„Šiuo metu šnekam su Jaunąja Lietuva, o ateitis parodys. Kada bus rezultatai, tada informuosim“, – BNS šią savaitę sakė Lietuvos šeimų sąjūdžio vadovas Raimondas Grinevičius.

Gegužę vykusiame Lietuvos šeimų renginyje – Didžiajame šeimos gynimo marše – buvo paskelbtas sprendimas kurti naują partiją, tačiau, pasak R. Grinevičiaus, geriau vienyti panašios ideologijos judėjimus nei kurti naują.

„Mes laikomės tokios nuomonės, kad jeigu kuriama Lietuvoj naujų partijų, tai yra žmonių balsų skaidymas, todėl mes nelabai pritariam tokiam dalykui, kurti daugiau partijų, kad džiaugtųsi konservatoriai. Būtų geriau, kad esamų partijų mažėtų, jos susijungtų“, – kalbėjo R. Grinevičius.

Jaunoji Lietuva yra pakeitusi pavadinimą į Lietuvos šeimų sąjunga (Jaunoji Lietuva). Pasak partijos vadovo Stanislovo Buškevičiaus, prie jos yra prisijungę per 20 Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovų.

„Kai kurie žmonės iš Lietuvos šeimų sąjūdžio kreipėsi į mus, kadangi jie žino, kad mes puoselėjame šeimos vertybes, kad priimtų juos. Gerai, prašau – ir atėjo gal 20 žmonių“, – BNS sakė S. Buškevičius.

Šeimos vertybės atitinka, bet ateis tiktai tie, kurie sutiks ir su kitomis mūsų vertybėmis užsienio politikoje.

Pasak jo, su Šeimų sąjūdžiu kalbamasi dėl dalyvavimo Seimo rinkimuose, tačiau norintys jungtis prie partijos turi palaikyti ne tik tautiškumo, šeimos vertybių išsaugojimo idėjas, bet ir tos pačios užsienio politikos linijos.

„Šeimos vertybės atitinka, bet ateis tiktai tie, kurie sutiks ir su kitomis mūsų vertybėmis užsienio politikoje. Užsienio politikoje mes esame labai griežtai už NATO ir Ukrainą. Remiam Ukrainą, kovojam prieš rusišką imperializmą ir šovinizmą, NATO – be kalbų, tokios ribos, o kai kur (pažiūros - red.) gali skirtis, socialiniais, komunaliniais klausimais“, – kalbėjo S. Buškevičius.

Lietuvos šeimų sąjūdis yra asociacija, nepartinis visuomeninis judėjimas, kilęs iš Didžiojo šeimos gynimo maršo, surengto 2021-ųjų gegužę Vilniuje. Į jį automobilių kolonos vyko iš įvairių šalies miestų.

Judėjimas skelbia telkiantis Lietuvos piliečius Konstitucijai ir tradicinėms vertybėms apginti ir užtikrinti konstitucines prigimtinės šeimos teises.

Jie nebijo koronaviruso, kuris pažeidžia visą organizmą, pažeidžia ląstelių branduolį, kuriame yra DNR, ir jeigu pavyksta nenumirti, liekamieji reiškiniai vidaus organuose gali turėti negerų padarinių ateityje. Tačiau šie žmonės paniškai bijo skiepo, kuris yra tik viruso baltymo sintetinė ribonukleino rūgščių seka. Ji – saldainis, palyginti su tikru virusu. Vakcina nepatenka į ląstelės DNR, o virusas patenka. Vakcina būna prie peties įdūrimo vietos tik iki 72 valandų ir niekur nuo peties įdūrimo vietos nenukeliauja, o koronavirusas dauginasi, laksto ir naikina ląsteles visame organizme.

Vakcina – tai savotiškas vaistas, kuris duodamas ne ligos metu, o prevenciškai. Ji priverčia organizmą pasigaminti specifinį imunitetą (antikūnus-karius), kurie lemiamu momentu stos į kovą su virusu, nes bendras imunitetas šiuo atveju yra tik pagalbininkas. Todėl net stipriausias įgimtas bendras imunitetas neišgelbės nuo ligos, nes reikalingas specifinis. Pavyzdžiui, jei mano rankos stiprios, tai nereiškia, kad aš greitai bėgsiu krosą kojomis.

Stebina, kad žmonės bijo skiepo, kuris suteikia daug šansų išvengti mirties. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Žmogus bijo skiepo, kuris duoda daug šansų išvengti mirties, tačiau nebijo saujomis vartoti paracetamolio, kuris per ilgą laiką sukelia negrįžtamų kepenų pažeidimų, ir, jei kepenys laiku nepersodinamos, tada – mirtis. Amerikoje labai daug žmonių apsinuodija paracetamoliu ir miršta, nes per dažnai ir per daug jo vartoja.

Žmogus taip pat nebijo gerti alkoholį, nes nesugeba suvokti, kas yra kepenų cirozė ir mirtis nuo jos. Žmogus nebijo rūkyti, nes nesuvokia, kas yra plaučių vėžys ir mirtis nuo jo. Tačiau kaip begemotas iš animacinio filmuko bijo skiepo, kuris suteikia šansą nenumirti.

Jei mano rankos stiprios, tai nereiškia, kad aš greitai bėgsiu krosą kojomis.

Ir net jeigu skiepas nesuteikia 100 proc. garantijos, kad nesusirgsime koronavirusu, tikrai mąstantis žmogus supras, kad einant per žalią šviesą tikimybė būti automobilio pervažiuotam, yra mažesnė, negu einant per raudoną šviesą. Skirtumą tarp žalios šviesos ir raudonos žino net vaikai.

Parašiau šį rašinį todėl, kad atsibodo man aiškinti telefonu kai kuriems savo pažįstamiems, kurie skambina man ir klausia: ką daryti – skiepytis ar rizikuoti susirgti ir užkrėsti artimuosius, nuvaryti juos į kapus ir visą gyvenimą gyventi su neramia sąžine. Ir net pasiskiepijus reikia saugotis, nes galima virusą perduoti kitam.

Beje, atkalbinėti abejojantį žmogų nuo skiepijimosi, tai ne tik neprotinga, bet ir rizikinga, nes jo susirgimo koronavirusu atveju teks prisiimti moralinę atsakomybę už žmogaus sveikatą ir galimą mirtį.

Jo varžovu neįprastai treniruotei tapo politikas ir visuomenės veikėjas Stanislovas Buškevičius.

„Kovos be taisyklių mane buvo labai sudominusios. Netgi ruošiausi jose dalyvauti. Tik, deja, išeiti į ringą tuomet sutrukdė sveikata“, - sakė V. Blekaitis.

Galiūnas sakė besidomintis kovos menais, kadangi tai specifinio ir kruopštaus pasirengimo reikalaujantis sportas.

„Ir kiekvieno kovos meno atstovai turi savo filosofiją bei taisykles. Tai tikrai labai įdomus pasaulis“, - patikino V. Blekaitis.

Pasirodyti ringe prieš maždaug 12 metų jį buvo įkalbėję bičiuliai. Sportininkas būsimoms varyboms ruošėsi maždaug keturis mėnesius. Per tą laiką jis ėmė justi skausmus.

„Ruošdamasis galiūnų varžyboms taip pat aukoji savo sveikatą. Tačiau tąkart supratau, jog kovojant „atsiskleidžia“ tokie nauji skausmo klodai, kurių anksčiau nebuvau patyręs. Tad, kovotojo karjerą taip ir nutraukiau jos net nepradėjęs“, - sakė pašnekovas.

Būtent todėl V. Blekaitis sutiko su trečiojo tarptautinio MMA turnyro "King of the cage Baltic Tour 3 " organizatorių pasiūlymu išmėginti kovą ringe. Jį jai ruošė Deivydas Kaklauskas (svorio kategorija 77 kg), kuris gegužės 19 d. susigrums su kovotoju iš Jurbarko Ryčiu Kveseliu.

S.Buškevičiui ruoštis kovai, kurią laimėjo draugystė, padėjo Žygimantas Linauskas (svorio kategorija 61 kg). Pastarasis "King of the cage Baltic Tour 3 " kovos su sportininku iš Moldovos Genadij Githlan. Tai bus revanšinė kova pagal profesionalų taisykles, kuomet leistini visi smūgiai į galvą stovėsenoje ir parvirtus parteryje.

Žiūrovų aistras žadinantis KOTC turnyras "King of the cage Baltic Tour 3 " į Kauną grįžta gegužės 19 d. Šį kartą narve susikaus Lietuvos, Amerikos ir Islandijos kovotojai iš "Mjolnir" klubo, kur treniruojasi MMA UFC pasaulio čempionas Conor Mcgregor.

Turnyre žiūrovai pamatys kovotojus iš Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Gruzijos bei kitų Europos šalių, o Lietuvos garbę gins stipriausi MMA sportininkai iš Lietuvos, tokie kaip Vytautas Sadauskas, Karolis Buslys, Raimondas Krilavičius, Evelina Puidaitė ir kiti. Šį kartą renginyje debiutuos Kudo, K-1, Muaythai, bokso, jiujitsu turnyrų nugalėtojas bei prizininkas Herkus Lokošiūnas.

Seimo rinkimai įvyks tik kitą rudenį, tačiau skirtingos politinės jėgos jau dabar aktyviai diskutuoja apie galimybes suvienyti jėgas. Politinėje padangėje tvyro kalbos, kad bendram tikslui susitelks partijos „Jaunoji Lietuva“ ir „Tvarka ir teisingumas“.

„Kol kas planuojame, kad rinkimuose dalyvausime vieni. Žinoma, kalbos su įvairiomis partijomis vyksta, bet kažko realaus nėra“, – tikino „Jaunosios Lietuvos“ lyderis Stanislovas Buškevičius, išsisukęs nuo tiesaus atsakymo, su kuo jau teko kalbėtis apie galimą bendradarbiavimą.

„Tvarkos ir teisingumo“ pirmininko pirmasis pavaduotojas Kęstas Komskis buvo atviresnis, tačiau patvirtino, kad su „Jaunosios Lietuvos“ atstovais konkrečių susitarimų dar nepasiekta.

„Susitikimas su S.Buškevičiumi įvyko, pasikeitėme nuomonėmis, bet viskas yra tik kalbų lygyje. Artėjant rinkimams panašūs pasikalbėjimai visuomet vyksta aktyviau. Jau bendravome su 3-4 partijų atstovais. O su S.Buškevičiumi kalbamės kone prieš kiekvienus rinkimus, tačiau iki šiol tos kalbos rezultatų neduodavo“, – kalbėjo K.Komskis.

Kaune amžinuoju vicemeru vadintas S.Buškevičius darbo Kauno miesto valdžioje neteko po šiemet nesėkmingai susiklosčiusių savivaldybių tarybų rinkimų. Netrukus po jų S.Buškevičius pranešė, kad labai rimtai svarstoma galimybė susivienyti su Tautininkų sąjunga. Žadėta, kad lemiamas žingsnis bus žengtas vasarą, tačiau jungtuvės neįvyko. „Dėl esminių dalykų mes sutariame, bet šią minutę yra kaip yra“, – praėjusio mėnesio pabaigoje portalui sakė S.Buškevičius.

Neparlamentinės partijos "Jaunoji Lietuva" ir Tautininkų sąjunga dar pavasarį garsiai paskelbė ketinantys vienyti jėgas ir kaip viena politinė jėga dalyvauti Seimo rinkimuose, tačiau dabar aiškėja, kad planuotos jungtuvės gali ir neįvykti.

Balandį paaiškėjus savivaldybių tarybų rinkimų rezultatams, kurie tikrai nepradžiugino partijų "Jaunoji Lietuva" ir Tautininkų sąjungos, jų lyderiai Stanislovas Buškevičius ir Julius Panka viešai paskelbė planuojantys jungtis į vieną politinę jėgą.

J.Panka tuomet tikino, kad jau suderintas ir jungimosi grafikas, o esminis įvykis planuojamas 2015-ųjų vasarą, tačiau rugsėjui baigiantis aiškėja, kad skambus pareiškimas vaisių nedavė.

"Patikslinsiu šią savaitę. Tada jau galėsiu pasakyti 100 proc.", – slapukavo partijos "Jaunoji Lietuva" lyderis S.Buškevičius, paklaustas, ar tikrai partijos nebeketina jungtis.

"Vieni eisime į rinkimus, bet dar svarstome. Esminiais dalykais mes sutariame, bet šią minutę yra kaip yra", – netrukus pripažino buvęs Kauno vicemeras S.Buškevičius. Jis tikino, kad "Jaunoji Lietuva" šiuo metu neturi planų jungtis su kuria nors kita politine partija.

"Sutarėme, kad grįšime prie derybų rudens pabaigoje. S.Buškevičius vasarą daug važinėjo į komandiruotes užsienyje, todėl dėl laiko stokos sustabdėme procesą. Nenorime nieko daryti dirbtinai", – tikino Tautininkų sąjungos lyderis J.Panka. Jis pridūrė, kad abiejų partijų ideologijos ir programos panašios, tikslai ir siekiai taip pat sutampa, o laiko iki Seimo rinkimų dar yra daug.

Dar pavasarį politikos apžvalgininkai skeptiškai vertino dviejų nevienareikšmiškai išgarsėjusių partijų lyderių užmojus drauge siekti mandatų Seime, nes esą partijos per silpnos ir nesugeba laikytis tvirtos pozicijos, o jų vadovai neturi reikiamų organizacinių sugebėjimų.

Lietuvoje oficialiai egzistuoja 41 politinė partija. Nuo šių metų gruodžio 14-osios visos veikiančios politinės partijos privalės turėti ne mažiau nei 2 tūkst. narių. Jeigu partijoje liks mažesnis nei įstatyme reikalaujamas narių skaičius, per 30 dienų apie tokį faktą pati politinė partija arba Teisingumo ministerija praneša Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Tikimasi, kad daugelis mažųjų partijų tokiu būdu sunyks arba susijungs į didesnes. Šis klausimas kelia nemažai diskusijų. Nesutariama ne tik visuomenėje, bet ir tarp politikų. Ar Lietuvoje reikėtų tik kelių politinių partijų?

Už

Lilija Petraitienė, Lietuvos socialdemokratų partijos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkė:

– Lietuva – maža valstybė. O šalyje gaji iškreipta samprata, kad politinės partijos yra blogai. Jau tapo tradicija, kad prieš rinkimus atsiranda naujų pranašų, jie sukuria partijas, o patirtis rodo, kad po metų jos miršta. Tokių pavyzdžių būtų galima vardyti labai daug. Kažkas mūsų tautoje yra ne taip, kad kaskart vis lipame ant to paties grėblio. Senosios demokratijos šalyse yra po dvi partijas, kurios atstovauja kairiajai ir dešiniajai vertybių sistemoms. Mano nuomone, kol išaugsime iki tokio demokratijos lygmens, mums labiau tiktų turėti penkias parlamentines partijas. Nuo seniausių laikų valstybės rėmėsi partine sistema, nes partijos prisiima atsakomybę. Rinkėjai nubaudžia kažkurią politinę jėgą, už ją nebalsuodami. O iš laisvų asmenų ar ką tik susikūrusių partijų nėra kaip pareikalauti atsakomybės. Partijos siūlo ir deleguoja solidžius ir patikimus žmones. Todėl partijos turi labai aiškiai deklaruoti pamatuotą rinkimų programą, kad rinkėjai galėtų vertinti nuveiktus darbus. Puikiai žinome, kai į koalicijas jungiasi partijų atstovai, jie tai daro pagal programas. Prisiminkime, dar tarpukario Lietuvoje buvo juokaujama: du lietuviai – trys partijos. Man pačiai yra tekę kelis partijos bičiulius išbraukti, nes jie buvo įrašyti ir kitų partijų įskaitoje. Nes dalis žmonių į partijas ateina tik tam, kad gautų patogią darbo vietą. Mano įsitikinimu, Lietuvai su tokiu nedideliu gyventojų skaičiumi turėti dešimtis partijų yra tikrai per daug.

Prieš

Stanislovas Buškevičius, Partijos "Jaunoji Lietuva" lyderis:

– Demokratinėje visuomenėje, jeigu žmonės nori, gali vienytis į partijas. Dirbtinis draudimas steigti ir gyvuoti partijoms veda į diktatūrą ir yra politinė korupcija. Viskas turi vystytis laisvai ir demokratiškai. Juk dar visai neseniai buvo tik viena – komunistų partija. Tad vien svarstymai – daug ar mažai Lietuvoje partijų – gali atvesti prie minties, kad gali užtekti ir vienos. Laisvose šalyse tokie klausimai nekeliami. Mes esame prie tų autsaiderių, kurie dirbtinai nori liepti dideliam skaičiui žmonių priklausyti vienai partijai. Rinkėjai turi spręsti, trys ar 10 tūkst. narių turi būti partijoje. Nepatiks partija, nebalsuos už ją. Dirbtinis partijų ribojimas yra ir laisvės ribojimas, jis prieštarauja demokratinės, laisvos visuomenės principams. Juk už tai ir kovojome. Bandymas riboti partijų skaičių rodo kai kurių partijų lyderių konkurencijos baimę, amoralumą, nepasitikėjimą savimi, kompleksavimą. Prilyginčiau tai pasakymui, kad darželyje rožės reikalingos, o tulpės – ne. Juk žmonės partijas renkasi ne pagal skaičių, o pagal idėjas. Toks mąstymas yra sovietinis reliktas. Šiandien mažai narių turinti partija jau rytoj jų gali turėti labai daug. Lietuvoje didžiosios partijos pasiima mokesčių mokėtojų pinigus be jokio gyventojų atsiklausimo, ir taip susidaro uždaras ratas. Reklamai reikia pinigų, o jų duodama iš biudžeto. Jei nenori vogti ir esi sąžiningas, jų negausi.

Pavasarį aukščiausius miesto valdžios postus palikę vyrai vasarai baigiantis laiką leidžia skirtingai. Vieni jau turi šiltas vietas, kiti vis dar mėgaujasi atostogomis ir svajoja apie Seimo nario mandatą.

Mintys apie Seimą

Pavasarį postą palikęs buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas juokavo dirbantis vairuotoju – vežiojantis vaikus į mokyklą ir kitus užsiėmimus.

"Atostogauju netoli Zarasų. Oras puikus. Apie tai parašiau ir feisbuke. Tai pirmos mano atostogos per aštuonerius metus, trunkančios ilgiau nei savaitę", – telefonu praėjusį penktadienį sakė A.Kupčinskas. Paklaustas apie darbinius įsipareigojimus, buvęs Kauno vadovas savo planų atskleisti neskubėjo. "Turiu tam tikrų darbų ir pareigų šeimoje. Vaikams dar atostogos, bet tuoj reikės grįžti į mokyklas. Ką dirbsiu? Dabar tikrai neatsakysiu", – išsisuko politikas.

Dar rugpjūčio pradžioje A.Kupčinskas tikino, kad dabar pagrindinis jo tikslas – Seimo rinkimai, tačiau vasarai baigiantis apie tai kalba kiek santūriau. "Viskas paaiškės iki spalio vidurio. Iki to laiko vyks visuotiniai partijos skyrių susirinkimai. Jeigu skyrius mane iškels, tai kandidatuosiu į Seimą. Tos minties neatsisakau", – dėstė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis Kaune. Anot jo, būtent Seimo rinkimai ir koreguoja jo darbo planus. "Iki rinkimų lieka tik metai – nenoriu priimti kažkokių rimtų darbinių įsipareigojimų", – aiškino A.Kupčinskas.

Net jeigu rinkėjai ir patikėtų jam Seimo nario mandatą, su Kaunu politikas atsisveikinti neketina. "100 km nėra tas atstumas, kad reikėtų atsisveikinti su Kaunu", – įsitikinęs A.Kupčinskas.

Filme neišvysime?

Amžinuoju vicemeru tituluotas Stanislovas Buškevičius iš pradžių nebuvo linkęs atvirauti apie tai, ką dabar veikia. "Paatostogavau, ruošiuosi Seimo rinkimams", – trumpai nukirto vienas buvusių Kauno vadovų. Pavasarį Kaune buvo pasklidusios kalbos, kad Kino studijos įkūrimu ir istoriniais filmais aistringai rūpinęsis politikas filmuojasi Latvijoje. "Apie tai nenorėčiau kalbėti", – išsisukinėjo S.Buškevičius, tačiau netrukus pridūrė, kad tai tik gandas. "Niekur nesifilmuoju. Tikrai. Ir nesiruošiau", – nusijuokė politikas.

S.Buškevičius prisipažino vasaros pabaigą leidžiantis Kaune, o paprašytas papasakoti apie atostogų įspūdžius, Kauno šerifu pats save praminęs partijos "Jaunoji Lietuva" lyderis vieną po kito ėmė žerti savo vasaros nuotykius. Jo paskyroje socialiniame tinkle "Facebook" paviešintos nuotraukos atskleidžia, kad kelionių geografija buvo išties plati – Ryga ir Latvijos pajūris, Estija ir Saremos sala, egzotiška Atlanto vandenyno pakrantė Kanaruose.

S.Buškevičius neatskleidė, su kuo keliavo, tik užsiminė, kad pramogavo ne vienas, o su kompanija.

Vakarėlis su brazile

"Įsivaizduokite, Kanaruose šokau su brazile scenoje", – didžiuodamasis ištarė S.Buškevičius. Jis sakė stebėjęs svečių iš Brazilijos pasirodymą viešbutyje ir netikėtai sulaukęs išskirtinio dėmesio.

"Sėdžiu gal kokioje trečioje eilėje, brazilė ir du vyrukai šoka scenoje. Staiga ta šokėja prieina prie manęs ir pakviečia šokti. Sakyčiau, Lietuvoje – tai gal atpažino ir pakvietė šokti, o čia… buvau nustebęs", – neblėstančius įspūdžius pasakojo buvęs Kauno vicemeras.

Paklaustas, kuo taip sužavėjo šokėją iš Brazilijos, politikas tik ėmė kvatotis. "Nežinojau, ką ji šoks, stengiausi prisitaikyti. Be to, veiksmas vyko ant scenos ir žmonių daug. Nepabėgau, šokau, stengiausi ir pataikiau į ritmą. Buvo labai įdomu", – neslėpė S.Buškevičius.

Jis prisipažino, kad nuotykiai Latvijoje nebuvo tik smagūs. "Buvau vandens parke ir nuo to aukščiausio bokšto, kai leidausi, tai nemenkai susitrenkiau. "Kamikadzė" ar "Superadrenalinas" jis vadinasi, nepamenu. Paprastai leidiesi, ir tiek, na, visko būna tame vamzdyje, o čia stuktelėjau", – pasakojo aktyvų laisvalaikį mėgstantis vyras.

Estijoje, Saremos saloje, S.Buškevičius neliko abejingas sužeistam paukščiui. "Gelbėjome paukštį. Jam, matyt, buvo sužeistas sparnas. Tik gyvūnais besirūpinančios tarnybos mane gerokai nuvylė", – atskleidė buvęs Kauno vicemeras. Jis sakė skambinęs tarnyboms, kurios, jo manymu, turėjo pasirūpinti sužeistu sparnuočiu, tačiau išgirdo atsakymą, kad dėl kiekvieno paukščio jie nevažiuoja, o tai esanti natūrali atranka. "Šiaip viskas ten puiku, ir Saremos sala yra fantastika", – gyrė S.Buškevičius.

Dabar politikas sakė laisvalaikiu itin daug laiko skiriantis sportui: ruošiasi rudenį vyksiančiam bėgimui. "Bėgau ir per tą karštį, kai buvo 36 laipsniai, tik pastebėjau, kad žmonės keistai į mane žiūri. Aišku, tai negerai – gydytojai per karščius liepė net mažiau vaikščioti", – sakė buvęs miesto vicemeras.

O kaip senas S.Buškevičiaus laisvalaikio pomėgis – šokinėti iš medžių? "Oi, ne, ne, ne! Tai buvo tik atrakcija. Sportavau kelionėse, sportuoju Kaune ir ruošiuosi rinkimams", – pakartojo politikas.

Išsaugojo postą

Vos vieną kadenciją miesto taryboje dirbusiam ir kadencijos pabaigoje vicemeru pabūti spėjusiam Kazimierui Nausėdai prisiskambinti nepavyko.

Jis kovo 1 d. bandė laimę tapti Kauno rajono tarybos nariu, tačiau rinkėjų palaikymo šiam politikui nepakako. "Kauno dienai" K.Nausėda yra sakęs, kad ir toliau ketina ūkininkauti Kauno rajone.

Vienintelis praėjusios kadencijos vicemeras Vasilijus Popovas išsaugojo savo postą pavasarį pasikeitus valdžiai. Jam buvo patikėta rūpintis švietimo, sveikatos apsaugos, socialiniais reikalais, regioniniu bendradarbiavimu.

Praėjusią savaitę V.Popovas lankėsi Švedijoje ir Danijoje. Tai jau ne pirmoji jo kaip vicemero komandiruotė į užsienį šią vasarą.

Gavo šiltą vietą

Praėjusią kadenciją visai savivaldybės administracijai vadovavęs Dainius Ratkelis prieš savaitę vėl grįžo į savivaldybę. Po keturis mėnesius trukusių atostogų naujoji miesto valdžia jam patikėjo Viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vedėjo pareigas.

"Kauno diena" jau rašė, kad naujos pareigos jo visai negąsdina. "Darbas žinomas, užduotis vadovybė formuluoja – pirkti ekonomiškai. Vykdysime funkcijas", – žadėjo D.Ratkelis.

Administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbusio Stepono Vaičikausko atostogos neprailgo – jis šią vasarą gavo aukštas pareigas savivaldybės kontroliuojamoje bendrovėje "Kauno švara". Savivaldybėje sklando kalbos, kad valdančią koaliciją su "Vieningu Kaunu" ir Liberalu sąjūdžiu miesto taryboje sudarę socialdemokratai pasistengė, jog jų ištikimas partijos bičiulis taptų "Kauno švaros" administracijos Paslaugų valdymo direktoriumi.

Kitas praėjusios kadencijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis, kurį į šias pareigas buvo delegavę konservatoriai, iki rugsėjo mėgaujasi atostogomis ir nedirba. "Turiu keletą pasiūlymų. Rugsėjį pradėsiu dirbti", – prasitarė jis.

Konservatorių rinkimų štabui vadovavęs R.Skilandis prisipažino politikos jau atsikandęs, į Seimą kandidatuoti neketinantis ir į valstybės tarnybą nepretenduojantis. "Jau užtenka", – šyptelėjo konservatorius. Jis užsiminė dirbsiantis privačiame versle.

Dar kai ką nuveiks

Buvusiam administracijos direktoriaus pavaduotojui Jonui Jučui atsiliepus telefonu, pasigirdo jūros bangų ošimas – rugpjūtį jis leidžia prie jūros Nidoje. "Paprastai visada čia atostogauju. Pernai atostogos buvo tik savaitgaliais, o šiemet turiu daugiau laiko, tik jūra šiomis dienomis – nešvari ir šalta", – ramiu balsu dėstė J.Jučas.

Kitą savaitę jis jau ketina grįžti į Kauną ir žada užsiimti organizaciniais reikalais, mat apleidęs valdišką kėdę vėl grįžo prie kultūrinių renginių. "Reikia pasirūpinti dviejų Nacionalinės premijos laureatų – Giedriaus Kuprevičiaus ir Petro Vyšniausko – koncertu. Pabandysime juos sujungti, turėtų būti įdomu", – su pasimėgavimu kalbėjo festivalio "Kaunas Jazz" sumanytojas.

Valdiškos tarnybos jis sakė net nebandęs ieškoti. "Pats niekada neieškojau darbo, visada darbas rasdavo mane. Be to, šį mėnesį man jau sukako pensinis amžius", – užsiminė buvęs savivaldybės tarnautojas. Jis prisipažino vasaros pradžioje kalbėjęs su Kauno meru, sulaukęs jo pasiūlymų, tačiau sakė prašęs pailsėti per vasarą. "Rudenį, jeigu būsiu reikalingas, esu pasiekiamas. Penkiolika metų išbuvęs politikoje kasdien seku įvykius. Kitaip jau turbūt ir neįmanoma – tai tarsi įprotis", – šyptelėjo J.Jučas.

Paklaustas, ar neketina kitąmet dalyvauti rinkimuose į Seimą, J.Jučas tikino tokių planų tikrai neturįs. "Seime jau buvau, ministru taip pat dirbau. Daugiau nekandidatuosiu. Ten reikia jaunesnių žmonių. Vis tik manau, kad ką nors gero gyvenime dar padarysiu", – užsiminė J.Jučas.

Kauno miesto mero pavaduotojas Stanislovas Buškevičius siūlo šviesoforais reguliuojamose pėsčiųjų perėjose įrengti sistemą, kuri leistų sustabdyti greitį viršijančius automobilius, nepaisant to, kad jiems dega žalias šviesoforo signalas.

„Mano siūlymo esmė paprasta – į šviesoforą būtų integruotas greičio matuoklis, kuris užfiksavęs greitį viršijantį pažeidėją automatiškai įjungtų raudoną šviesoforo signalą. Tokiu būdu greičio mėgėjas bus priverstas stabdyti, o ilgainiui turėtų padidėti vairuotojų drausmė ir sąmoningumas, nes pernelyg skubėdamas tu sustosi ne tik pats, bet sustabdysi ir už tavęs važiuojančių automobilių srautą“, – sakė šį siūlymą Kauno miesto savivaldybės administracijoje užregistravęs vicemeras.

S. Buškevičiaus teigimu, šios sistemos įrengimas yra būtinas prie švietimo įstaigų, kur per gatves eina didelis vaikų srautas. Kauno miesto savivaldybės Transporto ir eismo organizavimo skyriaus specialistai dėl šio vicemero siūlymo konsultuosis su už šviesoforų įrengimą ir priežiūrą atsakinga bendrove „Kauno gatvių apšvietimas“.

Teigiama, kad tokia sistema jau sėkmingai veikia Latvijos sostinėje Rygoje.

Žinia, kad Rusija imasi ieškoti lietuvių, prieš 25 metus atsisakiusių tarnauti sovietinėje armijoje, Kaune sulaukė didelio atgarsio. Būtent iš šio miesto 1989 m. pasklido iniciatyva nebeprisijungti prie okupantų dalinių.

Pabėgo iš dalinio Azijoje

1989 m., dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, tūkstančiai lietuvių oficialiai grąžino karinius bilietus ar prirašymo liudijimus, kurie būdavo išduodami šauktiniams. Taip išreikštas protestas prieš tarnybą sovietinėje armijoje.

Kai kurie lietuviai tarnybos armijoje bandė išvengti ne remdamiesi tarptautine teise, o susiorganizuodami blogą sveikatos būklę liudijančias medicinines pažymas arba tiesiog slapstydamiesi.

Tai buvo didelė rizika, nes net ir po Kovo 11-osios vengusiesiems tarnybos Sovietų Sąjungos daliniuose, grėsė kalėjimas, jie buvo persekiojami. Atrodo, kad dabar neteisėtas lietuvių persekiojimas atgijo. Užsienio reikalų ministerija to laiko šauktiniams netgi rekomendavo laikinai susilaikyti nuo kelionių į ne NATO ir ES šalis. Tokia diplomatinė formuluotė, o labiausiai jiems reikėtų vengti Rusijos.

Šalo ir kariavo

Kaunietis Gintaras Patackas brėkštant nepriklausomybei irgi bandė maištauti – pabėgo iš savo dalinio, dislokuoto Azerbaidžane, bet tai jam kainavo septynis mėnesius patyčių bei fizinio smurto. Į armiją buvo grąžintas, nors nuo Kovo 11-osios jau buvo praėję trys mėnesiai.

Į tarnybą G.Patackas buvo pašauktas 1989-ųjų lapkritį. Tuo metu jis buvo ką tik baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs mokytis dantų techniko specialybės. Po apmokymų Kazachstane, kur praleido apie pusantro mėnesio, aštuoniolikmetis atsidūrė Baku, Azerbaidžane. Čia jis teištvėrė apie du mėnesius.

"Iškęsti daug ką galima, bet nesinorėjo. Buvo žiema, gyvenome nešildomoje sporto salėje, kur temperatūra būdavo minusinė. Gyvenome lauko sąlygomis, tik tiek, kad virš galvos buvo stogas. Buvo sunku išsidžiovinti drabužius ir pan.", – prisiminė G.Patackas.

Kartu su juo ten tarnavo apie 500 vyrukų, tarp kurių buvo ir daugiau lietuvių.

Ar dėl tokių sąlygų kariai nesusirgdavo? "Tam nebuvo laiko", – užsikvatojo 42 metų G.Patackas. Ir paaiškino: 1990-aisiais Baku būta didelių sujudimų, bandytas įvykdyti perversmas. Jo pulkas buvo vienas tų, kuriam pavesta malšinti neramumus. "Šiek tiek teko dalyvauti ir kariniuose veiksmuose", – nedaugžodžiavo kaunietis.

Padėjo vietiniai

Pabėgimo planas gimė, kai atvažiavo aplankyti dėdė. Tiksliau, jis ir atvyko tam, kad į Kauną parsivežtų sūnėną. "Gal rusai dabar neims jo dėl to persekioti? – šyptelėjo G.Patackas. – Atvažiavęs jis pasakė: yra galimybė, jeigu nori – važiuojame. Apsispręsti turėjau per dieną. Susigundžiau."

"Iš pradžių pasiūlymas skambėjo keistai. Tokių dalykų iki tol dar nesigirdėjo. Pabėgau vienas iš pirmųjų", – kalbėjo kaunietis.

Kodėl bėgo? "Buvau patikėjęs ir tuo, kad Lietuva atsiskirs, kad bus viskas gerai. Gal dar suveikė ir jaunatviškas entuziazmas? Nuotykių troškimas?" – svarstė G.Patackas.

Jo dėdė Baku buvo radęs bendraminčių, kurie pažadėjo priglausti bėglius. Jie padėjo suorganizuoti ir automobilį, ir sudėliojo kelionės maršrutą.

Išsaugojo pasą

Lemtingą dieną G.Patackas su dėde lyg niekur nieko išėjo pro dalinio vartus ir patraukė prie atokiau nuo jų stovinčio automobilio. Prie vairo sėdėjo ir įšokančių bėglių laukė vietiniai jų pagalbininkai.

Iš teritorijos išeiti būdavo draudžiama, bet lietuvis pasakė, kad nori išlydėti giminaitį.

"Kojos drebėjo, bet balsas – gal ne. Rusiškai kalbėjau su akcentu, tai jaudulį balse gal nelabai ir buvo galima atskirti", – susimąstė pašnekovas.

G.Patackas pro vartus išėjo be jokių daiktų, vilkėdamas uniformą. Dėdė buvo atvežęs jo drabužių ir pasą.

Pradėjus tarnybą, pasą paimdavo, o vietoj jo išduodavo karinį bilietą. "Taip atsitiko, kad vėlavau, visi šauktiniai jau buvo sulipę į autobusą. Įšokau paskutinis, gal todėl paso manęs ir nepaprašė. Kai nuvykome į paskirstymo punktą, pasą įdėjau į voką ir išsiunčiau namo", – pasakojo kaunietis.

Neėmė į galvą

Dėdės pažįstami nusivežė į savo namus Baku centre. Ten G.Patackas persirengė ir paliko uniformą. Tada sėdo į taksi ir patraukė iki pasienio. Čia sėdo į traukinį. Pakeliui į namus G.Patacką ir jo dėdę keletą kartų buvo sustabdę pareigūnai. Tačiau, pažvelgę į tvarkingus vyrų dokumentus, palinkėdavo jiems gero kelio, ir tiek.

Ar ramios naktys buvo? "Miegodavau gerai. Jaunas buvau. Nelabai ėmiau į galvą", – šyptelėjo G.Patackas. Į Lietuvą jis parsigavo per tris paras. Kas labiausiai įsiminė?

"Gal pati kelionė? Buvo labai įdomi. Važiavome ir traukiniais, ir autobusais, ir automobiliais. Stengėmės važiuoti tokiu maršrutu, kad kaip įmanoma labiau išvengtume patikrinimų", – pasakojo kaunietis.

Kelionėje dėdė daug kalbėjo apie situaciją Lietuvoje, apie atgimimą. Azijoje tarnavusių lietuvių tokios žinios nebuvo pasiekusios.

Pasitiko smūgiais

Bėglio ieškota ne tik po Azerbaižaną. Neprašytų svečių sulaukta ir namuose Kaune. Tad, juos pasiekus, teko slapstytis. Kaunietis gyveno pas gimines kaime, pas draugus. Pogrindyje iškentė tris ar keturis mėnesius.

"Po to teko sugrįžti į armiją. Supratau, kad kitaip nieko gero neišeis", – atsiduso kaunietis. Gautas raštas, garantavęs, kad už dezertyravimą baudžiamas nebus, galiojo tik oficialiai. Tarnauti dar buvo likę pusantrų metų.

Vos nuvykusį į naująjį dalinį Vilniuje jį pasitiko smūgių lavina. Taip tęsėsi septynis mėnesius. Nesigaili, kad bėgo?

"Nėra ko gailėtis. Grįžus buvo sunkiau, bet nieko... Gyvenome kareivinėse, bet buvau sutiktas nelabai draugiškai. Atsiėmiau už pabėgimą? Tai jau taip... Skalbė odą... Kaulai lūžę nebuvo, bet mėlynės – neišnykstančios. Kartu tarnaujantys kareiviai žinojo, kad buvau pabėgęs, todėl griežė dantį", – prisiminė kaunietis.

Tokius susidorojimus, anot jo, ypač sunku buvo įveikti psichologiškai. Dėl nuolatinės stresinės situacijos kamavo nuolatinė įtampa. Savo kailiu įsitikino, kad fiziniai sužeidimai gyja kur kas greičiau. "Įspūdžiai dar ilgai neužsimiršo", – neslėpė G.Patackas.

Situacija pagerėjo, kai pasikeitė jo statusas: "seniai" baigė tarnybą ir juos pakeitė naujokai, tada pats tapau "seniu".

Jo tarnyba baigėsi 1991-ųjų rudenį. Grįžęs jis tęsė iki armijos pradėtus mokslus ir tapo dantų techniku. Juo tebedirba iki šiol.

Bijotų kelti koją

G.Patackas įsitikinęs, kad savo jau atkentėjo ir sovietinei armijai jis nieko nebeskolingas net ir pagal jų įsivaizdavimą. Kauno verslininko, populiaraus renginio "Hanza dienos" sumanytojo Dariaus Rumšo situacija šiek tiek kitokia. Jis sakė nežinąs, ar nėra įtrauktas į Rusijos sudarytą juodąjį šauktinių sąrašą.

"Tuomet man buvo septyniolika metų, bet jau tuoj turėjau būti pašauktas į armiją. Pasirašiau atsisakymo raštą. Bet įdomu, kad manęs niekas nekvietė ir į Lietuvos kariuomenę", – suglumęs pasakojo D.Rumšas, vadovaujantis restoranui "Crazy House".

Rusijoje jis lankėsi jau senokai. Reikalų ten jam nenusimato ir artimiausiu metu. "Jeigu jų ten ir atsirastų, geriau susilaikysiu – nevažiuočiau. Ką gali žinoti, kuo gali baigtis tokia kelionė?" – svarstė kaunietis.

Net ir nebūdamas tame Rusijos nemalonę užsitraukusių asmenų sąraše jis sakė vis tiek jaustų grėsmę. Ko baiminasi? "Vyksta informacinis karas, norima pasirodyti. Gali būti, kad važiuojantiems per sieną visiems 1972–1973 m. gimusiems vyrams rusų pareigūnai gali skirti ypatingą dėmesį. Vienus gali praleisti, o kitus imti ir supakuoti. Iš jų galime visko tikėtis. Rusija yra nenuspėjama", – svarstė kaunietis.

Surengė masinę akciją

D.Rumšas – vienas iš daugelio jaunuolių, prisidėjusių prie patriotinės organizacijos "Jaunoji Lietuva" iniciatyvos 1989 m. raginti lietuvius ir kitų sovietinių šalių vyrus vengti tarnybos okupantams.

"Ir jau atitarnavusieji, ir ką tik pašaukti oficialiai pasirašydavo oficialų raštą. Jame atsisakydami tarnybos motyvavome, kad esame okupuotas kraštas, o 1949 m. Ženevos konvencija, kurią ratifikavo ir Sovietų Sąjunga, teigia: "Okupuojanti valstybė negali versti globojamų asmenų tarnauti jos ginkluotose ar pagalbinėse pajėgose", – citavo "Jaunosios Lietuvos" vadovas Stanislovas Buškevičius, dabar užimantis Kauno vicemero postą.

Anot jo, masiškai atsisakyti tarnybos buvo saugiau. "Juk visų nesugaudys ir nesusodins į kalėjimą. Be to, labai stipriai susilpninome okupacinę kariuomenę, kuri ir yra okupacijos pagrindas", – kalbėjo politikas. Jau atitarnavusiuosius irgi galėjo bet kada pakviesti į armiją – jie buvo rezerve. Drąsu buvo ne tik atsisakyti tarnauti armijoje, bet ir grąžinti karinį bilietą, kuris būdavo išduodamas atlikus tą primestą pareigą. "Be jo anuomet niekas nepriimdavo į darbą", – teigė S.Buškevičius.

Tarnybos atsisakymo akcija pradėta 1989 m. rugpjūčio 3 d., nes būtent šią dieną prieš 49 metus Lietuva oficialiai buvo priimta į tautų draugystės glėbį ir tapo Sovietų Sąjungos dalimi.

Laikydavo po lova

Surinkti atsisakymo raštai, kariniai bilietai, prirašymo liudijimai guldavo į dėžes ir buvo siunčiami į Maskvą. Kai akcijos dalyvių atsirado labai daug, siunčiami buvo tik atsisakymo raštai. Bilietai ir liudijimai buvo laikomi aktyvistų namuose, pavyzdžiui, po S.Buškevičiaus lova, nes buvo ankšta.

Daug surinktų karinių dokumentų buvo išdalyta muziejams, nemažai buvo viešai sudeginta. Viena tokių akcijų buvo surengta Miesto sode.

Iniciatyva netrukus užsikrėtė gruzinai, latviai. "Sakiau jiems, naudokitės mūsų atsisakymo tarnauti forma. Joje pakeiskite tik datą, įrašykite, kada jūs buvote okupuoti", – prisiminė S.Buškevičius. – Gruzinai per pirmąją savaitę surinko 5 tūkst. bilietų. Net mus pralenkė!"

Pats S.Buškevičius tuo metu jau buvo armijos rezervo sudėtyje. Tarnyboje jis išbuvo gana trumpai, išsisuko prisigalvojęs sveikatos problemų. Jis buvo pašauktas tarnauti Karaliaučiaus srityje.

Persekiojo, grasino tėvams

"Net ir tuo oficialiu raštu atsisakę eiti į armiją šauktiniai sulaukdavo bauginimų. Todėl nuolat budėdavo trys savanoriškos operatyvinės grupės, kad jaunuoliams padėtų psichologiškai atsilaikyti nuo nekviestų svečių – įkalbinėti atvykusių karinių komisariatų atstovų, kuriuos atlydėdavo desantininkai", – pasakojo dar vienas tų laikų aktyvistas 43 metų Vytautas Mikėnas.

Nenorintieji būdavo viešai gėdijami, grasinta nemalonumais tėvams, pavyzdžiui, kad tėvui jūreiviui nebus išduotas leidimas vykti į užsienį. Kartais imtasi ir prievartos ar keltos baudžiamosios bylos. Kalėjimas laukė ir agitatorių. Ne vienam ir ne kartą po mitingų ir susirinkimų teko sprukti nuo sovietinės tvarkos sergėtojų.

Dabar Kauno Centro poliklikos viešųjų pirkimų specialistu dirbančiam V.Mikėnui tuomet tarnyba armijoje negrėsė. Jis, kaip ir dauguma įstojusiųjų į aukštąsias mokyklas, nuo tokios pareigos buvo atleistas. Tačiau ir jis pasirašė atsisakymo raštą.

"Dėl savo buvusios patriotinės veiklos ir šiaip vengiu keliauti į Rusiją. Šios šalies pretenzijos ir žingsniai seniai manęs nebestebina, bet liūdina mūsų nepriklausomos valstybės prokuratūros požiūris. Juk pagal Ženevos konvenciją okupuotos šalies gyventojus versti tarnauti okupanto kariniuose daliniuose yra šiurkštus karinis nusižengimas. Jam netaikoma senatis", – aiškino V.Mikėnas ir retoriškai klausė: o kokį atsaką parengė mūsų prokuratūra?

Dvidešimt nubaustų, trys žuvo

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990-ųjų kovo 11 d. prievartinės tarnybos sovietinėje armijoje oficialiai atsisakė 1562 jaunuoliai, iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius, 21 – išvežti į Magadano sritį, kiti 46 sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius, 20 vaikinų nubausti laisvės atėmimo bausmėmis, trims iškeltos baudžiamosios bylos, trys žuvo.

1465 vaikinai, kurie norėdami išvengti prievartinės tarnybos buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, netgi palikti savo šeimas.

Manoma, kad nuo prievartinės tarnybos sovietinėje armijoje pabėgo apie 8 tūkst. jaunuolių.

Informuos asmeniškai

Nerimas kilo, kai Lietuvos generalinė prokuratūra iš Rusijos gavo teisinės pagalbos prašymą dėl Lietuvos piliečio, kuris atsisakė tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Krašto apsaugos ministerija (KAM) pranešė, kad tikslina ir pildo sąrašą asmenų, kurie atsisakė tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Jame atsidūriusieji bus informuoti tiesiogiai apie galimus Rusijos veiksmus.

"Krašto apsaugos ministerija, reaguodama į gaunamas užklausas, informuoja, kad turi sąrašą asmenų, kurie atsisakė tarnybos sovietinėje kariuomenėje, tačiau jis nėra išsamus. Sąrašas šiuo metu yra tikslinamas ir pildomas, tačiau nebus viešinamas, taip siekiant apsaugoti jame esančių asmenų saugumą. Sąrašas bus naudojamas informuoti asmenis tiesiogiai, jeigu dėl jų atsisakymo 1990–1991 m. tarnauti sovietinėje kariuomenėje iškiltų grėsmė jų saugumui", – teigiama KAM informacijoje.

Atsakant į Rusijos draudimus importuoti ES maisto produkciją, Lietuva galėtų uždrausti rusiško alkoholio importą, siūlo Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius. Tokį siūlymą S.Buškevičius pateikė antradienį viešai išplatintame laiške, kurį adresavo šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei.

„Šiuo metu Rusijos Federacija taiko ekonomines sankcijas Lietuvos Respublikai. Ekonominės sankcijos pasireiškia draudimais importuoti tam tikrus Lietuvoje gaminamus maisto produktus. Siūlau svarstyti galimybę uždrausti Rusijos Federacijoje pagamintų alkoholinių gėrimų importą – tai būtų tinkamas mūsų valstybės atsakas šiame ekonominiame kare. Tuo pačiu tai turėtų sumažinti alkoholio prieinamumą bei vartojimą Lietuvoje“, – dvigubą sankcijų naudą įžvelgia politikas.

Rusija rugpjūčio 7 d. paskelbė visišką embargą daugumai maisto produktų, importuojamų iš ES, JAV bei kitų Vakarų šalių, reaguodama į jų sankcijas dėl Maskvos politikos Ukrainos atžvilgiu.