Aidėjo karilionas

Pirmadienio vidurdienį netikėtai suskambo kariliono varpai. Nedaug kas žinojo, jog nebūdingu tokiam koncertui laiku aidėjusios melodijos skelbė, kad būtent Klaipėdoje gimė garsiojo filosofo tėvas, čia gyveno jo senelis ir prosenelis.

Šeima buvo garbinga, todėl nenuostabu, kad, pasak šaltinių, mirus filosofo seneliui Hansui Kantui, jo garbei taip pat buvo skambinama varpais.

I. Kantas nėra lankęsis Klaipėdoje, bet čia dar galima rasti jo protėvių ir giminaičių gyvenimo pėdsakų.

Ekskursijų vadovai gali parodyti į Didžiąją Vandens gatvę bei Friedricho miesto pusę, kur namus turėjo I. Kanto senelis ir prosenelis.

Matas: bibliotekininkė Loreta Liutkutė parodė, kokio nedidelio ūgio buvo I. Kantas. D. Janauskaitės nuotr.

Įrengė kambarį

2018 m. uostamiesčio kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas pasiūlė tuometei Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vadovei Bronislavai Lauciuvienei įamžinti I. Kanto vardą bibliotekos pavadinime.

Mecenatas tikino, kad I. Kanto vardas mūsų mieste gali tapti ne tik pasididžiavimo, bet ir pridėtinės vertės faktoriumi. Netrukus ši puiki idėja tapo kūnu.

Mecenatas tikino, kad I. Kanto vardas mūsų mieste gali tapti ne tik pasididžiavimo, bet ir pridėtinės vertės faktoriumi.

O pirmadienį biblioteka pakvietė į I. Kanto kambario atidarymą. Jame daug įdomios medžiagos apie filosofą. Kai kurie dalykai net stulbina – antai faktą apie mažą filosofo ūgį iliustruoja KANTOmatu pavadintas daiktas.

Atminimo kambaryje galima pamatyti bibliotekos turimus I. Kanto veikalus, vietovių, kuriose gyveno I. Kanto protėviai, nuotraukas.

Čia galima susipažinti ir su virtualia ekskursija po Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, kurioje pasakojama apie su žymiojo filosofo šeima susijusias vietas.

Bibliotekoje įrengtas I. Kanto kambarys yra vienintelis, jei neskaičiuotume gatvėvardžio, didžiojo filosofo įamžinimo faktas Klaipėdoje.

Palaidojo netoli durų

Dar viena tokia atmintina vieta galėtų tapti Šv. Jono bažnyčia, kurios bokšto atstatymas planuojamas jau kitąmet.

Į ekskursiją pakvietusi archeologė Raimonda Nabažaitė rodė, kur stovėjo bažnyčia ir maždaug kurioje vietoje galėjo būti palaidoti I. Kanto seneliai.

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad šie garbingi miestiečiai amžino poilsio atgulė prie pat įėjimo į bažnyčią. Kol kas archeologinių kasinėjimų metu jų palaikai nebuvo rasti.

Tik trečdalį bažnyčios ploto ištyrusi R. Nabažaitė viliasi, kad dar laukia nemažai atradimų, galbūt net susijusių su I. Kanto vardu.

Nepabūgę žvarbaus lietaus ekskursijos dalyviai turėjo unikalią progą apžiūrėti Jono kalnelyje esančioje poternoje įrengtą archeologinių radinių ekspoziciją.

Įamžinimas: Šv. Jono bažnyčios vietoje apie šio statinio praeitį bei būsimą galimybę įamžinti I. Kanto šeimos vardą kalbėjo archeologė R. Nabažaitė. D. Janauskaitės nuotr.

Giedojo giesmes

Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė gerokai sužvarbusius ekskursantus priėmė su kava ir arbata.

Čia buvo demonstruojamas dokumentinis filmas apie Šv. Jono bažnyčią. Paskutiniu akcentu tapo pamaldos už I. Kanto protėvius. Jų metu skambėjo Šilutės kultūros ir pramogų centro sakralinės muzikos mišraus choro „Laudamus“ giedamos giesmės.

Kunigas Reincholdas Moras pasakojo, kad itin kuklus I. Kantas prašė palaidoti jį šalia paprastų Karaliaučiaus miestiečių be ypatingų iškilmių, tačiau šis vyras buvo pelnęs tokį didelį autoritetą, kad atsisveikinimas su juo vyko 16 dienų.

Minėdami filosofo mirties sukaktį klaipėdiečiai pasistengė tai padaryti oriai ir pagarbiai. Balandį turėsime progą paminėti šios iškilios asmenybės 300-ąsias gimimo metines.

Išvarė iš koplyčios

Klaipėdos valdžios vizijos apie miesto veidą buvo ir tebėra siejamos su noru turėti vertikalių akcentų, kad artėjant prie mūsų miesto iš tolo pažintume jį ne iš kaminų, o bažnyčios bokšto.

Būtent evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčia su 75 metrų aukščio bokštu buvo vienas pagrindinių miesto simbolių nuo XIX a. vidurio, kai ji buvo atstatyta ant 1854-aisiais per didįjį Memelio gaisrą pražuvusios šventovės pamatų.

1945 m. sausį bažnyčią sugriovė bomba, jos sienos dar ilgokai riogsojo, bet vėliau buvo sulygintos su žeme. Brandaus socializmo metais plynoje aikštėje atsirado medinis paviljonas, kur prekiauta baldais bei ūkinėmis prekėmis, klaipėdiečiai tada šį statinį vadino mediniu univermagu.

1955 m. evangelikų liuteronų parapijos tikintiesiems leista melstis Liepų gatvėje buvusioje miesto laidojimo koplyčioje. Vėliau sovietų valdžia atidavė šią koplyčią stačiatikiams, kurie ir dabar meldžiasi čia įrengtoje cerkvėje.

1990 m. evangelikų liuteronų parapijai grąžintas Šv. Jono bažnyčios parapijos namų pastatas. Šiame ant Jono kalnelio stovinčiame pastate tikintieji meldžiasi ir šiandien.

Klaipėdos savivaldybė 2001 m. evangelikų liuteronų parapijai panaudos teise sklypu buvusios bažnyčios vietoje leido naudotis 100 metų. Tai buvo pirmas rimtas šios bažnyčios atstatymo žingsnis.

Tikslas: L. Petraitienė pasakojo, kad siekis atstatyti bažnyčią yra didysis jos gyvenimo darbas. / „Facebook“ paskyros „Švento Jono bažnyčios atstatymas-archeologija“ nuotr.

Netrūko tikėjimo ir vilties

Netrukus buvo surengtas architektūrinis konkursas bažnyčios techniniam projektui. Jį laimėjo vilnietė architektė Elena Nijolė Bučiūtė, kurios darbai, projektuojant Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pastatą bei Operos ir baleto teatrą, buvo gerai žinomi ir puikiai įvertinti. Jai mirus, darbą baigė Olegas Repovas.

Tai buvo sumažinto tūrio bažnyčios projektas, manyta, kad autentiškos bažnyčios atstatymą parapija nebus pajėgi finansuoti.

Tikėtasi išlaikyti buvusį pastato siluetą. 2011 m. išduotas leidimas naujos bažnyčios statybai be bokšto. Vėliau jis pakoreguotas – prie sumažintos bažnyčios ketinta statyti autentišką bokštą.

Tokiam tikslui pinigus rinkti nuo 2005 m. ėmėsi Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija. Tikintieji turėjo viltį, kad bažnyčia bus greitai atstatyta, ir noriai šiam kilniam tikslui aukojo pinigus. Iki 2009 m. parapijiečiai paaukojo 51 659 litus.

Užgriuvusi ekonominė krizė kirto ir per aukotojų kišenes. 2009 m. parapijiečiai dar paaukojo 5 406 litus, o jau kitais ir vėlesniais metais sąskaita kasmet pasipildydavo vos keliais tūkstančiais ar šimtais litų.

Norėjo pamatyti rezultatą

2008 m. neabejingi klaipėdiečiai subūrė Šv. Jono bažnyčios atstatymo iniciatyvinę grupę, kuri vadovu išsirinko Jurgį Aušrą. Pagrindinis jos siekis – atstatyti bažnyčią, kaip miesto istorinį simbolį, suteikiant jai Šv. Jono Atminimo bažnyčios vardą, ir taip įprasminti Klaipėdos krašte gyvenusių ir ne savo valia jį palikusių žmonių atminimą.

Šios grupės siekis buvo atkurti autentišką bažnyčią.

Tada SEB banke atidaryta sąskaita, jos numeris paskelbtas aukotojams.

Po penkerių metų įsteigtas Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondas. Jis taip pat ėmė rinkti aukas.

Laikas ėjo, aukotojai norėjo pamatyti ką nors apčiuopiamo, bet viskas, ką galima parodyti, tebuvo krūvos dokumentų, jų jau susidarė keturios dėžės.

Aukotojų Lietuvoje ir Vokietijoje entuziazmas ėmė slūgti dar ir todėl, kad visi suaukoti pinigai buvo panaudoti darbams, kurie nebuvo realizuoti.

Mat 2015 m. po labai aršių diskusijų savivaldybė nusprendė nebenaudoti E. N. Bučiūtės projekto, o atkurti bažnyčią tokią, kokia ji yra buvusi.

„Buvęs projektas buvo uždarytas, mes su kunigu apraudojome paaukotus ir be reikalo išleistus 83 725 eurus. Tik 2022-aisiais parapijiečių paaukotais pinigais baigėme mokėti skolas mirusios architektės paveldėtojams. Tikiuosi, kad projektuotojai pasakys, ar bent požeminių komunikacijų brėžinius dar galėsime panaudoti“, – neslėpė nusivylimo Lilija Petraitienė.

Kai 2020 m. ji perėmė vadovavimą Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymo labdaros ir paramos fondui, sąskaitą rado tuščią ir net pluoštą skolų, nors nuo 2015 iki 2022 m. parapijiečiai paaukojo 10 250 eurų.

Mieste sklandė gandai, skeptiškos mintys atsklisdavo ir iš Vokietijoje gyvenančių memelenderių.

Bažnyčios viduje ir aplinkui ją turėtų būti nemažai palaidojimų.

Ištyrė tik trečdalį ploto

2020 m. prasidėjo archeologiniai tyrimai. Už juos tais metais parapija sumokėjo 10 650 eurų. Vėliau tęsiant kasinėjimus iš parapijos lėšų, tyrimams išleisti 36 976 eurai. L. Petraitienė patikslino, kad į šią sumą reikėtų įskaičiuoti ir savivaldybės indėlį.

Dar apie 9 tūkst. eurų kainavo geologiniai tyrimai, jie apmokėti fondo lėšomis.

„Išleidome visą, ką turėjome, neliko nieko, dar ir iš bažnyčios veiklos pinigų teko paimti“, – neslėpė fondo vadovė.

Klaipėdos universiteto mokslininkė, archeologė Raimonda Nabažaitė pasakojo, kad šiuo metu archeologiniai tyrimai atlikti tik bokšto statybai paruoštame sklype, o tai tėra tik apie 30 proc. viso sklypo.

Viliamasi, kad atstatytas bokštas taps ženklu, kad miestas ir bendruomenė yra pajėgi atstatyti visą bažnyčią, tokią, kokia ji buvo. Tikimasi, kad bokštas patrauks daugiau norinčiųjų prisidėti ir atmesti skeptiškas mintis.

R. Nabažaitė atviravo žinanti, kad bendrovės „Senamiesčio projektai“ specialistai netrukus ketina surengti viešą projekto pristatymą. Tikėtina, kad jo metu bus atsakyta į visus klaipėdiečiams kylančius klausimus.

„Bokšto statybos metu reikės vietos pasistatyti techniką, medžiagas, todėl tirti likusį buvusios bažnyčios plotą nebūtų logiška. Gerai, kad į priekį judama atskirais etapais. Tai gerai dar ir ta prasme, kad visada prieš imantis kito etapo, galima pergalvoti, gal galima padaryti kažką geriau, nei buvo suplanuota, – svarstė archeologė. – Dar tikimės atsakyti į klausimą, ar bažnyčios viduje buvo požemiai. Istoriškai tarsi yra nuorodų, bet kol kas arčiau bokšto požemio neaptikome. Jei jis yra, tikėtina, aptiksime arčiau altoriaus. Bažnyčios viduje ir aplinkui ją turėtų būti nemažai palaidojimų. Todėl turtingiausia moksliniu požiūriu bažnyčios dalis palikta ateičiai.“

Raimonda Nabažaitė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Stebina dosnumu ir kuklumu

Nepaisant nusivylimo, kad bažnyčia iškils, daugybė žmonių tvirtai tiki šiuo projektu.

Berlyne veikianti memelenderių grupė nuolat perveda pinigų į 2013 m. SEB banke atidarytą fondo sąskaitą. Senoliai, turintys sentimentų Klaipėdai ir šiam kraštui, perveda ir po kelias dešimtis eurų.

Kai kurie Klaipėdos tikintieji aukoja bažnyčios atstatymui grynaisiais. Šie pinigai pajamuojami kasoje ir padedami į tam skirtą sąskaitą.

L. Petraitienė pasakojo apie nuoširdžius aukotojus, kurie iki šiol, nesiekdami garbės ar padėkų, pildo fondo piniginę. Ji minėjo Algirdą, kuris dažną mėnesį perveda po 100 eurų. Per metus vien jis paaukoja iki 800 eurų.

Prieš ketverius metus garbaus amžiaus vieniša klaipėdietė Birutė pasikvietė evangelikų liuteronų kunigą ir prašė priimti 7 tūkst. eurų parapijos reikmėms ir 8 tūkst. eurų – bažnyčios atstatymui.

Pasak ataskaitos, pernai gruodį į fondo sąskaitą įplaukė 1 870 eurų, išleista 24 018 eurų, šių metų pradžioje sąskaitoje liko 11 605 eurai.

Vadina gyvenimo darbu

L. Petraitienė ne kartą girdėjo senus žmonės sakant: „Ką jūs čia rausiate ir pinigus į žemę metate?“.

Jiems sunku išaiškinti, kad be archeologinių tyrimų tokioje vietoje jokios statybos negalimos.

„Kai kitais metais prasidės bokšto statyba, prašysiu savivaldybės pagalbos sukurti savotišką darbo grupę. Su šiais žmonėms bandytume lankytis įmonėse, verslininkų organizacijose, rengti padėkos vakarus. Jų metu viešintume jau nuveiktus darbus ir pasakotume apie planus“, – kabėjo L. Petraitienė.

Paklausta apie atlygį už darbą fonde, ji tikino dirbanti be algos. Atlygio neima ir pernai įsteigtos viešosios įstaigos „Klaipėdos šv. Jono bažnyčios bokšto atkūrimas“ vadovas Dainius Rudys.

Kiekvieną mėnesį jie abu susideda po kelias dešimtis eurų ir sumoka už būtinų teikti ataskaitų parengimą.

„Vaikus jau užauginau, algą gaunu už tiesioginį darbą, butą turiu, to, ką uždirbu, man užtenka, nesu godi pinigams. Kiek turėsiu jėgų, stengsiuosi, kad bažnyčia būtų atstatyta, tai – prasmingiausias mano gyvenimo darbas. Kai nebegalėsiu, perduosiu šį darbą išmintingam ir doram žmogui. Jau nuėjome sunkų, mažiausiai matomą kelią, tikiu, kad toliau bus lengviau“, – kalbėjo L. Petraitienė.

Optimistiškai vertinant, galima tikėtis, kad pačios bažnyčios sienos pradės kilti ne anksčiau nei 2028 m. Jei viskas pasiseks, klaipėdiečiai turės paminklą ne tik sunaikintam miestui, bet ir sau patiems, įveikusiems daug kliūčių ir neatsisakiusiems kilnios idėjos.

Prieš kelerius metus šios bažnyčios atstatymas Seimo buvo pripažintas nacionalinės svarbos reikalu, taip buvo atvertas kelias šventovei atkurti.

Tačiau rengiantis Šv. Jono bažnyčios projektavimo darbams, paaiškėjo, kad pastatui reikėtų kiek daugiau teritorijos, o ir bokštas su kryžiumi turėtų būti bent dešimčia metrų aukštesnis.

Dėl šių niuansų teks koreguoti detalųjį planą.

Būtent nacionalinės svarbos statusas tapo kliūtimi detaliojo plano korektūrai.

Todėl miesto vadovai kreipėsi į Seimą, kad šis statusas būtų panaikintas. Tai jau ir padaryta.

„Mes neturėjome kitos išeities, nes kol bažnyčia turėjo šį statusą, detaliojo plano korekcija buvo negalima. Todėl tas nemalonus sprendimas buvo mirtinai reikalingas. Be to, statusas jau atliko savo vaidmenį – Lietuva išgirdo apie Šv. Jono bažnyčią, apie šio krašto išskirtinumą. Išgirdo ir klaipėdiečiai, jie sužinojo, kad tai buvo miesto katedra, istorinis objektas. Taigi nacionalinės svarbos statusas atliko tą gerąją viešinimo funkciją, bet gyvenimo realijos diktuoja savo sąlygas“, – paaiškino Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono atminimo bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorė Lilija Petraitienė.

Teigiama, kad šiuo metu tas statusas bažnyčiai nėra būtinas, tačiau ateityje miestas veikiausiai kreipsis į Vyriausybę ir prašys nacionalinės svarbos statuso bažnyčiai suteikimo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.

Mes neturėjome kitos išeities.

„Mąstant pragmatiškai, bažnyčios projektui reikėtų ne Seimo, o Vyriausybės globos, kreipiantis finansinės pagalbos iš struktūrinių fondų“, – dėstė L. Petraitienė.

Šv. Jono bažnyčios projektavimas vyks keturiais etapais: pradžioje bus projektuojamas bokštas, paskui – pati bažnyčia, tada – jos interjeras ir galiausiai – aplinka.

Bažnyčią atkurti bus siekiama pagal senus autentiškus šios šventyklos autoriaus Friedricho Augusto Stülerio brėžinius. Tokią, kokia šventykla buvo iki sunaikinimo.

Bažnyčios bokšto projektavimas turėtų kainuoti apie 200 tūkst. eurų, jo atstatymas atsieitų apie 3 mln., o likusi bažnyčios dalis – apie 15 mln. eurų.

Su komjaunimu – ne pakeliui

40 metų savo tarnystės sukaktį minintis kunigas R. Moras pasakojo, kad kai priėmė sprendimą tarnauti Dievui ir žmonėms, jo mama nebuvo itin sužavėta sūnaus sprendimu sukti dvasininko keliu.

„Ir tai suprantama, juk buvo gilus sovietmetis, mama dėl savo sūnaus visada jaudinasi. Ji man kalbėjo, kad prapulsiu su tokia profesija. Bet aš jaučiau tą pašaukimą, nors ankstyvoje jaunystėje, prieš tarnybą sovietų armijoje, tam tikrai nesiruošiau ir negalvojau apie kunigystę, turėjau specialybę, galvojau, kad taip ir dirbsiu, ir viskas bus gerai“, – kalbėjo R. Moras.

Būtent sovietų kariuomenėje ištartas žodis netrukus tapo kūnu.

R. Moras nebuvo komjaunuolis, o tai labai stebino jo vadus, jie net spaudė šauktinį stoti į šią sovietinę organizaciją.

„Manęs paklausė, kodėl nesu komjaunuolis, atsakiau, kad mano tėvas yra kunigas, ir aš, grįžęs į Lietuvą, stosiu į seminariją ir tapsiu kunigu. Pradžioje tai buvo tarsi legenda, o paskui išėjo taip, kad, ištaręs žodį, turėjau jį tesėti“, – šypsojosi dvasininkas.

Ištaręs žodį, turėjau jį tesėti.

Kapinių dieną – pamokslas

Grįžus į Lietuvą, ta kryptimi įvykiai pasisuko gana greitai.

Kadangi sovietmečiu liuteronų evangelikų tikėjimas buvo siejamas su vokiečiais, taigi – su „priešais“, jų bažnyčios buvo uždarytos, paverstos sandėliais, saugyklomis ar kitos paskirties pastatais, tačiau tikinčiųjų buvo, tik jie neturėjo kur melstis.

Išeitį žmonės, likę be maldos namų, rado labai greitai. Jie bendrai maldai rinkdavosi kapinėse – vienintelėje sovietų neuždraustoje šventoje vietoje, taip atsirado Kapinių šventės.

Per vieną tokią šventę kunigas pakvietė jaunąjį R. Morą pasakyti pamokslą žmonėms. Liuteronai taiko tokią praktiką – pamokslus sako ne tik kunigai, bet paprasti žmonės – Dievo žodžio sakytojai.

„Buvau tik grįžęs iš sovietų kariuomenės, niekada nekalbėjęs viešai, suabejojau, ar galėsiu, bet sutikau. Po to pirmojo savo pamokslo pajutau, kad man tai patinka. Ir kitą kartą jau manęs nereikėjo klausti, ar galėsiu kalbėti, pats klausdavau, ar aš galėsiu pasidalyti žodžiu? Paskui mane išgirdo vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas Vyresnysis. Jis man ir pasakė, kad važiuočiau į Rygą, į seminariją, nes bažnyčiai reikia jaunų žmonių, juk tuo metu Lietuvoje buvo tik devyni liuteronų kunigai“, – prisiminė R. Moras.

Misija: kunigas R. Moras kartu su tėvu bei kunigu E. Roga atliko ir svarbią švietėjišką veiklą sovietmečiu. 1980 m. slapta sukvietė jaunimą į pirmąsias stovyklas Kintuose ir Būtingėje, kur kalbėta apie Dievą, tikėjimą ir Mažąją Lietuvą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pati mažiausia parapija

Kai R. Moras baigė seminariją, Lietuvoje nebuvo nė dešimties kunigų ir nė vienos liuteroniškos bažnyčios.

„Ko aš tikėjausi? Nieko. Gavau tuo metu turbūt vieną mažiausių parapijų – Švėkšnoje. Gerai pamenu vyskupo žodžius: jei esą ir nebus tikinčiųjų, aš, kaip šv. Pranciškus, turėsiu paukšteliams pamokslus sakyti. Tada taip pajuokavome, bet parapijiečių buvo, nors ir nedaug, dar ir šiandien ten vyksta pamaldos“, – pasidžiaugė kunigas.

Nuo to laiko daug parapijiečių mirė, dalis jų išvyko gyventi į Vokietiją.

Lygiai prieš 30 metų mirė ir R. Moro tėvas. Tuomet sūnus ir perėmė tėvo parapiją Klaipėdoje.

Dabar vienas rūpesčių – atstatyti Šv. Jono bažnyčią. Tai, anot R. Moro, yra didis klausimas.

„Žinoma, norėtųsi, kad ji būtų atstatyta, tik galvoju, ar tai pamatysiu, ar suspėsime, nes nemanau, kad taip greitai viskas vyks. Vis dėlto dabar toks sunkus metas, visi lėšas žmonės aukoja Ukrainai. Ir dabar mažai kas aukoja bažnyčiai. Kol kas tų pinigų statybai mes neturime ir nežinia, kada turėsime. Tik, aišku, norėtųsi tos sakralios erdvės, nors šiandien, kur melstis, mes turime“, – kalbėjo R. Moras.

Dalijosi su stačiatikiais

Visą sovietmetį Klaipėdos liuteronai neturėjo savo bažnyčios, kurį laiką Dievo namais Liepų gatvėje jie dalijosi su stačiatikiais.

Pokariu sovietmečio liuteronams Klaipėdoje nebuvo atiduoti jokie maldos namai.

Tai buvo gana sudėtingas laikotarpis visoms konfesijoms.

„Kiekviena konfesija siekė išlikti, išgyventi, buvo skirtingi keliai. Buvo ir bendradarbiavimo momentų. Į Radviliškio Nemunėlį ištrėmus kunigą Vincentą Sladkevičių, vietiniai evangelikų reformatų kunigai neretai tarpininkavo dėl kontaktų ir susitikimų. Ir tokių pavyzdžių buvo ne vienas. Viskas priklausė nuo konkrečių aplinkybių“, – pasakojo bažnyčios istorikas Arūnas Baublys.

Viltis miršta paskutinė, tą viltį reikia turėti, kad bažnyčia kada nors bus atstatyta.

Svajonė – sava bažnyčia

Kunigas R. Moras pripažįsta, kad šiuo metu uostamiestyje liuteronams labai trūksta sakralios erdvės.

„Net ir kalbant apie bažnytinę santuoką. Dabar jaunuoliai nori gražios aplinkos tuoktuvėms, didelių bokštų, gražių nuotraukų, Klaipėdoje tokios vietos dar nėra. Ir bažnytinių liuteronų santuokų Klaipėdoje beveik nepasitaiko, anksčiau per metus būdavo po keliolika, šiemet čia pas mus kol kas nebuvo nė vienos“, – apgailestavo kunigas.

R. Moras pabrėžė, kad bažnyčios pastatas turi didelę trauką.

Dabar Klaipėdoje planuojama Šv. Jono bažnyčia bus didelė, nors parapija gerokai sumenkusi.

Prieškariu miestas buvo grynai liuteroniškas, liuteronų buvo per 17 tūkst., dabar beliko apie tūkstantis su tais, kurie nėra aktyviai praktikuojantys.

„Manome, kad naujai pastatytoji bažnyčia galėtų tarnauti ir miestui. Čia galima būtų rengti koncertus, tai galėtų būti įvairių kultūrinių susiėjimų vietą. Tik ar aš joje laikysiu pamaldas, šiandien negalėčiau atsakyti. Viltis miršta paskutinė, tą viltį reikia turėti, kad bažnyčia kada nors bus atstatyta“, – kalbėjo R. Moras.

Vizitinė kortelė

Kunigas R. Moras gimė Karklininkuose (dab. Karklė, Klaipėdos rajone) 1958 m. liepos 4 d. Kurto Moro (Dievo žodžio sakytojo ir kunigo diakono) ir Lidijos Kuodytės-Morienės šeimoje.

Dievo tarnystei jį pastūmėjo kunigas Ernstas Roga ir vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis.

Dėl pokariu susiklosčiusios situacijos nuo 1955 m. Klaipėdos liuteronai meldėsi buvusioje senųjų kapinių koplyčioje (Visų Rusijos Šventųjų cerkvėje).

Ten 1981 m. kun. R. Moras įvestas ir palaimintas diakono, o 1982 m. – kunigo diakono tarnystei Švėkšnos parapijoje.

1983 m. aptarnavo dar ir Šilutės, Lauksargių parapijas. 1983–1993 m. tarnavo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje Biržų krašto parapijos kunigu, atliko konsistorijos pirmininko pareigas.

Vienu metu aptarnavo net devynias parapijas: Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio, Salamiesčio, Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Kėdainių.

Mirus tėvui kunigui diakonui K. Morui 1993 m. grįžo į Klaipėdą, atkūrė Kretingalės evangelikų liuteronų parapiją.

Sugrįžęs iš Biržų tarnavo Klaipėdoje, Būtingėje, Kretingalėje, Vanaguose, neilgai Šiauliuose, vėliau Švėkšnoje, Katyčiuose ir Natkiškiuose.

Kunigas R. Moras kartu su tėvu bei kunigu E. Roga atliko ir svarbią švietėjišką veiklą sovietmečiu. 1980 m. slapta sukvietė jaunimą į pirmąsias stovyklas Kintuose ir Būtingėje, kuriose kalbėta apie Dievą, tikėjimą, Mažąją Lietuvą.

1997 m. apdovanotas sidabriniu tarnybiniu kryžiumi.

Šiuo metu R. Moras tarnauja Klaipėdoje, bažnyčioje, kuri jo tėvo dėka įsteigta 1990 m. Šv. Jono bažnyčios buvusioje klebonijoje.

Iškilo trukdžių

„Esame gerokai pajudėję į priekį, bet problemos slypi detalėse. Praeitą mėnesį buvo atvykę projektuotojai, atvyko ir savivaldybės darbuotojų komanda, dirbanti su šiuo projektu, nes „išlindo“ detaliojo plano korekcijų klausimai, kurie, anot projektuotojų, gali stabdyti tolesnius bažnyčios bokšto atstatymo veiksmus“, – kalbėjo Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono atminimo bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorė Lilija Petraitienė.

Išryškėjo keli nauji niuansai. Pirmiausia, teritorija bažnyčiai reikalinga kiek platesnė (užimtų dalį Turgaus gatvės šaligatvio), nei numatyta detaliajame plane.

Antra, kinta bokšto aukštingumas – su kryžiumi jis turėtų būti 80 m (planuotas aukštis – 70 m).

Konservavo pamatus

Senosios bažnyčios pamatai šiuo metu užkasti, nes jų esą negalima palikti atvirų, kad nesuirtų.

Klaipėdos liuteronų evangelikų parapija tam išleido beveik 15 tūkst. eurų.

„Vežėme, užpylėme pamatus smėliu, o viršutinę dalį – žemėmis. Kol bus rengiamas projektas, tai truks maždaug pusantrų metų, negalėjome jų taip palikti. Kitų metų rudenį, jei viskas bus sėkmingai, turėtume baigti projektavimą ir galėtume pradėti statybas“, – patikslino L. Petraitienė.

Kitų metų rudenį, jei viskas bus sėkmingai, turėtume baigti projektavimą ir galėtume pradėti statybas.

Jau yra atlikti geologiniai tyrimai, nustatytas pamatų vertingumas, patikrintas grunto tvirtumas, kiek galima kasti gilyn.

Artimiausiu metu laukiama atvykstant kultūros ministro.

Bažnyčios atstatymo iniciatyvinė darbo grupė bandys su juo susitikti, kad padėtų išspręsti iškilusius formalumus.

Darbo grupė labai norėtų suspėti atlikti darbus pagal grafiką, mąstydami ir apie neišvengiamą infliaciją.

Tiesa, pagal sutartį su projektuotojais, iki rudens kainų peržiūrėti negalima.

Reikės didelės sumos

Šv. Jono bažnyčios projektavimas vyks keturiais etapais: pradžioje bus projektuojamas bažnyčios bokštas, paskui – pati bažnyčia, tada – jos interjeras ir galiausiai – aplinka.

Bažnyčią atkurti bus siekiama pagal senus autentiškus šios šventyklos autoriaus Friedricho Augusto Stülerio brėžinius, tokią, kokia šventykla buvo iki sunaikinimo.

Prieš kelerius metus bažnyčia Vyriausybės buvo pripažinta nacionalinės svarbos objektu, taip buvo atvertas kelias šventovei atstatyti.

Bažnyčios bokšto projektavimas turėtų kainuoti apie 200 tūkst. eurų, jo atstatymas atsieitų apie 3 mln., o likusi bažnyčios dalis – apie 15 mln. eurų.

Pinigų tam bus ieškoma ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

Svarbi miesto dominantė

Senoji Šv. Jono bažnyčia netoli Dangės buvo statyta dešimtmetį ir užbaigta 1706 m.

Tuomečio pastato bokštas siekė 39 m. 1854 m. Klaipėdą nusiaubus gaisrui, nukentėjo ir bažnyčia.

Prabėgus porai metų, miestiečių pastangomis ji buvo atstatyta, bažnyčios bokštas paaukštintas iki 75 m.

Per Antrąjį pasaulinį karą stipriai apgriauta bažnyčia netrukus visai subyrėjo.

Ilgus metus jos vietą žymėjo gyvatvorė.

2012 m., švenčiant 760-ąjį uostamiesčio gimtadienį, buvusios Šv. Jono bažnyčios vietoje pašventintas kertinis akmuo.

Savivaldybės užsakymu 2015 m. parengta bažnyčios su bokštu atkūrimo galimybių studija.

„Šiuo sprendimo projektu prašome sutikimo priimti dovanojimą“, – šią savaitę savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto komiteto posėdyje sakė Turto valdymo skyriaus vedėjas Edvardas Simokaitis.

Anot jo, savivaldybei dovanų siūloma priimti du trečdalius viešosios įstaigos dalių, o, tapusi dalininke, ji galės perduoti finansinį įnašą bažnyčios bokšto atstatymui – 170 tūkst. eurų. Šios lėšos leis pradėti projektavimo darbus.

Dėl tokios viešosios įstaigos steigimo ir visų susijusių sąlygų praėjusiais metais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Klaipėdos miesto  savivaldybės ir Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos. Šiai sutarčiai yra pritarusi miesto taryba.

Anot savivaldybės administracijos direktoriaus vyriausiojo patarėjo Ričardo Zulco, minima viešoji įstaiga, įkurta evangelikų liuteronų parapijos, ir vykdys su bokšto atstatymu susijusius darbus.

E. Simokaitis priminė, jog bažnyčios atstatymas yra pripažintas valstybei svarbiu projektu. Savivaldybėje buvo rengta galimybių studija dėl bažnyčios atkūrimo ir jos įveiklinimo, miesto lėšomis vykdomi archeologiniai tyrinėjimai.

Anot E. Simokaičio, šis objektas svarbus miestui tiek kultūrine, tiek socialine prasme. Pritaikius bokštą numatytoms veikloms jis generuotų papildomas pajamas.

„Parapija suinteresuota, kad bokštas atsirastų, įgytų funkcijas – apžvalgos aikštę, ekspoziciją bokšte, atsirastų automatizuotas informacijos centras bokšto apačioje. Archeologiniai tyrimai visi yra atlikti, būtų galima pradėti projektuoti“, – sakė R. Zulcas.

Anot tarybos narės Juditos Simonavičiūtės, bokštas duotų labai didelę pridėtinę vertę senamiesčiui.

„Manau, kad mūsų senamiesčiui patys užduodame klausimą, kodėl jis toks yra? Manau, kad jis neturi tam tikrų dedamųjų dalių, viena jų – bažnyčia. Mes neturime senamiestyje bažnyčios, kuri yra vienas pagrindinių veikėjų. Matome, kad senamiesčiai turi ir turgus, ir bažnyčias, ir visuomeninės paskirties objektus, deja, mūsų senamiestis to dalyko neturi“, – teigė politikė.

75 metrų aukščio bokšto atstatymas turėtų kainuoti apie 3 mln. eurų, visos bažnyčios – apie 16 mln. eurų.

Po XIX amžiuje vykusių niokojančių gaisrų naujai atstatyta evangelikų liuteronų bažnyčia Klaipėdoje veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Per jį bažnyčia smarkiai nukentėjo ir 1946–1947 metais buvo visiškai nugriauta.

Anot archeologės Raimondos Nabažaitės, antkapinė plokštė rasta su lotyniškais įrašais, pavarde Redern, žodžiais „Gubern“, „Cap“ ir siejama su konkrečia istorine asmenybe, kuri valdė, gyveno ir Klaipėdoje buvo palaidota.

„Tai leido mums kartu su istorikais identifikuoti, kad tai buvo Klaipėdos tvirtovės gubernatorius ir tai komendanto epitafinė plokštė. Apie šitą asmenybę teks kur kas giliau pasigilinti, tačiau žiūrint į Prūsijos sistemą, gubernatorius šiame krašte buvo antras po Prūsijos kunigaikščio, karinės sistemos valdymo prasme buvo pulkininkas“, – sakė R. Nabažaitė.

„Tokį radinį mums aptikti yra didžiulis, didžiulis lobis“, – kalbėjo ji.

Galėjo būti perlaidotas

Pasak jos, pokario metais ši bažnyčia buvo „nurengta iki pamatų“, todėl net ir toks mažas fragmentas šiame kontekste yra labai vertingas.

Jos žiniomis, šis Klaipėdos pilies gubernatorius vadovauti Klaipėdai buvo paskirtas 1636 metais, o 1659 mirė. Istorinis asmuo anksčiau galėjo būti palaidotas kitoje pusėje gatvės stovėjusioje ankstesnėje Jono bažnyčios vietoje.

„Anksčiau archeologai vykdydami ten tyrimus pastebėjo, kad kai kurie kapai yra iškelti, kripta buvo tuščia. Matomai, svarbiausi asmenys galimai galėjo būti čia perlaidoti“, – teigė archeologė. 

Tokį radinį mums aptikti yra didžiulis, didžiulis lobis.

Pernai šioje tyrinėjimų vietoje aptiko 61 kapą, tačiau, anot R. Nabažaitės, sunku pasakyti, ar tarp jų galėjo būti palaidotas šis komendantas. Pernai aptikti palaikai yra saugomi Vilniaus universitete. Šiemet per tyrinėjimus kapų nebuvo rasta.

„Ta informacija mums rodo, kad šitoje dalyje galimai galėjo būti įėjimas į bažnyčią ir dėl to tų kapų neturime. Viena vertus, atrodo, norėjosi papildyti žinių saugyklą apie klaipėdiečius, kurie kūrė, gyveno, bet kita vertus tai yra mokslui svarbi informacija“, – sakė mokslininkė.

Atidengė kelių metrų sluoksnį

Šv. Jono bažnyčios archeologiniai tyrimai vykdomi jau trečią sezoną ir netrukus bus baigti. Užbaigiamas tyrinėti likęs plotas, reikalingas galutiniam bažnyčios bokšto pamatų atidengimui.

„Jei praėję du sezonai apimties prasme kur kas didesni, ištirta virš 600 kv. metrų, tai šiais metais ištirta virš 130 kv. metrų. Šie tyrimai yra reikšmingi, nes mes iš tų tyrimų sužinome ne tik apie bažnyčios istoriją, bet ir iki bažnyčios statybos. Kaip Klaipėdos vietovė buvo įsisavinta nuo 1520 metų ir gal dar anksčiau“, – sakė R. Nabažaitė.

Tyrinėjimų metu, anot jos, buvo atidengtas 4-5 metrų storio kultūrinis sluoksnis, leidęs įsivaizduoti, kaip anuomet klaipėdiečiai gyveno.

Per trejus metus tyrinėtojai aptiko tūkstančius daugiausiai smulkių radinių – monetų, šukių, indų liekanų, gyvūnų kaulų ir kt.

Šiemet buvo atidengta likusi bažnyčios bokšto Vakarinės dalies pamatų dalis. Pasak R. Nabažaitės, jie leido pamatyti, kad anuomet inžinieriai statydami bažnyčią panaudojo ankstesnius bažnyčios pamatus, kurie juosė bokštą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Aptiko šulinį

Mokslininkės teigimu, tyrimai uždavė ir tam tikrų mįslių. Paaiškėjo, kad po 1678 metų gaisro statant Šv. Jono bažnyčią ne visa teritorija buvo skirta bažnyčios statybai.

„Yra mūrinių pastatų liekanų likę, kurios glaudžiasi prie bažnyčios bokšto ir kelia tokių mįslių, ar kartais negalėjo būti, kad paraleliai, kai išsikėlė iš šito sklypo kai kurie nesudegusių pastatų gyventojai, galėjo stovėti gyvenamasis namas arba visuomeninis pastatas kartu su bažnyčia“, – sakė R. Nabažaitė.

Anot jos, po 1540 metų gaisro čia buvo pastatyti du momentalūs pastatai, sudegę per 1678 metų gaisrą. Jie buvo įrengti „ant rimtų pamatų, su mediniais poliais, rostverku, turėjo ūkinį pastatą ir šulinį“.

Pasak  mokslininkės, neaišku ar minimas šulinys buvo skirtas geriamam vandeniui, ar ūkinėms reikmėms. Į šulinį, jį užpilant moliu, pateko du kibirai nutrūkusiomis rankenomis ir vienas vyriškas batas.

Lentinį šulinį sudaro septyni vainikai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pareiškė norą jį konservuoti, restauruoti ir vėliau eksponuoti.

Pirmadienį planuojama uždengti pamatus su skiriamąja plėvele, kad statybų metu būtų aišku, kur yra likusios senosios struktūros. Iki pamatų lygio bus užpiltas smėlis.

Planuose – atstatyti bokštą

Anot R. Nabažaitės, iki šiol ištyrinėta apie 30 proc. bažnyčios teritorijos, tačiau pasirinkta reikšmingiausia vieta, kurioje numatoma atstatyti bažnyčios bokštą.

Gaisrus patyrusi bažnyčia galutinai buvo nugriauta po Antrojo pasaulinio karo. Siekis atkurti Šv. Jono bažnyčią yra deklaruotas miesto ilgalaikiame plėtros plane, projektui taip pat yra suteiktas valstybei svarbaus projekto statusas.

Seimas 2020 metų sausį pripažino šį projektą svarbiu valstybei ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti ir prisidėti prie sklandesnio jo įgyvendinimo.

Klaipėdos miesto savivaldybės užsakymu yra parengta galimybių studija su investiciniu projektu, projektiniai pasiūlymai su įveiklinimo koncepcija, parengta archeologinių tyrimų programa, atlikti istoriniai bei bažnyčios priestato žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Galimybių studijoje yra numatoma atstatyti originalaus dydžio bažnyčią bei originalaus dydžio bažnyčios bokštą, atkuriant autentišką istorinį interjerą, išlaikant istorinę šių pastatų formą ir kt. Pagal preliminarius skaičiavimus visos bažnyčios atkūrimo vertė gali siekti apie 16 mln. eurų.

Preliminari 75 metrų aukščio bokšto projekto įgyvendinimo vertė – apie 3 mln. eurų.

Jungtinės veiklos sutartyje numatytas kelias, kaip toliau įgyvendinti Šv. Jono bažnyčios atstatymą. Liuteronų parapijai įkūrus viešąją įstaigą savivaldybė su ja ketina sudaryti atskirą sutartį dėl lėšų projektavimui, o vėliau ir bokšto atkūrimui.

Kaip sakė sutartį pristatęs Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis patarėjas Ričardas Zulcas, bokštas miestui turi didelę visuomeninę reikšmę.

„Keturios funkcijos užprogramuotos – palaikų perlaidojimas kriptoje, antras – ekspozicijos bokšte sukūrimas, apžvalgos aikštelė ir ketvirtas – minimalus informacinis centras, jo įkūrimas“, – sakė R. Zulcas.

Projektą ketinama skaidyti į etapus – bokšto atstatymas, bažnyčios atstatymas, interjero atkūrimas ir galiausiai aplinkos sutvarkymas.

„Pradedam projektą nuo bokšto, tačiau galimybė yra jį tęsti, kiek savivaldybė nuspręs įnešti tiek projektavimui, tiek statymui“, – teigė patarėjas.

Anot jo, vienas pavyzdžių, kai pirmiausia buvo atkurtas bokštas – Garnizono bažnyčia Potsdame.

R. Zulcas priminė, jog tai jau ne pirma sutartis su liuteronų parapija. Savivaldybė ir parapija 2013 metais sudarė pirmąją bendradarbiavimo sutartį dėl siekio atkurti Šv. Jono bažnyčios bokštą ir XVI–XVIII a. miestiečių palaikų perlaidojimo. Šiuo metu palaikai saugojami įvairiose vietose Klaipėdoje ir Vilniuje.

Jau keletą metų savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas bažnyčios atstatymo vietoje finansuoja archeologinius tyrimus.

„Vertingoji šios bažnyčios dalis yra pamatai, pamatų dalis atkasta ir eksponuojama. Atitinkamai toje vietoje pagal perimetrą bus atstatomas bokštas ant šių pamatų. Konstruktyviniai sprendimai jau priešprojektiniuose siūlymuose pateikti“, – teigė R. Zulcas.

Tarybos narė Judita Simonavičiūtė teigė prie šio projekto prisidėjusi nuo jo ištakų. Anot jos, atstačius bokštą bažnyčia gali būti ir neatstatyta.

„Iš tikrųjų, bokštas atskirai statomas, o bažnyčia yra prie bokšto. Bokštas gali būti atstatytas, bažnyčia neatstatyta. Esminis dalykas, kad šis sklypas perduotas evangelikų liuteronų bendruomenei ir ji yra pagrindinis veikėjas šios bažnyčios atstatyme. Taigi, mano galva, kad savivaldybė eina link to, kad bokšto atstatymą prisiima organizacine prasme ant savęs, tai didelė paskata bendruomenei, kuri labai maža“, – sakė politikė.

Preliminari 75 metrų aukščio bokšto projekto įgyvendinimo vertė siekia apie 3 mln. eurų.

Pernai miesto savivaldybė dėl bažnyčios atstatymo finansavimo kreipėsi į Vyriausybę, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.

Pristato miesto komitetams

Savivaldybės administracijos vyriausiasis patarėjas Ričardas Zulcas iki liepos pabaigoje vyksiančio Klaipėdos miesto tarybos posėdžio jau kelintą savaitę savivaldybės komitetams pristato miesto ir Evangelikų liuteronų parapijos sutarties klausimą dėl Šv. Jono bažnyčios atstatymo.

Šis siekis esą yra deklaruotas miesto ilgalaikiame plėtros plane, o projektui yra suteiktas valstybei svarbaus projekto statusas.

"Po ilgų diskusijų tiek savivaldybėje, tiek liuteronų evangelikų bendruomenėje yra siūlomas šio projekto įgyvendinimo kelias. O būtent, kad Evangelikų liuteronų parapija įsteigtų viešąją įstaigą, Klaipėdos savivaldybė taptų šios viešosios įstaigos dalininke ir padėtų savo finansiniais įnašais tiek suprojektuoti, tiek atstatyti Jono bažnyčios bokštą. To bokšto funkcijos būtų visuomeninės, ten būtų apžvalgos aikštelė, ekspozicija bokšto viduje ir informacinis centras turistams", – Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nariams kalbėjo R.Zulcas.

Projektavimui skyrė pinigų

Sutartis esą numatytų pagrindinius principus ir veiksmus, ką toliau Evangelikų liuteronų parapija kartu su savivaldybe turėtų atlikti, kad projektas būtų įgyvendintas.

Anot R.Zulco, jau šių metų miesto biudžete yra numatytos lėšos bažnyčios projektavimui – 70 tūkst. eurų, bet miestas esą kol kas neturi teisinio pagrindo perduoti tų pinigų bendruomenei.

Pasirašius sutartį, miestas taptų šio projekto partneriu.

Savivaldybė nusiteikusi finansuoti tik bokšto atstatymą, kuriame visos funkcijos bus visuomeninės, bažnyčios atstatymu rūpintųsi pati bendruomenė.

Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nariai šios sutarties pasirašymui pritarė bendru sutarimu.

Pirmiausia bus bokštas

R.Zulcas pabrėžė, kad glaudus religinės bendruomenės ir miesto bendradarbiavimas Šv. Jono bažnyčios atstatyme prasidėjo dar 2013 m. sausio pabaigoje, kai savivaldybės taryba pritarė tokiai miesto administracijos ir Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos bendradarbiavimo sutarčiai.

Savivaldybės užsakymu jau yra parengta galimybių studija su investiciniu projektu, parengti projektiniai pasiūlymai su įveiklinimo koncepcija, parengta archeologinių tyrimų programa, atlikti istoriniai bei bažnyčios priestato žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kurie finansuoti Klaipėdos miesto ir valstybės lėšomis.

Pagal preliminarius skaičiavimus, visos bažnyčios atkūrimo vertė – 16 mln. eurų.

Prieš metus buvo pasirašyta Evangelikų liuteronų parapijos ir bendrovės "Senamiesčio projektai" Šv. Jono bažnyčios projektavimo sutartis, kuri numatė galimybę projektą skaidyti į etapus ir pradėti projekto įgyvendinimą nuo Šv. Jono bažnyčios bokšto suprojektavimo, o vėliau ir statybos.

Preliminari bokšto projekto įgyvendinimo vertė – apie 3 mln. eurų.

Lilija Petraitienė. Vytauto Petriko nuotr.

Pinigų valstybė neduos?

Pernai Klaipėdos mero vardu buvo kreiptasi į LR Vyriausybę dėl Šv. Jono bažnyčios atstatymo finansavimo valstybės biudžeto lėšomis, tačiau iš ministerijų gautas neigiamas atsakymas.

Mes tada pajudėtume į priekį.

Būtent todėl ir prireikė jungtinės veiklos sutarties, kurioje numatoma pagrindinė nuostata, kad savivaldybė finansuos Šv. Jono bažnyčios bokšto projektavimo darbus ir pagal galimybes – dalį Bokšto statybos darbų.

Tikslus savivaldybės įnašo dydis bus nustatomas papildomu susitarimu pagal miesto strateginiuose planuose ir biudžete skirtus asignavimus.

Atstatys istorinį teisingumą

Bokšto statytojo, projektavimo ir statybos rangos darbų užsakovo teises ir pareigas įgyvendins Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapija.

Sumanymo įgyvendinimui bus sukurta projekto įgyvendinimo grupė ir projekto priežiūros komitetas.

Miesto užsakymu parengtoje galimybių studijoje, kuriai pritarė savivaldybės kolegija, yra numatoma atstatyti originalaus dydžio bažnyčią bei originalaus dydžio bažnyčios bokštą (75 m), atkuriant autentišką istorinį interjerą, išlaikant istorinę šių pastatų formą, atkuriant išorės medžiagiškumą, interjero sprendimus, vidines erdves pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.

Pirmuoju etapu įgyvendinamame Šv. Jono bažnyčios bokšto atstatymo projekte numatoma, kad jame galėtų atsirasti muziejinė erdvė su paroda apie bažnyčios istoriją, turizmo informacijos centras, apžvalgos aikštelė, kripta palaikų perlaidojimui.

Atstatymui ateis laikas

Šv. Jono bažnyčia vėl būtų nekropoliu ir istorinės-kultūrinės atminties saugykla.

Joje amžinojo poilsio vietą galėtų rasti palaikai iš senosios Šv. Jono bažnyčios ir kitų suardytų senųjų palaidojimo vietų.

Grakštaus silueto bažnyčia grąžintų senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį ir taptų svarbiu kultūros paveldo turizmo traukos centru.

Klaipėdos evangelikų liuteronų Šv. Jono atminimo bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorė Lilija Petraitienė įsitikinusi, kad ši sutartis išjudintų beveik metus užstrigusius bažnyčios bokšto atstatymo reikalus.

"Pasirašius sutartį, savivaldybė paremtų, mūsų bendruomenė prisidėtų, pagal galimybes, ir mes tada pajudėtume į priekį. O paskui jau ir bažnyčios atstatymui ateis laikas", – kalbėjo L.Petraitienė.

Kaip pirmadienį pranešė Klaipėdos miesto savivaldybė, tokį nutarimo pakeitimo projektą Seimui pateikė Kultūros ministerija.

Savivaldybės teigimu, jei Seimas pakeitimus patvirtintų, jai nebeliktų kliūčių tęsti bažnyčios atkūrimo vietos – žemės sklypo Turgaus g. 24 – detaliojo plano keitimo procesą bei atlikti kitus veiksmus, reikalingus projekto įgyvendinimui.

„Tikrai viltingai nuteikia žinia, kad buvo išgirstas Klaipėdos miesto siūlymas Šv. Jono bažnyčios projekto priežiūros bei derinimo gijas ir svertus perduoti Klaipėdos miesto savivaldybei, kuri neabejotinai turi itin tvirtą ir nuoseklų interesą, kad šis išskirtinės svarbos miestui objektas taptų kūnu kuo įmanoma greičiau, o visos tam būtinos procedūros vyktų kiek įmanoma sklandžiau“, – pranešime sakė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Seimas 2020 metų sausio 14 d. nutarimu Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo Klaipėdoje projektą yra pripažinęs valstybei svarbiu projektu. Tačiau šiuo Seimo nutarimu už projekto įgyvendinimą atsakinga institucija nebuvo paskirta, o tai trukdė detaliojo plano keitimo procedūroms, kurių nebaigus, būtų komplikuotas ir viso projekto įgyvendinimas.

Bažnyčią numatoma atkurti trimis etapais.

Dėl Šv. Jono bažnyčios atkūrimo Klaipėdos miesto savivaldybė su Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį.

Bažnyčią numatoma atkurti privačių rėmėjų ir gyventojų suaukotomis lėšomis. Prie projekto įgyvendinimo prisideda ir savivaldybė, kuri padeda koordinuoti procesą, skyrė lėšų archeologiniams tyrimams, organizuoja detaliojo plano keitimo procedūras, rengiamas savivaldybės tarybos sprendimas dėl lėšų skyrimo bažnyčios bokšto atstatymo projekto rengimui.

Bažnyčią numatoma atkurti trimis etapais. Pirmiausia būtų atstatomas bažnyčios bokštas, kuris būtų pritaikytas visuomenės poreikiams. 76 metrų bokšto viršuje būtų įrengta apžvalgos aikštelė, laiptinėje galėtų būti eksponuojama istorinių nuotraukų paroda arba kitų progų temų nuotraukų parodos, bokšto kriptoje atrastų savo vietą perlaidojami miestiečių palaikai, pirmame aukšte galėtų būti įrengtas informacinis centras su suvenyrų prekybos vieta.

Antruoju etapu numatoma atkurti pačią bažnyčią, o trečiuoju – sakralinio statinio interjerą.

Projekto tikslas – atstatyti Šv. Jono bažnyčią su bokštu, siekiant atkurti II pasaulinio karo metu nukentėjusį Klaipėdos senamiestį ir užtikrinti Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos bei miesto bendruomenės kultūrinių poreikių tenkinimą, sukuriant naujas erdves kultūrinėms paslaugoms teikti.