Ištikimybė tradicijoms
1867 m. škotai Williamas Aitkenas ir Jamesas Lilburnas įkūrė Glazgo laivybos kompaniją, kuri veiklą pradėjo su šešiais 1 200 t talpos geležiniais kliperiais. Jūrinėmis tradicijomis ir laivų statyba garsėjančiame Glazgo mieste įsikūrusi laivininkystė sparčiai augo ir tapo žinoma „Loch Line“ vardu.
„Loch“ škotų gėlų kalba reiškia ežerą. Dauguma jų Škotijoje turi vaizdingus, legendomis apipintus pavadinimus. Glazgo laivybos kompanijos įkūrėjai nutarė visus laivus pavadinti žinomiausių savo šalies vandens telkinių vardais. Per 44 m., kol gyvavo bendrovė, kiekvieno jos naujo laivo vardas prasidėdavo žodžiu „loch“. Prie jo būdavo pridedamas konkretaus ežero pavadinimas, pavyzdžiui, „Loch Ard“, „Loch Fyne“ ir t. t.
Abu laivininkystės savininkai buvo seno sukirpimo verslininkai. Jie patys lankydavosi pas numatomus krovinių siuntėjus, asmeniškai prižiūrėjo laivų krovimą ir išsiuntimą. O J. Lilburnas, be to, dar buvo aistringas buriuotojas ir Karališkojo Šiaurės jacht-klubo komodoras, todėl jautė ypatingą simpatiją drąsiems kliperių jūreiviams. Tarnauti pas tokius šeimininkus padoriems jūreiviams buvo ne tik laimė, bet ir garbė. Neatsitiktinai „Loch Line“ kompanijos laivų kapitonai ir įgulos tarp krovinių siuntėjų turėjo gerą vardą.
Nors XIX a. jau buvo persiritęs į antrą pusę, „Loch Line“ kompanijos įkūrėjai nesidairė į garlaivius ir toliau atkakliai laikėsi ištikimybės burlaiviams ir senoms tradicijoms.
30 m. tuo pačiu maršrutu
1875 m. „Loch Line“ kompanijai Glazge buvo pastatytas naujas 76 m ilgio trijų stiebų geležinio korpuso kliperis. Jis, pagal nusistovėjusią tradiciją, pavadinimą taip pat paveldėjo iš vieno Škotijos ežero. Tai buvo 6 km ilgio ir 1,5 km pločio ypač meškeriotojų pamėgtas vandens telkinys Vennachar, kuris škotų gėlų kalba reiškia „Graži ponia“.
Saugo: „Loch Vennachar“ nuotrauka iš bibliotekos kolekcijos.
„Loch Vennachar“, kaip ir visi kiti kompanijos laivai, kursavo tarp Didžiosios Britanijos ir Australijos uostų. Reisas prasidėdavo Glazge, kur laivas priimdavo krovinį ir keleivius, o tada kliperis per septynias jūras vykdavo į Australiją. Ten jis krovinį ir keleivius išbarstydavo Adelaidėje, Melburne ir Sidnėjuje. Į septynių metrų gylio triumus pasikrovęs australų vilnos ir grūdų, burlaivis kelionę paprastai baigdavo Londone.
„Loch Vennachar“ buvo laikomas nelaimingu laivu, nes ne kartą pateko į pavojingas situacijas. 1892 m. birželį Indijos vandenyne jį užklupo stiprus ciklonas. Pradėjus grėsmingai keistis barometro duomenims, kapitonas Williamas Bennetas įsakė sumažinti burių skaičių. Audra vis labiau stiprėjo, laivas nardė tarp didžiulių bangų. Besirisdamos per denį, jos nulaužė priekinį stiebą, smarkiai apgadino kitų stiebų takelažą.
Po 9 dienų orai sušvelnėjo ir įgula, pakėlusi bures mažiausiai nukentėjusiame bizanio stiebe, tęsė kelionę. Smarkiai nukentėjęs burlaivis sunkiai, bet sėkmingai per 5 savaites pasiekė Port Luiso uostą Mauricijaus saloje. Čia laivas prastovėjo vos ne pusę metų, kol iš Anglijos atsiuntė naują rangautą.
Kitą rimtą avariją „Loch Vennachar“ patyrė 1901 m. lapkričio 12 d. Grįžęs iš tolimos kelionės, laivas stovėjo nuleidęs inkarą Temzės upės žiotyse netoli Muckingo švyturio. Ankstų rytą pro šalį plaukęs sraigtinis garlaivis „Cato“ taranavo kliperį. Vienas jo bortas buvo stipriai pažeistas ir „Loch Vennachar“ greitai nugrimzdo. Laimei, toje vietoje gylis neviršijo 12 m, todėl virš vandens dar kyšojo laivo antstatas ir stiebai. Per mėnesį kliperis buvo pakeltas nuo Temzės dugno, suremontuotas už didelę kainą ir vėl pradėtas eksploatuoti Glazgo–Adelaidės linijoje.
Nepaisant nelaimingo laivo reputacijos, kliperis „Loch Vennachar“ 30 metų vežiojo krovinius ir keleivius tarp Didžiosios Britanijos ir Australijos be jokių papildomų incidentų, kol visam laikui baigė kelionę.
Paskutinis reisas
1905 m. birželio pabaigoje „Loch Vennachar“, vadovaujamas patyrusio kapitono V.Havkinso, leidosi į įprastinę kelionę – iš Glazgo į Adelaidę. Šį kartą laive buvo tik 24 įgulos nariai, o pagrindinį krovinį sudarė daugiau kaip 20 tūkst. plytų.
Perplaukęs Indijos vandenyną, kliperis artėjo prie Australijos. Rugsėjo 6 d. maždaug už 160 mylių į vakarus nuo Neptūno salų keleivinis garlaivis „Yongala“ pralenkė burlaivį „Loch Vennachar“. Kapitonai pasikeitė signalu „all’s well“ („viskas gerai“). Pasak garlaivio kapitono, buvo gražu žiūrėti į burlaivį, plaukiantį su išskleistomis burėmis. Nekilo jokių abejonių, kad, genamas palankių vėjų, kliperis netrukus saugiai pasieks uostą.
Nelaimė: 1901 m. lapkritį Temzėje nugrimzdęs kliperis „Loch Vennachar“. / Redakcijos archyvo nuotr.
Ėjo diena po dienos, o „Loch Vennachar“ vis nepasirodė Adelaidėje. Rugsėjo 29-ąją ten atplaukęs dvistiebis kečas „Annie Watt“ pranešė, jog netoli Kengūrų salos (angl. Kangaroo Island) įgula paėmė vandenyje plūduriavusį mėlynos spalvos popieriaus ruloną. Paaiškėjo, kad tai škotų kliperio krovinio dalis. Po trijų savaičių pastebėta, kad į uolėtą Kengūrų salos pakrantę jūra išmeta kažkokių nuolaužų.
Į galimos katastrofos vietą iš Adelaidės buvo pasiųstas garlaivis „Governor Musgrave“, kuris turėjo ieškoti nuolaužų ir galbūt gyvų ar mirusių žmonių. Po intensyvių paieškų, kuriose dalyvavo ir vietinių žvejų laivai, buvo aptiktos tik plūduriuojančios laivo nuolaužos ir neatpažinto jauno jūreivio kūnas. Daugiau nieko nerasta.
Nostalgijos laivynas
Kliperis „Loch Vennachar“ buvo paskutinė, bet ne vienintelė „Loch Line“ laivybos kompanijos auka. Kelių knygų apie laivų nuolaužas autorius Peteris Christopheris, žinomas australų nardytojas ir jūrų archeologas, teigia, kad iš 25 „Loch Line“ laivybos kompanijos turėtų burlaivių mažiausiai septyniolika nuskendo, dingo, buvo smarkiai sužaloti ar torpeduoti Rytų ir Vakarų Žemės pusrutulių vandenynuose bei uostuose. Jų triumuose šalia įvairiausių krovinių ir šiandien guli ne mažiau kaip trijų šimtų žmonių palaikai.
Įžengus į XX a., laivų savininkai nebesistengė papildyti laivyno burlaiviais, kurių vaizdas atviroje jūroje jaudino ir džiugino senuosius jūrininkus. Naujojo amžiaus keleiviai pirmenybę dažniausiai teikė garlaivių greičiui ir patogumui, o ne romantikai. Krovinių siuntėjams tuo labiau buvo svarbus greitis. O „Loch Line“ kliperiai paprastai per metus atlikdavo tik vieną reisą į Australiją. Pusę šio laiko nuostolingai praleisdavo uoste pakraunant, iškraunant ar laukdami krovinių.
Pasididžiavimas: „Loch Vennachar“ kadras iš filmo apie šį laivą. / Viktorijos valstybinės bibliotekos nuotr.
Eksperimentiniai reisai per San Franciską ir Pietų Afriką, Naująją Kaledoniją pasirodė esantys taip pat nuostolingi. Pirmajame XX a. dešimtmetyje iš laivyno, kuris beveik pusę amžiaus buvo vandenyno pasididžiavimas, liko tik penki laivai.
Žinomiausias tarp jų buvo išgarsėjęs kliperis „Loch Etive“. Jūrinės karjeros pradžioje šiame laive trečiuoju kapitono padėjėju tarnavo lenkas Josephas Conradas, kuris vėliau tapo garsiu anglų rašytoju. Populiariausioje knygoje „Jūrų veidrodis“ jis rašė, kad „Loch Etive“ buvo puikus laivas, kurio kajutkompanijos stoglangio vitraže puikavosi laivininkystės devizas: „Tegul Glazgas klesti“.
1911 m. likę 5 kliperiai buvo parduoti ir išnyko iš Lloydo registro sąrašo. Liko tik nostalgiški prisiminimai apie juos.
