Saulė kartais skleidžia stiprią saulės vėjo bangą, vadinamą vainikinės masės išmetimu. Šis Saulės vėjo gūsis trikdo išorinę Žemės magnetinio lauko dalį, kuri patiria sudėtingus svyravimus. Tai generuoja su tuo susijusias elektros sroves, esančias netoli Žemės erdvės, o tai  sukuria papildomus magnetinio lauko pokyčius – visa tai ir sudaro magnetinę audrą. Pasak meteorologų, audros trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų, o jų intensyvumas tiesiogiai veikia žmonių savijautą ir nuotaiką.

Lapkričio 18 d., prasideda dvi dienas truksianti magnetinė audra, kurios amplitudė sieks apie 5 balus. Tai – galinga magnetinė audra.

Kaip reiktų elgtis  per magnetinę audrą lapkričio 18–19 d.?

Vengti streso ir pervargimo: magnetinės audros gali sustiprinti į oro sąlygas jautriau reaguojančių žmonių simptomus: gali skaudėti galvą, atsirasti dirglumas, mieguistumas ir apatija. Todėl svarbu vengti streso ir vengti situacijų, kurios gali sukelti nervinę įtampą.

Paisyti poilsio ir miego režimo: skirti pakankamai laiko poilsiui ir miegui. Tai padės sustiprinti imunitetą ir sumažins neigiamų reakcijų į magnetines audras tikimybę;

Stengtis šiomis dienomis gyventi kuo sveikiau: sveikai maitintis,  mankštintis ir vengti žalingų įpročių. Sveikas gyvenimo būdas gali padėti sustiprinti organizmą ir sumažinti jautrumo orams poveikį;

Daugiau dėmesio skirti mitybai: magnetinių audrų metu rekomenduojama valgyti maisto produktų, kuriuose gausu vitaminų ir mineralų, ypač tų, kurie stiprina nervų sistemą, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, ir gerti daug vandens.

Ko negalima daryti  lapkričio 18–19 d. magnetinės audros metu?

Nerekomenduojamas per didelis fizinis krūvis: geriau vengti fizinio krūvio, ypač jei jaučiate meteorologinių simptomų sustiprėjimą;

Negalima ignoruoti nerimą keliančių simptomų: jei jaučiamas net ir silpnas lėtinių ligų paūmėjimas, reiktų stengtis jį nedelsiant pašalinti arba kreiptis į gydytoją;

Draudžiama ginčytis, nervintis, šaukti:  emocinė būklė šiomis dienomis gali būti nestabili, todėl būtina stengtis išlikti ramiems bei ir vengti situacijų, provokuojančių konfliktus

Gyvenimas sukosi vien apie darbą

Pasak U. Usevičiūtės, nebuvo jokios konkrečios priežasties, kodėl ji galiausiai nusprendė sveikiau gyventi.

„Nesirgau jokiomis ligomis, nejaučiau spaudimo keistis iš aplinkos. Tuomet man atrodė, kad gyvenau normalų gyvenimą – viskas sukosi kone vien apie darbą. Koncentravausi į verslo sėkmę, turėjau mažai pramogų ir asmeninio gyvenimo, nebuvau fiziškai aktyvi, nesirūpinau savimi ir tuo, ką ir kada valgau, buvau pervargusi“, – kalbėjo ji.

Netikėtai vieną dieną jai šovė mintis, kad reikia atsikratyti antsvorio, todėl, nelaukdama naujų metų, pirmadienio, pirmos mėnesio dienos ar kito ryto, nuo to paties momento moteris pradėjo vykdyti planą, kurio esmė – sveikiau maitintis ir daugiau judėti.

„Grįžusi namo išmečiau visus nesveikus produktus ir išėjau pasivaikščioti – taip viskas ir prasidėjo“, – atviravo moteris.

Maisto lėkštė tapo spalvingesnė ir įvairesnė

U. Usevičiūtė sakė, kad keisdama savo gyvenimo būdą ji nesusidūrė su sunkumais, kadangi susidėliojo tokį planą, kad visas procesas būtų kaip šventė ir ji nejaustų diskomforto.

„Nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų, nesvėriau produktų. Valgiau daug ir stengiausi, kad valgomas maistas būtų skanus ir gražiai patiektas“, – sakė ji.

Nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų, nesvėriau produktų. Valgiau daug ir stengiausi, kad valgomas maistas būtų skanus ir gražiai patiektas.

 

Moteris laikėsi šių pagrindinių taisyklių: valgė keturis kartus per dieną visada tuo pačiu laiku, atsisakė užkandžių, nevartojo pridėtinio cukraus, ribojo riebalus ir miltinius patiekalus, valgė tik namuose pasigamintą maistą, parduotuvėje pirko tik produktus, o ne pagamintus gaminius.

„Mano valgio lėkštės visada buvo didelės, kupinos spalvingo ir įvairaus maisto, kad gaučiau pakankamai maistinių medžiagų. Jei vienu sakiniu reikėtų pasakyti savo sėkmės formulę, atsakyčiau taip: reikia valgyti ne mėsą su daržovėmis, o daržoves su mėsa“, – pažymėjo ji.

Negraužė savęs dėl silpnumo akimirkų

Kardinaliai gyvenimo būdą pakeitusios moters teigimu, svarbiausia – tikėti tuo, ką darai. Ši taisyklė būtina visiems gyvenimo atvejams.

„Jei žmogus nepasitiki savimi, ilgai galvoja, dvejoja, jis nesijaučia stiprus – didelė tikimybė, kad jis nepasieks savo tikslo. Labai svarbu svorį mesti dėl savęs ir ne dėl to, kad tilptum į naują suknelę ar kažkam patiktum. Svorį reikia mesti ne dėl fizinio grožio, bet dėl galimybės gyventi patogiai“, – teigė pašnekovė.

Moteris prisipažino, kad transformacijos kelyje silpnumo akimirkų buvo nedaug – kartais ji nesusilaikydavo nuo saldumynų ar kokio nors kito svorio metimo laikotarpiu nepriimtino maisto per įvairias šventes. Tačiau dėl tų kelių atvejų ji savęs neteisė, nes tai nedarė įtakos bendram rezultatui.

Pakeitusi gyvenimo būdą atrado meilę sau

Moteris teigė, kad pakeitus gyvenimo būdą viskas apsivertė aukštyn kojomis – keitėsi asmeninis gyvenimas, darbas ir gyvenimo prioritetai, atsirado daug meilės sau. Kiekvienas žvilgsnis į veidrodį tapo postūmiu į priekį: „Kai patinki sau, įgyji labai daug pasitikėjimo. Pasitikinčius žmones kitaip priima ir aplinka, taip ratas užsidaro – meilė sau virsta į meilę aplinkiniams, sėkmę veikloje, kuria užsiimi.“

Dabar U. Usevičiūtė neįsivaizduoja savo gyvenimo be kasdienės rytinės mankštos, be mažiausiai 20 tūkst. kasdien nueitų žingsnių, be kelionių ir svajonių įgyvendinimo.

„Šiuo metu esu aplankiusi 50 šalių, bet svajoju apkeliauti visą pasaulį. Noriu įlipti bent į dešimt viršukalnių – kol kas esu įlipusi į vieną“, – savo asmeniniais siekiais dalijosi moteris.

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mitybos įpročiai nusistovėjo ir mano svoris išlieka toks pats jau beveik šešerius metus.

 

Ji džiaugiasi, kad pakeitė ne vieną savo gyvenimo elementą, pavyzdžiui, mitybą, bet ėmėsi kardinalių pokyčių ir pakeitė visą savo gyvenimo būdą: „Neabejoju, kad tai buvo mano raktas į sėkmę, puikią savijautą ir rezultatus šiuo metu. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mitybos įpročiai nusistovėjo ir mano svoris išlieka toks pats jau beveik šešerius metus.“

Būtina surasti vidinių motyvų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė dr. Laima Bulotaitė sakė, kad visi žmonės yra skirtingi ir visiškai normalu, jei bandymas keisti gyvenimo būdą būna susijęs su neigiamomis emocijomis: „Gali atrodyti, kad visi džiaugiasi gyvenimu, ilsisi namuose, valgo saldumynus ir nepriauga svorio, o jums vieninteliam taip sunkiai sekasi imtis pokyčių.“

Profesorės teigimu, jei elgesio keitimas jums kelia kančią, vadinasi, kažką darote negerai, pasirinkote ne tokį būdą ar aiškiai nežinote, kodėl tai darote. Todėl pirmiausia reikėtų atsigręžti į save ir suprasti, kokie yra jūsų pokyčių motyvai.

„Neigiamų emocijų ir atkryčių dažniausiai patiria tie, kurie neatsako sau į šiuos klausimus ir kurių elgesio keitimo motyvai yra išoriniai – jums kažkas patarė, tačiau patys to neįsisąmoninote“, – kalbėjo ji.

L. Bulotaitės teigimu, fizinė sveikata yra neatsiejama nuo psichikos ir emocinės sveikatos: „Senas posakis: sveikame kūne – sveika siela. Todėl reikia suprasti, kad jei stiprinsite savo fizinį kūną, daugiau judėsite ir mankštinsitės, pagerės jūsų nuotaika, užplūs geresnės emocijos ir švaresnės mintys.“

Užs. 1857666

Džiugina geresnė savijauta

Maždaug prieš septynerius metus J. Lazauskienė dėl sveikatos problemų atsisakė mėsos, dar po metų – ir žuvies, ir kitų gyvūninių produktų – tapo vegane.

Sako, būtent tada, kai perėjo detoksikacijas, išsivalė organizmą ir ėmė maitintis veganiškai, pajuto didžiausią pakeistos mitybos naudą sveikatai: atsirado daugiau energijos, pagražėjo oda, sutankėjo plaukai, atsigavo nagai. Geresnė nuo to laiko ir sveikata – neserga nei gripu, nei sloga ar kitomis peršalimo ligomis.

Na, o prie žaliavalgystės jau vedė smalsumas, mat girdėjo žmonių pasakojimų, kad žaliavalgiai jaučiasi dar geriau. Ir Jolantai tai pasitvirtino. Dabar energijos ji turi dar daugiau, miego pakanka 4–5 valandų.

„Kai buvau visavalgė, mane kamavo mažakraujystė ir su ja nebuvo įmanoma susitvarkyti. Tačiau tapus vegane, išsivalius organizmą, dingo mažakraujystė, pagerėjo kraujo rodikliai, dingo silpnumas, galvos svaigimas. Geresnė savijauta mane džiugina ir dabar, tapus žaliavalge“, – sako pašnekovė.

Svarbu žinoti principus

Veganai nevalgo visų gyvūninės kilmės produktų, žaliavalgiai – dar ir termiškai apdoroto maisto. Vienintelė galimybė termiškai apdoroti maistą – džiovinti jį, bet ne aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje. Jolantos teigimu, jei temperatūra aukštesnė – maiste lieka mažai organizmui naudingų medžiagų.

„Kai tapau žaliavalge, gerokai sumažėjo porcijos – nebereikia tiek daug maisto, kad pasijusčiau soti“, – sako pašnekovė.

Moteris pasakojo keisdama mitybą neužsiėmusi eksperimentais – skaitė įvairią literatūrą, analizavo kitų patirtis. Prie žaliavalgysės, pavyzdžiui, pereinama palaipsniui, pradžioje tik ryte valgant žalio maisto, o kitą dienos dalį maitinantis įprastai. Po kurio laiko to žalio maisto valgoma per pusryčius ir per pietus, tik vakarienė įprasta, dar po kurio – ir per vakarienę jau valgomas tik žalias maistas.

Pašnekovės teigimu, jei žmogus neturi rimtų sveikatos problemų, prie veganinės mitybos ar žaliavalgytės gali pereiti pats, bet reikia pasidomėti, kaip išsivalyti organizmą, kaip prie kitokios mitybos pereiti iš lėto, nesukeliant organizmui streso.

Dalijasi žiniomis ir patirtimi

Prieš trejus metus Jolanta instagrame ėmė rašyti „Skonių dienoraštį“ – dalytis veganiškų ir žaliavalgiškų patiekalų receptais.

„Pagalvojau – gal žmonėms, kurie nori tapti veganais ar žaliavalgiais, bus naudinga, – sako ji. – Tiesiog visa tai yra didelė mano gyvenimo dalis ir tuo, ką sužinau ar sugalvoju, aš dalijuosi savo „Skonių dienoraštyje“.

Virtuvėje aš praleidžiu gerokai mažiau laiko nei visavalgiai – nebent sugalvoju kokį tortą pasigaminti ar duonelių pasidžiovinti.

Natūralu, kad mėsos kepsnių receptų čia nerasite, tačiau rasite veganiškų kepsniukų, net žaliavalgiškų desertų ar tortų receptų – iš riešutų, vaisių, uogų.

„Mano virtuvėje visada yra mangų, apelsinų, bananų, pomidorų, avokadų, bolivinės balandos, cukinijų, riešutų. Ir visiškai nepasiilgstu to kažkada valgyto maisto. Pasigaminti galiu net pieną, jogurtą – tiesa, iš riešutų, – sako moteris. – Turiu pastebėti, kad toks maistas labai tinka ir visavalgiams. Tie, kurie ragavo, sako, kad skanu.“

Patinka ir visavalgiams

Kai kurie draugai ar artimieji Jolanta mitybos srityje gal ir norėtų sekti, bet negali atsisakyti mėsos. Tačiau jos patiekalų ragauja mielai ir net patys kartais pasigamina. Daugelis noriai pas ją svečiuojasi, nes žino, kad bus pavaišinti visokiais skanumynais.

„Virtuvėje aš praleidžiu gerokai mažiau laiko nei visavalgiai – nebent sugalvočiau kokį tortą pasigaminti ar duonelių pasidžiovinti. Vasarą, rudenį būna daug uogų, vaisių, daržovių, bet ir žiemą visko galima nusipirkti. Net ir atvežtinių produktų galima rasti labai geros kokybės ir tikrai nuo jų sveikata nepablogėja – tiesiog reikia atsirinkti, kas tau tinka“, – aiškina pašnekovė.

Per didžiąsias metų šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, šeima pasigamina žaliavalgiškų kūčiukų iš riešutų ir sėklų, kuriuos džiovina 40 laipsnių temperatūroje. Visi labai mielai juos ragauja. Velykas taip pat švenčia, tik be kiaušinių.

„Jei kas domisi – mielai patariu, kaip išsivalyti organizmą ir kaip pereiti prie veganinės ar žalavalgiškos mitybos. Aš tuo gyvenu ir mielai dalijuosi tuo, ką žinau“, – sako Jolanta.

Baklažano picos

2 baklažanai,

100 g veganiško sūrio,

2 pomidorai,

druskos,

pomidorų padažo,

50 g pievagrybių,

2 svogūnai,

alyvuogių aliejaus.

Baklažanus nuplaukite ir nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Supjaustykite griežinėliais. Abi puses pabarstykite druska ir palikite pastovėti 30 min. Kepimo formą išklokite kepimo popieriumi. Sudėkite baklažanus ir kepkite įkaitintoje orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje apie 10–15 min. Kol kepa baklažanai, pasiruoškite pievagrybius – nuplaukite ir susmulkinkite. Svogūnus smulkiai supjaustykite. Svogūnus su pievagrybiais pakepinkite. Pomidorus nuplaukite ir supjaustykite. Sūrį sutarkuokite stambia tarka. Iškepusių baklažanų griežinėlius sutepkite pomidorų padažu, sudėkite pakepintus pievagrybius, smulkintus pomidorus, veganišką sūrį. Kepkite orkaitėje dar kelias minutes.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Veganiškas moliūgų keksas

1 ir ¾ stiklinės speltos miltų,

3 šaukštai klevų sirupo,

½ šaukštelio druskos,

1 šaukštelis cinamono,

1 šaukštelis valgomosios sodos,

1 stiklinė kepintų ir trintų moliūgų,

¾ stiklinės alyvuogių aliejaus,

1/3 stiklinės kokosų pieno.

Pabarstymui – 3 šaukšteliai klevų sirupo ir šaukštelis cinamono.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Sausus ingredientus sumaišykite dubenyje. Atskirame dubenyje sumaišykite aliejų su kokosų pienu, tada įmaišykite moliūgų piure. Sujunkite sausų ingredientų mišinį su moliūgų tyrės mišiniu ir išmaišykite. Masę supilkite į pailgą kepimo formą ir viršų ištepkite cinamono ir klevų sirupo mišiniu. Kepkite orkaitėje apie 1 valandą.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Cukinijų ir bolivinių balandų kepsneliai

1 stiklinė virtų bolivinių balandų ir 1/2 stiklinės nevirtų,

1 cukinija,

1 morka,

2 svogūnai,

3 šaukštai avinžirnių miltų (ar kitų miltų),

3 šaukštai smulkiai supjaustytų šviežių petražolių,

1 šaukštas aliejaus,

1 skiltelė susmulkinto česnako,

1/4 šaukštelio kalendros miltelių,

žiupsnelis kajeno pipirų,

žiupsnelis baltųjų pipirų,

žiupsnelis Himalajų druskos.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių temperatūros. Bolivinę balandą išvirkite. Morką sutarkuokite stambia tarka. Svogūnus susmulkinkite. Svogūnus ir morką pakepinkite. Cukiniją sutarkuokite stambia tarka. Sutarkuotą cukiniją pasūdykite ir sudėkite į kiaurasamtį, kad išsiskirtų sultys. Dideliame inde sumaišykite visus ingredientus. Rankomis formuokite nedidelius paplotėlius. Juos sudėkite į kepimo popieriumi dengtą kepimo skardą. Kepti apie 25 min.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Žaliavalgiška linų sėmenų košė

5 šaukštai linų sėmenų,

3 bananai,

3 datulės,

5 šaukštai juodųjų serbentų,

0,5 puodelio vandens.

Linų sėmenis užmerkite ir palaikykite per naktį. Išmirkytus linų sėmenis nuplaukite. Sudėkite visus ingredientus į plaktuvą ir susmulkinkite. Puoškite košę uogomis ir vaisiais.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Braškių jogurtas

100 g braškių,

1 sauja bertoletijų riešutų,

agavų sirupo.

Bertoletijų riešutus mirkykite per naktį. Riešutus, braškes, agavų sirupą sudėkite į plaktuvą ir suplakite. Papuoškite braškėmis.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Daug žmonių sendami tarsi užgęsta. Jie pasiduoda stinguliui, nieko nebenori, nejaučia gyvybingumo. Su jumis taip neatsitiko. Kaip jums atrodo, kur, metams bėgant, dingsta žmonių energija?

– Dažnai koją pakiša nemokėjimas savęs išreikšti. Kai žmogus savo hobį, savo prigimtį pamina, pavyzdžiui, mėgsta piešti, bet, kad galėtų pragyventi, namus įsigyti, vaikus į mokslus išleisti, eina dirbti inžinerinio darbo. Daugelis taip save sužlugdo. Reikia mokėti susitvarkyti galvą. Viskas prasideda nuo minčių: „Aš senas“, „Aš negražus“. Netinkamos mintys yra dideli teršalai. Žmonės gali susidėlioti galvoje daug dalykų ir tada jie taip greitai nepasens.

– Kadaise LRT nominacijoje „Už gyvenimo geismą“ gavote Šviesuolės vardą. Kas jums padeda šį gyvenimo geismą išlaikyti?

– Gamta yra didžiausia pagalba – ir gydykla, ir mokykla. Vaikščioti joje, kvėpuoti ją, čia mintis paleisti. Kai pareini nuo jūros – toks jaunas, kad negali pasenti. Prikvėpavusi vandens iš lauko grįžtu ir matau, kaip oda atsigauna, net mano hidrolatai tiek nesudrėkina. Gyvastis yra ten, kur vanduo. Su metais vandens mažėja kūne. Reikia vis lūpas padrėkinti, nors po gurkšnelį atsigerti. Svarbiausia – šypsotis. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Tokių vidumi besišypsančių tarp jaunų žmonių matau. Manau, kai ši karta sulauks mano amžiaus, tarp jų bus labai daug gražiai subrendusių.

Mano močiutė gražiai seno. Mūsų kaime senutės buvo baigusios tik po dvi ar tris klases, bet kokie buvo jų veidai! Veiduose švyti išmintis, ramybė. Dabar kelis aukštuosius baigę žmonės neturi to. Tos močiutės  nebuvo lepintos gyvenimo, išgyvenusios karus, nepriteklių, badą, bet džiaugėsi tuo, ką turi, nepavydėjo, nenorėjo iš kaimyno atimti. Gaudavau iš močiutės tokias pamokas: „Tu nežiūrėk, kas ten pas kaimynus, žiūrėk, kaip gražiai mes nusibaltinome akmenukus, kiek mes turime riešutų – dar ir kaimynams duosime!“ Kiek savame darže turėjo – tiek užteko. Šventame Rašte irgi parašyta – negeisk svetimo, žiūrėk savo nuodėmės. Visa tai ateina iš didelės meilės. Iš jos gimsta ir nuolankumas, ir dėkingumas, ir nuoširdumas. Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn, – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

– Ar buvo laikotarpis jūsų gyvenime, kada nepriėmėte savo amžiaus ir su juo ateinančių pokyčių?

– Kai suėjo 40 metų, buvo nerimo. Nuo 50-ies atsiskleidžiau, pražydau kaip asmenybė. Daug kūriau, visur važinėjau, penkias knygutes išleidau, įvairių nominacijų gavau, daug pasiekiau. Viskas juk čia laikina. Ta saulelė nusileis ir išeisime. Svarbiausia nebijoti. Man dabar graži kiekviena atsiradusi raukšlelė. Išminties, gerumo, bendrystės raukšlelės negadina veido.

Būdama 33-ejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda Dievas tokių išbandymų, kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo Sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Tačiau spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną.

– Baltijos šalių senjorai pagal statistiką yra vieni pesimistiškiausių ir vienišiausių Europoje. Kaip jūs sutariate su savo vidiniu vienišiumi ir kaip patartumėte žadinti savyje džiaugsmą, smalsumą gyvenimui?

– Turiu daug draugių, kurios yra našlės, kaip ir aš. Tačiau visos jos susiėmė: imasi įvairių veiklų, skaito knygas, eina šokti ar dainuoti, draugauja su gamta. Užeina, aišku, kartais liūdnos mintys. Tačiau ir praeina – čia nereikia įstrigti. Man labai padeda smalsumas. Aš nepasiduodu tam vidaus vienišiui, neįsileidžiu jo į galvą. Tie vyresni žmonės, kurie turi humoro jausmą, juokauja, yra daug sveikesni. Tačiau kitam tai neduota iš prigimties. Kai dirbau medike, mačiau daug vaikų, kurie jau gimsta liūdni, tarsi pasenę, atrodo, kad nieko nenori. Manau, kad ir šeimoje gyvendamas gali jaustis vienišas, jei nėra susišnekėjimo, nėra vienio, jei kiekvienas – savo trobos gale. Nėra susikalbėjimo. Visada sakau, kad pirmiausia reikia kalbėtis širdimi.

Aš labai rekomenduočiau tarnystes. Jos geriausiai išsklaido ir vienišumą, ir bejėgystę. Kuo silpnesnis ligonis, su negalia ar sunkiai judantis, tuo labiau reikia jam priskirti dar sunkesnės sveikatos kaimyną, kuriuo galėtų rūpintis: valgyti nunešti, pašnekinti kokią valandą, pavaikščioti su juo. Tai puiki emocinė savigyda. Kaip gera, kai gali padėti, duoti.

Kai dar Kaune gyvenau, mačiau, kad kaimynystėje gyvenančios močiutės niekur neina. Tai vienai sakau: „Tu eik pas Anelę į svečius, ką nors nunešk jai, o paskui prašyk palydėti pusę kelio iki namų, ištempk ją į lauką.“ Ir planas pavyko – Anelė užsišnekėjo ir beveik visą kelią palydėjo. Reikia susigalvoti pramogų. Be jų bus labai liūdnas gyvenimas – kaip sriuba be prieskonių.

– Esate žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentė. Daug metų skaitote paskaitas, organizuojate sveikatingumo stovyklas. Kokie sutiktų žmonių įsitikinimai jums atrodo ydingiausi ir labiausiai trukdantys lengvai senatvei?

– Kai vaikštau po 15 km prie jūros, stebiu žmones. Retas kuris nežiūri į mėlyną ekraną, retai žmonių akys nukreiptos į jūrą. Vakare saulė leidžiasi, o visi fiksuoja telefonais. Visą laiką esame tarp elektros įkrovos – tarp prietaisų, kištukinių lizdų. Tai labai veikia. Mes tokie žaibuojantys, įsikrovę. Nepabūname ant žemės.

Žmogų reikia sustabdyti. Stovyklose pabuvę gamtoje, basi, žmonės pradeda kitaip jaustis. Kartą viena į stovyklą atvykusi moteris sakė, kad nežinojo, jog galima su kitomis moterimis taip seseriškai bendrauti, ir dėl to jautėsi praradusi 20 savo gyvenimo metų. Ji sakė neprisimenanti, ar ją kas gyvenime buvo apkabinęs. Matau užsidariusius žmones, kurie sau kartoja: „Čia – ne man.“ Taip norisi tada kažką padaryti, kad  atvertum jų širdį. Reikia mokėti prie tokių žmonių prieiti – tada jie atsiskleidžia. Aš mėgstu paklausti, ar galiu pamasažuoti pėdas. Žmogus pamato, kad tu jam nusilenkei, ir tave kitaip priima – išgirsta, atsiveria. Žmonių širdyse yra sukietėjimų, kurie po tokių patirčių paminkštėja.

Apklausa buvo siekiama išsiaiškinti, kaip gyventojai vertina savo požiūrį į sveiką gyvenseną ir ko reikėtų, kad daugiau žmonių dėl to įdėtų daugiau pastangų. Iš tyrimo aiškėja, kad 63 proc. respondentų visiškai arba labiau sutinka su teiginiu, kad patys atsakingi už savo sveikatą ir jos būklę. Mažuma  – vos 9 proc. – linkę nurodyti, kad visą atsakomybę už jų sveikatą turi prisiimti kiti.

Be savęs gyventojai dažniausiai atsakingais už savo sveikatą nurodydavo gydytojus (59 proc.), šeimą ir artimuosius (43 proc.), valstybę (30 proc.), darbdavius (22 proc.). Kaip nurodo tyrimą atlikusios įmonės „BERENT Research Baltic“ vadovė, rinkos tyrėja Vaida Bröcher, dažniausiai atsakomybę už savo sveikatą kitiems perleidžia jaunesnio amžiaus respondentai. Tyrimas atskleidė, kad labiausiai už savo sveikatą atsakingi jaučiasi vyresnio amžiaus gyventojai.

Pasigilinus, kokio amžiaus gyventojai linkę kitus įvardinti atsakingais už savo sveikatos būklę, identifikavome, kad tai 18–25 m. amžiaus žmonės.

„Pasigilinus, kokio amžiaus gyventojai linkę kitus įvardinti atsakingais už savo sveikatos būklę, identifikavome, kad tai 18–25 m. amžiaus žmonės. Jauni žmonės rečiau susiduria su sveikatos problemomis, yra labiau priklausomi nuo artimųjų, tačiau  žiūrint į ateitį, tai galėtų būti signalas labiau dirbti su jaunąja karta. Juk nuo požiūrio priklauso ir ateities perspektyva – kokį sveikatos kapitalą sukaupsime ateičiai“, – mano tyrimui vadovavusi V. Bröcher. 

Nors du trečdaliai gyventojų įvardino save kaip atsakingais už savo sveikatą, tačiau tik 28 proc. įvertino savo gyvenimo būdą kaip sveiką, dar penktadalis teigė, kad jų gyvenimo būdo tikrai negalima vadinti sveiku. Didžioji dalis apklaustųjų į savo gyvenimo būdą žiūrėjo nuosaikiau.

Tarp priežasčių, kodėl į savo kasdieninį gyvenimą neįtraukia daugiau sveikos gyvensenos įpročių, daugiausiai  tyrimo dalyvių (52 proc.) kaip didžiausią priežastį nurodė nenorą keistis ar valios stoką, taip pat reikšmingi – laiko ir finansų trūkumas.

Nors tik ketvirtadalis visuomenės savo gyvenimą įvardina kaip sveiką, tačiau didžioji dalis prisiima atsakomybę už savo sveikatą.

„Apklausos rezultatai nuteikia optimistiškai. Nors tik ketvirtadalis visuomenės savo gyvenimą įvardina kaip sveiką, tačiau didžioji dalis prisiima atsakomybę už savo sveikatą. Yra prielaidos keistis į gerąją pusę, pradėti įvedinėti vieną ar kitą sveikos gyvensenos elementą, tokį kaip fizinis aktyvumas arba mityba. Jauni žmonės dar sveiki, vyresni jau supranta ligų kainą, iš ten tie reikšmingi skirtumai“, – teigia SAM Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius.

Iš būdų, kaip palaiko sveiką gyvenimo būdą, dažniausiai paminėti buvo: buvimas gryname ore, rūpestis savo ir artimųjų psichine sveikata, darbo ir poilsio (miego) režimo, nevartojamas ar saikingai vartojamas alkoholis. Mažai dėmesio skiriama prevencinėms sveikatos patikroms, streso kontrolei, o mažiausiai – reguliariam mankštinimuisi ir sportui.

Apklausa atlikta šių metų vasario-kovo mėnesiais. Jos metu apklausta 1500 respondentų visoje Lietuvoje.

Pasak uostamiesčio renginyje dalyvavusio mero pavaduotojo Arvydo Cesiulio, moksleiviai skaitė pranešimus apie sveiką gyvenseną, pristatė savo atliktus tyrimus.

Buvo kalbama ir apie bendrą sveikatos situaciją mokyklose, pirmosios pagalbos suteikimą.

„Viskas prasideda nuo šeimos. Jeigu šeimoje sveikas gyvenimo būdas yra vertybė, tai ir vaikams tas dalykas toks bus. Mokykla turi prisidėti prie to, kad tam būtų sudarytos sąlygos. Viską pradėti reikėtų ir nuo visuomenės sveikatos. Galime parašyti daugybę gražių programų, bet jeigu niekas nemanys, kad jų reikalinga laikytis, taip ir nebus. Visi tai puikiai supranta“, – teigė A. Cesiulis.

Konferencijoje dalyvavo ir savo darbus pristatė klaipėdiečiai iš įvairių uostamiesčio mokyklų, taip pat moksleiviai iš Radviliškio rajono, Šiaulių, Pakruojo, Kauno, Vilniaus, Kretingalės, Plungės, Tauragės, Kazlų Rūdos, Prienų.

Buvo aptarti sveikos mitybos ir higienos įpročiai, vaisių ir daržovių nauda, žalingi įpročiai, technologijų žala, tvarumo perspektyvos, kritinis mąstymas, tolerancija ir daugelis kitų aktualių dalykų.

Bėgioti galima visur

Nuo vaikystės sportą pamilusi ir paauglystėje bėgimą atradusi Milita šios aktyvios veiklos neapleidžia iki šiol.

„Pamenu, pradėjau bėgioti, kai reikėjo lauke vedžioti augintinį. Tikriausiai kažkur filme buvau pastebėjusi tokį stilingą šuns vežiojimo būdą“, – juokiasi atlikėja, vėliau supratusi, kad būtent bėgimas yra tas sportas, kuriuo galima užsiimti bet kur: tiek šalia namų, tiek atostogaujant ar keliaujant. Tereikia turėti sportbačius.

„Bėgimas nelengvas sportas. Turiu aukštą pulsą, todėl fiziškai man sudėtinga, tačiau labai mėgstu ši procesą ir nepasiduodu. Tikiuosi, ateis diena, kai bėgimas man bus toks pat lengvas, kaip ėjimas, ir atsipalaidavusi galėsiu mėgautis procesu. Kadangi šiuo metu ruošiuosi startui Vilniaus maratone, kur bėgsiu 5 km „Rinkis sveikiau“ trasą, kai tik geras oras ir jaučiuosi ne per daug pavargusi, stengiuosi bent pusvalandžiui išbėgti. Nors vasara man pats darbymetis, paskutiniu metu bėgioti pasiseka vieną ar du kartus per savaitę“, – sako M.Daikerytė.

Žinoma nuomonės formuotoja jaučia malonumą bėgioti skirtingose šalyse, kur stebina trasų kraštovaizdžiai ir sutikti žmonės. „Lietuvoje dažniausiai bėgioju ten, kur būna patogi lokacija: arba palei upę, arba senamiestyje, aplink namus, bet, žinoma, mieliausiai rinkčiausi gamtą. Kai bėgioju miške, bent akimirkai išjungiu muziką, kad pasimėgaučiau gamtos garsais“, – dalijasi pašnekovė.

Stebi savo savijautą

Mėsos nevalganti, pieno ir glitimo turinčius produktus ribojanti Milita sako, kad sportuojant svarbu tinkamai susidėlioti mitybą.

„Stengiuosi nevalgyti bent 1–1,5 val. iki bėgimo, o po sporto dažniausiai renkuosi sveikatai palankesnį maistą. Norisi išlaikyti tą lengvumo būseną, tai dar labiau motyvuoja bėgioti“, – pasakoja atlikėja.

Bėgimas jai padeda laikytis subalansuotos mitybos, tikriausiai todėl, kad protas būna labiau nusiraminęs. „Bėgimas man padeda susitvarkyti su nereikalingomis emocijomis. Išsikraunu, fiziškai pavargstu, todėl lengviau užmiegu. Be to, jaučiuosi ištvermingesnė ir padariusi dėl savęs kažką naudingo“, – dalijasi M.Daikerytė.

Bėgiodama ji stebi savo būseną ir savijautą: „Po truputį jaučiu, koks bėgimas man yra pats komfortiškiausias, ir stengiuosi savęs nespausti, kad sportas teiktų džiaugsmą. Tuos, kurie dar nėra dalyvavę bėgime, labai raginu prisijungti. Tai geras savęs išbandymas, kuris atneša malonių emocijų ir suteikia progą kartu pasidžiaugti mažomis savo pergalėmis!“

Svarbi tinkama mityba

Sveikatai palankios mitybos konsultantė, gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė taip pat primena, kad sportuoti rekomenduojama bent tris kartus per savaitę po valandą arba kasdien bent po pusvalandį.

Norint palaikyti gerą savijautą, reikia atidžiai rinktis maistą. Pasak sveikatai palankios mitybos konsultantės, ir augalinis, ir iš dalies augalinis maistas gali būti sveikatai daugiau arba mažiau palankus.

„Esu gydytojos praktikoje susidūrusi su sportuojančiu veganu, kuris maitinosi beveik vien saldumynais, nes dažnai jautė alkį, kurį greitai numalšindavo saldėsiais. Taip maitinantis organizmas nualinamas, todėl ypač sportuojantiems vegetarams ir veganams reikėtų kiek atidžiau planuoti savo racioną, būtinai įtraukti augalinės kilmės baltymų“, – pabrėžia E.Gavelienė.

Pasak dietologės, maiste turėtų būti 12 proc. baltymų, apie 30 proc. riebalų, o visa, kas lieka, – angliavandeniai. Tos proporcijos visiems maždaug vienodos: ir šiek tiek pasimankštinantiems, ir intensyviau sportuojantiems.

„Pastariesiems pageidautina tik truputį padidinti baltymų kiekį (iki 15 proc). Jei palygintume intensyviau sportuojančio ir nesportuojančio žmogaus dienos maisto tūrį, tai nesportuojančio jis būtų mažesnis“, – aiškina dr. E.Gavelienė.

Tva­rūs spren­di­mai

S.Pet­ru­ni­na pa­ste­bi, kad na­mai yra ta erd­vė, ku­rio­je pra­lei­džia­me dau­giau­sia lai­ko, to­dėl jie tu­ri bū­ti jau­kūs ir pa­to­gūs mums pa­tiems. De­ja, da­lis žmo­nių pa­si­duo­da trum­pa­lai­kėms ma­doms ir sa­vo na­mus ne­ju­čia pa­ver­čia pre­kių ka­ta­lo­go at­vaiz­du. Ta­da pa­tys ne­sma­giai jau­čia­si nuo­sa­va­me būs­te, ku­ris nea­ti­tin­ka po­rei­kių.

„Na­mai yra gy­vas ir be­si­kei­čian­tis or­ga­niz­mas. Kiek­vie­na jų de­ta­lė tu­rė­tų bū­ti ap­gal­vo­ta ir iš­jaus­ta. Vis dėl­to įsi­ren­gian­tys būs­tą žmo­nės, ypač nau­ja­ku­riai, mėgs­ta iš anks­to su­si­pirk­ti vi­sus bal­dus ir in­ter­je­ro ak­cen­tus. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad už kam­pe pa­sta­ty­tos ko­mo­dos nuo­lat už­kliū­ni – čia la­biau tik­tų ne­di­de­lis fo­te­lis, ku­ria­me sė­dint pa­to­gu ger­ti po­pie­čio ka­vą, – pa­tei­kia pa­vyz­dį pa­šne­ko­vė. – Ma­no nuo­mo­ne, to­kie ma­ži niuan­sai ir ku­ria na­mus. Jei sau leis­tu­me veik­ti lė­čiau ir at­si­sa­ky­tu­me im­pul­sy­vu­mo, mū­sų prii­ma­mi spren­di­mai bū­tų kur kas tva­res­ni.“

Sa­vo po­žiū­rį į tva­res­nių ir jau­kes­nių na­mų kū­ri­mą Si­gi­ta yra iš­dės­čiu­si kny­go­je „Ten, kur na­mai. Gy­venk kaip pa­tin­ka“. Paš­ne­ko­vė džiau­gia­si, kad šian­dien vis dau­giau žmo­nių nu­spren­džia na­mus kur­ti sa­vo­mis ran­ko­mis, prii­ma ne­stan­dar­ti­nius, tva­res­nius spren­di­mus.

Si­gi­ta pri­pa­žįs­ta su vy­ru Ju­ri­ju­mi ki­ta­dos pri­si­jau­ki­nu­si eko­lo­giš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą, nes ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ta­čiau vė­liau po­ra su­pra­to, kad vin­ta­ži­niai bal­dai ir pa­čių pa­si­ga­min­ti in­ter­je­ro ak­cen­tai na­mus pa­ver­čia kur kas mie­les­niais nei pir­ki­niai iš po­pu­lia­rių par­duo­tu­vių.

„Kai įsi­ren­gi­nė­jo­me pir­muo­sius sa­vo na­mus, bu­vo­me la­bai jau­na šei­ma ir daug lė­šų ne­tu­rė­jo­me. Tad būs­to in­ter­je­rą kū­rė­me iš gi­mi­nai­čių ati­duo­tų nau­do­tų bal­dų, – pa­sa­ko­ja Si­gi­ta. – Vė­liau ma­no su­si­do­mė­ji­mas na­mų in­ter­je­ro kū­ri­mu vis au­go. Pra­dė­ju­si ieš­ko­ti pa­vyz­džių pa­ma­čiau, kad se­nų ir nau­jų in­ter­je­ro de­ta­lių de­ri­ni­mas na­mus pa­ver­čia sa­vi­tais, juo­se su­ku­ria ža­vią at­mos­fe­rą. Tad nors iš pra­džių tva­riai gy­ve­no­me ne­tu­rė­da­mi ki­tos išei­ties, tai vir­to mums pui­kiai tin­kan­čiu gy­ve­ni­mo bū­du.“

Lai­mę ku­ria ne daik­tai, o pa­tir­tys. Tad la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai sa­vo atei­ties na­mus kur­tų ve­da­mi ne grei­to­sios ma­dos, bet šir­dies.

Ma­ži žings­niai – di­de­li po­ky­čiai

Anot S.Pet­ru­ni­nos, są­mo­nin­ges­nis var­to­ji­mas pa­de­da su­kur­ti in­di­vi­dua­lų ir sa­vi­tą in­ter­je­rą. To­dėl įpro­tis la­biau ap­gal­vo­ti pir­ki­nius nau­din­gas ne tik dėl eko­lo­gi­nių prie­žas­čių. Ne­ži­nan­tiems, kaip in­ter­je­re de­rin­ti se­nus ir nau­jus daik­tus, ji pa­ta­ria pa­si­žval­gy­ti idė­jų in­ter­ne­te. Kai akis įpras prie vin­ta­ži­nio prie­sko­nio tu­rin­čių in­ter­je­rų, sa­vo na­mus kur­ti bus pa­pras­čiau.

„Esu skai­čiu­si, kad vis­kas, ko rei­kia šian­die­nos žmo­gui, jau pa­ga­min­ta. Tad, užuo­t pir­kus nau­jas lėkš­tes ar va­zą, pui­kios ko­ky­bės in­ter­je­ro de­ta­lių ga­li­ma pa­si­dai­ry­ti sen­daik­čių tur­guo­se ar spe­cia­lio­se par­duo­tu­vė­se. Ma­nau, di­de­lį in­dė­lį į šva­res­nę pla­ne­tą ga­li­me įdė­ti net ma­žais žings­ne­liais. Už­ten­ka prieš ką nors per­kant su­si­mąs­ty­ti, ar mums tik­rai rei­kia nau­jo daik­to? Gal­būt ga­li­me jį įsi­gy­ti vin­ta­ži­nė­se par­duo­tu­vė­se ar par­si­vež­ti iš vai­kys­tės na­mų?“ – da­li­ja­si po­žiū­riu Si­gi­ta.

Ji pa­ste­bi, kad žmo­nės ne­re­tai pri­si­bi­jo nau­do­tų daik­tų, nes ti­ki, kad jie sklei­džia blo­gą ener­gi­ją. Tai – tik prie­ta­ras. Paš­ne­ko­vės ma­ny­mu, daik­tas tu­ri to­kią pra­smę, ko­kią mes jam su­tei­kia­me.

„Jei­gu se­nų daik­tų ne­si­no­ri, pa­tar­čiau nau­jus bent jau pirk­ti są­mo­nin­giau. Vi­sa­da pa­gal­vo­ki­te, ar daik­tas, ku­rį ren­ka­tės, bus il­gaam­žis ir pa­tva­rus. Gal­būt tie­siog se­ka­te ma­da ir per­ka­te daik­tą, ku­ris ke­lis kar­tus pa­nau­do­tas su­lūš? Ren­kan­tis in­ter­je­ro de­ta­les į sa­vo na­mus, taip pat rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ar jos de­rės prie jau esa­mo in­ter­je­ro. Ar nau­ja va­za neišk­ris iš bend­ro kon­teks­to? Apie kiek­vie­ną daik­tą, ku­rį nu­spren­džia­me par­si­neš­ti na­mo, rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti. Taip ne tik neapk­rau­si­me na­mų ne­rei­ka­lin­go­mis in­ter­je­ro de­ta­lė­mis, bet ir pa­dė­si­me Že­mei“, – ra­gi­na bū­ti sąmoningus S.Pet­ru­ni­na.

Sąmoningo pirkimo įgūdžiai

Si­gi­ta pri­pa­žįs­ta, kad jai pa­čiai ne vi­sa­da pa­vyks­ta iš­veng­ti im­pul­sy­vaus pir­ki­mo. Kar­tais nu­vi­lia ir in­ter­ne­tu įsi­gy­ti pir­ki­niai. Ta­čiau pa­šne­ko­vė sten­gia­si ge­rai pa­gal­vo­ti prieš pirk­da­ma ir at­si­spir­ti nuo­lat bom­bar­duo­jan­čioms ak­ci­joms ir ra­gi­ni­mams pirk­ti.

Par­duo­tu­vė­je pa­ma­čiu­si gra­žų daik­tą, ji jo ne­sku­ba pirk­ti čia ir da­bar, bet ver­čiau grįž­ta na­mo ir lei­džia min­tims su­si­gu­lė­ti. Ki­tą die­ną pir­ki­nys daž­nai ne­beat­ra­do toks vi­lio­jan­tis.

„Ap­si­pir­ki­mas yra vie­nas iš gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų, tad jo vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti ne­bū­ti­na. Ta­čiau ap­si­pirk­ti juk ga­li­ma ne tik pre­ky­bos cent­ruo­se, bet ir nau­do­tų daik­tų par­duo­tu­vė­se. Įp­ra­tus ge­riau ap­mąs­ty­ti pir­ki­nius, na­mo par­si­ne­ši­te tik tuos daik­tus, ku­rie bus pa­tva­rūs ir iš tik­rų­jų rei­ka­lin­gi. Tad iš pra­džių pa­tar­čiau su­lė­tin­ti pir­ki­mo tem­pą, o vė­liau są­mo­nin­go pir­ki­mo įpro­čiai iš­si­vys­tys sa­vai­me, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė. – Ži­no­ma, vis­ko pa­si­tai­ko ir mū­sų šei­mo­je. Pa­vyz­džiui, su vy­ru in­ter­ne­tu nu­si­pir­ko­me pa­ti­ku­sį sta­lą. Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad jo pa­vir­šius nepraktiškas – lie­ka puo­de­lių žy­mės. Tad sta­lą rei­kia nuo­lat va­ly­ti, te­ko pirk­ti spe­cia­lias ser­ve­tė­les, pa­dėk­liu­kus. Ne vi­sa­da iš­ven­gia­me ne­nu­si­se­ku­sių pir­ki­nių, bet sten­gia­mės kaip ga­lė­da­mi su­ma­žin­ti ri­zi­ką į na­mus par­si­neš­ti ne­prak­tiš­ką daik­tą.“

Sprendimas: sienos neužgriozdintos sienų spintomis ir spintelėmis, kuriose nejučia kaupiasi daiktai. Atviros lentynos tarnauja tiems daiktams, kurie kuria jaukumą ir turi savo istoriją.

Eko­lo­gi­ja rū­pi ir vai­kams

S.Pet­ru­ni­na yra tri­jų vai­kų ma­ma. Su vy­ru Ju­ri­ju­mi ji au­gi­na ke­tu­rio­lik­me­tę So­fi­ją, try­li­ka­me­tį Ju­lių ir pen­kia­me­tę Ma­ri­ją. Ka­dan­gi pa­šne­ko­vės gy­ve­ni­me tva­ru­mas uži­ma svar­bią vie­tą, tap­ti neak­lais var­to­to­jais ji mo­ko ir sa­vo at­ža­las.

So­fi­ja ir Ju­lius jau įžen­gė į paaug­lys­tę, tad jiems no­ri­si iš­si­skir­ti sa­vo sti­liu­mi. To­kiu at­ve­ju la­bai pa­gelbs­ti dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vės, ku­rio­se ga­li­ma ap­tik­ti ori­gi­na­lių ap­ran­gos ak­cen­tų.

„Ža­viuo­si sa­vo vai­kais ir jų ge­bė­ji­mu dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­se su­ras­ti sau tin­kan­čių sti­liaus per­liu­kų. Ma­nau, iš­si­skir­ti iš mi­nios trokš­tan­tiems jau­niems žmo­nėms to­kios par­duo­tu­vės yra ge­res­nis pa­si­rin­ki­mas nei ma­siš­kai pro­duk­ci­ją par­duo­dan­tys pre­ky­bos cent­rai, – at­krei­pia dė­me­sį Si­gi­ta. – Šei­mo­je su vai­kais la­bai daug kal­ba­mės apie grei­tą­ją ma­dą ir jos da­ro­mą ža­lą. Tad dra­bu­žius sten­gia­mės pirk­ti iš nau­do­tų dra­bu­žių fo­ru­mų ar dėvėtų drabužių par­duo­tu­vių. Ti­kiuo­si, šis įgū­dis vai­kams iš­liks ir jiems suau­gus.“

Nors iš pra­džių tva­riai gy­ve­no­me ne­tu­rė­da­mi ki­tos išei­ties, vė­liau tai vir­to mums pui­kiai tin­kan­čiu gy­ve­ni­mo bū­du.

Ma­ža­jai Ma­ri­jai Si­gi­ta pre­ky­bos cent­ruo­se žais­lų taip pat ne­per­ka. Juos įsi­gy­ja naudotus. „Vai­kui nau­jas žais­las ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti tie­siai iš par­duo­tu­vės, ga­li bū­ti tie­siog nau­jas jam. Ka­lė­dų pro­ga Ma­ri­jai nau­do­tų daik­tų fo­ru­me nu­pir­kau lė­lę, ją su­vy­nio­jau į gra­žų po­pie­rių. Duk­ra la­bai džiau­gė­si do­va­na ir nė ne­pa­gal­vo­jo, kad lė­lės pa­kuo­tė bū­ti­nai tu­ri bū­ti pa­ga­min­ta fab­ri­ke, – pa­sa­ko­ja ji. – No­rė­da­ma, kad jau­niau­sia­jai duk­rai žais­lai ne­nu­si­bos­tų, da­lį jų lai­kau san­dė­liu­ke. Kai su vy­ru iš­trau­kia­me šiuos žais­lus, duk­ra ma­žiau­siai pu­sę die­nos jais džiau­gia­si. Nau­ju­mo efek­tą vai­kams ga­li­me su­kel­ti įvai­riais bū­dais, ne­bū­ti­na kas­kart pre­ky­bos cent­re pirk­ti nau­jų žais­lų.“

Nau­ja­ku­rys­tės at­ra­di­mai

Prieš ku­rį lai­ką Si­gi­ta su vy­ru priė­mė ne vi­siems su­pran­ta­mą spren­di­mą. Šei­ma iš pri­va­taus na­mo už­mies­ty­je per­si­kė­lė į per­pus ma­žes­nį bu­tą mies­to cent­re.

„Dau­ge­lį nu­ste­bi­no mū­sų spren­di­mas per­si­kraus­ty­ti į kuk­les­nį būs­tą. Ta­čiau da­bar mums be­veik ne­be­rei­kia au­to­mo­bi­lio – vi­sur ga­li­me nuei­ti pės­čio­mis, nu­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ar vie­šuo­ju trans­por­tu. Tai iš­ties la­bai pa­to­gu, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė. – Mies­te gy­ven­ti pa­to­giau ir to­dėl, kad vai­kų mo­kyk­la ar­ti – ry­tais jie ga­li pa­mie­go­ti va­lan­da il­giau.“

Per­sik­raus­ty­mas į ma­žes­nį būs­tą šei­mai pa­dė­jo su­pras­ti, kiek daug daik­tų pri­kaup­ta ir kiek ma­žai jų iš tie­sų rei­kia.

„Ži­no­ma, per­si­kraus­tant iš na­mo į bu­tą te­ko at­si­sa­ky­ti da­lies daik­tų. Ta­da pa­ma­tė­me, kiek daug ne­nau­do­ja­mų bui­ties prie­tai­sų ir in­dų tu­rė­jo­me vir­tu­vė­je. Tad vi­siems siū­ly­čiau kar­tą per me­tus per­žiū­rė­ti ne tik dra­bu­žių spin­tas, bet ir vir­tu­vės, kam­ba­rių len­ty­nas. Pa­mąs­ty­ki­te, ar daž­nai nau­do­ja­te šiuos daik­tus, ko­kią funk­ci­ją jie at­lie­ka?“ – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.

Ne­be­rei­ka­lin­giems daik­tams Si­gi­ta su­ra­do nau­jus na­mus: vie­nus par­da­vė, ki­tus pa­do­va­no­jo. „Ma­no na­muo­se da­bar yra tiek daik­tų, kiek tik­rai ga­na“, – ti­ki­na tva­rios bui­ties ša­li­nin­kė.

Ver­ty­bes pe­rė­mė iš ma­mos

S.Pet­ru­ni­na pa­sa­ko­ja tva­ru­mo pa­mo­kas ga­vu­si dar vai­kys­tė­je. Paš­ne­ko­vės ma­ma iki šiol sa­vo­mis ran­ko­mis ku­ria ir per­ku­ria in­ter­je­ro de­ta­les, pui­kiai siu­va ir mez­ga.

„Au­gau lai­kais, kai vy­ra­vo de­fi­ci­tas, to­dėl dau­gu­ma žmo­nių bu­vo įpra­tę rei­ka­lin­gus daik­tus su­si­meist­rau­ti. Šių įgū­džių ir aš tu­riu, – sa­ko Si­gi­ta ir at­krei­pia dė­me­sį į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą. – Anks­čiau par­duo­tu­vė­se ne­bu­vo nie­ko, o šian­dien vis­ko net per daug. Tad vy­res­ni gi­mi­nai­čiai mėgs­ta ur­mu pirk­ti daik­tus, ku­rie ne­re­tai yra ne­rei­ka­lin­gi. Per Ka­lė­das vi­si šei­mo­je bū­na­me ap­do­va­no­ti įvai­riais nie­ku­čiais, ir nie­kaip ne­pa­vyks­ta paaiš­kin­ti, kad mums jie ne­tei­kia jo­kio džiaugs­mo, nenaudojami pra­ktiš­kai. Vy­res­niems žmo­nėms tai at­ro­do keis­ta: kaip ga­li ne­rei­kė­ti šio daik­to, ku­ris toks gra­žus ir jį ga­li­ma taip leng­vai nu­si­pirk­ti?!“

Paš­ne­ko­vė pa­ste­bi, kad jau­nų žmo­nių spren­di­mai vy­res­nia­jai kar­tai ne­re­tai at­ro­do ne­sup­ran­ta­mi. „Pa­vyz­džiui, mū­sų šei­mos pa­si­rin­ki­mas gy­ven­ti gana ma­ža­me būs­te su­lau­kė ne­ma­žai gal­vų krai­py­mų“, – šyp­so­si Si­gi­ta.

Ji ti­ki­si, kad au­gan­čios jos at­ža­los iš tė­vų pe­rims są­mo­nin­ges­nį po­žiū­rį į var­to­ji­mą ir lė­tes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą. „Lai­mę ku­ria ne daik­tai, o pa­tir­tys. Tad la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai sa­vo atei­ties na­mus kur­tų ve­da­mi ne grei­to­sios ma­dos, bet šir­dies“, – lin­ki S.Pet­ru­ni­na.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt

– Kada ir kodėl tvarumo idėjos atkeliavo į jūsų gyvenimą? Kodėl, jūsų manymu, tai svarbu?

– Esu baigusi politikos mokslų bakalauro ir magistro studijas, tad tai, kas vyksta pasaulyje, man visada buvo įdomu. Klimato kaita ir aplinkosaugos temos šiandien yra vienas svarbiausių klausimų globaliu ir individualiu lygmenimis. Tvarumas į mano gyvenimą atėjo keliaujant ir mokantis apie taršos problemas ir sprendimus, kuriuos kitos šalys taiko. Prieš penkerius metus Lietuvoje tvarumo judėjimas buvo tik pirminėje stadijoje. Todėl norėjau praktikas ir produktus, kuriuos mačiau svetur, atvežti į savo šalį. Kitas svarbus veiksnys, kuris pastūmėjo mane domėtis tvarumu, o vėliau ir pradėti kelis tvarius verslus, – minimalizmas. Susimažinusi daiktų ir jų sukeliamo triukšmo namuose, atradau daugiau ramybės ir laisvo laiko.

– Ar teko imtis radikalių pokyčių, kai nusprendėte gyventi tvariau?

– Iš pradžių norėjosi viską daryti tobulai. Kiekvienas „netyčia“ parduotuvėje įbruktas plastikinis maišelis keldavo stresą ir nusivylimą savimi. Vėliau išmokau, kad negaliu būti tobula, net ir labai norėdama negaliu nepalikti jokio pėdsako. Reikėtų negyventi, kad nepaliktume jokio neigiamo pėdsako Žemėje. Išmokau ieškoti alternatyvų, mokiausi apie produktų sudėtis, gamybos procesą, aplinkosaugos sertifikatus. Šiandien jaučiuosi gana edukuota vartotoja, kuri geba pasirinkti tvaresnius sprendimus.

Savistaba: L. Prievelytė-Juknė šiandien jaučiasi esanti gana edukuota vartotoja, kuri geba pasirinkti tvaresnius sprendimus. L. Prievelytės-Juknės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite apie savo sukurtus ekologiškus projektus ir verslus. Kaip ir kodėl jie gimė?

– Esu kelių tvarių verslų įkūrėja. Sveikos ir tvarios gyvensenos tinklaraščio „Tvarūs skoniai“ įkūrėja, aplinkai nekenksmingų prekių parduotuvės „Urban Earth Lovers“ bendraįkūrėja ir tvaraus grožio prekės ženklo „Slowli“ bendraįkūrėja, taip pat viena iš „Zero Waste festivalio“ organizatorių.

„Tvarūs skoniai“ yra labai asmeniškas projektas. Esu sveikos gyvensenos entuziastė. Sportas ir sveika mityba yra mano dienos palydovai. „Tvarūs skoniai“ gimė iš noro dalytis žiniomis apie tai, ko pati išmokau: kaip mažiau švaistyti maisto virtuvėje, kaip valgyti sveikiau ir tvariau, rasti pusiausvyrą tarp greito gyvenimo tempo ir sveikatai palankių praktikų. Nėra vieno visiems tinkančio kelio. Mano tikslas – suteikti žinių ir praktinių priemonių, kurios padėtų susikurti sau tinkančius sveikos ir tvarios gyvensenos įpročius. Nuoširdžiai tikiu, kad maistas yra ta sritis, kur kiekvienas iš mūsų darome didžiausią poveikį aplinkai. Kiekvienas neišvengiamai turime valgyti. Tai, kas atsiduria mūsų lėkštėje, gali būti maistas, užaugintas tausojant gamtos išteklius, arba atvirkščiai. Taigi, jeigu jau maistas neišvengiamas pasirinkimas, skatinu, kad jis būtų tvarus.

„Urban Earth Lovers“ gimė iš noro Lietuvos rinkai pasiūlyti daugiau tvarių produktų, kurie padeda pakeisti vienkartinį plastiką. Esame pirmoji „zero waste“ parduotuvė Lietuvoje. Mūsų asortimente galima rasti kosmetikos, higienos prekių, namų valymo produktų, tvarių aksesuarų.

– Kokią įtaką aplinkai, kurioje gyvename, daro mūsų vartojimo įpročiai?

– Vartojimo įpročiai svarbūs ne tik mūsų gyvenimo kokybei, bet ir aplinkai, kurioje gyvename. Visiems gerai pažįstamas rūšiavimo pavyzdys. Jau sunkiai rastume žmonių, kurie nežino apie rūšiavimo svarbą, o ir infrastruktūra padeda formuoti mūsų rūšiavimo įpročius. Anksčiau tikėjau, kad žmonės turi pasikeisti, pakeisti savo įpročius dėl gamtos. Nesupraskite klaidingai – vis dar galvoju, kad tai svarbu. Tačiau žinau, kad ne visiems vienodai rūpi, o jei žmogus neturi motyvacijos, negali būti net kalbos apie įpročių keitimą. Todėl valstybė atlieka didelį vaidmenį. Infrastruktūra, įstatymai, reguliavimai yra svarbu, tai padeda atsirasti tvariems įpročiams. Šiuo metu labai laukiu, kada pagaliau atsiras miestuose komposto konteinerių. Tikiu, kad tai bus didžiulis žingsnis mažinant maisto ir kitų organinių atliekų kuriamas metano ir kitas dujas.

– Vartotojiškumas – didelė mūsų visuomenės problema. Kuo tai žalinga?

– Vartotojiškumas nėra blogai savaime. Mes, žmonės, visada buvome vartotojai. Problema atsiranda tada, kai patikime, kad besaikis vartojimas suteiks mums statusą, laimę ar net meilę. Norime naujausio telefono ne todėl, kad neturime kuo paskambinti – norime, nes tai aplinkiniams parodys mūsų statusą, tikimės, kad už tai būsime įvertinti. Verslai puikiai supranta šiuos psichologinius poreikius ir jais naudojasi. Mes sukamės užburtame laimės vaikymosi rate, tikėdamiesi, kad nauja suknelė suteiks tai, ko trokštame.

– Skatinate atsakingą vartojimą, kai įvertinamas visas produkto gyvavimo ciklas. Kodėl tai svarbu? Kodėl svarbu galvoti, ką perkame?

– Šiandien tvarumas yra labai populiarus. Jau visi greitosios mados prekių ženklai išleido po tvarią kolekciją. Tai klaidina vartotojus, nes patikime, kad žala, padaryta gamtai, jai paliktas pėdsakas buvo išpirktas. Svarbu pasigilinti į visą produkto gyvavimo ciklą: iš kokių medžiagų jis buvo pagamintas, iš kur tos medžiagos atkeliavo, kas pagamino produktą, ar buvo sąžiningai sumokėta darbuotojams, ar produktas tarnaus ilgai, ar galima jį rūšiuoti.

Vartotojiškumas nėra blogai savaime. Mes, žmonės, visada buvome vartotojai. Problema atsiranda tada, kai patikime, kad besaikis vartojimas suteiks mums statusą, laimę ar net meilę.

– Kaip aplinkiniai priima jūsų gyvenimo būdą, idėjas? Ar neklausia, kam viso to reikia, kam apsunkinate savo gyvenimą?

– Mano artimiausi žmonės vadovaujasi panašiomis vertybėmis kaip aš, todėl tvarūs ir sąmoningi pasirinkimai – tai, kas mus jungia.

– Kokie, jūsų manymu, turėtų būti pirmieji žingsniai siekiant tvaresnės gyvensenos?

– Mityba gali būti pirmasis žingsnis link tvaresnės gyvensenos. Reikėtų valgyti daugiau vaisių, daržovių, ankštinių. Rinktis daržoves, užaugintas Lietuvoje. Jei yra galimybė – pirkti daugiau ekologiškų produktų. Vengti palmių aliejaus. Vengti produktų, supakuotų į blizgias kombinuoto plastiko pakuotes. Pirkti ir gaminti tiek maisto, kiek suvalgome. Eidami apsipirkti, pasiimkite savo daugkartinį maišelį. Prieš pirkdami naują daiktą pagalvokite du kartus, ar tikrai jo reikia.

Kaip pirkti maistą be pakuočių

* Plastikinės maisto pakuotės daugelio namuose sudaro didžiąją dalį atliekų. Per metus kiekvienas iš mūsų Lietuvoje išmetame vidutiniškai 20 kg plastikinių pakuočių. Todėl, atsisakius arba perkant mažiau supakuoto maisto, galima sumažinti neigiamą poveikį gamtai.

• Pirmiausia pasirūpinkite savo daugkartiniais indeliais, kuriuos naudosite maistui transportuoti iš parduotuvės į namus. Tai gali būti drobiniai maišeliai, užsukami stiklainiai, silikoniniai maišeliai, priešpiečių dėžutės, bičių vaško plėvelės.

• Keliaudami į parduotuvę pasiimkite du didelius medžiaginius maišus ir bent šešis mažesnius maišelius daržovėms, vaisiams ir biriems produktams. Jei neturite daugkartinių maišelių – galite juos pasisiūti iš senos užuolaidos ar paklodės arba panaudoti namų stalčiuose gulinčius skaidrius plastikinius maišelius. Geriausiais būdas padėti gamtai – naudoti tai, ką jau turime.

• Su savo maišeliais nusipirkti daržovių, vaisių, sveriamų riešutų ar džiovintų uogų galima beveik visuose prekybos centruose. Pirmą kartą šiek tiek nedrąsu išsitraukti savo medžiaginį maišelį ir į jį susidėti bulves ar morkas. Galvoje sukasi mintys: „Ar taip galima? Ką man pasakys parduotuvės personalas?“ Išbandžius paaiškėja, kad nesulauki tiek daug aplinkinių dėmesio, kiek tikėjaisi, o kasininkai teigiamai reaguoja į tvaresnį įpakavimą.

• Dažnai prekybos centruose sunku rasti neįpakuotų lapinių daržovių ir prieskoninių žolelių. Didžiausią šių produktų asortimentą siūlo vietiniai turgeliai.

Parengė Laura Prievelytė-Juknė.

Kaip išvengti perteklinio maisto

• Planuodami gaminti maistą pirmiausia pasitikrinkite, kokių ingredientų, reikalingų patiekalui ruošti, turite namuose. Galbūt atrasite pirkimo alternatyvų, kurioms greitu metu grėstų galiojimo pabaiga.

• Stebėkite, kokiomis porcijomis gaminate maistą. Pagaminto ir suvartojamo maisto santykis dažnu atveju nebūna vienodas. Atkreipkite dėmesį į tai, kiek jūsų šeimos nariai suvartoja maisto, kad žinotumėte ir galėtumėte nesunkiai pasiskaičiuoti reikiamą produktų kiekį.

• Dalį pagaminto maisto galite užšaldyti, taip prailgindami jo galiojimo terminą. Nepamirškite ne tik šaldyti, bet ir reguliariai pasitikrinti šaldymo kameroje esamo turinio. Atsidarius šaldytuvą dažnai atrodo, kad tiesiog nėra ko valgyti, tačiau siūlome pažvelgti į šaldymo kamerą, kurioje, net neabejojame,  atrasite gėrybių, apie kurias buvote seniai pamiršę. Tai paskatins suvartoti namuose užsilikusius produktus ir atitolins apsilankymą parduotuvėje.

• Vienas naudingiausių būdų – susidaryti pirkinių sąrašą. Su juo nuėję į parduotuvę tiksliai žinosite, ko jums reikia, nesiblaškysite ir nepasiduosite impulsyviems, emocijomis grįstiems pirkimams.

• Patartina neiti į parduotuvę alkaniems, nes tikėtina, kad panorėsite nusipirkti kažko užkąsti. Tokiu būdu prisidėsite prie didesnių atliekų kiekio ir greičiausiai sveikatos bloginimo.

Projekto „Urban Earth Lovers“ inf.

Kaip sunaudoti maisto likučius ir sutaupyti

• Nuolat stebimės augančiais suvartojamo ir išmetamo maisto kiekiais. Sunku patikėti, tačiau atlikti tyrimai rodo, kad ES šalių namų ūkių atliekos sudaro net 53 proc. viso nesuvartoto ir sąvartynuose atsidūrusio maisto. Siekdami teigiamo pokyčio savo namų ūkyje ir planetoje, kiekvienas galime pabandyti žengti mažus žingsnelius tvaresnio maisto vartojimo link.  Pristatome dešimt sektinų maisto likučių panaudojimo pavyzdžių, kuriuos nesunkiai galėsite pritaikyti savo kasdienybėje. Džiuginantys rezultatai atsilieps ne tik jūsų piniginei, bet ir aplinkai.

1. Duona. Deja, neretai duonos nespėjame suvalgyti, kol ji dar šviežia – dalis jos lieka sudžiūvusi ir kieta. Neskubėkite jos išmesti. Šviesios duonos džiūvėsėliai puikiai tiks lengviems pusryčiams kartu su varške, uogiene ar riešutų sviestu. Kieti juodos duonos gabalėliai pagardins sriubą ar salotas, suteikdami traškumo. Sudžiūvusią duoną galima susmulkinti iki trupinių, juose tiks apvolioti mėsos, žuvies, sūrio kepsnius. Norintiems kažko saldaus – šviesios duonos pudingas. Pastovėjusią, kiek sukietėjusią duoną galima atgaivinti uždengus drėgnu rankšluosčiu arba apšlakstytą alyvuogių aliejumi duonos kepalą, įvyniotą į foliją, įdėjus į įkaitintą orkaitę keliolikai minučių. Taip duona vėl taps minkšta. Tik svarbu ją greitai suvartoti, nes kitu atveju sudžius ir bus dar kietesnė.

2. Daržovės ir žalumynai. Pjaustydami daržoves ir naudodami jas patiekalams, dažniausiai daržovių galiukus esame įpratę nupjauti ir išmesti. Nors jų ir nesinorėtų rasti salotose, tokie daržovių likučiai puikiai tiks sveikam ir skaniam sultiniui. Sunaudoti galima morkų ir pankolių viršūnėles, svogūnų bei porų galiukus, džiūti pradėjusias žoleles ir žalumynų stiebus. Išvirtą sultinį galima ilgai laikyti šaldymo kameroje. Kitas daržovių likučių panaudojimo būdas – visas jas sutrinti iki vientisos masės su pomidorų pasta, tyre ir pagaminti puikų padažą makaronams.

3. Bulvės. Tai daržovė, be kurios dažnas lietuvis neįsivaizduotų savo maisto raciono. Keletą likusių virtų bulvių galima panaudoti mišrainės, bulvių košės, bulvinių virtinukų, bulvių apkepo gamyboje ar kaip garnyrą šalia kitų patiekalų. Keptos bulvės skanios ir vienos, tačiau jomis pagardintas omletas, apibarstytas sūriu, bus ne tik sotesnis, bet ir skanesnis.

4. Mėsa. Tai vienas dažniausiai šaldytuve aptinkamų ir... išmetamų produktų. Vištienos, kalakutienos ar kitos mėsos kepsnių likučius galima panaudoti troškiniui, susukti su daržovėmis ir sūriu į lavašą, paruošti pyrago įdarą. Mėsa, sumaišyta su daržovėmis, taip pat tiks kaip įdaras blyneliams, kuriuos galima užšaldyti ir laikyti ilgesnį laiką.

5. Kiaušinių lukštai. Kaip panaudoti kiaušinius, yra šimtai įvairiausių būdų, tačiau lukštus įprastai laikome atlieka. Visgi lukštas gali tapti vertinga komposto sudedamąja dalimi, papildydamas žemę naudingomis medžiagomis, kurią paskui galima bus panaudoti augalams sodinti. Lukštus taip pat galima panaudoti skalbiniams balinti ir indams šveisti.

6. Kavos tirščiai. Tai puiki trąša jūsų augalams. Laiko patikrinta priemonė, tinkanti tiek vidaus, tiek lauko augalų dirvožemiui rūgštinti, papildyti naudingomis medžiagomis, skatinančiomis augimą, vešėjimą, derėjimą. Kavos tirščiai gali būti naudojami ir kaip kūno šveitiklis – ne tik puikiai nuvalo negyvas ląsteles, bet ir suteikia odai švelnų rusvą atspalvį.

7. Svogūnų lukštai. Lukštus dauguma mūsų žino kaip vieną pagrindinių Velykų kiaušinių dažymo priemonių, tačiau retas girdėjęs apie jų nuoviro naudą – jis skatina plaukų augimą. Lukštai, įdėti į sriubą, suteikia jai ne tik rusvą atspalvį, bet ir papildo naudingais mikroelementais, kurių lukštuose yra kur kas daugiau nei pačiuose svogūnuose.

8. Citrusinių vaisių žievelės. Šios žievelės yra ne tik vitamino C šaltinis. Susmulkintos, sutarkuotos apelsinų ar citrinų žievelės – aromatingas ir kepinių skonį praturtinantis ingredientas. Džiovintas žieveles galima panaudoti ir kaip oro gaiviklį, apsaugantį nuo nemalonių kvapų namuose.

9. Agurkai ir jų luobelė. Naminė, augalinė grožio priemonė, itin gerai drėkinanti odą. Sušaldžius agurko gabaliukus kameroje ir jais pamasažavus veidą, efektas dar ryškesnis – oda atrodo skaistesnė, elastingesnė.

10. Bananai ir jų žievė. Tai produktai, kuriuos galima panaudoti kulinarijoje, augalams prižiūrėti, tiek ir grožio srityje. Bananus galima panaudoti pudingui, duonai, ledams, kokteiliams gaminti, kartu su kitais šaldytais vaisiais ar uogomis. Bananų žievė – kupina naudingų medžiagų, tinkančių augalams tręšti ir jų lapams valyti. Banano žievė pasižymi dantis balinančiu efektu.

• Žinoma, maisto likučius panaudoti pavyksta ne visada. Visiškai išvengti bet kokio išmetimo greičiausiai neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, namuose galima pradėti kompostuoti. Kompostavimas – tvarus, aplinką tausojantis būdas, tinkamas net ir gyvenant bute. Didžioji dalis maisto likučių, tokių kaip kiaušinio lukštai, vaisiai, daržovės, jų žievelės, prieskoninės žolelės ir jų stiebeliai – gali būti sėkmingai kompostuojamos. Taip nuo bendrų atliekų atskirtos maistinės atliekos, bus perdirbamos, tai sumažins metano dujų (pagrindinio šiltnamio efekto sukėlėjo) daromą oro taršą, taip pat bus sunaudojama ir mažiau šiukšlių maišų.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt

Iki tol apie sveiką gyvenseną nė nesusimąstęs vyras negalėjo su tuo sutikti – ėmėsi visko, kad tai pakeistų, o savo sėkmės istorija jau šį šeštadienį, 9 val., pasidalins TV3 laidoje „Amžius – ne riba“.

Prieš daugiau nei 30 metų įtemptą vadovaujamą darbą dirbęs V. Mockevičius pajuto, kad trinka sveikata: atsirado nuovargis, dusulys lipant laiptais, padidėjęs kraujospūdis. Gydytojai, nustatę širdies veiklos sutrikimus, nieko gero nežadėjo. Pranašavo, kad iki gyvenimo pabaigos jis bus kardiologų pacientu, patarė baigti darbus, išeiti į išankstinę pensiją.

„Aš išpūčiau akis, galvojau, negi dabar, dar nesulaukęs pensijos, turiu būti nurašytas?“ – su prognoze nenorėjo susitaikyti vyras.

Todėl, atsitiktinai sužinojęs apie trijų savaičių trukmės sveikos gyvensenos stovyklą Šventojoje, Vytautas susigundė joje dalyvauti. Ten įgijo vertingų žinių, pažino kitokį gyvenimo būdą ir suprato, kad tai gali būti raktas į geresnę savijautą. Grįžęs iš stovyklos, kasdienybėje ėmė taikyti įgytas žinias, dar labiau domėtis sveika gyvensena. Po truputį pakeitė mitybą, į dienotvarkę įtraukė mankštas, bėgiojimą, grūdinimąsi.

Netrukus Vytautas įkūrė sveikuolių klubą Alytuje ir ėmė dalintis žiniomis su kitais sveikiau gyventi norinčiais žmonėmis, organizuoti mankštas, maudynes šaltame vandenyje. Nors prieš kelerius metus vadovavimą šiam klubui perleido jaunesnei kartai, jis ir dabar nestokoja veiklų. Viena iš jų – mankštų senjorams vedimas. Vyriškis pastebi, kad, į mankštas atėję susirūpinusiais veidais, pabendravę ir pasportavę žmonės išsiskirsto su šypsenomis.

Niekada nėra vėlu, jeigu ne per vėlu. Nes jei jau guli ir tave reikia kiloti... Nors irgi galima bent nuotaiką atgaivinti. Svarbu neapsileisti, jeigu mylime save. Deja, dažnai nemylime.

Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narys įsitikinęs, kad pradėti stengtis dėl savęs, sveikiau gyventi verta bet kuriame amžiuje. Jo manymu, rūpinimasis savimi, netingėjimas kasdien ką nors padaryti savo sveikatos labui yra geriausia meilės sau išraiška. „Niekada nėra vėlu, jeigu ne per vėlu. Nes jei jau guli ir tave reikia kiloti... Nors irgi galima bent nuotaiką atgaivinti, – sakys Vytautas. – Svarbu neapsileisti, jeigu mylime save. Deja, dažnai nemylime...“

Sveikuolis laidoje pabrėš, kad rūpintis savimi reikia kompleksiškai – duoti peno ne tik kūnui, bet ir dvasiai.

„Žmogus turi ne tik fizinį, bet ir dvasinį kūną, tad maisto reikia abiem. Fiziniam kūnui reikia saikingai duoti šviežio, gero maisto, jam reikia mankštos, grūdinimosi, taisyklingo kvėpavimo. Tačiau taip pat svarbu galvoti apie tai, ką gero savo darbu gali padaryti ne tik sau, bet ir kitiems. Tada tas darbas įgyja aukštesnę prasmę, tampa dvasiniu penu. Mūsų dvasiniam kūnui taip pat be galo reikia meilės. Bet meilė turi būti nesavanaudiška“, – kalbės Vytautas, aplink save žmones buriantis ne tik sveikuoliškomis idėjomis, bet ir pozityvumu.

Pašnekovo įsitikinimu, jeigu pasotiname dvasinį kūną, tai teigiamai veikia ir mūsų fizinę sveikatą, o kompleksiškas rūpinimasis savimi padeda atsikratyti ligų. Savąją sveikatos formulę atradęs Vytautas sako jau 33 metus nebevartojantis vaistų.