Pakenkė uosto prestižui

Dar baigiantis 2023 m. Lietuvos jūrų verslo atstovai prognozavo, kad 2024 m. gali būti pasiektas pastaruosius kelerius metus vykęs Klaipėdos uosto krovos kritimo dugnas.

Klaipėdos uosto krovos kritimas buvo toks intensyvus, kad jį pastebėjo netgi Europos Sąjungos statistikos tarnyba („Eurostat“).

Ji už 2022 m. veiklą Klaipėdos uostą įrašė tarp blogiausių Europos uostų. Tai buvo didžiulis smūgis Klaipėdos uosto prestižui.

Prieš tai kai kurie uosto ir valdžios atstovai neatsakingai „piešė“ vaizdą, kad Baltarusijos krovinių netektis Klaipėdoje pavyks pakeisti iš Pietų šalių orientuotais kroviniais, pirmiausia Ukrainos grūdais.

Galima teigti, kad iš Ukrainos aprūpinimo Klaipėdos uostas didesnių dividendų negavo. Didesnę dalį susirinko Lenkijos uostai. Jie, skirtingai nei Klaipėdos uostas, buvo tarp „Eurostat“ išskirtų lyderių, ypač Gdanskas.

Lenkijos ir Lietuvos „atvirumas“

Į akis krenta ir tai, kad Lenkijos jūrinė sistema yra gerokai atviresnė nei Lietuvos.

Baigiantis 2023 m., Lenkijoje viešai buvo paskelbta, kaip 2024 m. naudos jūrinei ekonomikai skirtus pinigus, kuriuos gaus iš valstybės biudžeto ir ES fondų.

Lenkijoje planuojama gauti 1 mlrd. 665 mln. zlotų (apie 382 mln. eurų) tiesiogiai jūros ekonomikai vystyti. Iš jų apie pusę pinigų bus skirta Svinouiscio uosto plėtrai, Gdansko uosto apsauginio molo statybai ir vandens keliui per Vyslos marias įrengti.

Bankininkai prognozavo, kad iš stagnacinės būsenos Latvija pajudės pirmoji, o po jos – Lietuva.

Per 325 mln. zlotų numatyta Lenkijos jūrų biurų veiklai, apie 292 mln. zlotų – Lenkijos jūriniams universitetams ir jūriniam mokslui vystyti.

Be jūrinės ekonomikos fondo, sudaryto iš valstybės ir ES pinigų, Lenkija dar turi atskirą vandentvarkos fondą su 1 mlrd. 649 mln. zlotų (apie 380 mln. eurų). Iš jo finansuojami įvairūs Lenkijos pajūrio krantų tvarkymo projektai, hidrometeorologinės ir kitos programos.

Lenkijoje dar yra ir 1 mlrd. 692 mln. zlotų (apie 390 mln. eurų) žuvininkystės vystymo fondas, kuris vienaip ar kitais susijęs ir su jūrine žvejyba.

Lenkai 2024 m. gali bent šį tą geresnio sau prognozuoti, nes bendrai visų trijų minėtų fondų lėšų dalis 2024 m. bus 10,7 proc. didesnė nei 2023 m. Įvardintos sritys, kaip vidaus vandenų laivyba, jūriniai mokslai, kur numatomos iki 30 proc. didesnės dotacijos.

Lietuvos jūrinės sistemos skaidrumas nė iš tolo neprilygsta lenkiškam variantui. Akcionavus buvusias valstybės įmones, sistema tapo dar uždaresnė.

Viešumai užverti keliai į uosto tarybos, uosto plėtojimo tarybos posėdžius. Vienintele informacijos vieta tapo spaudos konferencijos, kur dažnai išpūsto optimizmo būna daugiau nei realybės.

Nepamatuotas optimizmas

Dažnai Lietuvoje po pusmečio ar net po metų išaiškėja, kad nepamatuotas optimizmas buvo itin toli nuo realybės. Ypač skaudžiai tai pasireiškia, kad įvairios, taip pat ir ES struktūros įvardija, jog ne viskas taip gerai, kaip kalbėta.

Šiandien dar nieko nežinome, kokį biudžetą ar sąmatą 2024 m. planuoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kokie projektai 2024 m. bus baigti, kokie vystomi toliau. Tokio paslaptingumo kaip dabar uoste niekada anksčiau nebuvo.

Nedaugiažodžiauja ir Klaipėdos uosto krovos kompanijų atstovai. Dauguma laikosi nuostatos, kad stagnacija, tai yra nei kritimas, nei kilimas, 2024 m. būtų pati geriausiai būsena.

Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija baigiantis 2023 m. prognozavo, kad 2024-aisiais gali būti 5–7 proc. Klaipėdos uosto krovos augimas. Tuo pat metu kalbėta, kad nėra jokių vilčių, jog 2024 m. Klaipėdos uoste galėtų atsirasti kokių nors naujų krovinių.

Tai iš kur tas optimizmas? Tikima tuo, ką viešai perša Lietuvos valdžia – kad 2024 m. Lietuvoje augs vartojimas, didės eksportas.

Lietuvos valdžios optimizmas dėl 2024 m. ekonomikos augimo yra nepamatuotai išpūstas. Pirmiausia tai yra daroma dėl to, kad 2024-ieji yra rinkiminiai metai. Nepasakysi iš anksto, kad geriausiu atveju esame stagnacinėje būklėje, blogiausiu – dar vis risimės žemyn.

Stagnacija dar išsilaikys

Negalime lygintis su Lenkija, nes ten veikia visai kiti su geopolitika ir karu Ukrainoje susiję dėsniai.

Lietuvai būtų geriausia lygintis su Latvija. Daugeliu atvejų tiek pas juos, tiek pas mus yra įsikūrusios ir investavusios tos pačios arba panašios Vakarų Europos kompanijos.

Latvija dėl 2024 m. veiklos nežarsto didelių optimistinių prognozių, kaip tai daro Lietuva. 2024 m. pirmajam pusmečiui prognozuojama stagnacija, antrajam jau galimas pajudėjimas iš sąstingio. Nei apie augančius atlyginimus, nei apie 5 ar 10 proc. krovos šuolius uostuose nekalbama. Kur kas svarbiau bent minimaliai išlipti iš minuso.

Latvijos bankų analitikų vertinimu, ekonomika nepalankioje būklėje yra nuo 2022 m. Gal ji kiek ir atsities, bet 2024 m. dar nežada optimizmo.

Būtų neįtikėtina, jei šalia Latvijos atsirastų kažkokia oazė, kaip Lietuva, kur ekonomika pradėtų šuoliuoti. Juo labiau kad latviai įvardijo, jog tokioje pačioje situacijoje yra ir Lietuva, ir Estija. Latvijos bankininkai prognozavo, kad iš tos būsenos Latvija pajudės pirmoji, po jos – Lietuva ir galiausiai Estija.

Skalėje nuo nulio iki 100 apskaičiuota indekso reikšmė 2023 metams yra 50 punktų, tuo metu 2022 metais ji siekė 72 punktus. Palyginti su optimistiškiausias 2019-aisiais, šių metų indekso reikšmė sumenko 25 punktais.

Šiemet smarkiai krito darbų apimties (55, kai 2022 metais buvo 79), pajėgumo (53, kai 2022 metais buvo 78), darbų užsakymų (45, kai 2022 metais buvo 75) bei darbuotojų skaičiaus (53, kai 2022 metais buvo 73) rodikliai.

38 proc. plėtotojų nurodė, jog darbų apimtys šiemet nesikeis, 36 proc. mano, kad didės, o 26 proc. – kad sumažės, kai 2022 metais 66 proc. vystytojų nurodė, jog apimtys didės, 26 proc. – nepasikeis, o 8 proc. – sumažės.

36 proc. respondentų nurodė, jog darbų užsakymo kiekis nepasikeis, 36 proc. mano, kad mažės, o 26 proc. – kad padidės, kai didėjimą, nepasikeitimą ir mažėjimą 2022 metais nurodė atitinkamai 62 proc., 25 proc. ir 13 proc. plėtotojų.

54 proc. nurodė, jog jų pajėgumai nesikeis, 26 proc. – kad padidės, o 20 proc. – kad sumažės. 2022 metais didėjimą, nepasikeitimą ir mažėjimą 2022 metais nurodė atitinkamai 62 proc., 32 proc. ir 6 proc. plėtotojų.

Darbuotojų skaičiaus augimą prognozavo 14 proc. plėtotojų, nepasikeitimą – 78 proc., sumažėjimą – 8 proc., kai didėjimą, nepasikeitimą ir mažėjimą 2022 metais nurodė atitinkamai 57 proc., 32 proc. ir 11 proc. plėtotojų.

Numanomo neparduoto NT lygio rodiklis toliau auga ir siekia 40, kai 2022 metais jis buvo 35. Neparduoto NT lygio augimą nurodė 42 proc. plėtotojų, nepasikeitimą – 28 proc., sumažėjimą – 30 proc., kai didėjimą, nepasikeitimą ir mažėjimą 2022 metams nurodė atitinkamai 49 proc., 32 proc. ir 19 proc. plėtotojų.

Vertinant finansinius lūkesčių indekso aspektus, prognozuojamas nuosaikus bei lėtesnis nei ankstesniais metais darbuotojų darbo užmokesčio augimas (rodiklis 73, kai 2022 metais jis buvo 95), bei įmonių skolinimosi poreikis (rodiklis 62, kai 2022 metais jis buvo 80). Darbų paklausos vidaus rinkoje bei žaliavų kainų tikėtina laukia smarkus kritimas – rodikliai siekia atitinkamai 35 ir 47, kai 2022 metais jie buvo 71 ir 96.

Žaliavų kainų augimą prognozavo 33 proc. plėtotojų, mažėjimą – 39 proc., o kad žaliavų kainos nepasikeis nurodė 28 proc. respondentų, tuo tarpu darbų paklausos vidaus rinkoje didėjimą nurodė 10 proc. respondentų, 49 proc. teigė, jog paklausa nepasikeis, o 41 proc. nurodė sumažėjimą.

Darbuotojų atlyginimų augimą prognozavo 45 proc. plėtotojų, sumažėjimą – 55 proc., tuo tarpu įmonių skolinimosi poreikio augimą nurodė 37 proc. vystytojų, 49 proc. teigė, jog poreikis nepasikeis, o 14 proc. nurodė poreikio sumažėjimą.

Beveik penktadalio (18 proc.) apklaustų įmonių teigimu, 2022 metų lūkesčiai buvo viršyti, o keturios iš dešimties (40 proc.) įmonių tvirtina, kad lūkesčiai išsipildė taip, kaip ir buvo prognozuota. Visgi 42 proc. NT vystytojų lūkesčiai 2022 metais nebuvo išpildyti.​

Vertinant 2022 metų veiklos rezultatus lėmusius veiksnius, pirmoje vietoje respondentai dažniausiai nurodė karą Ukrainoje (48 proc.), antroje – augančius statybų kaštus (24 proc.), o trečioje – gyventojų lūkesčius (30 proc.).​

Ketvirtadalio nuomone, 2023 metais didžiausios paskatos NT plėtrai bus esantis pasiūlos lygis, kiek rečiau paminėta gerėjanti ekonominė situacija (23 proc.) bei augantys gyventojų lūkesčiai (20 proc.).

Kaip kliūtis NT plėtrai 2023 metais respondentai dažniausiai nurodė brangstantį skolinimąsi (39 proc.). Antroje vietoje jie minėjo neapibrėžtumą dėl karo Ukrainoje (14 proc.).

2023 metais į gyvenamosios paskirties projektus dažniausiai ketinama investuoti daugiau nei 10 mln. eurų (35 proc.), į komercinės paskirties projektus – iki 5 mln. eurų (31 proc.) arba išvis nenumato tokių investicijų (29 proc.).​

Absoliuti dauguma (82 proc.) NT vystytojų 2023 metais naujus projektus ketina vystyti Vilniuje. Kaune tą daryti ketina 27 proc. apklaustų įmonių, Klaipėdoje ir Panevėžyje – po 6 proc.​

2023 metų gyvenamosios paskirties NT rinkoje taip pat numatoma stagnacija – gyvenamojo ploto vienetų vystymo rodiklis siekia 52 (pernai – 72), o bendrojo gyvenamojo ploto vystymo rodiklis siekia 51 (pernai – 74).

2023 metais prognozuojamas nuosaikus komercinės paskirties NT augimas – augs prekybos paskirties projektų vystymas (rodiklis siekia 67, kai 2022 metais jis buvo 62), o sandėliavimo paskirties projektų vystymas augs lėčiau nei 2022 metais (rodiklis siekia 63, kai 2022 metais jis buvo 78). Biurų paskirties rinkoje tikimasi stagnacijos – rodiklis siekia 42, kai 2022 metais jis buvo 61.

Lietuvos nekilnojamojo turto vystytojų lūkesčių indeksas – LNTPA ir „Ober-Haus“ skaičiuojamas išankstinis indikatorius, leidžiantis prognozuoti Lietuvos NT vystytojų rinkos būklę metams.

Indeksas skaičiuojamas nuo 2014 metų. Apklausos dalyviai – NT įmonių vadovai arba plėtros vadovai.

Per apklausą šių metų sausį, bendrovė „Spinter research“ apklausė 50 Lietuvos NT plėtotojų.

Kipro sostinėje vykusioje konferencijoje Ch. Lagarde kalbėjo, kad šiuo metu „neturime dviejų elementų, kurie būdingi  stagfliacijai“ – užsitęsusio nuosmukio ir nuolat augančios infliacijos.

Ch. Lagarde pabrėžė, kad nors infliacija euro zonoje šiais metais neabejotinai bus gerokai didesnė dėl degalų ir maisto produktų kainų ūgtelėjimo, ECB nesitiki, kad ji ir toliau didės, bet mano, jog ji galiausiai kris iki „mūsų siektinos 2 proc. ribos“.

ECB vadovė sakė, kad sąlygos tebėra „gana nepastovios“ dėl sutrikimų, kuriuos sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, o euro zonos centrinė finansų institucija nuolat analizuoja įvairius scenarijus, kur link viskas gali pakrypti.

Ch. Lagarde sakė esanti tikra, kad ECB išanalizuos šiuos duomenis gerokai anksčiau birželį mėnesį planuojamo jo vykdomosios tarybos posėdžio, kuris priims reikiamus sprendimus.

Remiantis oficialiais Eurostato duomenimis, infliacija spalį nukrito nuo rugsėjį fiksuotų 0,8 proc. iki 0,7 proc. Ekonominis augimas, trečiąjį ketvirtį siekiantis 0,2 proc., yra kiek geresnis nei anksčiau planuotas 0,1 proc. augimas, tačiau euro zonos ekonomika jau trečią ketvirtį iš eilės išlaiko tokius pat silpnus augimo tempus.

Augimas nukentėjo dėl prekybos konfliktų ir „Brexit“, o didelius neaiškumus patiria į eksportą orientuota Vokietija, kurios gamybos sektorius smunka į recesiją.

„Ateinantys mėnesiai euro zonai bus sudėtingi, – sakė ING banko vyriausiasis ekonomistas Bertas Colijnas. – Apklausų duomenimis, ketvirtojo ketvirčio pradžia jau yra sunki. Nors pastarosios naujienos apie prekybos karą ir „Brexitą“ yra perspektyvios, rizikos išlieka.“

Ekonominių tyrimų bendrovės „Capital Economics“ analitikas Andrew Kennignhamas sutiko su B. Colijno teiginiais: „Trečiojo ketvirčio augimo duomenys buvo geresni nei tikėjomės, tačiau tai nekeičia fakto, kad regionas auga labai lėtai. Tolesnės prognozės rodo, kad ekonomika ketvirtąjį ketvirtį sulėtės dar labiau.“

„Noriu pasakyti, kad po Antrojo pasaulinio karo nebuvo tokio ilgio laikotarpio Rusijos istorijoje, jos ekonomikai daugiau nei dešimtmetį augant vos 1 proc.“, – pareiškė A. Kudrinas.

„Ir dabartinis bendras augimo potencialas, netgi šiais sėkmingais metais, kurie suteikia šiek didesnę ekonomikos augimo spartą, tai (tik) 1,6-1,8 procento. Šiais metais tikriausiai bus apie 1,6 proc. – žemiau oficialios prognozės ", – pridūrė jis.

A. Kudrinas priminė, kad vyriausybė neseniai sumažino šių metų ekonomikos augimo prognozę nuo 2,1 proc. iki 1,8 proc., ir pareiškė: „Bet bus dar mažiau“.

„Įvertinant tai, kad nafta pabrango dvigubai, o tai – visada buvo mūsų ekonomikos varomoji jėga, jos augimas tiesiog nesumažėja iki nulio“, – pridūrė jis.

„Akivaizdu, kad mūsų ekonomikai reikia kitokių variklių. Prieš ankstesnius prezidento rinkimus 2012 metais buvo daug kalbėta apie būtinybę kurti naują ekonomikos modelį. Deja, to neįvyko“, – konstatavo A. Kudrinas.

Praėjus kiek laiko po šio pasisakymo A. Kudrinas per „Twitter“ patikslino praleidęs dar vieną laikotarpį.

„Po Antrojo pasaulinio karo tokio ilgo laikotarpio Rusijoje, per kurį jos ekonomika augtų tiek lėtai, nebuvo, išskyrus 1990-1998 metus, kai po SSRS, planinės ekonomikos žlugimo ir dėl naftos kainų kritimo Rusijos bendrasis vidaus produktas gerokai sunyko“, – parašė A. Kudrinas.

V. Putinas žada rusams lemiamą jų pragyvenimo lygio proveržį per ateinančius šešerius jo kadencijos metus. Svarstoma, kad Rusijos prezidentas netrukus įvardys ir žinomą ekonomikos reformatorių, kuris atliks reikiamas reformas proveržiui pasiekti, rašo „Bloomberg“.

Tuo metu naujienų agentūra AFP įvardija galimą reformatorių bei tai, ko jis gali norėti imtis, ir kaip jam tai gali sektis. Konsultacinės firmos „Macro Advisory“ įkūrėjas Chirsas Weaferis AFP sako, kad nors tikėtis esminių reformų sunku, jas įgyvendinti gali mėginti buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

„V. Putinas gavo mandatą iš žmonių, kurie daugiau ar mažiau yra patenkinti tuo, kaip jis valdo šalį. Reformos Rusijoje juda ir judės mažais žingsneliais, idant neatsirastų netikėtų padarinių ar nestabilumo“, – kalba jis.

A. Kudrinas, Ch. Weaferio teigimu, gali pareikalauti ambicingos reformų programos – vienintelės, jo manymu, išeities iš ilgalaikės stagnacijos. Anksčiau šiemet A. Kudrinas reikalavo nepopuliarių sprendimų – jis pasisako, kad per šešerius metus biurokratų skaičius sumažėtų 30 proc., o vyrų pensinis amžius padidėtų iki 63 metų (šiuo metu yra 60). Tačiau, Ch. Weaferio manymu, net jei A. Kudrinas ir sulauks vyriausybės paramos, įgyvendinti reformas bus sunku dėl tradicinio Rusijos nenoro judėti link didelių reformų.

Reformos Rusijoje juda ir judės mažais žingsneliais.

Tuo metu Globalriskinsights.com teigia, kad dėl prastėjančios Rusijos demografinės situacijos, šalies politikai bus priversti suprasti, jog reformos – neišvengiamos, nes „putinomika“ jau pasiekė savo ribas. Tad kad ir kas naująją V. Putino kadenciją bus premjeru, pelno ir gyventojų pajamų mokesčio augimas bus beveik neišvengiamas.

Ekonomika auga, tačiau proveržiu nekvepia

Finansų analitikas Marius Dubnikovas pažymi, kad Rusijos ekonominis augimas, po pusantrų metų kritimo, tęsiasi penkis ketvirčius iš eilės, ir nors jis mažas, leidžia bent kurį laiką žadėti rinkėjams naftos dolerių.

„Manau, šiandieną prezidentui yra paranku kalbėti apie proveržį, kadangi naftos kainos per metus yra padidėjusios 50 proc., tad biudžeto įplaukos padidės, o jei kaina išliks panašiame lygyje, naftos doleriais bus galima didinti išmokas“, – kalba M. Dubnikovas.

Tačiau naftos doleriai, panašu, nebus ilgalaikis sprendimas. Banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Ž. Mauricas sako, kad naftos kainų prognozės nėra labai palankios Rusijai, tad dėl prastėjančios demografinės padėties augant socialinėmis išlaidomis, kurių deficito iš naftos padengti nepavyks, teks didinti mokesčius, ilginti pensinį amžių.

Proveržiui ar bent spartesniam augimui, pasak Ž. Maurico, labiausiai trukdo Rusijos izoliacinė politika, Vakarų sankcijos, korupcija šalies viduje.

„Rusija šiuo metu vykdo labai protekcionistinę politiką, nėra labai palanki užsienio investicijoms, tačiau nelabai ir gali jų pritraukti. Tam trukdo tiek vidaus iššūkiai – korupcija, palūkanų normos, valiutos kurso, politinis neapibrėžtumas, tiek ir išorės – sankcijos, kurios, panašu, galios dar kurį laiką.

Pagrindinės investicijos ateidavo iš JAV ir Europos, tačiau dabar tos šalys ar regioniniai susivienijimai yra investicijas atitraukę arba sustabdę, nes nėra užtikrintos dėl savo nuosavybės teisių apsaugos, sankcijų raidos. Kadangi su investicijomis ateina technologijos, jų nebuvimas labai stabdo Rusijos ekonomikos modernizavimą“, – tikina ekonomistas.

Nors dabar sėkmingai auganti Kinija taip pat buvo priėmusi sprendimą užverti duris investicijoms bei užsienyje neinvestuoti pati, toks receptas, Ž. Maurico teigimu, Rusijoje nesuveiks.

„Rusijos ekonomikos dydis ne toks, silpnas eksportas (išskyrus naftą ir dujas) bei investicijos. Kinijos įmonės šiuo metu daug investuoja ir į aukštųjų technologijų sritį, tuo metu Rusijos įmonės yra labai pasyvios, ypač tos, kurių kontrolę yra perėmusi valstybė. Taigi Rusija tampa labiau centralizuota, izoliuota, ji negali prisitraukti inovacijų dėl sankcijų, o tokioje situacijoje įsivaizduoti proveržį būtų sudėtinga.

Artimiausius dvejus metus Rusijos ekonomika augs mažiau nei 2 proc., vėliau reta institucija prognozuoja didesnį nei 3 proc. augimą. Šiuo metu Rusija yra panašiame lygyje su Kinija, tačiau Kinijai numatomas 6–7 proc. augimas, tuo metu Rusijai – 2 proc. Laukia greičiau stabili stagnacija, kai kuriems sektoriams lemsianti augimą, nes bus ribojamas importas iš konkurencingų rinkų, tačiau ne proveržis“, – tvirtina ekonomistas.

Pasak Ž. Maurico, proveržis gali ateiti su pasikeitusia ekonomine politika, vyriausybės pasikeitimu, jis labai priklausytų ir nuo sankcijų panaikinimo ar švelninimo faktoriaus.

Galėtų suklestėti dėl investicijų, bet kol kas tai – utopija

LRT.lt pašnekovai sutinka – jei ne Rusijos geopolitinis nestabilumas, agresija, lėmusi sankcijas bei šalies viduje įsišaknijusi korupcija, ji būtų itin gardus kąsnis investuotojams.

„Rusijos potencialas yra vis dar didelis – yra daug išsilavinusių žmonių, dalyje miestų – gera infrastruktūra, pigi energetika, pigi darbo jėga. Įmonės, manau, nebūtų prieš investuoti daugiau, tačiau geopolitinis neapibrėžtumas, sankcijos, vidaus korupcija, valdžios svertų didinimas stabdo šalies potencialą. Ypač, kai konkurencija yra didelė.

Galbūt Rusija to dar šiek tiek nesuvokia, tačiau jai labiau vertėtų baimintis ne ES, o milžiniško Kinijos kilimo. Vidutinis darbo užmokestis Rusijoje ir Kinijoje yra toks pat. Tai turėtų būti šaltas dušas, nes Kinija turi strategiją, didesnę rinką, jos neslegia sankcijos, visais kriterijais Rusija atrodo prasčiau“, – kalba Ž. Mauricas.

M. Dubnikovas taip pat įsitikinęs, kad jei Rusija atsivertų, nebūtų jokių geopolitinių įtampų, investicijų į šalį priplauktų labai daug.

„Be visų kitų rinkos privalumų, Rusijoje pelno maržos yra gerokai didesnės, nei Vakarų pasaulyje.

Investicijų augimas sukeltų didžiulį proveržį, tačiau šiandieną sunku tikėtis, kad per trumpą laiką dramatiškai pakistų situacija. Tad kol kas Rusija yra visiškai priklausoma nuo žaliavų“, – sako M. Dubnikovas.

„Aš manau, kad naujam Seimui palikti tokį klausimą reikštų, kad Lietuvoje tam tikrą laikotarpį vyraus stagnacija. Aš ką tik grįžau iš Europos – Azijos lyderų susitikimo, netgi pasaulyje apie Lietuvos darbo kodeksą kalbama labai plačiai. Singapūro premjeras sakė – jei dabar neturėsit Darbo kodekso, ypač kai „Brexit“ prasidėjo, kiti neramumai kai kuriose šalyse, investicijos nukeliaus į Latviją ir Estiją“, – pirmadienį po LSDP valdybos posėdžio žurnalistams sakė A.Butkevičius.

Tuo tarpu valdančiosios Darbo partijos pirmininkas europarlamentaras Valentinas Mazuronis sako, kad protingiausią Darbo kodeksą būtų laikyti nepriimtu ir sprendimus palikti naujam Seimui. Tokiam sprendimui pirmadienį pritarė ir partijos valdyba, pranešė „darbiečiai“.

Premjeras tuo tarpu tvirtino, kad Darbo partija tokį variantą siūlo tik kaip vieną iš galimų. „Jis (V.Mazuronis) man telefonu kitaip sakė, kad jie svarstė visus variantus, ir vienas iš variantų buvo, kad (spręstų) naujas Seimas“, – sakė premjeras. Pasak jo, LSDP valdyba pirmadienį jokių sprendimų dėl Darbo kodekso tolesnio likimo nepriėmė.

Darbo partijos valdyba taip pat siūlo dėl sprendimų prezidentei vetavus Darbo kodeksą tartis artimiausioje politinėje taryboje. A.Butkevičius tvirtino, jog kol kas politinės tarybos posėdis nėra šaukiamas, taip pat nėra nuspręsta, ar dėl prezidentės D.Grybauskaitės veto šaukti neeilinę sesiją.

Darbo kodeksą prezidentė vetavo sakydama, jog jis nepakankamai užtikrina darbuotojų teises ir „įteisina darbdavių dominavimą“. Šalies vadovė pasiūlė Seimui atsisakyti vadinamųjų nulio valandų darbo sutarčių, griežčiau riboti terminuotas sutartis nuolatinio pobūdžio darbui, numatyti didesnes išeitines kompensacijas.

Seimo priimtame Darbo kodekse  supaprastintas darbuotojų atleidimas, sumažintos išeitinės išmokos, padidintas leistinų viršvalandžių skaičius, numatyta platesnė darbo sutarčių tipų įvairovė. Vyriausybė sako, kad darbo santykių reforma leis pritraukti investicijų ir sukurti naujų darbo vietų. Kritikai tvirtina, kad kodeksas  palankus tik darbdaviams, o darbuotojų  apsauga smarkiai sumažinta.

Būtent ši tema ir dominuos ketvirtadienį prasidedančiame Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonominiame forume, kuris vyks iki šeštadienio. Jo metu daugiausia ir bus kalbama apie būdus įpūsti Rusijos ekonomikai naujos gyvybės.

Kremlius vadinamojo „rusiškojo Davoso“ metu sieks įtikinti, kad ilgiausia krizė Vladimiro Putino valdymo laikotarpiu, artėja prie pabaigos, nors šalies ekonominės prognozės išlieka niūrios, nes šaliai vis dar taikomos Vakarų sankcijos.

Štai keturi pagrindiniai klausimai Rusija ir jos investuotojams.

Kokia dabartinė šalies ekonominė padėtis?

Dėl gerokai atpigusios naftos, iš kurios Rusijos valdžia gauna didžiąją dalį pajamų, o taip pat Vakarų sankcijos dėl Ukrainos krizės, Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) praėjusiais metais smuktelėjo 3,7 proc. ir toliau mažėjo šių metų pradžioje.

Prasta metų pradžia privertė nerimauti analitikus, nes kartu su nafta krito ir rublio kursas. Tačiau pastarosiomis savaitėmis sulaukta geresnių žinių. Rodos, kad ekonomika geriau nei tikėtasi atlaikė sausio mėnesio šoką, kai naftos kainos smuko iki žemiausio lygio per 12 metų, o rublio kursas JAV dolerio atžvilgiu pasiekė rekordines žemumas.

Nuo tada naftos kainos padvigubėjo, dėl ko taupymo priemonės Rusijoje veikiausiai nebebus tokios skausmingos.

Be to, Rusijos centrinis bankas praėjusią pareiškė, kad šalies ūkis „jau greitai vėl ims augti“.

Koks ekonominio atsigavimo scenarijus?

Tačiau birželio pradžioje paskelbtame komentare šalies ūkio ministras Aleksejus Uliukajevas rašė, kad Rusija išgyvena „stagnaciją“ ir „beveik neįmanoma“ grįžti prie įspūdingo augimo tempo, kuris buvo fiksuojamas pirmųjų dvejų V. Putino prezidentavimo kadencijų metu 2000-2008 metais.

Ne vienerius metus tarptautinės ekonominės organizacijos, kaip Tarptautinis valiutos fondas, perspėjo Maskvą apie ūkio plėtros lėtėjimo riziką dėl senstančios populiacijos ir sąlygų, kurios atbaido investuotojus, įskaitant biurokratiją ir korupciją.

Gegužės pabaigoje V. Putinas pats pirmą kartą per dvejus metus sukvietė savo Ekonominę tarybą ir paprašė buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino, kuris yra gerbiamas tarp liberalų, patarimo dėl reformų, kurias reikėtų įgyvendinti prieš 2018 metų prezidento rinkimus.

V. Putinas perspėjo, kad be „struktūrinių reformų“, ūkio augimas bus artimas nuliui ir bus mažiau erdvės manevruoti sprendžiant socialinės apsaugos ir kariuomenės finansavimo klausimus.

Kokios siūlomos reformos?

Svarstomos reformos iš esmės atitinka TVF rekomendacijas: griežta biudžeto kontrolė, infliacijos kontrolė, o taip pat liberalizavimas siekiant spręsti demografinius iššūkius ir stimuliuoti privatų sektorių, kad šalies ekonomika būtų mažiau priklausoma nuo energetikos sektoriaus.

Siekiant skatinti investicijas, A. Kudrinas siūlo didinti išlaidas infrastruktūrai ir priemonėms, kurios padės skatinti eksportą. Taip pat siūloma darbo rinką padaryti lankstesnę, paprastinti darbuotojų atleidimą ir ilginti pensinį amžių.

Pastarąjį ekspertai vadina tiksinčia bomba, nes dabar moterys Rusijoje į pensiją išeina 55 metų, o vyrai – 60 metų, ir tokia tvarka nesikeitė 80 metų.

A. Kudrinas taip pat siūlo mažinti spaudimą verslui ir įvairias patikras, kurios sukuria sąlygas klestėti korupcijai ir netikrumui.

Kokia sėkmės tikimybė?

Esminių reformų įgyvendinimo laikotarpis bus lėtas dėl artėjančių parlamento rinkimų, kurie vyks rugsėjį, o taip pat 2018 metais vyksiančių prezidento rinkimų, viename neseniai duotame interviu sakė A. Kudrinas.

Valdžia „jas įgyvendins lėtai, nes rinkimų ciklas sumažina reformų radikalumą“, pažymėjo buvęs finansų ministras.

Kita skepticizmo priežastis yra ta, jog naftos kainos atsigauna, nors tai ir yra gera žinia Rusijai.

„Didesnės naftos kainos neskatina valdžios įgyvendinti nepopuliarių reformų. Jos tarsi numalšina jausmą, jog jas būtina skubiai įgyvendinti“, – pažymėjo analitikai iš politinės rizikos tyrimų firmos „Eurasia Group“.

Savo ruožtu Rusijos prezidento įgaliotiniais verslininkų teisių klausimais Borisas Titovas neseniai pareiškė, kad reformos yra „neįmanomas“ be santykių su Vakarais normalizacijos, nes „prieiga prie technologijų ir finansavimo iš esmės negalima“ dėl sankcijų.

Lietuva patenka tarp 37 proc. konkurencingiausių pasaulio valstybių, rodo „Swedbank“ sudarytas Baltijos jūros regiono indeksas. Tačiau Lietuvos palyginamasis konkurencingumas nesikeičia jau trečius metus iš eilės ir išlieka gerokai žemesnis nei regiono vidurkis. „Swedbank“ ekonomistai įvardina dešimt reformų, kurios galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos konkurencingumą ir ekonomikos vystimosi potencialą.

„Swedbank“ metinėje Baltijos jūros regiono apžvalgoje pristato dešimties šio regiono šalių konkurencingumą ir struktūrinius iššūkius, rodančius ateities augimo potencialą. Indekse vertinami pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos šalies konkurencingumui – verslo sąlygos, darbo rinka, mokesčių politika, finansų rinkos efektyvumas, užsienio prekybos sąlygos, švietimo sistema, valstybės valdymas, infrastruktūra, logistika bei inovacijų klimatas. Pagal visus kriterijus, išskyrus verslo sąlygas, Lietuva atsilieka nuo regiono vidurkio, o didžiausias neigiamas atotrūkis yra susijęs su nepakankamomis finansavimo galimybėmis, prasčiau išvystyta susisiekimo infrastruktūra bei nelanksčia darbo rinka. Tik pagal verslo sąlygas šiemet Lietuva išsiveržė į pirmaujančiųjų gretas, o šis proveržis buvo pasiektas išplėtojus galimybes steigti įmones internetu bei sumažinus steigimo trukmę ir sąnaudas.

Per metus pablogėjo santykinis Lietuvos darbo ir finansų rinkų efektyvumas, užsienio prekybos sąlygos bei inovacijų klimatas. Tuo tarpu darbo rinkoje, švietimo ir mokesčių sistemoje pokyčių pasigendama jau kelerius metus. Prastėjantis darbo rinkos efektyvumo vertinimas iki šiol buvo atsveriamas darbo jėgos aktyvumo ir produktyvumo augimu.

„Swedbank“ ekonomistai teigia, kad pagrindinės Lietuvos struktūrinės problemos yra aiškiai matomos, todėl nesunkiai galima įvardinti reformas, kurios galėtų suteikti pagreitį Lietuvos vystimuisi. Nors kai kurie Lietuvos švietimo sistemos rodikliai yra geri – dauguma vaikų lanko mokyklas, ir pagal vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių Lietuva netgi pirmauja ES – kokybiniai rodikliai rodo, kad šioje srityje reformos yra būtinos. „Studijų ir verslo integracija yra minimali – praktikos yra per trumpos ir dažnai tik formalios, kokybės priežiūros sistema bent iš dalies veikia tik nominaliai, todėl neturėtų stebinti tai, kad daugiau nei penktadalis 25-29 metų asmenų, nepaisant įgyto išsilavinimo, negali susirasti darbo“, – teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Todėl rekomenduojama tęsti prieš ketverius metus pradėtas pastangas skatinti konkurenciją tarp aukštojo mokslo institucijų, stiprinti kokybės priežiūrą ir bendradarbiavimą su įmonėmis.

Svarbus ir studijų trukmės rodiklis – Lietuvos švietimo sistema yra per daug ištęsta laike. Lietuvoje moksleiviai vidurinę mokyklą baigia būdami 19 metų, tai yra, vėliau nei daugumoje ES šalių. Bakalauro ir magistro diplomui įgyti beveik visose studijų kryptyse Lietuvoje užtrunkama 1-2 metais ilgiau nei vidutiniškai ES. Universitetų finansavimas priklauso nuo to, kiek semestrų mokosi studentas, todėl finansinių paskatų kurti koncentruotas ir efektyvias studijų programas kone nėra. Lietuvos moksleiviai ir studentai taip pat mėgaujasi vienomis ilgiausių atostogų ES. „Visų šių sisteminių ydų pasekmė ta, kad dauguma jaunuolių į darbo rinką įsilieja vėlai. Sutrumpinus studijų trukmę ir atsisakant perteklinių atostogų ir užsiėmimų, o ne esminių kompetencijų ugdymo – taip būtų galima išspręsti ir dėl visuomenės senėjimo sparčiai besitrauksiančios darbo jėgos problemą“, – pastebi N. Mačiulis.

Nors darbo rinkos lankstumo klausimas linksniuojamas itin dažnai, esminio progreso šioje srityje Lietuvai nepavyksta pasiekti. „Swedbank“ ekonomistų nuomone, darbo vietų kūrimą paspartintų ir užsienio investicijų srautą padidintų mažesnė įmonių našta, susijusi su darbuotojų atleidimo įspėjimo laikotarpiu ir išeitinėmis kompensacijomis. Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto, tai nereikštų, kad dirbantiesiems neturi būti taikoma adekvati socialinė apsauga. Tačiau turint omenyje, kad Lietuvoje darbdaviai ir dirbantieji moka vienas didžiausių socialinio draudimo įmokų ES, bent dalį šių lėšų reikėtų nukreipti į tikslinį fondą, kurio lėšomis būtų finansuojamos išeitinės kompensacijos ir arba adekvačios bedarbių draudimo išmokos.

Darbo rinka ateityje trauksis dėl itin žemo paskutinių 20 metų gimstamumo bei pastarojo dešimtmečio emigracijos, kuri labiausiai atsispindi sumažėjusioje jaunimo dalyje visuomenėje. Ši tendencija ne tik slopins ekonomikos augimo potencialą, bet ir didins viešųjų finansų įtampą, nes didės išlaikomų ir išlaikančių gyventojų santykis. Šią problemą ekonomistų nuomone galima išspręsti keliais būdais – skatinant gimstamumą, reemigraciją arba imigraciją. Pirmoji užduotis sunkiai įveikiama ir rezultatų gali duoti tik labai ilgo laikotarpio perspektyvoje, todėl anksčiau ar vėliau teks ieškoti galimybių sugrąžinti emigrantus ar vilioti imigrantus, ypač kvalifikuotus. N. Mačiulis siūlo sekti Graikijos, Portugalijos ar Latvijos pavyzdžiu, kuomet ne ES piliečiams, investavusiems į nekilnojamąjį turtą, suteikiamas leidimas gyventi šalyje. Galima žengti ir kitą žingsnį  – sukurti finansines ir kitokias paskatas šiems piliečiams registruoti patentus Lietuvoje.

Baltijos jūros regiono indeksas rodo, kad Lietuvos mokesčių sistema yra viena nepalankiausių. Pagrindinė našta yra susijusi su darbo mokesčiais – daugiau nei 40 proc. darbo užmokesčio fondo atitenka ne darbuotojui, o valstybei. Nors šis rodiklis yra artimas ES vidurkiui, žema mokesčių moralė lemia neoficialių pajamų paplitimą ir žemas biudžeto pajamas. N. Mačiulio nuomone, mažo biudžeto pajamų ir BVP santykio nereikėtų sieti su maža mokestine našta. Lietuvos biudžeto pajamos mažos ne dėl mažų mokesčių tarifų, bet dėl gausių lengvatų ir paplitusio mokesčių vengimo bei gajos šešėlinės ekonomikos. Ekonomisto skaičiavimais, šiemet vien dėl cigarečių kontrabandos valstybės biudžetas negavo 330 mln. litų, o per pastaruosius trejus metus – tiek, kiek užtektų visų sumažintų pensijų kompensavimui. „Mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos mažinimui reikalinga kompleksinė strategija, apimanti ir finansines paskatas, ir adekvačias baudas. Finansines paskatas sukuria, pavyzdžiui, galimybė susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM) arba gautinų viešųjų paslaugų spektro priklausomybė nuo sumokėtų mokesčių“, – teigia N. Mačiulis.

„Swedbank“ ekonomistų nuomone, valstybės valdomų įmonių reforma dar net neįpusėjo, todėl būtina tęsti nuosavybės gairių įgyvendinimą – nepriklausomų valdybos narių skyrimą ir finansinių tikslų iškėlimą. Ekonomistų skaičiavimu, net pasiekusios dvigubai mažesnį veiklos efektyvumą nei privataus sektoriaus įmonėse, VVĮ į valstybės biudžetą per metus galėtų sumokėti apie milijardą litų. „Alternatyvus biudžeto pajamų šaltinis, nors ir vienkartinis, galėtų būti dalinis šių įmonių akcijų listingavimas akcijų biržoje. Tai ne tik padidintų jų skaidrumą ir suteiktų pajamų valstybei, bet ir padidintų biržos likvidumą, pritrauktų daugiau investuotojų ir padėtų vystyti svarbų alternatyvų finansavimo šaltinį visoms Lietuvos įmonėms“, – dar vieną rekomendaciją įvardina „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

N. Mačiulis teigia, kad pagrindinė darbo mokesčių našta atsiranda ne dėl GPM, o dėl įmokų "Sodrai", todėl būtent jos reforma turi tapti kertine visų mokesčių reformos ašimi. Pasak ekonomisto, kadangi bazinė pensija yra nesusijusi su dirbančiojo socialinio draudimo įmoka, o yra valstybės garantija jos piliečiams, ji neturėtų būti mokama iš Sodros biudžeto. Skaičiuojama, kad jos iškėlimas į valstybės biudžetą sumažintų metines Sodros išlaidas 2,5 milijardo litų. N. Mačiulio teigimu, šias išlaidas valstybės biudžete būtų galima kompensuoti iš kitų mokesčių, bei, svarbiausia, vis dar nerealizuotų, bet potencialiai didelių pajamų iš šešėlinės ekonomikos mažėjimo ir VVĮ dividendų.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas mano, kad net ir radus galimybių padidinti biudžeto pajamas, reikėtų suvokti, jog Lietuvos viešasis sektorius turi viršsvorio. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva neteko 13 proc. gyventojų, tačiau viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius išliko gana didelis – jame dirba 25 proc. visos darbo jėgos. Palyginimui, EBPO šalių vidurkis siekia tik 15 proc. Be to, Eurostat duomenimis, ligoninių lovų, gydytojų ir daugumos kitų viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius, tenkantis tūkstančiui šalies gyventojų, yra vienas didžiausių ES. „Nereikia atsisakyti kokybiškų viešųjų paslaugų, tačiau būtina atsiminti, kad jas gali teikti ir privatus sektorius, o viešuosius išteklius galima paskirstyti efektyviau atsisakant perteklinių ir persidengiančių valstybinių funkcijų bei institucijų“, – mano N. Mačiulis.

Galiausiai, „Swedbank“ ekonomistai rekomenduoja tobulinti valstybės strateginį planavimą ir siekti ekonominės politikos nuoseklumo. „Jaunoje demokratijoje valdžios pasikeitimas dažnai lemia ir aštrius pokyčius vykdomoje ekonominėje politikoje, ypač energetikos srityje. Tačiau tokie lūžiai visuomet yra neigiamas signalas užsienio ir vietos investuotojams, todėl jie turėtų tapti išimtimi, o ne nuspėjama taisykle“, – apibendrina N. Mačiulis.