Su jais sostinėje ketvirtadienį susitiks Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Darbiniame susitikime su naujuoju Lenkijos diplomatijos vadovu jis aptars regiono saugumo stiprinimo, ilgalaikės paramos Ukrainai, sankcijų Rusijai ir Baltarusijai griežtinimo klausimus.

Su Rumunijos kolege G. Landsbergis kalbės apie bendras Europos saugumo tendencijas, jų perspektyvas ir galimas atsako priemones į kylančius iššūkius. Jie taip pat diskutuos apie saugumo ir gynybą, paramą Kyjivui, siekiant narystės NATO, Ukrainos, Moldovos ir kitų šalių eurointegraciją, nurodo Užsienio reikalų ministerija.

„Svarbiausia mūsų užduotis – toliau remti Ukrainą. Negalime pasiduoti nuovargiui. Kuo greičiau Ukraina gaus reikiamą įrangą ir amuniciją, tuo greičiau ji galės pasiekti pergalę, apginti savo suverenitetą ir atkurti teritorinį vientisumą“, – apibendrindamas konferenciją teigė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Kaip pranešė Užsienio reikalų ministerija, per šiemetinio renginio diskusijas didžiausias dėmesys skiriamas Vakarų šalių paramai Ukrainai aptarti ir artėjančio NATO valstybių vadovų susitikimo Vilniuje prioritetams.

„Sniego susitikime“ dalyvaujantys politikai, diplomatai ir akademinės bendruomenės nariai aptarė svarbiausius prasidedančių 2023 metų saugumo politikos darbotvarkės klausimus.

Kalbėdamas apie Rusijos karą prieš Ukrainą, Lietuvos diplomatijos vadovas ragino siekti, kad visi atsakingi už agresiją ir už karo nusikaltimus būtų patraukti atsakomybėn.

„Mūsų pareiga yra patraukti atsakomybėn agresorių ir visus atsakingus už kankinimus, žudynes bei naikinimą Ukrainoje“, – teigė G. Landsbergis.

Aptardamas poreikį subalansuoti Europos indėlį į transatlantinę saugumą ministras akcentavo būtinybę didinti išlaidas gynybai ir investuoti į pajėgumus.

Pasak G. Landsbergio, Rusija ruošiasi ilgam konfliktui, todėl NATO priešakinė gynyba ir sąjungininkų įsipareigojimas apsaugoti kiekvieną teritorijos centimetrą yra dar aktualesnis.

URM nuotr.

Užsienio reikalų ministras taip pat pažymėjo, jog artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui svarbu aptarti Ukrainos euroatlantinius siekius.

„Šiandien patikimiausia saugumo garantija Ukrainai yra jos europinė ir euroatlantinė integracija“, – teigė G. Landsbergis.

Užsienio reikalų ministerija yra nurodžiusi, jog liepos 11–12 dienomis Vilniuje vyksiančiame viršūnių susitikime tikimasi apie 40 NATO šalių-narių ir šalių partnerių delegacijų, pirminiais duomenimis, renginyje dalyvaus ir delegacijas lydės apie 5 tūkst. žmonių. Toks susitikimas Lietuvoje rengiamas pirmą kartą.

„Sniego susitikimas“ šiemet Lietuvoje vyksta šešioliktą kartą. Renginyje dalyvauja Lietuvos ir užsienio politikai, institucijų atstovai, saugumo politikos ekspertai ir akademinės bendruomenės nariai.

Užmojis balansuoti tarp dviejų autoritarinių kleptokratijų Baltarusijai gali išdegti. Tačiau kam nors kitiems taip elgtis būtų klaida.

Ką tik grįžau iš Lietuvoje vykusio kasmetinio „Sniego susitikimo“, suteikiančio galimybę pabendrauti saugumo ekspertams ir sprendimus priimantiems asmenims. Į jo programą pirmąkart buvo įtraukta sesija Kinijos klausimais. Aš buvau vienas iš jos vedėjų. Pabrėžiau moralines ir praktines priežastis iš naujo apsvarstyti mūsų požiūrį į Pekino režimą, pademonstruoti solidarumą su jo priekabių aukomis ir aktyviai priešintis jo įtakai.

Viena iš priežasčių – savi interesai. Kiekvienai šaliai, kurių teritorijos patenka į didįjį lanką nuo Norvegijos iki Sakartvelo ir kurios nerimauja dėl Rusijos, reikalinga JAV pagalba. Ir bet koks sakinys su žodžiu „Kinija“ suteikia daugiau galimybių atkreipti dėmesį Vašingtone nei jo neturintys.

D. Trumpo administracija stengiasi suvaldyti įtampą, kylančią iš jos instinkto veikti vienašališkai („Pirmiausiai – Amerika!“) ir poreikio turėti sąjungininkų. Jungtinės Valstijos per silpnos, kad vienos įstengtų varžyti didėjančią Kinijos skaitmeninę, diplomatinę, ekonominę, ideologinę ir karinę įtaką. Tačiau kartu su kitomis turtingosiomis valstybėmis jos gali suformuoti patikimą koaliciją, pajėgią nustatyti taisykles.

Taigi, sąjungininkės, rodančios, kad yra suinteresuotos padėti JAV tvarkytis su Kinija, padeda taisyti šios administracijos pašlijusius multilateralistinius instinktus. Jos taip pat turi (šiek tiek) didesnę galimybę sulaukti JAV paramos sprendžiant savas problemas.

Be to, Kinija Europos demokratijoms nėra kokia nors tolima grėsmė – ji yra artima ar netgi jau esanti. Mus sukvietę lietuviai tebeniršta dėl gruodį įvykdyto išpuolio prieš šalies švenčiausią religinį memorialą – Kryžių kalną. Viena kinė turistė išlupo kryžių, skirtą Honkongui, ir išniekino kitą, piktdžiugiškai girdamasi savo veiksmais per socialinius tinklus. Rugpjūtį Kinijos ambasada akiplėšiškai organizavo mėginimą sutrikdyti Honkongo šalininkų demonstraciją Vilniaus centre ir išprovokavo diplomatinį protestą.

Dar svarbesnis pagrindas imtis veiksmų – ypač šalims, kadaise priklausiusioms sovietinei imperijai – yra moralinis. Baltijos šalių, Ukrainos, Vidurio Europos ir kitų turima užsienio jėgų okupacijos patirtis tebėra gyvi ir skaudūs prisiminimai. Žmonės prisimena puolimą prieš tikėjimo laisvę, priverstinį psichiatrinį gydymą, pastangas ištrinti nacionalines kalbas, kultūrą ir istoriją, kalinimą lageriuose, tremtis ir kitus dalykus. Visi tokie arba dar didesni baisumai šiuo metu vyksta žemyninėje Kinijoje. Protestuotojai Honkonge kovoja, kad išvengtų šio likimo; Taivano žmonės nubalsavo prieš tai per anksčiau šį mėnesį vykusius rinkimus.

Raginau „Sniego susitikimo“ dalyvius apsvarstyti praktines ir simbolines atsako priemones. Kinija spaudžia ir izoliuoja Taivaną, kurį laiko savo maištinga provincija. Taigi, miestai ir miesteliai turėtų sekti drąsiu Prahos pavyzdžiu ir pradėti broliautis su Taibėjumi, Taivano sostine, arba kitomis vietovėmis šioje drąsioje, bet į keblią padėtį patekusioje kinų demokratijoje. Baltijos šalys turėtų įkurti ten bendrą prekybos atstovybę. NATO turėtų būti skatinama atidaryti ten savo biurą.

Gyriau drąsius ir ryžtingus Lietuvos parlamento narius, kurie yra bene vieninteliai politikai Europoje, tebesantys nusiteikę drąsiai sutikti Kinijos nepasitenkinimą ir susitikinėti su didžiulį spaudimą patiriančia Tibeto vadovybe tremtyje.

Vyriausybės turėtų boikotuoti žalingą „17 plius 1“ forumą, kuriame Rytų ir Vidurio Europos valstybės varžosi dėl (neskaidrių ir perdėtai brangių) Kinijos infrastruktūros projektų. Joms pravarčiau būtų išplėsti konkuruojančią, bet mažiau dėmesio sulaukiančią Trijų jūrų iniciatyvą, kurioje dalyvauja 12 ES šalių, Vokietija ir JAV.

Naujos narės (ypač Ukraina), aukšto lygio atstovavimas, turininga darbotvarkė ir kai kurie praktiniai rezultatai per birželį Estijoje vyksiantį šių metų viršūnių susitikimą suteiks itin pelnyto galvos skausmo baugintojams Pekine.

„Transatlantiniai santykiai, Rusija, Kinija, Artimieji Rytai, Irano-Irako situacija, hibridinės grėsmės tampa vis dažniau diskutuojama tema. Ir Lietuva bei kitos Baltijos šalys turi čia ką pasakyti“, – žurnalistams po susitikimo sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Ministras pabrėžė, kad šiais metais ekspertų diskusijose didelis dėmesys skirtas tiek Rusijai, tiek Irano klausimui, tiek kylančioms hibridinėms grėsmėms.

Vyriausybės atsistatydinimas Rusijoje, teigė jis, taip pat susilaukė ekspertų dėmesio.

„Visų nuomonė yra tokia, kad vargu ar reikėtų tikėtis kažkokių ypatingų permainų“, – pabrėžė jis.

L. Linkevičius planuojamus pasikeitimus Rusijos konstitucinėje sistemoje apibendrino pasitelkdamas vieno ryškiausių Rusijos opozicijos veikėjų Gario Kasparovo išsakytą mintį.

Visų nuomonė yra tokia, kad vargu ar reikėtų tikėtis kažkokių ypatingų permainų.

„Šachmatai turi labai aiškias taisykles, jos yra vienodos ir nesikeičia, tačiau žaidimo pabaigos niekada negali žinoti. O Rusijoje visi žino, kuo baigsis žaidimas, nepaisant nuolatos besikeičiančių taisyklių“, – apibendrindamas ekspertų susitikimą žurnalistams sakė L. Linkevičius.

„Todėl Vyriausybės pasikeitimas (Rusijoje – ELTA) ir krūvių perdalinimai parlamento labui... vargu ar jau dabar galima daryti kažkokias apibendrinančias išvadas... matyt, reikia palaukti, kokie bus pokyčiai politikoje“, – pridūrė ministras.

„Sniego susitikime“ dalyvavo Latvijos vicepremjeras ir gynybos ministras Artis Pabrikas, Lenkijos, Slovakijos užsienio reikalų ministrai Jacekas Czaputowiczius ir Miroslavas Lajčákas, JAV valstybės ir gynybos sekretorių asistentai Philipas Reekeris ir Victorino Mercado, daugiau nei 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir ES institucijų.

„Sniego susitikimas“ organizuojamas kasmet sausio mėnesį nuo 2008 metų.

Renginyje be kitų svečių dalyvaus Latvijos gynybos ministras, Lenkijos ir Slovakcijos užsienio reikalų ministrai, JAV valstybės ir gynybos sekretorių asistentai.

„Šiais metais dėmesys bus skiriamas transatlantinio ryšio stiprinimui, Rusijos ir Kinijos vaidmeniui dabartiniame geopolitiniame kontekste, diskutuojama apie NATO tikslus stiprinant euroatlantinį saugumą“, – teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime.

Tryliktame „Sniego susitikime“ dalyvaus daugiau nei 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir ES institucijų.

Jau tryliktąjį kartą organizuojamame susitikime tradiciškai bus aptariami transatlantinės bendruomenės saugumo iššūkiai ir atsakas į juos.

Užsienio reikalų ministerijos pranešime spaudai pažymima, kad šiais metais dėmesys bus skiriamas transatlantinio ryšio stiprinimui, Rusijos ir Kinijos vaidmeniui dabartiniame geopolitiniame kontekste, diskutuojama apie NATO tikslus stiprinant euroatlantinį saugumą.

„Sniego susitikime“ dalyvaus Latvijos vicepremjeras ir gynybos ministras Artis Pabrikas, Lenkijos, Slovakijos užsienio reikalų ministrai Jacekas Czaputowiczius ir Miroslavas Lajčákas, JAV valstybės ir gynybos sekretorių asistentai Philipas Reekeris ir Victorino Mercado, daugiau nei 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir ES institucijų. Renginį atidarys Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Sniego susitikimas“ organizuojamas kasmet sausio mėnesį nuo 2008 metų.

2007-aisiais net pati idėja, kad Europos saugumui gresia pavojus, užsienio svečiams atrodė keista. Vladimiras Putinas metais anksčiau (tais pačiais metais – BNS) pasakė gąsdinančią kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje. Tačiau dar nebuvo įvykdyta kibernetinė ataka prieš Estiją ir nebuvo įvykęs katastrofiškas NATO viršūnių susitikimas Bukarešte 2008-aisiais, kur Busho administracija sugriovė Ukrainos ir Gruzijos prisijungimo šansus.

Aljansas tada neturėjo jokių karinių planų ginti Baltijos valstybes ir nematė tam poreikio, o kalbos apie teritorinę gynybą buvo tabu. Kad Rusija užpultų savo kaimynę ir aneksuotų jos teritoriją, atrodė menkai tikėtina net Trakuose susirinkusiems „vanagams“.

Bėgant laikui Sniego susitikimuose įvyko liūdnų, bet reikalingų pokyčių: jie tapo didesni ir labiau struktūruoti, vis dėlto išliko pagrindinis jų bruožas – atviros ir nepriklausomos diskusijos. Kasmet atsiranda naujų veidų ir naujų opių temų. Tačiau problemų kontūrai daugiausia liko panašūs: svarbiausias klausimas – ar Europos pakrašty esančios valstybės gali kliautis amerikiečiais.

Sniego susitikimuose netyla diskusijos, ar europiečiai daro pakankamai.

Vadovaujant George'ui W. Bushui buvo nerimaujama (pamenate?), kad karas su terorizmu vykdomas transatlantinės sanglaudos kaina. Atėjus į valdžią Barackui Obamai, būgštauta dėl neatsargumo, susijusio su santykių su Rusija „perkrovimu“, staigaus priešraketinės gynybos planų atšaukimo ir „kurso posūkio į Aziją“.

Donaldo Trumpo atstumianti retorika dar labiau pabrėžia šią problemą. Faktai akivaizdūs: JAV kariuomenės įsipareigojimas „fronto linijos valstybėms“ dar niekada nebuvo didesnis, stipresnis ar geriau finansuojamas. Tačiau ar greit supykstantis, sandorius sudarinėti mėgstantis prezidentas užklupus krizei negali priimti (ar tviteryje paskelbti) neteisingo sprendimo? Niekas to nežino. Kai kurie lietuviai tiek privačiai, tiek gana viešai svarsto, ar amerikiečiams nebus taip pat lengva išsižadėti Baltijos šalių ir kitų sąjungininkių Europoje, kaip kad įvyko su kurdais Sirijoje.

Kad būtų išvengta tokio likimo, sąjungininkės Jungtinėms Valstijoms privalo tapti nepakeičiamos. Sniego susitikimuose netyla diskusijos, ar europiečiai daro pakankamai. Žinoma, smarkiai išaugo išlaidos gynybai, palyginus su liūdnais 2007-ųjų standartais. Lietuvos politikai pasiekė beveik visų partijų palaikytą susitarimą padidinti gynybos biudžetą iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto.

Toks platus sutarimo mastas paremtas stipria Lietuvos saugumo politikos kultūra, apie kokią daugelis kitų šalių gali tik pasvajoti. Taip pat tai atkreipia dėmesį į kitą dalyką: užsieniečiai į Sniego susitikimus atvyksta nebe mokyti, o mokytis. Lietuvos turimos žinios kibernetiniais klausimais, Baltarusijos, pasipriešinimo, rezervinių karių, informacinio karo ir kitomis aktualiomis temomis yra labai paklausios. Priimanti šalis veikiausiai pernelyg kuklinasi: būsimiems Sniego susitikimams gali būti naudinga, jei juose užuot itin dosniai skyrus laiką užsienio svečiams, daugiau dėmesio būtų skiriama vietos talentams.

Tačiau dilemų vis dar pakanka. Europa privalo daryti daugiau, bet ant savo pastangų jai nereikėtų klijuoti tokių provokacinių etikečių kaip „strateginė autonomija“ ar „Europos kariuomenė“. Mažos šalys priklauso nuo daugiašalių gairių, bet ši JAV administracija mėgsta dvišalius susitarimus. „Trumpo fortas“, jei Lenkijai pavyks tinkamai jį sukurti, gali būti naudingas Baltijos šalims, bet jis gali ir įstumti jas į pavojingą padėtį.

Karščiausia tema Vašingtone šiuo metu yra ne Rusija, o Kinija. Lietuvių, jų draugų ir sąjungininkų Europoje laukia sunkus darbas pademonstruoti JAV administracijai, kad tame nepažįstamame fronte jie gali padėti, o ne sutrukdyti. Pirmiausia tai reiškia, kad reikia kritiškai pažiūrėti į Kinijos remiamą verslą regione.

Kaip tik tada, kai Sniego susitikimo dalyviai keliavo į oro uostą, Lenkijoje buvo suimti du Varšuvoje dirbantys asmenys iš „Huawei“, su Pekino režimu susijusios elektronikos kompanijos. Tai gali būti pranašiškas ženklas.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotame saugumo politikos ekspertų susitikime dalyvavusi E. Braw pabrėžia, kad, siekiant atremti Rusijos agresiją prieš Vakarus, nepakanka didinti išlaidas gynybai. Jos teigimu, ne mažiau svarbus yra ir visuomenės sąmoningumo stiprinimas. Tai, akcentuoja E. Braw, tiesiog būtinas žingsnis, norint neutralizuoti vieną pagrindinių Kremliaus ginklų - dezinformaciją.

Išskirtiniame interviu naujienų agentūrai ELTA ekspertė taip pat pabrėžė, kad pastaruoju metu vis dažniau tarp ES lyderių linksniuojama bendros Europos kariuomenės idėja yra tik abstrakti ir praktiškai nerealizuojama vizija. Pasak jos, užuot sukus galvas, kuriant sunkiai įgyvendinamus vieningos Europos kariuomenės planus, ES valstybių lyderiams reikėtų daugiau energijos investuoti į NATO ir regioninių saugumo projektų plėtojimo planus.

Dainiaus Labučio / ELTOS nuotr.

– Lietuvos pozicija dėl bendros ES kariuomenės visuomet buvo ir išlieka gana skeptiška. Ilgą laiką manyta, kad ES kariuomenė iš esmės gali dubliuoti NATO. O tai, dalies politikų ir akademikų nuomone, mažins euroatlantinę vienybę ir eventualiai pakenks Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ar reikėtų būgštauti dėl rizikų, kurias bendra ES kariuomenė galėtų kelti euroatlantinei vienybei?

– Pirmiausia mums reikėtų atsakyti į klausimus, ką ši ES kariuomenė galėtų būti pajėgi daryti, kokie būtų jos tikslai bei veikimo principai. Galiausiai, ar mes į ES kariuomenę turime žiūrėti kaip į nacionalines kariuomenes, ar jos funkcijos būtų tokios pačios?

Žvelgiant į ES bendros kariuomenės koncepciją, kol kas lieka neaišku, ką Europos kariuomenė veiktų. Labai svaru yra tai, kad nacionalinėms kariuomenėms vadovauja vietinės valdžios, todėl kyla klausimas, kas ir kaip vadovautų Europos kariuomenei. Pirmiausia, mes turime atsakyti į šiuos klausimus, nes kol kas kalbant apie Europos kariuomenę nėra jokių aiškesnių gairių.

Jeigu mes nežinome, kas sudarys šią kariuomenę, ką kariuomenė veiks ir kas jai vadovaus, - tuomet pati idėja tampa pernelyg abstrakčia koncepcija. Lengva pasakyti, kad mums reikia kurti bendrą ES kariuomenę, tačiau esminis klausimas lieka neatsakytas, - ar tikrai visos valstybės norės savo nacionalines karines pajėgas integruoti į bendrą ES kariuomenę.

Žinoma, nėra jokių abejonių, kad ES reikia daugiau investuoti į savo saugumą, bet, manau, tą saugumo stiprinimą galima padaryti ir kartu su NATO. NATO aparatas veikia, yra veikiančios gynybos institucijas bloko šalyse, yra NATO štabas, galiausiai infrastruktūra bei tarybos. Todėl siekiant užsitikrinti didesnį saugumą, mes turime tiesiog dar daugiau investuoti į NATO.

– Vis dėlto, jei, kaip jūs sakote, abstrakčios idėjos būtų įgyvendintos ir Europos kariuomenė būtų įkurta, ar tai pakeistų Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos mažųjų valstybių saugumo situaciją?

– Realybė yra tokia, kad Vidurio bei Rytų Europos ar atskirai Baltijos valstybių esminis saugumo garantas yra JAV. Būtent dėl to, bijant kaip saugumo garantą prarasti JAV, šių valstybių lyderiai niekuomet tiesiogiai neparėmė bendros ES kariuomenės idėjos. Tiek Vidurio, tiek Rytų Europa JAV laiko pagrindiniu saugumo garantu, todėl bendros ES kariuomenės idėja jiems niekada neatrodė naudinga. Pasižiūrėkime į šio regiono valstybių lyderius, nepaisant JAV prezidento Donaldo Trumpo retorikos, jie vis tiek linkę išsaugoti ir stiprinti santykius su JAV.

– Jūsų nuomone, ar, įvertinus saugumo situaciją regione ir pasaulyje, galima išsiversti be Europos Sąjungos kariuomenės?

– Manau, kad taip. NATO šiuo metu yra pagrindinė saugumo ir gynybos organizacija Europoje. Todėl geriausia ir būtų likti prie jos iniciatyvų. Kita vertus, būtų galima paraleliai euroatlantinį saugumą stiprinti plėtojant atskiras regionines iniciatyvas ar projektus. Tai yra efektyvus būdas stiprinti NATO.

Todėl mes neturėtume manyti, kad Rusija vieną dieną pasitelks savo karinę galią ir užpuls Vakarus, mes turėtume suvokti, jog Rusija jau dabar Vakaruose vykdo agresiją.

Reikia pabrėžti, kad kiekvieno regiono interesas yra stiprinti savo saugumą. Todėl mažuose aljansuose galima būtų padaryti labai daug. Puikiausias pavyzdys yra Šiaurės šalys, kurios saugumo klausimais dirbdamos kartus prisideda ir prie visos Europos saugumo. Tuo labiau, kad tai tikrai nėra jokia konkurencija NATO aljansui.

– Kalbant apie konkrečias grėsmes NATO ir Vakarams. Kokie yra Rusijos keliami iššūkiai saugumui? Kokių Rusijos ir NATO santykių reikėtų tikėtis ateityje?

– Karinė agresija iš Rusijos yra akivaizdi, tačiau didelį dėmesį turime skirti hibridinėms Kremliaus keliamoms grėsmėms. Manau, kad Rusija šiuo metu kaip tik daugiausia dėmesio ir skiria nekarinei agresijai: dezinformacijos kampanijoms, kišimuisi į kitų valstybių rinkimus, be galo didelį pagreitį įgavo Rusijos kibernetinės atakos.

Todėl mes neturėtume manyti, kad Rusija vieną dieną pasitelks savo karinę galią ir užpuls Vakarus, mes turėtume suvokti, jog Rusija jau dabar Vakaruose vykdo agresiją. Tik tą ji daro kitomis, nebūtinai karinėmis priemonėmis. Manau, kad dėl tokių Rusijos veiksmų mes turėtume nemenkai susirūpinti ir jau dabar svarstyti, kaip Vakarų visuomenės gali save apginti. Ypač, kad tokios nekarinės Kremliaus atakos silpnina Vakarų visuomenes, jas skaldo bei priešina.

Rusija bando ir toliau bandys diskredituoti Vakarų šalių institucijas, mažinti piliečių pasitikėjimą vietinėmis valdžiomis. Rusija atakuos rinkimus, šalių nacionalines infrastruktūras bei privačias kompanijas.

– Jūs kalbate apie platų Rusijos naudojamų agresijos įrankių spektrą bei dezinformaciją. Kaip tai atrodo realybėje?

– Kalbant apie Kremliaus atakas prieš Vakarus, manau, kad jos turi dvi stadijas. Pirmiausia - pati ataka ar išpuolis prieš kažką. Iškart po to prasideda dezinformacijos kampanija. Pavyzdžiui, po Skripalių užpuolimo iškart vykdyta dezinformacijos ataka.

Rusijos žiniasklaida diskreditavo bet kokią Vakarų informaciją apie Skripalių užpuolimą. Jie ne tik neigė britų valdžios pateikiamą informaciją, tačiau ir kūrė klaidinamus, sau patogius įvykio scenarijus. Pavyzdžiui, kad ,,Novičok“ nuodai į Didžiąją Britaniją buvo atvežti ne iš Rusijos, o iš Čekijos bei Švedijos.

Apskritai manau, kad dezinformacija yra vienas pagrindinių ar net vienas stipriausių Rusijos turimų ginklų. Ypač dėl to, kad dezinformacija gali turėti ilgalaikį, net per kelias visuomenės kartas užsitęsusį, poveikį.

– Kokios strategijos gali imtis NATO Rusijos agresijai sulaikyti?

– NATO turi solidžias ginkluotąsias pajėgas. Bet mums reikia stiprinti jėgas ne tik kariniu lygmeniu, tačiau ir visose anksčiau išvardintose srityse. Mums reikia geriau save apsaugoti nuo dezinformacijos kampanijų ir t. t. Taip, NATO yra karinis aljansas, bet valstybės ir pačios turi stiprinti savo gynybą, ypač prieš nekarines atakas. Vakarų valstybės pirmiausia privalo suprasti tai, kokią žalą jos daro mūsų saugumui ir visuomenėms. Manau, kad šis supratimas sustabdytų Rusijos siekius plėsti savo įtaką ir kalti pleištus Vakaruose.

„Kalbos apie Europos kariuomenę neturi pagrindo ne tik todėl, kad niekas nežino, kas tai yra, bet ir visiškai be jokios priežasties sukelia nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą už Atlanto (...) ir įneša dar daugiau sumaišties, kurios, mūsų įsitikinimu, neturėtų būti“, – žurnalistams Trakų rajone po kasmetinio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimo“ sakė ministras.

Taip jis kalbėjo Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams praėjusių metų pabaigoje paraginus kurti Europos kariuomenę, kuri papildytų NATO.

Angela Merkel ir Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) argumentuoja, kad Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) vadovaujamos JAV atsitraukia nuo Europos reikalų ir jai reikia pačiai pasirūpinti saugumu nuo Rusijos.

Lietuvos ministras pabrėžė, kad Europa neturi stiprinti gynybos „izoliuotai nuo visų kitų“.

„Jeigu mes darysime tai autonomiškai, dubliuodami NATO ar lenktyniaudami, tai būtų labai kontrproduktyvu ir tai būtų, tiesą sakant, labai didelė nepagarba mokesčių mokėtojams, nes žinome, kad tie pinigai yra atplėšti nuo kitų projektų, nuo kitų programų“, – tvirtino L. Linkevičius.

Europos pajėgos yra opus klausimas Europos šalims, gynybą laikančioms nacionalinio suverenumo reikalu.

Šis pasiūlymas buvo paskelbtas JAV prezidentui raginant Europą skirti daugiau pinigų NATO.

L. Linkevičius pabrėžė, kad po D. Trumpo raginimų NATO priklausančios Europos šalys pradėjo labiau finansuoti gynybą ir tai yra „teigiamas dalykas“.

JAV ir Kinijos karas – „didžiausia XXI a. katastrofa“

Nerimą tarptautinėje bendruomenėje sukėlė ir pastarieji D. Trumpo pareiškimai, kad iš Sirijos ir Afganistano atsitraukianti JAV atsisako „pasaulio policininko“ vaidmens.

L. Linkevičius tvirtino besitikintis, kad JAV išliks aktyvi veikėja globalioje politikoje.

„Didžiausia pasaulio ekonomika, didžiausia galbūt ir saugumo potencialą turinti valstybė, be abejo, negali būti abejinga įvykiams visame pasaulyje“, – kalbėjo ministras.

Pasak jo, emociniai pareiškimai ar „tviterio žinutės (...) neturėtų nustelbti visumos, bendro strateginio paveikslo“, kad NATO yra sėkmingiausias ir gerai subalansuotas karinis Aljansas.

„Sniego susitikime“ dalyvavęs buvęs Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas (Benas Hodžesas) perspėjo, kad amerikiečiai ateityje kariaus su Kinija, todėl Europa pati turi pasirūpinti savo saugumu nuo Rusijos.

Pasak L. Linkevičiaus, JAV ir Kinijos karas būtų „didžiausia XXI a. katastrofa“.

„Labai sunku įsivaizduoti pasekmes ir branduoline, ir kitokiomis prasmėmis“, – kalbėjo ministras.

„Tam yra diplomatija, tam yra interesų derinimas, bendri projektai, kad viso to išvengtume“, – pridūrė jis.

„Sniego susitikime“ dalyvavo apie šimtas politikų ir ekspertų iš 15 šalių.