Kaip pranešė Kultūros ministerija, S. Kairys Estijos Tartu mieste vykusioje diskusijoje su kolegomis taip pat sutarė „telkti bendras šalių pastangas, dalintis patirtimi stiprinant visuomenės atsparumą propagandai ir dezinformacijai, didinant žurnalistų apsaugą, užtikrinant žiniasklaidos laisvės, skaidrumo, savireguliacijos mechanizmų veikimą“.

Pasak pranešimo, Su Europos Komisijos atstovais kultūros ministrai aptarė šalių bendradarbiavimą kultūros politikos srityje teikiant būtinąją pagalbą Ukrainai, šiai pradedant derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą.

Su minėtų šalių ministrais S. Kairys susitiko penktadienį dalyvaudamas 2024 metų Europos kultūros sostinės Tartu atidarymo renginiuose.

„Sveikiname Tartu įžengus į Europos kultūros sostinės metus. Tikime, kad bendros šalių diskusijos, susitikimai taps svarbia platforma stiprinant kultūros vertybinį balsą Europoje, kur vis ryškiau įsilieja ir Ukraina“, – Kultūros ministerijos pranešime cituojamas S. Kairys.

Vakare kultūros ministras S. Kairys dalyvaus oficialioje kultūros sostinės atidarymo ceremonijoje.

Šiemet Europos kultūros sostinėmis be Tartu taip pat išrinktas Norvegijos miestas Budė ir Austrijos miestas Bad Išlis.

Penktadienį oficialiai pradedant kultūros sostinės sezoną šiame antrame pagal dydį Estijos mieste, „Tartu 2024“ atstovai Lietuvoje informavo, kad iš viso čia bus įgyvendinta 350 įvairių kultūrinių projektų, suorganizuota daugiau kaip 1 tūkst. renginių.

Tikimasi, kad projektas per visus metus pritrauks virš milijono lankytojų.

„Šventėje siunčiama svarbi žinia ir Lietuvai – šiemet Tartu ir visame pietų Estijos regione bus galima išvysti įvairių Lietuvos menininkų darbų, tad tautiečiai turės ne vieną progą apsilankyti kaimyninėje šalyje“, – nurodoma pranešime.

Vienas iš renginių – „Skalbimo mašina iš burokėlių“. Tai Estijos agrokultūros muziejaus, Estijos kelių muziejaus, Tartu miesto muziejaus ir Kauno miesto muziejaus paroda apie tarybinio žmogaus išradingumą, sumanumą, perdirbimo ypatumus ir mentalitetą, kai viską bandyta pasigaminti patiems.

Taip pat šiemet Tartu laukia Baltijos šalių ir Estijos muzikos dienos. Kaip pažymi organizatoriai, tai bus vienas didžiausių šiuolaikinės muzikos renginių Baltijos šalyse, jame bus galima išgirsti daugiau nei 20 kompozitorių premjeras.

Rugpjūčio pabaigoje vyks ir Baltijos šalių filmų dienos. Dviejų dienų šventė bus skirta paminėti Baltijos kelio 35-ąsias metines, jos metu Tartu, Taline, Rygoje ir Vilniuje bus galima išvysti geriausias pastarųjų metų Baltijos kino kūrėjų juostas.

Penktadienį kultūros sostinės atidarymo ceremonija vyks ant Emajogi upės kranto. Kaip teigia projekto kūrybos direktorė Kati Torp, tai bus „didelio masto įspūdingas, niekada Tartu neregėtas koncertas“. Jame siekiama akcentuoti Estijos unikalumą, smalsumą ir atvirumą Europai.

Pagrindinė visus metus įvairias „Tartu 2024“ iniciatyvas lydėsianti tema – „Išgyvenimo menas“. Daug dėmesio bus skiriama tvarumui, unikalumui, mokslui ir technologijoms, taip pat bendradarbiavimui kūryboje.

Svarbiausiu metų akcentu taps bučinių šventė „Kissing Tartu“, viliamasi, kad ji suburs tūkstančius žmonių tam, kad skleistų meilę.

Šiemet taip pat bus galima apsilankyti technologijų meno parodoje po atviru dangumi „Wild Bits“. Estijos ir Danijos menininkai spektaklyje „Business as Usual“ primins „Danske Bank“ pinigų plovimo skandalą.

Klasikinės muzikos mylėtojai bus kviečiami pasiklausyti vokiečių ir estų kompozitorių Georgo Frydricho Hendelio bei Arvo Parto kūrinių, atliekamų pasaulyje žinomo baroko muzikos orkestro „Concerto Copenhagen“ ir Estijos filharmonijos kamerinio choro. Viską vainikuos pasaulinio lygio atlikėjų Stingo ir Bryano Adamso (Brajano Adamso) koncertai. 

Anot ministerijos, S. Kairys dalyvaus Europos kultūros sostinės programos atidarymo renginiuose, diskusijose su Estijos, Latvijos, Suomijos, Ukrainos kultūros ministrais bei eurokomisare, atsakinga už inovacijas, mokslinius tyrimus, kultūrą, švietimą ir jaunimą.

Kultūros ministrai pasidalins planais dėl šių metų kultūros politikos prioritetų, horizontalių kultūros projektų, prisidedančių prie darnaus vystymosi tikslų, pavyzdžiais.

Taip pat bus aptarta kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus situacija ir ateities planai, kultūros paveldo apsauga karo ar ekstremalių situacijų atveju, bendradarbiavimas kultūros politikos srityje teikiant būtinąją pagalbą Ukrainai, pradedant derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą.

Primena Kauną

Prieš atsikraustydama į Estiją, S. Matulevičienė kelerius metus gyveno Belgijoje, o prieš tai – Tunise ir Vokietijoje. Pašnekovė juokiasi esanti meilės emigrantė, nors jos mylimasis – lietuvis.

„Mano vyras Raimundas yra mokslininkas, kelerius metus jis dirbo Belgijoje, o pasibaigus šiam projektui jį pakvietė Tartu universitetas. Čia atvykome laikinai – penkeriems metams, bet štai gyvename keturiolika, – šypsosi ji. – Į Estiją atvažiavome su pusantrų metų pirmagimiu, šioje šalyje susilaukėme dar dviejų vaikų. Mantvydui – penkiolika, Vygantui – trylika, o jaunėlei Gabijai – dveji. Atžalos nuo mažens kalba tiek lietuviškai, tiek estiškai, nes mes vaikus namuose auginame lietuviais, o darželis ir mokykla juos ugdo estais. Tad jie – tikri pasaulio piliečiai.“

Iš Raudondvario kilusi S. Matulevičienė studijų metais gyveno Kaune. Pasak pašnekovės, Kaunas ir Tartu turi nemažai panašumų, nes abu yra antri pagal dydį šalies miestai, gausūs universitetų ir studentų. Vis dėlto Tartu studentiška atmosfera jaučiasi dar stipriau.

„Tikriausiai kas penktas šio miesto gyventojas yra studentas, dėstytojas arba administracinį darbą universitete dirbantis žmogus. Studentų gausa ypač pasijaučia rudenį, kai visi sugrįžta į mokslus“, – pasakoja Sigita.

Atvykusi į Estiją S. Matulevičienė iškart užmezgė ryšį su Tartu lietuvių bendruomene, vėliau tapo jos vadove. Belgijoje pašnekovė dirbo Lietuvos atstovybėje prie NATO, kur, be tiesioginio darbo administracijoje, organizuodavo Lietuvos valstybines šventes. Tad ir Tartu ji pasistengė išjudinti lietuvių bendruomenę, kuri tuo metu nebuvo labai aktyvi.

2010-aisiais, kai Sigita su šeima atvyko į Estiją, buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metis. S. Matulevičienė suorganizavo šventę, į kurią pakvietė atvykti režisierę Giedrę Beinoriūtę, į režisierės filmo peržiūrą susirinko apie 50 vietos lietuvių.

Džiugiai: Tartu šventiškai pasitinka Kalėdas. Rotušės aikštėje gruodžio pradžioje buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė, miestiečiams ir miesto svečiams siūloma daug pramogų. / S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Estų kalba – dešimta

Apsigyvenusi Estijoje S. Matulevičienė jau po mėnesio ėmė lankyti estų kalbos kursus, kadangi norėjo geriau įsilieti į šalies gyvenimą. Šiandien pašnekovė yra išlaikiusi valstybinį C1 lygio estų kalbos egzaminą ir laisvai kalba estiškai.

„Kalbų mokausi gana greitai, nes jau turiu įgūdį tai daryti. Estų kalba buvo dešimta, kurios mokiausi. Šiandien kalbu septyniomis užsienio kalbomis – anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, ispanų, estų ir latvių, kurias naudoju dirbdama gide. Turiu ir estų gestų kalbos pradmenis. Gyvendama Belgijoje, buvau pramokusi olandų kalbos, taip pat vienu metu mokiausi norvegų, nes svarsčiau Norvegijoje studijuoti magistrantūroje. Deja, visos šios kalbos nepadėjo mokantis estų kalbos, nes ji yra kitokia, – juokiasi pašnekovė. – Tartu lietuvių bendruomenėje bendraudavau tik su lietuviais, o kalbos kursus juk taip pat lanko vien užsieniečiai, tad norėjosi užsiimti veikla, kurioje sutikčiau daugiau estų. Geriau integruotis ir bendrauti su estais man padėjo šokių pamokos. Tai buvo išties smagi veikla, leidusi užmegzti daugiau pažinčių. Su vyru norėjome, kad estų kalbos kuo greičiau ir lengviau pramoktų ir mūsų vaikai, tad juos jau nuo dvejų metų leidome į estišką darželį.“

Sigita tikina Estijoje besijaučianti kur kas geriau nei Belgijoje, nes ši šalis Lietuvai yra kultūriškai artimesnė. Pasak jos, Estijoje nereikia kiekvieną kartą aiškinti, kas ta Lietuva ir kur ji yra, nes estai mūsų šalį puikiai žino, priešingai nei belgai. Todėl didelių kultūrų skirtumų pašnekovė čia nepajuto. S. Matulevičienės teigimu, estai yra gana draugiški, malonūs, bet kartu uždari – į draugystes pirmieji nesisiūlo. Šiuo atžvilgiu jie Sigitai panašūs į lietuvius.

„Sakyčiau, estai yra dar netgi šiek tiek uždaresni ir nelinkę kištis į kitų žmonių reikalus. Lankydamiesi Lietuvoje pastebime, kad žmonės čia mėgsta išsakyti pastabų praeiviams, jei, pavyzdžiui, jų vaikas verkia, yra irzlus. Estijoje tokį elgesį patiriame rečiau, – atskleidžia ji. – Atsikraustę į Tartu, iš pradžių gyvenome miesto centre, o vėliau apsigyvenome kiek toliau nuo šurmulio. Puikiai sutarėme su visais kaimynais, kartu švęsdavome šventes. Vienu metu netgi turėjome tradiciją visiems bendrame kieme susitikti Naujųjų metų naktį ir vieni kitus pasveikinti. Praėjusiais metais išsikraustėme į užmiestį, tačiau kaimynai čia taip pat draugiški.“

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Surengė cepelinų vakarėlį

Tartu gyvena apie 50 lietuvių, nemažą dalį jų sudaro karininkai iš Tartu veikiančio Baltijos gynybos koledžo. Sigita pripažįsta, kad šiuo metu Tartu lietuvių bendruomenė yra kiek mažiau aktyvi, nes veiklas smarkiai pristabdė pandemijos metai. Tačiau stengiamasi gaivinti bendruomenės veiklą, reguliariai susitikti, kartu švęsti šventes.

Tartu lietuviai išlaikė tradiciją kiekvienais metais drauge minėti Užgavėnes, švęsti svarbias valstybines šventes. Rudenį Sigita bendruomenei organizavo cepelinų vakarėlį, vyko ir keletas Tartu gyvenančių lietuvių karininkų organizuotų renginių.

„Galbūt skamba keistai, kad kariai glaudžiai bendrauja su civiliais, su jais drauge švenčia šventes. Tačiau mes, Tartu gyvenantys lietuviai, esame gana artimi“, – sako Sigita.

Pamilusi Estiją, S. Matulevičienė šiandien dirba gide ir turistams padeda geriau pažinti šią šalį ir jos Baltijos kaimynes. Pasak pašnekovės, Estijoje tapti gidu nelabai paprasta, nes kiekvienam regionui reikalinga atskira atestacija.

Sigita pasakoja, kad iki pandemijos ji dažniausiai priimdavo svečius iš Vokietijos ir Prancūzijos. Tačiau koronavirusas šiuos turistus atbaidė ir jie iki šiol nedrąsiai keliauja po Baltijos šalis. Tad šiuo laikotarpiu Sigita po Estiją dažniau lydi lietuvių moksleivių grupes, sudaro maršrutus turistams iš mūsų šalies.

Gausus kontrastų miestas

S. Matulevičienė pasakoja, kad Tartu jai jau tapo savas ir mylimas. Lietuvei patinka čia jaučiama jaunatviška, studentiška energija ir įvairiausių renginių gausa. Pasak jos, tikra miesto garsenybė yra seniausias Estijoje teatras „Vanemuine“, kuriame dirba ir lietuvė balerina. Nemaža dalis teatro spektaklių verčiami į anglų kalbą su subtitrais, tad jis labai draugiškas turistams.

„Man patinka tai, kad Tartu yra antras pagal dydį Estijos miestas, bet jame nesijauti kaip mieste. Tartu centre yra kalva su parku, medžių alėjomis, tilteliais ir senaisiais XIX a. universiteto pastatais. Užlipti į kalvą užtrunka kelias minutes, ir jau nebesijauti esąs miesto centre, – pasakoja ji. – Tartu įsikūręs prie Emajegio upės, kuri miestu teka net 10 km, o greta jos įrengti parkai, paplūdimiai, pasivaikščiojimo trasos. Pavažiavus 15 min. nuo miesto centro, atsiduri miškingoje vietovėje, šalia laukinės, nesukultūrintos upės. Tad Tartu gali pasimėgauti ir miesto patogumais – kavinėmis, restoranais, prekybos centrais, ir pasigrožėti gamta. Šis kontrastas mane labai žavi.“

Pasak S. Matulevičienės, Tartu yra ir daugiau įdomių kontrastų. Kaip ir kituose sovietų okupuotuose miestuose, čia stūkso sovietinių blokinių namų rajonas. Tačiau tiltu persikėlus į kitą miesto pusę, atsiveria Supilinn rajonas, kuriame susitinka miestas, kaimas ir gamta. Susiformavęs XVIII a. viduryje, šis rajonas žavi savo spalvingais dviaukščiais mediniais namukais, kurie traukia akį.

„Tartu susipina gamta ir skaitmenizacija. Miestą supa daug gamtos, bet kartu jis yra labai modernus, pasižymintis šiuolaikiniais muziejais“, – atskleidė Sigita.

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Būsima kultūros sostinė

Pašnekovė pasakoja, kad Tartu pasižymi ir šelmiškų skulptūrų gausa. Čia galima pamatyti bronzinę kiaulę ir šmaikščią skulptūrą „Tėvas ir sūnus“, vaizduojančią nuogus vienodo ūgio kūrinio autorių Ulo Ouną ir jo 1,5 metų sūnų.

Įdomi ir skulptoriaus Tiiu Kirsipuu skulptūra, vaizduojanti ant vieno suolelio susėdusius du rašytojus panašiomis pavardėmis – airių poetą Oscarą Wilde’ą ir estų rašytoją Eduardą Vilde’ą. Realiame gyvenime jie greičiausiai nebuvo susitikę, bet šiandien drauge sėdi prie buvusios spaustuvės, kurios savininkas buvo Peteris Ernstas Wilde’as. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir svarbiausio miesto simbolio – žaismingos besibučiuojančių studentų skulptūros, esančios fontane prie miesto rotušės.

Šiuo metu Tartu visu pajėgumu ruošiasi Europos kultūros sostinės metams – šis titulas miestui bus suteiktas jau 2024-aisiais. S. Matulevičienė pasakoja, kad kitąmet Tartu ir visoje Pietų Estijoje planuojama surengti per 1 tūkst. renginių.

Estai mėgsta žiemos pramogas. Rotušės aikštėje jau išlieta čiuožykla, į kurią gausiai renkasi miestiečiai. Šalia miesto žiemą įrengiamos ir slidžių trasos.

„Susidariau įspūdį, kad estai daugiau sportuoja lauke nei lietuviai. Nesvarbu, koks oras, jie išsiruošia į lauką pajudėti. Vasarą paprastai bėgiojama ar važiuojama dviračiais, o žiemą ištraukiamos slidės, pačiūžos. Per metus Tartu vyksta net keli skirtingi maratonai – bėgimo, dviračių, ralio, slidžių. Organizuojami sporto renginiai ir varžybos vaikams, kuriuos nuo mažų dienų stengiamasi pratinti prie aktyvaus gyvenimo būdo.“

Švenčia abiejų šalių šventes

Tartu keturiolika metų gyvenančios Sigitos šeimoje švenčiamos tiek lietuviškos, tiek estiškos šventės. Pasak pašnekovės, estai, kaip ir lietuviai, švenčia Užgavėnes ir Jonines. Jonines švęsti pradedama dieną anksčiau, kadangi birželio 23-iąją minima Pergalės nepriklausomybės kovose diena, tad tądien estai turi dar vieną laisvadienį.

Švenčiama ir Tartu taikos sutarties pasirašymo diena – šia sutartimi 1920 m. vasario 2 d. pasibaigė Estijos kovos dėl nepriklausomybės. Šią dieną mieste rengiamos įdomios ekskursijos, seminarai, kuriuose apsilanko ir Sigita.

„Didžiulė šventė yra vasario 24-ąją minima Estijos nepriklausomybės diena. Tartu rengiamas įspūdingas minėjimas, galima pasigrožėti studentų su deglais eitynėmis. Didelė šventė estams ir rugpjūčio 20-oji, Nepriklausomybės atkūrimo diena. Labai svarbi tradicija – dainų ir šokių šventės“, – vardija pašnekovė.

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Estiškos Kalėdos

Žinoma, dabar Tartu šventiškai pasitinka Kalėdas. Rotušės aikštėje gruodžio pradžioje buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė ir uždegta pirmoji advento žvakė.

„Nors estai nelabai religingi, jie pažymi visus advento sekmadienius. Kiekvieną gruodžio sekmadienį iki pat Kalėdų mieste organizuojama nedidelė, jauki šventė, kurios metu visi susiburia uždegti vis kitos advento žvakės, – atskleidžia Sigita. – Prie pagrindinės eglutės tradiciškai įrengiamas ir kalėdinis miestelis su mažais namukais, kuriuose galima išgerti kavos, nusipirkti skanėstų, pažiūrėti filmą ar dalyvauti kalėdinių dirbtuvėlių veikloje.“

S. Matulevičienės teigimu, Kalėdos Estijoje, kaip ir Lietuvoje, yra šeimos šventė. Kūčių vakaro estai nesureikšmina ir ant stalo dvylikos patiekalų nededa.

„Per Kalėdas estai skanauja kraujinių dešrų, kurios šventiniu laikotarpiu čia labai populiarios. Tokių dešrų gruodį atsiranda visų kavinių ir restoranų meniu. Dar vienas populiarus kalėdinis patiekalas, kurį estai turbūt perėmė iš vokiečių – kiaulienos kepsnys su bulvėmis ir troškintais kopūstais. Nors tai neįmantrus patiekalas, jis Estijoje stipriai siejamas su šventiniais Kalėdų pietumis“, – pasakoja Sigita.

Estijoje per Kalėdas įprasta apsilankyti kapinėse ir ant artimųjų kapų uždegti žvakutę. Estai, kaip ir mes, ant šventinio stalo deda papildomą lėkštę jau išėjusiems šeimos nariams.

Naujieji metai – šeimos rate

Nors liuteronybę išpažįstantys estai nelabai religingi, Kalėdų išvakarėse tradiciškai einama į bažnyčią. Šis kontrastas S. Matulevičienei atrodo labai įdomus.

„Estijos visuomenėje religija neužima aukštos vietos. Tai iš dalies nulėmė sovietmečiu propaguotas ateizmas. Estai laikosi kai kurių religinių papročių. Pavyzdžiui, mano vaikai lanko nereliginę mokyklą, kurioje net nėra tikybos pamokos, tačiau mokslo metai visada pradedami ir užbaigiami trumpomis pamaldomis bažnyčioje. Mieste yra ir privačių religinių mokyklų – katalikų, liuteronų, tačiau į jas priimami ir netikintys, uoliai nevaikštantys į bažnyčią“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak S. Matulevičienės, atrodo, estai visas šventes labiau mėgsta švęsti šeimos ir artimiausių draugų rate. Ne išimtis ir Naujieji Metai, kuriuos dauguma estų sutinka su artimiausiais žmonėmis.

„Mūsų šeima Kalėdas ir Naujuosius dažniausiai švenčia Lietuvoje. Jei švenčiame namuose Tartu, tai darome artimųjų būryje. Kai gyvenome miesto centre, mėgdavome fejerverkus stebėti nuo namų stogo, niekur nė eiti nereikėdavo, – juokiasi pašnekovė. – Kasmet Tartu pagrindinėje aikštėje vyksta Naujųjų sutiktuvės su muzika, šviesų šou ir fejerverkais. Vis dėlto mes jau daugybę metų ten nesilankėme. Gal tiesiog per daug suestėjome ir nebemėgstame minios?“

Intelektualine Estijos sostine vadinamas universitetų miestas Tartu 2024-aisiais taps ir Europos kultūros sostine. Už Baltijos „brolį“ rinkimuose aktyviai sirgusi „Kaunas 2022“ komanda šiemet Tartu gimtadienio, kuris tradiciškai švenčiamas birželio 29 dieną, iškilmėse dalyvauti negali dėl visiems savaime suprantamų priežasčių, bet linkėjimai jau išsiųsti ir iškabinti.

Nuo birželio 29 d. Tartu centre praeiviai gali išvysti reklaminį stendą, kuriame – sveikinimas, atsiprašymas „negalėjome atvykti“, ir, mainais, kvietimas 2022-aisiais apsilankyti Kaune – Europos kultūros sostinėje.

Antrieji savo šalių miestai Kaunas ir Tartu bičiulystę oficialiai patvirtino ir miestais partneriais tapo 1993-aisiais, bet draugiški santykiai užsimezgė daug anksčiau. Vyresnės kartos kauniečiai tikrai prisimena restoraną Žaliakalnyje, K. Petrausko gatvėje, jaukiai vadintą „tartukais“.

O štai Tartu yra ir visa Kauno gatvė. Joje, esančioje miegamajame miesto rajone, taip pat „įsikūrė“ gigantiškas sveikinimas estams nuo „Kaunas 2022“. Tiesa, šiame mieste taip pat buvo ir „Kauno“ restoranas. Galbūt atnaujinta miestų draugystė taps simboliniu tiltu kartu kurti naujus kultūrinius projektus, virsiančius prisiminimais ateities kartoms?

Oficialus „Kaunas 2022“ programos startas numatytas 2022 m. sausio 19–23 dienomis – tuomet įvyks pirmoji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. Žinoma, estai ir visi kiti europiečiai bei pasaulio gyventojai Kaune ir Kauno rajone, tapsiančiuose viena didele Europos scena, bus laukiami ištisus metus – suplanuota daugiau renginių, nei metuose dienų.

Vienas to miesto rajono gyventojas 23 val. 58 min. vietos (ir Lietuvos) laiku informavo pagalbos centrą, kad dega kaimyninis dviejų aukštų namas. Tuo metu, kai kaimynas pastebėjo gaisrą, namo viduje jau siautė liepsnos, jos veržėsi į lauką. Kaimynas turėjo saugoti savo paties namą pildamas vandenį iš laistymo žarnos.

Per šešias minutes atvykę ugniagesiai iš pradžių negalėjo patekti į pastatą ir ėmė gesinti gaisrą iš išorės. Vėliau pastate buvo rasti penkių šeimos narių – vyro, moters ir trijų vaikų – palaikai.

Vykdant operaciją iš namo buvo išneštas nesandarus dujų balionas. Gaisro priežastis ir aplinkybes tiria prokuratūra ir policija.

Šį titulą taip pat gaus vienas Austrijos miestas ir kitas Europos Sąjungai nepriklausančios senojo žemyno šalies miestas, naujienų agentūrai BNS pranešė Kultūros ministerija.

Nuo pieštuko iki teptuko

Dėstytojų ir studentų sutarimu atrinktas Julijos Paulauskaitės idėjos eskizas, vaizduojantis žmonių minią. Projekcija eskizą perkėlus ant sienos, pasilypėjus ant pastolių, idėja įgyvendinta per keturias dienas. Monochrominiame piešinyje perteikiamas bendrumo jausmas šiuolaikinio žmogaus akimis – tarpusavio santykiai minioje ar stebėtojo ryšys su minia.

Projekto mentoriai Madisas Liplapas ir Kristjanas Bachmanas yra daugelio Tartu sienų tapybos projektų iniciatoriai bei autoriai. Abu menininkai taip pat dėsto Pallas taikomųjų mokslų universitete, kur studentams akcentuoja gatvės meno tradicijas ir skatina idėjas įgyvendinti Tartu mieste.

Tarpkultūrinė bendrystė

„Ekskursijos, pokalbiai, pažintys su žmonėmis iš trijų skirtingų šalių ir džiugi pažintis su miestu. Kiekviena diena buvo pripildyta įvairiausių veiklų, kad grįžus namo dalinantis įspūdžiais su artimaisiais reikėjo gerai pasukti galvą, kad viską prisiminčiau“, – džiaugiasi Taikomosios grafikos antrakursė J. Paulauskaitė.

„Message on the Wall“ piešinį iš viso sudaro keturios dalys – visų keturių projekte dalyvaujančių šalių atrinkti eskizai sujungti į vieną piešinį. Kazachstano dalyje ryškūs spalvingi vietinės kultūros elementai, Sakartvelo studentės nutapė Tbilisio architektūros interpretaciją, o Estijos piešinio dalis švenčia Pallas universiteto šimtmetį. Užbaigus sienos piešinį, Tartu miesto šventės metu studentus sveikino Tartu meras Urmasas Klaasas ir Pallas universiteto rektorius Vallo'as Nuustas.

Kitas projekto etapas – tarptautinis gatvės meno projektas Kaune?

Tartu salė

Estų grafikų darbai privertė aštriai pajusti tradicinių meno formų medžiagiškumą ir jam būtiną rankų darbą. Tradicinės grafikos formos, įvilktos į popierių, kreipėsi į žiūrovą popieriaus žodžiais. Neabejotinai mus tai veikia, nors, žvelgdami į dėmės / dažo ornamentiką, paprastai to nė nepastebime. Poveikis, jo savitumas ryškėja lyginant su ekraninių medijų kontekstu.

Ekranai suteikia kone begalines prieigos ir tiražavimo galimybes, tačiau yra neįgalūs duoti akiai visą medžiagiškumo patirties paletę. Skaitmeninių technologijų pranašumai akivaizdūs, naivu būtų juos neigti, tačiau taip pat naivu būtų nematyti tų niuansų, kuriuos akiai siūlo tik tradicinės rankų darbo technologijos.

Nemanau, kad ekranines ir popieriaus medijas nusako nejautros ir jautrumo priešprieša – tai tiesiog skirtingos jautrumo formos, reikalaujančios skirtingos žiūros.

Tartu zonoje dominavo tradicinės grafikos technologijos, nors kitose salėse pristatyta ir skaitmeninė spauda, ir ekraninė medija. Pastarosios nepakanka rimtesniam lyginimui, todėl tiesiog patikėkite – tas pats grafikos darbas ant popieriaus ir švytinčiame ekrane yra ne tas pats, nes dėl technologinės priemonės veikia skirtingai. Šiaip ar taip, visa paroda, ypač aptariamos salės ekspozicija (atstovaujama tik estų grafikų), naudinga siekiant išjausti "popieriaus kalbos" ypatumus.

Žvalgant Tartu salę mūsų kaimynų meninė pastanga rodėsi kiek sukaustyta, šiaurietiškai kietoka, tačiau nebūtinai tai atsipalaidavimo stokos ar etninio temperamento padarinys. Nepamirškime – tai studentų darbai (dėstytojų Jaanuso Eensalu, Ardo Sägi grafika visumos nelėmė). Jie paremti studijų proceso reikalavimais: sąmoninga savikontrole, kūrybinio eksperimento ribų nustatymu ir disciplinuotu bandymu tas ribas atliepti. Kitaip negali būti: pirmiausia reikalaujama įvaldyti tam tikrus techninius įgūdžius, po to pasitelkti juos mezgant kontaktą su žiūrovu.

Kūrybingumas sveikintinas, tačiau studijuojant jis sveikintinas tiek, kiek padeda siekti studijų tikslų. Gal todėl formalių užduočių atlikimas kiek slopina su turiniu siejamą iškalbą. Žiūrėjau į estų studentų grafiką, permačiau jų formos struktūrą, aiškinausi, kodėl ta struktūra įvilkta į tokios, o ne kitokios manieros drabužį, tačiau nelabai jaučiau, kad rezultatas mane veiktų. Ir suprantu, kodėl. Pristatant studijų programos savitumą neišvengiamai dominuoja kiekybinė puoselėjamų gebėjimų paletė, o ne ryškiausi kokybiniai proveržiai. Juolab kad estų studentų darbai, pasak jų dėstytojų, buvo atrinkti siekiant parodyti tradicinių grafikos technikų valdymą, kuris nėra stipriausia jų studijų programos dalis.

Su VDA Kauno fakulteto grafikais ir piešėjais šiame lauke konkuruoti sunku, nes kaunietiška mokykla šioms kompetencijoms skiria didelį dėmesį. Galime drąsiai sakyti, kad lietuvių studentai grafikai pasirodė kiek stipresni ir tikrai įdomesni nei jaunieji kolegos iš Tartu. Bet nėra ko riesti nosies: jei estai būtų atvežę svarbiausią savo studijų proceso dalį, orientuotą į multimedijinę produkciją, vertinimas beveik garantuotai būtų jų naudai.

Ateivių salė

Rolando Rimkūno ciklo pavadinimas "Banalybės" (grafikos instaliacija, ofortas, skaitmeninė spauda) akivaizdžiai nėra atsitiktinis, jame užkoduota nuoroda į meninės atrankos ir estetizacijos prievartos nepatyrusį pasaulį. Pasaulį, regimą be hierarchizuojančių, sakralizuojančių ar kitaip sureikšminančių optikų. Rolando visatoje žemyn ir aukštyn yra vienodai reikšmingos kryptys, neturinčios jokių pranašumų viena kitos atžvilgiu.

"Kartais žvalgausi aukštyn, bet dažniausiai – žemyn", – sako autorius, įterpdamas tarp eilučių savo esminę nuostatą: žvelgti į pasaulį be jį pertvarkančio vertybinio santykio, tokio įprasto akademinėje aplinkoje. Pasaulį, kuriame nebūtų aukštosios ir popkultūros skirties, nes pastaroji grindžiama vienų dalykų nutylėjimu, o kitų sureikšminimu. Būtent todėl mano kolega viename lape gali vartoti ir itin profesionalią meninę kalbą, ir labai supaprastintą, kone mėgėjišką jos versiją. Kurti unikalią ikonografiją ir greta įterpti nuvalkiotą vizualinę klišę. Nė viena forma nėra geresnė už kitas, tai tik skirtingos tos pačios mozaikos dalys, tarsi sako jis.

Pagarbos verta pozicija, nors ne itin populiari nūdienos pasaulyje, reikalaujančiame aktyviai kritikuoti ir kartu gelbėti visatą. Rolandas siūlo tiesiog gyventi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, neskirstant į gražius ir negražius, svarbius ir nelabai svarbius dalykus. Tiesiogine prasme visa kas, kiekvienas mažmožis, yra tos pačios visatos dalis. Skamba gražiai, bet ar įmanoma tai realizuoti vizualiais pavidalais? Ar meninis tikrovės atkartojimas, pats įkėlimo į meno erdvę judesys neišvengiamai nesakralizuoja jos objektų, tegul ir pačių menkiausių? Ar neapdovanoja banalybių išskirtinumo aura, ar nepaverčia jų kai kuo daugiau?

Viena vertus, taip, "Banalybių ciklas" atsiribotas nuo sureikšmintos menininko misijos ir profesionaliai formai būdingo estetizavimo. Kita vertus, tai nuestetinta ir kartu judesiu suestetinta kasdienybės poetika, atrandanti banalybėse paprastumo ir mažmožių gelmę, o ne įprastą monotonijos nuobodulį. Gelmė atrandama jos neieškant, sąmoningai atsisakant ieškoti bet kokio gylio ar kitų vertybinių metaforų. Kokį vardą jai duoti? Tai ne apsimestinio kuklumo padiktuotos banalybės, tai mažmožių metafizika, kasdienybės grožis, be vertybinės atrankos glaudžiantis viską, ką užgriebia jo regos laukas. Juk tai taip pat yra mūsų pasaulio dalis.

Justės Radavičiūtės "Persikėlimas" – grafinė reakcija į paramokslinę brito Davido Icke’o teoriją, svarstančią ateivių poveikio žmogaus DNR galimybę. Tradicinė linoraižinio technologija stebėtinai natūraliai koreliuoja su egzotiškomis interneto amžiaus idėjomis, aptariančiomis pačias netikėčiausias gyvybės formas, įskaitant humanoidinius reptiloidus. Pastarųjų figūros išimtinai moteriškos lyties ir, akivaizdu, nėra nieko girdėjusios apie seksualumo ir gėdos sąsajas. Formos ir technikos požiūriu ciklas nėra išskirtinis, tačiau jo turiniui pikantiškumo prieskonį teikia autorės tikėjimas vaizduojamos temos rimtumu. Skeptiškesnis vyresnės kartos žiūrovas "Persikėlimą" galbūt sies su holivudinės produkcijos ir konspiracinių teorijų išpenėta vaizduote, tačiau jaunoji karta pasaulį mato savo akimis ir neabejotinai turi tam teisę.

Mažoji salė

Vaido Naginionio "autoportretas" siūlė žiūrovui savotišką šaradą: aptikti autorių jo sudėliotame architektūrinių formų junginyje. Kitaip: abstrakčią gotikinių formų ritmiką susieti su turiniu, vienaip ar kitaip atstovaujančiais menininkui. Akivaizdu, kolega gan neįprastai problemina portreto ir portretuojamo sąsają. Kokiu būdu? Viena vertus, atsisako eiti tradiciniu keliu, numatančiu atkurti išorinio panašumo iliuziją meninėje formoje (portrete pateikiamas ne portretuojamasis, bet fantastiška architektūrinė forma). Kita vertus, remiasi tradicine modernaus meno nuostata, reikalaujančia bet kokiame žanre ar formoje įžvelgti autoriaus atspindį (informacija apie autorių yra nepašalinama bet kurios meninės pastangos dalis).

Vizualinė darbo pusė estetinama pasitelkiant aštrų tikslių linijų žaismą, tačiau tai labiau akį traukiantis nei turinį atskleidžiantis lygis. Žaidimo taisyklės, vadinasi, adekvatus suvokimas reikalauja įtraukti intelektualinę refleksiją. Pavyzdžiui, skirtingomis kryptimis nukreiptas smailes interpretuoti kaip autoriaus aktyvumo kreivę, savotišką poligrafo įrašą. Suprantama, be papildomos informacijos toks žaidimas pasmerktas nesėkmei, bet iš tiesų iš žiūrovo to ir nesitikima – svarbus pats spėliojimas, grafinių formų ir autoriaus sąsajų paieška. Autoriaus potretas lieka paslaptis, tačiau tai įminimo reikalaujanti paslaptis.

"Nepaprastos kelionės" animacinis projektas, nepaisant nedėkingo eksponavimo, išsiskiria parodos kontekste. Jis neturi nieko bendra su individualia saviraiška ar individualaus meninio požiūrio dėstymu, būdingu visiems kitiems eksponuojamiems darbams. Tai socialinis, kolektyvinės autorystės projektas, jungiantis VDA KF grafikos katedros profesionalų ir jaunųjų kolegų iš Ventos socialinės globos namų pastangas. Nesigilinkime į technologinę animacinio projekto pusę, ji svarbi, tačiau nuobodi. Neabejoju, patys dalyviai daugiau pasakotų apie bendrą kūrybinį procesą, idėjų generavimą, kitas jungiančias patirtis. Tam tikra prasme tai svarbiausia, nors ir neakivaizdi viso projekto dalis.

Parodoje išvydome tik galutinį rezultatą, ir būtent jis paveikus savo šviežumu, lengvumu, savotišku nedrąsos ir vėjavaikiškumo junginiu, neretai stebimu vaikų piešiniuose. Piešiniuose, kurie mūsų katedros grafikų (A.Švedas, A.Stankutė, T.Vosylius, L.Dargis) pastangomis atgijo animuotoje virtualybėje. Tai gebėjimas žaisti, svajoti, ir kartu kurti apgyvendinant virtualų pasaulį savo pieštomis svajonėmis. Pagarba grafikams, jų pastangomis vadinamoji profesionali dailė ant to paties laiptelio susitiko su vaikų saviraiška ir be patetiškų deklaracijų parodė, kad menas iš tiesų gali padėti. Ačiū ir jums, jaunieji kolegos: Aida, Andriau, Vaida, Evelina, Jovita, Vytautai, Vladukai, Gabija, Dovile, Žana, Nojau ir visi kiti, kurių vardų nepaminėjau.

Tylos salė

Evaldas Mikalauskis savo ofortų ciklui davė "Memento" pavadinimą nedviprasmiškai nurodydamas krikščioniškoje ikonografijoje kadaise populiarų vanitas vanitatum motyvą, atliepiantį "atmink, kad mirsi" nuostatą. Autoriaus kalbėsena interviu metu, pasirinkta ikonografija, tam tikru mastu ir pati grafinė maniera savotiškai dvilypė. Viena vertus, lengva, humoristiškai neįpareigojanti, tarsi vengianti bet kokio rimtumo. Kita vertus, būtent taip nužyminti vengtinus turinius ir jų įtaką.

Negaliu teigti užtikrintai, bet toks santykis primena gynybinę reakciją į savo trapumo ir laikinumo įsisąmoninimą. Šią intymią akistatos ir jos vengimo dialektiką atspindi ir autoriaus kūno įvedimas į grafinį atvaizdą – žmogaus kelias, patinka mums tai ar ne, yra kelias myriop, o mūsų kūnai – tai vis labiau susidėvintys drabužiai, kuriuos teks nusimesti peržengiant didįjį slenkstį. Jei esame tikintys. Jei ne, mūsų laukia amžina nebūtis, bene baisiausias dalykas, kurį įmanoma įsivaizduoti. Nebūti amžinai, nebūti niekada ir niekur, nes buvimas dulke fizinės materijos transformacijose kažkodėl nepanašus į egzistenciją. Ir nelabai guodžia.

Nenuostabu, kad gamtamokslinės ontologijos visatoje žmogus mokosi nieko nežinoti apie savo mirtį pasitelkiant privalomą jaunatvės ideologiją. E.Mikalauskio ofortai man primena natiurmortus (tegul ir paslėptus po kito žanro kaukėmis), vietoj mirusios natūros tame pačiame kontekste rodančius dar gyvą ir vis dar linksmą kūną. Kūną, savo gyvybingumu slepiantį ir tuo slėpimu įakivaizdinantį gyvybei privalomą nyksmo šešėlį.

Andželikos Terebeizaitės "Meilės istorijos" ciklas švarus savo nuoširdumu ir bet kokio antro dugno vengimu. Kokios gėlės mumyse mezgasi iš mažytės sėklelės ir palaipsniui virsta vešliomis pievomis? Kas sužydi ir pildo mūsų puoselėjamus vidinius peizažus, kai žengiame į meilės namus? Atsakydama autorė pasitelkia linoraižinio autoportretą, skirtą vienam konkrečiam jausmui įakivaizdinti, jei tik, žinoma, meilė vadintina vienu jausmu. Formaliu požiūriu tai keturių grafinių lakštų ciklas, nusakantis slinktį nuo atviros prie vis labiau užvaldytos, vis labiau ornamentuotos raižiniais erdvės. Su meile išpiešti kiekvieną lapelį – ši kažkur girdėta frazė Andželikos ciklo atveju įgyja šiltą ir nuoširdų turinį.

Miglės Ceinorytės "Klaidinga informacija" grafiškai interpretuoja netikslios ar klaidinančios informacijos fenomeną, apibūdinantį nūdienos epochą "po tiesos". Mes gyvename praneštos tikrovės sąlygomis, didžiąją jos dalį patirdami kaip kažkieno apdorotą pranešimą. Toks kontekstas neabejotinai palankus manipuliuoti mūsų nuomone, todėl būtina išmokti atpažinti tokių manipuliacijų požymius. Miglė siūlo savą tokių požymių sąvadą, įvilktą į labiau estetinius nei taikomojo pobūdžio pavidalus. Ji nesirenka konkrečios fake news temos, atvirkščiai, suteikia jai abstrakčią, nuo teksto turinio išlaisvintą formą. Būtent todėl jos pateiktuose knygos atvartuose dominuoja ne rišlus tekstas, bet dengimo, kupiūravimo, nutylėjimo arba išryškinimo, pabrėžimo, dominavimo ir kitos manipuliacinės technikos, pateiktos grafine kalba. Akivaizdu, šis ciklas apeliuoja į intelektualinę suvokėjo pagavą.

** ** **

"Tartu 6+6 Kaunas" paroda atspindėjo tik nedidelius dviejų mokyklų studijų proceso segmentus. Rimtai lyginti studijų programas jais remiantis negalime. Tačiau vienas dalykas akivaizdus: minėtos programos skirtingu mastu pabrėžia taikomąjį meninių ieškojimų pobūdį. Tenka pripažinti, estai šioje srityje pažengę toliau, jų studijų sistema pabrėžtinai orientuota į realius užsakymus atliepiančias menines veiklas, grįstas skaitmeninių technologijų įvaldymu. Žvelgiant į galimą bendradarbiavimo perspektyvą, svarbu paminėti tuos dalykus, kurie nėra akivaizdūs vertinant šios parodos kraitį, tačiau galbūt bus pristatyti kitose bendrose parodose. Tada gal pasirodys, kad estai stipresni už mus atliekant kitas, prioritetines jų programos užduotis, tik nereikšminga dalimi susijusias su tradicinėmis grafikos technikomis, kurių valdymo lygį stebime šioje parodoje. Gal keisime požiūrį ir stebėsimės, kad tradicines technikas jie įvaldė taip gerai, nors didžiausią dėmesį skyrė visai kitiems dalykams?

Tegul ši paroda ir neraškė žvaigždžių nuo dangaus skliauto, tačiau tai ir nebuvo svarbiausias jos tikslas. Paroda labiau pažintinė, tirianti placdarmus ir galimas perspektyvas. Tam tikra prasme pristatyti darbai – greta savaiminės vertės – buvo pretekstas susitikti dviejų universitetinių meno mokyklų atstovams, apčiuoti svarbesnius sąlyčio taškus ir nužymėti planus ateities partnerystei.

Užpuolikai turėjo į pistoletus panašius daiktus ir kirvį. Pasak incidento liudininko Paulo Poderati (Polo Poderačio), pistoletai veikiausiai buvo netikri, bet kirviu įsibrovėliai trenkė į galvą vienam parduotuvės lankytojui ir jį sužeidė, rašo „Tartu Postimees“.

P. Poderati sakė, kad užpuolikai patraukė prie kasų ir mėgino atimti pinigus.

„Lankytojai iškart suskubo padėti kasininkėms ir nutempė plėšikus tolyn nuo jų“, – pridūrė vyras.

Į įvykio vietą greitai atvyko policija ir užpuolikus sulaikė.

Policijos atstovė Viktoria Korpan (Viktorija Korpan) sakė, kad pranešimas apie incidentą parduotuvėje buvo gautas 21 val. 30 min. vietos (ir Lietuvos) laiku. Pirminiais duomenimis, užpuolikai buvo kaukėti ir ginkluoti.

Policija nurodė, kad jaunuoliams pagrasinus kasininkėms ir pareikalavus atiduoti pinigus, parduotuvės apsaugininkas mėgino sulaikyti nusikaltėlius, o jam į pagalbą atėjo du pirkėjai. Vyrams pavyko sutramdyti užpuolikus, bet vienas jų buvo sužeistas kirviu į galvą ir vėliau išvežtas į ligoninę. Pasak medikų, jo gyvybei pavojus negresia.

Policijos duomenimis, užpuolikai yra 12 ir 17 metų paaugliai. Pas juos buvo rastas peilis ir šratasvydžio pistoletai.

„Į situaciją įsikišę žmonės, dėl kurių drąsos incidentas buvo greitai išspręstas, nusipelnė pripažinimo. Didelis ačiū jums, kad nelikote abejingais liudininkais. Deja, vienas žmogus nukentėjo; linkime jam kuo greičiau pasveikti“, – sakė į įvykio vietą atvykęs policijos patrulis Tarmo Saalikas (Tarmas Selikas).