Skaičiuojama, kad tris mėnesius gamtos ir etnografinių sodybų aplinkoje švytėjęs 2 kilometrų ilgio instaliacijų maršrutas pritraukė dešimtis tūkstančių lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių – Latvijos, Lenkijos ir kt.

Festivalio sumanytojų idėja – tamsiuoju metu laiku, žvarbiais žiemos vakarais suteikti galimybę paklaidžioti pasakiškai apšviestoje aplinkoje, su paslaptingais miško gyventojais, laumėmis, angelais, lietuvių kultūros ir istorijos įkvėptomis šviesos skulptūromis.

„Džiaugiamės, kad galėjome sukurti kokybišką pramogą visiems šeimoms nariams – nuo pačių mažiausių iki suaugusių. Stengiamės sukurti tokią kompoziciją, kuri leistų pakeliauti ir pajusti šventinę nuotaiką, apgaubtų šiluma ir sukurtų prasmingą laiką gryname ore“, – apie sėkmingai įgyvendintą sumanymą sakė festivalio organizatoriai.

Muziejaus specialistų pastebėjimais, šviesų festivalis Rumšiškėse pasiteisino.

„Džiugu, kad Lietuvos etnografijos muziejus, ieškodamas naujų bendradarbiavimo formų, nesustoja stebinti Lietuvos gyventojų bei svečių.

Džiaugiamės, kad galėjome sukurti kokybišką pramogą visiems šeimoms nariams – nuo pačių mažiausių iki suaugusių.

„Šiemet iš lankytojų sulaukėme itin daug gražių atsiliepimų, kurie po muziejaus ekspozicijos lankymo dienos metu, tuo pačiu nusprendė vakare užsukti į šviesos festivalį”, – apibendrino Lietuvos etnografijos muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė.

Muziejininkai atkreipė dėmesį, kad trečią kartą vykstantis šviesos ir žibintų festivalis „Mėnulio takais” nuspalvino muziejaus ekspoziciją tamsiausiu metų laiku ir leido į ją pažvelgti kitu kampu.

„Įspūdinga, kai tamsiais žiemos vakarais tarsi atgyja pasakiškomis spalvomis nušviestos aštuoniolikto ir devyniolikto amžiaus sodybos bei tarpukario miestelis ir lankytojai muziejų pamato visai kitokį, netikėtą, stebinantį. Kai kurie lankytojai sakė, kad festivalio metu muziejus net gal gražesnis nei dieną“, – pabrėžė muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkas Valentas Pilionis.

Plačiau apie tai papasakojo dramaturgas Marius Ivaškevičius.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas miesto centre?

– Smagiai, išskyrus penktadienio bei šeštadienio naktis, kai namuose vibruoja langai. Labai ilgai kentėjau, nes kiekvienas esame užsiėmę savo darbais. Supranti, kad įlindęs į tokį dalyką, taip paprastai neišlysi. Bet, kai trūksta kantrybė, turi kažką daryti, kad apsaugotum savo namus. Tai yra visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, kurie gyvena aplink.

– Kiek kartų asmeniškai kreipėtės į policiją?

– Nežinau, neskaičiuoju. Tikrai ne vieną kartą. Gyveni taip ir galvoji, kad visi tyli, o tu čia vienas pradėsi kelti triukšmą. Dabar aš suprantu, kad niekas netyli. Visi aplinkinių namų gyventojai pastoviai skambina į policiją. Dabar sužinojau, kad buvo kviesti ir Seimo kontrolieriai. Žmonės turi matuoklius, matuoja triukšmą. Triukšmas yra dešimt kartų didesnis už normą nakties metu. Ir jokios reakcijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai miegate nuolatinėje diskotekoje?

– Ačiū Dievui, yra dar buto dalis, kuri neišeina į tą pusę. Baisiausia yra, kai atsidaro durys. Paskaičiavau, kad jos atsidaro du kartus per minutę. Tai reiškia, kad net 120 kartų per valandą. Taip ir gyveni tokiose bangose. Čia turbūt yra tokia mūsų valstietiška piktdžiuga. Žmonės galvoja, kad jums taip ir reikia. Nors jie nesupranta, kad jie stoja į tą žmonių pusę, kurie uždirba tūkstančius iš kitų kraujo ir streso. Visi aplinkiniai namai yra strese. Žmonės džiaugiasi, kad gyvena Pilaitėje, o aš – Centre. Maždaug vienintelė išeitis man – išsikraustyti.

– Turite kažkokią išeitį? Kraustysitės ar ne?

– Nesiruošiu kraustytis. Yra dar vienas aspektas, kad visi aplinkinių namų butai dėl šio triukšmo yra nuvertėję. Įsivaizduojate, ką reiškia parduoti tokį butą su tokia aplinka. Vienintelė išeitis – kova už savo namus.

„Manau, kad skundžiasi tokie šiek tiek vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimui kaip ir viskas gerai su tuo garsu. Jie gal net nekreipia dėmesio į tai. Mano nuomonė, kad esi pats kaltas. Jei gyveni miesto centre, tai toleruok. Yra tarnybos, kurios gali atvykusios patikrinti su visokiais matavimais. Kiek žinau, tai ir yra daroma. Bet ką jau padarysi, Centras yra Centras. Galbūt tie teisės aktai nėra vykdomi taip, kaip turėtų būti vykdomi, bet ne viskas nuo mūsų priklauso“, – kalbėjo fotografas Vincas Alesius.

„Garsas turėtų būti klubuose. Jis turėtų kažkaip būti ribojamas, jei yra gyvenamieji namai. Kita vertus, žmonės, kurie gyvena Centre, turi suprasti, kur jie gyvena“, – sakė kalbinta moteris.

Tai yra visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, kurie gyvena aplink.

„Manau, kad yra per daug garso. Kiek žinau, visi verslai, esantys čia, apie vidurnaktį viską perkelia į vidų“, – kalbėjo mergina.

„Praktika rodo, kad užsienyje žmonės sugyvena su klubais. Gyventojai patys pasirenka, kur gyventi. Miestas daugiau skirtas visuomenei, ne tik gyventojams“, – nuomonę išreiškė vaikinas.

„Mes sužinojome apie šią problemą iš socialinių tinklų. Kaimynai tiesiogiai nesikreipė pas mus. Dabar visi gali sakyti, kad ignoravome, bet mes nuoširdžiai nežinojome, kad yra tokia problema. Jei būtų kreiptasi anksčiau, juk turėtume policijos išklotines, mums turėtų būti išrašyti įspėjimai, baudos. Dažniausiai, kai kažkas atsitinka, yra atsakingas asmuo ir jam išrašoma bauda. Galime išsitraukti dešimties metų policijos išklotines ir pažiūrėti, kiek mūsų įmonei išrašyta baudų. Jų nėra nė vienos“, – sakė naktinio klubo „Materialistė“ savininkas Matas Puodžiūnas.

Klaipėdietė Genutė gyvena netoli Herkaus Manto gatvėje esančio prekybos centro. Priešais parduotuvę, kitoje gatvės pusėje, yra keli daugiabučiai namai.

„Yra reklama, toks didžiulis kvadratas su šviečiančiais prožektoriais. Juos išjungdavo 23 val., bet dabar jau turbūt dvi savaites visur išjungia šviesas, o tą reklamą palieka įjungtą, prožektoriai šviečia į šių dviejų namų langus. Gyvename naktį, o miegame kaip dieną. Ką daryti? Buvome nuėję pas parduotuvės direktorę. Ji sakė, kad patalpas nuomoja. Mes skambinome gal porą kartų, bet šviesų taip ir neišjungė“, – situaciją paaiškino gyventoja.

Balandžio 13-ąją žurnalistai išsiuntė klausimus parduotuvės atstovams. Balandžio 14 d. buvo teigiama, kad klausimą bandoma išsiaiškinti ir greitu metu nepavyks gauti aiškaus atsakymo.

Balandžio 19 d. gautas atsakymas, kad problema išspręsta.

„Informuojame, jog visos reklamos yra išjungtos, o parkingas išsijungia 0.00 val. Balandžio 18-ąją 23.30 val. buvo nuvykta ir patikrinta, ar tikrai jokie prožektoriai nešviečia. Nuotraukose žemiau matyti, jog visos reklamos yra išjungtos“, – nurodė „Iki“ Komunikacijos skyriaus Vidinės komunikacijos ir renginių projektų vadovė Greta Viltrakytė.

Pasiteiravus, dėl kokių priežasčių šviesa nebuvo išjungta anksčiau, teigta, kad buvo įvykęs gedimas.

„Tiesiog buvo techninis gedimas, kuris jau buvo pašalintas. Taip, skundėsi viena klientė, ir mūsų technikos skyrius buvo iškart informuotas, atitinkamai buvo pradėti gedimo pašalinimo darbai“, – pažymėjo G. Viltrakytė.

Klaipėdietė Genutė tai patvirtino dar kartą susisiekusi – šviesos miegoti nebetrukdo.

Piliavietėje – bėgikai

Pirmieji patirti visus įspūdžius ir kitiems apie tai pasiryžę papasakoti klaipėdiečiai festivalio objektų apžiūrėti išsiruošė dar ketvirtadienį vakare.

Šis sprendimas buvo racionalus, nes kitais vakarais, tikėtina, bus problemų pasistatyti automobilius, o ir į senamiesčio gatves pasipils labai daug žmonių.

Daugelis festivalio lankytojų nusiteikę linksmai, tarsi dalyvautų orientavimosi varžybose, tik neturėjo žemėlapio ir negalėjo pasižymėti jau aplankytų šviesulių.

Daugelis festivalio lankytojų nusiteikę linksmai, tarsi dalyvautų orientavimosi varžybose.

Renginio organizatoriai skelbė, kad šįkart derėtų laikytis pagrindinės ašies, vedančios nuo piliavietės iki Jono kalnelio.

Paklausę šio patarimo ir pradėję nuo įspūdingos 125 metrų šviečiančių bėgikų voros apžiūros piliavietėje pasielgė teisingiausiai. Slovakijos menininkų instaliacija „Bėgantys už taiką“ nereikalauja daug laiko, bet yra labai verta dėmesio, jos nepamatęs negalėtų girtis stebėjęs šių metų Šviesų festivalio objektus.

Didikai prajuokino ir nustebino

Besilaikantys vakarų–pietų ašies žiūrovai keliauja į Teatro aikštę, kur gali tekti palaukti kas 15 minučių ant Klaipėdos dramos teatro fasadų rodomų animacinių veikėjų pasirodymo.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skambiai pavadintas kūrinys „Didikai prie jūros“ jauniems ir mažiems žiūrovams kelia juoką.

Suaugusieji gūžčioja pečiais. Mažai lietuvių kunigaikščius primenantys animaciniai herojai „dainuoja“ populiarias su Lietuvos istorija ir jūra nelabai susijusias dainas.

Bandantys atpažinti Lietuvos didikus rodomuose vaizduose žiūrovai nesupranta – ant vienos sienos herojus įvardijamas kaip vienas kunigaikštis, ant kitos – visai kitas.

„Man tai primena penktoko darbą informacinių technologijų pamokoje“, – garsiai kalbėjo solidaus amžiaus vyras.

Vaikučiams: „Didikai prie jūros“ ne vienam kelia prieštaringus jausmus. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jo draugė ragino nesureikšminti ir pažiūrėti į šį darbą kaip į linksmą pramogą – gal neverta  animaciniame filmuke ieškoti istorinių tiesų ir atitikimų.

Senamiestyje – dangaus kūnas

Pasukę į Turgaus gatvę daugelis nustemba – jos viduryje kabo dangaus kūnas.

Pavadintas „Link saulės“ šviečiantis objektas tamsiai mėlyno dangaus fone kausto žvilgsnį ir labiau primena į Klaipėdos senamiestį nusileidusią pilnatį.

Pakeliui į Jono kalnelį žiūrovai veltui žvalgosi dar kokio nors šviesulio, bet jų nusivylimas greitai išgaruoja, kai prieš akis nušvinta Latvijos menininko instaliacija „Gyvenimas saloje“. Ji – veikiausiai vienas įspūdingiausių reginių šių metų festivalyje.

Kiekvienas joje įžvelgia vis kitus vaizdinius, primenančius gamtos tvarinių formas. Klaipėdiečiams tai dar viena proga pasigėrėti puikiai sutvarkytu senuoju gynybiniu miesto įtvirtinimu ir naujai besiskleidžiančiu kvartalu greta jo.

Stebina futuristiniai vaizdai

Daugelis smalsuolių iškart po to suka prie Dangės ir žvalgosi, ką dar įdomaus galima pamatyti. Paaiškėja, kad kiekvienas gali įsiamžinti tam tapytojo Audriaus Gražio sukurtoje instaliacijoje „Šeimos albumui“.

Nuostaba: atrodo, kad į Klaipėdos senamiestį nusileido pilnatis. / Domo Remeikos nuotr.

Daugiausia smalsuolių sutraukė prie paminklo „Arka“ įrengta instaliacija „100-mečio tunelis“, skirta Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos sukakčiai. Paskęsti spalvingų dūmų rėmuose, pajausti, ką reiškia matyti šviesą tunelio gale, patiko daugeliui.

Panašiai dėmesį kausto ir instaliacija „Monolitas“ Atgimimo aikštėje. Tiesa, čia reikia daugiau laiko, kad žiūrovai pamatytų visą kūrėjų sumanymą.

Festivalio šviesulių yra ir daugiau, todėl verta šilčiau apsirengti ir išsiruošti pailsėjus.

Iš viso specialiai šiam šviesų festivaliui buvo sukurta per 200 šviečiančių figūrų. Gyvūnai ir augalai meniškai ir natūraliai įkomponuoti į skirtingo landšafto botanikos sodo aplinką.

Dauguma figūrų – itin realistiškos, anatomiškai skrupulingai atkurtos. Didelis dėmesys skirtas detalėms: kailiui, snukiui, uodegoms, ausims. Išlaikytos tikros proporcijos, tačiau kai kurie gyvūnai ar augalai, kaip ir įprasta pasakai – gerokai padidinti.

Pavyzdžiui, smauglys toks milžinas, kad gali suformuoti visą arkadą, o povas puikuojasi net 2,5 metrų pločio švytinčia uodega. Keliasdešimt kartų didesni už originalus ir švytintys retieji augalai.

Povas, K. Obelevičiaus nuotr.

Suspindo retieji Lietuvos augalai

Ekspozicijos autoriai sukūrė ir padidino itin tikslias penkių VDU Botanikos sode auginamų retųjų Lietuvos gėlių replikas, kurios stebina ne tik ryškumu, bet ir tikslumu. Replikų kūrimui buvo pasirinkti penki augalai, augantys botanikos sodo Retųjų augalų ekspozicijoje.

Čia galėsite išvysti melisalapę medumėlę (Melittis melissophyllum L.): šio augalo pagrindinis paplitimo arealas yra piečiau Lietuvos, todėl mūsų šalyje ji labai reta. Auga sausuose šviesiuose ąžuolynuose, kurie kadaise buvo ganomi, o krūmus nugrauždavo gyvuliai, todėl šviesos pakakdavo ir šviesiamėgėms rūšims. Paskutiniaisiais dešimtmečiais medumėlės augavietėse suvešėjo lazdynai, tarp ąžuolų ir beržų išsikerojo liepos ir skroblai, kurie užpavėsino šių miškų žolyną. Melisalapės medumelės augalams trūksta šviesos, jie menkai žydi arba visai nežydi, todėl ši labai reta Lietuvoje augalų rūšis gali išnykti.

Gencijonas, K. Obelevičiaus nuotr.

Tamsoje spindi ir boloninis katilėlis (Campanula bononiensis L.) – dar viena reta Lietuvoje rūšis. Tai tipiškas šviesomėgis ir šilumamėgis sausų miško aikštelių, pamiškių ir šlaitų pievų augalas. Ankščiau tokios pievos būdavo šienaujamos ar ganomos. Nustojus ganyti ir šienauti, šios augavietės užauga aukštomis žolėmis, krūmais ar medžiais, todėl ši katilėlių rūšis Lietuvoje nyksta.

Akį patrauks mėlynasis palemonas (Polemonium caeruleum L.) – gana reta rūšis, auganti drėgnose pievose, krūmynuose, upių ir ežerų pakrantėse, taip pat pagrioviuose ir pakelėse. Ši pievoms būdinga rūšis nyksta joms užkrūmijant ir vėliau užaugant mišku.

Galima pasigrožėti tik keliose vietose Lietuvoje randama griovine našlaite (Viola stagnina Schult.). Šie augaliukai smulkūs, todėl gamtoje sunkiai pastebimi. Auga drėgnose ir šlapiose pievose, viksvynuose, grioviuose. Nyksta dėl pievų užkrūmijimo, pelkių sausinimo, viksvynų užaugimo nendrėmis ir krūmais.

Medumėlė, K. Obelevičiaus nuotr.

Švytinčiu žibintu virto ir dar vienas išvaizdus retuolis – siauralapis gencijonas (Gentiana pneumonanthe L.), kuris žydėjimo metu traukia akį puošnumu. Rūšis Lietuvoje reta, sparčiai nykstanti dėl pievų užaugimo krūmais ar suarimo. Gera žinia, kad Žuvinto biosferos rezervate taikant gamtotvarkos priemones (iškirtus krūmus, pievas pradėjus reguliariai šienauti) bebaigiančios išnykti gencijonų populiacijos atsikūrė ir pagausėjo.

Žiemos šviesų festivalis „Džiunglių knyga“ vartus į pasaką ir pažinimą Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode atveria gruodžio 2 d., penktadienį.

„Sporto gatvės aikštė nušvito LED šviesų juostomis. Specialiai šiai erdvei gamintos unikalių formų plytelės vizualiai kuria ąžuolo lapo struktūrą atkartojantį vaizdą. Šis motyvas simbolizuoja tautos vienybę ir stiprybę. Taip pat tai rodo ryšį su greta esančiu Ąžuolyno parku“, – LED juostų motyvus aiškino Kauno miesto savivaldybės atstovai.

Tiesa, kol kas Sporto gatvė dar nėra pilnai įrengta, dar liko padaryti paskutinius darbus. Tačiau bendras vaizdas jau matomas.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Primename, kad dėl Sporto gatvės rekonstrukcijos, buvo nugriautas legendinės „Kregždutės“ kavinės pastatas, o pati kavinukė turėjo persikelti į kitas patalpas. Buvo skelbta, jog toks sprendimas priimtas vadovaujantis tuo, kad erdvėje neturi likti sovietinių elementų.

Atnaujinus Sporto gatvę, pasikeitė urbanistinė šios vietos koncepcija. Plytelės sukuria tarsi saleles, į kurias įkomponuoti žalieji plotai. Taip pat pakeistas ir apšvietimas. Dabar sutvarkyta gatve galima patogiai pasiekti Ąžuolyną, rekonstruotą Dariaus ir Girėno stadioną ar nuo parko leistis žemyn Parodos kalnu.

„Kaunas yra labai įvairus ir labai spalvingas miestas – ir savo istorija, ir architektūra, ir gamta. Sunku būtų jam parinkti vieną spalvą, norėčiau šį miestą spalvinti įvairiausiais atspalviais, išryškinti, kas paslėpta ir kas gražu“, – šypsodamasis į klausimą apie Kauno spalvas atsako Arvydas.

Be šio šviesų menininko kūrybos būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos popscenos grandų pasirodymus ir koncertus. A. Buinausko šviesų žaidimai scenoje lydėjo Justiną Jarutį, Gytį Paškevičių, „Radistus“, Jazzu, „Antį“, „Okean Elzy“, „Scooter“ ir daugybę kitų. Paklaustas, kokių reikalavimų jis yra išgirdęs iš atlikėjų, Arvydas šypsosi: „Kad būtų gražu!“

Tiesą sakant, kitaip jis nė nemoka. „Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa“, – sako jis ir priduria neabejojantis, kad kurti grožį yra menas. Ir visai nesvarbu, kokią priemonę renkiesi. „Manoji – šviesa“, – tvirtai ištaria.

Menų mokykloje tapybos, skulptūros ir kompozicijos pagrindus gavęs, visa tai, ko išmoko, Arvydas pritaikė pramogų pasauliui. Sako pats nepajutęs, kaip šviesos menas jį įtraukė ir nardino vis gilyn. Žaisdamas šviesomis scenoje, kurioje pasirodo atlikėjas, jis stengiasi perteikti jo išgyvenimus, emocijas ir įprasminti žinią, kurią šis nori perduoti savo klausytojams.

Šviesti architektūros ar gamtos objektus – kas kita, bet ne mažiau įdomu: „Su objektais turi susigyventi, juos išgirsti, pajusti, suteikti jiems gyvybę, paryškinti, parodyti, kas paslėpta. Objektai nekalba, jų sienose ar erdvėse gali atrasti tikrą žavesį ir tikrą meną. Esu išvedęs tokią formulę: objektas + meditacija + menininkas = rezultatas.

Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa.

Daugybę Lietuvos bažnyčių, dvarų, pilių ir piliakalnių savo šviesomis apgaubęs menininkas jau seniai peržengė savo gimtosios šalies ribas. Jo kūryba džiugino Estijos, Ukrainos, Vokietijos žiūrovus. Arvydas sako, kad kiekvienas architektūros objektas yra išskirtinis, unikalus, o menininko užduotis – tą išskirtinumą paryškinti, perteikti.

Įvairūs menininko ir jo komandos projektai suplanuoti mažiausiai metams į priekį – laukia darbai Ukrainoje, Vokietijoje, Estijoje.

Paklaustas, kokias spalvas mėgsta, menininkas ilgai nesvarsto: šaltą mėlyną ir baltą.

„Visada stengiuosi išlaikyti minimalizmo pojūtį, viename piešinyje dažniausiai naudoju ne daugiau kaip dvi spalvas ar atspalvius“, – sako ir priduria pavojingiausia spalva laikantis žalią. Nors... Kas vienam gražu, kitam – visiškai ne. Aišku tik viena: tikras grožis sukelia išskirtinių emocijų, išjudina giliausias kiekvieno žiūrovo širdies kerteles.

Didžiausias Arvydo įkvėpėjas – gamta. Iš jos menininkas mokosi pusiausvyros: „Mėgstu ją savo darbuose. Man svarbu, kad tarp atlikėjų, lokacijos, scenografijos sprendimų rastųsi pusiausvyra, kad matyčiau tokią visumą kaip gamtoje.“

Kūrinio idėją, jis sako, inspiruoti gali bet kas – šypsena, žodis, medžio lapas, gėlės žiedas, geometrinė forma. Kūryba prasideda nuo jausmo, pojūčio, išgyvenimo, iškeltos užduoties. Visa tai perkeliama į virtualiąją erdvę, kurioje maketuojami būsimieji sprendimai ir įvertinamas rezultatas.

„Ir vis dėlto 99 proc. atvejų paskutinis akcentas yra dedamas gyvai, vietoje. Jokia programa negali 100 proc. perteikti, to, ką jauti tuo momentu“, – sako šviesų dailininkas A. Buinauskas. Ir vaizdais kalbėti jam sekasi geriau nei žodžiais.

Gali kilti keblumų

Mirktelėjimai automobilio ilgosiomis šviesomis ar rūko žibintais – lyg ir jokių blogų ketinimų neturintys veiksmai, tačiau draudikai ir Kelių policijos atstovai pažymi, kad privaloma paisyti Kelių eismo taisyklių (KET).

Anot draudimo bendrovės ERGO transporto priemonių žalų administravimo skyriaus vadovo Raimondo Bieliausko, noras padėti kitiems vairuotojams, atkreipti jų dėmesį į pavojingą situaciją kelyje yra sveikintinas, tačiau tai reikėtų daryti nesukeliant grėsmės eismo saugumui.

„Mirksėjimo ilgosiomis šviesomis intencijos dažnai yra geros, tačiau kitiems eismo dalyviams toks veiksmas gali sukelti keblumų – akinti ne tik priešinga kryptimi atvažiuojančius vairuotojus, bet per galinio vaizdo veidrodėlį ir tuos, kurie važiuoja priešais“, – sakė R.Bieliauskas.

Norint perspėti kitus vairuotojus apie kelyje esančią kliūtį ar pavojų, reikėtų naudoti avarinę šviesos signalizaciją.

Prisiminkime KET

Jam pritarė Lietuvos kelių policijos tarnybos administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Žilinskė.

Jos teigimu, naudoti tolimąsias šviesas kaip įspėjamąjį signalą, jei tai gali akinti kitus vairuotojus, draudžia KET.

„Tolimąsias žibintų šviesas leidžiama naudoti tik tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui. Rūko žibintais taip pat nedera piktnaudžiauti. Juos galima naudoti tik kelyje esant blogam matomumui arba sugedus priekiniam kairiajam artimųjų šviesų žibintui. Norint perspėti kitus vairuotojus apie kelyje esančią kliūtį ar pavojų, reikėtų naudoti avarinę šviesos signalizaciją. Netinkamas šviesos prietaisų naudojimas gali sukelti eismo įvykį“, – pabrėžė D.Žilinskė.

Pasak policijos atstovės, atvejų, kai vairuotojai perjungdami šviesas vieni kitus stengiasi perspėti apie eismą kontroliuojančius pareigūnus, pastaraisiais metais gerokai sumažėjo, o vis dar neatsisakantys tokio įpročio gali sulaukti ir piniginių baudų.

Įjungti ir išjungti

R.Bieliauskas rekomenduoja atrasti tinkamesnių solidarumo su kitais vairuotojais formų nei signalizavimas apie savo darbą dirbančius pareigūnus.

Pagarbos ir supratingumo kelyje išraiška gali būti avarinėmis šviesomis išreiškiama intencija leisti kitam automobiliui rikiuotis į reikiamą eismo juostą spūstyje ar lenkti ketinančiai transporto priemonei parodomas ženklas, kad priešpriešinio eismo juosta yra laisva.

„Neoficiali vairuotojų kalba gali būti išties naudinga ir prisidėti prie bendro eismo saugumo ir sklandumo didinimo. Be abejo, ją reikėtų naudoti tinkamai – trumpam įjungus avarinį signalą svarbu nepamiršti jo išjungti. Taip pat tam tikrų šviesos signalų nereikėtų naudoti tuomet, kai jie gali klaidinti kitus eismo dalyvius. Tai galioja, pavyzdžiui, posūkio signalui“, – pažymėjo R.Bieliauskas.

Anot draudikų atstovo, taip pat svarbu nepamiršti, kad KET numato atvejus, kai avarinį signalą įjungti būtina – pavyzdžiui, priverstinai sustojus ten, kur stovėti draudžiama, įvykus eismo įvykiui, tikrinant policijos pareigūnams, sustojus neapšviestuose kelių ruožuose tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, tuomet, kai važiuojant tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui nedega bent viena galinė gabaritinė šviesa, kai transporto priemonė velkama arba vežama ją priekiu ar galu užkėlus ant specialaus atraminio įtaiso.

„Kaunas yra labai įvairus ir labai spalvingas miestas – ir savo istorija, ir architektūra, ir gamta. Sunku būtų jam parinkti vieną spalvą, norėčiau šį miestą spalvinti įvairiausiais atspalviais, išryškinti, kas paslėpta ir kas gražu“, – šypsodamasis į klausimą apie Kauno spalvas atsako Arvydas.

Be šio šviesų menininko kūrybos būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos popscenos grandų pasirodymus ir koncertus. A. Buinausko šviesų žaidimai scenoje lydėjo Justiną Jarutį, Gytį Paškevičių, „Radistus“, Jazzu, „Antį“, „Okean Elzy“, „Scooter“ ir daugybę kitų. Paklaustas, kokių reikalavimų jis yra išgirdęs iš atlikėjų, Arvydas šypsosi: „Kad būtų gražu!“

Tiesą sakant, kitaip jis nė nemoka. „Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa“, – jis sako ir priduria neabejojantis, kad kurti grožį yra menas. Ir visai nesvarbu, kokį įrankį renkiesi. „Manasis – šviesa“, – tvirtai ištaria.

Be šviesos bus tik tamsa. Šviesa keičia pasaulį – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Menų mokykloje tapybos, skulptūros ir kompozicijos pagrindus gavęs, visa tai, ko išmoko, Arvydas pritaikė pramogų pasauliui. Sako pats nepajutęs, kaip šviesos menas jį įtraukė ir nardino vis gilyn. Žaisdamas šviesomis scenoje, kurioje pasirodo atlikėjas, jis stengiasi perteikti jo išgyvenimus, emocijas ir įprasminti žinią, kurią šis nori perduoti savo klausytojams.

Šviesti architektūros ar gamtos objektus – kas kita, bet ne mažiau įdomu: „Su objektais turi susigyventi, juos išgirsti, pajusti, suteikti jiems gyvybę, paryškinti, parodyti, kas paslėpta. Objektai nekalba, jų sienose ar erdvėse gali atrasti tikrą žavesį ir tikrą meną. Esu išvedęs tokią formulę: Objektas + meditacija + menininkas = rezultatas“.

G. Jauniškio nuotr.

Daugybę Lietuvos bažnyčių, dvarų, pilių ir piliakalnių savo šviesomis apgaubęs menininkas jau seniai peržengė savo gimtosios šalies ribas. Jo kūryba džiugino Estijos, Ukrainos, Vokietijos žiūrovus. Arvydas sako, kad kiekvienas architektūros objektas yra išskirtinis, unikalus, o menininko užduotis – tą išskirtinumą paryškinti, perteikti.

Įvairūs menininko ir jo komandos projektai suplanuoti mažiausiai metams į priekį – laukia darbai Ukrainoje, Vokietijoje, Estijoje.

Paklaustas, kokias spalvas mėgsta, menininkas ilgai nesvarsto: šaltą mėlyną ir baltą. „Visada stengiuosi išlaikyti minimalizmo pojūtį, viename piešinyje dažniausiai naudoju ne daugiau nei dvi spalvas ar atspalvius“, – sako ir priduria pavojingiausia spalva laikantis žalią. Nors... Kas vienam gražu, kitam – visiškai ne. Aišku tik viena: tikras grožis sukelia išskirtinių emocijų, išjudina giliausias kiekvieno žiūrovo širdies kerteles.

Didžiausias Arvydo įkvėpėjas – gamta. Iš jos menininkas mokosi pusiausvyros: „Mėgstu ją savo darbuose. Man svarbu, kad tarp atlikėjų, lokacijos, scenografijos sprendimų rastųsi pusiausvyra, kad matyčiau tokią visumą kaip gamtoje.“ Kūrinio idėją, jis sako, inspiruoti gali bet kas – šypsena, žodis, medžio lapas, gėlės žiedas, geometrinė forma. Kūryba prasideda nuo jausmo, pojūčio, išgyvenimo, iškeltos užduoties. Visa tai perkeliama į virtualiąją erdvę, kurioje maketuojami būsimieji sprendimai ir įvertinamas rezultatas.

„Ir vis dėlto 99 procentais atvejų paskutinis štrichas yra dedamas gyvai, vietoje. Jokia programa negali šimtu procentų perteikti, to, ką jauti tuo momentu“, – sako šviesų dailininkas A. Buinauskas. Ir vaizdais jam sekasi geriau kalbėti nei žodžiais.

Naujiems atradimams pasirengę festivalio gerbėjai turės ilgai lauktą galimybę patirti kitokio miesto aplinką. Senamiesčio ir Naujamiesčio skverus ir aikštes, žaliąsias erdves, istorinius ir architektūros objektus jie išvys visai kitokius, įgavusius nematytus pavidalus, sukurtus naudojant šviesos meninius sprendimus.

„Šviesos festivalis nušviečia ne tik miestą ir jo dangų, neretai ir kelionių maršrutus. Jis kuria įspūdžius ir prisiminimus, stebina ir dovanoja naujas nepamirštamas patirtis. Kviečiame įsidiegti Vilniaus šviesų festivalio mobiliąją programėlę (Vilnius Light Festival) ir, vedini išskirtinio maršruto, aplankyti naktinį Vilnių“, – nedvejoti ir susitikti trečiajame Vilniaus šviesų festivalyje rugpjūčio 13–15 d. kviečia festivalio organizatoriaus Vilniaus kultūros centro vadovas Paulius Jurgutis.

Šiais metais pradėti pažintį su šviesa žaidžiančia sostine ir III Vilniaus šviesų festivalio maršrutu organizatoriai kviečia estetika ir darna dvelkiančiame naujame Paupio rajone. Istoriniame Vilniaus senamiestyje ant Vilnelės šlaito įsikūrusio rajono, kurio bendruomenė kuria savas tradicijas ir gyvenimo ritmą, Aukštaičių gatvės skvere festivalio lankytojus pasitiks 3D vizualiniais projektais garsėjančio kūrėjo Linarto Urniežiaus instaliacija „Tokyo“. Ji perkels į reklama verdančias Japonijos sostinės gatves ir sugretins du skirtingus pasaulius – atskleis japoniškos reklamos išskirtinumą ir saulės šalies gamtos grožį.

Organizatorių nuotr.

Čia pat, prie metalinio sijinio Užupio–Paupio tilto, leistis egzistencinių pamąstymų keliais kvies vieno geriausių šviesos dailininko Arvydo Buinausko kūrinys „Ratefate“.

„Pastatai, aikštės ir gatvės be meno – lyg be charizmos. O šviesų menas naktį – dar ir proga į tuos pačius pastatus, architektūrą pažvelgti kitomis akimis“, – sako Paupyje menus dovanojančios įmonės „Darnu Group“ korporatyvinių reikalų ir rinkodaros direktorė Akvilė Liaudanskienė.

Paupio pašonėje, Kūdrų parke, festivalio lankytojus vilios šokantys fontanai „Liquid dance“ ir žavus trumpalaikis astronominis įvykis – nušvis svečių iš Jungtinės Karalystės apšvietimo studijos „Studio Vertigo“ sukurta „Nova“.

Iš Paupio bendruomenės prieglobsčio festivalio maršrutas vinguriuos Senamiesčio link.

Vokiečių menininkės Claudia Reh interaktyvi šviesos projekcija „Interference“ Maironio g. 25 pastatą apgaubs lyg antra oda.

Organizatorių nuotr.

Kylant Česlovo Milošo laiptais ir pasigrožėjus vieno seniausių sostinės rajono Užupio panorama, festivalis tęsis senojo Vilniaus gatvelėse ir džiugins naktinio senamiesčio gyvenimo ritmu.

Žengiant Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero vardo gatve instaliacija „Sluoksniai“ kvies pažinti ir pajusti tikrąją Vilniaus dvasią, o Pasažo skersgatvis pasitiks scenografo Mariaus Puskunigio mistiška „ŠIApusANApus“ šviesa.

Lazdynų Pelėdos skveras stebins įmantria, olandų menininko trijų matmenų kvadratų kompozicija „Windows of Light“, o Rūdninkų skverą ryškiai nušvies kitų Olandijos interaktyvaus ir intelektualaus apšvietimo entuziastų „Hypar Collective“ sukurta spalvinga modulinių kubų instaliacija „Hypar“.

Neatpažįstamai pasikeis Lydos gatvė – čia žibės Justo Bø sugalvoti ryškūs, dinamiški ir dekonstruoti „Ženklai“. MO muziejaus terasoje būti čia ir dabar – būti sekundės žvaigždėmis kvies Kotrynos Čalkaitės instaliacija „Procesas“.

Pastatai, aikštės ir gatvės be meno – lyg be charizmos. O šviesų menas naktį – dar ir proga į tuos pačius pastatus, architektūrą pažvelgti kitomis akimis.

III Vilniaus šviesų festivalio maršrutas, aplankęs Senamiestį, nejučia persikels į naująją Vilniaus miesto dalį. Šią vasarą atsinaujinęs Reformatų sodas pasipuoš dviem instaliacijomis. Pirmoji – tai Londono The Bartlett architektūros mokyklos interaktyvios architektūros laboratorijoje menininkės Parker Heyl sukurtas kūrinys „Jacob‘s Wall“, kuriame naudojama estetiška analoginė elektronika ir nenuspėjamos mechaninės sistemos, o ne tikslus skaitmeninis valdymas. Antroji istaliacija – XX a. pradžios kvantinės fizikos atstovų teorijų inspiruota audiovizualinė instaliacija „The Spin“, kuri Reformatų sode kvies patirti kvantinės mechanikos pasaulio virsmus.

Greta paminklo Frankui Zappai (K. Kalinausko g. 3) nušvis prancūzų menininko Emilieno Guesnardo materialiojo ir dvasinio pasaulio sąsajas simbolizuojantis aštuonkampis „Octo“, o Pylimo gatvės pradžioje pakelti galvą, pažvelgti plačiau – „egzistuoti kartu“ ir gyventi draugiškai kvies milžiniška žinutė „Coexist“. Vilniečio Vėjo Aliuko instaliacija „Jungtis“ Petro Cvirkos aikštėje kvies nugalėti susipriešinimą, įsiklausyti, tartis – kurti ryšius.

Organizatorių nuotr.

Galiausiai festivalio maršrutas užves ant Tauro kalno, nuo kurio matosi ankstyvo XX amžiaus Vilniaus pastatai, o už jų, dešiniajame Neries krante – naujojo miesto centro dangoraižiai. Simboliška, kad aukščiausiame festivalio maršruto taške nušvis sunkmečiu visada vienijančios vilties idėją atspindinti meninė instaliacija „Hope“.

Įspūdžių kupinas pasivaikščiojimas finišuos Gedimino prospekte, kur prie „Hilton Garden Inn“ (Gedimino pr. 44) viešbučio patirti bekraščių kosmoso platybių grožį siūlys skambanti žvaigždžių kolekcija – instaliacija „Galaktika“.

Taip pat festivalio lankytojus džiugins pora papildomų meninių šviesos objektų: Vokiečių g. 13A – intriguojanti, žmogaus smegenis ir mintis apnuoginanti šviesos ir garso instaliacija „Ne aš“ bei architekto Alfredo Trimonio ryškiai apšviesta Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų erdvė „Istorijų namai“.

Aplankyti III Vilniaus šviesų festivalį organizatoriai kviečia rugpjūčio 13–15 d. (Žolinių savaitgalį): rugpjūčio 13–15 d. nuo 22 iki 3 val. nakties, o paskutinį rugpjūčio 15 d. vakarą nuo 22 iki 1 val.