Svarbus užsiėmimas

Pasak vaiko teisių gynėjos Zitos Cibulskienės, knygos, jų skaitymas vaikams ir kartu su jais yra ypač svarbus užsiėmimas, o pasakos ir jų veikėjų patirtys gali suteikti vaikams žinių, kaip elgtis įvairiose gyvenimiškose situacijose.

„Nors dažnai mes, suaugusieji, stengiamės vaikams suteikti kuo daugiau pozityvios patirties ir juos nuo visko apsaugoti, tačiau turėtume suprasti, kad vaikams gyvenime neišvengiamai teks susidurti su iššūkiais savarankiškai. Tad vaikas, skaitydamas apie pasakų herojų nuotykius, kai tenka įveikti įvairių kliūčių, sutikti ne visuomet gerų norų turinčių veikėjų, ir realiame gyvenime žinos, kokie svarbūs gyvenime yra drąsa, atkaklumas ir gėrio siekimas“, – sako Z. Cibulskienė.

Ji pataria tėvams kartu su vaiku vartyti knygeles, jas garsiai skaityti ir leisti vaikui susipažinti su knygų pasauliu nuo pat mažumės, siekti, kad dar ankstyvoje vaikystėje išugdytas įprotis skaityti taptų mėgstama veikla brandesniame amžiuje.

Tinkamas pavyzdys

Specialistų teigimu, geriausias būdas koreguoti vaiko elgesį – rodyti tinkamą pavyzdį.

Z. Cibulskienė atkreipia dėmesį, kad vaikai yra linkę mėgdžioti ir kopijuoti kitų žmonių, ypač suaugusiųjų, elgesį, tad knygų skaitymas gali tapti išmintinga auklėjimo priemone. Ji pataria tėvams, norintiems pakeisti vaiko elgesį tinkama linkme, prisiminti, kad itin didelę reikšmę augančiai ir besiformuojančiai asmenybei turi artimųjų rodomas kasdienis pavyzdys.

Kai vaikai mieliau renkasi bendrauti socialiniuose tinkluose ar kompiuterinius žaidimus, tenka atsigręžti ir artimiausią aplinką: ką vaikas savo tėvų rankose mato dažniau – knygą ar telefoną?

„Savo darbo praktikoje susiduriame su įvairiomis situacijomis, kai tenka padėti vaikams su tėvais susikalbėti, išgirsti vieniems kitų nuomones, labiau suprasti kito veiksmus, įpročius. Kai vis daugiau stebimasi, kad vaikai, užuot gyvai bendravę su šeimos nariais, mieliau renkasi bendrauti socialiniuose tinkluose ar kompiuterinius žaidimus, tenka atsigręžti ir į vaiko artimiausią aplinką: ką vaikas savo tėvų rankose mato dažniau – knygą ar telefoną?“ – įžvalgomis dalijasi vaiko teisių gynėja.

Pasak Z. Cibulskienės, daugelį iššūkių, kylančių tėvystėje, galima išspręsti kuriant artimą ryšį su vaiku – skiriant jam kokybiško dėmesio, nuoširdžiai kalbantis ir kartu įsitraukiant į bendras veiklas.

Padeda pažinti save

Vaiko teisių gynėja pastebi, kad laikas, praleistas skaitant knygą, naudingas ne tik prasmingam vaiko laisvalaikiui, bet ir jo emocinei raidai, gilesniam savo asmenybės pažinimui. Jos teigimu, pasakos – tarsi veidrodis, kuriame vaikas gali pamatyti save, tad jos klausydamasis arba pats skaitydamas vaikas gali įsiminti tai, kas jam tuo metu svarbiausia.

„Dažnai skaitydami mažyliui pasakų knygelę arba stebėdami, kaip ūgtelėjęs vaikas pasineria į knygoje aprašomus nuotykius, net nesusimąstome, kaip šie pasakojimai gali sužadinti vaiko vaizduotę, paliesti jo emocijas, įprasminti išgyvenimus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas jaučiasi nesaugus darželio grupėje, perskaitytas pasakojimas apie mažą drąsuolį, nepabūgusį milžino, jam gali padėti suprasti, kad stiprus nebūtinai tas, kuris pats didžiausias. Arba, jeigu vaikas nuskriaudė savo draugą, o skaitydamas pasaką neigiamo personažo elgesyje atpažino save, tikėtina, kad pamokanti pasaka bus veiksmingesnė už realias suaugusiųjų išsakytas pastabas“, – sako Z. Cibulskienė.

Vaiko teisių gynėja primena, kad kiekvienas vaikas turi teisę į prasmingą laisvalaikį, žaidimus ir poilsį, tad, leidžiant vaikui rinktis pačiam, suaugusiesiems svarbu stebėti jo pasirinkimus ir kartu juose dalyvauti.

Kilus klausimų, vaiko teisių gynėjai kviečia žmones pasikonsultuoti skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

Jaukas nusikaltėliams

Tėvams su visu pasauliu noriai dalijantis atžalų atvaizdais, kibernetinio saugumo specialistai perspėja – jūsų vaikų nuotraukas gali panaudoti ne tik vagys, bet ir vaikų išnaudotojai.

Prieš keletą metų atliktame tyrime Australijos mokslininkai nustatė, kad beveik pusė pedofilijos puslapiuose esančių vaizdų buvo paimti iš viešai prieinamų platformų, o JAV duomenys rodo, kad socialiniuose tinkluose prasideda net 82 proc. visų vaikų išnaudojimo nusikaltimų.

Tai toli gražu ne visi pavojai. Viešai publikuotos mažylio nuotraukos, sulaukus vyresnio amžiaus, gali pakenkti jo psichosocialinei raidai ir netgi kelti nesutarimų su tėvais.

Visiškai pašalinti į socialinius tinklus įkeltos nuotraukos praktiškai neįmanoma, o jos pėdsakų internete galima aptikti net ir praėjus keletui metų. Dėl šios priežasties, kiekvienąkart nusprendus pasidalyti kūdikio ar vaiko atvaizdu, reikėtų ypač pagalvoti. Dalijantis vaiko atvaizdu socialinėje erdvėje pirmiausia reikėtų bent jau susidėti tam tikrus saugiklius.

Leidžia pajusti ryšį

Vilniaus universiteto psichologijos instituto lektorės, vaiko raidos ekspertės dr. Laurynos Rakickienės teigimu, tėvai savo vaikų nuotraukomis dalijosi nuo pat socialinių tinklų atsiradimo, tačiau tik pastaruoju metu pradėta daugiau kalbėti apie šią problemą, atliekant mokslinius tyrimus apie tokio elgesio motyvus ir padarinius.

„Jau vartojamas terminas sharenting, žodžių „tėvystė“ ir „dalijimasis“ lydinys. Socialiniuose tinkluose savo vaikų nuotraukomis daugiausia dalijasi tie tėvai, kurie jau ir iki susilaukdami vaikų buvo aktyvūs socialinių tinklų naudotojai. Gimus vaikams, visas gyvenimas ima suktis aplink juos ir natūralu, kad kelionių, pramogų ar kitokias nuotraukas, kuriomis dalytasi prieš tai, keičia nuotraukos, kuriose užfiksuota kasdienybė su vaikais. Visą dieną dviese su mažu vaiku praleidžiančios mamos ar tėčio socialinės izoliacijos jausmas gali dar labiau sustiprinti šią tendenciją“, – pasakoja dr. L. Rakickienė.

Jau užaugo karta vaikų, kurių kūdikystės ir vaikystės nuotraukomis tėvai aktyviai dalijosi socialiniuose tinkluose, ir kai kurie susiduria su iššūkiais.

Vaikų raidos ekspertė priduria, kad virtualiojoje realybėje sulaukiamos reakcijos, komentarai ir patiktukai po vaikų nuotraukomis leidžia jausti ryšį su kitais, sulaukti socialinio patvirtinimo, įvertinimo, kad esi geras tėtis ar mama. Šį poreikį didina šiais laikais tėvų patiriamas socialinis spaudimas ir jį lydintis neužtikrintumo jausmas.

Nekontroliuojama sklaida

Didžiausia problema yra ne tiek paties atvaizdo publikavimas, kiek tai, kad dėl socialinių tinklų veikimo specifikos ne visada pavyksta sukontroliuoti, kokių tiksliai vartotojų akis pasieks įkeltas kadras.

Vienas ar keli mūsų pažįstamų žmonių paspaudimai „patinka“ užfiksuotą akimirką gali nusiųsti dešimtims ar net šimtams gyvenime nematytų asmenų tiesiai į jų asmeninę naujienų juostą. Tai daliai jų suteikia galimybę planuoti seksualinius ar kitokio pobūdžio nusikaltimus.

Šiems nusikaltėliams net viena nuotrauka ar vaizdo įrašas gali suteikti daugiau informacijos, negu galvojame. Iš jų turinio dažnai galima nustatyti, kur vaikas gyvena, kokią mokyklą lanko, kaip jį vadina aplinkiniai, ir pagal tai vykdyti tapatybės vagystę ar net pagrobimą.

Pastaraisiais metais ypač populiarėja vadinamasis skaitmeninis pagrobimas, kai vaiko atvaizdas nelegaliai naudojamas įvairių produktų reklamose, netikruose profiliuose ar pornografinio turinio filmuose.

Gali atsisukti prieš vaiką

Dr. L. Rakickienė pasakoja, kad Floridos ir Blumingtono universitetų tyrėjai, 2022 m. apklausę socialiniais tinklais aktyviai besinaudojančius tėvus, nustatė, kad tėvai dalijimosi savo vaikų nuotraukomis nesureikšmina ir neskiria nuo dalijimosi kitomis nuotraukomis. Taigi tam tikra prasme jie yra linkę vaikų atvaizdus savintis, suvokti labiau kaip savo, o ne savo vaikų, virtualiosios tapatybės dalį.

Lauryna Rakickienė. / Asmeninio albumo nuotr.

„Vis dėlto reikia suprasti, kad tie atvaizdai yra vaikų ir paaugęs vaikas gali turėti savo nuomonę apie vienos ar kitos nuotraukos su jo atvaizdu viešinimą. Jau užaugo karta vaikų, kurių kūdikystės ir vaikystės nuotraukomis tėvai aktyviai dalijosi socialiniuose tinkluose, ir kai kurie susiduria su iššūkiais. Paaugliai ypač neigiamai vertina situacijas, kai tėvai dalijasi atvaizdais, kurie prieštarauja paauglių kuriamam įvaizdžiui, tarp jų nuotraukomis, kurioje vaikas užfiksuotas komiškoje ar nemalonioje, gėdingoje situacijoje, atrodo emociškai pažeidžiamas“, – teigia vaiko raidos ekspertė.

Politikų iniciatyva

Nenuostabu, kad, matydami per prievartą kai kurių įtakos formuotojų keliamą turinį apie vaikus ir jų pavyzdžiu sekančius kitus tėvus, į šią problemą dėmesį atkreipė ir politikai.

Prancūzijos parlamento Žemųjų rūmų deputatas Bruno Studeris ką tik pateikė įstatymo projektą, kuriuo siekiama „garantuoti pagarbą vaikų įvaizdžio teisėms“, manydamas, kad tai yra „jų saugumo, gerovės ir vystymosi sąlyga“.

Jo manymu, jei negalime uždrausti tėvams skelbti savo vaikų nuotraukų internete, turime bent jau informuoti juos apie teises į atvaizdą ir būtiną teisę į savo palikuonių privatumą.

Kaip saugiai dalytis vaikų nuotraukomis

• Visų pirma, reikėtų įsitikinti, kad jūsų įrašus socialiniame tinkle gali matyti tik draugai, o tarp jų nėra nepažįstamų asmenų.

• Vertėtų dar kartą atidžiai peržvelgti nuotrauką, ar joje nėra gyvenamosios gatvės, lankomos mokyklos ar apnuoginto kūno.

• Prieš paspaudžiant nuotraukos įkėlimo mygtuką, naudinga ištrinti ir nuotraukos metaduomenis, kuriuose automatiškai išsaugoma kadro fiksavimo lokacija, laikas ir netgi tam tikra nuotraukos autoriaus identifikacija. Nuotraukos failą atsisiuntę nusikaltėliai iš metaduomenų gali išpešti daug pakenkti galinčios informacijos.

• Prieš viešinant bet kurią vaiko nuotrauką būtina pagalvoti ne tik apie kibernetinio saugumo grėsmes, bet ir apie tai, kaip vaikas jaustųsi, jei, jam paaugus, draugai ir pažįstami ją pamatytų.

• Jei vaikas jau suvokia, kaip veikia socialiniai tinklai, derėtų ir jo atsiklausti, ar jis duoda leidimą nuotrauka dalytis. Šiuo atveju svarbu užtikrinti vaiko ar paauglio veto teisę, tačiau vaiko pritarimas dar nereiškia, kad dalytis saugu, – tėvai gali geriau įvertinti situaciją.

• Svarbu turėti omenyje, kad tėvai savo elgesiu virtualiojoje erdvėje rodo pavyzdį vaikams. Jei norime, kad mūsų vaikai galvotų, kuo, su kuo ir kokiu tikslu dalijasi, pirmiausia atsakingai turime elgtis patys.

„Tada nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kad ta mažametė galėjo būti seksualiai išnaudojama. Todėl ikiteisminis tyrimas tuomet buvo nutrauktas“, – komentavo Panevėžio apygardos prokuratūros atstovė Rasa Stundžienė.

Kadangi daug vaikų auginančią šeimą ilgus metus globoja valstybė, t. y. dirba ir atvejo vadybininkas, ir socialinis darbuotojas, būtent jis pastebėjo, kad mažametė nėščia. Medikai patvirtino.

„Aš pats asmeniškai tą mergaitę esu konsultavęs. Buvo sudėtinga nustatyti, kelintas yra nėštumo mėnuo, kadangi organizmas labai nebrandus. Reikėjo atsižvelgti, ar nėra vaisiaus vystymosi sulėtėjimo. Mums buvo iššūkis, kad galėtume patvirtinti, kada tiksliai turi gimdyti“, – kalbėjo Akušerijos skyriaus vedėjas Raimundas Petrauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pavasarį gimdysianti trylikametė būtų jauniausia gimdyvė Panevėžio krašte. Būsimo naujagimio tėvystės klausimas komplikuotas. Kol kas įtarimai pateikti vienam vyrui iš giminės.

 Mums buvo iššūkis, kad galėtume patvirtinti, kada tiksliai turi gimdyti, nes organizmas labai nebrandus.

 

„Taip, tai yra asmuo, susijęs giminystės ryšiais su nukentėjusiąja“, – informaciją patvirtino ir R. Stundžienė.

Tačiau tiksli tėvystė esą bus žinoma tik gimus kūdikiui ir atlikus DNR.

„Aiškinamos visos detalės, aplinkybės, bet, deja, dėl tos šeimos narių ir pačios nukentėjusiosios sveikatos būklės, tai nustatyti sudėtinga“, – aiškino policijos atstovė. 

Ilgus metus vaiko teisų specialistų stebėjimo lauke esanti šeima, su mažametės nėštumu ir dar tėvyste įtariant giminaitį, vaikų sergėtojams reiškia akibrokštą.

„Turbūt kiekvienas turėtume pagalvoti ir pasistengti atsakyti į tokį klausimą, kaip tai gali nutikti“, – sukrėsta kalbėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja Laima Statkevičienė.

Netrukus gimdysianti trylikametė šiuo metu apgyvendinta pas globėją, kaip ir kiti mažesni už ją šeimos vaikai.

Gilesniam ryšiui – lėta motinystė

Dešimtmetį vaikų švietimo srityje dirbusi M.Rimeikė šios srities neapleido ir susilaukusi pirmagimės Emos. Besidomėdama moksline vaikų auginimo ir auklėjimo literatūra, pašnekovė atrado pagarbios tėvystės filosofiją ir įsigilino į Montessori ugdymo metodiką. Šie metodai jaunai mama pasirodė labai artimi, tad Miglė nusprendė juos taikyti ir ugdydama savo dukrą.

Pirmaisiais Emos metais ji baigė pagarbios tėvystės kursus, tapo sertifikuota Montessori metodininke. Savo kasdienybės akimirkomis ir patirtimi M.Rimeikė pradėjo dalytis ir socialiniame tinkle „Instagram“. Sekėjų auditorijai vis didėjant, Miglės veikla galiausiai išaugo į edukacinį, specialistų įžvalgomis paremtą tinklaraštį „Mažas didelis gyvenimas“. Būsimoms ir esamoms mamos tai yra tarsi saugi erdvė, kurioje jos atranda palaikymą ir atsakymus į rūpimus klausimus.

„Manau, kad kiekvienai mamai svarbu surasti būtent jos vertybėms, gyvenimo būdui ir charakteriui tinkamą tėvystės filosofiją. Mūsų šeimai vertybiškai tiko pagarbi tėvystė, kurią ėmėme taikyti nuo pirmųjų Emos gyvenimo dienų, – pasakoja M.Rimeikė. – Pagarbi tėvystė teigia, kad mažylis nėra tik bebalsė lėlytė, kurią mes galime lipdyti it vazą iš molio. Atvirkščiai – nuo pat gimimo į mažylį žvelgiama kaip į asmenybę, kuriai  turime padėti augti, stengdamiesi ją pažinti tokią, kokia yra. Pagarbi tėvystė akcentuoja lėtą, atidų rūpinimąsi vaiku, priimant jo poreikius ir  emocijas. Pavyzdžiui, jei mažylis ima verkti, nereikėtų stengtis kuo greičiau jo nutildyti. Verčiau išsiaiškinti, kas išprovokavo emocijų antplūdį. Juk ašaros yra viena svarbiausių vaiko komunikacijos su mumis formų.“

Pašnekovės teigimu, nuo pat pirmųjų dienų į savo mažylį žvelgiant pagarbiai, tampa lengviau su juo užmegzti gilų ryšį ir geriau jį suprasti. Be to, taip auginamas vaikelis tėvais ima pasitikėti labiau ir jaučiasi saugiau. Vienas kertinių pagarbios tėvystės principų – mažojo įtraukimas į visus priežiūros procesus. Juk kai mažylį staiga pakeliame ir nešamės jam nežinoma kryptimi ar staiga imame perrenginėti, jam šie veiksmai – netikėti ir gąsdinantys. Tad Miglė pataria visada paaiškinti mažajam, ką ketinate daryti. Tai pasakius, verta padaryti pauzę ir leisti vaikui sureaguoti arba pačiam atlikti veiksmą, jei jis tai jau geba. Pašnekovė tikina, kad perspėti apie būsimus veiksmus verta net kūdikius, kurie supranta kur kas daugiau, nei mums atrodo.

M.Rimeikei taip pat artima Montessori ugdymo metodika, atsižvelgianti į natūralią individualaus vaiko raidą. „Visi vaikai tam tikru, individualiu momentu yra jautresni kalbų, skaičių ar raidžių mokymuisi. Jei pavyksta pagauti tą jautrumo momentą, vaikas naujų dalykų išmoks be didelių pastangų, tarsi žaidimo forma“,– tikina pašnekovė.

Pagarbi tėvystė akcentuoja lėtą, atidų rūpinimąsi vaiku, priimant jo poreikius ir emocijas.

Visiška laisvė ar saugios ribos?

Nesusipažinusiems su pagarbios tėvystės filosofija kartais atrodo, kad tai tėra nuolaidžiavimas vaikui ir besaikis jo lepinimas. Tačiau, pasak M.Rimeikės, iš tikrųjų ribos yra labai svarbus šios praktikos principas.

„Kartais susiduriu su požiūriu, kad pagarbią tėvystę praktikuojantys tėvai tiesiog leidžia savo vaikams lipti jiems ant galvos. Tačiau ši filosofija mane sužavėjo saugios aplinkos mažyliui užtikrinimu. Juk saugi aplinka vaikui yra tokia, kuri turi aiškų ritmą ir ribas. Būtent ribos mažyliui suteikia saugumo ir aiškumo jausmą. Tada jam tampa lengviau valdyti savo emocijas, jis geriau supranta, kas namuose priimtina, koks elgesys toleruotinas, kokie yra susitarimai šeimoje. Tad pagarbi tėvystė tikrai nesusijusi su leidimu vaikui daryti viską, ką tik nori. Pozityvi disciplina yra labai svarbi šios filosofijos dalis, – pabrėžia tinklaraštininkė. – Tėvai, be abejo, turėtų tapti savo vaikams autoritetu. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad autoritetą reikia užsitarnauti, neužtenka vaikui pasakyti: aš esu tėtis ar mama, turi mane gerbti. Tik tada, kai mes būsime sąžiningi, pagarbiai bendrausime su vaiku, patys laikysimės namuose galiojančių susitarimų ir rodysime pavyzdį, tapsime vaikams tikrais autoritetais. Deja, tėvai neretai tai pamiršta ir bando savo valdžią įtvirtinti jėga.“

Dalijasi: atradusi pagarbios tėvystės filosofiją, M.Rimeikė ne tik pati ja vadovaujasi, bet ir padeda būsimoms ir esamoms mamoms rasti atsakymus į joms rūpimus klausimus.

Kova su stereotipais

Savo tinklaraštyje M.Rimeikė nemažai dėmesio skiria motinystės iliuzijų, tėvystės stereotipų ir mitų temoms. Ji pastebi, kad, susilaukus mažylio, aplinkiniai skuba jauną mamą apiberti patarimais, kurie neretai būna ne tik nevertingi, bet ir kenksmingi.

Žinoma, patarinėdamos tetos ir močiutės nieko blogo nelinki, tačiau jų išmintis gali būti visiškai netinkama vaikelio susilaukusiai šeimai. Tad pašnekovė stengiasi mamoms įkvėpti pasitikėjimo savimi ir drąsos atsilaikyti prieš neprašytus patarimus.

„Vienas toks patarimas-šiukšlė – per daug nemyluoti vaiko. Neva nešiojant mažylį ant rankų ir būnant atidžiam jo poreikiams, vaikas nepataisomai išleps. Tačiau tiesa ta, kad nuoširdžia besąlygiška meile vaiko neišlepinsi, – sako pašnekovė. – Neretai neigiamai žiūrima ir į vaikų verkimą. Mažyliui pravirkus stengiamasi kuo greičiau jį nutildyti kartojant, kad verkti yra blogai, negražu. Vis dėlto verksmas yra labai svarbus, nes padeda vaikui išlieti savo emocijas. Specialistai pataria vaikų verkimo jokiu būdu neslopinti, nes kitaip jie neišmoks išreikšti savo emocijų, taps uždari, jaus vidinę kaltę, gėdą. Verčiau su vaiku pabūti, jį palaikyti, išsiaiškinti verksmo priežastį.“

M.Rimeikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad fiziologiškai maži vaikai dar negeba kontroliuoti savo impulsų. Todėl, auklėjant mažylį, svarbu į tai atsižvelgti.

„Mano dvimetė Ema labai mėgsta smaližiauti. Padėjusi pyragą ant stalo, aš dukrai galiu pasakyti, kad mes jį valgysime tik atėjus svečiams. Ema tai žinosi ir supras, bet vis tiek paims pyrago gabalėlį. Jos smegenys dar nesusiformavusios taip, kad gebėtų sukontroliuoti impulsą. Mes, tėvai, tam ir esame, kad padėtume vaikui ir paslėptume viliojantį pyragą spintelėje, o ne baustume mažylį už tai, ko jis negali kontroliuoti, – primena jauna mama. – Geriau suvokdami vaiko raidos etapus, geriau suprasime jo elgesį ir kitaip į jį reaguosime. Deja, senoji karta neturėjo šios informacijos, tad vaikai būdavo auklėjami slopinant jų poreikius ir neatsižvelgiant į natūralią fiziologinę raidą. Iš čia ir kilo stereotipas, kad su nepageidaujamu vaiko elgesiu reikia kovoti ir visais atvejais galima jį išauklėti. Dar vienas dažnas aplinkinių komentaras – koks tavo vaikas nemandagus, neklauso! Paradoksalu, kad tėvai nori išauginti savimi pasitikinčius, kritiškai mąstančius ir savo nuomonę gebančius apginti žmones, bet patys vaikams liepia besąlygiškai klausyti ir nekelti jokių klausimų.“

Svarbiausia – palaikymas

M.Rimeikė pastebi, kad šiandien informacijos motinystės klausimais yra be galo daug. Be to, neretai ji prieštaringa. Net ir profesionalų parašytose knygose ne visada rasime tiesą, nes jose kalbama apie statistinius vidurkius, o ne individualų vaiką. Todėl, pasak pašnekovės, labai svarbu stebėti savo mažylį ir į jį įsiklausyti.

Būtina nepamiršti ugdyti pasitikėjimo savimi ir suprasti, kad klaidų darome visi. Norėdama mamoms sukurti saugią aplinką dalytis patirtimis ir išgyvenimais, pašnekovė organizuoja profesionalų vedamus tėvystės kursus ir programas, buria mamų tarpusavio palaikymo grupes.

Vaikai moko džiaugtis gyvenimu ir pasimėgauti dabarties akimirka. Mažylių emocijos tokios didelės, nes jie gyvena čia ir dabar!

„Susilaukus vaikelio, palaikymas ne tik iš artimos aplinkos, bet ir iš kitų mamų tampa be galo svarbus. Tad saugi aplinka, kurioje mamos galėtų pasikalbėti su profesionalais ir kitomis panašias situacijas išgyvenančiomis moterimis, tiesiog būtina, – pabrėžia pašnekovė. – Kiekvienai mamai dar nėštumo metu patariu susirasti savo palaikymo bendruomenę, į kurią bus galima atsiremti, kai turėtos motinystės iliuzijos duš, užklups nerimas, nežinia. Puikia parama gali tapti vaikus auginančios draugės, kurių vertybės ir vaikų auginimo filosofija yra artima jums. Matote, kad požiūriai su patarimus žarstančiu žmogumi prasilenkia, o išsakyta informacija jūsų vaikui netinka? Padėkokite už patarimą, bet nesukite sau dėl jo galvos.“

Testas: tinklaraštį įkvėpusiai Emai – dveji, ji smalsiai domisi supančiu pasauliu. „Man tai puikus metas pasitikrinti. Kartais, dukros paklausta „Kodėl?“, nė pati nežinau, kodėl tai elgiamės“, – prisipažįsta mama.

Itin sudėtinga nepasiklysti informacijos jūroje tampa ieškant naudingų knygų apie motinystę. Tad M.Rimeikė mamoms pataria labai atsakingai rinktis literatūrą. Verta pasiteirauti žmonių, kuriais pasitikite, atsiliepimų. Norinčioms daugiau sužinoti apie pagarbią tėvystę, pašnekovė rekomenduoja pedagogės, pagarbios tėvystės pradininkės Magdos Gerber knygas. Nuostabiu skaitiniu M.Rimeikė įvardija ir M.Gerber pasekėjos Deborah Carlisle Solomon knygą „Baby Knows Best“, kuri, deja, nėra išversta į lietuvių kalbą. „Jei ieškote literatūros lietuvių kalba, verta rinktis Simone Davies knygas „Montessori kūdikis“ ir „Montessori mažylis“, taip pat Lauros Markham knygą „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“. Pastaroji išsiskiria tuo, kad yra daugiau orientuota į pačius tėvus. Juk didžiausias iššūkis susidoroti su naujuoju vaidmeniu tenka būtent mums. Mažyliui gyvenime viskas yra nauja ir dar nepažinta, o mes buvome įpratę gyventi visai kitaip ir dabar turime priprasti prie užplūdusių emocijų ir naujų atsakomybių. Todėl verta trumpam sustoti ir prisiminti, kad tėvystėje labai svarbi yra mūsų pačių gerovė ir savijauta“, – pataria tinklaraštininkė.

Vaikai – geriausi mokytojai

M.Rimeikė įsitikinusi – motinystė būtų kur kas lengvesnė, jei mamos nustotų savo mažylius spausti į rėmus ir nuolat lyginti su kitais vaikais. Pasak jos, kartais pamirštama, kad vaikų raidos lentelės, rodančios, ką kokio amžiaus mažylis turėtų daryti, yra tik orientacinio pobūdžio. Tad visiškai nėra reikalo nervintis, jei vaikas neatitinka lentelės normų.

„Mažyliai nėra užprogramuoti it laikrodukai, tad jaudintis tikrai neverta. Svarbiausia stebėti savo vaiką ir išsiaiškinti, kokia veikla būtent jam šiuo metu yra aktualiausia. Ramiai atsisėskite su puodeliu arbatos ir pažvelkite į savo mažylį – ką jis nori daryti, kuo užsiima? Ar jis vartosi ant kilimėlio, o gal jau šliaužioja ir atidarinėja stalčius? Tai, ką vaikas pats aktyviausiai daro, ir bus veikla, kuri jam svarbiausia. Iš tikrųjų patys mažyliai geriausiai žino, ką jiems reikia išmokti, tad tiesiog atliepkite natūralų vaiko poreikį. Jei jis kažko dar nemoka, būkite tikri – mokės rytoj“, – šypsosi pašnekovė.

Tinklaraštį įkvėpusiai Emai – dveji. Miglė džiaugiasi, kad dukra neseniai pradėjo kalbėti ir smalsiai domisi supančiu pasauliu. Pagrindiniai mergaitės klausimai: „Kodėl?“, „O kas čia?“.

„Dabar man labai puikus metas pasitikrinti save. Kartais dukros paklausta suprantu, kad nė pati nežinau, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, – juokiasi M.Rimeikė. – Labai smagu į pasaulį ir nusistovėjusias normas pažvelgti šiek tiek kitaip. Vaikai moko džiaugtis gyvenimu ir pasimėgauti dabarties akimirka. Mažylių emocijos tokios didelės, nes jie gyvena čia ir dabar! Būtent šiuo metu jie išgyvena didžiausią dramą, nes sulūžo sausainis, ir būtent šiandien yra geriausia diena, nes mes valgome ledus. Išties yra ko iš jų pasimokyti. Juk mes, suaugusieji, dažniau gyvename ne dabartyje, o praeitimi ar ateitimi.“

Tokius duomenis rodo šių metų gegužę Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi apklausa.

Su teiginiu, kad vyrui normalu imti vaiko priežiūros atostogas, sutiko 75 proc. apklaustųjų, tuo tarpu prieš dvejus metus šis rodiklis buvo 71 procentas. Nesutinkančių šiemet fiksuoti 7 proc., tuo tarpu 2020 metų analogiškoje apklausoje taip mane 12 proc. respondentų.

70 proc. apklaustųjų šiemet sutiko su teiginiu, kad tėtis gali pasirūpinti mažais vaikais taip pat gerai kaip ir mama, o prieš dvejus metus taip manančių buvo 65 procentai. Atitinkamai nesutinkančių su tokiu teiginiu sumažėjo nuo 18 proc. iki 11 procentų.

Apklausos duomenis paskelbusi tarnyba pastebi, kad nesutinkančių, jog vyrui daryti karjerą turėtų būti svarbiau nei pasirūpinti vaikais, padaugėjo nuo 24 proc. iki 33 proc., keičiasi ir požiūris į mamos vaidmenį.

2020 metais 22 proc. apklaustųjų sutiko su teiginiu, jog normalu, jei moteris grįžta į darbą po pusės metų vaiko priežiūros atostogų, o šių metų gegužę taip manančių jau buvo 39 procentai.

Pokytis – vyrų atsakymuose

Kaip nurodoma pranešime, didžiausias pokytis matomas vyrų atsakymuose: šiemet daugiau vyrų (2022 metais – 74 proc., 2020 metais – 61 proc.) sutiko su teiginiu, kad normalu, kai vyras ima vaiko priežiūros atostogas.

Pakartotinėje apklausoje ankstesniam moterų grįžimui į darbą po vaiko priežiūros atostogų pritarusių vyrų skaičius išaugo net 23 procentiniais punktais (nuo 18 proc. 2020 metais iki 41 proc. 2022 metais).

Tai, kad lyčių vaidmenys šeimose tampa vis lankstesni ir pamažu įsitvirtina idėjos apie rūpestingus vyrus, rodo, jog socialinės kampanijos bei kita švietėjiška veikla duoda rezultatų.

Tyrimo rezultatai parodė, kad vyrai apskritai norėtų labiau įsitraukti į ankstyvąjį vaikų ugdymą ir skirti šeimai daugiau kokybiško laiko. Pusė apklaustų vyrų sutiko arba iš dalies sutiko su teiginiu, kad jiems patiktų nedirbti, kol vaikas yra mažas, ir beveik pusė (47 proc.) pritarė, kad auginti vaikus ir rūpintis šeima jiems svarbiau nei darbas ar karjera.

Taip pat 6 iš 10 respondentų atsakė, kad negalėdami suderinti šeimos ir asmeninio gyvenimo su darbu, svarstytų keisti darbą. Prieš dvejus metus tokios pat nuomonės laikėsi 36 proc. apklaustųjų.

Problema – ilgos darbo valandos

Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos pranešime neraminančia įvardijama padidinto darbo krūvio situacija – nemaža dalis žmonių teigia dirbantys viršvalandžius, dėl kurių sudėtinga rasti laiko asmeniniams poreikiams patenkinti.

Šiemet 27 proc. visų apklaustų asmenų pažymėjo, kad ilgos darbo valandos arba viršvalandžiai trukdo jiems keliauti ir būti gamtoje, dėl profesinių įsipareigojimų yra sunkiau rūpintis savo sveikata (26 proc.), leisti laiką su sutuoktiniu ar kitais artimaisiais (25 proc.), dalyvauti vaikų ugdyme (21 proc.).

34 proc. gyventojų nurodė, kad jų situaciją palengvinti galėtų prieinamos vaiko priežiūros paslaugos (lopšeliai, darželiai, dienos centrai), dauguma atsakė, kad tai padaryti padėtų lankstus darbo grafikas (74 proc.) ir galimybė dirbti nuotoliniu būdu (60 proc.).

Apžvelgdama tyrimo rezultatus, lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė pastebi, kad įprastai elgesys keičiasi lėčiau nei pažiūros, tačiau pažiūroms taip pat didelę įtaką turi ir galimybės darbo rinkoje arba negalėjimas pakeisti situacijos dėl valstybės ar savivaldybių paslaugų trūkumo.

„Pakitusios nuostatos iškart neatsispindės elgesyje, bet vis labiau stiprėjančios į vaiko gerovę nukreiptos vertybės yra tikrai pozityvus pokytis. Tai, kad lyčių vaidmenys šeimose tampa vis lankstesni ir pamažu įsitvirtina idėjos apie rūpestingus vyrus, rodo, jog socialinės kampanijos bei kita švietėjiška veikla duoda rezultatų, o nauja kultūra formuojasi“, – sako kontrolierė.

Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ apklausą atliko gegužės mėnesį, apklausta 1012 respondentų, paklaida siekia 3,1 procento. Pirmoji apklausa buvo atlikta 2020 metais.

Į palankiąją pusę keičiantis įstatymams, vis daugiau jų ryžtasi tėvystės atostogoms, o tai – brandžios demokratijos ženklas. Tikimasi, kad dar geresnes sąlygas tėčiams sudarys ruošiama nauja vaiko priežiūros atostogų tvarka. Nors teigiama, kad ji – viena geriausių Europoje ar net visame pasaulyje (galimybė išeiti dvejiems ar net trejiems metams vaiko priežiūros atostogų yra bene didžiausias laikotarpis Vakarų šalyse), vis dėlto susilaukia ir kritikos. Užkliūva siūlomas dviejų neperleidžiamų mėnesių aspektas. Tai turėtų sustiprinti tėčio ir vaiko ryšį būnant drauge, o dviejų mėnesių laikotarpiu mokamas vaiko priežiūros išmokos dydis, tolygus gaunamam darbo užmokesčiui, – tapti paskata tuo pasinaudoti. Naujosios tvarkos kritikai oponuoja: tėčius varu varys! Jeigu šeima nenorės prarasti vaiko išmokos už du mėnesius, per juos vaiką būtinai turės prižiūrėti tėtis, neturėdamas teisės jos perleisti kitam asmeniui. Dar kiti kritikuoja ne vien finansinį aspektą. Esą kai kuriems tėčiams imti atostogas ir du mėnesius praleisti su vaiku – pernelyg didelis iššūkis. O tai, kas daroma per prievartą, būtinai atsisuka antru lazdos galu...

Kad ir kokios būtų tvarkos, tikro tėčio jos nei atgrasys nuo atsakingos tėvystės, nei suvilios ja. Tai – pinigais ir lengvatomis nematuojama misija. Tėvo diena – ne premija už gerą darbą. 2009-aisiais, kai ji įtraukta į šventinių dienų sąrašą, kai kurie etnologai vertino tai kaip priemonę suvienodinti abiejų tėvų vaidmenį. Tačiau jokiais atspalviais šios šventės spalvinti nereikėtų – ji jau seniai turi pagarbią vietą krikščioniškajame pasaulyje. Rytoj, pirmąjį kalendorinės vasaros sekmadienį, bažnyčiose bus meldžiamasi už visus tėvus, o tie, kuriems tekusi laimė dar turėti juos, skubės apkabinti. Su jūsų diena, Tėčiai!

Už nuopelnus tėvystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei šalies vadovas apdovanojo 4 tėvus ir globėjus.

„Jūsų gyvenimo istorijos labai skirtingos, tačiau Jus visus vienija tai, kad drąsiai prisiėmėte tėvystės atsakomybę, nors kartais būdavo sunku, tekdavo susispausti, kažko atsisakyti. Jūs padovanojote didžiulę dovaną Lietuvai – užauginote gerus, tikslo siekiančius vaikus. Esame nepaprastai dėkingi Jums už tai“, – kreipdamasis į apdovanojimų ceremoniją susirinkusius tėčius sakė šalies vadovas.

Prezidento iniciatyva prieš dvejus metus buvo priimtos Valstybės apdovanojimų įstatymo pataisos, kurios leidžia valstybei išreikšti padėką ir pagarbą už nuopelnus auginant ir ugdant vaikus ne tik mamoms, bet ir tėčiams.

„Tegul šiandieniniai apdovanojimai būna kukli valstybės padėka už Jūsų bemieges naktis, stropumą, ryžtą, nuoseklumą ir svarbiausia – už jūsų tėvišką meilę. Juk be meilės viskas sustoja“, – į tėvus ir globėjus kreipėsi šalies vadovas.

Darnioje šeimos aplinkoje auga stiprios asmenybės

Psichologė sakė, kad kūdikystėje vaikas save ir mamą suvokia, kaip nedalomą vienetą. Vaikui augant, jis ima save suvokti kaip atskirą asmenybę ir mokosi imdamas pavyzdį iš kitų žmonių, pirmiausia – iš savo tėvų. Tad labai svarbu kokį tarpusavio bendravimo, pagarbos kitam, atsakomybės prisiėmimo ir kt. pavyzdį vaikas matys. Augdami ir matydami savo šeimos modelį vaikai jį perima ir dažnai atkartoja tapę suaugusiais ir sukūrę savo šeimas.

„Mergaitė ir berniukas iš tėčio mokosi tų pačių ir skirtingų dalykų. Mergaitė, augdama tėčio mylima, kiek palepinta, greičiausiai išmoks ir savo brandoje vertinti vyrus ne už agresyvumą, o už santykių darną. Įprastai, mergaitei tėtis yra riteris ir nugalėtojas. Tad dažnai mergaitės gyvenimo draugą renkasi panašų į tėtį ir jeigu jis neišmokys pagarbos aplinkiniams, nepateiks pavyzdžio, kaip gerbti šeimos narius, mylėti ir rodyti pagarbą mamai ir kitoms šeimos moterims, mergaitė savo pasirikimuose gali ir suklysti. Berniukui tėtis – pavyzdys, kaip įveikti sunkumus, pačiam suremontuoti mašinėlę. Berniukas, kartu dirbdamas ir sportuodamas su tėčiu mokosi pasitikėjimo savimi, kaip reikia elgtis skirtingose situacijose“, – teigė psichologė. 

Nuoširdūs santykiai su tėčiu lemia ir geresnius vaikų santykius su kitais žmonėmis, draugų pasirinkimą. Tėčio gerojo pavyzdžio neturėję vaikas į brandų savo gyvenimą gali neatsinešti teisingo ir mylinčio šeimos vyro, kolektyvo nario supratimo arba jam prireiks jau suaugus mokytis to, ką galėjo išmokti vaikystėje.

„Iš ilgos kelionės grįžęs tėtis vaikams parvežė lauktuvių, bet mažieji savo džiaugsmą išreiškė vienu klausimu: „Ar tu daugiau nebevažiuosi?“. Tai rodo, kad vaikams svarbiausia yra tėčio buvimas šalia“, – pavyzdį pateikė A. Svetikienė. 

Kaip dar vieną svarbų akcentą psichologė pateikia vaikų tarpusavio pokalbius.

„Įsiklausykime, vos tik vienas vaikas pasako, koks puikus jo tėtis, iš karto ir kitas vaikas ima girti savo tėtį ir teigia, kad jis irgi pats geriausias. Ir kokios liūdnos būna akutės to vaiko, kuris auga be tėčio. Jam ne pirkinių ar dovanų trūksta, jam trūksta tėčio asmenybės pilnatvės“, – sakė psichologė. 

Kai vaikas nejaučia tėčio meilės –  išsikreipia emocijos, atsiranda identiteto klausimai, atsakymų į kuriuos vaikui gali tekti ieškoti visą gyvenimą.

Būti tėčiu – atsakomybė, tobulėjimas

Pasak psichologės, darna šeimoje ir vaikų auklėjimas – nėra baigtinis procesas, jis nuolat kinta, auga kartu su šeima, įgauna kitokių spalvų, pareigų, išmokimų. 

„Tėtis išmoksta atsakingai vertinti savo vaidmenį. Per didelis griežtumas ar atlaidumas, galvojimas, kad laiko vaikams trūkumą tėtis kompensuoja pirkiniais, gali atnešti santykių šaltumą. Kai vaikas nejaučia tėčio meilės –  išsikreipia emocijos, atsiranda identiteto klausimai, atsakymų į kuriuos vaikui gali tekti ieškoti visą gyvenimą. Tad kiekvienam vaikui labai svarbu iš tėčio sulaukti palaikančio žvilgsnio, pasitikėjimo ir rūpesčio“, – sako psichologė.

Psichologė siūlo kelis patarimus, kaip būti gerais tėčiais:

Vaikai bei jų poreikiai visada turi būti svarbiausia.

Visada savo vaikams būkite pasiekiami – ypač emociškai.

Nėra tokio dydžio uždarbio, kuriuo būtų galima kompensuoti prarastus jūsų atžalų vaikystės metus, kai jūsų nebuvo kartu.

Visada būkite geru pavyzdžiu, kaip elgtis su vaikų mama ir aplinkiniais.

Drausminkite vaikus jų nepažemindami ir nepajuokdami.

Girkite ir didžiuokitės savo vaikais visada, kai jie įdeda pastangų.

Domėkitės ir žinokite, kuo gyvena jūsų vaikai. 

Net jeigu gyvenate atskirai su vaikų mama, darnus ir šiltas, nuoširdus santykis su vaikais jums turi būti svarbiausia.

Psichologė pabrėžė, kad vaikas, augantis be tėčio ar jo atstumtas patiria prieštaringų emocinių išgyvenimų, tačiau jie kur kas švelnesni, jeigu šalia yra senelis, dėdė, ar naujas mamos partneris, jautrus vaikui.

Pirmyn vedė širdis

Daugeliui šeimos kūrimą vis vėlinant, gestotyrininkė ir gestų kalbos vertėja Anželika su architektūros inžinieriumi Audriumi dar būdami labai jauni tapo trijų vaikų tėvais. Dvasios tvirtumas ir beribė meilė porai padėjo žengti įvairių aplinkinių reakcijų sulaukusį žingsnį. Teresiai nusprendė susilaukti ne tik biologinių vaikų, bet ir įsivaikinti.

„Niekada sau nebuvau išsakęs noro anksti surasti savo mylimąją, ją vesti ir tapti jaunu tėčiu. Tačiau kai iš tikrųjų sutinki savo žmogų, širdis tiesiog tave veda pirmyn. Ji nepalieka laiko protui priminti visuomenės normų – neva dar per anksti pirštis, esi per jaunas, dar neturi patirties būti tėčiu. Vidinis balsas padiktuoja, kada santykiuose ateina metas žengti rimtą žingsnį ir judėti pirmyn“, – mintimis dalijasi A.Teresius.

„O aš maniau, kad Audrius jau nuo vaikystės audė jaunos šeimos norą. Nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos jis buvo labai užtikrintas, ryžtingas, – šypsosi A.Teresė. – Aš labai norėjau šeimos – dinamiškos, gal kiek hipiškos. Audrius man kėlė susižavėjimą ir pasitikėjimą, nes labai anksti ėmė kalbėti apie šeimą, vaikus. Aš jam pirmajam patikėjau savo ilgai nešiotą pajautą, kad mano šeimoje bus daug vaikų ir jie ateis įvairiais keliais. Esu nežemiškai dėkinga, kad su Audriumi klausėmės savo širdies balso ir jokių mums svarbių įvykių nevėlinome, kad įtilptume į kokius nors rėmus.“

Lemtingas spektaklis

Anot Teresių, lemtingoji pažintis įvyko teatre, repeticijų prieš premjerą įkarštyje. Teatro studijoje „Palėpė“ pas režisierių Olegą Kesminą Anželika vaidino jau kelerius metus. Vėliau, su nauja aktorių karta, į studiją atkeliavo ir Audrius.

„Pagal Kobo Abe's pjesę statėme spektaklį „Draugai“. Teatrą myliu nuo mažumės, dar būdama paauglė mokiausi Klaipėdoje pas nuostabią režisierę Mirą Kolaitytę. Teatras mane atviliojo ir į Vilnių, pastūmėjo ir į gestų kalbos studijas, – pasakoja Anželika. – Su naujokais teatralais iš pradžių režisierius dirba atskirai, tik po gero pusmečio juos sujungia su kitomis spektaklio sudėtimis. Tą lemtingą žiemą Audriaus sudėtį sujungė su manąja. Vaidinau mažiausią šeimos dukrą, tad šokinėjau užkulisiuose, ruošdamasi išbėgti į sceną. Pažvelgiau į scenoje repetuojančius aktorius ir pirmą kartą pamačiau Audrių. Įsimylėjau! Aplankė tokios gelmės, tokio tyro aiškumo jausmas, kad tai tas žmogus, apie kurį mano širdis kalba tiek metų. Nuo akių spalvos iki, kaip paaiškėjo kiek vėliau, vertybinio pamato, siekių, požiūrio į gyvenimą. Įdomu tai, kad po šio teatro stogu gyvenimo meilę atrado gera dešimtis porų.“

A.Teresius pasakoja į teatrą atėjęs ieškoti iššūkių. „Kas žinojo, kad čia sutiksiu savo mylimąją, o iššūkių bus tiek, kiek gali tik pasvajoti? – šypsosi jis. – Anželiką teatre pastebėjau keliomis dienomis vėliau nei ji mane. Labai įsiminiau jos pastabas vienai aktorei, tiesiog susižavėjau ja. Prasidėjus pavasariui, šventėme teatro jubiliejų. Tą vakarą mudu su Anželika pirmą kartą vienas prie kito priėjome ir be kalbų lėkėme šokti teatro scenoje. Taip iki šiol ir šokame per gyvenimą kartu.“

Praėjus metams nuo draugystės pradžios, pora leidosi į svajonę – piligriminį Šv.Jokūbo kelią. Juo Anželika ir Audrius žengė jau kaip sužadėtiniai.

„Gyvuoja tradicija kelio pradžioje pasiimti mažą akmenuką, kuris simbolizuoja tavo nešamas svajones. Kelionės pabaigoje akmenukas paliekamas kelyje. Kadangi prieš šią kelionę buvome susižadėję vos mėnesį ar du, mano viena iš nešamų svajonių ir norų buvo laiminga santuoka. Gal dėl to mums kelionė ir metė nemažai iššūkių. Tačiau tai ir leido mums į santykių pamatą padėti labai vertingus akmenis apšlifuotais, nuglostytais kampais“, – pasakoja Audrius.

Bendru pomėgiu tapo desertai

Sukūrę šeimą, Teresiai paniro į saldžių veganiškų saldumynų gamybą. Šis pomėgis gimė ėmus daugiau dėmesio skirti maistui ruošti ir sąmoningiau valgyti.

„Veganystę į mūsų šeimą atnešė Anželika. Net nepastebėjau, kaip mano priešpietinė kiaušinienė tapo tofiene, – juokiasi Audrius. – Viskas vyko labai organiškai. Pirmiausia atsisakėme alkoholio, o vėliau, kai sąmonė išsivalo, savaime įvyksta ir kiti žingsniai. Augalinis maistas suteikė ne tik pakilesnės energijos, bet ir praplėtė maisto supratimo ribas. Ėmėme sąmoningiau stebėti, su kokia energija maistas ruošiamas, iš kur jis atkeliauja, kaip jį valgome. Svarbu ir tai, ar jaučiame dėkingumą už jį, jo kelią iki mūsų.“

A.Teresė juokiasi, kad, pradėję maitintis sąmoningiau, su vyru jie tik po kurio laiko suprato, kad tapo veganais. Iš pradžių pora tiesiog įsiklausė į savo organizmą, daugiau dėmesio skyrė sveikatai. Ėmus kruopščiau rinktis maistą ir atidžiau gaminti, gerėjo ne tik savijauta ir pakilios energijos kiekis, bet ir didėjo noras pažinti naujai besiveriančią virtuvę.

„Pavykus pagaminti pirmuosius veganiškus tortus, labai džiaugėmės ir ta laime ėmėme dalytis su kitais. Tad netrukus atsirado ir pirmieji desertų užsakymai, – atskleidžia Anželika. – Per kelerius metus patobulėjome, išaugo mūsų gerbėjų ratas. Vienai porai mūsų traškaus šokolado saldainiai su namine sūria karamele yra būtinas gimtadienio desertas, kita pora mūsų prašo sukurti mažytę vestuvinio torto versiją. Šios istorijos mums yra didžiulė dovana, jas it karolius veriu į simbolinį vėrinį. Todėl dabar tarp miškų statomame naujajame name nubraižėme didelę virtuvę. Joje gims ne vienas į šį vėrinį pateksiantis desertas.“

Maistas – tik su meile

Pasak A.Teresės, valgyti ir ruošti gardų ir tvarų maistą jai yra didelė palaima. Dar didesnė – juo maitinti kitus. Todėl, sužadėtiniui išvykus studijuoti į užsienį, po paskaitų ir darbų ji keliaudavo padirbėti pas italą šefą Gian Lucą Demarco.

„Po kelių mėnesių jis pakvietė mane dirbti restorane Nidoje. Pasakiau, kad norėčiau vykti su Audriumi. Luca – tikras šeimos žmogus, jis žino, kad, meilės vedami, darome stebuklus. Tą vasarą mes su Audriumi išėjome tokią gerą ir sunkią virtuvės mokyklą. Tą laikotarpį atsimename kaip visišką rokenrolą, naktimis gaminant tiramisu, visą dieną karštoje krosnyje kepant itališkas picas. Tai buvo be galo darbingas, intensyvus ir labai skanus laikas“, – prisimena ji.

Padirbėję profesionaliuose restoranuose ir sukaupę patirties, Teresiai patys ėmė kurti originalius veganiškus desertus. Savo idėjas ir meilę maistui jie įkurdino po tinklaraščio „Saldūs Miškai“ stogu. Smagus poros pomėgis greitai peraugo į pajamų duodančią veiklą. Tačiau, susilaukę vaikų, Teresiai suprato, kad jiems svarbiausia gaminti su meile, skiriant individualaus dėmesio.

Vaikai padėjo suprasti, kad ėjimas savo autentišku keliu ir sprendimų priėmimas širdimi mums su Audriumi yra vienintelis būdas būti laimingiems.

Keliai, kuriais ateina vaikai

Dar draugystės pradžioje išsikalbėję apie norą turėti daug vaikų, susituokę Teresiai ėmė planuoti šeimos pagausėjimą. A.Teresė visada norėjo, kad vaikai į jos šeimą atkeliautų įvairiais keliais. Pora jautė, kad pirmasis jų mažylis jau yra pakeliui ir reikia jį kuo greičiau susirasti. Tad Audrius su Anželika žengė globos ir įvaikinimo keliu. Pirmasis sūnus – Benjaminas Nojus – į Teresių namus atkeliavo vėlyvą 2018-ųjų rudenį. Jam tuo metu buvo vos šešios savaitės.

„Buvome jauna šeima, neseniai paminėjusi antrąsias santuokos metines. Šis sprendimas – tikrai ne pagal visuomenės normas. Tačiau širdis vedė mus į naują etapą ir nebuvo nei noro, nei laiko galvoti apie tai, ką pasakys kiti“, – ryžtu spinduliuoja A.Teresius.

Pasak Anželikos, jos su vyru neapleido jausmas, kad pirmasis poros vaikas jau yra pakeliui. „Nežinau, ar galima kažkaip paaiškinti tą vidinę pajautą. Tai galingas tėviškas vidinis balsas, kuris kalba tik tau suvokiama kalba, – šypsosi ji. – Sulaukę skambučio, jau kitą dieną abu nuvykome į susitikimą. Ant krūtinės paguldžiusi Nojuką, pajutau, kad pagaliau radau savo vaiką.“

Nestandartinis jaunos poros sprendimas įsivaikinti, kai galima susilaukti ir biologinių vaikų, sulaukė visos paletės aplinkinių reakcijų. Anot Audriaus, vieni porą labai palaikė, kiti skatino dar pagalvoti. Treti reiškė gailestį, skubotai padarę išvadą, kad Teresiai negali susilaukti vaikelio įprastu būdu.

„Tačiau jau nuo pirmų dienų mes su Anželika buvome stipri komanda. Pirmyn ėjome nesidairydami. Aplinkiniai palaiko – gerai, nepalaiko – irgi gerai, juk tai yra tik kitų žmonių baimės, kurias per savo patirtį galime padėti transformuoti į meilę“, – kalba A.Teresius.

Pašnekovų teigimu, sunkiausia tokį poros sprendimą buvo priimti jų tėvams. „Dabar mudu suprantame, kad tai buvo tik tėvų meilės išraiška. Mums patiems toks priešinimasis, nepriėmimas, kartais net grubus elgesys su mumis tapo galimybe dar kartą atsakyti sau – kas mudviem yra šeima, tėvystė, laisvė, meilė? Savo baimėmis tėvai mus tik sustiprino. Gal dėl tos nepajudinamos mūsų vidinės stiprybės dabar ir auginame net tris vaikus?“ – svarsto A.Teresė.

Smagu: Teresių namuose netrūksta meilės, juoko ir veganiškų desertų saldumo. / D. Butėnaitės nuotr.

Iššūkius nugalėjo entuziazmas

Pasak Teresių, pirmieji mėnesiai Benjaminui Nojui atkeliavus į namus, buvo be galo įdomūs. Kilo įvairių iššūkių. Iki paskutinės dienos nebuvo aiškus tikslus mažylio amžius, tad pora negalėjo apsirūpinti visais reikalingais reikmenimis. Tačiau meilės, laimės ir džiaugsmo tikrai netrūko.

„Buvo vėlyvas ruduo, anksti temdavo ir vėlai švisdavo. Stengėmės namuose sukurti kuo ramesnę aplinką: jauki prieblanda, mažos lemputės aplink lovytę. Naktį keldavomės bent kelis kartus, dienos metu eidavome pailsėti, pamiegoti. Nors, atrodo, gyvenome amžinoje naktyje, ji buvo tokia dangiškai jauki, – prisimena A.Teresius. – Tikriausiai daugelis yra pastebėję, kad, būnant savo kelyje, dalykai einasi kaip veganišku sviestu patepti. Mums taip ir nutiko, kai sužinojome apie Benjaminą. Pasiruošti turėjome tik keturias dienas. Bet kai širdys pilnos meilės ir nekantrumo, dar užteko laiko nuvykti ir į teatrą – paskutinį kartą kaip duetui.“

A.Teresė džiaugiasi į naująjį gyvenimo etapą su vyru žengusi koja kojon. „Su Audriumi esame įsitikinę: jei vaikeliui sukurti reikia dviejų žmonių, jam atėjus, tie du žmonės irgi turi eiti išvien“, – neabejoja ji. Pora buvo apsisprendusi kartu su mažyliu eiti ilgu, kartais painiu globos ir įvaikinimo keliu. Nuo laikinos globos iki nuolatinės globos ir įsivaikinimo praėjo kone pusantrų metų. A.Teresiaus teigimu, entuziazmui trykštant pro kraštus, tai tapo gan ilgu laiko tarpu.

„Sunku buvo dėl spragų sistemoje, besikeičiančių darbuotojų, pasimetančių dokumentų, trūkstamos informacijos. Tada imi jaudintis dėl mažylio kelio. Laikina globa yra trumpa stotelė, po kurios vaikelis grįžta į biologinę šeimą arba lieka nuolatinėje globoje, arba įvaikinamas. Mes nebijojome nė vieno scenarijaus, žinojome, kad prisirišimo žaizdas prireikus užsilaižysime, jaudinomės tik dėl vaikelio“, – pasakoja A.Teresė.

Pasak Anželikos, šis kelias tapo galinga mokykla. Tad antrąkart juo žengti yra visiškai ramu. „Šiandien esame jau kitokie: ramūs, neskubantys, dar labiau pasitikintys savo vidiniu balsu, kuris niekada nenuves klaidingai“, – tikina ji.

Benjaminui Nojui nesulaukus dviejų, Teresiams gimė dukrytė Agnieta. Po metų ir vienos dienos pasaulį išvydo ir antrasis sūnelis. Kadangi mažylis kol kas dar tik globojamas, jo vardo viešinti negalima.

„Antrasis sūnelis į mūsų šeimą atvyko vos trijų savaičių. Šiuo metu ir vėl žengėme tik pirmąjį žingsnį – kol kas esame tik laikini globėjai. Visi trys vaikai dar labai maži, todėl dienos daugiausia užpildytos rūpesčiais jais. Tai yra tokia laimė! Nojus su Agnieta yra neišskiriami, tikri sielos draugai. Kai į šeimą atvyko mūsų mažasis, apniko gilus ramybės jausmas, kad kol kas jie jau visi. Tačiau galbūt taip yra tik dabar, šeima gali dar papilnėti“, – šypsosi Anželika.

Tėvystėje išmoktos pamokos

Teresiai džiaugiasi, kad visi trys mažieji juos labai daug ko išmokė. Pirmiausia – gyventi ir leisti gyvenimui tekėti sava vaga. „Vaikai padėjo suprasti, kad ėjimas savo autentišku keliu ir sprendimų priėmimas širdimi mums su Audriumi yra vienintelis būdas būti laimingiems. Mažieji man parodė, kokios beribės yra motinos ir tėvo širdys, kiek jėgų jie turi“, – atskleidė A.Teresė.

Audrių visi mažieji kasdien moko atleidimo, neįsižeidimo malonės. „Benjaminas Nojus atnešė besąlygiškos meilės pamoką, mokė kantrybės ir kūrybiškumo. Agnieta atnešė nėštumo ir gimdymo dovaną, per kurią pakėlėme savo santykius ir suvokimą apie gyvybę į kitą lygį. Mažylis teikia pamoką apie gyvenimo pusiausvyrą. Nėra gerų ir blogų dalykų, yra tik dalykai, kuriuos reikia priimti norint patirti gyvenimo pilnatvę“, – gautas pamokas vardija A.Teresius.

Šiuo metu Teresių šeima palengva ruošiasi gyvenimui naujuose namuose. Senajame bute darosi ankštoka, tad architektūros inžinerijos specialybę turintis Audrius pats suprojektavo būsimą namą. Kartu su pirmuoju sūnumi vyras liejo namo pamatą, o didžiausi darbai prasidėjo į šeimą atkeliaujant ir kitiems vaikams.

„Šis išsvajotas namas atspindi mūsų šeimos ir mūsų su Audriumi, kaip poros, augimą. Labai norėčiau apsėti ir apsodinti namą supantį ūkį moliūgais, smidrais, vaismedžiais, gėlėmis. Bet žinau, kad artimiausiu metu tikriausiai ravėsiu ir savo mokslinių tyrimų lysvę – likę kiek daugiau nei metai prieš baigiant disertaciją apie lietuvių gestų kalbos literatūrą. Žinoma, artėjanti vasara mūsų šeimai asocijuojasi su jūra, smėliu kuprinėse, maudynėmis, daug spalvingo maisto, pietų miegu gamtoje“, – atskleidžia Anželika.