Skruzdėlės – mažosios galiūnės

Skruzdėlės – plėviasparniai vabzdžiai – laikomi bendruomeniniais vabzdžiais. Jos gyvena kolonijomis, informaciją viena kitai perduoda per kvapus, gali pakelti neįtikėtinus svorius ir dažniausiai laikomos visai nepavojingomis. Deja, kasmet namų ūkiai ir verslas patiria nemenkus nuostolius dėl šių kenkėjų.

Lietuvoje gyvena  skruzdėlių. Tam, kad galėtume efektyviai kovoti su jomis, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kokios rūšies vabzdžiai kelia mums nerimą.

Juodosios (sodo) skruzdėlės dažniausiai gyvena soduose, jos ardo dirvožemį, keičia reljefą, „rausia“ žemes, todėl gali iškelti trinkeles, be to, perneša amarus, gali kąsti žmonėms. Juodųjų skruzdėlių kolonijoje yra tik viena motinėlė, jos rečiau apninka gyvenamąsias patalpas.

Faraoninės skruzdėlės, Lietuvoje gyvenančios tik būstuose, daug pavojingesnės – paprastai jos įsikuria sunkiai pasiekiamose vietose aplink kanalizacijos vamzdžius, sienose, tarp grindjuosčių, plytelių, virtuvėje, todėl jas būna sunku rasti, nors pavienės darbininkės ir šmirinėja po patalpas. Visaėdes faraonines skruzdėles vilioja įvairiose vietose susikaupę maisto likučiai, atliekos, o tai reiškia, kad jos gali platinti patogeninius mikroorganizmus, pavojingus žmogaus sveikatai.

Tvarka ir švara neabejotinai yra vienas svarbiausių kozirių kovoje su nepageidaujamomis ir pavojingomis skruzdėlėmis.

Raudonosios skruzdėlės dažniausiai apninka netoli miškų įsikūrusius gyventojus, poilsiautojus, jų įgėlimas gyvūnams arba žmonėms itin skausmingas. Rečiau ugninės skruzdėlės sutinkamos miestuose.

Pasak UAB „Dezinfa“ biologo L. Grigaliūno, nuo skruzdžių gintis būtina, tačiau reikia įsidėmėti – netinkami metodai gali sukelti dar daugiau bėdų.

Kaimyno patarimas – tik laikinas sprendimas

Gyventojai su skruzdžių antplūdžiu itin dažnai kovoja vadovaudamiesi patarimais, rastais internete arba išgirstais iš kaimynų. Vienas iš populiariausių – jei patalpose po naikinimo nesimato skruzdžių, vadinasi, joms galas.

„Kartas nuo karto namuose rasdavosi skruzdėlių. Pasinaudodavau, kaip sakoma, liaudies patarimais. Matomas skruzdėles „pavaišindavau“ actu, cinamonu, jos laikinai dingdavo, tačiau po kurio laiko problema vėl iškildavo. Vadinasi, reikia imtis veiksmingesnių priemonių, kad skruzdėlės iš viso nenorėtų pas mus užsukti“, – atvirauja Vilniuje gyvenanti moteris.

Žinoma, actas, įvairūs chemikalai, verdantis vanduo, boro rūgštis ir kiti visuomenėje paplitę skruzdžių naikinimo būdai kartais būna veiksmingi, tačiau tai tik laikinas sprendimas.

„Kad galėtume skruzdžių atsikratyti ilgam, turėtume nustatyti kokio dydžio populiacija atsikraustė į patalpas, panaikinti visus lengvai pasiekimus maisto šaltinius (ypač saldumynus), laikyti švaros ir tvarkos, sandariai uždaryti šiukšles. Svarbiausias kovos tikslas – pasiekti skruzdėlių motinėlę ir ją pašalinti. Be motinėlės kolonija nyksta, todėl, tikėtina, į Jūsų namus nebegrįš“, – pataria kenkėjų kontrolės specialistas L. Grigaliūnas.

Profesionalūs kenkėjų naikinimo specialistai išduoda, kad geriausias kovos su skruzdėmis būdas – prevencija. Svarbu iš anksto užtaisyti įtrūkimas bei plyšius langų rėmuose, sienose, grindyse, per kuriuos skruzdžių armijos gali patekti į vidų, nelaikyti šiukšlių bei maisto likučių atvirai.

„Tvarka ir švara neabejotinai yra vienas svarbiausių kozirių kovoje su nepageidaujamomis ir pavojingomis skruzdėlėmis“, – sako pašnekovas.

Nors, kaip teigia biologas L. Grigaliūnas, skruzdėlių poravimosi pikas – vidurvasaris, negalima atmesti tikimybės, kad kenkėjų dauginimasis prasidės anksčiau.

Iš mūšio lauko susirinkusios savo sužeistus šeimynykštes ir parnešusios jas namo, skruzdėlės imasi gydytojų darbo: būriuojasi aplink pacientes ir „intensyviai laižo“ jų atviras žaizdas, rodo tyrimas, aprašytas žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

Toks elgesys žuvusių skruzdėlių skaičių sumažina nuo maždaug 80 proc. sužeistų karių iki vos 10 proc., nustatė mokslininkai.

Teigiama, jog tai pirmas tyrimas, atskleidęs tokio pobūdžio slaugymą visoje gyvūnų karalystėje, neskaitant žmogaus.

„Tai ne savigyda, kuri žinoma daugelio gyvūnų atvejais, o veikiau šeimynykščių gydymas ... Jos intensyviai laižydamos žaizdą tikriausiai gali užkirsti kelią infekcijai“, – sakė vienas studijos autorių Erikas Frankas.

Tyrime jis dalyvavo dirbdamas Vokietijos Viurcburgo Julius-Maximiliano (Julijaus-Maksimiliano) universitete. Dabar jis dirba Lozanos universitete Šveicarijoje.

E. Frankas dalyvavo ir vienoje ankstesnėje, pernai publikuotoje sužeistų skruzdėlių gelbėjimo iš mūšio lauko studijoje.

Naujo tyrimo metu buvo aiškinamasi, kas nutinka sužeistiesiems, kai jie parnešami į lizdą.

Megaponera analis, vienos stambiausių skruzdėlių pasaulyje, yra nuožmios karės ir kartais puola net žmones.

Jos yra pelniusios matabelių pavadinimą – pagal vieną karingą Pietų Afrikos čiabuvių gentį. Megaponera analis medžioja už save didesnius termitus ir 200-600 individų kolonomis puola jų maitinimosi vietas.

Dėl tokio medžioklės metodo daug skruzdėlių būna sužeidžiamos; termitų kariai dažnai nukanda joms kojas.

Kaip jos sužino?

Po mūšio vienos skruzdėlės grįžta namo su grobiu – nukautais termitais, o kitos tikrina mūšio lauką ieškodamos sužeistų kolegų.

„Po mūšio sužeistos skruzdėlės feromonais šaukiasi pagalbos“, – sakė E. Frankas ir nurodė, kad šį cheminį nelaimės signalą pasiunčia speciali liauka.

Gelbėtojos savo stipriais žandais sugriebia sužeistas kares ir velka jas atgal į lizdą gydyti.

Stebina tai, kad pernelyg sunkiai sužeistos karės – pavyzdžiui, netekusios penkių iš šešių savo kojų – signalizuoja gelbėtojoms nesivarginti ir jų neimti.

Kitaip negu lengviau sužeistos karės, kurios guli ramiai, kad gelbėtojoms būtų lengviau dirbti, mirtinai sužeistos skruzdėlės priešinasi ir grumiasi, kol gentainės pasiduoda ir jas palieka.

Kaip sakė E. Frankas, per vieną reidą sužeidžiama vidutiniškai po 3-5 vienos kolonijos skruzdėles. Per dieną susidaro maždaug 20.

„Kadangi kolonijoje gimstamumas palyginti mažas, tik 10-14 skruzdėlių per dieną, toks didelis sužeistųjų skaičius labai brangiai atsieitų, jeigu jos sužeistųjų negelbėtų“, – elektroniniame laiške naujienų agentūrai AFP rašė mokslininkas.

Atradimas iškėlė kelis klausimus, nurodė Viurcburgo universitetas, kuris savo pareiškime spaudai giria šį „stulbinamą atradimą“.

„Kaip skruzdėlės sužino, kur tiksliai yra sužeista jų draugė? Kaip jos sužino, kada liautis tvarkius žaizdas? Ar gydymas tėra prevencinis (siekiant išvengti infekcijos), ar taip pat ir terapinis, išsivysčius infekcijai?“ – sakoma pareiškime.

Galbūt jums yra tekę matyti (gyvai ar kokiame nors vaizdo siužete), kaip skruzdės sulimpa viena su kita ir pradeda plūduriuoti. Toks plaustas dreifuoja tol, kol potvynis nuslūgsta arba pasiekiama sausuma. Daugeliui atrodo, kad ugninės skruzdėlės moka bendrauti tarpusavyje ir idealiai koordinuoja savo veiksmus, nuspręsdamos, kur kuri turi prilipti, kad plaustas būtų stiprus ir plūdrus. Džordžijos Technologijų universiteto mokslininkai dabar nusprendė pažiūrėti, kaip ugninės skruzdėlės sulimpa į tokias sudėtingas konstrukcijas.

Iš pažiūros atrodo, kad skruzdėlės laksto be jokio plano ir struktūros. Tai – neorganizuotas chaosas, tačiau jau po keliolikos minučių jos vis tiek kažkaip sukuria sudėtingas struktūras. Pavyzdžiui, plaustus ar bokštus. Galbūt tai, ką mes matome kaip bereikšmį atsitiktinį bėgiojimą, yra kažkoks socialinis skruzdžių susitarimas? Ne, mokslininkai nustatė, kad jos iš tikrųjų bėgioja kur papuolusios. Svarbu bėgti aukštyn, jei šalia yra koks nors augalo stiebas.

Ugninės skruzdėlės bėga į viršų, kol galiausiai susiduria su kokia nors sustojusia bendražyge. Tai joms reiškia, kad laikas sustoti ir susikabinti į krūvą. Taip suformuojamas vienas aukštas. Sulipusios skruzdėlės neatsikabina, o per jas į viršų bėga kitos. Kadangi struktūra nėra organizuota, ji nėra stabili ir dažnai griūva. Tačiau tuomet atsipalaidavusios skruzdės vėl bėga į priekį. Taip susiformuoja Eifelio bokšto formos struktūra.

Įdomu tai, kad ji yra tuščiavidurė. Skruzdės dažnai nukrenta į jos vidų, tuomet pasitraukia į išorę ir vėl bėga į viršų. Oro tarpas visoms joms leidžia kvėpuoti. Panašiai viskas vyksta ir statant plaustą, tik, kadangi nėra jokio stiebelio, kuriuo būtų galima lipti į viršų, konstrukcija išsiplečia, o ne auga į viršų. Priešingai nei mano daugelis, apačioje likusios skruzdės nėra aukojamos bendram labui – jos gali kvėpuoti dėl ypatingos savo kvėpavimo sistemos ir beveik visada išgyvena.

„Skruzdėlės – imperijų statytojos, galinčios refleksiškai pakelti 10 kartų už save sunkesnį svorį. Jų kolonijose aptinkama iki šimto „kambarių“, kuriuose vabzdžiai sandėliuoja sėklas, džiovintus vabzdžius, augina lėliukes ir lervas, deda kiaušinėlius, laidoja savo gentainius. Skruzdėlių motinėlė per parą padeda iki 40 tūkst. kiaušinėlių – milžiniškos kolonijos gali pridaryti žalos tiek sodininkams, tiek individualių namų gyventojams“, – pasakoja kenkėjų kontrolės ekspertų biologas Liutauras Grigaliūnas.

Iškeltos trinkelės

Skruzdėlės – aktyvūs, bendruomenėse gyvenantys vabzdžiai. Nuolat statydamos, plėsdamos savo namus jos gali iškelti augalus, veją, trinkeles, kenkti sodo augalams, ardyti dirvožemį.

„Po žiemos miego skruzdėlės „remontuoja“ savo karalystę, taip išrausdamos žemę, iškeldamos pasėlius, ardydamos reljefą. Be to, dėl skruzdėlių draugystės su amarais kenčia vaismedžiai, vaiskrūmiai ir dekoratyviniai augalai. Sodo skruzdėlės gardžiuojasi amarų išskyromis – šį maisto šaltinį jos itin saugo, perneša amarus ant obelų, trešnių, slyvų, serbentų gležnų lapų, kurių sultimis šie maitinasi, išskirdami saldų ir lipnų skystį“, – dėstė biologas.

Skruzdėlės – sanitarės

Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad skruzdėlės yra gamtos sanitarai, sunaikinantys  nemažai žalingų vabzdžių.

„Skruzdėlių kolonijose maistu rūpinasi – skruzdėlės darbininkės. Beje, visos darbininkės yra moteriškos lyties atstovės, statančios-plečiančios „namus“, saugančios savo bendruomenę nuo priešiškų nariuotakojų ir dvikojų“, – žiniomis dalinosi L. Grigaliūnas.

Jei skruzdėlė priešas...

„Naikinant skruzdėles svarbiausia paveikti ne pavienius jų būrius, o stengtis išnaikinti visą nepageidautiną koloniją. Tikslas – sunaikinti motinėlę. Karštas vanduo, pilamas į skruzdėlių urvelius, chemikalai, kuriais purškiama žemė, boro rūgštis ar kt. liaudies būdai, tikėtina, bus neefektyvūs. Svarbu rasti šių vabzdžių takus ir „pasiūlyti“ darbininkėms jauką, kurį nugabentų motinėlei. Žuvus motinėlei – išnyks ir skruzdėlynas“, – patarė Margarita Kutkaitė.

Švara namuose

Gyventojus skruzdėlės vargina ne tik sode, darže, bet ir namuose. Į namus vabzdžiai užklysta ieškodami saldaus maisto.

„Radusios tinkamo joms maisto gyventojų namuose, skruzdėlės palieka  savo kvapų  pėdsaką iki lizdų, kad kitos skruzdėlės galėtų ateiti iki maisto šaltinio, tad labai svarbu maistą laikyti nepasiekiamose vietose. Be to, patariama nuolat rūpintis virtuvės ir kitų patalpų švara – kruopščiai nuvalyti maisto ruošimui naudojamus paviršius, išvalyti trupinius ant grindų ir kitų paviršių. Taip pat svarbu tinkamai laikyti šiukšles tiek namuose, tiek lauke“, – kalbėjo kenkėjų kontrolės ekspertė.

Lietuvoje – pavasaris. Gal ir ne toks, apie kokį mes visada svajojame. Tačiau dabar, po kovo vidurio, bet kokie orai ir bet kokios nuotaikos vis tiek reiškia pavasarį.

Beje, nedarykime kasmet mus ištinkančios klaidos – nemanykime, kad ir pati gamta nuščiuvo ir kažko laukia. Visa, kas vyksta aplinkui, ir yra pati gamta, todėl ji labiausiai jaučia laiko ritmą. Žinoma, būna ir gražių akimirkų, kai gamta ir mes pametame galvas.

Taip nutiko sekmadienį, staiga plykstelėjus saulei. Ta vienintelė šviesi, nors ir gana vėsi diena į lauką išviliojo žmones, o visiems gamtos vaikams suteikė antrąjį kvėpavimą.

Skruzdėlynų viršuje jau ribėjo skruzdėlės. Jos dar niekur nekeliauja, nes prieš akis – bent šeši septyni veiklos mėnesiai, vabzdžių dar nėra, namų tvarkyti nereikia. Dabar svarbiausias skruzdėlių darbas – nešti namų gilumon šilumą. Kiekviena jų, sušilusi prieš saulutę, neria skruzdėlyno labirintais gilyn, ten pabūna, pasidalija šiluma ir vėl kyla į paviršių. Labai lėtas procesas, bet kitko padaryti, kitaip sušilti jos negali.

Tą šiltą ir saulėtą dieną visi pamatėme skrendančias žąsis, virvančius vieversius, sliekaujančias pempes. Tačiau vėl apniuko, dangus pabėrė sniego kruopų, ir mes nutarėme, kad pavasaris kuriam laikui nurimo. Ne, jis gyvena taip pat – ir žąsys aukštai skrenda, ir paukščiai gieda. Gal tik bitėms orai netinkami, tačiau jos suspės.

Savo lizduose nurimo krankliai, jūriniai ereliai ir didieji apuokai – jie jau peri. Atgijo Juodkrantės ir kitos kormoranų bei pilkųjų garnių kolonijos. Nemuno deltoje ir daug kur Lietuvoje užlietuose laukuose baltuoja gulbės, kliksi žąsys. Gamtininkai nerimauja – vanduo iš užsemtų plotų traukiasi per greitai! Gali būti, kad balandį jo nebeliks ir praskrendantys į šiaurę tilvikai neturės kur apsistoti.

Gyvename Velykų laukimu, iki jų beliko visai nedaug, tačiau pirmiausia bus Verbos. Šį sekmadienį kadagio šakelė, žilvičio rykštelė, perrišta raudonu siūlu, bus įprastas vaizdas. Kirtavietėse galėjome prisirinkti beržų ir kitų lapuočių medžių šakelių, pamerkę jas sulaukti išsprogstančių. Tokia gaivi pirmoji žaluma verbų puokštėje labai tinka.

O kas netinka? Netinka pataisai – jų rauti, skinti negalima, negalima jais prekiauti. Nesusižavėkime rastu žydinčiu žalčialunkiu. Neplėškime gamtoje rastų pirmųjų žiedų. Juk gamta juos sau, o ne mums augino!

Pagyvenęs medžiotojas, pasiklydęs karštame ir sausringame Australijos krūmynų regione, šešias dienas išgyveno be vandens, valgydamas tik juodąsias skruzdėles, antradienį pranešė policija.

62 metų Regas Foggerdy (Regas Fogerdis) spalio 7 dieną išlipo iš automobilio, kurį vairavo jo brolis, ketindamas persekioti kupranugarį Didžiojoje Viktorijos dykumoje Vakarų Australijos valstijoje, už maždaug 950 km į šiaurės rytus nuo Perto, sakė policijos vyresnysis inspektorius Andy Greatwoodas (Endis Greitvudas).

Kai vyras negrįžo, jo brolis perspėjo pareigūnus, o policijos pėdsekiai antradienį ryte rado anksčiau kalnakasiu dirbusį pensininką sėdintį po medžiu už 15 km nuo vietos, kurioje jis pradingo.

„Pastarąsias dvi dienas jis praleido po medžiu, valgydamas juodąsias skruzdėles, kurios palaikė jo jėgas, – aiškino A.Greatwoodas. – Kai jį radome, jis buvo netekęs itin daug skysčių, nesiorientavo aplinkoje, iš esmės kliedėjo.“

Ta vieta „buvo nepaprastai karšta, nepaprastai atoki, o dauguma žmonių tikriausiai nebūtų išgyvenę“, pridūrė pareigūnas.

A.Greatwoodas nenorėjo spėlioti, kiek dar būtų ištempęs R.Foggerdy.

„Tikriausiai sėkmė ir stebuklas, kad jis išgyveno taip ilgai tokiomis sąlygomis, neturėdamas vandens“, – pabrėžė policininkas.

R.Foggerdy žmona Arlyn (Arlin) sakė pravirkusi, kai sužinojo, kad jos vyras rastas gyvas.

„Kaip galima išgyventi be vandens ir maisto? – Tai stebuklas“, – sakė ji.

Kupranugarių buvo atgabenta į Australiją XIX amžiuje, kai jie buvo naudojami kaip nešuliniai gyvuliai per pirmąsias ekspedicijas į žemyno sausringuosius vidinius regionus. Mūsų laikais atokiuose regionuose klajoja šimtai tūkstančių sulaukėjusių kupranugarių.

Sodo skruzdėlės yra nedidelės, 4-5 mm ilgio, tamsiai rudos arba juodos spalvos. Dažniausiai jos sutinkamos lauke, pastebimos ropinėjančios ant augalų, dirvožemyje. Kol skruzdėlė gyvena savo įprastą gyvenimą, ji yra tiesiog mažas vabzdys, tačiau kai dėl skruzdėlių kolonijų tenka purkšti vaismedžius ar tvarkyti iškeltas trinkeles, šis vabzdys tampa kenkėju.

„Per birželio, liepos mėnesius gavome rekordinį skaičių užklausų, prašančių padėti išnaikinti skruzdėles. Jų buvo net pusantro šimto. Paprastai skruzdėlės tunelius išsirausia po žeme, kuri mažai judinama: prie vaismedžių, uogų, šiltnamyje. Dažnai, ieškodamos maisto, užklysta ir į gyventojų namus – ant grindų, virtuvės stalo jų galima išvysti ne vieną šimtą“, – pasakojo kenkėjų kontrolės vadovė Margarita Kutkaitė.

Priežastys, kodėl pastebimas skruzdėlių pagausėjimas, – palankios sąlygos vystytis.

„Šilta žiema, palanki dirvos ir oro temperatūra pavasarį ir vasarą sudaro sąlygas plėstis skruzdėlių kolonijoms. Kuo didesnė kolonija, tuo  didesniame plote galima pastebėti skruzdėlių. Tik pabudusios iš žiemos miego, skruzdėlės darbininkės ima aktyviai ieškoti maisto savo kolonijos motinėlei ir augančioms lervutėms. Ir jei kolonija būna netoli žmogaus būsto, tai anksčiau ar vėliau jos pasirodo ir jame“,  – kalbėjo biologas Liutauras Grigaliūnas.

Skruzdėlės maitinasi saldžiu ir baltymingu maistu.

„Sodo skruzdėlės gardžiuojasi amarų išskyromis – šį maisto šaltinį jos itin saugo, perneša ant obelų, trešnių, slyvų, serbentų gležnų lapų, kuriais maitinasi amarai, išskiria saldų ir lipnų skystį. Čiulpdami augalų sultis amarai padaro nemenką žalą vaismedžiams, vaiskrūmiams ir dekoratyviniams augalams“, – pabrėžė biologas.

Siekiant apsaugoti derlių nuo amarų, reikia skelbti karą skruzdėlėms. Pasak M. Kutkaitės, lizdai dažnai randami dirvoje ir po grindinio trinkelėmis saulėtoje pastatų pusėje.

„Norint išnaikinti sodo skruzdėles svarbu sunaikinti visą jų toje vietoje esančią koloniją. Tikslas – numarinti motinėlę. Tą galima padaryti naudojant specialias priemones, kurios iš karto nesunaikina skruzdėlių darbininkių – pirmiausiai jos turi paimti užnuodytą jauką ir jį nunešti į lizdą motinėlei. Karštas vanduo, įvairūs chemikalai, boro rūgštis naikina tik pavienius skruzdėlių būrius – toks būdas trumpalaikis“, – pabrėžė kenkėjų kontrolės ekspertė.

Skruzdėlių patalpose išvengti padės švara namuose: išneštos šiukšlės, sandariai laikomas maistas, nuolat valomi maisto likučiai, užsandarinti galimi įėjimai (plyšiai tarp durų, langų ir kt.). Neradusios maisto namuose skruzdėlės grįš jo ieškoti į lauką.

Lietuvoje pagaliau šilta, kaip ir turėtų būti tokiu vasaros metu. Šiluma ar karštis, kaip kam atrodo, trunka taip neilgai, kad mums nėra progos atsidusti ir ištarti tradicinį „kada tai liausis“. Kada dar gali būti taip šilta, jei ne liepą? Karštis – dieną, karštis – naktį. Vis tai turi prasmę ir gamtai reiškia labai daug.

Baigiasi visuotinio augimo ir vešėjimo laikas. Žalia spalva iš lėto atsisveikins, tačiau daug kam dar reikės subręsti ir subrandinti sėklas. Tokie orai šiam reikalui – patys tinkamiausi. Beje, ne tik sėkloms brandinti.

Vasaros šiluma labai palanki vabzdžiams – kai kurių rūšių užauga jau kažkelinta karta. Kiti negali skubėti, nes jų vystymasis užtrunka, ypač vėsiu oru. Dėl vėsaus birželio ne tik išretėjo uodų ir mašalų debesys, bet ilgam sumažėjo drugių. Buvo graudu stebėti skraidančius juos pavienius, aptrupėjusiais sparneliais.

Vėsa sutrukdė darnų vabzdžių vystymąsi, tačiau dabar jie gali staiga pasirodyti. Jei tarp karščių pliūptelės lietus, iškart po jo sumirgės nauja drugių karta, išsiris mašalai ir uodai, pasirodys ore svajingai banguojančios sparnuotos skruzdėlės. Nors vasaros viduryje daugelis vabzdžių labiau užimti ne šių, o jau kitų metų rūpesčiais, kai kurie šį rūpestį perduos dar ne vienai šios vasaros kartai.

Per karščius sulaukėme ne tik mūsų išsiritusių drugių, bet ir atskridusių iš pietų, nuo Viduržemio jūros pakrančių ar iš Šiaurės Afrikos. Tokie yra sfinksai, kuriuos galima pamatyti skraidančius vakarais, atlekiančius į šviesą. Ilgais siaurais sparnais sfinksai labai ištvermingi, jų skrydis greitas. Atskridę jie susiranda misti tinkamus augalus, nes tik pasirinktieji tinka vikšrų maistui, ir ant jų sudeda kiaušinėlius.

Nuo kiaušinėlio iki vikšro, o paskui lėliukės ir naujo suaugusio drugio – ilgas laikas. Gali būti, kad daugeliui jų šios vasaros pritrūks, o per žiemą lėliukės neišgyvens. Tokie vien tik imigrantų iš pietų sąskaita yra pas mus vasarą stebimi drugiai usninukai, net kopūstiniai baltukai. Beje, kai kurių rūšių sfinksų nauja karta spėja išsiristi iki vasaros galo ir iškeliauja atgal į pietus. Jų anūkai, antroji karta, išsiritusi jau ten toli, vėl keliaus į šiaurę, galbūt pasieks ir Lietuvą.

Vasaros karščiai siūlo daugybę pramogų, tačiau nepamirškime, kad saulė ne tik glamonėja, bet gali ir skaudžiai nudeginti. Ir dar – niekada nepamirškime, kad dega ir visa, kas sausa. Gamtoje neturėtų būti laužų, saugokime ją nuo to, kas gali pražudyti.

Ar jūs vis dar džiaugiatės pavasariu? Ar jau susitaikėte su mintimi, kad pavasaris yra ir bus tik dvi savaites? Taip, taip, tik tiek laiko jam skirta.

Kad pavasaris yra kitoks, turėtume sakyti – brandus, rodo pakitusios jo spalvos. Vis mažiau regime šviesiai žalios, jaunos spalvos, nes medžių lapai ir žolynai tapo tvirti, neįveikiami vėjui. Tai labai svarbu, nes lapams gamtoje skirtas ypatingas vaidmuo – ne tik deguonies gamyba, kaip manome mes. Jie ne tik medžio plaučiai, bet ir visi įmanomi organai, maitinantys jį ir valantys, saugantys nuo nereikalingų medžiagų.

Lietuvoje palijo. Ištroškusi žemė, atrodo, gavo visai neįprastą paramą. Ši drėgmė beregint pakėlė gamtos ir mūsų nuotaiką, nuplovė dulkes ir išvalė orą. Svarbiausia, kad jo geroji įtaka labai tiko pasėliams ir sodams, daržams. Kai kur vasarojus, pasėtas prieš porą mėnesių, iš šio lietaus turėjo sąlygas tik sudygti. Augti drėgmės jam nepakako, tad ir buvo toks tik prasikalęs pro trupančią žemės plutą, nedrąsus.

Dabar želmenys staiga pakilo, ūkininkai lengviau atsikvėpė – derlius bus. Tiesa, stiprios šalnos, kai kur žemės paviršiuje siekusios iki 8 ar net 10 laipsnių šalčio, pakando net miežių daigų viršūnes. Tačiau sodai, atrodo, nuo šalnų nenukentėjo, ir derliaus galima tikėtis.

Dabar, iki kalendorinės vasaros likus dviem savaitėms, negalėtume teigti, kad pavasaris buvo kuo nors nepaprastas. Na, taip, pienės, kaštonai anksčiau nužydėjo, alyvos išsiskleidė, tačiau visa kita – laiku, kaip ir dera gamtai.

Nauja drėgmė labai tiko daugeliui vabzdžių. Kai tik atšils, pamatysime, kiek jų pakils į orą. Tokiu metu galima tikėtis aktyvaus skruzdėlių skraidymo ir uodų, nors buvo sausa. Pirmoji šio pavasario uodų karta dar spėjo išskristi. Tiesa, ne tokia gausi, tačiau vėliau patelės sąlygų kiaušinėliams dėti beveik neturėjo. Ar dėl to uodų bus mažiau? Sunku pasakyti. Tačiau uodai neišnyks. Tada, kai miškuose atsiras balučių, jose netrukus judės uodų lervutės.

Miškuose gimsta žvėrių jaunikliai, auga paukščiukai. Ramybės metas. Supraskime gyvūnus, netrukdykime jiems. Nereikės jokių pastangų, tik rimties ir tylos, o paukščiams ir žvėrims gyventi bus gera.