Kasmetinė Leonido Donskio premija skirta rašytojui, žurnalistui, vertėjui Rimantui Vanagui.

Anot fondo pranešimo, V. Voidogaitė viena pirmųjų savanoriškai prisidėjo prie pagalbos pabėgėliams, ypač daug dėmesio skirdama vaikams ir jų švietimui.

„Savo pavyzdžiu ji parodė, kad pabėgėliai nėra blogi ar pavojingi žmonės, o esminis barjeras slypi mūsų galvose ir stereotipuose, kuriuos peržengus, atrandi tokius pačius žmones kaip ir mes patys, – teigiama pranešime. – V. Vaidogaitė aiškiai ir nuosekliai pabrėžė savo vertybines nuostatas, jas gynė, o kur reikia – drąsiai kritikavo, kartu siekdama pirmiausiai vertybinio, argumentais grįsto dialogo, kuris mažintų įtampas visuomenėje ir minimizuotų didėjančią radikalizaciją.“

Kasmetinė Leonido Donskio premija šiemet skirta rašytojui, žurnalistui, vertėjui R. Vanagui, daugelį metų sistemingai dirbančiam ties Anykščių istorijomis.

„Jo kūryboje susisieja meilė savo gimtajai vietai ir kraštui bei globalios tendencijos. Jis nuolat liudija, kad nuoširdus gyvenimas savo gimtojoje vietoje nėra prastesnis nei didžiuosiuose pasaulio centruose. Tuo pačiu jis primena atvirumo ir skaudžių patirčių aktualizavimo, atminties gaivinimo svarbą, todėl dalį savo darbų yra paskyręs Anykščių žydų istorijai, vietos lietuvių gyventojų dalyvavimui Holokauste“, – nurodė Sugiharos fondas.

Ir Tolerancijos žmogaus apdovanojimas, ir L. Donskio premija bus įteiktos sekmadienį Vytauto Didžiojo universiteto Didžioje auloje Kaune.

V. Voidogaitei bus įteiktas skulptoriaus Edmundo Frėjaus sukurtas atminimo medalis ir diplomas, R. Vanagui – diplomas ir 1000 eurų premija. Šiemet abiem laureatams taip pat bus padovanoti Grigorijaus Kanovičiaus raštų rinkiniai.

Metų Tolerancijos žmogaus nominacija yra kasmetinė tradicija, pirmasis apdovanojimas įteiktas 2001 metais.

Šis apdovanojimas skiriamas asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

L. Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat – už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą, už nuolatinį priminimą, jog lavinimasis ir apšvieta yra nuolat mus lydintys reiškiniai, stiprinantys abipusį supratimą ir empatiją.

Daug netekčių

Nuo 2001 m. S.Dovidavičius buvo Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" direktorius. Taip pat jis buvo Kauno žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojas, anksčiau Kauno žydų bendruomenei ir pirmininkavo.

Vis dėlto išskiriama, kad Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" veikla, direktoriaus pareigos Sugiharos namuose tapo jo pagrindine veikla, neatsiejama jo asmenybės ir likimo dalimi. Sugiharos fondo valdybos narė Birutė Garbaravičienė prisiminė visai neseniai, per S.Dovidavičiaus gimtadienį lapkričio 4-ąją juokavę, kalbėję, kad reikėtų būtent gruodžio 14-ąją susitikti valdybai. Tačiau artėjančios Kalėdos ir tai, kad ta diena – šeštadienis greičiausiai lėmė, kad susitikimas neįvyko.

"Mūsų fondas per trumpą laiką neteko nepaprastų žmonių: Fredžio Opsomerio, Leonido Donskio, Algimanto Kančo ir štai Simonas – žydų istorijos ir kultūros žinovas, entuziastingas gidas", – vieną po kitos sekusias netektis vardijo B.Garbaravičienė.

Jo gera ir kilni širdis staiga sustojo gruodžio 14-ąją: būtent šią dieną prieš 20 metų buvo įsteigtas Sugiharos fondas "Diplomatai už gyvybę".

Netausojo savęs

Pasak valdybos narės B.Garbaravičienės, dabar Sugiharos namai jau plačiai žinomi, o pradžioje tai, ko ėmėsi S.Dovidavičius, buvo savanoriškas darbas, pilietinės visuomenės užuomazga.

"Būtent šis darbas ir tapo jo pagrindine veikla, neatsiejama jo asmenybės ir likimo dalimi. Simonas mylėjo savo darbą, nuolat gilinosi į žydų gyvenimo istoriją Lietuvoje, aktyviai dalyvavo žydų bendruomenės veikloje ir rūpinosi jos nariais, buvo aktyvus gidas ir šį darbą puikiai išmanė. Savo veikla ir rūpestingumu jis palietė daugelio gyvenimus. Sugiharos namai buvo kupini Simono rūpesčio ir kasdienio kruopštaus darbo. Idėjas, kurias mes čia generuodavome, ji gebėjo nuleisti ant žemės ir vykdyti tą kantrų, kasdienį darbą", – B.Garbaravičienė pabrėžė, kad S.Dovidavičių būtų galima skelbti tolerancijos žmogumi, tik, deja, patys rengėjai savęs nenominuoja.

Sugiharos fondo direktorius labai laukė ateinančių metų, mat jie paskelbti Sugiharos metais. Jam magėjo papasakoti, kiek prasmingo per visą 20-metį nuveikta ir kas dar bus nuveikta.

"Simonas nebuvo stiprios sveikatos, bet, tiesą sakant, nelabai save ir tausojo. Jo buvo pilna visur, visose veiklos, o Sugiharos namai buvo centras jo kasdieniam kruopščiam darbui taupant, renkant, galvojant, kaip surinkti lėšas, kaip išgyventi", – kasdienius ir kartais nepastebimus darbus vardijo B.Garbaravičienė.

Šiltas ir išsilavinęs

Pabrėžiama, kad S.Dovidavičius buvo tikras kaunietis, gimęs 1960 m. lapkričio 4 d. Kaune. 1978 m. baigė J.Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar "Saulės" gimnaziją – red.past.). Būdamas moksleiviu žaidė šachmatais ir yra laimėjęs ne vieną turnyrą.

"Draugiškas, išsilavinęs S.Dovidavičius metų metus vedė įdomias ekskursijas apie žydų istoriją po Kauną ir Lietuvą trimis kalbomis, jau vien todėl jis įgijo daug draugų ir pagarbos ne tik Lietuvoje", – S.Dovidavičiaus nuopelnus prisiminė Lietuvos žydų bendruomenės atstovai.

Jautria žinute apie bičiulio netektį pasidalijo gerai žinoma visuomenės veikėja Bella Shirin: "Mano mylimas Simonai Dovidavičiau! Man taip norėtųsi, kad tai būtų košmaro sapnas. Kad atsibudusi galėčiau paskambinti tau. Mano brangios Dovidavičių šeimos, su kuria augau, sūnus, anūkas ir sūnėnas. Taip kaip ir jie, tu visada liksi mano širdyje. Ačiū tau už šilumą, rūpestį ir norą visada palengvinti. Ilsėkis ramybėje, nuostabus Žmogau!"

A. Kumpio nuotr.

Atsisveikinimas su velioniu šiandien, gruodžio 17 d., nuo 15 val. Šv.Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje, Radvilėnų pl.15A, Kaune. Trečiadienį, gruodžio 18 d. 12 val. jis bus išlydimas į Kauno Aleksoto žydų kapines, H. ir O.Minkovskių gatvėje.

Apie sprendimą R.Garbaravičių apdovanoti „Tekančios saulės ordinu su aukso spinduliais ir rozete“ (angl. The Order of the Rising Sun, Gold Rays with Rosette) paskelbta dar šių metų balandį, o apdovanojimo ceremonija surengta rugsėjo 5-ąją, Kaune vykstant Sugiharos savaitės renginiams. Tekančios saulės apdovanojimas kauniečiai įteiktas už nuopelnus puoselėjant Chiunės Sugiharos atminimą skatinti supratimą apie Japoniją ir prisidedant prie kultūrinių mainų tarp Japonijos ir Lietuvos. Ordino pažymėjime pabrėžiama, kad apdovanojimas teikiamas Japonijos imperatoriaus vardu, o dokumentą pasirašė Japonijos Vyriausybės vadovas Shinzo Abe.

Be pono Ramūno Garbaravičiaus pastangų sunku įsivaizduoti, koks likimas būtų ištikęs Sugiharos namus.

„Be pono Ramūno Garbaravičiaus pastangų sunku įsivaizduoti, koks likimas būtų ištikęs Sugiharos namus“, – įteikdamas ordiną sakė paskirtasis Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasaki.

Tam, kad būtų prisimenami ir plačiai skleidžiami Ch.Sugiharos nuopelnai, 1999 m. R.Garbaravičius įkūrė „Sugiharos fondą – diplomatai už gyvybę“. 2000 m. išsinuomojo buvusį Japonijos konsulato Kaune pastatą iš tuometinių savininkų ir pirmajame pastato aukšte atidarė Sugiharos namų muziejų. 2004 m. įsigijęs pastatą, R.Garbaravičius jį neribotam laikui ir nemokamai perdavė fondo vykdomoms veikloms. Gerokai daugiau kaip pusė Lietuvoje viešinčių japonų apsilanko ir Sugiharos namuose. Pernai čia viešėjo ir Japonijos premjeras Sh.Abe.

„Su didžiuliu dėkingumu priimu garbingą Japonijos apdovanojimą ir viliuosi, kad tie, kurie nusprendė, kad esu jo vertas, ir visi kiti čia susirinkusieji supranta, jog tai yra pagarbos ir pripažinimo ženklas viso būrio apie Sugiharos fondą „Diplomatai už gyvybę“ susispietusių bičiulių ir bendraminčių veiklos, kuri tęsiasi štai jau daugiau nei du dešimtmečius“, – ceremonijoje sakė R.Garbaravičius.

Be to, R.Garbaravičius ėmėsi iniciatyvos rinkti lėšas bei skyrė dalį savų lėšų muziejaus pastato renovacijai, rūpinosi atnaujinti muziejų. „Ačiū visiems supratusiems ir rėmusiems šią idėją: VDU, Kauno savivaldybei ir ypač savo šeimai“, – po apdovanojimo kalbėjo jis.

R.Garbaravičius taip pat prisidėjo steigiant „Tolerancijos žmogaus“ apdovanojimą. „Žmogaus viduje taip pat nuolat vyksta derybos tarp konformizmo ir kilnumo. Bet kuriuo atveju, neabejoju, kad tai yra medžiaga, iš kurios statosi tiltai tarp tautų ir civilizacijų. Tai yra bendrasis vardiklis leidžiantis vieniems kitus suprasti“, – primindamas Ch.Sugiharos asmeninį sprendimą išduoti gyvybės vizas atkreipė dėmesį R.Garbaravičius.

Siekdamas supažindinti Lietuvos gyventojus su humanistiniu Chiune Sugiharos žygdarbiu, Ramūnas Garbaravičius nuo 2001 m. Sugiharos namuose organizuoja įvairius Japonijos kultūrą pristatančius renginius, kuriuose dalyvauja ir japonų meno srities atstovai. Vienas iš tokių renginių buvo 2017 m. rugsėjo mėnesį Kaune surengta „Sugiharos savaitė“, kurios metu R. Garbaravičius aktyviai dalyvavo organizuojant renginius, kaip vienas kaip vienas pagrindinių „Sugiharos grupės“ narių.

„Sugiharos savaitė“ tapo projektu, skatinančiu draugiškus ryšius tarp abiejų šalių: renginiuose iš viso dalyvavo per 5000 žmonių, tarp kurių buvo ir iš Japonijos atvykusi savanorių dažytojų grupė, atnaujinusi Sugiharos namų fasadą, bei Japonijos vietinės valdžios institucijų atstovai ir kt. Sugiharos namai yra vienas svarbiausių japonišką kultūrą pristatančių vietų Lietuvoje, prisidedančių prie japonų kultūros sklaidos.

Tam, kad būtų prisimenami ir plačiai skleidžiami Chiune Sugiharos nuopelnai, 1999 m. R.Garbaravičius įkūrė VšĮ „Sugiharos fondą – diplomatai už gyvybę“. 2000 m. išsinuomavo buvusį Japonijos konsulato Kaune pastatą iš tuometinių savininkų ir pirmajame pastato aukšte atidarė Sugiharos namų muziejų.

2004 m. įsigijęs pastatą R.Garbaravičius jį neribotam laikui ir nemokamai perdavė fondo vykdomoms veikloms. R.Garbaravičiaus pastangų dėka, 2016 m. muziejaus lankytojų skaičius pasiekė 16 600. Iš visų Lietuvoje besilankančių japonų, apie 70 proc. iš jų apsilanko Sugiharos namuose. Tarp ypač garbingų lankytojų buvo ir 2006 m. čia apsilankęs tuometinis Japonijos Užsienio reikalų ministras Taro Aso, 2014 m. -  Japonijos Parlamento Aukštųjų rūmų pirmininkas Masaaki Yamazaki, 2017 m. – Japonijos-Lietuvos parlamentarų asociacijos prezidentas Hirofumi Nakasone bei 2018 m. Japonijos premjeras Shinzo Abe.

Be to, R. Garbaravičius ėmėsi iniciatyvos rinkti lėšas bei skyrė dalį savų lėšų pasenusio muziejaus pastato renovacijos išlaidoms ir taip vaidino svarbų vaidmenį atnaujinant muziejų 2017 m. rugpjūčio pabaigoje.

Siekiant išnaikinti diskriminaciją dėl religijos bei rasizmą, R.Garbaravičius prisidėjo steigiant “Tolerancijos žmogaus” apdovanojimą. Jis taip pat prisidėjo organizuojant video siužetų, pristatančių vertingą Chiune Sugiharos veiklą, rodymą Sugiharos namuose bei per Chiune Sugiharos humanišką poelgį skatino supratimą apie Japoniją.

Tradicinis apdovanojimas laureatui bus įteiktas sekmadienį Kaune, VDU.

Tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame – visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

Nominaciją savo vardu skelbia Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdyba, atsižvelgdama į visuomeninės ekspertų komisijos siūlymus.

Chiune Sugihara (Čijunė Sugiharos) yra Japonijos diplomatas, dirbęs šalies konsulu Lietuvoje ir 1939–1940 metais išdavęs bent 2 tūkst. vizų. Jos leido žydams pabėgti nuo nacių.

Sekmadienį pirmą kartą bus įteikta ir užpernai mirusio filosofo Leonido Donskio vardo premija.

Ji teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą, už nuolatinį priminimą, jog lavinimasis ir apšvieta yra nuolat mus lydintys reiškiniai, stiprinantys abipusį supratimą ir empatiją.

Pirmoji Leonido Donskio premija skirta istorikui profesoriui Sauliui Sužiedėliui.