus. Komercija labai skatina nuolatinį lenktyniavimą, siekiant pirmavimo. Tokiame pasaulyje labai mažai vietos individualumui ir saviraiškai. Žmonės tampa labai priklausomi nuo aplinkinių vertinimo. Toks požiūris sukelia nuolatinę įtampą ir nerimą.

Kai vidiniai ištekliai išsenka, gali prasidėti nerimo sutrikimai. Vieni iš tokių yra panikos priepuoliai. Prasidėjus sutrikimams reikėtų kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą. Kartais tokiems sutrikimams gydyti užtenka psichologinės pagalbos, tai yra psichoterapijos. Kitais atvejais, kai simptomai labai vargina ir trukdo gyventi, greičiau galima padėti su vaistais. Tačiau vaistai tik palengvina simptomus, nepašalindami jų priežasties. Todėl net ir praėjus simptomams psichoterapija yra naudinga.

– Kaip pasireiškia panikos priepuoliai?

– Panikos priepuolis yra visai kito lygio nerimo sutrikimas, nieko bendro neturintis su žodžiu psichas. Panikos priepuolis ištinka staiga, netikėtai, esant bet kokiai situacijai. Gali ištikti bet kokio amžiaus vyrus ir moteris, bet kokio intelekto ir išsilavinimo žmones.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų.

Tai staiga be jokios priežasties užplūdęs labai sunkiai iškenčiamas nerimas. Žmogus jaučiasi taip, lyg tuoj pat mirs arba išprotės, praras kontrolę ar nežinia, kas tuoj atsitiks. Dažniausiai priepuolis trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, ilgiausiai iki pusvalandžio. Praeina savaime ir be jokių padarinių.

Šie priepuoliai nepavojingi, žmonės tikrai nenumiršta ir neišprotėja. Jie nenukrenta, neapalpsta. Greta esantieji priepuolio net nepastebėtų, jei pats jo ištiktasis apie tai nepapasakotų. Tai labai nemaloni ir gąsdinanti patirtis, ypač kai ištinka pirmą kartą.

Ligoniui tenka nueiti ilgą kelią, kol išsiaiškina tikrąją diagnozę. Neretai kviečiamasi greitoji medicinos pagalba, kurios medikai nuveža į ligoninės priėmimo skyrių. Liūdniausia, kai ten patikina, kad žmogus sveikas ir jį išleidžia namo. Po kelių dienų ar savaitės vėl ištinka panikos priepuolis.

– Ar šiuolaikiniai vaistai yra saugūs vartoti?

– Bet kokius vaistus yra saugu vartoti tik prižiūrint gydytojui. Visi vaistai gali turėti nepageidautinų šalutinių reiškinių, tačiau vartojame juos dėl gydančio poveikio. Labai svarbus bendradarbiavimas su gydytoju. Nerimą mažinantys vaistai ar antidepresantai kiekvieną žmogų gali veikti skirtingai, todėl bendradarbiaujant atrandamas tam žmogui reikalingas vaistas ir tinkamos jo dozės.

Yra daug nepagrįstų mitų ir legendų apie antidepresantus ar kitus psichiką veikiančius vaistus. Reikėtų su gydytoju aptarti visas savo baimes ir abejones, individualiai vertinti vaistų naudą ir rizikas.

Kai kurie vaistai gali sustiprinti nerimą, sukelti liūdesį, verksmingumą. Tačiau tai nieko blogo, nes jie išlaisvina emocijas. Nerimas, ypač panika, yra gynybinė reakcija nukreipti dėmesį nuo kažko, ko nenori matyti. Kaip, pavyzdžiui, lupant svogūną nuėmus vieną sluoksnį pamatai kitą. Vaistai leidžia pamatyti, kas slepiasi po ta gynybine siena – laimingo žmogaus kauke, su kuria dabar vaikšto visi jauni ir sėkmės lydimi žmonės. Ir kai kaukę nuimi, visko randi.

– Vadinasi, pradėjus vartoti vaistus galima tapti dar nelaimingesniam?

– Lygiai taip pat pradėjus taikyti psichoterapiją žmogus iš pradžių pasijunta nelaimingas. Panikos priepuoliai yra signalas, kad kažkas blogai, bet nenorima to matyti ir žinoti. Kurį laiką žmogui tai pavyksta, bet viskas kaupiasi, kol galiausiai pramuša saugikliai. Net ir tada neretai galvojama, kad kažkas blogai su širdimi, su plaučiais, gal insultas. Psichoterapija padeda atskleisti tai, ko žmogus nenori matyti.

– Tačiau psichoterapijai reikia skirti ne vienus metus?

– Tai yra dar viena baimių: jei psichoterapija truks ilgai, tai taps gyvenimo būdu. Kaip ir baimė dėl vaistų. Tačiau liga prasideda nuo santykio. Žmogus gana anksti vaikystėje išmoksta tam tikrų santykių modelių. Pavyzdžiui, sužino, kad turi būti geras, rūpintis kitais, nebūti egoistu. Ir jis eina per gyvenimą, užslopindamas savo norus, neigdamas juos. Tai kaupiasi ir prasiveržia liga.

Kai vaikystėje neleidžiama priešintis, pavyzdžiui, privaloma suvalgyti dešrą su lašiniais, nors tai vaikui yra šlykštu, taikoma prievarta, vaikas išmoksta nieko nejausti. Kai mokiniui sakoma, kad pažymys yra svarbiausia, nevalia mėgti menų, nes dabar madinga studijuoti finansus ar programavimą, kad žmogus, norėdamas sulaukti sėkmės, turi dirbti po dvylika valandų ir nepavargti, jis taip ir daro. Be to, dar turi nueiti į vakarėlį, nes negali jaustis pavargęs, negali atsisakyti – kitaip bus apšauktas nuobodžiu. Tokio savo poreikių ignoravimo padariniai – nerimas ir depresija. Kai tai ištinka, būtina išmokti pakeisti įpročius. O juos bei nuostatas keisti ne taip lengva ir tai užtrunka.

– Turbūt nėra žmogus, kuris gyvenime nebūtų patyręs tokio spaudimo, tačiau ne visi susergame?

– Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu daug kas išgyvena krizes. Vieni per jas sustiprėja ir bręsta, kitiems sunkiau sekasi jas išspręsti. Manau, tai priklauso nuo to, kiek esame dėmesingi sau, kiek mokame bendrauti su kitu žmogumi.

– Tai jeigu vaikai labai priešinasi tėvų spaudimui, jiems bus lengviau gyvenime?

– Iš dalies taip. Priešintis ir kovoti yra daug sveikesnis elgesys, nors tėvams dėl to labai sunku. Norėtųsi paklusnių vaikų, tačiau tie paklusnūs pirmūnai neretai gyvenime turi nerimo ir depresijos problemų.

„Facebook“ naujienų juostoje ar „Instagram“ nuotraukų galerijoje išduodate savo psichinės sveikatos rodiklius, skelbia portalas BBC.  Jie nėra paslėpti akivaizdžiose vietose, tarkim, emodžiuose, grotažymėse ir įkvepiančiose citatose, o slepiasi subtiliose, jums nežinomose užuominose, kuriomis galima nustatyti tokią pat tikslią diagnozę, kaip su gydytojo kraujo spaudimo ar pulso dažnio matuokliais.

Tie, kurie socialines medijas naudoja tik tam, kad pasidalintų kačių ar kelionių vaizdais, gali nustebti – mokslininkų tyrimai rodo, kad socialinės medijos turi didelį potencialą ir gali padėti išsaugoti gyvybes. Skaičiuojama, kad vien Jungtinėse Valstijose kas 13 minučių nusižudo žmogus. Nepaisant to, mūsų gebėjimas numatyti polinkį į savižudybę skatinančias mintis ir elgesį iš esmės nepatobulėjo per 50 mokslinių tyrimų metų.

Nuotraukos sulaukia daugiau komentarų

Tyrimų metu buvo nustatyta, jog depresija sergančių žmonių „Instagram“ paskyroje didesnė tikimybė pamatyti tamsesnes, pilkesnes, mėlynesnes nuotraukas, jose mažiau veidų. Jų nuotraukos dažniausiai surenka mažiau patiktukų, bet daugiau komentarų. Didesnė tikimybė, kad tokiam žmogui labiau patiks „Inkwell“ filtras, kuris nuotraukos spalvas paverčia į juodą ir baltą, negu „Valencia“ filtras, kuris spalvas pašviesina. Nors atskirai šie požymiai nėra tvirtas pagrindas nustatyti depresiją, jie gali būti svarbūs kuriant modelį, kuris padėtų tai daryti. Štai čia reikalingas mašininis mokymasis, priklausantis dirbtinio intelekto sąvokai, kai sistema, be vartotojo įsikišimo, geba nustatyti sąlygų reikšmes.

Mokslininkų gauti modeliai teisingai nustatė 70 proc. naudotojų, sergančių depresija.

Harvardo ir Vermonto universitetų mokslininkai panaudojo šiuos metodus savo naujausioje 44 tūkst. „Instagram“ įrašų analizėje. Jų gauti modeliai teisingai nustatė 70 proc. naudotojų, sergančių depresija. Tuo tarpu bendrosios praktikos medikai nustato 42 proc. tokių atvejų. Jie taip pat turėjo mažiau klaidingai nustatytų teigiamų rezultatų (tačiau šis skaičius buvo nustatytas iš skirtingos gyventojų grupės, tad palyginimas gali būti neteisingas). Depresijos signalai naudotojų naujienų sraute buvo akivaizdūs net prieš oficialią psichiatrų diagnozę, tad „Instagram“ atliko išankstinės perspėjimo sistemos vaidmenį.

Šizofreniją įspėja nerišli kalba

Tuo tarpu psichiatrai jau seniai sieja kalbą ir psichinę sveikatą – nerišli ir lengvai nukrypstanti nuo temos kalba rodo šizofreniją, o padažnėjęs įvardžio „aš“ vartojimas rodo depresiją. Tai įvertinti nuo šiol gali ir modernios priemonės. Pavyzdžiui, „AnalyzeWords“ nemokamoje teksto analizės programoje, kuri susitelkia ties smulkiais žodžiais (įvardžiais, artikeliais, prielinksniais), galima įvesti „Twitter“ vartotojo vardą, o programa įvertina vartotojo emocinį ir mąstymo stilių. Štai įvedę JAV prezidento Donaldo Trumpo „Twitter“ vartotojo vardą @realdonaldtrump, pamatytume, kad jis turi optimistinį emocinį stilių ir mažai tikėtina, kad jis bus susirūpinęs, piktas ar sirgs depresija. Vis dėlto, mokslininkai tiria svarbius psichinės sveikatos klausimus gerokai giliau, nei tai daro greitos, o kartais ir pralinksminančios emocinių ir socialinių stilių analizės internete.

Apie depresiją gali sufleruoti padidėjęs neigiamos reikšmės žodžių naudojimas (pvz.: „ne“, „niekada“, „kalėjimas“, „žmogžudystė“) ir sumažėjęs teigiamos reikšmės žodžių naudojimas („laimingas (-a)“, „paplūdimys“, „nuotrauka“). Tiesa, specialistai aiškina, kad šie signalai nėra labai patikimi. Harvardo, Stanfordo ir Vermonto universitetų mokslininkai išskyrė daugiau bruožų (nuotaika, kalba ir kontekstas) iš beveik 280 tūkst. „Twitter“ žinučių. Gautas skaitmeninis modelis pasiekė aukštą rezultatą atpažįstant naudotojus, sergančius depresija, taip pat sėkmingai nustatė maždaug 9 iš kiekvienos 10-ties žmonių, turinčių potrauminį streso sutrikimą. Chrisas Danforthas, profesorius ir vienas iš mokslininkų Vermonto universitete, teigė, jog pagrindinis modelio rodiklis buvo teigiamos ir neigiamos reikšmės žodžių santykis.

Kitas svarbus rodiklis – padidėjęs „Twitter“ žinučių žodžių skaičius. C. Danforthas pabrėžė, kad buvo įvertinta tik maža, specialiai surinktų žmonių grupė, tačiau į tyrimo rezultatus jis žvelgia optimistiškai. Jo teigimu, šie ir kiti panašūs rezultatai reiškia, kad mūsų elgesys skaitmeninėje erdvėje gali būti naudojamas diagnostikos ir patikros priemonėms. Įtraukus dar ir fizinę informaciją iš „FitBit“ išmaniųjų laikrodžių ir miego programėlių, šios priemonės galėtų būti dar efektyvesnės.

Vis dėlto, susiduriama su lingvistiniais iššūkiais. „Pristačiau savo straipsnį apie šizofreniją psichofarmakologijos pateiktyje!”, „Žiūriu dokumentinį filmą „Aš sergu šizofrenija“, aš tikra būsima psichologė!“ – tokias „Twitter“ žinutes skaitmeninis modelis gali netinkamai atpažinti kaip naudotojus, kurie serga šizofrenija.

2017 metais JAV atliktame tyrime psichikos sveikatos specialistai pirmiausia atmetė tokio tipo žinutes iš 671 „Twitter“ naudotojų. Tuomet mašininis mokymasis diagnozavo šizofreniją 88 proc. tikslumu – toks pasisekimas pasiektas tik bendru kompiuterio ir žmonių darbu.

Nesiekia pakeisti tradicinių diagnostikos metodų

Ką reiktų daryti su visa šia informacija? Įgaliojimų suteikimas būtų gera pradžia. „Microsoft Research“ tyrėjų komanda sugebėjo prognozuoti, kurių mamų elgesys ir nuotaika gali nepalyginamai pasikeisti prieš ir po gimdymo. Jiems tereikėjo ištirti gražiosios lyties atstovių „Twitter“ paskyras. Nors perinatalinė depresija ir nerimas nėra tinkamai diagnozuoti, mokslininkai pripažino nesistengiantys pakeisti tradicinių diagnostikos ir prognozavimo metodų. 

Skaičiuojama, kad žmonės į specialistus pagalbos kreipiasi tik praėjus 6 - 8 metams nuo depresijos pradžios, o nerimo atveju – praėjus 9 - 23 m.

Jie tenori, kad įsivaizduotume, jog besilaukiančios moterys galėtų šį prognozavimo modelį naudoti savo išmaniuosiuose telefonuose. Tokiu būdu, jos gautų „pogimdyvinės depresijos rizikos balą“ per programėlę, kartu su informacija apie išteklius arba, prireikus, intensyvesnę ir skubesnę pagalbą.

Nepaisant to iškyla abejonių dėl asmenų privatumo: kas nutiks, jei skaitmeninėje erdvėje jūsų psichikos sveikata taps visiems matoma? Jūs galite tapti farmacinių įmonių taikiniu ar patirti diskriminaciją iš darbdavių ir draudėjų. Naudotojai dažnai nežino, jog kažkas gavo prieigą prie jų duomenų. Michaelas Zimmeris, privatumo ir interneto etikos specialistas, yra paaiškinęs, jog vien todėl, kad asmeninė informacija iki tam tikro lygio yra prieinama socialiniame tinkle, nereiškia, kad galima ją vogti ir skleisti kitiems.

Šie gauti duomenys ir mašininis mokymasis potencialiai gali padėti anksti atpažinti psichikos sveikatos problemas. Skaičiuojama, kad žmonės į specialistus pagalbos kreipiasi tik praėjus 6 - 8 metams nuo depresijos pradžios, o nerimo atveju – praėjus 9 - 23 m.

O juk socialiniais tinklais reguliariai naudojasi du milijardai žmonių, tad ir Markas Zuckerbergas, dirbamas prie „Facebook“ dirbtinio intelekto planų, neseniai rašė: „Matėme siaubingai tragiškus įvykius – kaip savižudybės, kurių kelios transliuotos gyvai – to galbūt galėjome išvengti, jei kažkas būtų supratęs, kas vyksta ir apie tai pranešęs anksčiau“. Specialistai tikina, kad psichinė žmogaus būklė banguoja realiu laiku – ji gyvena naujienų įrašuose, nuotraukose ir „Twitter“ žinutėse. Tad galbūt prognozė, diagnozė ir gydymas turėtų ten gyventi kartu.

Simptomų – labai daug

Šizofrenija – lėtinis psichikos sutrikimas, kuris sutrikdo psichikos vientisumą ir paveikia ligonio santykius su aplinkiniu pasauliu. Iki galo nėra išsiaiškinta, kas sukelia šią ligą.

"Žinome, kad įtakos turi paveldimumas, nepalankūs aplinkos veiksniai, ypač nėščioms moterims: galvos, psichologinės, gimdymo traumos, nėštumo metu persirgtos infekcinės ligos", –  aiškina gydytoja psichiatrė Rasa Tamašauskienė.

Ji išskiria dvi šizofrenijos simptomų grupes – pozityviuosius ir negatyviuosius.

"Pozityvieji simptomai nereiškia, kad yra palankūs ligoniui. Tai simptomai, kuriuos pamato namiškiai, medikai. Jie gali sudaryti slaugos planą, nuspręsti, kokios pagalbos reikia", – komentuoja gydytoja psichiatrė.

Ji pozityviuosius simptomus įvardija kaip kliedesius, kai ligonis jaučiasi persekiojamas ar jam būdingi perdėti didybės, kaltės jausmai. Prie pozityviųjų priskiriami ir suvokimo – klausos, regos, uoslės sutrikimai bei neadekvatus mąstymas: nuklydimai nuo temos, minčių dėstymas tampa padrikas, smulkmeniškas, nelogiškas, simbolinis.

"Kalba tampa dezorganizuota, elgesys – pasikartojantis, neturintis prasmės, kartais agresyvus. Ligonį vargina kasdien vartojami daiktai, girdimi garsai. Jie ima gluminti, gąsdinti, o jaučiantis nesaugiai kyla pyktis", – žino bendrosios praktikos slaugytoja Rita Ribaitienė.

Negatyviesiems simptomams priskiriamas emocijų skurdumas – menkas emocinis atsakas. Ligonis pasidaro viskam abejingas: tiek sau, tiek aplinkai, tiek artimųjų problemoms. Tokį žmogų reikia nuolat raginti, kad jis kažką veiktų, bendrautų su aplinkiniais. Ilgainiui išsivysto apatija, socialinis atsiribojimas. Sutrikimui gilėjant išryškėja mąstymo ir kalbos skurdumas.

Vaistus vartoti būtina

Slaugytojai, gydytojai, psichologai visais įmanomais būdais stengiasi sumažinti ūminius psichozės reiškinius. Siekiama apsaugoti ligonį nuo simptomų pasikartojimo.

Tam svarbu užtikrinti vaistų vartojimą. Didžioji dalis problemų atsiranda dėl to, kad ligoniai jų nenori.

"Pacientai atsisako vartoti vaistus dėl kelių priežasčių. Dažniausiai – ekonominių, nes ne visi vaistai yra kompensuojami. Be to, visi jie turi labai daug šalutinių poveikių", – pastebi gydytoja R. Tamašauskienė.

Nutraukus vaistų vartojimą, būklė pablogėja, iškyla naujų  psichikos problemų. Dažnai nustatoma agresija. Medikams tenka įvertinti gresiantį pavojų, atpažinti manipuliuojantį elgesį dėl ligonio asmeninių problemų. Kylant grėsmei svarbu minimizuoti aplinką – pašalinti įvairius dirgiklius, kurie ligonį trikdo.

"Naktį miegamajame reikia palikti blausų apšvietimą, dienos metu sumažinti lankytojų skaičių palatoje iki vieno ar dviejų", – aiškina bendrosios praktikos slaugytoja R. Ribaitienė.

Ji pataria iš aplinkos pašalinti pavojingus daiktus – aštrius, dūžtančius, kad ligonis nepakenktų pats sau. Agresyvų sergantįjį rekomenduojama guldyti į atskirą palatą arba namuose suteikti atskirą kambarį.

Slauga – tikras iššūkis

Dažnai psichikos ligonį vargina regos ar klausos haliucinacijos. Jis būna labai įsitempęs, jaučiasi neramus, kartais pritupia, nusisukęs į sieną su kažkuo kalba, kažkam replikuoja, atlieka tam tikrus judesius. Tai suvokimo sutrikimai.

"Mūsų tikslas – ligonį nuraminti, orientuoti į tikrovę, nesiginčyti dėl psichozinių teiginių, neįrodinėti tiesos, tačiau paaiškinti, kad palatoje ar kambaryje nėra bauginančių dalykų, gyvūnų, žmonių", – pataria R. Ribaitienė.

Esant suvokimo sutrikimams, iškyla asmens higienos problemų. Slaugytojai ir artimieji neturėtų už ligonį atlikti higienos procedūrų, nebent jam tai pernelyg sudėtinga.

"Priminkite ligoniui, kad reikia nusimaudyti, susišukuoti, apsirengti pagal sezoniškumą. Padėkite jam tai padaryti, bet  vertinkite kaip lygiavertį partnerį, suteikite jam orumo", – moko slaugytoja.

Kartais dėl sutrikusios psichikos ligonis nesutinka maudytis. Tada reikia aktyviai, empatiškai bendrauti, sukurti gerą tarpusavio ryšį ir prikalbinti imtis reikalingų veiksmų tampa lengviau.

Kyla ir mitybos problemų. Dažnai ligoniai dėl kliedesių, regos haliucinacijų nustoja valgyti ir išsenka. Reikia išsiaiškinti nevalgymo priežastis: ar maistas neskanus, ar šaltas, galbūt jis nemėgsta to patiekalo. Reikia padrąsinti valgyti, ligoniui matant paragauti jam duodamo maisto, kad jaustųsi saugus.

Sutrikus verbaliniam bendravimui, komunikavimas būna apsunkintas dėl mąstymo, emocijų, valios ir kitų psichinės sferos pažeidimų. Ligonis atsiriboja, gyvena savame pasaulyje, bet mes turime skatinti kalbėtis apie tikrovėje vykstančius įvykius.

"Reikia stengtis ligonį pacientą grąžinti į tikrovę, mažinti įtampą, ieškoti kontakto, padrąsinti", – beria patarimus slaugytoja R. Ribaitienė.

Užuojautos nenori

Dažnai pagalbos reikia ne tik šizofrenija sergančiam žmogui, bet ir jo artimiesiems.

Psichologė Loreta Zajanč̌kauskaitė-Staskevič̌ienė teigia, kad artimo žmogaus susirgimas psichikos liga, ypač ūmia, yra trauma, kurią įveikti turi padėti specialistai. Neefektyvi strategija yra problemos neigimas, atsiribojimas, pastangos užsimiršti ir negalvoti.

"Artimieji jaučia poreikį supykti – tai yra natūralu, tačiau reikia rasti būdą, kaip tai tinkamai išreikšti, kad pyktis netaptų  destruktyvus. To išvengti padeda kalbėjimasis apie pyktį, leidimas žmogui pykti – pripažinta ir išsakyta emocija palaipsniui mažėja", – priduria psichologė L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Dažnai artimiesiems atrodo, kad negalima pykti ant sergančiojo, todėl šiuos jausmus jie linkę slopinti. Iš tiesų pyktis kyla nepriklausomai nuo to, ar mes jį leidžiame sau jausti, ar ne – jis tiesiog kyla.

Psichologė pabrėžia, kad svarbu pasilikti veiklos, nesusijusios su globa, nes tai padeda išsaugoti jėgas ir ilgiau išlikti darbingiems, galintiems padėti savo artimiesiems.

Ir vyrams reikia pagalbos

Kitas etapas – depresija supratus, kad liga taip greitai nepraeina ir teks gyventi su sergančiu žmogumi. Tokiu atveju psichologė L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė pataria kreiptis į Psichikos sveikatos centrą, kur galima išsikalbėti, gauti patarimų.

"Kuo daugiau žmogus pasakoja, dėl ko jam sunku, ko baiminasi, liūdi, tuo labiau jam palengvėja. Net jeigu leidžia sau pasijusti silpnam ir apsiverkti yra gerai, nes tai taip pat teikia palengvėjimą, žmogus vėl mobilizuojasi ir tampa stipresnis", – sako psichologė.

Paskutinis etapas yra susitaikymas, kai, išreiškus pyktį, liūdesį, situacija tampa aiškesnė ir ją galima įvertinti racionaliai.

Psichologė išskiria kelis susitaikymo požymius. Tai įvairiapusis situacijos matymas, ne toks intensyvus emocinis reagavimas, prisitaikymo elgesio planavimas – naudojimasis visa prieinama pagalba, gydymo priėmimas. Šis modelis dažniausiai taikomas padėti ūmiai susirgusiųjų artimiesiems. Ilgiau sergančiųjų artimiesiems padėti taikomi kiti konsultavimo modeliai.

"Pagalbos dažniau kreipiasi moterys. Jos lengviau kalba apie savo jausmus, pripažįsta bejėgiškumą. Vyrai pagalbą supranta kaip silpnumą ir dėl to jos nepriima", – teigia psichologė L.Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Nerimo lygį mažina informacija. Žinojimas, kokia pagalba yra, kalbėjimas apie savo įsivaizdavimus gali sumažinti nerimą ir padrąsinti kreiptis.

"Pacientai dažnai nenori mūsų gailesčio, guodimo, dirbtinio optimizmo skatinimo, nori sunkumų pripažinimo ir supratimo, kad jų išgyvenimai teisėti", – žino L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Apie visa tai buvo kalbėta Ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacijos surengtoje konferencijoje "Pagalba sergančiųjų psichoziniais susirgimais artimiesiems".

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad per gyvenimą psichikos sutrikimus bent kartą patiria maždaug kas trečias išsivysčiusių šalių gyventojas. Gydytojai mano, kad žmogus paveldi polinkį susirgti tam tikra psichikos liga, tačiau ar ji atsiras, dažnai lemia nepalankūs psichologiniai bei socialiniai veiksniai, todėl labai svarbu kurti palankią psichikos sveikatai aplinką. Apie tai kalbėta Sveikatos apsaugos ministerijoje vykusiuose spaudos pusryčiuose.

Daugėja sergančiųjų

„Nė vienas su likimu nepasirašėme sutarties, kad mūsų neištiks psichikos liga“, – teigia Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė. Taip yra todėl, jog nežinome, ar paveldėjome tokį polinkį iš savo protėvių.

Pastaraisiais metais ir Lietuvoje, ir pasaulyje daugėja kai kurių psichikos sutrikimų – depresijos, miego, elgesio sutrikimų, nerimo, kartais net panikos. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Sąjungoje bei Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje tokių sutrikimų padaugėjo net 27 proc. 33,2 proc. moterų ir 21,7 proc. suaugusių vyrų turėjo bent vieną sunkesnį ar lengvesnį psichikos sutrikimo epizodą per vienerius metus. Čia įskaičiuotos ir priklausomybės, psichoziniai sutrikimai, depresija, nerimas bei valgymo sutrikimai.

Šiuo metu Lietuvoje pas pirminės psichikos sveikatos priežiūros specialistus iš viso gydosi beveik 164 tūkst. asmenų. Tai yra maždaug 5,5 proc. Lietuvos gyventojų.

Smurtaujanti aplinka

O. Davidonienė siūlo pasižiūrėti į savo artimiausią aplinką, – kiek ten smurto, kiek nepagarbos, netolerancijos. Visuomenės vertybių skalė pakitusi. Orientuojamasi į materialinę gerovę, žmonės – susvetimėję, mažai bendrauja. Pasak specialistės, patyčių daug ne tik mokyklose. Atrodo, kad pasityčioję, sumenkinę kitą, geriau pasijunta ir suaugę, solidžias pareigas einantys žmonės. Šeimose labai trūksta dėmesio vaikams, jose daug smurto, pykčio. Jei darbe žmogus dar ištveria nekonfliktavęs, tai namie visi ten esantys atsiima su kaupu, „išsikraunama“ ant vaikų, kitų artimųjų. Dažnuose namuose vyrauja irzli atmosfera, trūksta pakantumo, noro suprasti, atjausti.

„Vadinantieji save sveikaisiais pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į save, o kartais netgi labai daug ko pasimokyti iš žmonių su psichikos negalia, nes jie labai dažnai daug pakantesni, tolerantiškesni nei mes, sveikieji. Tai jie dažniau duoda kelią „protingiesiems“, o kai neapsikenčia patyčių ir pratrūksta, būna apkaltinami nebūtais dalykais. O juk žmogiškai išklausyti, padėti, užjausti, galų gale – nusišypsoti, bet ne išsiviepti, nieko nekainuoja“, – teigia O. Davidonienė.

Nuo ligų pasveikstama

Žmonės dažnai mano, kad nuo psichikos ligos pasveikti neįmanoma. Tačiau sunkiomis psichikos ligomis, kurios tęsiasi ilgus metus, tokiomis kaip šizofrenija, šizoafektiniai sutrikimai, suserga tik apie vieną procentą gyventojų. Likę žmonės – pasveiksta, žinoma, jeigu laiku sulaukia tinkamos pagalbos.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikos vadovė prof. Virginija Adomaitienė teigia, kad psichikos sveikatą galima susikurti, išlaikyti, o esant sutrikimams – gydyti ir padėti žmogui grįžti į visavertį gyvenimą.

„Psichikos sveikata kuriama ne gydymo įstaigose, o ten kur žmogus gyvena – visuomenėje. Todėl norint sukurti sveiką aplinką, reikia pradėti nuo savęs. Jeigu matome, kad žmogus tampa nerimastingas, perdėtai jautrus, nelaimingas, nesaugus, įsitempęs, jei jam sutriko miegas, jeigu jis tapo piktas, liūdnas ar dirglus – pirminio psichikos sveikatos centro specialsitai pasirengę padėti. Kuo mes anksčiau į tokį žmogų atkreipsime dėmesį ir kuo anksčiau jis atvyks pas specialistus, tuo turėsime sveikesnę visuomenę“, – tvirina profesorė.

Dabar taikant tinkamą gydymą, visavertiškai galima gyventi ir su sunkiomis ligomis. Kaunietė Rima po ją užgriuvusių nelaimių, kai per metus palaidojo visus artimus žmones ir su trimis vaikais liko sudegusiame bute, susirgo sunkia liga.

„Pradėjau sapnuoti košmarus, o dieną ėmė kankinti nerimas, verkdavau be priežasties. Kuo toliau, tuo darėsi blogiau. Kartais apimdavo didžiulė baimė, – būdavo taip baisu, kad rodės, jog išeisiu iš proto. Ypač būdavo negera, nes negalėjau suprasti, ko bijau, – rodos, viskas gerai, o aš turiu įsikibti į lovą, kad neiššokčiau pro langą“, – pasakojo Rima. Vėliau ji ėmė patirti ir panikos priepuolių.

Netrukus moteris atsidūrė ligoninėje. Gydytojai jai nustatė paranoidinę šizofreniją. „Buvo laikas, kai per metus daugiau dienų praleisdavau ligoninėje, nei darbe. Mano vaikai užaugo savaitiniuose darželiuose“, – sako ji.

Tai tęsėsi apie septynerius metus. Rimai ėmė gerėti, kai Lietuvoje atsirado naujų vaistų, be to, jai buvo pradėtos taikyti nemedikamentinės gydymo priemonės. Dabar moteris gyvena Anglijoje, su vienos iš dukterų šeima ir vakarais po darbo prižiūri jos vaikus. Dirba vaisių fabrike. Paskutinį kartą moteris ligonėje gulėjo prieš penkerius metus, tiesa, vaistus vartoja nuolatos.

Neįgalieji padaro tik 2 proc. nusikaltimų

Tai, kad neįgalūs žmonės prastai jaučiasi mūsų visuomenėje patvirtina ir nevyriausybinės organizacijos Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos, kuri teikia paslaugas daugiau kaip 4 tūkst. žmonių, atstovė Algė Nariūnienė.

„Jei sveikųjų klausiame ar norėtumėte gyventi kaiminystėje su žmogumi turinčiu psichikos sutrikimų ir, ar norėtumėte, kad toks žmogus dirbtų jūsų komandoje, dažniausiai girdime atsakymą – „Ne“. Susirasti darbą tokiems žmonėms beveik neįmanoma. Netgi 70 socialinių įmonių žmonių su psichikos negalia nepriima“, – teigia A. Nariūnienė. Neoficialiais duomenimis dirba vos 1 proc. iš 23 000 turinčių psichikos sutrikimų žmonių.

Neigiamą požiūrį į šiuos asmenis formuoja ir žiniasklaidos atstovai, kurie perdėtai daug dėmesio skiria neįgaliųjų padarytiems nusikaltimams, nors statistiniai duomenys rodo, kad neįgalieji padaro tik 2 proc. visų nusikaltimų.

Atsiduria gatvėje

A. Nariūnienės teigimu, neįgaliuosius iš visuomenės išstumia ir pajamos: „Psicihkos liga dažnai aplanko jaunus žmones, kai jie dar nėra įgiję darbo stažo, tad jų neįgalumo pensija siekia vos 100 eurų. Su tokiais pinigais jie neišgyvena. Be to, didelė problema yra greitieji kreditai, – neįgalieji neapskaičiavę savo finansinių galimybių, neįstengia jų gražinti ir praradę namus, atsiduria nakvynės namuose arba gatvėje.

Be to, dėl pasikartojančių ligos atkryčių, krizinių situacijų, konfliktų šeimose artimieji dažnai atsisako bendro gyvenimo ir neįgalieji pasmerkiami gyventi ir išgyventi kaip sugeba, todėl ne paslaptis, kad neįgalieji pradeda piktnaudžiauti svaigalais, narkotikais, dažnai juos atpažįsta nusikalstamo pasaulio atstovai ir jais naudojasi. Kartais neįgalūs žmonės, negalėdami pakelti tokios naštos, išeina savo noru iš gyvenimo.

„Nėra Lietuvoje apsaugoto būsto programos, trūksta savarankiško gyvenimo namų, kur neįgalieji su specialistų pagalba galėtų oriai gyventi, o kitose šalyse tai yra norma“, – teigia neįgaliųjų atstovė. Tarp 24 tūkst. su psichine negalia žmonių yra ir nemažai baigusių studijas, pasiekusių karjeros aukštumų, dirbančių ir sukūrusių šeimas, auginančių vaikus. Jūs nepatikėsite, kiek yra mokslininkų, dėstytojų, gydytojų, aktorių, rašytojų, verslininkų, kurie su liga susigyveno, pastoviai vartoja vaistus, gydosi kitais būdais ir sėkmingai gyvena.

„Visos psichikos ligos – nuo meilės stokos“, – įsitikinusi A. Nariūnienė.

Atvirumas turi išlikti

„Psichikos liga griauna žmogaus galimybes įgyvendinti savo teises, bet sveikdamas jis susigražina savarankiškumą ir gebėjimą pasinaudoti savo teisėmis. Todėl svarbiausia sergančio žmogaus teisė – gauti mokslo įrodymais pagrįstą, kvalifikuoto specialisto teikiamą ir prieinamą gydymą. Šiuolaikinėje visuomenėje neturėtų likti apleistų žmonių ir ligų: laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą net ir sunkiomis psichikos ligomis sergantys žmonės gali gyventi  visavertį gyvenimą“, – įsitikinusi VšĮ Psichikos sveikatos iniciatyva direktorė Nijolė Goštautaitė–Midttun, viena iš Atviros psichiatrijos mėnesio organizatorių.

Atviros psichiatrijos mėnesį paskelbė susivieniję psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos sumažint psichikos sutrikimus ir jų gydymą lydinčią stigmą. Renginiai vyko Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Mažeikiuose, Šiauliuose, dalyvavo ne tik valstybiniai paslaugų teikėjai, bet ir privačios įmonės, nevyriausybinės organizacijos, sveikatos specialistai, menininkai ir visuomenė.

Daugybė žmonių pasinaudojo ir galimybe gauti nemokamas anonimines psichikos sveikatos specialistų konsultacijas gyvai ir internetu. Vieną iš tokių galimybių suteikė Lietuvos sveikatos mokslų unviersiteto ligoninės Kauno klinikos Psichiatrijos klinika. Čia gydytojai rezidentai anonimiškai konsultavo gyventojus. Dažniausiai žmonės į juos kreipėsi, nes buvo susirūpinę savo ar savo artimųjų psichikos būsena.

„Mėnuo baigiasi – bet atvirumas turėtų išlikti, – įsitikinusi Nijolė Goštautaitė–Midttun. – Daug žmonių pamatė šiuolaikiškas ir kompleksines psichiatrijos paslaugas, pagalbos priemonių, metodų ir specialistų įvairovę. Gal tai sumažins baimę ir gėdą, kurią vis dar jaučia žmonės kreipdamiesi pagalbos į psichiatrus.“

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pridūrė, jos prie psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo prisidėjo tai, kad nuo š. m. liepos 1 d. iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pradėtos apmokėti psichosocialinės paslaugos.

Visą mėnesį po gydymo įstaigas keliavo gyvybės medis, kurio šakas visi norintieji galėjo papuošti žiedu su savo mintimis, kodėl verta gyventi. Nuotraukų, padarytų per visą mėnesį vykusiuose Atviros psichiatrijos renginiuose, paroda atidaryti Sveikatos apsaugos ministerijoje.