Elgesio nekomentuoja

Sekmadienį aktualiausiomis LBGTQ+ bendruomenės naujienomis besidalinantis portalas jarmo.net sulaukė anonimu panorusio likti skaitytojo laiško, smerkiančio tokį pedagogės išsireiškimą socialiniame tinkle

„Ko moko ši pedagogė? Tolerancijos, supratimo?“ – laiške stebėjosi skaitytojas.

Jis informavo, kad homofobiško įrašo autorė dirba ikimokyklinio ugdymo pedagoge.

Šilutės lopšelio-darželio „Raudonkepuraitė“ direktorė Vidmantė Miliauskaitė-Mencė portalui jarmo.net pirmadienį teigė šios darbuotojos pozicijos nekomentuosianti.

„Dėl (darbuotojos vardas) pareigybės funkcijų atlikimo ir etikos darbe priekaištų ir pastebėjimų neturime, o už jos elgesį ar pozicijas už įstaigos ribų nekomentuosime“, – rašoma portalui atsiųstame atsakyme.

Ragina atsiprašyti

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Jūratės Juškaitės teigimu, tokie atvejai, kai ugdyti, palaikyti bei rodyti pavyzdį kitiems turintys žmonės skleidžia neapykantą ir skatina patyčių kultūrą, šokiruoja.

„Savo pasisakyme „Facebook“ (darbuotojos vardas) tipiniu sovietinių laikų žodynu menkina neheteroseksualius bei jos vyriškumo standartų neatitinkančius vyrus, pridėdama dar ir pasišlykštėjimą rodančius emociukus. Jei (darbuotojos vardas) leidžia sau viešai soc. tinkluose rašyti, naudodama tokį žodyną ir skatina patyčias, kokios kokybės ugdymą gauna jos grupę lankantys vaikai?“ – retoriškai klausė J. Juškaitė ir kvietė įsivaizduoti, kokio elgesio galima tikėtis, jei šios darbuotojos standartų neatitinkantis berniukas lanko jos grupę darželyje.

„Tokį pasisakymą turėtų įvertinti darželio administracija, ne tik skirdama pastabą, bet ir siųsdama kelti kvalifikacijos apie diskriminacines nuostatas, patyčių prevenciją ir supratimą, kas yra seksualinė orientacija bei tapatybė, kaip apie tai kalbėti bei kurti saugią ir įtraukią erdvę visiems vaikams, nepaisant jų skirtumų“, – tikino J. Juškaitė.

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė darbuotoją paragino kuo greičiau viešai atsiprašyti.

Sukėlė pyktį

Darbuotojos įrašas sukėlė ir vieno LGBTQ+ bendruomenės atstovo pyktį. Pamatęs įrašą, vaikinas susisiekė su jarmo.net ir išreiškė savo poziciją.

„Užverda pyktis ir tuo pačiu liūdesys, kad dar egzistuoja tokių pedagogų, o ypač dirbančių su mažais vaikais, kurių pagrindinės nuostatos susiformuoja darželiuose ar mokyklose. Mokytojai turėtų skiepyti vaikuose meilę bei pagarbą visiems, padėti atskirti priimtiną elgesį nuo netinkamo. Išties gaila vaikų, kurie buvo, yra ir bus ugdomi šios ar kitų, panašaus plauko pedagogių.

Be galo džiaugiuosi, kad studijuoju pedagogikos srityje. Tai suteikia galimybę pakeisti tokius ir panašaus plauko mokytojus, bei padaryti ateities vaikų gyvenimą spalvingesniu bei šviesesniu“, – savo laiške rašė Tomas (vardas pakeistas).

Švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto komentaras:

Pedagogo profesijai ne veltui keliami aukšti etikos reikalavimai: mokytojai, auklėtojai yra tie žmonės, iš kurių mokosi vaikai, į šios profesijos atstovus krypsta ir visuomenės žvilgsnis. Tai tarsi moralinis visuomenės kompasas, parodantis, kokios vertybės svarbios visuomenei, kaip jas išreiškiame, kaip gebame bendrauti tarpusavyje. Todėl bet kokie kitą žmogų žeminantys pedagogų pasisakymai yra nepriimtini. Šį pedagogės pasisakymą socialiniuose tinkluose turėtų įvertinti įstaigos vadovo sudaryta etikos komisija.

Profesinės etikos principus, kuriais auklėtojai, mokytojai turi vadovautis ugdydami vaikus ir mokinius, apibrėžia Pedagogų etikos kodeksas. Jame nustatomi ir įsipareigojimai pedagogams etiškai, profesionaliai elgtis ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais, kitais šeimos nariais, kolegomis, bendruomene. Pedagogui keliami aukšti standartai ir jo elgesiui viešojoje erdvėje.

Silvester Belt Lietuvai atstovaus gegužę vyksiančiame „Eurovizijos“ dainų konkurse. Jį ir kitus nacionalinės atrankos dalyvius kalbino „KK2“ komanda.

Simboliški lapkričio 16-ąją Seimo nutarimai panaikinti Petro Gražulio teisinę neliečiamybę ir pritarti Remigijaus Žemaitaičio apkaltos proceso išvadai. „Linkiu, kad visi išmoktume ir suprastume, kad neapykanta  gėjams ir žydams ar kitoms mažumoms yra ne tik nehumaniška, bet gali būti ir nusikalstama“, – sakė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas. Tačiau kad ir koks iškalbingas būtų šis parlamentarų pasiųstas signalas, ir mūsų išrinktieji, ir mes, visuomenė, dar tik einame tolerancijos pradžiamokslį.

Saulutes, kaip pradinėse klasėse, būtų už ką rašyti. Tai, kad drąsiau ir garsiau kalbame apie netolerancijos atvejus, – didžiulis pasiekimas. Džiaugiamės didėjančia tolerancija neįgaliesiems, visuomenė tampa tolerantiškesnė ir psichikos sveikatos sunkumų patiriančių asmenų atžvilgiu. Anot apklausų, absoliuti dauguma lietuvių sutiktų dirbti su kolega, turinčiu negalią, jeigu jo kompetencija būtų pakankama. Suvokę, kad be vyresnio amžiaus asmenų darbo rinka bus skylėta, mažiau diskriminuojame dėl amžiaus.

Įžeidinėjimai, žeminantys epitetai, netgi grasinimai ar smurto skatinimas – toks mūsų anoniminis veidas.

Tačiau neplėšytų dirvonų tolerancijos laukuose dar begalė. Į nuožmius karus stojame vos prabilę lytinės tapatybės, tos pačios lyties partnerystės klausimais, niekaip neišlipame iš giliausios duobės vaikų patyčių klausimu. Tolerancijos akmens amžių gyvename skaitmeninėje erdvėje, ypač – socialiniuose tinkluose. Įžeidinėjimai, žeminantys epitetai, netgi grasinimai ar smurto skatinimas – toks mūsų anoniminis veidas.

Iki tolerancijos, kaip leidimo kitam būti savimi, mums dar augti ir augti.

Kasmet Tolerancijos dienai išrenkamas vis kitas simbolis. Šiųmetis – žibintas. Todėl tolerancijos namų darbui itin prasminga būtų įsisąmoninti Bernardo Barucho mintį: „Tam, kad uždegtum savo žibintą, nebūtina užpūsti kaimyno šviestuvą.“

Kaip pranešė Vyriausybė, renginyje dalyvaus 150 mokytojų ir švietimo darbuotojų iš visos Lietuvos, kurie jau du dešimtmečius įgyvendina šią programą.

Minėjime dalyvausianti premjerė Ingrida Šimonytė apdovanos labiausiai nusipelniusias mokyklas. 

Šiemet sukanka 20 metų nuo Tarptautinės Tolerancijos dienos oficialaus ir viešo minėjimo Lietuvoje pradžios. Pirmą kartą Tarptautinė tolerancijos diena Lietuvoje viešai buvo paminėta 2003 metų lapkričio 16 dieną, kai Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti iniciatyva Vilniuje, Kudirkos aikštėje, pilietinės akcijos metu, kurioje dalyvavo keli šimtai mokinių ir mokytojų, buvo sugriauta simbolinė netolerancijos siena. Nuo šio momento ši Jungtinių Tautų 1995 metais paskelbta minėtina diena Lietuvoje pažymima kasmet.

Tarptautinės komisijos iniciatyvą minėti šią datą palaiko daugelis Lietuvoje esančių Tolerancijos ugdymo centrų ir kitų mokyklų. Minėjimo renginiuose kasmet dalyvauja tūkstančiai mokinių ir mokytojų, kitos organizacijos.

Kaip skelbiama, šiemet taip pat sukanka 20 metų, kai mokytojų tarpe prigijo „Tolerancijos ugdymo programa“. Šios programos rėmuose prieš 20 metų buvo įsteigti pirmieji Tolerancijos ugdymo centrai Lietuvos mokyklose, pirmoji mokytojų grupė išvyko stažuotis į Izraelį, įvyko pirmieji seminarai Lietuvoje ir pirmieji svarbių istorinių datų minėjimai.

Anot Vyriausybės, per 20 metų buvo įkurti 172 tolerancijos ugdymo centrai, apimantys beveik penktadalį visų Lietuvos mokyklų. Virš 5000 mokytojų, švietimo darbuotojų ir muziejininkų dalyvavo įvairaus lygio seminaruose Lietuvoje, 500 dalyvavo tarptautiniuose mokymuose Izraelyje, JAV, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitur. Daugybė mokinių buvo įtraukti į prasmingus Lietuvai svarbių istorinių datų minėjimus bei kitus projektus.

Klaidingas supratimas

Anot Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorės Audronės Telešienės, viešasis diskursas rodo, kad seksualinių nusikaltimų tema Lietuvoje dažnai traktuojama kaip lyčių lygybės klausimas.

„Lietuvoje vyrauja nepagrįstas klaidingas įsitikinimas, kad esame pasiekę lyčių lygybę ir šioje srityje praktiškai nebėra problemų. Tyrimai rodo priešingai – lyčių lygybė Lietuvoje nepasiekta, o moterų ir vyrų padėties skirtumai nemažėja norimu tempu“, – teigė sociologė.

Ekspertė to priežastimi laiko lėtą kultūros kaitą ir nepalankias gyventojų nuostatas.

„Klaidingą lyčių lygybės situacijos supratimą gyventojai pritaiko ir vertindami seksualinius nusikaltimus. Jei galvojama, kad gyvename lygių galimybių sąlygomis, tai vadovaujamasi prielaida, kad seksualiniuose santykiuosi abu partneriai vienodai turi galių išreikšti sutikimą ar prieštaravimą. Nesuvokiamas realus galių disbalansas, tad nėra užjaučiama auka. Įsivaizduojama, kad auka tik tokia dedasi, apsimeta, nes galvojama, jog auka turėjo realių galimybių nesutikti“, – sako A. Telešienė.

Tačiau šie klaidingi įsitikinimai nelieka neišsakyti – visuomenės nariai dažnai seksualinės prievartos temą paverčia juokingu pasakojimu: „Pasyvios seksualinės agresijos nuostatos yra užkoduotos juokeliuose, populiariuose naratyvuose, dažnam rodosi nieko tokio seksualinės prievartos anekdotų pasakojimas.“

Tai nėra sutikimas

Įvykus nusikaltimui, dažnai pasigirsta nuomonių, kad seksualinio nusikaltimo auka galimai buvo netinkamai apsirengusi ar provokavo nusikaltusį asmenį. Tačiau KTU sociologė pastebi, kad sutikimas laisvanoriškiems seksualiniams santykiams turi būti duodamas aiškia forma, o įprastos kasdienio gyvenimo detalės, kaip apranga ar koks nors elgesys, net jei ir provokuojantis, negali būti suprantamas kaip sutikimas.

„Visuomenės, kuriose seksizmas vis dar yra toleruojamas, labiau linkusios kaltinti seksualinės prievartos auką, o ne asmenį, dažniausiai vyrą, kuris tai padarė. Juk seksizmo persmelktoje kultūroje vyras tarsi turi teisę savinti moters kūną, moteris suprantama kaip natūralus malonumų objektas, o ne kaip lygiavertis socialinių santykių partneris. Kai laikomasi tokių nuostatų, lengviau apkaltinti netinkamus drabužius ar neva tai provokuojantį elgesį, nes juk vyras „yra patinas“, kurio seksualinės intencijos yra tarsi pateisinamos“, – teigė A. Telešienė.

Visuomenėje egzistuoja aukos kaltinimo fenomenas, kai aukai yra priskiriama dalis ar visa atsakomybė.

Komentarai, analizuojantys kito asmens aprangą, dažnai girdimi ir profesinėje aplinkoje.

„Dar griežčiau vertinu darbinę aplinką. Profesinėje aplinkoje neturėtų būti net užuominų į seksualinius santykius, nes tai nesusiję su atliekamu darbu. Vyrų užuominas apie moterų drabužius, kai tai vyksta profesinėje aplinkoje, pavyzdžiui, per susirinkimą, aš traktuoju kaip pasyviai agresyvų seksualinį elgesį ir seksizmo apraišką. Atitinkamai netoleruotinos ir moterų pastabos vyrams. Profesinėje aplinkoje mes turime būti vertinami pagal savo kompetencijas, rezultatus ar idėjas, bet ne pagal aprangą“, – sakė KTU sociologė.

Atsargumo priemonės

Lietuvoje galiojanti nekaltumo prezumpcija sako, kad asmuo „nekaltas, kol kaltė neįrodyta“. Tačiau A. Telešienė seksualinės prievartos atvejų dėmesį rekomenduoja sutelkti kitur – į prievartos aukų apsaugojimą.

„Juk reikalinga greita reakcija užkardant tokio elgesio pasikartojimą ir greita pagalba prievartą galimai patyrusiai aukai. Teikiant pagalbą svarbu, kad gyvenimo sutrikdymus, pavyzdžiui, iškėlimą iš aplinkos ar kontaktų apribojimą, patirtų ne auka, bet tas asmuo, kuris galimai smurtavo. Kitu atveju išeina, kad auka patiria nepatogumų dar kartą, dar kartą sutrikdomas jo / jos gyvenimas“, – sako KTU profesorė.

Tačiau galimai padaryto nusikaltimo šešėlis, krentantis ant apkaltinto asmens, neretai sugriauna karjerą, asmeninius santykius net ir tuomet, kai kaltė dar neįrodyta. Kaip šioje situacijoje profesinėje aplinkoje elgtis yra tinkama?

„Mano, kaip sociologės, supratimu, darbovietėje paaiškėjus galimos seksualinės prievartos atvejų, pirmiausiai svarbu užtikrinti pagalbą aukai. Taip pat rekomenduočiau taikyti įvairias atsargumo priemones asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą. Atsargumo priemones rekomenduočiau taikyti tol, kol įrodoma kaltė ar nekaltumas“, – rekomenduoja A. Telešienė.

Ką jaučia auka?

KTU psichologė Marija Aušraitė sako, kad Lietuvoje aukoms dažnai tenka susidurti su stigmatizuojančiu aplinkinių požiūriu, kuris gali paskatinti auką slėpti nusikaltimą, vengti pagalbos kreipimosi numanant, kad atsiskleidimas sulauks negatyvių reakcijų.

„Visuomenėje egzistuoja aukos kaltinimo fenomenas, kai aukai yra priskiriama dalis ar visa atsakomybė už jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą. Aukos kaltinimas gali pasireikšti tokiais komentarais ar mintimis, kaip „matyt išprovokavo“, „nereikėjo gundyti“, „pati prisidirbo“. Auka iš tiesų nekalta dėl jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo, tačiau, suvokdama visuomenėje egzistuojančią stigmą, gali ją internalizuoti – pradėti stigmatizuoti save. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo patiki, kad jis pats yra kaltas dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo, jausti kaltę ir gėdą“, – įspėja M. Aušraitė.

Anot psichologės, svarbu visuomenėje mažinti su seksualine prievarta susijusius stereotipus, vykdyti seksualinio smurto prevencijos programas, gerinti pagalbos teikimą nukentėjusiems asmenims.

Ji tik pasakė, kad Stambulo konvencija "orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi", ir konstatavo, jog "ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei".

Trumpiau tariant, Z.Šličytė pasakė tiesą. Bet rėžti tiesą-šviesą šiais dekoratyvinio liberalizmo laikais pavojinga, nes tų poros sakinių pakako, kad kažkokio nepatenkinto asmens įžeista savimeilė virstų baudžiamąja byla.

Matyt, visą tą kliudytos orientacijos sagą galima vertinti kaip dekoratyvinio liberalizmo virsmą vulgariuoju, kai žmonės verčiami toleruoti tik tai, kas priimtina homoseksualiai savimonei. Tai, kas sava įprastiems žmonėms, tampa nepriimtina, o normalumas paverčiamas naujosios "dorovės" kančia, turinčia vesti "teisingu" keliu, kurio pabaigoje laukia būtis be lyties, sekrecija nuo žydrų daiktų ar bet kurių gyvių. Taip gauname apverstą socialinę paradigmą, kuri niūriai iškreipia ne tik fizinę esmę, bet ir apverčia vertybes aukštyn kojomis.

Jeigu vieną tapatybę toleruojame, o kitos – kategoriškai ne, gal reikėtų atsisakyti žodžio "tolerancija"?

Klausimas: ar Tolerantiško jaunimo asociacija gali toleruoti heteroseksualumą arba homofobiją, kaip sako pats organizacijos pavadinimas? Faktas, kad asociacijos vadas svarsto galimybę apskųsti prokurorų sprendimą nutraukti bylą Z.Šličytei, byloja, jog veikiausiai ne. Argumentas – "tai nereiškia, kad ji nepadarė nusižengimo".

Vis dėlto tokia antinomija labai jau dirgina akis. Gi jeigu vieną tapatybę toleruojame, o kitos – kategoriškai ne, gal reikėtų atsisakyti žodžio "tolerancija"? Yra ir kitų gražių įvardijimų, pavyzdžiui, "Socialinės lyties susivienijimas", "Universalaus jaunimo lyga" arba karingiau – "Triuškinantis genderizmo legionas".

P.S. Gnoseologinis klausimas: jei žmogų traukia prie svetimų apatinių, jis jau gali save laikyti seksualine mažuma, neturinčia lyties?

Šaltas kambarys kaip mat prisipildo šilumos, kai čia susirenka daugiausia garbaus amžiaus žydai, susėda aplink stalą, meldžiasi, gieda.

Šie žmonės kartu pasitinka gimtadienius, kartu išlydi mirusiuosius ir taip pat svetingai priima tokius atvykėlius, kaip aš. Prieš pat Šabatą atėjau čia pasikalbėti su Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, o kol mes kalbėjomės, pokalbį papildė stalą ruošianti ir aplinką maldai tvarkanti bendruomenės direktorė Ieva Černevičiūtė.

Pirmiausia, žydai yra ir visada buvo Lietuvos piliečiai. Mes neprašome domėtis Izraelio ar viso pasaulio žydais. Mes kalbame apie savo šalies gyventojus.

„Kadangi Lietuvoje litvakai paliko gilų pėdsaką lietuvių ir žydų gyvenime, reikia to nepamiršti. Trumpai apibūdinti, kaip tai darome, sunku. Turime labai daug su žydų kultūra susijusių renginių: knygų pristatymus, jidiš kalbos renginius, koncertus, bendruomenės susitikimus su išeivijos žydais, kaip ir dabar susirenkame į Šabatą. Negalime laikytis visų Šabato taisyklių, bet stengiamės palaikyti tą tradiciją. Turime ir žydų sekmadieninę mokyklėlę, kurioje vaikams pasakoja apie žydų tradiciją ir istoriją, moko šiek tiek hebrajų kalbos, tačiau dabar nebeateina tiek daug vaikų. Per šią mokyklėlę mes skiepijame žydų kultūrą“, – apie bendruomenės veiklą pasakoja G.Žakas.

Į pokalbį įsiterpia I.Černevičiūtė. „Esame organizavę ir labai daug koncertų, kuriuose skatiname muzikantus kurti programą, reprezentuojančią žydų bendruomenę. Per tokius koncertus taip pat paminime kokį nors žinomą žmogų arba dieną, susijusius su žydų kultūra“, – staltieses ant stalo tiesdama kalba direktorė.

Pas šiuos žmones atėjau ieškodama atsakymo į klausimą, kas atsitiks su žydų istorine atmintimi, kai nebeliks gyvų liudininkų?

Be pačių žydų bendruomenių, tuo uoliai rūpinasi tolerancijos ugdymo centrai (TUC). G.Žako teigimu, bendruomenė labai džiaugiasi jų veikla. „Visuomet pabrėžiu, ypač didelę pagarbą jaučiu mokytojoms, kurios tuo užsiima savanoriškai. Tikimės, kad jų veikla neužges“, – su šypsena kalba pirmininkas, o Ieva priduria, kad norėtų veiklos plėtros: „Norėtųsi, kad centrų būtų daugiau. Kai kuriose mokyklose veikla šiek tiek prigesusi. Labiausiai norėčiau, kad jie daugiau dalyvautų miesto renginiuose, minėjimuose, ne vien savo pačių projektuose.“

Svarbu: G.Žako teigimu, žydų bendruomenė labai džiaugiasi tolerancijos ugdymo centrų veikla. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Mokėsi pakeisti požiūrį

Viena iš TUC gimnazijų, neapsiribojanti vien savo vidinėmis veiklomis, yra Kauno Veršvų gimnazija. Apie jos veiklą kalbamės su TUC veiklos mokykloje koordinatore, istorijos mokytoja Diana Murauskiene.

„Kai pradėjau mokyti, vaikams tai ištransliuoti buvo nelengva, nes pati jaučiau tų temų vakuumą. Nebuvo nei žinių, nei suvokimo. Buvo labiau tiesiog toks buitinis suvokimas iš supančios aplinkos. Kadangi mokiausi dar sovietinėje sistemoje ir pradėjau studijuoti joje, apie tai nebuvo daug rašoma ir kalbama. Pradėjusi dirbti su šiomis temomis, pradėjau tą vakuumą pamažu pildyti. Supratau, kad aš buvau gana netolerantiška ir man reikėjo pačiai keisti požiūrį, daug ką suvokti. Tada darėsi lengviau tai perteikti ir mokiniams. Su šiomis žiniomis ir mūsų projektinė veikla įgijo kitokį, gilesnį, atspalvį“, – pasakoja mokytoja.

TUC mokykla tapo 2004 m. Nuo pačių pirmųjų projekto metų iki dabar gimnazijos veikla labai išaugo. Dabar mokykla bendradarbiauja su JAV  TOLI (angl. The Olga Lengyel Institute), rašo projektus ir gauna finansavimą. Iki šiol gimnazija įvykdė tris projektus su TOLI.

D.Murauskienė taip pat pastebi, kad veiklą pradėjus ir visuomenės požiūris buvo visai kitoks. „Anksčiau tikrai nebuvo lengva apie tai kalbėti, nes daug kas žiūrėjo labai skeptiškai į šias programas, ypač į tas temas, kurios susijusios su Holokausto laikotarpiu. Visuomenėje vyravo įvairių nuotaikų. Buvo likę sovietmečio stereotipai, susiję su žydų tauta, sukurta daug mitų, galbūt kilusių iš kažkokių patirčių ar kitų įsitikinimų, nežinau. Dabar dar kartais būna, kad reikia papasakoti, paaiškinti, bet pradžia buvo nelengva. Nebuvome populiarūs su šitomis programomis“, – prisimena ji.

Keičiasi: D.Murauskienė taip pat pastebi, kad pradėjus veiklą visuomenės požiūris buvo visai kitoks. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Vis dėlto, mokytojos teigimu, per tiek metų įvyko daug pokyčių tiek visuomenėje, tiek tarp mokytojų, tiek tarp pačių vaikų. D.Murauskienė teigia, kad mokykloje dar nebuvo nė vienos laidos, kurioje nebūtų į TUC veiklas įsitraukusių vaikų. Taip pat prasiplėtė ir komandinės grupės, t.y. dalyvaujančių mokytojų, gretos.

„Vaikus įtraukiame remdamiesi pavyzdžiais, mokytojų autoritetu, jų noru tobulėti. Labiausiai veikia pavyzdžiai. Kai jie mato, kad tai prasminga, įsitraukia, kažką sužino, jau praplečia savo žinojimą. Mokytojams padeda ir nemažai žinių duoda seminarai. Iš mūsų mokyklos daug mokytojų yra važiavę į stažuotę Izraelyje ir į įvairius seminarus. Tai rodo, kad žmonės nori tobulėti, o vėliau perduoda tą patirtį mokiniams. Šie ją priima. Tikrai ne visi, prievartos jokios nėra. Visada pasiteirauju, ar jie galėtų, ar jie norėtų. Pamato, kad kitiems įdomu, ir prisijungia“, – teigia D.Murauskienė.

Moko neįprastais metodais

TUC stengiasi ne tik kalbėti apie sovietų ir nacių nusikaltimus, bet ir įtraukti vaikus į etninių mažumų kultūrą. Veiklose integruojami įvairūs dalykai. Mokiniai mokosi istorijos per teatrą, literatūrą, užsienio kalbas, etiką, informacines technologijas. Taip stengiamasi jiems perduoti istorinę atmintį, skatinti kitų kultūrų supratimą įdomiais ir nekonvenciniais būdais.

„Tie mokiniai, kurie dalyvauja projektuose, kartu su mokytojais sukuria produktą. Tai gali būti paroda, išleista knyga, kažkokie atsiminimai, įrašyti spektakliai. Tai turi išliekamąją vertę. Vėliau tomis temomis galima šnekėtis, diskutuoti. Visada stengiamės remtis pirminiais šaltiniais, pavyzdžiui, gyvais liudininkais arba perpasakotomis jų istorijomis. Tai užsifiksuoja, lieka. Taip karta iš kartos ta informacija perduodama, o istorija lieka, išeina į visuomenę, tampa gyva, tik jau kalbanti dabartinių mokinių lūpomis. Vėliau jie patys tęs toliau. Taip pamažu vyksta visuomenės pokytis. Tai nėra greiti pokyčiai, bet jų tikrai yra“, – tvirtina istorijos mokytoja.

Užaugo dvikalbystės fone

Pati D.Murauskienė gimė ir augo Kaune, Vilijampolėje, kur ilgą laiką sugyveno daug įvairiausių žmonių: žydų, lenkų, romų, rusų. „Girdėjau dvikalbystę. Tame fone sugyvenome. Savo aplinkoje nelabai mačiau kažkokių didelių nesutarimų ar konfliktų. Kai pradėjome gilintis į tas temas, buvo įdomu patyrinėti, ką aš žinau, ko nežinau. Pasirodė, kad labai nedaug žinau. Jei mano aplinkoje viskas yra gerai, tai nereiškia, kad visur kitur viskas yra gerai. Pradėjau pamažu gilintis ir suprasti konfliktų priežastis, kodėl vieni žmonės galėjo elgtis vienaip, o kiti kitaip. Pačiame Holokausto kontekste, kodėl vieni gelbėjo, kiti skundė arba buvo stebėtojai. Tokie dalykai iškyla prieš akis, juo labiau kai mūsų rajone tiek daug vaizdinių, susijusių su tuo istorijos tarpsniu. Ta istorija atgyja: štai, šiame name vyko tas, o čia buvo geto teritorija, o čia – kapinės, o čia gal bendruomenė gyveno. Tie vaizdiniai duoda visai kitokį supratimą. Tada ir pats pradedi visai kitaip žiūrėti į žmones. Vienas dalykas, kai kalbi apie tautą, kitas dalykas – kai kalbi konkrečiai apie žmogų, jo charakterį ir požiūrį. Tada supranti, kad esmė ne tauta, o žmogaus mąstymas, suvokimas, požiūris“, – samprotauja mokytoja.

Šios vertybės taip pat buvo puoselėjamos ir D.Murauskienės šeimoje. Mokytoja pasakoja, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios jos šeima įsitraukė, taip ji galiausiai įsitraukė ir į TUC veiklą, pradėjusi dirbti gimnazijoje. Galiausiai jos pačios asmeninės paieškos pasiekė ir mokinius.

Keičia suvokimą

„Manau, ši veikla tiesiog praturtina. Šie dalykai vertybiniai, keičiantys žmogų, jo suvokimą. Jie suteikia kontekstą apie kitos tautybės žmones. Nebelieka skirstymo juoda ir balta, atsiranda kur kas daugiau spalvų. Tuomet mokiniams perduodi tą žinutę, kad reikia kritinio mąstymo. Pirma paieškoti informacijos, paskaityti ir tik tada formuoti nuomonę. Jei mokytojo tikslas yra į pasaulį išleisti subrendusią asmenybę, tai, manau, šita veikla vertybiškai gelbsti. Tie mokiniai, kurie dalyvauja joje, į pasaulį išeina vienareikšmiškai brandesni. Po kiek laiko, sutikusi juos, matau, kad jie gyvena prasmingą gyvenimą. Net ir dirbdami skirtingus darbus, jie mąsto kitaip“, – tvirtina D.Murauskienė.

Tai patvirtina mokinių patirtys. Kauno Veršvų gimnazijos mokinė Rugilė Lincevičiūtė TUC veikloje dalyvauja nuo penktos klasės, kai ją paskatino mokytojos. Paruošti istorijos mokytojos D.Murauskienės ir mokyklos etikos mokytojos ir teatro vadovės Gintos Junelienės, R.Lincevičiūtė ir kiti gimnazijos mokiniai vaidino spektaklyje, skirtame Gedulo ir vilties dienai paminėti Kauno IX forte.

„Įsitraukimas į šią veiklą suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, galiu parodyti save vaidmenyje. Scenoje aš galiu būti visokia: pikta, linksma, liūdna, susivėlusi ir t.t. Tai kartais būna sunku, nes nežinau, kaip į mane reaguos žiūrovas, ar iš manęs nepasityčios, ar supras tai, ką noriu parodyti, bet aš pasitikiu savimi ir tuo, ką darau, lipu ant scenos ir parodau save taip, kaip galiu geriausiai, nebijodama kitų kritikos ir nuomonių. Taip galiu sulyginti etnines grupes su savo patirtimi. Per savitus talentus, tradicijas ir požiūrius mes galime parodyti save kitaip, kurti save kitaip, ir, jei išsiskiriame iš kitų, tai nereiškia, kad esame prastesni ar kvailesni“, – pasakoja būsima devintokė.

Požiūris: R.Lincevičiūtei TUC veikla patinka, nes jai rūpi suprasti kitus.

R.Lincevičiūtei tokia veikla patinka, nes jai rūpi suprasti kitus. Jos teigimu, projektai leidžia ne tik sužinoti daugiau apie kitas kultūras, bet ir geriau suprasti save. „Projektai labai padeda suprasti, koks yra svarbus kiekvienas žmogus, nesvarbu, koks jis yra. Kitos tautybės, tikėjimo, odos spalvos, tradicijų – jis yra toks pat, kaip ir mes kiekvienas, jautrus, mylintis, turintis savų talentų ir tikras širdimi“, – kalba mokinė.

Tie vaikai, kurie dalyvauja tolerancijos centrų veiklose, ugdo toleranciją ne tik žydams, bet ir visoms mažumoms. Svarbu žydų istoriją priimti kaip savo.

Realus istorijos pavyzdys

Dabartinis kontekstas parodė, kad TUC veikla ne tik svarbi, bet ir būtina. Rusijos karas Ukrainoje suteikė projektui kitokią reikšmę. „Šie metai parodė, kad viskas šalia, kad niekas nepasikeitė per šitiek metų. Galbūt netgi aktyviau reikėtų tą veiklą plėtoti ir apie tai kalbėti. Šis laikmetis kaip tik ir parodė tai. Paskutinis mūsų pasirodymas buvo IX forte, parengėme programą, skirtą Gedulo ir vilties dienai. Galiu pasakyti, kad tiek man, tiek teatro vadovei Gintai tai buvo tarsi naujas įkvėpimas padaryti labai gerai, ištransliuoti taip, kaip galime šiame karo Ukrainoje fone. Tą jautėme visi. Nereikėjo įkvėpti mokinių, nes tas noras, ta idėja, tas suvokimas tarsi ore tvyro. Tą reikia daryti“, – prisimena istorijos mokytoja.

Įvykiai Ukrainoje pridėjo ir naujų iššūkių mokymo procese. „Nei Holokausto, nei tremties nesu patyrusi. Skaičiau, girdėjau, studijavau, sužinojau ne iš tiesioginių pavyzdžių. Tai, ką matai, mokaisi kartu su mokiniais ir suvoki dar kitaip. Viena yra skaityti, suprasti, kita – matyti. Supranti, kad viskas šalia, kad nesibaigė“, – samprotauja D.Murauskienė.

Reikia žmonių noro

Stalas Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos pusrūsyje beveik paruoštas Šabatui. „Kaip manote, ar istorinė atmintis saugi su mūsų mokiniais?“, – teiraujuosi G.Žako ir I.Černevičiūtės.

„Pirmiausia, žydai yra ir visada buvo Lietuvos piliečiai. Mes neprašome domėtis Izraelio ar viso pasaulio žydais. Mes kalbame apie savo šalies gyventojus. Jeigu žmonės norės, ta atmintis išliks. Yra išleista daug literatūros, dienoraščių, memuarų. Yra tinkamos aplinkybės išsaugoti  istoriją, reikia tik žmonių noro“, – įsitikinęs G.Žakas, o I.Černevičiūtė priduria: „Tie vaikai, kurie dalyvauja tolerancijos centrų veiklose, ugdo toleranciją ne tik žydams, bet ir visoms mažumoms. Svarbu yra žydų istoriją priimti kaip savo.“

Taika, draugystė, suprantama, tarp visų rasių, tautų, šalių ir žemynų. Prie to dar pridėkime, kad esu kantrus žemaitis,

Žinokite, aš ir LGBT nariams buvau tolerantiškas, jų nepersekiojau, pirštais gatvėje į juos nebaksnojau, tačiau dabar tolerancija prapuolė, o ir žemaitiška kantrybė išseko.

Negana to, kad mūsų Anūko chebra sugriovė draugystę tarp tautų, žemynų ir t. t., tai Prezidentas padalijo tautą į pateptus ir nepateptus.

Atėjo prie Seimo viena LGBT atstovių, ją priėmė ir net valandą kalbėjo.

O kai į gatves išėjo tūkstančiai, tai nė vieno nepakvietė. Galbūt pamanė: "Ai, tai – tradiciniai, jiems ir taip gerai."

Tai dabar ir galvoju: jei esi tradicinis, dirbi, mokesčius moki, vaikus augini, daugelis vos galą su galu suduria, tai tau paprasto "ačiū" nepasakys ir rankos paspausti neišeis – esą neužsitarnavo.

Negeri dalykai dedasi ir darausi piktas. Siūlau gal vienam iš Šeimų sąjūdžio vadovų, gal kokiam nors senjorui, gal daugiavaikei mamai, gal verslininkui praradusiam verslą dėl agresyvios užsienio politikos taip pat pastovėti po Prezidento langu. Netriukšmaujant, tiesiog pastovėti. Būtų gerai grafiką sudaryti, kokiomis dienomis kas stovės.

Pirmadienį – daugiavaikė mama.

Antradienį – kokią nors negalią turintis žmogus.

Trečiadienį – senjoras.

Ketvirtadienį – nukentėjęs verslininkas.

Penktadienį – šeimų sąjūdžio atstovas.

Šeštadienį – P.Gražulis vienas už visus.

Sekmadienį – išeiginė.

Jei Prezidentas nepakvies į vidų, tai gal iš balkono ranka pamos arba saldainį pro langą išmes. Pabandykime.

Gaila, nepriklausau nė vienai pasiūlytai kategorijai, bet morališkai palaikysiu ir tikiu, kad vienas karys lauke taip pat gali pasiekti daug.

Tą akivaizdžiai pamatėme – atėjo viena, pastovėjo, patrepsėjo ir Prezidentą nugalėjo.

Šio straipsnelio pabaigoje norėčiau paklausti, ar gali kas nors mediciniškai, psichologiškai paaiškinti tą fenomeną – LGBT?

Ta mergaitė, kurią mama po prezidentūros langu viešai paaukojo ant LGBT aukuro, fiziškai negali mylėti vyro ir turėti savo vaikų?

Turi psichologinių barjerų, neleidžiančių mylėti vyro? Ar tai tiesiog mados šauksmas, panašus į buvusius hipių ir kitus panašius judėjimus?

Kas gali paprastai paaiškinti paprastam tradiciniam, kaip čia yra? Ką pasakys daktarai, psichologai?

Nesuprantame, gal dėl to ir pykstame ant LGBT.

Prie salės galima buvo gauti nemažai literatūros aktualia tema, į konferenciją atvyko žmogaus teisių, jaunimo organizacijų, LGBT+ bendruomenė, Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai, politikai.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, sveikindamas konferencijos dalyvius prisiminė, kaip Briuselyje gindamas miesto ambiciją tapti Europos jaunimo sostine, turėjo ne kartą įrodinėti, kad Klaipėda bus tolerantiška lyčių lygybės klausimu.

„Klaipėdiečių genuose tolerancijos dedamoji dalis yra didesnė nei bet kur Lietuvoje. Tai lemia ir faktas, kad esame ne tik logistinių, bet ir geopolitinių kelių sankryžoje, nuolat jaučiame politinius vėjus ir skersvėjus. Būdami uostamiesčio gyventojai kvėpuojama stipresniu laisvės vėju, čia žmonės laisvesni, labiau atsipalaidavę, labiau tolerantiški tam, kas jiems galbūt neįprasta ar nepriimtina. Galime tuo džiaugtis ir didžiuotis, bet tolerancija nėra absoliuti duotybė, gauta savaime. Tai – ilgalaikis procesas. Nacionalinis tolerancijos lygis kiekviename žmoguje – yra svarbiausias aspektas“, – prieš prasidedant renginiui kalbėjo V.Grubliauskas.

Vytautas Grubliauskas/Daivos Janauskaitės nuotr.

Tardamas sveikinimo žodį meras ragino nuoširdžiai diskutuoti, svarstydamas apie spalvas, kurių nė viena nėra kalta dėl to, kad yra tokia.

„Visi pasiilgstame 90-ųjų metų dvasios, kai veržėmės iš geležinio jungo ir buvome vieningi. Ir šiandien esame vieningi, bet vieningi susiskaldymu. Čia yra didžioji mūsų silpnybė. Kažkada mūsų vieningumas buvo mūsų tvirtybės ženklas. Viliuosi, kad jūs konferencija padės visuomenės susiskaldymą bent kiek sumažinti. Linkiu diskusijos, kurioje nesijausite nemaloniai keldami pačius nepatogiausius klausimus ir gaudami džiuginančius atsakymus. Linkiu nuoširdumo, atvirumo ir drąsos ne tik kalbant, bet ir išgirstant. Linkiu visiems, kas kalbės ir klausys, rasti drąsos pasakyti sau, kad esame lygūs ir turime gerbti vienas kito pažiūras, poziciją“, – linkėjo V.Grubliauskas.

Linkiu diskusijos, kurioje nesijausite nemaloniai keldami pačius nepatogiausius klausimus ir gaudami džiuginančius atsakymus.

Salė nebuvo pilna klausytojų, jų registravosi daugiau nei atvyko, bet turima žinių, kad kai kuriems teko izoliuotis dėl koronaviruso grėsmės.

Nors prie salės durų budėjo pečiuiti apsaugos vyrai, pastate tvyrojo rami ir geranoriška atmosfera.

Laisvės partijos Klaipėdos skyriaus vadovas verslininkas ir visuomenininkas Jevgenijus Sokolovas teigė, kad konferencijoje gvildenamos temos aktualios ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai, ypač kelių pastarųjų mėnesių įvykių fone.

„Visuomenė labai susiskaldžiusi ir tolerancijos klausimai yra labai aktualūs. Turime išmokti pamatyti reiškinius ne tik savomis, bet ir kitų žmonių akimis. Turėtume būti draugiški visų atžvilgiu, ne tik LGBT bendruomenės, bet ir tautinių bei kitokių mažumų ar skirtingų požiūrių žmonių. Dabartinis metas rodo, kad žmonės turi labai skirtingus požiūrius į tuos pačius dalykus ir labai svarbu juos visus išgirsti, apie tai ir yra ši konferencija“, – teigė J.Sokolovas.

Konferencijos pabaigoje ketinama pasirašyti memorandumą, skatinsiantį būti tolerantiškais ir priimti visus žmones tokius, kokie jie yra.

Renginys transliuojamas ir internetu, todėl klausytojų auditorija yra kur kas platesnė, nei susirinko salėje, jos įrašą taip pat bus galima peržiūrėti vėliau.

Laisvės partija toleranciją Lietuvoje skatins baudomis.

„Mes apsaugome socialiai pažeidžiamas grupes“, – teigė teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.

„Siekiama reguliuoti žmonių laisvą kalbėjimą“, – kalbėjo „valstietė“ Agnė Širinskienė.

Laisvės partija siekia papildyti Administracinių nusižengimų kodeksą. Baudų sulauks tas, kuris „viešai tyčiosis dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiūrų“.

„Čia yra ir generalinio prokuroro metodinės rekomendacijos, kuriose yra surašyti visi tie išvardinti pagrindai“, – teigė Laisvės frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė.

Stop kadras

Už šių nuostatų nesilaikymą siūloma įvesti baudas nuo 300 iki 1000 eurų. Draudimas tyčiotis ir niekinti dabar yra Baudžiamajame kodekse. Laisvės partija tai perkelti nori į Administracinį kodeksą, nes dabar mato, kad teisėsauga, vertindama tokius incidentus dažnai nemato reikalo užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir jos išvengiama apskritai. Baudžiamajame kodekse liktų neapykantos skatinimas.

„Mes turėtume apie tai kalbėti visų pirma, ar tai yra proporcinga baudžiamoji atsakomybė. Nes mes matome, kad pavojingumo lygmeniu labai skiriasi tai, kas numatyta Baudžiamajame kodekse“, – kalbėjo teisingumo ministrė E. Dobrovolska.

„Valstietė“ A. Širinskienė teigė, kad baudžiamajame procese būna ikiteisminis tyrimas, advokatas, teisėjas. „Administracinėje teisėje, Administraciniame nusižengimų kodekse mes dažniausiai turime policijos pareigūną, kuris skiria baudą. Aišku, kiltų klausimas kaip policijos pareigūnai, kokia metodika remiantis įrodinės, kad yra niekinimas“, – svarstė A. Širinskienė.

Didieji koalicijos partneriai – konservatoriai – nerimauja, kad tai suvaržytų ir žiniasklaidos laisvę. Pirmoji eilutė sako, kad „tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė“. Vadinasi, jeigu portalas ar televizija parodys nuomonę, kurią kas nors priims kaip patyčias, bus baudos. „Turime apsidrausti nuo visų tokių kraštutinumų ir aptarti projektą prieš jį pateikiant su žiniasklaidos atstovais“, – kalbėjo Seimo vicepirmininkas Jurgis Razma.

Laisvės frakcijos seniūnė nėra tuo tikra. „Reikėtų gal su teisininkais pasikonsultuoti. Bet nemanau, kad žiniasklaidą turėtų to apimti“, – nuomone dalijosi I. Pakarklytė.

Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė ir pati pasako aštresnį žodį. Pavyzdžiui feisbuke viename komentare komentatorius ji vadina „lochais“: „Visokie lochai, pilni neapykantos ir nesužaloti išsilavinimo, pasislėpę už netikrų profilių – štiš, būsit užblokuoti“.

Stop kadras

O praeitoje Seimo kadencijoje svarstytas Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje A. Armonaitės pasisakymas apie valstietį Audrį Šimą: „Tai gali daryti tik nuoširdus nacis, arba tiesiog nesusipratėlis, arba šūdo gabalas“.

Bet A. Armonaitė nuobaudų tada išvengė.

Tačiau žurnalistė paklausė Laisvės partijos seniūnės: „Dabar pagalvokime, jeigu šūdo gabalu kas nors pavadintų, pavyzdžiui, Tomą Vytautą Raskevičių, ar tai jau būtų patyčios, ar ne?“

„Turbūt turėtų atsakyti institucijos, kurios yra atsakingos už įgyvendinimą ir kontrolę“, – atsakė Laisvės partijos seniūnė.

I. Pakarklytė tvirtino, kad esminis pataisos tikslas – kad išvardytoms pažeidžiamoms grupėms nebūtų grasinama ir nebūtų raginama su jomis susidoroti.

„Bet jūsų registruotame Administracinio nusižengimo kodekso projekte nėra žodžių nei „grasinimai“, nei „raginimai susidoroti“. Yra tik žodžiai „tyčiojimasis“ ar „niekinimas“, – pastebėjo žurnalistė.

„Taip, čia yra apskritai, ką reiškia tyčiojimasis ir niekinimas. Čia ir iš mūsų valstybės praktikos žiūrint ir prokuratūros išaiškinimus plačiau šia tema“, – atsakė I. Pakarklytė.

Ar šios pataisos bus priimtos, veikiausiai priklausys nuo to, kaip balsuos konservatoriai. Jie sako, kad jie iš principo jas palaiko, tik reikia pakoreguoti.

„Pagalvoti apie kažkokius mechanizmus, kurie leistų įvertinti, kad tai yra tyčiojimasis, niekinimas. O ne elementari kritika“, – kalbėjo J. Razma.

Šias įstatymo pataisas laisviečiai kol kas dar tik registravo, bet sieks, kad jos Seimo salę pasiektų dar šioje Seimo pavasario sesijoje.