Pajūrio keliai atvedė į Kunigiškes, kur atostogų namus turi ne vienas žinomas Lietuvos žmogus, tarp jų ir renginių organizatorius, vyrams skirto žurnalo „L'Officiel“ redaktorius S. Vaitulionis.

Lygiai prieš metus matėsi tik kylančio būsto pastatai, o šiandien – jau stūkso poilsio rezidencija, kurioje Saugirdas baigia paskutiniuosius interjero darbus, nekantriai laukdamas momento, kai galės joje atostogauti.

„Per metus visas užaugo, jaukinuosi šią vietą, Kunigiškių kaimą ir save juokaudamas vadinu pajūrio kaimiečiu. Planuodamas interjerą sudėjau tas vizijas, kurių kažkada norėjau savo pastoviuose namuose Vilniuje. Labai laukiu, kada galėsiu čia atostogauti, nes kol kas kartu su manim atkeliauja ir darbai, tačiau pasivaikščiojus pušynu, pajūriu, visai kitaip galvojasi, kitokiu greičiu pasidaro užduotys, jaučiamos įtampos mažiau. Visgi, laukiu, kada tik ilsėsiuosi, kada užsibaigs paskutinieji įsirengimo darbai, kai galėsiu sau leisti nedirbti ir manau, rugpjūčio pabaigoje viskas atsistos į savo vietas“, – džiaugėsi žinomas vyras.

„Lietuvos ryto“ televizijos nuotr. 

Naujoji Saugirdo atostogų oazė – pilna jo filosofijos, kvepianti paties sukurtais namų kvapais, o sienas netrukus papuoš jo draugų piešti paveikslai. Vyras pasakojo, jog nors ir interjero klausimais konsultavosi su specialistais, visus sprendimus priiminėjo pats, nes namai, kokie jie bebūtų, turi kalbėti apie čia gyvensiantį žmogų, o ne apie dizainerį.

„Namai yra apie žmones, kurie juose gyvena, todėl joks svetimas jų neįrengs, namai turi būti apie tave, su tavo prisilietimais, juk aš juose gyvensiu, ne dizaineris. Žinoma, konsultavausi su bičiule architekte, jog išvengčiau klaidų, bet baldų ieškojau pats. Pradžioj svetainėje planavau statyti minkštą kampą, bet pamatęs šią sofą, išsyk supratau, kad ji tiks idealiai“, – namų jaukumą kuriančiais atradimais dalinosi Saugirdas.

Gyvenimas be Agnės yra kitoks, ramesnis ir liūdnesnis.

Žvalgantis po erdvę ir stebintis, kaip per metus tik pamatai spėjo virsti į  įrengtą būstą, Saugirdas surimtėjo, mat per šį laiką jo gyvenimas kardinaliai apsivertė aukštyn kojom. Prieš daugiau nei pusmetį jis neteko artimos draugės A. Jagelavičiūtės, kurios atminimą įprasmino naujai pasidaryta tatuiruote, mat ši netektis buvo vienas skaudžiausių patirtų įvykių.

„Per metus įvyko daug gerų dalykų ir tuo pačiu daug liūdnų, blogų bei netikėtų. Gyvenimas be Agnės yra kitoks, ramesnis ir liūdnesnis. Kartais save prigaunu vis iš naujo suvokiantį, jog jos nebėra. Sunku tą suprasti, stengiuosi susigyventi su ta mintimi, bet atrodo, kad šį faktą vis dar kažkurioje stadijoje neigiu. Aš su ja kalbuosi kiekvieną dieną, papykstu, pasitariu, galvoju, kaip ji elgtųsi, kartais net girdžiu jos intonaciją. Mano aplinkoje nėra kito atitikmens jai, nėra žmogaus, su kuriuo galėčiau bendrauti taip, kaip bendraudavau su ja. Turiu nuostabių, fantastiškų draugų, atostogaujančių čia pat už tvoros, tačiau Agnės man niekas nepakeis. Nepakeičiamų yra, nes ypatingi žmonės palieka ypatingas žymes mūsų gyvenimuose“, – atviravo vyras.

„Lietuvos ryto“ televizijos nuotr. 

Visgi, tiek skausmais, tiek džiaugsmais Saugirdas turi su kuo pasidalinti. Greta jo, čia pat Kunigiškėse, atostogų namus įsigiję ir jo bičiuliai, su kuriais kartu ne tik planuoja jaukius vakarus, bet ir bendrai sprendžia buitinius klausimus, dalinasi meistrų kontaktais ar net daiktais, kurių pritrūksta naujai įsikurtuose namuose.

„Vietiniai žmonės juokiasi, jog čia – žvaigždžių gatvė, tačiau viena didžiausių vertybių, ar tai būtų butas, ar namas, ar sodo namelis, turėti gerus kaimynus. Su Natalija Bunke dalinamės vienu vejos robotu, kartu renkamės gėles, jog jos derėtų per tvorą, šalia įsikūrę Simona ir Jonas Nainiai, Lukas Gricius, tad bendro ūkio yra daug ir nuostabu, jog kai visi vienu metu įsikūrinėjame, galime dalintis bendrais rūpesčiais, meistrų kontaktais. Visi naujakuriai žino, ką reiškia šviežiai įsikelti, kuomet vis ko nors pritrūksta. Norėjau išsišluoti terasą, neturėjau šluotos, beldžiausi pas kaimynus. Visgi, visai kitas jausmas, kai atvažiuoji ne į viešbutį, o į sau priklausančią erdvę. Viešbutyje tu nori pasipuošti, pasitempti, o čia jautiesi laisvas, jog net basomis iki parduotuvės galiu nesirūpindamas nueiti“, – pripažino Saugirdas.

Pokalbis prie jūros su S. Vaitulioniu apie nelauktus ir lauktus gyvenimo pokyčius, statybų rūpesčius, įkurtuvių atokvėpį, Lietuvos kurortus, naujus kaimynus ir atostogų bei darbo balansą – šį šeštadienį, 8.30 val. per „Lietuvos Ryto“ televiziją.

– Kaip jūs jaučiatės? Ar išsimiegojote? Ar pavalgėte? Ar pailsėjote miške?

– Trys klausimai viename, o į visus atsakymas – ne. Dar trūksta poilsio, dar atrodo, kad nesuvokia mano psichika, kas čia įvyko. Labai intensyvūs buvo penki mėnesiai nuo tada, kai viskas prasidėjo. Tik prieš kelias dienas pasidėjo šioje kelionėje toks mažas kablelis, tašku to nenoriu vadinti. Dabar dar norisi leisti kūnui, širdžiai susipažinti su visa informacija, ją kažkaip priimti, apdoroti.

– Užsieniečiai, kurie dalyvavo konkurse, jau turbūt mintinai buvo išmokę „Čiūto Tūto“ ?

– Tikrai taip, tas dvi savaites visi žinojo, kad aš vardu Monika ir praeidama visada išgirsdavau dainuojant „Čiūto Tūto“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– „Eurovizijoje“ dalyvavote jau antrą kartą. Kas buvo kitaip dalyvaujant su Vaidu Baumila ir dabar?

– Šįkart važiavau brandesnė ir vidumi, ir kaip atlikėja. Man atrodo, kad visa ta mano 8-erių metų patirtis susikomplektavo ir turėjau visai kitokią patirtį.

– Iš vidaus viską matėte, o ar bendrą rezultatą iš šono spėjote pasižiūrėti?

– Šiaip nežiūrėjau dar, ne. Mačiau tik tai, ką „Eurovizijos“ kolegos rodė vaizdo įrašuose.

– O ar iš tiesų buvo taip, kad Lietuvos salelėje, kur visi mojavo vėliavėlėmis, vena iš pritariančiųjų atlikėjų truputėlį apsvaigo nuo oro, nuo visų emocijų ir net turėjo prisėsti?

– Taip. Pusfinalio metu buvo tokia situacija, kai laukėm kol paskelbs mus. Paskelbus Lietuvos vardą ji tiesiog nualpo. Tai yra turbūt vienas mėgstamiausių mano vaizdo įrašų. (juokiasi)

– Streso turbūt buvo tiek pusfinalyje laukiant savo vardo, tiek finale. Ar galite palyginti tas emocijas?

– Man atrodo, kad daugiau spaudimo jaučiau pusfinalyje, nes labai norėjosi profesionaliai atstovėti savo vardą ir Lietuvą. O per finalą jau buvo tiesiog labai didelis noras pasidžiaugt viskuo. Tuomet atsipalaidavau.

Dėl to, ar pateksime į finalą, man atrodo, įtampos nejautėm. Aš už kiekvieną džiaugiausi, aišku, už save irgi norisi pasidžiaugti, bet širdis į dvi daleles atskyla, ir už save norisi, bet ir už kiekvieną kolegą, nes tikrai su labai daug kuo susibendravom. Taip atsitiko, kad salelėje šalia suomių buvom, tai mano asmeninis noras, mano širdis buvo labiau į jų pusę. Tačiau, man atrodo, Loreen laimėjo garbingai. Jei žmonės ir komisija taip nubalsavo, vadinasi, taip turi būti. Viskas, ką mes dabar galime daryti, tai sveikinti ir džiaugtis.

Nuo juoko iki realybės

Pardavimų specialistu prisistatantis vyras pasakoja, kad iš pradžių ši idėja jam tebuvo juokas, tačiau ilgainiui ji tapo realybe.

„Darbo metu per pertrauką naršiau socialiniuose tinkluose. Mano žmona Giedrė su savo drauge Gerda turi tatuiruočių studiją. Žiemą Gerda paskelbė tatuiruočių konkursą, kad už įdomiausią tatuiruotės idėją ir paaiškinimą, kodėl nori ją pasidaryti, ji tai atliks nemokamai, – prisimena Andrius. –Nežinau kodėl, bet man į galvą šovė Kėdainių agurkėliai. Susiradau būsimos tatuiruotės nuotraukų, pridėjau prie komentarų ir parašiau: „Nes jie labai skanūs ir traškūs“. Taip ir palikau. Priėmiau tai kaip nuotykį. Maniau, jog taip pat reagavo ir Gerda.“

Kodėl gi ne? Linksma. Gyvename tik vieną kartą.

Tačiau akivaizdu, jog viskas paprastai nesibaigė: „Tada tiek žmonės, tiek ji pati turėjo balsuoti už labiausiai patikusią idėją. Laimėjo žmogus ne su tokia crazy idėja kaip mano, aš likau garbingoje antroje vietoje. Tačiau tatuiruočių meistrę taip sužavėjo mano mintis, kad ji po kurio laiko pasiūlė vis dėlto man ją įgyvendinti. Iš pradžių buvo linksma, bet paskui pamaniau: „O kodėl gi ne?“. Tuo labiau, kad žinojau, jog Gerda yra tikrai gera, kruopšti, atsakinga meistrė ir darbą atliks tikrai profesionaliai bei kokybiškai.“

Tatuiruočių meistrė dar papildė, jog viena iš skelbto konkurso sąlygų buvo, kad labiausiai jai pačiai patikęs dizainas laimės minėtą konkursą: „Man buvo iššūkis padaryti tokią tatuiruotę, nes norėjau pavaizduoti ją kuo realistiškiau. Taigi, nusprendėme, kad ištatuiruosime Andriui tą Kėdainių agurkėlių stiklainį.“

„Kėdainių konservų“ nuotr.

Tokių reakcijų nesitikėjo

„Kėdainių konservų“ marinuotų agurkėlių tatuiruotę vyras „patupdė“ dešinės šlaunies išorinėje pusėje.

„Turiu ne vieną ir ne dvi tatuiruotes, tai man ji nebuvo jokia naujiena. Mano išvaizda yra kiek iššaukianti. Šiais laikais jau gal ne taip krenta į akis, bet taip kaip atrodžiau prieš gerus dešimt metų, buvo labai neįprasta. Kiekvieno požiūris į tatuiruotes yra skirtingas – vieni darosi dėl mados, kiti – kad jiems kažką reiškia, dar kiti – darosi vardan darymo, o aš pasidariau... toks gyvenimo tarpsnis, tokia idėja, – linksmai apie apsisprendimą pasakoja Andrius. – Esu toks ciniškas realistas – ne ant kaktos pasidariau ir mano darbui mano gyvenimui tai netrukdo. Kodėl gi ne? Linksma. Gyvename tik vieną kartą.“

Paklaustas, kaip į jo iššūkį reagavo šeima, draugai, pašnekovas toliau nestokojo geros nuotaikos.

Tatuiruotė nėra didelė, bet pareikalavo labai daug pastangų ir kruopštumo.

„Tiesą sakant, tėvai dar nežino. Bet nieko, prie progos pasakysiu. Mano žmona dar labiau iššaukiančiai atrodo negu aš, tai jai toks mano poelgis nekliūva. Aišku, tokią tatuiruotę, mano galva, retas pasidarytų, – susimąsto vyras. – Internete galvojom sulauksime daug prieštaringų komentarų dėl pačios idėjos, bet, mūsų nuostabai, to nebuvo. Netgi studijoje, jau padarius tatuiruotę ir įkėlus ją į socialinius tinklus, juokėmės ir laukėme, kokios bus internautų reakcijos. Taip, visi gyrė jos išpildymą, bet, mūsų nuostabai, nepeikė ir gan keistos mano idėjos. Aš kažkada turėjau ilgą barzdą, iki pusės torso ir, kai grįžau iš užsienio, kur kurį laiką gyvenau, prieš kokį dešimtmetį, labai žiūrėdavo į mane. Būna dar ir dabar kartais sulaukiu įdėmių žvilgsnių, bet jau pripratau ir nekreipiu dėmesio. Nebe tas amžius, kad reaguočiau.“

Tatuiruotės populiarėja

Gerda sako, jog paskelbus konkursą, kažkokių neįprastų ar keistų tatuiruočių idėjų, norų ji nesulaukusi.

„Šis Andriaus stiklainis buvo keisčiausias. Visi kiti kėlė standartinius kūrinius, nes pats konkursas nebuvo „ant bajerio“. O kadangi žmonės šiuo metu yra labai jau pagavę tą tatuiruočių bangą, tai visi norėjo laimėti, o laimėjimo atveju būtų turėję tatuiruotis pasirinktą piešinį, – paaiškina pašnekovė. – Po truputį vis daugėja žmonių, kurie nori kažkurią savo kūno vietą papuošti kokiu nors piešiniu ar ženklu. Užsienyje jau seniai yra tas pakylėjimas, bet Lietuvoje jis dar tik pradeda įsisiūbuoti, kasmet vis daugėja, norinčių turėti tatuiruotę.“

Paprašyta pasidalinti patirtimi, kokios idėjos šiuo metu yra populiariausios tatuiruočių meistrė sako: „Dabar labiau populiarios minimalistinės, linijinės, mažytės tatuiruotės, ženkliukai, gal daugiau animacinių, anime personažų žmonės nori. Taip pat ateina ir tokių, kurie nori kažko man asmeniškai įdomesnio, keistesnio. Aišku, gražu gėlės, gamtos motyvai, bet va, pavyzdžiui, agurkėlių stiklainiuką tikrai ne kas dieną gauni padaryti. Esu dariusi „Coca Cola“ buteliuką, po agurkėlių atsirado viena moteris, pageidavusi išsitatuiruoti Heineken alaus skardinę, o daugiau kol kas neteko daryti tatuiruočių su prekių ženklais.“

Pareikalavo daug kruopštumo ir kantrybės

Gerda prisipažįsta, jog „Kėdainių konservų“ marinuotų agurkėlių tatuiruotę daryti buvo labai sunku, tačiau džiaugiasi rezultatu: „Ją su pertraukėlėmis dariau apie septynias su puse valandos. Realus jos dydis yra apie 10-11 cm iš aukščio. Tatuiruotė nėra didelė, bet pareikalavo labai daug pastangų ir kruopštumo. Aš tai priėmiau kaip iššūkį sau, kaip meistrei.“

Tuo metu Andrius sako, kad pati procedūra jam nebuvo skausminga.

„Kadangi tai ne pirma tatuiruotė, tai man jau yra įprasta ir nebeskausminga. Netgi mokslininkų yra įrodyta, kad darant tatuiruotes išsiskiria laimės hormonas endorfinas. Jaučiamas netgi tam tikras palaimos jausmas, dėl kurio daugelis žmonių pradeda darytis tatuiruotes. Aišku, priklauso nuo vietos, bet būna, kad iš pradžių skauda, bet paskui išsiskyrus endorfinui, tas jaukus, gana malonus skausmas pradeda patikti ir teikti malonumą. Dėl to ir būna taip, kad atsiranda ant kūno daug tatuiruočių. Taigi, man asmeniškai neskauda. Man sunkiau išgulėti vienoje pozoje nejudant negu jausti skausmą, – prisipažįsta vyras ir priduria, jog kol kas ateičiai jokių naujų iššūkių sau nėra išsikėlęs. – Niekada negalvoju iš anksto, labai spontaniškai viskas vyksta. Kaip ir šiuo atveju – viskas prasidėjo nuo šmaikščios idėjos, o paskui, kadangi pasakiau, kad darysiuosi, negalėjau atsiimti savo pažado, nes esu žodžio žmogus.“

Tatuiruotės – meno kūriniai

Konkreti tatuiruočių atsiradimo istorija nėra žinoma. Tačiau, kaip rašoma internetinėje enciklopedijoje „Vikipedija“, spėjama, jog joms apie keturiasdešimt tūkstančių metų. Seniausių rasta tiriant Egipto piramides (ant mumijų odos matosi piešinio liekanos). Tatuiruota įrankiais, pagamintais iš rago ir kaulo. Tatuiruotė buvo tarsi išskirtinumo žymė, kurią panoro turėti genties vadai, geriausi medžiotojai, kariai, giminės vyriausieji ir žyniai. XIX a. ėmė tatuiruotis ir aristokratai.

Senovėje tatuiruotės buvo tarsi asmens tapatybės dokumentas. Jos nusakydavo priklausymą tam tikrai genčiai ar tautai (kiekviena gentis turėjo savitus simbolius, piešinius), socialiniam sluoksniui. XX a. paplito tatuiravimas kalėjimuose. Šiais laikais tai atspindi žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymo būdą, gyvenimo stilių.

Gerdos nuomone, daug drąsos turėti labai neįprastą tatuiruotę nereikia. Anot jos, mūsų šalyje apskritai daugeliui žmonių tatuiruotės vis dar kelia nemalonias asociacijas: „Siejasi su kalėjimu, turi turėti prasmę. Bet iš tikrųjų ta reikšmė gal ir atėjusi iš kalėjimo, nes ten tam tikri ženklai, piešiniai turi kažkokią reikšmę. Taip išeina, kad tu nešioji ne kiek tatuiruotę, kiek jos reikšmę.“

Gerda Vališinaitė. „Kėdainių konservų“ nuotr.

Ji taip pat pažymi, jog šiais laikais tatuiruotė jau yra labiau meno kūrinys, meninė išraiška.

„Aišku, mano nuomone, mes vis tiek pasirenkame kažką ne be reikalo – kad ir tam tikras gėles pasirenkame dėl kažko, nėra, kad šiaip sau. Manau, kad reikšmė kažkur vis tiek slypi, gal ne visi ją suprantame, bet ji yra, – svarsto pašnekovė. – Vieni nori švelnesnių, kiti – labiau iššaukiančių, neįprastesnių, kad ir tas Kėdainių marinuotų agurkų stiklainis. Aišku, čia viskas gavosi netikėtai, bet, manau, yra žmonių, kurie pasidaro tatuiruotes, nes galbūt nori dėmesio, kurio trūksta, taip išreiškia save.“

Tatuiruos 5 litus

Tatuiruočių meistrės teigimu, norint išgauti gražų ir kokybišką kūrinį ant kūno, nemažai įtakos turi ir į priekį žengiančios technologijos.

„Įtakos turi viskas net ir vaizdo medžiaga, pateikiama internete. Pavyzdžiui, prieš 20 metų nebuvo galima įsijungti „Youtube“ ir pasižiūrėti, kaip daro, kokias adatas naudoja ir pan. Dabar vis daugėja seminarų iš užsienio meistrų, kuriuos gali nusipirkti ir žiūrėti, kaip daromos tatuiruotės viena ar kita adata, nes jų irgi yra skirtingų dydžių, storių, ilgių ir pan. Gerėja ir dažų kokybė bei apskritai visa informacija yra lengviau pasiekiama. Daugiau meistrų yra, galima bendrauti tarpusavyje, dalintis patirtimi, informacija“, – apie tobulėjimo galimybes pasakoja profesionalė.

Tiesa, ji atskleidžia, jog prieš darydama agurkėlių stiklainio tatuiruotę, su niekuo nesikonsultavo.

„Susiradau dvi nuotraukas, kuriose pavaizduoti Kėdainių marinuotų agurkėlių stiklainiai. Pasiruošiau maketą – pagal vieną dariau formą, o pagal kitą derinau etiketės spalvas. Dariau pati viena, bet darymo metu kolegos vis prieidavo, paklausdavau, ar reikia kažkur patamsinti, pašviesinti – su kolegomis visada konsultuojamės, nėra turbūt tatuiruotės, dėl kurios nesikonsultuotume vienas su kitu“, – komandiniu darbu džiaugiasi pašnekovė.

Vis tik, kaip ji pati sako, kiekviena tatuiruotė – iššūkis: „Visai neseniai sugalvojau, kad ateityje norėčiau kiek įmanoma realistiškiau ištatuiruoti penkių litų monetą. Kodėl, nežinau, tiesiog taip sugalvojau. Jau netgi radau kam ją darysiu, kolegai. Mes vienas kitam visuomet „pasirašom“ atlikti bandymus ant savo kūno.“

Š. m. rugsėjo 18 d. apie 17 val. 13 min. Vilniuje, ties Titnago g., Neries upėje prie Gariūnų tilto, ant seklumos rastas 25–40 m. amžiaus nenustatytos tapatybės vyro kūnas.

Vyras apie 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Buvo apsivilkęs mėlynas džinsines kelnes, šviesius ilgomis rankovėmis marškinius plonomis raudonos ir mėlynos spalvos juostelėmis ant nugaros (priekinė marškinių dalis ‒ mėlynos spalvos), avėjo mėlynus sportinius batus su apskritimo formos logotipu išorinėje batų pusėje, ties avalynės viduriu (logotipas padalintas į keturias lygias dalis, baltos ir mėlynos spalvos).

Ypatingas požymis ‒ dešiniojo dilbio vidinėje pusėje, nuo riešo iki alkūnės, ‒ trijų eilučių tatuiruotė-užrašas „Kai trūksta laiko, blogiausia, kas gali atsitikti – tai prarasti ramybę. Mes turime elgtis taip lyg turėtume amžinybę.“

Policijos pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinusius šį vyrą, susisiekti su Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyriausiuoju tyrėju Edvardu Vitkovskiu, mob. 8 610 76781, el. paštu edvard.vitkovskij@policija.lt arba paskambinti skubios pagalbos telefonu 112.

Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. 

Š. m. rugsėjo 5 d. apie 1 val. 12 min. Greitosios medicinos pagalbos medikai iš Sodų g., Vilniuje, į ligoninę dėl galvos subdūrinės hematomos pristatė nenustatytos asmenybės apie 40 m. amžiaus vyrą. Vyras vilkėjo mėlynus marškinėlius, mūvėjo tamsiai mėlynas sportines kelnes. Ypatingas požymis: krūtinės dešinėje pusėje – tatuiruotė.

Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – asmenis, galinčius suteikti informaciją apie šią tatuiruotę turintį vyrą, susisiekti su Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyriausiuoju tyrėju Marianu Sobieski tel. (8 5) 271 6271 arba paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Policijos duomenimis, rugpjūčio 1 d. apie 09.40 val. prie namo, esančio Kaune, Kovo 11-osios g. 57, stovinčiame apleistame automobilyje „VW Transporter“, rastas vyriškio kūnas. Pirminiais duomenimis, be išorinių smurto žymių.

Vyro požymiai: apie 55-60 metų amžiaus, apie 180 cm. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Vyras vilkėjo mėlynos spalvos sportinėmis kelnėmis, turi tatuiruote ant kairiojo peties.

Pareigūnai prašo atsiliepti asmenis, galinčius padėti nustatyti vyro tapatybę. Turinčius reikšmingos informacijos asmenis policija prašo kreiptis į Kauno apskr. VPK telefonu (8 37)30 38 80, (8 37) 30 38 90, (8 37) 30 34 50.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato pareigūnai atlieka tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.

„Meistras B. Juodris įgyvendino visas mano idėjas ir pasiūlė tai, ko pats net neplanavau. Labai svarbu rasti žmogų, kuriam patiki piešti ant savo kūno tai, kas liks amžinai“, – sakė M. Rainys.

Tatuiruotė ant Mindaugo rankos buvo kuriama maždaug 11 valandų.  M. Rainys tikina, kad ant rankos atsiradę simboliai jam reiškia, tai, koks jis yra ir koks nori būti. „Per gyvenimą atsirado dalykų, kurie atspindi mane ir žvelgdamas į ant rankos esančius piešinius ne tik to niekada nepamiršiu, bet ir žinosiu kokiomis kryptimis eiti. Nors pagrindiniai piešiniai yra trys – vėžlys, plunksna ir kario kaukė – kiekvienas mažas simbolis taip pat turi savo prasmę. Labai džiaugiuosi subtiliai atspindėtomis vandenyno bangomis, nes būtent vandenynas mano gyvenime yra tai į ką noriu žvelgti, bristi, jausti. Ir nebūtinai tai yra fizinis vandenynas“, – kalbėjo neseniai 31-ąjį gimtadienį atšventęs TV laidų vedėjas.

Nors pagrindiniai piešiniai yra trys – vėžlys, plunksna ir kario kaukė – kiekvienas mažas simbolis taip pat turi savo prasmę.

Per antrąjį tatuiravimo seansą į studiją atėjo „Golden Age“ atlikėja Evelina. Taip Mindaugas sužinojo, kad mergina mokosi šio amato ir spontaniškai pasiūlė jai ką nors nupiešti jam.

„Atėjau ir laukiau savo kliento, tačiau jis nepasirodė, tada Mindaugas parodė man piešinio nuotrauką telefone ir sako – ar padarysi? Iš pradžių maniau, kad jis juokauja. Žinoma, šiek tiek jaudinausi, bet jaudinuosi visada prieš darydama tatuiruotes, nes dar nedaug praktikos turiu. Vis dėlto Mindaugo tatuiruotė puikiai pavyko, patiko ir jam, ir meistras apžiūrėjęs gyrė, kad viską gerai padariau“, – įspūdžiais dalijosi Evelina, svajojanti kada nors ištatuiruoti žmogaus portretą, kuriam reikia ypatingo kruopštumo ir profesionalumo.

Evelina ant Mindaugo krūtinės ištatuiravo žodį „namaste“. „Žinojau, kad noriu dar vieno piešinio. Milanos Jašinksytės dėka esu pažinęs ir pamėgęs jogą, todėl norėjosi įamžinti sanskrito kalbos žodį NAMASTE, reiškiantį daugmaž tai: „mano širdis (siela) sveikina tavąją. Garbinu ramybę tavyje, nes tokia yra ir pas mane“. Joga pakeitė mane ir mano gyvenimą, o „namaste“ – pirmasis mano išmoktas sanskrito kalbos žodis, jis asocijuojasi ir su visais jogos kelyje sutiktais žmonėmis“, – pasakojo Mindaugas Rainys.

Mindaugas net neabejoja, kad piešinių ant jo kūno dar daugės, nors kol kas vėl ketina padaryti pertrauką. „Pirmoji tatuiruotė atsirado iškart po projekto „Šok su manimi“. Prieš ketverius metus žmogus, kuris man ją darė, sakė, kad tai nebus pabaiga ir jis buvo visiškai teisus. Piešiniai ant kūno man yra tarsi mano gyvenimo žemėlapis ir dalykai, kuriais tikiu. Viena iš anksčiau darytų tatuiruočių simbolizuoja susilietusius saulę ir mėnulį: sakoma, kad teoriškai tai nėra įmanoma, tačiau yra filosofijų sakančių, kad nieko nėra neįmanoma, todėl šis piešinys man primena, kad viską gyvenime galima padaryti, pasiekti ir įgyvendinti“, – įsitikinęs Mindaugas.