Teisingumo ministerijai pateikus išvadą, kad nauja religinė bendruomenė gali būti registruota, trečiadienį Visuotinio patriarchato egzarchatas Lietuvoje įrašytas į Juridinių asmenų registrą.

„Reakcija gali būti tik vienareikšmiškai pozityvi. Mes to siekėme ir to laukėme“, – BNS ketvirtadienį sakė V. Mockus.

„Meldėmės ir tikėjomės teigiamo sprendimo“, – pridūrė jis.

Kunigas pabrėžė, kad Konstantinopolio patriarchato bendruomenė Lietuvoje nėra nauja. Anot dvasininko, ji į Lietuvą grįžta po kelių šimtų metų pertraukos.

„Jo (patriarchato – BNS) veikla buvo nutraukta prieš maždaug 300 metų. Tai svarbus momentas, kad susikuria ne nauja religinė bendruomenė, visiškai nežinoma Lietuvoje, bet atkuriama“, – kalbėjo V. Mockus.

Pasak jo, įregistravus religinę bendruomenę Juridinių asmenų registre, bendruomenės laukia struktūros kūrimo darbai.

„Turime suorganizuoti asamblėją – visų dvasininkų ir bendruomenių atstovų susirinkimą, kur ir toliau tęsime savo darbus įstatų pagrindu. Reikia steigti įvairius valdymo organus. Tai yra žingsniai, kurie išplaukia iš teisinės registracijos, kol jos nebuvo, nieko negalėjome daryti“, – pasakojo dvasininkas.

Konstantinopolio patriarchato bažnytinė struktūra Lietuvoje baigta kurti sausio pradžioje, kai į šalį atvyko egzarchato vadovas, kunigas iš Estijos Justinusas Kiviloo (Justinusas Kivilas).

Apie planus Lietuvoje atkurti Maskvai nepavaldų stačiatikių egzarchatą pernai kovą pranešė šalyje viešėjęs Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, sugrąžinęs į kunigų luomą penkis buvusius Maskvos patriarchatui pavaldžios Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kunigus. Jie buvo pašalinti kaip įvykdę kanoninius nusikaltimus, bet Konstantinopolis konstatavo, jog tai įvyko ne dėl bažnytinių taisyklių pažeidimų, o dėl pozicijos Rusijos invazijos Ukrainoje klausimu.

Meldėmės ir tikėjomės teigiamo sprendimo.

Skaičiuoja narius

Valstybės pripažinimas leis egzarchatui gauti finansinę valstybės paramą, kiekvienų metų pradžioje finansų ministrės paskirstomą tradicinėms religinėms bendruomenėms.

V. Mockus tvirtino, kad nežino, ar jo bendruomenė finansavimą gaus jau šiemet.

„Jeigu pagal įstatymus mums tai duota, tai ačiū Dievui, vis neatimta. Kadangi tapome tradicine religine bendruomene, tai tikimės, kad bus skirta, kaip ir visoms kitoms“, – sakė kunigas.

Jis teigė nežinantis, kokios sumos bendruomenė galėtų tikėtis iš valstybės biudžeto.

„Mus dabar labiau jaudina bendruomenių kūrimo klausimas. Tie finansai, kurie bus, nepagelbės vidinėje Bažnyčios misijoje. Mums svarbiau šitai yra“, – kalbėjo V. Mockus.

„Jei skirs (finansavimą – BNS), tai ačiū Dievui ir ačiū valstybei, kad mus palaiko, kaip ir visus kitus, ir jungia į bendrą, besimeldžiančių už Lietuvą, chorą“, – pridūrė jis.

Finansų ministerija BNS nurodė, kad „Konstantinopolio stačiatikių oficialus teisinis pripažinimas leidžia bendruomenei tikėtis finansavimo, kaip ir kitoms Lietuvoje įsikūrusioms religinėms bendruomenėms", tačiau nekomentavo, ar tas finansavimas bus skirtas jau šiemet.

Bent dalis valstybės skiriamo finansavimo priklausys nuo tikinčiųjų skaičiaus naujoje religinėje bendruomenėje.

2021 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje yra apie 105 tūkst. stačiatikių, tačiau šiuos tikinčiuosius egzarchatas dalijasi su Maskvos patriarchatui pavaldžia Lietuvos stačiatikių arkivyskupija.

V. Mockus teigė, kad kol kas sunku tiksliai pasakyti, kiek Konstantinopolio stačiatikių bendruomenėje Lietuvoje yra tikinčiųjų. Kunigas svarstė, kad iš Maskvos patriarchatui pavaldžios bažnyčios išėjo apie 15–20 proc. dvasininkų, tad ir tikinčiųjų skaičius galėtų būti panašus.

„Kaip registravome bendriją, taip dabar svarbu bus registruoti parapijas. Tada bus galima žiūrėti, kiek parapijose narių yra“, – teigė V. Mockus.

Kunigo teigimu, iki šiol nemažai tikinčiųjų nežinojo apie besikuriantį egzarchatą, tad jis tikisi, jog bendruomenę įregistravus, apie ją sužinos daugiau žmonių, kurie norės prisidėti.

Maskvai pavaldūs ortodoksai sako nepolitikuojantys

Paprašyta reakcijos į naujai įsiregistravusią bendruomenę, Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pasidalino metropolito Inokentijaus komentaru laikraščiui „Stačiatikių Lietuva“.

„Lietuvoje ryškėja naujas religinio gyvenimo paveikslas. Šį reiškinį reikia priimti kaip nūdienos realybę“, – cituojamas arkivyskupijos vadovas.

Jis sakė, kad arkivyskupijos kanoninis egzistavimas Lietuvoje stačiatikių pasaulyje yra nekvestionuojamas.

„Mūsų bažnyčios buvimas čia siekia daugiau nei 300 metų, įskaitant ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Pabrėžtina, kad praėjusiojo šimtmečio devintajame dešimtmetyje dabar jau emeritas metropolitas Chrizostomas ir kiti būtent mūsų Stačiatikių bažnyčios dvasininkai rėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės siekį. Nuo to laiko mūsų pozicija nė kiek nepasikeitė“, – kalbėjo Inokentijus.

Metropolitas pabrėžė, kad jo vadovaujama bažnyčia „pripažįsta savo atsakomybę už taikos ir santarvės išsaugojimą visuomenėje“.

„Vis daugiau žmonių, tarp jų ir pabėgėliai iš Ukrainos, ateina į mūsų šventoves, aktyviai dalyvauja mūsų bažnyčios dvasiniame gyvenime, dėkoja mums už geranorišką požiūrį ir pagalbą. Mūsų bažnyčiose jie neįžvelgia jokio politikavimo, priešingai – pastebi uolias maldas už taiką Ukrainoje ir už Lietuvos valstybės – jos valdžios, kariuomenės ir jos žmonių gerovę“, – teigė dvasininkas.

Konstantinopoliui pavaldžiam egzarchatui iš viso priklauso dešimt dvasininkų ir dešimt bendruomenių skirtinguose Lietuvos miestuose.

Egzarchas J. Kiviloo sausio pradžioje BNS sakė, kad šiuo metu skirtingų konfesijų maldos namuose besiglaudžianti bendruomenė ilgainiui turės savo cerkvę, kurią tikisi pastatyti iš aukų.

Stačiatikiai Lietuvoje yra laikomi viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių.

Pasidaliję įžvalgomis apie vieną žymiausių visų laikų kompozitorių – Jonas miuzikle vaidina Wolfgango Amadeus Mozarto tėvą – pamažu pereiname prie Živilės ir Jono šeimos, kuriai po daugybės laukimo metų tarsi iš dangaus nukrito didžiulė Dievo dovana – dukrelė Joana.

– Šiuo metu jūsų namams turbūt jau nieko netrūksta? Turite vienas kitą, Joaną, net terapinį katiną Zygį iš prieglaudos pasiėmėte…

J. L.: Ir pavadinome garsaus psichiatro Sigmundo Freudo vardu. Tikrai, turbūt dabar jau nieko netrūksta. Jei paklaustumėte, kas man yra namai, atsakyčiau: vieta, į kurią gera grįžti. Nes jei nesinori, kokie čia namai?! Tada labiau prieglauda ar pastogė, kurioje tik permiegi. Namų gerumas priklauso nuo tų, kurie juose gyvena. Nuo šeimos. Mūsų šeimoje esame trise – žmona, dukra ir aš.

– Abu su žmona jau beveik 20 metų darbuojatės operetės širdimi vadinamame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

J. L.: Oficialiai aštuoniolika, bet jei skaičiuotume ir studijų laikus – tuomet tikrai bus 20. Magistro studijų metais pradėjau dirbti, gavau pirmąjį vaidmenį. Abu su žmona baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Mokėmės drauge operinio dainavimo nuo pat įstojimo iki studijų pabaigos. Buvome kursiokai, bet susipažinome gerokai anksčiau.

Guvi: didysis Živilės ir Jono džiaugsmas – dukrelė Joana. Galbūt ateityje – garsi operos solistė, nors šiuo metu jai labiau rūpi sportuoti ir piešti. / Lamauskų šeimos archyvo nuotr.

– Jonai, gimėte ir augote Šiauliuose. Jūsų tėvelis buvo ilgametis Šiaulių meno mokyklos direktorius. Gal ir Živilė iš tų kraštų?

Ž. L.: Aš, kaip ir vyras, mokiausi Šiaulių konservatorijoje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija – aut. past.) Su Jonu susipažinau Šiaulių miesto jėzuitų bažnyčios jaunimo chore.

J. L.: Kadangi choro vadovė ieškojo naujų žmonių, pakvietė ir šiek tiek jaunesnių iš konservatorijos, kurios absolventas buvau, o Živilė dar ten mokėsi (ji už mane ketveriais metais jaunesnė). Tad tiesiog drauge dainavome chore, o jame turėjome progos geriau pažinti vienas kitą.

– Turite omenyje choro gastroles į kitus Lietuvos miestus, repeticijas?

Ž. L.: Būtent. Šių dienų jaunimui taip pat linkėčiau susipažinti dainuojant (šypsosi). Šiandien tiek daug virtualaus bendravimo, pažinčių per internetą, kai du žmonės rodo tik tai, ką nori apie save parodyti… Siūlyčiau jaunimui ieškoti savo žmogaus gyvai, bendrose veiklose.

J. L.: Dainavimas chore – viena iš tų gyvų veiklų. Deja, Lietuvoje chorai pamažu nyksta ir man dėl to labai liūdna. Pats jau trečius metus vadovauju Jonavos kultūros centro moterų chorui „Guoba“, esu jo dirigentas ir vadovas. Dainuojančių vyrų ir taip nedaug, tačiau bėda, kad jau ir moterys nebenori dainuoti. Antrinu savo žmonai ir sakau, kad mišrūs chorai – tai išties puiki terpė žmonėms susipažinti ir geriau vienas kitą pažinti. Juk su choru tu ir keliauji – ne tik dirbi. Tada matai, kaip kas elgiasi suklydęs dainuodamas ar gastrolių metu sugedus autobusui. Netikėtos situacijos puikiai atskleidžia žmonių charakterius.

– Stebėjote vienas kitą dainuodami chore, kol galiausiai, po pusantrų metų rimtesnės draugystės, prisiekėte vienas kitam amžiną meilę?

J. L.: Taip ir buvo. Šią vasarą suėjo 27 metai, kaI esame vedę. Kuo mane patraukė Živilė? Gal tas jos sveikas užsispyrimas – nepasiduoti, siekti tikslo. Žinoma, ir jos grožis. Ne tik išorinis, bet ir vidinis. Mane žavėjo jos gražus matymas ir noras siekti to, ką užsibrėžė. Ta mergina nesiblaškė ir nemėtė savęs neaiškiuose ieškojimuose, o viską darė atkakliai ir kryptingai.

Ž. L.: Mane labiausiai žavi, kai vienas žmogus gali papildyti kitą. Jonas turėjo tai, ko galbūt neturėjau aš. Sužavėjo galimybė iš jo pasimokyti.

– Ar tiesa, kad ilgai negalėjote susilaukti vaikų ir kad Joana jums tapo tarsi ilgai laukta Dievo dovana?

Ž. L.: Iš tiesų Joana pas mus atėjo tik po 22-ejų santuokoje pragyventų metų. Žinią priėmėme ramiai. Jau nebesitikėjome. Buvome beveik susitaikę su mintimi, kad vaikelio nebus, ir stengėmės dviese prasmingai nugyventi likusį gyvenimą. Tokį, koks jis mums duotas. Tada, kai jau nieko nebesitikėjome ir kai išmokome gyventi su tuo, ką turime, mums gimė vaikelis!

– Ar belaukiant stebuklo buvo minčių imtis kažkokių konkrečių žygių – gal gydymo, gal dirbtinio apvaisinimo?

Ž. L.: Laikiausi požiūrio, kad jei Dievas neduoda, vadinasi, tam yra priežastis. Gal siela serga, o gal turiu kitų rūpesčių, kuriuos privalau pirmiau išspręsti, skirti jiems visas savo jėgas. Gal reikėjo išmokti tiesiog paprasčiau į viską žiūrėti?

J. L.: Stengiausi keisti savo požiūrį į pasaulį, į aplink supančius žmones, į kasdienes situacijas ir visur matyti Dievo valią.

– Šių dienų jaunimas neskuba, tėvais ryžtasi tapti kur kas brandesnio amžiaus. Esate tėvai, iš kurių vienas jau atšventė penkių dešimčių jubiliejų, o kitas jį minės po ketverių metų.

J. L.: Negalime palyginti, kaip būtų, jei būtume jaunesni tėvai. Tikriausiai būtų ir pranašumų, ir trūkumų. Kalbant apie tai, ką Joanai galime duoti dabar, tai irgi nemažai. Turime daugiau patirties, daugiau kantrybės, bet šiek tiek mažiau fizinės sveikatos. Kiti teatro kolegos jau beveik mūsų dukros amžiaus anūkus augina.

Lamauskų šeimos archyvo nuotr.

– Papasakokite apie savo dukrytę. Ar jau įžvelgiate joje vokalinių gebėjimų – juk abu jos tėvai operos solistai?

J. L.: Pasakysiu taip: mes jos neskatiname užsiimti kokiomis nors veiklomis – nei  dainuoti, nei dar kuo nors. Kol kas atrodo, kad šiuo metu jai labiausiai patinka piešti ir sportuoti. Gal po metų kitų viskas ims ir pasikeis. Gal ims domėtis tuo, kas vyksta teatro scenoje, nes dažnai dukrą vedamės į teatro repeticijas. Ji žiūri, stebi, bet kai paklausiame, ar norėtų pati lipti į sceną, – purto galvą. Turbūt dar per maža.

Ž. L.: Mūsų vėlyva tėvystė, manau, labiau yra pranašumas nei trūkumas. Nes mes su Jonu jau perėję savo ieškojimus ir stengiamės vaiko nespausti. Net jei šių dienų aplinka rodo ką kita! Tik ir matai aplinkui, kaip visi lavina savo vaikus, kiaurą dieną vežioja juos iš vieno būrelio į kitą. Tada ir mane nejučia apima nerimas, kad gal ir aš turėčiau Joaną užrašyti į mažiausiai dešimt skirtingų veiklų. Vis dėlto šiuo metu manome, kad Joanai užtenka ir lankomo darželio, o likusį laiką ji tiesiog būna šalia mamos ir tėčio.

– Sakote, kad svarbiausia vaikui augti saugioje aplinkoje – su mama ir tėčiu, o paskui jau stebėti, ko jis pats nori?

J. L.: Jau minėjau, kad naujojo teatro sezono premjeroje – miuzikle „Mozart!“ – atlieku Wolfgango Amadeus tėvo vaidmenį. Tas vaikas buvo vunderkindas, labai gabus ir unikalus, tačiau vaikystė jo buvo sudėtinga, nes turėjo tėvą – taip pat unikalų pedagogą, genialų vadybininką, kuris ne tik kad iš visų savo vaikų ugdė genijus, bet ir mokėjo juos pateikti to meto aukštuomenei kaip aukso grynuolius. Kas iš to? Po stulbinančios ir karštligiškai greitos karjeros W. A. Mozartas miršta labai anksti, būdamas vos 35-erių. Jis trokšta kūrybinės ir asmeninės laisvės, nori gyventi savo gyvenimą, svajoti, mylėti. Galbūt jam, kaip vaikui, trūko tos tikros tėvo meilės? Galbūt tėvas perlenkė lazdą, nes W. A. Mozartas, trokšdamas būti laisvas, visą laiką vylėsi ir laukė tėvo pripažinimo.

– Nuo 2010 m. gimę ir iki 2025 m. dar gimsiantys vaikai vadinami alfa karta. Tai pirmoji karta, kuri jau nuo pat gimimo auga šiuolaikinių technologijų apsuptyje. Jai priklauso ir jūsų dukrelė Joana, kuriai ekranai – natūrali kasdienybė. Ar tai jaučiate?

J. L.: Žinoma, jaučiame, nes jau penkerių metų Joana nori žiūrėti vaizdelius ir filmukus internete. Neleisti? Juk negalime uždaryti dukters į akmens amžių ir neleisti jai naudotis tuo, kuo naudojamės patys, kai ieškome erdvės, kur švęsti Joanos gimtadienį, ar klausomės muzikos. Vienintelė išeitis – nustatyti žadintuvą ir riboti laiką.

Ž. L.: Auklėdami dukrą esame minimalistai. Norime išmokyti vaiką to, kas mums patiems šeimoje svarbiausia: gerbti vienas kitą, mokėti atleisti ir būti kantriems. Kad ir kokia būtų sudėtinga situacija (juk nėra nė vienos idealios šeimos, namų be dūmų), vienas kito atsiprašome, atleidžiame, susitaikome ir pradedame viską iš naujo. Kiekvienas rytas mums yra nauja pradžia. Norime nešti lengvumą, o ne pyktį ir nuoskaudas, kurių ir taip daug aplinkui. Stengiamės, kad mūsų šeimoje nebūtų kokių nors nutylėtų dalykų, kurie kauptųsi ir po daugybės metų iššautų skausmingu fejerverku.

– Sakote, kad gyvenime jums svarbiausi trys dalykai: mylėti Dievą, Tėvynę ir savo artimą.

Ž. L.: Būtent. Jei dukra mokės gyvenime susitvarkyti giluminius dalykus, mažiau blaškysis po tą judantį paviršių.

J. L.: Tikrai taip. Svarbu visame kame matyti Dievo veikimą.

– Gal jūsų šeima turi kokių nors ritualų?

J. L.: Vienas iš mūsų ritualų – kiekvieną sekmadienį eiti į šv. Mišias. Dažnai jose giedame. Kaip jas išbūna Joana? Visaip. Kol buvo mažesnė, gal lengviau. Žinojo visą eigą, kartais drauge net pagiedodavo. Dabar dukrelei prasidėjęs toks maivymosi etapas: darosi maža panelytė. Anot kunigų, sėkla jau pasėta – belieka laukti. Kaip viskas klostysis toliau – ne mūsų galioje ir valioje.

Ž. L.: Stengiamės reaguoti į vaiko norus ir jei matome, kad Joanai labai pabodo būti Mišiose, vedamės ją į lauką pasivaikščioti. Nenorime, kad vaikas jaustų prievartą.

Mūsų vėlyva tėvystė, manau, labiau yra pranašumas nei trūkumas. Nes mes su Jonu jau perėję savo ieškojimus ir stengiamės vaiko nespausti.

– Ką atsakytumėte tėvams, kurie mestų jums pirštinę, kaltindami, kad primetate vaikui konkrečią religiją, neleidžiate pasirinkti?

J. L.: Yra toks geras pasakymas, kad sveikiausia valgyti tai, kas auga tavo šalyje. Lygiai tas pats ir dėl tikėjimo. Tikėjimas, manau, mums pats geriausias tas, kuris labiausiai paplitęs ir praktikuojamas mūsų šalyje.

Ž. L.: Mūsų krašte katalikų tikėjimas yra pagrindinis. Be to, jį jau skleidė mūsų tėvai, Joanos seneliai. Jei vaikas suvoks, kad yra tarsi tų senolių, kurie šitaip gyveno, tikėjo Dievą, tęsinys, – viskas su juo bus gerai. Tai bus jos tvirtybė ir atrama gyvenime. Norime padovanoti vaikui žinojimą, kad tai, ką jis atsinešė iš savo praeities, ir yra jo tvirtybė, jo stuburas, jo gyvenimo kojos.

– Ar dažnai su Joana nuvykstate pas senelius: juk Šiauliai ne taip ir arti?

Ž. L.: Taip jau nutiko, kad iš visų senelių likusi tiktai mano mama. Tačiau seneliai gyvi jos vaizduotėje.

J. L.: Vieną senelį, mano tėtį, Joana dar matė, nors tada buvo labai mažytė. Įdomu, kad jos kalbose senelis dažnai egzistuoja (tiesa, nežinome, kuris). Kai nori saldumynų ar dar kažko, dukrelė dažnai mums sako, kad senelis leido. Tai pats rimčiausias jos argumentas (juokiasi).

– Teko girdėti, kad jūs, Jonai, spėjate ne tik teatre dainuoti, moterų chorui vadovauti, bet ir savanoriauti?

J. L.: Truputį tenka. „Marijos radijuje“ įskaitau tekstus – ištraukas iš Šventojo Rašto, liturginius leidinius, popiežiaus kreipimusis. Kartais abu su žmona pagiedame. Ką man tai duoda? Dalijimąsi… Pasijauti naudingas, o tuomet ir prasmingas. Duodamas kitiems ir pats gauni. Visų pirma, bendrystę. Arba tokių nemokamų dovanų, malonių, kurių iš pradžių net pats nesuvoki. Suvokimas ateina gerokai vėliau. „Marijos radijuje“ man patinka, nes ten viską galiu daryti ramiai – savo tempu ir laiku.

– Visi dar gyvename prabėgusios vasaros akimirkomis. Ką veikėte – atostogavote, keliavote, ilsėjotės?

J. L.: Vaikštinėjome po mišką. Labai mėgstame tai daryti, jei geras oras. Ypač Kačerginės pušynuose. Kitas mėgstamas užsiėmimas – darbuotis sode, o paskui eiti į pirtį. Net ir Joanai tai pamažu ima patikti. Bandome būti tos gerosios pirties atstovais, kur šiluma maloni, 50–60 °C, ir kitoks pėrimasis su vantomis – ne daužymas už būtas ir nebūtas nuodėmes. Domimės, skaitome, žiūrime laidas. Juk scenos žmonės talentingi visose srityse – jie geba ne tik lengvai perprasti naują informaciją, bet ir jautriai savimi perimti naują veiklą. Tarsi naują vaidmenį. Jei kas nepavyksta – galima ir suvaidinti!

Tikėjimo stebuklai

Šiuo metu Saulės sūnus Simas sveikas ir gyvas. Gyvena savo gyvenimą. Saulė pačiu švelniausiu ir kantriausiu angelu stengiasi būti savo mamai – Aldonai Endrikienei.

„Mus tris – sūnų, mane ir mamą – sieja labai glaudus ryšys. Juokiuosi, kad Simą pagimdžiau mamos gimtadienio proga. Tarp mūsų trijulės skirtumas – po 30 metų. Visi esame gimę pavasarį: aš – kovą, o močiutė su anūku – gegužę. Neseniai mamai suėjo 83, man – 53, Simui – 23 metai“, – labai iš tolo pradeda savo pasakojimą klaipėdietė ir išsyk priduria, kad savo sūnų Simą ji vadina išmelstu vaiku.

Ar pats Simas žino stebuklingą istoriją apie išmelstą savo gyvybę? Saulė šypsosi ir linksi galvą. Pasirodo, prieš 23-ejus metus ji net davė interviu „Mažylio“ žurnalui, o pasakojimas apie juos buvo taip ir pavadintas – „Išmelstas vaikas“. Moteris sako, kad Simas jai buvo ketvirtas kūdikis, kurį pagaliau pavyko išnešioti: pirmieji trys bandymai tapti mama baigėsi persileidimais.

„Didieji mano gyvenimo įvykiai yra lydimi tikėjimo stebuklų“, – prisipažįsta Saulė, niekaip negalėjusi išnešioti vaikelio. Tuomet draugės pasiūlė leistis į piligriminę kelionę. Piligrimai važiavo autobusu į Vatikaną, aplankė Romą, Lurdą.

„Prašiau Viešpaties leisti man patirti motinystės stebuklą. Nieko taip netroškau, kaip tik būti motina. Ką jūs manote – grįžusi namo iš tiesų sulaukiu stebuklo – savo Simo!“ – džiaugsmingai šūkteli ji.

Saulė Stakienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mažyliui įtarė leukemiją

Berniukas buvo stiprus, Saulė pati jį maitino, bet maždaug po pusmečio kūdikis ėmė silpti tiesiog tėvų akyse, neteko daug svorio, tad Klaipėdos gydytojai įtarė leukemiją. Taip Saulė su savo Simuku ant rankų atsidūrė Vilniuje, Santariškių klinikų Vaikų onkohematologijos skyriuje.

Nors nuo tų dienų prabėgo daugiau nei 20 metų, jautri moteris negali sulaikyti ašarų.

„Atleiskite už emocijas. Anksčiau buvau ta aktyvioji saulė, o dabar – saulutė pro debesėlį... Pamenu, kaip skaudu buvo matyti mažą, pamėlusį Simo kūnelį, gulintį reanimacijoje“, – pasakoja ji ir išsyk patikslina, kad, vos išvydęs šį pasaulį, Simas pradėjo ne verkti (kaip kiti vaikai), bet juoktis.

Ligoninėje S. Stakienė išgirdo, kad sostinės senamiestyje, prie Aušros Vartų, yra legendomis ir žmonių pasakojimais apipintas Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas. Žmonės kalbėjo, kad jis daro stebuklus. Nors nebuvo labai religinga, bet maldą „Sveika, Marija“ močiutės dėka mokėjo nuo vaikystės.

„Būdama Vilniuje, kai sūnus gulėjo reanimacijos skyriuje, labai daug meldžiausi. Kitų mamų paprotinta nuvykau prie Aušros Vartų ir meldžiau Dievo Motinos neatimti dabar mano kūdikio, leisti jį užauginti“, – dalijasi tuomet karščiausiu savo prašymu.

S. Stakienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasimeldus Saulei palengvėjo, tad grįždama į ligoninę ji dar užsuko į vieną krautuvėlę. Ten moteriai už akių užkliuvo nedidelis vėjo varpelis su angelu, grojančiu arfa. „Nupirkau jį sūnui kaip apsaugą. Paprašiau jo angelo sargo, kad globotų ir leistų jam pasveikti“, – tęsė jautrų pasakojimą pašnekovė.

Tuo metu Saulei buvo 31-ieni. Klaipėdietė iki šiol pamena, kaip skaudžiai ją paveikė Onkohematologijos skyriuje patirti išgyvenimai. Simas buvo mažiausias pacientas.

„Slogūs prisiminimai iš tų laikų. Net didžiausiam priešui nelinkėčiau ten pakliūti. Daug meldžiausi tuo metu. Ir už Simą, ir už kitus sergančius mažylius. Tuo angelėliu varpeliu vis paskambindavau. Po mėnesio jau buvome namie“, – S. Stakienė džiaugiasi, kad jos sūneliui įtarta leukemija nepasitvirtino.

Per angelus jaučiu ryšį su kiekvienu iš tų žmonių. Toks geras jausmas, kad esi ne viena.

 

Davė pradžią angelų kolekcijai

Šia džiugia gaida galbūt galėtume užbaigti Saulės ir Simo istoriją. Tačiau iš tiesų dėti tašką dar anksti. Moteris pasakoja, kad tas nedidelis, nelabai išvaizdus sūnui pirktas angeliukas vėjo varpelis davė pradžią gausiai jos angelų kolekcijai, kurioje dabar yra koks 1 tūkst. eksponatų.

„Draugai, pažįstami, žinodami, kad man patinka angelai, ėmė juos dovanoti, vežti iš kelionių, iš tolimų kraštų. Simo tėvas daugybę jų yra padovanojęs“, – džiaugiasi ji.

Įvairovė: tarp S. Stakienės sukauptų 1 tūkst. angelų yra visokių eksponatų, tačiau mieliausi – jos sūnaus Simo ir kitų vaikų pagaminti angelai. Asmeninio archyvo nuotr.

Saulė nerenka brangių ar ypatingą meninę vertę turinčių angelų. Daug jos sekcijos lentynose sustatytų dangaus kariaunos sparnuočių yra ne pirkti, o vaikų rankomis pagaminti – iš molio, papjė mašė, modilino, sūrio tešlos. Taip pat pinti, nerti, verti iš karoliukų, siūti iš medžiagos ar daryti iš natūralių gamtinių medžiagų.

„Esu pedagogė. Iš pradžių dirbau su pradinukais, paskui buvau dailės mokytoja. Šiuo metu esu vieno specialių poreikių turinčio berniuko padėjėja darželyje. Padedu jam draugauti su savimi ir aplinkiniais, mokau jį suvaldyti savo emocijas“, – aiškina Saulė, kurios angelų kolekcijoje yra daug vaikų gamintų, pieštų, lipdytų, nertų angelų.

Saulei brangūs visi – net, kaip pati sako, tie kičiniai. Ypač jai patinka skirtingomis technikomis ir konstrukcijomis pasižymintys angelai. „Šalia molinių ir gipsinių yra ir autorinių darbų iš bronzos ar kitokio metalo. Dar – susuktų iš vielos“, – vardija moteris, išsaugojusi ir jai labai brangų, sūnaus konstruotą angelą iš lego kaladėlių.

Garbingoje vietoje stovi Simo siaurapjūkliu drožti angelai, pagaminti per technologijų pamokas iš plonos faneros. „Kai sūnus lankė keramikos būrelį, prigamino man angelų švilpynių, varpelių, statulėlių. Kai buvo paauglys ir lankė elektronikos būrelį, padarė man šviečiantį ir lazeriu išraižytą angelą. Visus juos išsaugojau“, – didžiuodamasi pasakoja kolekcininkė.

Dėlioja angelų mozaikas

Kai ateina Kalėdos, Saulės eglutėje suplazda angelai. Miegamajame vietoj užuolaidų irgi supasi pakabinami angelai. Svetainėje ant lentynų nemažai ir tokių, kurie rasti tiesiog gamtoje, kaip antai – į angelą panašus lauko akmenukas ar gintaro gabaliukas, iš graikinio riešuto kevalo išskobtas angeliukas.

Yra daug angelų, megztų virbalais ar nertų vąšeliu. Patį naujausią savo angelą susidėliojo pati. Tai paveikslas mozaika iš daugybės smulkiausių akmenukų. Anot jos, toks kruopštus darbas šiek tiek primena siuvinėjimą kryželiu. Kai juda pirštai – rimsta protas, mat pirštų galuose yra daug nervus raminančių taškų.

„Naktimis, kai nesimiega, klausau gražių giesmių ir dėlioju mozaikas, žaidžiu su tais akmenukais. Klijuoju juos pagal tam tikrus atspalvius ir tonus“, – prisipažįsta pašnekovė, neseniai parsisiuntusi dar vieną mozaiką su angelu mergaite.

Daug angelų Saulė randa naudotų daiktų parduotuvėse, sendaikčių turguose. Didžiuojasi, kad turi auksarankį sūnų, kuris, jei reikia, pataiso, perdažo, o neseniai net vienam angelui pritaisė specialų mechanizmą, kuris gražiai keičia jo sparnų spalvas.

Iš Saulės angelų kolekcijos. S. Stakienės asmeninio archyvo nuotr.

Ne kolekcininkė, o globėja

Dažnai draugai skambina Saulei ir sako, kad nori nupirkti jai vieną ar kitą angelą, klausia, ar tokio neturinti. „Pamenu, sykį skambina pienininkas iš Rietavo sendaikčių turgaus ir sako, kad nori nupirkti man angelą, kuris labai panašus į mane“, – prisimena ji.

Angelų Saule dažnai vadinama moteris nesigina, kad jai labai malonus toks pažįstamų dėmesys. Paklausta, kiek angelų šiuo metu yra jos kolekcijoje, ji tik susiima už galvos. Juokiasi, kad jau seniai pametė skaičių, bet 1 tūkst. bus.

„Žinoma, turinčių meninę vertę, antikvarinių gerokai mažiau – koks vienas dešimtadalis“, – bando skaičiuoti ir patikslina, kad tikrai nevadina savęs kolekcininke, – ji labiau angelų globėja.

„Žinote, – kvatojasi, – būna tokių gerų moteriškių, kurios benamius kačiukus globoja, o aš priglaudžiu visus angelus. Kolekcionuoju juos, veikiama emocijų. Imu, jei man gražu. Net nesidomiu, vertingas jis ar ne.“

Keletą angelų, anot Saulės, yra sudaužiusi jos katė Perla. Išdykėlė, be galo judri. Skraido po visą butą, tai dažnai uodega ką nors užkabina.

Su angelais nesijaučia vieniša

Saulė šiuo metu gyvena viena. Sūnus Simas jau suaugęs, dirba elektronikos ir mechanikos srityse, gyvenimą kuria su ilgamete savo drauge.

Ką veikia Saulė? Ji dirba darželyje, džiaugiasi savo angelais ir meldžia sveikatos savo mamai, kuri jau keletą metų yra neįgali ir sunkiai vaikšto. „Nelengva šiuo metu, bet, laimei, turiu savo angelus, – džiaugiasi ji. – Jei mamai pasidaro blogiau ar kai labai dėl ko nors susijaudinu, angelai man padeda. Glostau juos akimis ir pirštais. Prisimenu, kaip jie pas mane pateko.“

Ar galėtų išskirti kuriuos nors angelus? Brangiausi – sūnaus gaminti. Brangus (turint omenyje piniginę išraišką) yra menininkės Vitos Kiseliūnienės darbas. Tai lėlė angelas iš modelino ir tekstilės. Širdžiai miela artimo žmogaus iš Kanados atsiųsta vąšeliu nerta lėlė angelas. Taip pat 90 metų močiutės darytas angelas, kaip ir draugės šešiamečio sūnaus išlankstytas iš vielos angelas. Didžiausią rastume Saulės draugės sodyboje. Tai maždaug 1 m aukščio angelas iš gipso: šiuo metu Saulės namuose jam tiesiog pritrūko vietos.

Anot kolekcininkės, sunku išskirti iš visų vieną. „Visi jie man brangūs kartu ir kiekvienas atskirai, ypač – dovanoti. Per angelus jaučiu ryšį su kiekvienu iš tų žmonių. Toks geras jausmas, kad esi ne viena. Žinau, kad 1 tūkst. angelų man tikrai ne riba“, – pažadu turtinti savo kolekciją atsisveikina Saulė.

Iš pakaunės – į Biržus

Ukrainos Chmelnickio apskrities karinių pajėgų ir kelių ligoninių kapelionas tėvas Leonidas vyskupo dovanotą paveikslo kopiją įteikė Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkui Mindaugui Maciulevičiui. Jis, pasitaręs su kitais geradariais, nusprendė, kad paveikslo kopiją turi pamatyti kuo daugiau pakaunės žmonių ir nusprendė ją eksponuoti bažnyčiose.

Pirmąja grafikos darbo kopijos stotele tapo Babtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Kunigo Žilvino Zinkevičiaus pašventinta dovana buvo eksponuojama dvi savaites, paskui iškeliavo į Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią.

„Vėliau, prieš balandžio 2-ąją, jį išvešime į Biržus, paskui su paveikslu galės susipažinti Vandžiogalos parapijos tikintieji Švč. Trejybės bažnyčioje“, – suintrigavo M. Maciulevičius. Išties, kodėl Kauno rajono ūkininkų sąjungai skirta dovana turėtų keliauti į Biržus?

Kiekviena, net maža, parama tampa sraunia upe, kuri tikrai pralauš ledus.

Iškili istorinė asmenybė

Pasirodo, grafikos darbo apačioje autorius pavaizdavo 40 didvyrių, paaukojusių savo gyvybes už Ukrainą, o viršuje – 33 iškilias istorines asmenybes, prie kurių priskirtas ir 1976 m. rugpjūčio 28 d. Biržuose gimęs lietuvių režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas Mantas Kvedaravičius, pernai balandžio 2 d. žuvęs Mariupolyje. Paveiksle M. Kvederavičius yra vienuoliktas iš dešinės.

Išties džiugu, kad lietuviškasis „Mariupolis 2“ pripažintas geriausia šių metų dokumentine juosta Europoje, ir liūdna, kad filmo kūrėjas M. Kvedaravičius šios žinios neišgirdo, neatsiėmė apdovanojimo. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, „Mariupolis 2“ – daugiau nei filmas, tai ir žmogaus likimo dalis. Šio filmo nebūtų, jei ne M. Kvedaravičiaus meilė žmonėms ir Mariupolio gyventojams, tačiau jo kaina didelė – režisieriaus žūtis, pelniusi jam istorinės asmenybės titulą.

Padėka: tėvas Leonidas paties vyskupo dovanotą paveikslo kopiją įteikė Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkui M. Maciulevičiui. / Organizatorių nuotr.

Triptiko dalis

Darbo „Ukraina nepalaužta“ autorius Artūras Orlionovas – šiuolaikinis Ukrainos tapytojas, sukūręs daugiau kaip 200 darbų. Garsiausiais laikomi jo paveikslai, atspindintys Ukrainos kunigaikščių Ostrožų gyvenimą.

Šiuo metu tapytojas yra vyriausiasis Ukrainos kovos menų studijos menininkas. Jam ir anksčiau buvo nesvetima istorinių mūšių tematika.

Bendraudamas su M. Maciulevičiumi, A. Orlionovas pabrėžė, kad šis grafikos darbas – trečioji triptiko „Šlovingoji Ukraina“ dalis, vėliau ji bus spalvota.

„Ukraina nepalaužta“ originalas yra Kyjive, Ukrainos istoriniame klube, kuriame jau dvylika metų veikia nuolatinė tapytojo paroda. Prieš keturis mėnesius pagal projektą „Tautos kūrimo muziejus“ šio paveikslo atspaudas iškeliavo į parodas visoje Europoje: pirmoji surengta Vatikane, paskui – Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, atkeliaus ir į Lietuvą.

Paramos srautas tęsiasi

Paveikslo kopija Kauno rajono ūkininkų sąjungai perduota solidarumo su Ukraina vakare, vykusiame Kauno kunigų seminarijoje. Tėvas Leonidas pasidalijo įspūdžiais ir nuoširdžiai dėkojo už nenutrūkstamą paramą ne tik pakaunės ūkininkams, bet ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijai „Kooperacijos kelias“, Kauno moterų LIONS klubui, Aleksoto bendruomenei.

Parama ypač buvo svarbi pirmomis karo dienomis, kai visos logistikos grandinės sutrūkinėjo. „Kooperacijos kelias“ tuomet labai operatyviai išsiuntė greitosios pagalbos automobilį ir medicinos priemonių.

Netrukus tiesiai į frontą išvažiuos trys Kauno rajono ūkininkų sąjungos dovanoti automobiliai. „Labai svarbu, kad klausome, girdime ir organizuojame būtent tokią paramą, kokios reikia. Kiekviena, net maža parama tampa sraunia upe, kuri tikrai pralauš ledus“, – įsitikinęs M. Maciulevičius.

S. Kandratavičius Paberžėje yra surengęs aštuonis Poezijos pavasarius, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvaudavo ir Kėdainių rajono, ir šalies literatai, žinomi poetai. Išleidęs dvi poezijos knygas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 2007 m.). Ėmęsis poezijos ir muzikos sintezės, žodžio eksperimentų. Iš anglų kalbos išvertęs (kartu su kitu vertėju) Alasdairo Macintyre’o knygą „Marksizmas ir krikščionybė“.

Jubiliejaus proga paprašėme poeto atsakyti į ne visai jubiliejinius klausimus.

– Ar poezija tebesvarbi ir sulaukus brandaus amžiaus? Ir kaip kūrėjui, ir kaip jos skaitytojui / klausytojui?

– Poet(išk)u („čiudnu blūdnu“, „kosmonautu“, „liūriku“, „drama queen“ , bet ir nenusakomo, „amžino amžiaus“, „jaunu seniu“, ketvirtos jaunystės suvaikėjusiu senoliu), sako, (apsi)gimstama, tad gal ir atgimstama, sulaukus (arba ne) Dievulio ir savo „laiko ir laikų pilnatvės“ (kad tik dar / jau nesulaukėjus, visai į laukus, soc. tinklų „lAikus“ neišėjus, „baltų lankų, juodų avių“ neišginus užuot išganius, nepalikus už borto, baltų varnų neišbaidžius, juodųjų kosminių skylių neprigaminus, „velnių nepriėdus, nepriperėjus, neprisėjus“ bergždžių literatūros vaisių, knyginių dvasios vaikų.

Sau ir kitam vis dėlto patarčiau, jei / kai tingisi – dirbti, judėti, judinti(s), o kai perdėm darosi, „kuriasi“ – pris(is)tabdyti.

Meldžiuos, prašau visa ko Viešpatį tolydžio, ilgainiui, šešėliams ilgėjant ar trumpėjant, idant dovanotų vis daugiau klausymo(si) ir klusnumo, buvimo / tapimo / likimo vis labiau, verčiau, vertingiau skaitytoju šioje skaistykloje, nebe ti(e)k rašytoju, saugotų nuo apstos, perteklinai (ne)pridauginus (anti)tekstų it antimaterijos (ne)taupių žodžių, galimai ir išpūstų lyg šiuolaikinis popierius darbų, (ne)dirbtinių rinkinių (it dirbtinės odos rankinių su netikrom „firminėm“ etiketėm).

Kad bent, duokDie, neišsigimstant („kad ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai“, „iš rašto ir iš krašto“), neatgimstant ir neatgimdant kuo net blogesniu už (ne)kaltas pirmaprades intencijas (juk „vien gerais norais ir pragaras grįstas“), demonstratyviu ego monstru, nuo nuosavos svarbos nenusisvarbinant ir nepersisvarbinant, o – tikėtina, viliuos – subrendus, pribrendus, bet neperbrendus, nepametus grūdų, grūdinantis, gydantis gyvenimu, nesubyrėjus, nepabirus į šipulius, į šiaudus, lukštus, pelus. Nesukūrenus, nepakūrus savęs ir kūrinių („rankraščiai (ne)dega“?), neį(si)sukus užburtan „velnio ratan“, šiapusybės, o rasi ir viršlaikybės, „absoliučios ateities“, religinio ir meninio transo, pabėgimo nuo nerimo ir pareigų verpetan, nors gali būti, kad „diedas iš ratų, ratams lengviau“.

Lai, Malonei maloniai lėmus, su meilingai našia metų našta, patirties krūviu poezija nenu(si)pezėja, nemarazmėja, nebent epiškėja, proziškėja, nuo lengvabūdžių aistrų romėja, rimsta, bet nemiršta, kitaip (ar būtent taip pat, kaip) mes, kūrėjėliai, Kūrėjo atšvaitėliai, (ne)tobuli.

– Ar užsienio kalbos (ir knygų skaitymas originalo kalba) gali suteikti energijos jūsų kūrybiniams polėkiams, kūrybinėms idėjoms?

– Gali ir (su)teikė, teikia, teiks, tikiuos. Pvz., naujausi ir seniau rasti sąskambiai / samprasmiai: „niedug niegodovanija“, „moji GODa – mojo BOGatstvo“, „adultery idolatry“, „proceso porcijos“, „omnis diae dic Mariae“, „Matas: metas metanojai!“, „common communion“, „so-bright-y sobriety“, „decent dissent“, „schizo Sizifo“, „Amen – omen – OM“...

– Ar būtina nuolat keisti aplinką, kad išvengtume sustabarėjimo, dvasios sustingimo?

– Palendrių benediktinas Brolis Jurgis: „Celė šventumo negarantuoja, pasaulis nuo šventėjimo neatleidžia.“ (Iš)mankštinti psichę (sielą), jos galias (mąstymą, vaizduotę, jausmus) ir pneumatą (dvasią) būtina kasryt, kaskart, kad ir kas, kur, kada, su kuo, be ko, kaip, kame būčiau.

Dykumos Tėvų, išminčių, vienuolių praktikos ir užrašai, regulos rodo, kad vadinamoji yda „akedija“ (apatija, sąstingis, depra, nerimas, vidutiniškumas, apsipratimas, įtarumas, prislėgtumas, negatyvumas, „resentment’as“, „vidudienio, viduramžio demonas“, etc.) galimas vienodai, nors skirtingai, ne(si)mokant jos išvengti, įveikti, išbūnant „čia ir dabar“, „savyje didžiojo Stebinčiojo akivaizdoje“, tiek atsiskyrėlio oloje, tiek minioje, celibate ir šeimoje, sveikatoje ir ligoje, tapačioje vietoje ir kelionėse / klajonėse, vasarą ir žiemą, taikoje ir kare, gyvenime ir mirtyje, šventėje ir kasdienybėje.

Esu tai patyręs, išbandęs visaip kaip, atradęs, priėmęs, apsitaikęs, nors negalutinai susitaikęs, todėl dar paliekamas, matyt, nes tebesu pradžiamokslyje.

– Kiek įtakos jūsų dvasiai, gyvenimui, kūrybai turi bendravimas su kitais žmonėmis?

– Esu imlus, empatiškas, iš savęs, iš prigimties, iš šeimos – net pernelyg, iki polinkio į kopriklausomumą, susitapatinimą. Todėl mokausi, tenka mokytis, saiko, net atsiribojimo, sveikų ribų. Internetui, socialiniams tinklams, kunigiškos tarnystės ir gyvenimo būdo primetamai žmonių, poreikių gausai, savo ir kitų ego tikrų ar tariamų, perdėtų, nesutvarkytų (į Aukščiausiąjį ir Jo Tvarką, instrukciją (ne)nukreiptų) prisirišimų, įgeidžių, įnorių savivalei, sąmonės ir kūno, visuomenės ir Ašpats (priešingai nei Viešpats) „bildukams“. Nes bendravimas duoda ir / ar (at)ima, turtina arba tik „tortina“, žiūrint, kiek, kaip, su kuo, su Kuo, dėl ko.

– Kas svarbiau: išsakyti atvirai save kūryboje ar kitam žmogui ar bandyti ieškoti naujų saviraiškos (ar kūrybos raiškos) kelių, eksperimentuoti? Gal tai tik jaunystės prerogatyva?

– Manding, „ir-ir“, ne „arba-arba“. Tiek kūryboje, tiek bendrystėje, maldoje ir veikime liktina, siektina „jaunos dvasios“, at(si)verti ryšiui ir Ryšiui, Santykiui su savim ir kitu, Kitu, minties, emocijos, vyksmo raiškai, lankstumui, „naujumui nusteb(in)ti“, norui girdėti, patirti, drąsai ieškoti, rasti, priimti, patirti, išgyventi nuotykį, at(si)verti slėpinį (iui), eksperimentui ir radinių, pamokų (į)lobyninimui (ne „lobbynimui“).

Problema, kad anaiptol ne visa(da) kas „nuoširdu“, „atvira“ būna išties sąžininga, moralu, dora, tikrai gera, tvaru, dvasios Džiaugsmą (o ne „dopamininius“ sielos laimę, juolab ne juslių malonumus, ego tenkinimus) ilgalaikėje perspektyvoje ir santykyje, nes ir nuodėmes, ydas, būdo trūkumus darau, palaikau nuoširdžiai, tik sau ir kitam kenkdamas, (savi)žalodamas.

Šito mokausi grupinėse psichoterapijose, teorinėse ir praktinėse „self-help“ ir „God-help“ knygose, draugystėse.

– Jei būtų įmanoma, ar ką nors keistumėte savo gyvenime? Gal kaip Maxo Frischo pjesėje „Biografija: vaidinimas“ keisti įmanoma tik detales, nesvarbius momentus, o ne pačią esmę?

– „Dieve, suteik man romybės susitaikyti (priimti, paleisti), ko ne(be)galiu pakeisti, ryžto keisti, kas (dar) mano valioj, kontrolėj, ir išminties, sąžiningumo tą skirtumą įžvelgti, suprasti, nesumaišyti pirmo ir antro.“ Jei būtų įmanoma, norėčiau. Tačiau daug kas ne(be)įmanoma. Gal ir ačiū Dievui. Kad nesu Jis.

„Teesie/fiat/let it be.“ Tai apie praeitį. Apvaizda kol kas dar palieka. Dabartyje, kuriančioje ateitį, netgi – tikėjimo akimis – Ateitį. Joje, po vieną dieną, momentą, pasirinkimą galiu ir noriu k(e)isti(s). Padėk, Dieve.

– Gal rašymas, kaip muzikavimas ar dailininko darbas, turėtų būti kasdienis, tik tada pasiekiamas aukštesnis lygis, išlaisvėja ranka (protas, idėjos, technika)? Gal kaip tik tada grimztama į grafomaniją?

– Turbūt ir vienaip, ir kitaip gali nutikti, ištikti, ir atsitinka. Atsitiktinai ar numatytai Aukštesnės Jėgos – nežinau, ne tiek svarbu. Pavyzdžių pilna. Palieku vertinti profesionalams, istorijai, galutiniam Viešpaties Teismui. Sau ir kitam vis dėlto patarčiau, jei / kai tingisi – dirbti, judėti, judinti(s), o kai perdėm darosi, „kuriasi“ – pris(is)tabdyti, pažvelgti iš šalies, panašiai kaip terapinant(is) bipolinį sutrikimą (MDP).

– Kiek galime pažinti pasaulį? Kiek jis mums atsiveria (mes jį atveriame)? Gal didysis magas yra mūsų intuicija, o ne protas?

– Katalikų Bažnyčios katekizmas, Biblija, didžiosios dvasinės, šventraščių tradicijos teigia (ir ne be pagrindo), kad save, pasaulį, kūriniją, jos tegu ribotą, baigtinį gerumą, grožį, teisingumą, prasmingumą, vertumą, netgi patį Kūrėją Dievą įmanu pažinti kiek įmanant blaiviu, ramiu, beaistriu, racionaliu, žmogaus „sveiku protu“, net ir be Apreiškimo, palengvinančio teisingos sąžinės, sąmonės formavimą(si).

Tuo remiasi ir „prigimtinė teologija”, „prigimtinė teisė“, kad galiu, galim (pri)pažinti bendrą žmogui, gyvybei, šeimai, asmeniui, bendruomenei tvarką, vedančią į ir įgalinančią taiką, darną, harmoniją, rojaus patirtį, ilgesį, jo (at)kūrimą.

Mano (ne)kuklia nuomone (o ir bibline samprata), protas (jo „dvasinė gelmė, ypač atnaujinta Kristuje, įsikūnijusiame Logos’e“, pasak Apaštalo Pauliaus) ir intuicija Dievuje, o ir žmoguje, nors netobulai, sutampa, yra vien(tis)a, vadinama jo asmenybiniu centru – širdimi.

Meno (ir mokslo, ypač dalelių, mikrokosme ir transgalaktikų makrokosme) analizė ir interpretacija, o ir (pridėtinė) (savi)vertė veriasi integraliai visais trim aspektais, kryptimis, sąsajomis: autoriaus intencija, užmojis, planas, žiūrovo / stebėtojo / kritiko / priėmėjo įsitraukimas / dalyvavimas / poveikis ir tarsi savaime, šalia / virš ar iš / per paties kūrinio, kūrimo aktą objektyviame, daikto / reiškinio sudėtingoje realybėje, sykiu paprastoje tikrovėje, gamtos ir antgamties dėsniuose. Magui maga magis (daugiau lotynų k. ).

– Kartais sakoma: ne aš vedžioju ranką, o Dievas, jis – didysis kūrėjas. Būna, paskaitai taip deklaravusiojo sukurtą kūrinį, o ten didelio talento nematai. Bet kažkodėl jam taip atrodę. Ar pajuntate (pajutote) dieviškąją kibirkštėlę?

– „Pišu, čto vižu“, rašau / paišau „iš natūros“, „iš gyvenimo“, „paprastai“ – principas, juolab atsiradus foto-, video-, juolab visiems prieinamomis technologijomis, būdingas masinei, vartotojiškai, popkultūrai, saviraiškai dėl saviraiškos, ypač socialinių tinklų madai „visi ir kiekvienas – ekspertai“, vadinamajai „ikiliteratūrei“, bet taip pat ir formalistų, „menas menui“ fanatikų, „užliteratūrei“, beveik nepaskaitomai, tik tam 1 „genijui“ suprantamai reikšmei ar net prasmei.

„Tiesa turbūt slypi kažkur per vidurį“, nors kraštutinumai ir įdomūs, traukia, galimai vertingi. Paprasta ne visada prasta, ir atvirkščiai. Menininkui, kaip ir visiems, reikia, norisi kito, kitų, tegu ir neigiamo, nors mieliau (bet pavojingiau!) teigiamo atliepio.

Žinau, kad nežinau. Nežinau, kad žinau. Linkstu sendamas, bręsdamas kažkiek labiau laikytis saugesnių tradicinių dėsnių, sveikos (sveikesnės?) nuovokos, bendresnės patirties, ne ti(e)k pajusti (pasikliauti jausmu, subjektyvumu), kiek patirti „dieviškąją kibirkštėlę“, gal net kurstyti ugnelę SU Kitu per kitus, su kitais, dėl kitų drauge, atgajoje. Šv. Dvasia, tikiu, yra, veikia įvairiai, per visas sielos galias, tačiau mažiau apsigaunu, vyliaus būna kartu, nei pavieniui, mažinant lūkesčius, ugdant(is) kantrybę sau (viltį), kitiems (meilę), Dievui (tikėjimą).

Nujaučiu, įtariu, užčiuopiu, prasismelkia, kad tiesa, jog geriau bendrajam gėriui, viešajam labui pasitarnauja ne kas tik daugiau žino ar daro, bet ir Myli. Reikliai švelniai, gailestingai kieta, tvarki(ng)a Meile.

Įprastai Kūčių vakarą ir Kalėdų pirmąją bei antrąją dienomis bažnyčios būna sausakimšos visoje Lietuvoje. Ne išimtis ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija, į kurią klaipėdiečiai ėmė plūsti ypač paskutinę savaitę prieš pat šventes.

Pasak šios bažnyčios klebono Mindaugo Šlausto, žmonės ateina ne tik pabūti maldoje, atlikti išpažintį, bet ir bent trumpam atitrūkti nuo kasdienio skubėjimo bei pasiimti kalėdaičių, kuriuos su artimaisiais dalinsis per Kūčių vakarienę.

„Ypač džiugina, kad žmonės Klaipėdoje į bažnyčią ateina su šeimomis, o prieš Kalėdas jie ateina vis dažniau, atlieka išpažintį, susitaiko su Dievu. Ypač šią savaitę vakarais padaugėjo žmonių, kurie savo širdį paruošė Kalėdoms ir susitikimui su Jėzumi. Taip pat per Kalėdas ypatingai laukiame mažųjų šeimų narių, nes jiems Kalėdų dieną mūsų bažnyčioje būna organizuojama staigmena“, – užsiminė M. Šlaustas.

Mišios Kalėdų pirmąją dieną – 8.30, 10, 12, 18 val., antrąją – 8, 10, 12 ir 18 val.

Palinkėjimas – mylėti gyvenimą.

Vaikų lauksianti staigmena – gruodžio 25 d., po 10 val. mišių.

Praėjus Kalėdoms, gruodžio 29 d. 16 val., šioje bažnyčioje vyks tradicija tapęs Kalėdinių giesmių festivalis, kuriame dalyvaus apie dešimt chorų.

„Tai graži iniciatyva, maestro Algirdo Šumskio ir mūsų bažnyčios tradicinis renginys, praturtinantis Kalėdų laiką. Jis vyksta kasmet ir šiais metais džiaugiamės, kad vėl įvyks“, – sakė pašnekovas.

Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ kartu su Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia festivalį rengia nuo 2007-ųjų.

Dalyvausiantys chorai atvyks iš Barstyčių, Kretingos, Nidos, Plungės, Rietavo, Šateikių, bus ir klaipėdiečių.

Naujųjų metų išvakarėse šioje bažnyčioje vyks atsisveikinimas su senaisiais metais ir naujų metų sutikimas. 23 val. vyks mišios, kuriose bus meldžiamasi ir dėkojama už praėjusius bei ateisiančius metus. Po mišių žmonės galės pakilti į bažnyčios bokštą.

Artėjančių švenčių proga kunigas M. Šlaustas palinkėjo pamilti gyvenimą ir niekuomet nebijoti padėti kitam.

„Palinkėjimas – mylėti gyvenimą. Viešpats gimdamas parodė, kad gyvenimas yra vertybė, o pasidalintas su kitu jį praturtina, papildo. Šv. Pranciškus sakydavo, kad reikia pakilti nuo sofos ir eiti padėti, nelaukti, kol kažkas mano gyvenimą padarys gražų, bet eiti ir pačiam jį kurti. Tad norėčiau palinkėti vilties ir stipriau pamilti gyvenimą“, – palinkėjo kun. M. Šlaustas.

– Jei reikėtų sudėlioti savo gyvenimo mozaiką, kokios formos, spalvų ji būtų?

– Turbūt piramidės formos. Pradžia labai siaura, nes iš pradžių ir pati buvau labai užsidariusi, vos egzistavau. Galima sakyti, tik palaikiau gyvybę. Paskui po truputį mano piramidė platėjo. Nuo vaikystės, kiek save pamenu, nebuvau laiminga. Tėčio sveikata šlubavo, tad mama labai daug dirbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Nesu vienturtė, turiu vyresnių brolių, sesių. Galbūt buvau jautresnis vaikas, o gal vyresnėliams buvo lengviau, nes jų vaikystė prabėgo dar vienkiemyje. Man gimus, tėvai persikėlė į kolūkio kaimą, nes vienkiemius naikino, melioravo žemes. Naujoje vietoje mama greitai išėjo į darbą, o aš likau viena... Daug kas tada pasikeitė mano gyvenime. Buvau vos dvejų, kai išsikraustėme iš vienkiemio. Mažai, jautriai, vienišai būtybei reikėjo apsaugos ir stabilumo, o vietoj to gavau... darželį, kuris man buvo dar labiau svetimas. Kaip bendrauti, ką veikti su kitais vaikais, man buvo mįslė. Todėl žiūrėdavau į juos, linksmai šėlstančius, ir nežinojau, kaip prie jų prieiti, ką jiems pasakyti.

– Kada pagaliau jūsų gyvenimo mozaikos trikampis pradeda platėti, o jūsų vidinė būsena – gerėti?

– Nors nuo vaikystės iki paauglystės tik egzistavau, bet niekada manęs neapleido ta vidinė ramybė, kad galiausiai viskas bus gerai. Mano mama, tėtis buvo tikintys žmonės, katalikai. Tad ir aš kažkur giliai viduje jaučiau Dievo apsaugą. Būdavo, kad sunkiais momentais jausdavau skausmą, sumaištį, kitas neigiamas emocijas, bet kažkur giliai tvirtai žinojau – nepražūsiu.

– Kada įvyko tas didysis persilaužimo momentas?

– Kai atradau asmeninį ir gyvą ryšį su Dievu. Tada mano kasdienybės piramidė pradėjo platėti ir skleistis. Esu kilusi iš Kretingos. Prasidėjus Atgimimui, Kretingoje buvo labai aktyvūs broliai pranciškonai, ir dabar tebėra. Į savo veiklą jie įtraukdavo jaunimą. Lankiau jų organizuojamas maldos grupeles, dalyvavau jų rengiamose misijose. Važinėjome po visą Lietuvą, kalbėjomės su žmonėmis apie Dievą. Vasarą vienuoliai rengdavo piligriminius žygius, tarkim, nuo Kryžių kalno iki Žemaičių Kalvarijos. Eidavome pėstute kokius 200 km, o nakvodavome kas kur – atėję į kokį miestelį ar kaimą belsdavomės pas žmones į namus ir prašydavome jų sušelpti mus maistu ir nakvyne. Žmonės mielai atverdavo duris, priimdavo iš visos širdies – niekada nepalikdavo nakvoti lauke (šypsosi).

Laimingi: Kristinos vaikai Linas ir Marija kol kas dar nesidomi mamos hobiu, bet labai džiaugiasi gyvenimu kaime.

– Kaip atsidūrėte Prancūzijoje?

– Prancūzų kalbos pradėjau mokytis dar mokykloje. Į Prancūziją patekau po ilgų apmąstymų, ką baigusi mokslus norėčiau gražaus ir prasmingo gyvenime veikti. Dar neplanavau eiti dirbti ar kurti šeimą. Man norėjosi kažko kito, tik nežinojau, ko... Tuomet nusprendžiau save išbandyti „Arkos“ bendruomenėje. Ten savanoriai gyvena drauge su protinę negalią turinčiais žmonėmis, jais rūpinasi. Šio judėjimo pradininkas – prancūzas Jeanas Vanier. Namus, remdamasis Nojaus Arkos istorija, jis pavadino „Arka“. „Arkos“ tikslas – žmonėms, turintiems protinę negalią, ir asistentams kartu susikurti namus, priimti vienas kitą kaip dovaną. Tokių bendruomenių šiuo metu yra visame pasaulyje, jas vienija bendra filosofija.

Mozaikoje turi matytis, kas yra tavyje. Kai leidžiamės vedami to vidinio jausmo, rezultatas dažnai nustebina.

– Keletą mėnesių padirbėjusi „Arkos“ bendruomenėje supratote, kad dar ir čia ne jūsų vieta...

– Supratau, kad norėdamas padėti kitam žmogui tu ir pats turi būti pakankamai stiprus. Kad galėtum duoti kitam, turi turėti kažką pats. Todėl nesilioviau ieškojusi ir vieną dieną gavau ženklą, kad turiu vykti į Prancūziją, kad Dievas mane ten globos, nepaliks vienos. Taigi į Prancūziją išvykau visiškai viena, su kelionine kuprine ant pečių, jau gerokai primiršusi prancūzų kalbą. Tiesiog sėdau į autobusą ir išvažiavau. Nusigavusi iki tos pačios „Arkos“ bendruomenės, gavau pasiūlymą vykti į Bretanijos regioną pas žmones, kurie jautė pašaukimą padėti kitiems.

– Ar ten ir susipažinote su savo vyru?

– Jis gyveno netoliese ir atvažiuodavo padėti tai šeimai, pabūti su jos globojamais žmonėmis. Taip ir susipažinome. Nusprendėme sukurti savo šeimą. Kai gimė mūsų pirmagimis Linas (dabar jam dvylika), vyras mane įkalbėjo grįžti į Lietuvą. Jam atrodė, kad mūsų krašte žmonių tarpusavio santykiai kur kas paprastesni, draugiškesni, mažiau materializmo. Grįžome į Lietuvą, įsigijome sodybą Raseinių rajone, netoli Girkalnio. Bandėme ūkininkauti, norėjome kurti ekologinį ūkį, deja, aplinkui laukus purkšdavo chemija. Mačiau, kaip vienas ūkininkas, su kurio laukais ribojosi mūsiškiai, nupurškė raundapu avižas ir kitą dieną jas nukūlęs nuvežė priduoti į gamyklą. Nuo to laiko nebenoriu pirkti jų avižų... Juk visa chemija pasiliko grūduose. Mes su vyru norėjome tvaresnės žemdirbystės, ekologiškesnio, natūralesnio gyvenimo būdo. Nenorėjome nei patys nuodytis, nei savo vaikų nuodyti. Nusprendėme bėgti iš ten ir keltis į vienkiemį Zarasų rajone.

– Pamažu prieiname prie jūsų gyvenimo mozaikos juodžiausio gabalėlio, kai pandemija pasiglemžė jūsų vyrą...

– Kai vyras mirė, nebegalėjau likti vienkiemyje: buvo nejauku, nesaugu. Pastatai prašėsi remonto, be to, buvo per daug žemės man vienai. Nusprendžiau keltis arčiau žmonių, bet nenorėjau važiuoti į miestą, į Zarasus. Nusprendžiau, kad vaikai tegul lieka toje pačioje Antazavės Juozo Gruodžio pagrindinėje mokykloje, kurioje jiems labai patiko, buvo susiradę draugų. Dar vienas svarbus kriterijus – netoliese, Baltriškių kaime, įsikūrusi Tiberiados bendruomenė. Skaudžiausiu momentu jie man atstojo šeimą. Taigi, vienkiemį iškeičiau į kaimą. Norėjau turėti savo nedidelį daržą, keletą vištų.

– Kada ėmėte kurti mozaikas?

– Likusi viena visą laiką jutau vyro palaikymą ir tą vidinį paskatinimą, kad nebijočiau gyventi, judėti į priekį. Jis tarsi kvietė mane nepasilikti savigailoje, eiti toliau, džiaugtis gyvenimu. Kadangi iš pradžių nežinojau, ko griebtis, pagelbėjo draugė. Pamačiusi mano namuose mozaikos technika dekoruotus padėklus, ėmė įkalbinėti mane grįžti prie šio amato, mokyti jo kitus, rengti edukacijas. Kur išmokau mozaikos meno? Dar gyvendama Prancūzijoje. Toje Bretanijos regiono bendruomenėje buvo keletas veiklų, kurias siūlydavome žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų. Juk darbas gydo. Viena iš tų veiklų buvo kurti mozaikas. Per darbą jie save išreikšdavo, išliedavo susikaupusias emocijas, galų gale, patikėdavo, kad ir jie kažką gali, sugeba.

– Draugės įkalbėta ėmėte daužyti lėkštes ir gaminti mozaikas?

– Oi ne, indų daužyti tikrai nereikėjo. Kadangi draugė turi svečių namus, keramikos duženų gavau iš jos. Taip po truputį pradėjau dėlioti mozaikas. Ar žmonės jomis domisi? Taip, bet yra viena problema: joms reikia šiek tiek laiko. Mozaikos nepadarysi per valandą ar dvi, o žmonės šiais laikais įpratę viską gauti greitai.

– Dabar madingas žodis „terapija“. Štai ir jūs sakote, kad dėlioti paveikslą iš smulkių dalelių yra tikrų tikriausia terapija...

– Kurti mozaikas – tikrai gera terapija, sugrįžimas į save, prisikėlimas naujam gyvenimui. Galiu paliudyti iš savo patirties, kad po vyro mirties jos man padėjo atsistoti ant kojų, išreikšti save. Jas kurdama išsakau viską, kas yra mano širdyje, apsiraminu. Tą patį liudija ir kiti žmonės po mano rengiamų edukacijų. Mozaikos kūrimą jie prilygina meditacijai. Išnyksta viskas, kas aplinkui. Esi tik tu ir tai, kas guli tau ant širdies. Mokau žmones negalvoti. Mozaikoje turi matytis, kas yra tavyje. Kai leidžiamės vedami to vidinio jausmo, rezultatas dažnai nustebina.

Atgimimas: Kristinai patinka suteikti daiktams antrą šansą. Mozaika dekoruotas senas stalas vėl atgimė.

– Jūsų mozaikose vyrauja religinė tematika?

– Be tikėjimo, manau, manęs jau nebebūtų šiame pasaulyje, todėl vis labiau mano širdis linksta kurti su tikėjimu susijusias mozaikas. Šiuo metu, artėjant Kalėdoms, kuriu prakartėles iš mozaikos detalių. Dažnai iš anksto nė negalvoju, ką turėčiau kurti, kokias spalvas ar medžiagas naudoti. Viskas gimsta labai natūraliai. Kas tuo metu iš širdies plaukia – tą ir darau.

– Mozaikoms naudojate keramikos plytelių, indų, automobilių stiklų duženas. Ką darote, jei pritrūkstate žaliavos?

– Bandau kurti iš to, ką turiu. Sykį dalyvavau Kamariškių dvaro plenere, kur dariau vienuolių jėzuitų simbolį. Tada man natūraliai gimė idėja panaudoti senas vinis, kryžių įspaudžiau iš sausų pagaliukų, o apvalioms detalėms panaudojau lubinų sėklas.

– Jei norėtume pasigaminti pačią paprasčiausią mozaiką, ar atskleistumėte paslaptį, nuo ko pradėti, kokių priemonių pasiruošti?

– Žinoma. Tuo mozaikos menas ir patrauklus, kad jis prieinamas visiems žmonėms. Susiraskite kietą pagrindą – medinę lentelę ar USB plokštės gabalėlį. Iš pradžių siūlyčiau išbandyti jėgas ant lygaus paviršiaus, o tik paskui imtis vazonų ir sudėtingesnių formų. Tuomet įsigykite universalių „Lipalo“ klijų. Jei gaminate stalviršį, padėklą, duženos turėtų būti panašaus storio. Jei kuriate paveikslą – tiks ir skirtingo storumo. Didesnes plyteles iš pradžių susmulkinu kūju (prieš tai uždengusi jas audinio gabalu), o paskui naudoju paprasčiausias reples, kuriomis atgnybiu reikiamo dydžio plytelės gabalėlius. Lentelės paviršių padengę „Lipalo“ klijais, dėlioti mozaikos piešinį pradėkite nuo kraštų. Tarp plytelių gabaliukų palikite maždaug 1–2 mm tarpelius, kuriuos vėliau užpildysite glaistu. Klijuojant reikia žiūrėti, kad klijai neliptų per viršų ir išdžiūvę nebūtų aukščiau už pačias plyteles – netilps glaistas. Sudėlioję piešinį ar mozaikos raštą turime palaukti, kol klijai išdžius ir tuomet dėti patį paprasčiausią plytelių glaistą. Jis gali būti baltas arba spalvotas. Mentelės nenaudoju – dirbu pirštais. Jais labiausiai jaučiu, kur reikia paspausti, kad neliktų oro tarpų. Kai darbas šiek tiek pradžiūsta, glaisto perteklių nuvalau sausu ar vos drėgnu skudurėliu. Viskas. Tiesa, baigusi darbą mozaikos paviršių dar sykį perbraukiu šluoste, suvilgyta acto tirpalu. Su švitriniu popieriumi pašlifuoju pagrindo šonus.

– Šiais pertekliaus laikais vertinama viskas, kas originalu, tad kur namuose galima panaudoti mozaikos dekorą?

– Oi, visur. Esu dariusi ir dušo kabiną su mozaikos raštu. Galima atnaujinti senus veidrodžius arba kurti naujus, veidrodžio stiklą priklijavus ant plokštės, o jos kraštus dekoravus mozaika. Galima daryti žvakides, žibintus, padėklus, stalviršius.

Originalu: puikiai atrodo plytelių gabalėliais puošti laiptai.

– Netrukus prasidės adventas. Kaip jį pasitiksite?

– Tikrai neturėsime to šokoladinio advento kalendoriaus, kurio dureles dažnai vaikai atveria ir šokoladukus suvalgo per vieną dieną (juokiasi). Turime savo kalendorių, kurį kasmet naudojame, su gražiomis, prasmingomis šventųjų mintimis. Mums adventas – ne kalėdinių blizgučių metas, bet pasiruošimas Kristaus gimimui. Su vaikais gaminame ir advento vainiką, degame kas sekmadienį po vieną žvakelę ir, žinoma, stengiamės būti pozityvūs. Juk žmonės labai veikia vieni kitus. Jei pakeliui sutinki surūgėlį bambeklį, tai nejučia ir pats užsikreti jo nuotaika. Jei matai besišypsantį, savimi užtikrintą žmogų, ir pats imi šypsotis, nors ir labai širdyje būtų sunku. Noriu perduoti žmonėms tą šviesą, tikėjimą per savo elgesį, žodžius, galiausiai – per pačias mozaikas. Kad tam, kam sunku, kam skauda – prisikeltų, kaip mano mozaikos iš smulkiausių duženų prisikelia naujam gyvenimui.

Kabinti vartuose Dievo Motinos paveikslus buvo Europos katalikiškų miestų paprotys.

XVII a. pirmoje pusėje sukurtas Aušros Vartų Marijos atvaizdas tikintiesiems ligi šiol reiškia nuolankų susitaikymą, kupiną meilės, švelnumo ir gailesčio.

1668 m. Vilniaus valdžia pavedė šalia miesto vartų įsikūrusiam Šv. Teresės basųjų karmelitų vienuolynui – jie daug pasitarnavo Švč. Dievo Motinos garbei – globoti šį Marijos paveikslą.

1671 m. užrašytas pirmasis Aušros Vartų stebuklas – mirusio vaikelio atgijimas.

Nuo tų metų maldininkai prieš koplyčią nuolat melsdavosi, paveikslas buvo papuoštas brangiu sidabriniu aptaisu.

Einantieji ar važiuojantieji pro Aušros Vartus katalikai, net ir žydai, senu papročiu nusiimdavo kepures, tikintieji atsiklaupdavo net gatvės viduryje.

Ant šoninių koplyčios sienų ligi šiol yra daug votų, per šimtmečius žmonių suneštų už gautas malones.

Patirtas prie paveikslo malones karmelitai anuomet užrašydavo specialioje knygoje, deja, ji per gaisrą sudegė.

Tačiau stebuklų nemažėjo, jie iš naujo buvo ir yra registruojami, paliekami votai kaip padėkos Dievui ženklai.

Kai 1844 m. buvo išvaryti karmelitai, vienuolynas buvo atiduotas stačiatikiams, o koplyčia – diecezinei dvasininkijai, nuo tada įėjimas į koplyčią tapo atviras.

Iš Lietuvos bajorų kilęs Vladislovas Mykolas Zaleskis (1852–1925) – Šv. Sosto diplomatas, misionierius, etnografas, botanikas – pastatydino Aušros Vartų Dievo Motinai dedikuotą bažnyčią.

Kai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dar reikėjo palaukti, 1986 ir 1987 m. per Marijos Gailestingumo Motinos atlaidus popiežius Jonas Paulius II atsiuntė savo palaiminimą atlaidų dalyviams: "Marija, malonės ir Gailestingumo Motina, mus nuo priešų gink ir mirties valandą priimk."

Dar po šešerių metų, 1993 m. rugsėjį, Jonas Paulius II Aušros Vartuose drauge su visais maldininkais kalbėjo rožinį.

Prieš maldą jis pasakė: "Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daugelį maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile. Per Gailestingumo Motinos užtarimą tesubrandina Dievas jūsų gyvenimą ir teatveria jūsų širdis veiksmingam Jo Žodžiui."

Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos kasmetiniai atlaidai šiemet vyksta lapkričio 12–20 d.

"Sub tuum praesidium confugimus" (liet. Tavo apgynimo šaukiamės). Taip prasideda seniausia žinoma malda Dievo Motinai.

Tądien mes, katalikai, su margaspalvių žolynėlių ir žiedų puokštėmis skubame į šv. Mišias, kad padėkotume Mergelei Marijai už jos motinišką pagalbą mūsų gyvenimuose.

Nuo seniausių laikų Lietuvos žmonės garsėjo savo pamaldumu Dievo Motinai Marijai.

Visoje Lietuvoje yra daug Marijos šventovių ir paveikslų, garsių stebuklais.

Oficialus Marijos garbinimas prasidėjo 431 m., kai buvo paskelbtas Bažnyčios mokymas, kad Marija yra Dievo Motina.

Tačiau Marijos garbinimas jau buvo plačiai išplitęs gerokai seniau. Yra rastas III a. papirusas su malda Marijai – "Tavo apgynimo šaukiamės".

Liturginis Marijos garbinimas prasidėjo V a. Jeruzalėje.

Pirmoji Marijos Dievo Motinos šventė švęsta rugpjūčio 15 d. Žolinė, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmė – tai seniausia ir garbingiausia iš visų Dievo Motinos švenčių.