Grėsminga statistika

Ilgus metus Pekinas tryško pasitikėjimu savimi ir, skelbdamas apie ekonomikos stebuklą bylojančią statistiką, perspektyvą piešė šviesiausiomis spalvomis. Tačiau šiandien dangus virš Kinijos vis labiau niaukiasi. Gegužės duomenys rodo, kad per metus eksportas sumenko 7,5 proc., importas – 4,5 proc.

Gamyba, NT pardavimas, mažmeninė prekyba, darbo rinka – nerodo jokio stiprėjimo ženklo.

Jaunimo nedarbas miestuose gegužę pasiekė rekordinį lygį – 20,8 proc. Nors šaliai, kurios valdžia, kilus grėsmei, be skrupulų pasitelkia represijos struktūras, jaunimo nedarbas nereiškia socialinių neramumų rizikos augimo, įtampa visuomenėje neišvengiama.

Per pirmuosius penkis mėnesius parduota vos 10,6 mln. automobilių, tad abejojama, ar bus pasiektas pastarųjų septynerių metų vidurkis – 27 mln. per metus. Siekdamas paremti ekonomiką, Kinijos centrinis bankas buvo priverstas mažinti palūkanų normas ir į ekonomiką įlieti 237 mlrd. juanių (30,6 mlrd. eurų). Tačiau ekonomistai abejoja, kad tai padės išspręsti problemas.

Pasak Pasaulio ekonomikos instituto ekspertų, mažėjančios NT kainos ir daugelio šios rinkos vystytojų finansinės problemos ne tik sumažino statybų aktyvumą, bet ir neigiamai paveikė vartotojų išlaidas.

Demografinė krizė

Tačiau Kinija turi ne tik trumpalaikių sunkumų. Esama ženklų, bylojančių, kad šalis susiduria su ilgalaikiais iššūkiais, o šalies ekonomikai geriausi metai – jau praeityje.

Prieš kelis dešimtmečius šis faktas būtų skambėjęs neįtikinamai, tačiau šiandien Kinija atsidūrė demografinėje krizėje: visuomenė sensta ir traukiasi. Pernai, pirmą kartą per daugiau nei šešis dešimtmečius, Kinijoje mirė daugiau žmonių nei gimė. 2023-iaisiais gimė tik 9,6 mln. kinų, prieš metus per tą patį laikotarpį buvo milijonu daugiau. Mirus 10,41 mln. žmonių, Kinijoje oficialiai sumažėjo 80 tūkst. žmonių. Nuo šiol šis procesas spartės – tai ilgalaikis vieno vaiko politikos padarinys.

Tikėtina, kad gyventojų skaičiumi Indija jau aplenkė Kiniją. Demografai skaičiuoja, kad artimiausiais metais Kinijoje kasdien mažės po 10 tūkst. žmonių. JT prognozuoja, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius sumažės 109 mln.

Kinija laikosi labai konservatyvaus požiūrio į imigraciją, todėl visuomenei gresia dideli socialiniai sukrėtimai. Konfliktai neišvengiami tiek dėl sveikatos priežiūros, tiek dėl pensijų sistemos. Kartu mažės darbo jėgos, trauksis vartotojų rinka. Kinijos ekonomikos vystymosi modeliui, grįstam vidaus vartojimu, gresia negrįžtama degradacija.

Nacionalinė sveikatos komisija prognozuoja, kad iki 2035 m. pensininkų skaičius padidės nuo 280 mln. iki daugiau kaip 400 mln. Kinijos vadovybei tai sukels didžiulių finansavimo problemų.

Xi Jinpingas neseniai pasisakė už grįžimą prie marksistinių ekonominių vertybių tuo ne juokais išgąsdindamas užsienio investuotojus.

 

Pavojingas egocentrizmas

Didele problema ekspertai vadina ir Kinijos izoliaciją. Didžioji kinų siena, kuria senieji kinų imperatoriai bandė apsiginti iš pradžių nuo puldinėjančių klajoklių, o vėliau – ir apskritai nuo svetimšalių, tapo nūdienos aktualijas puikiai iliustruojančia metafora.

Xi Jinpingo valdoma valstybė turi labai mažai tikrų sąjungininkų. Skirtingai nei Vakarai, susibūrę į analogiškas vertybes puoselėjantį aljansą, dėl savo kultūrinių aplinkybių – unikalios kalbinės aplinkos, visuomenės normų, tapatybės – ir politikos Kinija yra vieniša. Beveik visos tiesioginės kaimynės yra arba atsiribojusios nuo Kinijos, su ja konkuruoja, arba yra atvirai jai priešiškos.

Išsivaduoti iš izoliacijos Pekinas bando augindamas karinę galią. Tai liudija represinė Honkongo aneksija ir karinis spaudimas Taivanui, konfliktai su Filipinais, Japonija ir Vietnamu Pietų Kinijos jūroje, nuolatiniai susišaudymai su Indija.

Rizika, kad Kinija netrukus pradės karą, dabar yra reali. Tai savo ruožtu reiškia, kad vis daugiau ir vis didesnių pasaulio šalių siekia sumažinti savo priklausomumą nuo Kinijos, kuri tampa vis nesaugesnė ir agresyvesnė.

Norėdamos išsklaidyti riziką, o ir spaudžiamos demokratines vertybes vėl akcentuojančių vartotojų, Vakarų bendrovės stengiasi perkelti savo veiklą į kitas šalis – keliasi į JAV arba į žmogaus teises labiau gerbiančias šalis. Analitikai prognozuoja, kad 2023 m. Vietnamo ar Indijos BVP augs sparčiau nei Kinijos. Pernai Kinija jau sudarė tik 50,7 proc. viso JAV importo iš Azijos; 2013 m. šis rodiklis dar viršijo 70 proc.

Eksporto pokyčiai

Naujoji realybė dar blogesnė tuo, kad vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas, keturis dešimečius fiksuotas ūkio augimas, buvo pagrįstas NT bumu šalies viduje ir agresyviu gamybos produktų eksportu į užsienį. Abu šio ekonomikos modelio ramsčiai sugriuvo.

Eksporto mastas silpnėja, nes Kinija nebėra pigios gamybos vieta, spaudžia tiek pasaulinė konkurencija, tiek naujoji Vakarų politika. Pavyzdžiui, investicijas stabdo JAV taikomi apribojimai lustų eksportui į Kiniją, tai sulaiko investicijas.

Kinijai gresia perspektyva pralaimėti šaltąjį technologijų karą tarp Kinijos ir JAV. Tokiomis Kinijos problemomis gali džiaugtis Indija. Paradoksas, tačiau Kinija atsidūrė tokioje padėtyje, kai yra daug labiau priklausoma nuo Europos ir JAV, o ne atvirkščiai.

Pernai Kinija į Europą eksportavo 6,4 mln. 40 pėdų konteinerių, o atvirkštine kryptimi keliavo tik 1,6 mln. konteinerių. ES eksporto į Kiniją vertė pernai buvo tik 23 proc. didesnė nei ES eksporto į Šveicariją. Tokiomis sąlygomis Pekinas negali nebūti suinteresuotas ryšių su Vakarais gerinimu.

NT rinka neatsigauna

Ne ką geresnė padėtis ir su antruoju šalies ūkio verslo modelio ramsčiu – NT rinka, sudarančia 30 proc. Kinijos ekonomikos. Šalyje yra daugiau kaip 50 mln. neparduoto būsto objektų, net didelės kompanijos susiduria su mokėjimo sunkumais.

Į sunkią padėtį patekusi šios rinkos milžinė „Evergrande“, kurios akcijos dėl įsiskolinimų 2021 m. per mažiau nei metus Honkongo akcijų biržoje prarado 85 proc. vertės, buvo tik pradžia. Dar trys dešimtys kitų rinkos dalyvių neįvykdė įsipareigojimų grąžinti skolas investuotojams arba pradėjo restruktūrizaciją.

Daugiausia parduodanti Kinijos NT grupė „Country Garden“ konstatuoja, kad NT rinką sparčiai apima depresija. Statybos bendrovės, siekdamos užsitikrinti likvidumą, reikalauja parduoti objektus dar prieš pradedant statybas. Pardavimo mastui smukus, prasidėjo grandininė finansinių sunkumų reakcija. Pirmąjį 2023 m. ketvirtį būsto, komercinių patalpų pardavimais sumažėjo 22 proc. Kad paskatintų paklausą, kai kuriuose Kinijos miestuose pardavėjai pirkėjus vilioja premijomis.

Daugiausia parduodanti Kinijos NT grupė „Country Garden“ konstatuoja, kad NT rinką sparčiai apima depresija.

 

NT rinkos griūtis turi ir politinį poveikį. Daugelį metų Kinijos vietos valdžios institucijos pelnėsi daugiausia parduodamos žemę NT bendrovėms. Dabar jos, kaip ir milijonai privačių asmenų, susiduria su finansiniais sunkumais.

Bėga nuo represijų

Skirtingai nei galima būtų manyti, vertinant Xi Jinpingo įtakos augimą šalies viduje, Kinija išgyvena politinę sisteminę krizę. Griežta kovos su pandemija politika, galiausiai išprovokavusi kinus seniai nematytiems protestams, pakirto pasitikėjimą politine vadovybe.

Vyksta atvira kova dėl valdžios tarp naujojo ekonominio elito ir partijos vadovybės, o politinius sprendimus priimantys komunistų partijos nariai iš nevilties ir negebėjimo kurti dialogą su visuomene vis dažniau pasikliauja represijomis. Xi Jinpingas neseniai pasisakė už grįžimą prie marksistinių ekonominių vertybių tuo ne juokais išgąsdindamas užsienio investuotojus.

Nors vis dar yra sričių, kuriose privatus verslas gali būti itin pelningas, pvz., elektromobilių gamyba arba atsinaujinančioji energija, technologijų sektoriuje tvyro didelis netikrumas. Išskirtinę kompetenciją turintys žmonės kraunasi lagaminus ir bėga iš šalies. Bauginimo kampanija, nukreipta prieš bankininkus, kaltinamus hedonizmu, duoda atvirkščią efektą.

Nesijaučia saugūs

Situaciją puikiai iliustruoja praėjusią savaitę įvykęs politinis trileris, kurio pagrindinis herojus buvo kanadietis Bobas Pickardas, dirbęs Azijos infrastruktūros investicijų banke (AIIB).

Praėjusį trečiadienį buvęs banko komunikacijos vadovas tviteryje pranešė palikęs postą. „Kaip patriotiškai nusiteikusiam kanadiečiui, tai buvo vienintelė galimybė. Banke dominuoja komunistų partijos nariai, jame taip pat viena nuodingiausių kultūrų. Nemanau, kad darbas AIIB tarnauja mano šalies interesams“, – paskelbė kanadietis. Jei kitu atveju toks įrašas reikštų viso labo darbuotojo nuoskaudą, B. Pikardo atvejis kitoks.

Apie tai, kad išėjo iš darbo AIIB, jis paskelbė tik tuomet, kai pasijuto saugus. Tik kai nukeliavo tūkstančius kilometrų – iš pradžių lėktuvu iš Pekino nuskrido į Tokiją, o iš ten – į Vankuverį. Nuo pernai kovo banke dirbusio kanadiečio teigimu, AIIB visi darbuotojai – o jų esama 65 tautybių – bijojo Kinijos komunistų partijos narių.

Į B. Pikardo pareiškimą Pekinas reagavo per valstybinę žiniasklaidą, kuri menkino kanadiečio vaidmenį AIIB ir akcentavo Kinijos indėlį į „pasaulinės taikos palaikymą, abipusio vystymosi skatinimą ir pasaulinių iššūkių įveikimą“.

Po B. Pikardo pareiškimo Kanados vyriausybė paskelbė persvarstysianti šalies narystę AIIB. Šis bankas buvo įkurtas 2016 m. kaip alternatyva Pasaulio bankui, kuriame dominuoja JAV. Institucija, kuri skelbė daugiausia dėmesio skirianti infrastruktūros projektų Azijoje finansavimui, laikoma Pekino geopolitinės strategijos, kuria siekiama plėsti įtaką, galią ir minkštąją galią Azijoje, įrankiu.

Tikėjimo stebuklai

Šiuo metu Saulės sūnus Simas sveikas ir gyvas. Gyvena savo gyvenimą. Saulė pačiu švelniausiu ir kantriausiu angelu stengiasi būti savo mamai – Aldonai Endrikienei.

„Mus tris – sūnų, mane ir mamą – sieja labai glaudus ryšys. Juokiuosi, kad Simą pagimdžiau mamos gimtadienio proga. Tarp mūsų trijulės skirtumas – po 30 metų. Visi esame gimę pavasarį: aš – kovą, o močiutė su anūku – gegužę. Neseniai mamai suėjo 83, man – 53, Simui – 23 metai“, – labai iš tolo pradeda savo pasakojimą klaipėdietė ir išsyk priduria, kad savo sūnų Simą ji vadina išmelstu vaiku.

Ar pats Simas žino stebuklingą istoriją apie išmelstą savo gyvybę? Saulė šypsosi ir linksi galvą. Pasirodo, prieš 23-ejus metus ji net davė interviu „Mažylio“ žurnalui, o pasakojimas apie juos buvo taip ir pavadintas – „Išmelstas vaikas“. Moteris sako, kad Simas jai buvo ketvirtas kūdikis, kurį pagaliau pavyko išnešioti: pirmieji trys bandymai tapti mama baigėsi persileidimais.

„Didieji mano gyvenimo įvykiai yra lydimi tikėjimo stebuklų“, – prisipažįsta Saulė, niekaip negalėjusi išnešioti vaikelio. Tuomet draugės pasiūlė leistis į piligriminę kelionę. Piligrimai važiavo autobusu į Vatikaną, aplankė Romą, Lurdą.

„Prašiau Viešpaties leisti man patirti motinystės stebuklą. Nieko taip netroškau, kaip tik būti motina. Ką jūs manote – grįžusi namo iš tiesų sulaukiu stebuklo – savo Simo!“ – džiaugsmingai šūkteli ji.

Saulė Stakienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mažyliui įtarė leukemiją

Berniukas buvo stiprus, Saulė pati jį maitino, bet maždaug po pusmečio kūdikis ėmė silpti tiesiog tėvų akyse, neteko daug svorio, tad Klaipėdos gydytojai įtarė leukemiją. Taip Saulė su savo Simuku ant rankų atsidūrė Vilniuje, Santariškių klinikų Vaikų onkohematologijos skyriuje.

Nors nuo tų dienų prabėgo daugiau nei 20 metų, jautri moteris negali sulaikyti ašarų.

„Atleiskite už emocijas. Anksčiau buvau ta aktyvioji saulė, o dabar – saulutė pro debesėlį... Pamenu, kaip skaudu buvo matyti mažą, pamėlusį Simo kūnelį, gulintį reanimacijoje“, – pasakoja ji ir išsyk patikslina, kad, vos išvydęs šį pasaulį, Simas pradėjo ne verkti (kaip kiti vaikai), bet juoktis.

Ligoninėje S. Stakienė išgirdo, kad sostinės senamiestyje, prie Aušros Vartų, yra legendomis ir žmonių pasakojimais apipintas Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas. Žmonės kalbėjo, kad jis daro stebuklus. Nors nebuvo labai religinga, bet maldą „Sveika, Marija“ močiutės dėka mokėjo nuo vaikystės.

„Būdama Vilniuje, kai sūnus gulėjo reanimacijos skyriuje, labai daug meldžiausi. Kitų mamų paprotinta nuvykau prie Aušros Vartų ir meldžiau Dievo Motinos neatimti dabar mano kūdikio, leisti jį užauginti“, – dalijasi tuomet karščiausiu savo prašymu.

S. Stakienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasimeldus Saulei palengvėjo, tad grįždama į ligoninę ji dar užsuko į vieną krautuvėlę. Ten moteriai už akių užkliuvo nedidelis vėjo varpelis su angelu, grojančiu arfa. „Nupirkau jį sūnui kaip apsaugą. Paprašiau jo angelo sargo, kad globotų ir leistų jam pasveikti“, – tęsė jautrų pasakojimą pašnekovė.

Tuo metu Saulei buvo 31-ieni. Klaipėdietė iki šiol pamena, kaip skaudžiai ją paveikė Onkohematologijos skyriuje patirti išgyvenimai. Simas buvo mažiausias pacientas.

„Slogūs prisiminimai iš tų laikų. Net didžiausiam priešui nelinkėčiau ten pakliūti. Daug meldžiausi tuo metu. Ir už Simą, ir už kitus sergančius mažylius. Tuo angelėliu varpeliu vis paskambindavau. Po mėnesio jau buvome namie“, – S. Stakienė džiaugiasi, kad jos sūneliui įtarta leukemija nepasitvirtino.

Per angelus jaučiu ryšį su kiekvienu iš tų žmonių. Toks geras jausmas, kad esi ne viena.

 

Davė pradžią angelų kolekcijai

Šia džiugia gaida galbūt galėtume užbaigti Saulės ir Simo istoriją. Tačiau iš tiesų dėti tašką dar anksti. Moteris pasakoja, kad tas nedidelis, nelabai išvaizdus sūnui pirktas angeliukas vėjo varpelis davė pradžią gausiai jos angelų kolekcijai, kurioje dabar yra koks 1 tūkst. eksponatų.

„Draugai, pažįstami, žinodami, kad man patinka angelai, ėmė juos dovanoti, vežti iš kelionių, iš tolimų kraštų. Simo tėvas daugybę jų yra padovanojęs“, – džiaugiasi ji.

Įvairovė: tarp S. Stakienės sukauptų 1 tūkst. angelų yra visokių eksponatų, tačiau mieliausi – jos sūnaus Simo ir kitų vaikų pagaminti angelai. Asmeninio archyvo nuotr.

Saulė nerenka brangių ar ypatingą meninę vertę turinčių angelų. Daug jos sekcijos lentynose sustatytų dangaus kariaunos sparnuočių yra ne pirkti, o vaikų rankomis pagaminti – iš molio, papjė mašė, modilino, sūrio tešlos. Taip pat pinti, nerti, verti iš karoliukų, siūti iš medžiagos ar daryti iš natūralių gamtinių medžiagų.

„Esu pedagogė. Iš pradžių dirbau su pradinukais, paskui buvau dailės mokytoja. Šiuo metu esu vieno specialių poreikių turinčio berniuko padėjėja darželyje. Padedu jam draugauti su savimi ir aplinkiniais, mokau jį suvaldyti savo emocijas“, – aiškina Saulė, kurios angelų kolekcijoje yra daug vaikų gamintų, pieštų, lipdytų, nertų angelų.

Saulei brangūs visi – net, kaip pati sako, tie kičiniai. Ypač jai patinka skirtingomis technikomis ir konstrukcijomis pasižymintys angelai. „Šalia molinių ir gipsinių yra ir autorinių darbų iš bronzos ar kitokio metalo. Dar – susuktų iš vielos“, – vardija moteris, išsaugojusi ir jai labai brangų, sūnaus konstruotą angelą iš lego kaladėlių.

Garbingoje vietoje stovi Simo siaurapjūkliu drožti angelai, pagaminti per technologijų pamokas iš plonos faneros. „Kai sūnus lankė keramikos būrelį, prigamino man angelų švilpynių, varpelių, statulėlių. Kai buvo paauglys ir lankė elektronikos būrelį, padarė man šviečiantį ir lazeriu išraižytą angelą. Visus juos išsaugojau“, – didžiuodamasi pasakoja kolekcininkė.

Dėlioja angelų mozaikas

Kai ateina Kalėdos, Saulės eglutėje suplazda angelai. Miegamajame vietoj užuolaidų irgi supasi pakabinami angelai. Svetainėje ant lentynų nemažai ir tokių, kurie rasti tiesiog gamtoje, kaip antai – į angelą panašus lauko akmenukas ar gintaro gabaliukas, iš graikinio riešuto kevalo išskobtas angeliukas.

Yra daug angelų, megztų virbalais ar nertų vąšeliu. Patį naujausią savo angelą susidėliojo pati. Tai paveikslas mozaika iš daugybės smulkiausių akmenukų. Anot jos, toks kruopštus darbas šiek tiek primena siuvinėjimą kryželiu. Kai juda pirštai – rimsta protas, mat pirštų galuose yra daug nervus raminančių taškų.

„Naktimis, kai nesimiega, klausau gražių giesmių ir dėlioju mozaikas, žaidžiu su tais akmenukais. Klijuoju juos pagal tam tikrus atspalvius ir tonus“, – prisipažįsta pašnekovė, neseniai parsisiuntusi dar vieną mozaiką su angelu mergaite.

Daug angelų Saulė randa naudotų daiktų parduotuvėse, sendaikčių turguose. Didžiuojasi, kad turi auksarankį sūnų, kuris, jei reikia, pataiso, perdažo, o neseniai net vienam angelui pritaisė specialų mechanizmą, kuris gražiai keičia jo sparnų spalvas.

Iš Saulės angelų kolekcijos. S. Stakienės asmeninio archyvo nuotr.

Ne kolekcininkė, o globėja

Dažnai draugai skambina Saulei ir sako, kad nori nupirkti jai vieną ar kitą angelą, klausia, ar tokio neturinti. „Pamenu, sykį skambina pienininkas iš Rietavo sendaikčių turgaus ir sako, kad nori nupirkti man angelą, kuris labai panašus į mane“, – prisimena ji.

Angelų Saule dažnai vadinama moteris nesigina, kad jai labai malonus toks pažįstamų dėmesys. Paklausta, kiek angelų šiuo metu yra jos kolekcijoje, ji tik susiima už galvos. Juokiasi, kad jau seniai pametė skaičių, bet 1 tūkst. bus.

„Žinoma, turinčių meninę vertę, antikvarinių gerokai mažiau – koks vienas dešimtadalis“, – bando skaičiuoti ir patikslina, kad tikrai nevadina savęs kolekcininke, – ji labiau angelų globėja.

„Žinote, – kvatojasi, – būna tokių gerų moteriškių, kurios benamius kačiukus globoja, o aš priglaudžiu visus angelus. Kolekcionuoju juos, veikiama emocijų. Imu, jei man gražu. Net nesidomiu, vertingas jis ar ne.“

Keletą angelų, anot Saulės, yra sudaužiusi jos katė Perla. Išdykėlė, be galo judri. Skraido po visą butą, tai dažnai uodega ką nors užkabina.

Su angelais nesijaučia vieniša

Saulė šiuo metu gyvena viena. Sūnus Simas jau suaugęs, dirba elektronikos ir mechanikos srityse, gyvenimą kuria su ilgamete savo drauge.

Ką veikia Saulė? Ji dirba darželyje, džiaugiasi savo angelais ir meldžia sveikatos savo mamai, kuri jau keletą metų yra neįgali ir sunkiai vaikšto. „Nelengva šiuo metu, bet, laimei, turiu savo angelus, – džiaugiasi ji. – Jei mamai pasidaro blogiau ar kai labai dėl ko nors susijaudinu, angelai man padeda. Glostau juos akimis ir pirštais. Prisimenu, kaip jie pas mane pateko.“

Ar galėtų išskirti kuriuos nors angelus? Brangiausi – sūnaus gaminti. Brangus (turint omenyje piniginę išraišką) yra menininkės Vitos Kiseliūnienės darbas. Tai lėlė angelas iš modelino ir tekstilės. Širdžiai miela artimo žmogaus iš Kanados atsiųsta vąšeliu nerta lėlė angelas. Taip pat 90 metų močiutės darytas angelas, kaip ir draugės šešiamečio sūnaus išlankstytas iš vielos angelas. Didžiausią rastume Saulės draugės sodyboje. Tai maždaug 1 m aukščio angelas iš gipso: šiuo metu Saulės namuose jam tiesiog pritrūko vietos.

Anot kolekcininkės, sunku išskirti iš visų vieną. „Visi jie man brangūs kartu ir kiekvienas atskirai, ypač – dovanoti. Per angelus jaučiu ryšį su kiekvienu iš tų žmonių. Toks geras jausmas, kad esi ne viena. Žinau, kad 1 tūkst. angelų man tikrai ne riba“, – pažadu turtinti savo kolekciją atsisveikina Saulė.

Filmas Sidabrinės gervės apdovanojimuose laimėjo Metų filmo nominaciją. Filmo seansas vyks prie Vaidilos skulptūros (J. Pabrėžos g. 1, Kretinga). 

Filmas „Stebuklas“ – tai tragikomiška istorija apie kiaules, stebuklus, kiaulišką kapitalizmą ir sistemų sandūroje išgyventi bandantį žmogų.

Praėjus keleriems metams po Sovietų sąjungos žlugimo, Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje – darbo nėra, bankai bankrutuoja, infliacija. Irena, vietinės kiaulių fermos vedėja, nesėkmingai bando išlaikyti ūkį ir savo darbininkus, kai į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis. Jis pažada išgelbėti kiaulių fermą ir kaimą nuo bankroto. Bet ar tikrai jis nori tik gero? Ar Irena sužinos tiesą, prieš padarydama lemtingą klaidą?

Filmo „Stebuklas“ kūrėja Eglė Vertelytė teigia besistengianti išlaikyti aukso vidurį ir visiškam džiaugsmui nepasiduoti, o savo kolegas kino kūrėjus vertinanti labai gerai – pradėjus dirbti kino industrijoje tampa aišku, koks šis darbas sunkus.

Nuo filmo pradžios iki premjeros – aštuoneri metai

Pripažinimas ir dėmesys – malonūs dalykai, pripažįsta režisierė G. Beinoriūtė, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuota geriausio metų režisieriaus kategorijoje, o jos filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pretenduoja iškovoti geriausio scenarijaus ir geriausio ilgametražio vaidybinio filmo apdovanojimus.

„Kiekvienam žmogui dėmesys malonus, bet, kita vertus, pati esu dirbusi atrankos komisijose, festivalių žiuri, taip pat nuolatos tenka vertinti studentų darbus. Suprantu, kaip visa tai subjektyvu ir sąlygiška“, – tikina režisierė.

Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.

Prisimindama filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kūrimą, G. Beinoriūtė teigia, kad procesas buvo ilgas, įdomus ir sudėtingas: „Nuo scenarijaus pradžios iki premjeros „Kino pavasaryje“ praėjo beveik aštuoneri metai. Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.“

Anot režisierės, filmavimų trukmė lėmė, kad kai kurie filmavimo grupės žmonės keitėsi, tekdavo vis iš naujo „susidirbti“. „Finansavimas taip pat vyko etapais. Buvo akimirkų, kai nesijautėme tikri, ar filmą pabaigsime dėl finansinių priežasčių. Nelengva buvo rasti jaunuosius aktorius (šešerių, aštuonerių, vienuolikos metų). Taigi iššūkių turėjome daug. Tačiau kadangi filmas baigtas, galima sakyti, kad su iššūkiais susidorojome. O ir jauniausias mūsų aktorius Joris nominuotas „Sidabrinei gervei“ – tai džiugina“, – teigia G. Beinoriūtė.

Paklausta, ar jaučiasi patenkinta galutiniu rezultatu, G. Beinoriūtė tvirtina, kad į šį klausimą tiksliau atsakys rudenį, kai filmą pamatys daugiau žiūrovų: „Kol kas galiu pasakyti, jog tai, kokių reakcijų filmas sulaukia, man patinka. Kalbant apie filmo reikšmę, tai – pirmas mano ilgametražis vaidybinis filmas. Tam tikra prasme – debiutas.“

Režisierė prisipažįsta, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romanas, pagal kurį pastatytas filmas, ją labai paveikė. „Rašytoja romane kalbėjo apie dalykus, kurie man tuo metu rūpėjo. Norėjau tyrinėti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti filmą, kuriame būtų daug jausmų. „Kvėpavimas į marmurą“ tapo puikiu pagrindu tai padaryti“, – pasakoja G. Beinoriūtė.

Sunkiausia – darbas toli nuo šeimos

Būtų melas sakyti, kad dėmesys nėra svarbus, portalui LRT.lt sako režisierė Eglė Vertelytė. Ji tikina, kad filmai kuriami ne tam, kad gulėtų paslėpti stalčiuje, o žmonėms: „Todėl labai malonu, kai kažkas tai įvertina, ypač – jei tai profesionalai. Tai tikrai svarbu. Kita vertus, aš stengiuosi per daug nesidžiaugti tuo dėmesiu tam, kad jei kada nors manęs neįvertins, nereikėtų nusivilti. Bandau išlaikyti aukso vidurį.“

Paklausta, kaip prisimena filmo „Stebuklas“ kūrimo procesą, E. Vertelytė atvirauja iš pradžių jautusi baimę. „Pirmą kartą buvau profesionalioje vaidybinio filmo aikštelėje. Sakyčiau, buvo net ne sunku, o tiesiog vyravo nežinia. Kai nežinai, tada ir bijai. Itin baiminausi techninės darbo pusės, bet turėjau patyrusį operatorių Emilį Christovą. Jis man labai padėjo per pirmąsias dienas įveikti baimę ir nerimą. Vėliau buvo lengviau, žinojau, ko noriu, ir bandžiau tai įgyvendinti“, – pasakoja režisierė.

Eglė Verlytė(dešinėje)/ M.Astrausko nuotr.

Pasak E. Vertelytės, didžiausias iššūkis filmavimo metu buvo darbas toli nuo šeimos: „Viskas truko apie mėnesį, dirbdavome po šešias dienas iš eilės, po 12 valandų kasdien. Mano vaikui tuo metu buvo dar tik vieneri metukai. Negalėjau šeimos vežtis į filmavimo aikštelę, nes nebūčiau galėjusi dirbti. Tokiame intensyviame darbo maratone reikėjo stengtis nepamesti nei savęs, nei filmo vizijos.“

Šiuo metu režisierė teigia savo filmo „Stebuklas“ nevertinanti ir nežiūrinti. „Galbūt objektyviai pažiūrėsiu jį po kokių trejų metų. Manau, kad kurdama filmą padariau viską taip, kaip tuomet norėjau, galvojau, tikėjau. Ir tuo džiaugiuosi. Nesinori kritikuoti to, kuo kažkada tikėjai. Jei nuoširdžiai tai darei, geriausia priimti savo darbą ir leisti jam gyventi, per daug apie tai negalvojant“, – dalijasi mintimis kūrėja.

E. Vertelytė sako, kad dirbant kino industrijoje tiesiog neįmanoma nesidomėti kitų autorių kūryba, tai – darbo dalis: „Visuomet bandau pasižiūrėti ir „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus filmus, pasitikiu šiais apdovanojimais. Savo kolegas, kino kūrėjus, vertinu gerai. Kai imi dirbti kino srityje, pamatai, kaip tai sunku. Tuomet tampi vis mažiau kritiškas ir stengiesi vis labiau palaikyti kitus. Jaučiu daug bendrumo ir simpatijų savo kolegoms ir labai palaikau lietuvišką kiną.“

Kalbėdama apie tolimesnius planus, režisierė prisipažįsta nekartojanti daug metų darytos klaidos. „Seniau turėdavau vieną projektą ir tik su juo dirbdavau daug metų. Dabar užsiimu keliais projektais, nemažai dirbu kaip scenaristė, rašau projektus kitiems režisieriams, turiu ir savo autorinių“, – sako E. Vertelytė.

Apdovanojimus birželio 13 dieną 21 val. iš „Litexpo” centro tiesiogiai transliuos LRT TELEVIZIJA ir portalas LRT.lt. „Sidabrinių gervių“ raudonojo kilimo eiseną nuo 19.30 val. tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA ir portalas LRT.lt.

„Stebuklas“ atkreipė ir Prancūzijos kino platintojų „Urban Distribution“ dėmesį, kurių rinkodaros atstovė Manon Chautard teigia, jog jie nuolat ieško talentų ir perspektyvių debiutuojančių režisierių.

„Europietiškas kinas, neįskaitant vietinės Prancūzijos kino produkcijos, sudaro tik apie 10 proc. visų šalies kinuose rodomų filmų. Galimybė platinti lietuvišką filmą Prancūzijoje pasitaiko tikrai ne kasdien, tad ją labai vertiname. Vos išvydę „Stebuklą“ supratome, kad šio filmo kūrimo procesas buvo kruopščiai apgalvotas ir truko tikrai ne vienerius metus. Dėmesį atkreipė ir tragikomiškai pasakojama istorija apie laukinio kapitalizmo įsigyvavimo laikotarpį – šios temos potencialą kine dažnai pabrėžia ir kritikai“, – teigia M. Chautard.

Filmą režisavusi E. Vertelytė žavisi prancūziška kino kultūra ir publika: „Šiemet jau teko dalyvauti septyniose „Stebuklo“ peržiūrose Prancūzijoje, o praėjusį savaitgalį Paryžiuje vyko du prieš premjeriniai „Stebuklo“ seansai. Prancūzai – tikri kino mylėtojai, puikiai suprantantys meninį ir istorinį filmo kontekstą, žanrų ypatumus ir skirtumus. Tai didžiausia kino industrija Europoje, o kinas užima labai svarbią vietą bene kiekvieno prancūzo gyvenime. Pastebiu, jog prancūzams įdomus filmo politiškumas, socializmo ir kapitalizmo priešprieša ir stiprus moters personažas. Nekantraujame sulaukti daugiau reakcijų.“

Reakcijos skiriasi kiekvienoje šalyje

„Stebuklo“ prodiuseris Lukas Trimonis atskleidžia, jog jau kuriant filmą, buvo sąmoningai siekiama šia istorija sudominti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką. „Prancūzai mėgsta tragikomedijos žanrą, o taip pat jiems turėtų būti artimas subtilus „Stebuklo“ humoras“, – sako L. Trimonis.

Režisierės E. Vertelytės teigimu, filmas užsienyje susilaukia nemažai susidomėjimo. „Reakcijos skiriasi kiekvienoje šalyje – vienur publika gilinasi į kapitalizmo ir socializmo priešpriešą, kitur bandoma geriau suprasti laikotarpį, dar kitus domina techniškoji filmo pusė. Tačiau beveik kiekvieną kartą sulaukiame klausimo, kaip pavyko rasti tokią puikią aktorę Irenos vaidmeniui. Eglės Mikulionytės vaidyba užburia publiką. Taip pat publika domisi, ar tai atsitiktinumas, kad Bernardo (akt. Vyto Ruginis) kuriamas personažas primena JAV prezidentą Donaldą Trumpą“, – įspūdžiais dalijasi režisierė.

Balandžio mėnesį filmas buvo pristatytas devyniuose kino festivaliuose skirtingose valstybėse. Nuo pasaulinės filmo premjeros, „Stebuklas“ jau parodytas beveik trisdešimtyje skirtingų pasaulio festivalių, iš kurių šeši – aukščiausios klasės. Filmas jau pristatytas Europos, Šiaurės Amerikos, Azijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos publikoms.

Prestižinio Toronto kino festivalio rengėjai kasmet atsirenka rodyti apie dešimt filmų iš centrinės ir Rytų Europos. „Lietuvos kino kūrėjų produkcija konkuruoja su Lenkijos, Čekijos, Rumunijos ir kitų žymiai daugiau filmų sukuriančių valstybių produkcija. Nors galimybė būti atrinktiems nedidelė, tačiau „Stebuklui“ pavyko. Tokia pergalė atkreipia pasaulio dėmesį į visą Lietuvos kino industriją, parodo, jog šis regionas yra konkurencingas“, – džiaugiasi L. Trimonis.

Artimiausiomis savaitėmis „Stebuklas“ toliau tęs kelionę po tarptautinius kino festivalius JAV, Singapūre, Bulgarijoje ir Kinijoje. Taip pat filmo operatorius Emilis Christovas yra nominuotas Lietuvos kino operatorių apdovanojimuose „Ąžuolas“ už metų geriausią kino operatoriaus darbą. Pasibaigus festivalių maratonui, prasidės dar aktyvesnis filmo platinimas užsienyje. „Teisę į filmo platinimą už Lietuvos ribų jau įsigijo kino platintojai iš dvidešimt keturių valstybių, tarp kurių ir JAV“, –  priduria L. Trimonis.

Su tokia pat meile ir šiluma apie savo heroję Ireną kalba ir aktorė Eglė Mikulionytė. Abi jos neabejoja: labiausiai kiekvienas iš mūsų ilgimės meilės. 1992-ieji. Lietuva – ekonominėje krizėje. Darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kainuojančios 350 talonų, vingiuoja eilės. Šitaip šalį savo filme pristato "Stebuklo" kūrėjai. Apie moteris, apie moteriškumą ir amžiną meilės ilgesį kalbėjausi su filmo režisiere E.Vertelyte ir pagrindinio vaidmens atlikėja E.Mikulionyte.

– Pasikeitimų laikas anuomet užgriuvo visu svoriu ir vyrus, ir moteris. Eilės prie dešros buvo tik smulkmena, palyginti su tuo, kokias peripetijas iš tiesų teko išgyventi pirmaisiais metais po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuva. Stiprybės tuomet reikėjo daug.

E.M.: Augau sovietmečiu, prisimenu mane nuolat lydėjusią nuojautą, kad kažkas yra negerai. Mamos tėvai buvo ištremti, atmenu jos pasakojimą, kaip važiavo į Maskvą, pas tuometį partijos sekretorių Leonidą Brežnevą prašyti, kad paleistų jos tėtį. Niekuomet nebuvau nei spaliukė, nei komjaunuolė, dar ir klasės draugus paragindavau bėgti iš susirinkimų.

E.V.: Gimiau 1983-iaisiais, sovietmečio neprisimenu, permainų laiką mačiau vaiko akimis. Aplink mane buvo daug stiprių moterų, visos jos daug dirbo, dar ir namus ant savo pečių laikė. Turėjo būti tikrai geležinės!

E.M.: Kurdama savo heroję ieškojau moters, kuri buvo scenarijuje. Pamačiau ją labai stiprią. Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

– Kartais atrodo, kad apsivertusios darbais, virtuvės ir vaikų rūpesčiais pasikeitimų laiko moterys labiausiai pamiršdavo save. Nėra makiažo – nieko tokio. Ir kam manikiūras, kai gali nagus siuvimo žirklėmis nusikirpti...

E.M.: Savo filme Eglė moteriškumą tarsi prikelia, ji priverčia pagrindinę filmo heroję – Ireną keistis, prisiminti, kokia iš tiesų yra. Tikra tiesa – ano laiko moterys moteriškumą buvo primiršusios.

– Ir koks moteriškumas – kiaulių fermoje?! Ar pajutote tą kvapą?

E.M.: Pajutome, kur jau nepajusi!

E.V.: Po kiekvienos pamainos, kai filmuodavome fermoje, turėdavome sterilizuoti drabužius. Ne tik kostiumus, bet ir darbinius kombinezonus. Dabar galime įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo moterys fermose. Nesu tikra, kad jos išvis svarstė – yra moteriškos ar ne?

– Kaip jums atrodo, kas gali pažadinti moteriškumą?

E.V.: Dėmesys. Filme jis randasi atvykėlio iš Amerikos Bernardo pavidalu. "Toks vyras niekaip nesužavėtų", – sako man po filmo. Dabar – gal ir ne, moterys juk išrankesnės pasidarė, nors irgi – protingiausios mulkius įsimyli. Bet anuomet – amerikonas, kaime, su kadilaku. Nupirks fermą, pastatys naują, gyvens visi kaip Amerikoje! Tai mūsų akimis jis atrodo lepšis, o tais laikais – tikras vyras, gelbėtojas.

E.M.: O Irena juk šimtą metų pamiršusi, ką reiškia švelnus vyro prisilietimas. Ji turi vyrą, bet iš tiesų neturi.

E.V.: Kiek, rodos, protingų moterų, kurios išvažiuoja į Turkiją ir pameta galvą dėl pirmo sutikto kilimų pardavėjo. Kiekviena moteris nori dėmesio, jo ištroškusi, o gauti jo iš vyro Lietuvoje – net ir šiais laikais sunku.

E.M.: Tik pajunti žvilgsnį, tik pasako kas gerą žodį, pasaulis nušvinta, širdis pradeda plakti stipriau.

– Šiandien nesunku pastebėti dar ir kitą kraštutinumą: stiprios moterys viską gali, vyrų joms nereikia...

E.V.: Sunku kalbėti apie kitus, tačiau man dėmesys ir rūpestis yra svarbiausi. Ne tik moterys, kiekvienas žmogus nori būti mylimas.

E.M.: Visa tai yra arba nėra, turi arba neturi. Dėmesys pažadina kiekvieną.

– Tą patį galima perkelti į šiuos laikus?

E.V.: Rodos, bėgi, bėgi, dirbi, dirbi, užmiršti savimi pasirūpinti. Moterų emancipacija šiandien leidžia rinktis – būti vienokiai ar kitokiai. Galime diskutuoti moteriškumo sąvoką, kiek ji apskritai svarbi. Svarbiau moteris kaip asmenybė, nebesame apribotos savo lyties. Mes nebesame įspraustos į rėmus – jei norime, galime būti itin moteriškos, jei norime – labai vyriškos. Tačiau stereotipai dar gyvi – kokia moteris gali būti kine, kokią daugelis nori matyti žurnalų viršeliuose. Man buvo svarbu parodyti kitokią moterį, moterį-nestandartą, stiprią, gal kiek senamadišką, tačiau šiltą ir mielą būtybę.

E.M.: Vis dėlto, šiais laikais, kad ir labai emancipuotos, moterys dažniau prisimena savo moteriškumą.

– Filme jūsų Irena į darbą vaikšto labai pasipuošusi. Aš taip atrodančios zootechnikės mūsų kaime neprisimenu. Labiau – nuo jos sklindantį fermų kvapą...

E.M.: Betgi Irena – buvusio kolūkio pirmininko dukra, ji išskirtinė kaime. Tai, kaip ji keičiasi, matyti ir iš drabužių. Iš pradžių juodi kostiumėliai ir marškiniai, vėliau – suknelės ir garbanos. Girdėjau pastabų, kad po kadilako scenos ji per gražiai atrodo. Tačiau meilė juk daro stebuklus.

E.V.: Ilgai dirbome su kostiumų dailininke Monika Vėbraite. Norėjome kad kostiumai sustiprintų filmo dramaturgiją. Suprantu, kad vyresni žiūrovai filmą vertins per realizmo prizmę. Patikrinome faktus – Irena galėjo važinėti "Volga", bet kine mes peršokame realybę, pasakojame istoriją apie sistemos sandūroje gyvenančius žmones, todėl ieškome ryškesnių akcentų.

E.M.: Po filmo jaunimas man sako: jūs ten kosmosą rodote. Ar tikrai galėjo taip būti?

– Gyvenusi tuo laiku, galiu patvirtinti: istorija, nutikusi Biednių kaime, iš tiesų galėjo nutikti bet kuriame Lietuvos kaime. Tik, štai, fermų šiandien jau beveik nebelikę...

E.V.: Irena filme yra vienintelis tikras personažas, visas kitas pasaulis aplink ją – ypač šaržuotas. Juk negali sukurti satyros be šaržo. Kaip dar pažvelgsi į save iš šalies, pasijuoksi? Prieš pradedant filmą, ilgai ieškojome autentiškos kiaulių fermos, kurioje galėtume filmuoti. Šiais laikais į fermas patekti sunku, juk siaučia kiaulių maras.

– Ar kiaulių ferma yra gera vieta įsiliepsnoti meilei?

E.V.: Nežinau, ar tai meilė... Greičiau – susižavėjimas, potraukis.

E.M.: Bernardui Irena tikrai nerūpi, o jai juk irgi – gal pavyks, gal naują fermą pastatysime, gyvensime geriau, gražiau? Ir vis dėlto, jai sunku patikėti, kad Bernardo požiūris į ją šitaip pasikeis. Tai, kas įvyko kadilake, yra labai aiškiai režisierės nubrėžta linija – kokios moterys yra patiklios ir nesugadintos: jei jau įvyko tarp vyro ir moters daugiau nei bučinys, moteris privalo su tuo vyru likti. Irenos laukia karti patirtis, bet jei ne ji, gal nė nebūtų atsikėlusi, kitaip pradėjusi žvelgti į pasaulį. Režisierė Eglė filme užgriebė daug temų, iš kiekvienos jų išeitų naujas filmas.

Sukniubo manieže

Šį pirmadienį Kaune futbolo manieže nutikusį įvykį galima įtraukti į mokomuosius vadovėlius: kaip, laiku sutelkus sąmoningų piliečių ir medicinos darbuotojų pastangas, galima išgelbėti gyvybę.

Chronologija: 11.50 val. – skambutis į skubios medicinos pagalbos dispečerinę. Kviečiama greitoji pagalba į Aušros gatvėje esantį futbolo maniežą. Apie pacientą – žmogus nesąmoningas, nekvėpuoja, staiga įvykusi mirtis maždaug 65 metų vyrui. 11.57 val. greitosios medicinos pagalbos ekipažas buvo nelaimės vietoje.

"Ir ką jūs manote, pacientas buvo gyvas", – džiugia žinia dalijosi Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties Slaugos padalinio vadovė Irena Dabulskienė. Situacija buvo tokia: vyras  laisvalaikiu atėjo pažaisti futbolą. Tik pradėjus žaidimą, jis parkrito, sustojo kvėpavimas, sustojo širdis. Kolegos atpažino, kad jo būklė – kritinė.

Po skambučio į dispečerinę, 11.51 val., greitosios pagalbos medikai pokalbio fone girdėjo, kaip išimamas defibriliatorius ir žmogus gaivinamas. Prietaisas parodė skilvelių virpėjimą. Vienintelė pagalba tokiu atveju – defibriliuoti pacientą. Gelbėti staiga mirusį žmogų puolė du jauni treneriai.

"Ką aš galiu pasakyti? Ačiū, – tarė Kauno klinikose šiuo metu gydomas V.Sipavičius. – Turiu telefono numerius, planuoju susitikti su tais treneriais. Visi sako, kad galiu švęsti antrą gimtadienį." 70 perkopęs V.Sipavičius visą gyvenimą mėgo sportuoti.

V. Sipavičius/Akvilės Snarskienės nuotr.

Profesionalus futbolininkas, senosios Lietuvos ledo ritulio rinktinės čempionas du kartus per savaitę kartu su kitais veteranais rinkdavosi žaisti futbolą. "Dar nespėjome pradėti žaisti, po apšilimo pajutau silpnumą. Atsitūpiau. Atsistojau, vėl pasidarė silpna. Atsitūpiau, ir viskas nutrūko", – tiek šio pirmadienio įvykio pradžios prisiminė V.Sipavičius.

Sugrįžęs į gyvenimą vyras save atmena jau tik greitosios pagalbos automobilyje. Stiprų infarktą išgyvenusį vyrą slauganti sutuoktinė Silvija šyptelėjo. "Sipavičius atsigavo", – šį sakinį radijo ryšiu išgirdo sutuoktinė, važiuodama kitu greitosios pagalbos automobiliu. Buvęs profesionalus sportininkas neslepia jau turėjęs sveikatos sutrikimų, tačiau jautėsi gerai. Abu su žmona svarstė, kad jei tą dieną jis namuose būtų buvęs vienas, šiandien galbūt būtų jau visai kitaip.

"Dėka tų vyrukų viskas taip ir įvyko. Širdingai dėkoju ir visiems gydytojams, ir kolegoms veteranams", – V.Sipavičiaus žodžius lydėjo sutuoktinės pastebėjimai, kad vyras dar ne iki galo suvokia, kas įvyko.

Iki treneriai atbėgo, V.Sipavičiui pagalbą suteikė bičiuliai Rimantas Cepovas ir Petras Artmanavičius. 

Tik esant tokiai situacijai ir gali atlikti testą – išdrįsi ar ne gaivinti žmogų.

Padėjo mokymai

Lemtingą dieną futbolą laisvalaikiu atėjusiam žaisti veteranui jo gelbėtojais tapę Nacionalinės futbolo akademijos treneriai prisipažino tik vakare suvokę, kas iš tiesų įvyko. Kitą dieną po gyvybės gelbėjimo operacijos jie sužinojo, kad futbolo manieže netikėtai susmukęs žmogus gyvas, operuotas ir saugus medikų ir artimųjų globoje Kauno klinikose.

Kuklinosi treneriai ir pasakoti apie to vidurdienio patyrimus, esą tai elementarus dalykas, taip pasielgtų kiekvienas. Norėtųsi tuo tikėti. Tik ar tikrai taip suskubtų pasielgti kiekvienas? O juk pirmosios minutės po infarkto pačios svarbiausios, suteikus pagalbą kone 70 proc. išauga tikimybė išgelbėti žmogų.

Šie treneriai nedvejojo. Praėjus kelioms dienoms M.Gintalas ir M.Čeliauskas kalbėdami "Kauno diena" paaiškino, kad dvejonėms nebuvo laiko, o drįsti ir pasiryžti padėjo žmogaus gaivinimo kursuose įgyta patirtis. Treneriai sutiko pasidalyti tos dienos prisiminimais.

M.Gintalui ir M.Čeliauskui gruodžio 18-oji buvo ne visai eilinė darbo diena – tądien buvo sutarę su kolegomis paminėti artėjančias Kalėdas, pasikeisti dovanėlėmis. Tačiau šventinę nuotaiką sutrikdė pagalbos šauksmas. Skubiai reikėjo gydytojo. Paaiškėjo, kad aikštelėje parkrito žmogus ir guli be sąmonės.

M.Gintalas ir M.Čeliauskas/Akvilės Snarskienės nuotr.

Mantas akimirksniu paskambino greitosios pagalbos numeriu ir, atidavęs telefoną šalia buvusiam kolegai, leidosi defibriliatoriaus. "Aš bėgu ir žiūriu – jau Mantas parbėga nešinas tuo aparatu", – pasakojo M.Čeliauskas.

M.Čeliauskas ėmėsi daryti krūtinės ląstos paspaudimus, o M.Gintalas įjungė defibriliatorių. "Aparatas nustatė, kad nėra širdies ritmo. Visi turėjo atsitraukti – įvyko elektrošokas. Pakeičiau bičiulį ir tęsiau krūtinės ląstos paspaudimus, kol žmogus atsigavo", – taip trumpai apie savo veiksmų seką, lėmusią išgelbėtą žmogaus gyvybę, pasakojo M.Gintalas.

Abu treneriai negalėjo pasakyti nei kiek laiko truko, kol atvyko specializuota pagalba, nei kiek užtruko, kol žmogus atgavo sąmonę. Abu buvo susikoncentravę į tai, ką darė. "Tik esant tokiai situacijai ir gali atlikti testą – išdrįsi ar ne gaivinti žmogų. Mane labai padrąsino Mantas. Kai pamačiau, kad ir jis bėga, nudžiugau, kad esu ne vienas. Mes seniai pažįstami, todėl ir dirbome kaip komanda", – sėkme su bičiuliu dalijosi M.Čeliauskas.

Apsisprendė anksčiau

Toks įvykis, pareikalavęs maksimalios koncentracijos, jaunų vyrų gyvenime buvo pirmas. "Čia ir Dievo pagalba. Kol dariau paspaudimus, Mantas prijungė aparatą, tačiau, kiek supratau, pirmąkart nepavyko. Tęsiau krūtinės ląstos paspaudimus, paskui Mantas perėmė, o aš pradėjau melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Mantui tęsiant krūtinės ląstos paspaudimus, žmogus pradėjo kvėpuoti. Mes galime daryti, ką galime, geriausia, bet tik Dievas nusprendžia, ar tam žmogui duoti antrą šansą", – kalbėjo M.Čeliauskas.

Svarbiausia, kad vaikinai nesutriko ir žinojo, kaip teisingai gaivinti žmogų, naudotis defibriliatoriumi. Viso to jie išmoko kursuose.

"Iš esmės žmogus turi gerokai anksčiau apsispręsti, ką jis darytų esant kritinei situacijai. Mokymuose pasižadėjau sau, kad jei kada nors gyvenime bus tokia situacija, aš būtinai padėsiu žmogui. Tokie pasižadėjimai, matyt, lieką pasąmonėje, nes tuo metu nėra kada galvoti", – įsitikinęs M.Čeliauskas.

M.Gintalas patvirtino draugo žodžius: "Manau, kad gaivinimo pamokos davė pasitikėjimo ir drąsos, žinojome, ką daryti, žinoma, buvo stresas. Nesijautėme kaip gydytojai, kurie ateina ir žino, ką kaip daryti. Naudotis defibriliatoriumi nėra sunku, bet aš jau žinojau, kaip tai daryti, nereikėjo skaityti ir klausyti instrukcijų."

Kai treneriai patys analizavo savo veiksmus, įvertino per mokymus įgytą patirtį. Greitosios medicinos pagalbos dispečeris telefonu jiems dar tik dėstė, kaip įjungti aparatą, o vyrukai jau buvo pasiekę tašką, kai atliekamas elektrošokas. Operatyvus trenerių darbas užfiksuotas ir skubios pagalbos dispečerinėje.

Pasirūpino defibriliatoriais

Gaivinimo mokymai, kuriuos mini abu treneriai, vyko Lietuvos futbolo federacijos (LFF) iniciatyva. Federacija jau turėjo kelis signalus, kad aktyvus sportas rizikingas ne tik kojų ar rankų traumomis. 2016 m. balandį per LFF pirmosios futbolo lygos rungtynes tarp "Palangos" ir Alytaus "Dainavos" Klaipėdos dirbtinės aikštės stadione jau pirmojo kėlinio pradžioje palangiškių komandos futbolininkas Kęstutis Ivaškevičius sukniubo aikštėje susiėmęs už širdies.

Saugo komandos draugai nunešė žaidėją prie stadione budėjusio greitosios pagalbos automobilio, kur medikai keliolika minučių kovojo dėl jo gyvybės. Po keliolikos minučių K.Ivaškevičius pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Netrukus jis buvo nuvežtas į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę. K.Ivaškevičiaus kelias valandas prabuvo ištiktas komos, tačiau atsigavo.

Iš esmės žmogus turi gerokai anksčiau apsispręsti, ką jis darytų esant kritinei situacijai.

Tų pačių metų spalį per Trakuose vykusias 1-osios lygos 27 turo rungtynes "Trakų B" komanda susitiko su Kėdainių "Nevėžiu". Tačiau vienas incidentas nustūmė futbolą į šalutinį planą. Pirmojo kėlinio 17 min. "Trakų B" ekipos puolėjas Matas Gudaitis netikėtai paprašė, kad būtų pakeistas, o po kelių dešimčių sekundžių sukniubo aikštės viduryje.

16-metis futbolininkas buvo praradęs sąmonę, mėginimai daryti dirbtinį kvėpavimą nepadėjo. Vis dėlto, naudojant elektrošoką, medikams pavyko atgaivinti futbolininką ir jis greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas į Santariškių klinikas.

Šie įvykiai paskatino federaciją rimtai pagalvoti apie galimybę suteikti būtiną, skubią ir kiek įmanoma kvalifikuotesnę pagalbą nelaimės atveju.

Šiandien Klinikose apie antrąjį gimtadienį prakalbęs V.Sipavičius įsitikinęs, kad defibriliatoriai turėtų būti masinių susibūrimų vietose. Antrą šansą gyvenimui gavęs vyras pritaria medikų mintims, kad pirmosios pagalbos kursai turėtų būti savaime suprantami ir privalomi kiekvienam.

Komentaras

Asta Krikščionaitienė

Gydytoja anesteziologė-reanimatologė

Europos gaivinimo tarybos gaivinimo instruktorė ir edukatorė

Žmogų futbolo manieže gaivinę treneriai buvo apmokyti pradinio gaivinimo veiksmų. Jie 2016 m. dalyvavo Krizių tyrimo centro organizuotuose praktiniuose pradinio gaivinimo mokymuose. Jei defibriliacija atliekama per pirmąsias 4 min. sustojus širdžiai, tikimybė išgelbėti žmogų siekia net 75 proc. Tačiau vien tik įsigyti aparatą nepakanka, reikia, kad būtų gaivinti mokančių žmonių, reikia, kad defibriliatorius būtų sujungtas su greitosios medicinos pagalbos dispečerine. Toks sisteminis požiūris šiuo atveju ir išgelbėjo gyvybę.

Suteikti pirmąją pagalbą lengva, jei žmogus praktiškai mokęsis pradinio gaivinimo veiksmų. Didelė problema Lietuvoje ta, kad pirmosios medicinos pagalbos sertifikatus galima nusipirkti praktiškai nesimokant. Jei žmogus tik teoriškai paklauso, kaip gaivinti, tačiau nesimoko pats, jis nelaimės atveju sutrinka. Stresas blokuoja mąstymą ir savo žiniomis esant kritinei situacijai gali ir nepasinaudoti. Reikia turėti įgūdžių.

Krizių tyrimo centro organizuojamų mokymų metu žmonės dirba sudarius fiziškai simuliuotas situacijas su individualiais gaivinimo manekenais ir mokymams skirtais automatiniais defibriliatoriais. Tokius mokymus baigusiam žmogui suteikti pagalbą nėra sunku.

Norėčiau pabrėžti, kodėl reikia skambinti numeriu 033. Juo žmonės prisiskambina tiesiai medikams. Paskambinus 033 atsiliepia apmokytas medicinos dispečeris, kuris staigios mirties atveju profesionaliai vadovauja gaivinimui, kol į įvykio vietą atvyksta medikų brigada. Svarbiausia, kad dispečeris niekada nepalieka pagalbą teikiančio žmogaus vieno.

Be to, dispečeris žino, kur viešose vietose yra išdėlioti defibriliatoriai. Jis šią informaciją suteiks pagalbą teikiantiems žmonėms. Svarbu pažymėti, kad futbolo manieže esantis defibriliatorius buvo radijo ryšiu sujungtas su GMP stotimi. Tai reiškia, kad GMP medikai gavo signalą, jog defibriliatorius paimtas dar iki aplinkinių skambučio, todėl iš karto buvo galima aktyvuoti GMP pajėgas ir vykti į nelaimės vietą.

Pasinaudoti defibriliatoriumi labai paprasta. Bet kuris žmogus gali ir turi iš specialiu ženklu pažymėtos dėžės išimti defibriliatorių ir atnešti jį prie nukentėjusiojo, kuris yra nesąmoningas ir nekvėpuoja normaliai. Svarbiausia – prisiminti, kad aparatą reikia įjungti. Jei žmogus moka įsijungti televizorių,  mokės įsijungti ir defibriliatorių. Įjungtas defibriliatorius kalba lietuviškai – tereikia vykdyti jo komandas.

1992-ieji, Lietuvą apėmusi didelė ekonominė krizė: darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena – stipri moteris, ant kurios pečių laikėsi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą ir jos darbininkus. Padėti jai gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis Bernardas. Ir pažada: kentėti liko nedaug – jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biednių gyventojai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas padės Irenai išgelbėti kiaules? O gal pats pakiš jiems kiaulę?

Režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė

– Scenarijų kūrei aštuonerius metus, filmo kūrimas užtruko dar keletą metų. Ar toks ilgas kūrybos procesas buvo naudingas filmui?

– Taip, šio filmo kūrimas truko gana ilgai. Scenarijų pradėjau rašyti 2008 m., tačiau ilgiausiai užtruko scenarijaus tobulinimas. Ilgai ieškojau kampo, per kurį noriu papasakoti šią istoriją ir formos, kaip tai padaryti. Parašiau gal penkis scenarijaus variantus, kurie buvo visiškai skirtingi. Tačiau kiaulių ferma, laikmetis ir atvykstantis amerikietis istorijoje buvo nuo pat pradžių. Scenarijus jau buvo paruoštas 2012 m., tuomet prasidėjo ilgas filmo finansavimo paieškų etapas. Ateityje norėčiau, kad filmo gamyba truktų trumpiau. Tačiau laiko testas leidžia suprasti, ar iš tikrųjų nori pasakoti šią istoriją ir išsigryninti mintį.

– Kodėl pasirinkai pasakoti istoriją apie 1992 m., o ne apie dabartį?

– Šis laikotarpis visada mane domino dėl savo chaotiškumo ir kontrastų: vargas ir turtai, dvasingumas ir materializmas, senos sovietinės vertybės ir vakarietiški pažadai. Ir daug liūdnų, bet kartu ir juokingų istorijų. Tai buvo laikas, kai aš augau. Mačiau aplink save daug keistai pakrypusių ir net sudaužytų likimų. Žmonės turėjo rasti naują būdą gyventi, daugelis iš jų perkūrė save iš naujo ir adaptavosi, o kitiems nepavyko – jie liko savotiškai traumuoti iki šiol. Man atrodo, kad negalima šių žmonių išgyvenimų taip lengvai pamiršti, norėjosi tokių žmonių patirtis perteikti filme.

– Filmas labai vizualus. Kaip pavyko pasiekti esamą rezultatą?

– Darbas su filmo vizualika man pačiai buvo didelis ir įdomus atradimas. Tai mano pirmas pilnametražis vaidybinis filmas. Prisipažinsiu, prieš pradėdama filmuoti labiausiai bijojau būtent šios dalies. Pusmetį prieš filmavimą pradėjome susirašinėti elektroniniais laiškais su operatoriumi Emiliu Christovu. Manau, per visą pasiruošimą pasikeitėme apie 1 tūkst. laiškų. Ilgiausiai diskutavome apie filmo koloritą, mus įkvepiančius filmus, vartėme nuotraukas, Jono Daniliausko, kurio tematika, spalvos, kompozicijos mums patiko, paveikslus. Vėliau paeiliui aptarėme kiekvieną scenarijaus sceną atskirai. Padarėme didelį pasiruošiamąjį darbą, todėl filmuojant filmą daug diskusijų nekilo, nes abu žinojome, kur einame.

– Filmo komanda buvo tarptautinė, filmavote ne tik Lietuvoje, bet ir Bulgarijoje, filmo postprodukcija vyko Lenkijoje, prie filmo prisidėjo kino profesionalai iš šių šalių. Ką darbas su kiekvienu jų, manai, davė filmui?

– Manau, kad darbas su tarptautine komanda turi daugiau pranašumų negu trūkumų. Vis dėlto tokia bendros gamybos sistema tampa sudėtingu mechanizmu kūrėjui: filmavome Lietuvoje ir Bulgarijoje, o pastaruosius metus nuolat keliavau prižiūrėti filmo postprodukcijos darbų Varšuvoje. Filmavimas su tokia patyrusia tarptautine komanda dovana kūrėjui – iš karto pasitikrini, kurie istorijos aspektai yra universalūs.

– Kokios temos tau svarbios?

– Man buvo svarbi adaptacijos ir išgyvenimo tema, įdomu, kokia situacija gali priversti patį nelanksčiausią žmogų keisti savo identitetą. Labai svarbi atrodė tikėjimo ir laukimo tema, kaip iš po kojų slystant gyvenimui žmonės ieško atsakymų kitur.

Prodiuseris Lukas Trimonis

– Filmo komanda labai tarptautinė: operatorius bulgaras E.Christovas, dailininkė Irena Muratova – taip pat bulgarė, montuotoja Milenia Fiedler, kompozitorius Krzysztofas A. Janczakas, aktorius Danielius Olbrychskis – iš Lenkijos, aktorius Vyto Ruginis – JAV lietuvis. Kodėl?

– Tai susiklostė gana natūraliai. Režisierė Eglė mokėsi Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, todėl filmo scenarijus buvo sukurtas tarptautinėje aplinkoje ir skirtingų tautybių žmonėms patiko Eglės parašyta istorija, personažai, subtilus humoras ir idėjos. Pasidarė aišku, kad projektas turi tarptautinį potencialą. Pradėjau projektą pristatinėti tarptautiniuose renginiuose, kino mugėse, atsirado kitų šalių prodiuseriai, kuriems istorija pasirodė labai artima ir jie priėmė iššūkį kartu su mumis kurti „Stebuklą“. O dabar turime keturių šalių bendradarbiavimo rezultatą. Manau, tarptautinė komanda įneša daugiau universalumo, kai žmonės iš skirtingų kontekstų šlifuoja istoriją ir tai, kaip ji pasakojama. Taip atsisakoma daugybės nereikalingų detalių ir istorija pasidaro labiau suprantama pasauliniame kontekste. Mano nuomone, to naudą įrodo ir tai, kad filmui esant dar gamybos stadijos, jį atsirinko tarptautiniai pardavimo agentai, kad ir dabar vyksta intensyvus pardavimas, kad žiūrovai iš tokių šalių kaip Kinijos, JAV ir Prancūzijos turės galimybę pamatyti „Stebuklą“.

– Kaip patekote į Toronto festivalį, kur lietuvių filmas buvo rodomas po labai ilgos pertraukos – septyniolikos metų?

– Festivalio filmo pasaulinei premjerai pradėjome ieškoti, kai tik buvo „užrakintas“ filmo montažas, su atstovais iš Toronto bendravome nuo paties pirmo filmo pristatymo vienoje iš kino mugių, jie sekė filmą nuo pat montažo pabaigos – siųsdavome jiems atnaujintas versijas, vis susitikdavome festivaliuose ir mugėse. Paskutinį kartą su jais buvome susitikę „Meeting Point Vilnius“, „Kino pavasario“ metu vykusiame renginyje. Sprendimą rodyti filmą nešališkai priėmė festivalis. Jo organizatoriai turi savo filosofiją, pažįsta savo auditoriją ir labai gerai žino, kokius filmus nori rodyti. Jie mūsų filmą įvardijo kaip „kino stebuklą, kuris žavi ir širdį, ir sielą“. Sprendžiant iš šiltų žiūrovų reakcijų Kanadoje festivalio metu, atrodo, kad jie nesuklydo.

– Filmą taip pat rodėte ir rodote daugybėje kitų festivalių. Kaip patekote į juos? Kaip užsienio žiūrovai reaguoja į filmą?

– Filmas į festivalio rankas gali patekti įvairiais būdais: per tarptautinę filmo pardavimų kampaniją, tiesiogiai pristatant filmą industrijos renginiuose, per Lietuvos kino centro kino sklaidos skyrių, dažnai būna, kad festivalių atstovai patys keliauja po kitus festivalius ir žiūri filmus, ieško jiems tinkamų, kalbasi vieni su kitais, dalijasi įspūdžiais ir taip atranda vieną ar kitą filmą.

Visiems, nesvarbu iš kokių pasaulio kraštų, labai įstringa Eglės Mikulionytės suvaidintas pagrindinės filmo herojės, Biednių kiaulių fermos vedėjos Irenos vaidmuo, o V.Ruginis, vaidinantis Amerikos lietuvį Bernardą, savo išvaizda ir elgesiu jiems primena Donaldą Trumpą. Lietuvos žiūrovai, pamatę filmą, dažnai pasineria į prisiminimus apie 1992 m.

Eglė Mikulionytė – pagrindinė aktorė, įkūnijanti Ireną

– Kuo artima herojė? O gal priešingai – jūs labai skirtingos?

– Aš ir Irena esame kaip skirtingos salos. Ji valdinga, stipri kolūkio pirmininkė. Žmogus, kuris gali vadovauti, daug kalba. Mano asmenybė kur kas gležnesnė, aš niekad į vadovus netikčiau. Jos personažą aš atradau po truputį. Padėjo ir mano asmeniniai, ir amžininkų atsiminimai, kronikos. Aš mėgstu ieškoti, kaip priartinti personažą prie realybės. Ieškoti personažo, kuris galbūt kažkur gyveno realybėje toks ir tuo metu. Filmavimų metu sutikau moterį, buvusią kolūkio pirmininkę kaip Irena. Jos istorija kitokia, bet kartu ir Irenos. Ji pasakojo man, kaip viskas tada buvo sunku. Įsivaizduokite, staiga viskas slysta iš po kojų. Bet pasakojo su savotiška nostalgija.

– Kokie prisiminimai iš „Stebukle“ vaizduojamo laiko?

– Mano prisiminimai apie šį laikmetį – džiaugsmas. Studentai buvome. 1992 m. aš buvau antrame ar trečiame kurse. Buvome pilni polėkio. Kad viskas keičiasi, kad galime laisvai tarti žodį. Kovojome, kokie dalykai mums turėtų būti dėstomi, kokie – nebe, kokie dėstytojai turėtų tą daryti.

Iš vaikystės apie kolūkius atsimenu tokį momentą: mus veždavo ravėti laukų. Su kauptukais ravėdavome. Sakydavo, kad sumokės. Duodavo tris rublius. Nesuprasdavau, kieno tai žemė. Sakydavo, kad kolūkio. Aš nesuprasdavau, kas tas kolūkis. Tik iš mamos ir tetos žinojau, kas tai yra, kad kažkas negero.

– Irena – (bent jau filmo pradžioje) antagonistinė herojė, ar nebuvo sunku susitapatinti?

– Ji nėra neigiama herojė. Jos noras yra pastatyti fermą ant kojų, kai ji griūna. Ji – sistemos auka. Ji šventai ja tikėjo, dėl to gerai dirbo savo darbą ir visi jos klausė. Kol sistema negriuvo ir jos mąstymas nebuvo priverstas keistis. Tik finale įvyksta lūžis. Grįžimas į naują bendruomenę, į atgimstančią bendruomenę.

– Tai jūsų pirmas pagrindinis vaidmuo kine. Kaip kūrėte Irenos personažą?

Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti.

Mano nuomone, filmas yra labai subtilus, nors tai ir tragikomedija, netgi tragifarsas. Tie laikai buvo labai absurdiški. Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti. Ji tuo metu buvo vaikas. Tai, kad ji sugebėjo parašyti scenarijų ta tema, reiškia, kad tai ją labai palietė...

– Kaip sekėsi dirbti su JAV lietuvių aktoriumi V.Ruginiu ir lenkų kino legenda D.lbrychskiu?

– Jie tikri kino rykliai. Man su jais dirbti buvo kaifas. Su Vytu jokių nepatogumų nebuvo. Kartais būna, kad dirbi su kitu aktoriumi ir jei jūsų mąstymai neatitinka, niekaip nesukursi etiudo, kurio reikia režisieriui. O mes su juo galėjome vienas kitą suprasti netgi be žodžių. Kai taip yra, tada aktoriams labai lengva improvizuoti. Tai puikus partneris ir puikus aktorius. Ir ne tik aktorius, bet ir žmogus. Labai spalvinga asmenybė. Jis labai manimi rūpinosi. Kai filmavome fermoje, ten buvo nepakeliamas tvaikas nuo kiaulių, mane supykino. Vyto pamatė, kad man bloga ir per kiekvieną pertraukėlę iškart išvesdavo į lauką. Visąlaik matydavo, jausdavo, kaip aš jaučiuosi ar kada aš emociškai pasiruošusi suvaidinti sceną. Taip pat ir Eglė labai jautriai matė, kas vyksta aikštelėje. O Danielius kaip aktorius tarsi sukuria visą situaciją ir tau belieka tiesiog joje būti. Jis turi labai gerą humoro jausmą. Per pertraukas bendraudama su juo negalėdavau nustoti juoktis. Labai linksmas, šviesus ir atviras žmogus. Jie abu labai taikliai vaidina. Manau, mūsų visų trijų požiūris į aktoriaus profesiją labai sutapo, todėl buvo labai lengva dirbti kartu.

Kostiumų dailininkė Monika Vėbraitė

– Kaip rinkaisi kostiumus?

– Medžiagos personažų kostiumams pirmiausia pradėjau ieškoti kalbėdamasi su filmo režisiere Egle. Ji man pasakojo ir detalizavo, ką kiekvienas personažas dirba, kuo žavisi, ko nemėgsta. Vėliau vaizdinės medžiagos apie 1990-ųjų pradžią ieškojau žurnaluose, publikacijose, teko peržiūrėti galybę savo, šeimos ir giminių nuotraukų, perkraustyti begalę spintų ir rūsių. Kartais nutinka ir taip, kad randi drabužį, kurio net neieškojai, bet tiksliai žinai, kuriam personažui jis puikiai tiktų. Amerikos lietuvio Bernardo personažui daugiausia vaizdinės medžiagos ieškojau interneto platybėse, žiūrėjau tų metų amerikietiškus filmus, mados žurnalus, nes norėjome, kad jis smarkiai išsiskirtų nuo tuo meto Lietuvos kaimo gyventojų.

– Kas buvo sudėtingiausia?

– Sudėtingiausia buvo rasti sovietinių drabužių ir neviršyti man skirto biudžeto (šypsosi). Lietuva nepriklausoma jau daugybę metų, žmonės nekaupia sovietinių laikų daiktų, nes greitai keičiasi mados, vartojimo kultūra ragina pirkti vis naujus. Kūrybiškai sudėtingiausia buvo kurti personažus, kurie išoriškai nelabai turėjo galimybės išsiskirti. Juk mažuose to meto miesteliuose dar ilgai nebuvo galimybės nusipirkti madingesnį daiktą iš Vakarų. Todėl šalia tradicinių chalatų ir šimtasiūlių atsirado detalės iš šiek tiek vėlesnio laikmečio.

– Kaip ir kur ieškojai kostiumų?

– Buvo iškraustytos visų tetų, močiučių, tėvų spintos ir rūsiai, drabužių atnešė ir režisierė Eglė, be galo daug padėjo Eglės tėtis, iš pažįstamų kaime surinkęs sovietinių botų, chalatų, šimtasiūlių. Po kelis kartus apeiti Vilniaus skudurynai, išnaršyti interneto portalai. Žinoma, visko rasti nepavyko, todėl dalį drabužių siuvome. Bet net ir suradus tinkamą kostiumą, jį dar reikia paruošti filmavimui – kartais dažyti, plėšyti, purvinti ir pan.

– Ar svarbiau buvo autentika ar kūrybinė interpretacija. O gal abu?

– Nuo pat pirmo susitikimo su Egle susitarėme, kad nedarysime atkuriamosios dokumentikos, nesiversime per galvą, kad viskas absoliučiai atitiktų 1990-uosius. Jei kokios skarelės labai norėsis, o ji bus pora metų vėlesnio laikotarpio, vis tiek ją naudosime, nes įdomus personažas yra svarbiau nei autentika. Juk visų pirma tai meninis filmas su savu pasauliu, sava estetika. Stengėmės apsibrėžti laikmetį kaip pagrindą, nuo kurio atsispirsime, o toliau, kur nuves personažas, ten ir eisime.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.

Filmo kelionė po pasaulį prasidėjo Toronto kino festivalyje, kur lietuviškas filmas paskutinį kartą buvo pristatytas prieš 17 metų. Po pasirodymo „Scanoramoje“ juosta toliau tęs savo tarptautinę kelionę prestižiniuose festivaliuose – „Stebuklas“ atrinktas į Kairo kino festivalio „Tarptautinės kritikų savaitės“ programą ir „Forum“ programą kino festivalyje „Juodosios naktys“ Taline.

Prieš seansą „Kino klubo“ diskusijoje „Stebuklo“ komanda sveikinosi su susirinkusiais svečiais ir pasakojo istorijas, kurias, kaip juokavo „Scanoramos“ meno vadovė dr. Gražina Arlickaite, tikriausiai užkodavo pats pavadinimas – kuriant filmą iš tiesų lydėjo nemažai stebuklingų situacijų: kai filmuojamoms scenoms reikėjo sniego – prisnigo, kai reikėjo pavasario – švietė saulė.

„Stebuklas“ ironiškai, net satyriškai, pasakoja apie susiklosčiusią situaciją, praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje – darbo nėra, bankai bankrutuoja, infliacija. Irena, vietinės kiaulių fermos vedėja, nesėkmingai bando išlaikyti ūkį ir savo darbininkus, kai į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis. Jis pažada išgelbėti kiaulių fermą ir kaimą nuo bankroto. Filme vaidmenis kūrė lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė ir Andrius Bialobžeskis.

„Scanoramos“ lankytojai Kaune filmą „Stebuklas“ galės išvysti lapkričio 20, Klaipėdoje – 21, o Šiauliuose – 24 dieną. Filmas kino teatruose bus rodomas nuo gruodžio 8 dienos.