Iš viso pasaulio

Pasak ESSC Ekstremalių situacijų skyriaus vedėjo Pauliaus Gradecko, per pastaruosius metus gautų pranešimų spektras buvo itin platus: nuo vis dar po COVID-19 pandemijos atsigaunančių pasaulio šalių, vakcinos dalijimosi iki Rusijos karo Ukrainoje padarinių, tokių kaip civilinės pagalbos prašymai ar sužeistųjų evakuacija tolesniam gydymui, ar 2023 m. pabaigoje kilusio karinio konflikto Gazos Ruože ir masinių nelaimių, tokių kaip žemės drebėjimas Turkijoje. Vis dėlto bendros tendencijos išlieka nepakitusios – žmonės ir sveikatos sistemos pasaulyje labiausiai kenčia nuo gamtos stichijų.

„Gaunami pranešimai dažniausiai apima ekstremalias situacijas ar įvykius, susijusius su užkrečiamosiomis ligomis, tokiomis kaip COVID-19, kiaulių ir paukščių gripas, salmoneliozė, tymai ir kitos. Fiksuota pranešimų apie gamtinės kilmės ekstremalius įvykius: audras, liūtis, potvynius. Kadangi gauname informaciją ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tarptautinių organizacijų, fiksavome pranešimų apie ugnikalnių katastrofas, žemės drebėjimus, karinius veiksmus. Platus duomenų spektras leidžia matyti, kokių grėsmių yra ne tik mūsų, bet ir kitose šalyse, analizuoti tendencijas ir galimus imtis veiksmus, pagal tai teikti rekomendacijas su ekstremaliomis situacijomis dažniausiai susiduriančioms įstaigoms ir visuomenei“, – sakė P. Gradeckas.

Labai svarbu, kad mūsų turimas informacijos perdavimo kanalas būtų nuolat atviras, leistų kuo greičiau užfiksuoti pranešimą ir sureaguoti į jį.

Budi visą parą

Pasak jo, ESSC informaciją apie ekstremalius ir ypatingus įvykius, situacijas ar krizes pirmiausia gauna iš Pasaulio sveikatos organizacijos, NATO, kitų tarptautinių organizacijų.

Tokią informaciją centras gali priimti Lietuvoje iš asmenų ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, savivaldybės gydytojų, Nacionalinio krizių valdymo centro, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, Radiacinės saugos centro, kitų institucijų. 2023 m. didžiausias pranešimų skaičius gautas iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento – 1 966 pranešimai.

Informacija 24/7 režimu dirbantiems specialistams teikiama telefonu arba nuolat stebimu e. paštu. Ją gavę specialistai įvertina pobūdį, aktualumą ir, atsižvelgdami į tai, pranešimą fiksuoja arba perduoda atsakingoms institucijoms ar konkretiems asmenims.

„Pavyzdžiui, gauname pranešimų dėl žmonių medicininės evakuacijos iš Ukrainos, dėl farmacinių preparatų poreikio ar apie galimai falsifikuotus preparatus – tokiais atvejais informacija nedelsiant perduodama atsakingiems asmenims, kurie imasi tolesnių veiksmų“, – teigė pašnekovas.

Kaip pranešti?

Nors visą parą veikiantis telefonas skirtas tarpinstitucinei komunikacijai, pasitaiko, kad juo ESSC specialistams paskambina ir gyventojai, kurie įtaria, kad fiksuoja ekstremalų įvykį. Pasak P. Gradecko, nebūnant ekspertu sudėtinga suvokti ir tinkamai įvertinti situacijos mastą, todėl gyventojams turint bet kokių įtarimų reikėtų pirmiausia kreiptis bendruoju skubiosios pagalbos tarnybų tel. 112.

„Pavyzdžiui, kilęs gaisras kaimynystėje gyventojui gali sukelti tiek pat ar net daugiau neigiamų emocijų nei gaisras kitame miesto gale esančioje įmonėje, kurioje saugoma šimtai litrų itin degių, sprogių ir nuodingų medžiagų. Visgi tokio masto nelaimės turėtų būti koordinuojamos skirtingai – pirmame etape po gauto iškvietimo gaisras būtų gesinamas abiejuose vietose, bet galimi tolesni veiksmai skirtųsi. Sprogus pavojingoms medžiagoms įmonėje gali būti daug daugiau sužeistųjų, kuriuos būtina vežti į gydymo įstaigas, o išsiskyrus nuodingoms medžiagoms į aplinką, jų poveikis būtų daug didesnis nei degant paprastam namui“, – aiškina jis.

Vertina sąmoningumą

Būna, kad gyventojai randa talpyklų su neaiškiais skysčiais ar išsiliejusio skysčio ir iš karto daro prielaidą, kad tai ekstremalus įvykis. Tokiais ir visais kitais atvejais pirmiausia derėtų skambinti tel. 112 ir su specialistų pagalba būtų įvertinta, ar situacija kelia grėsmę žmonių sveikatai, ar ne.

„Labai svarbu, kad mūsų turimas informacijos perdavimo kanalas būtų nuolat atviras, leistų kuo greičiau užfiksuoti pranešimą ir į jį sureaguoti. Juk net vienas pacientas, tarkime, sergantis itin užkrečiama ir pavojinga liga, pavėluotai atvežtas į gydymo įstaigą, gali tapti ligos protrūkio ar net epidemijos priežastimi. Bet kokiu atveju, labai vertiname žmonių sąmoningumą, tad geriau pranešti mums, nei nepranešti niekam. Jei sulaukiame tokių skambučių, visuomet juos fiksuojame ir perduodame atsakingoms tarnyboms“, – sakė ESSC Ekstremalių situacijų koordinavimo skyriaus vedėjas.

Kitas klausimas, dėl kurio sulaukiama skambučių iš gyventojų, yra jų prasta savijauta ar sveikatos būklė.

„Nemažai skambučių, susijusių su COVID-19. Dažniausiai klausiama, kaip elgtis esant teigiamam testui. Tokiems skambinantiems patariame kreiptis į jų gydymo įstaigas, pas šeimos gydytojus. Atkreipiame dėmesį, kad ESSC specialistai nekonsultuoja gydymo klausimais, nes tik gydytojas gali objektyviai įvertinti situaciją“, – teigia P. Gradeckas.

Atgalinis bilietas – privalomas

Amerikietiška tarme beriantis žodžius bičiulis Jet (tokį kelių vardų trumpinį jam sugalvojo tėvai) tikino, kad pasirūpins viskuo, tereikia tik atvažiuoti. Jis gyvena už pusšimčio kilometrų nuo Klarko ir maždaug už 100 km nuo šalies sostinės Manilos.

Iš Singapūro iki Klarko – maždaug keturios valandos skrydžio. Tačiau kelionė galėjo nutrūkti nė neprasidėjusi, nes tik registruojant bagažą paaiškėjo, kad išskristi į Filipinus pavyks tik turint atgalinius bilietus.

Paskutinę sekundę pasisekė juos užsisakyti geriausiu pasaulyje laikomo Singapūro oro uosto informacijos biure.

Keista ir tai, jog taip labai saugodami savo šalį nuo nepageidaujamų asmenų, filipiniečiai išvykstant pareikalavo sumokėti maždaug po 15 eurų.

Tai taip pat gali tapti nemažu stresu, nes kortele šio mokesčio sumokėti negalima, o apdulkėjęs bankomatas oro uosto salės kampe vertė baimintis, ar įkišta kortelė nedings jo gerklėje. Aparatas, pasirodo, veikė ir formalumą pavyko sutvarkyti be didesnės gaišaties.

Gąsdino siaubingi padarai

Pirmieji klausimai vos pasiekus Jet šeimos namus, aptvertus aukšta tvora ir nuo pasaulio saugomus metaliniais vartais, buvo apie saugumą.

Pasirodo, nuo vagių nuosavybę geriausiai apsaugo du milžiniški dobermanai, pavadinti paprastai: Raudona ir Mėlynas. Būtent dėl jų į sodybą neužklysta katės, o ir žiurkės vengia šio kiemo, nes augintiniai griebia bet kokį gyvą padarą, kurio šeimininkas nepavadina draugu.

Mūsų bičiulis labai mėgsta šios veislės šunis, prie vieno buvo be galo prisirišęs ir nepaprastai liūdėjo, kai jis baigė savo amžių, todėl nusprendė, kad kitus dresuos, maitins, kalbins, bet jau nebemylės taip, kaip savo ištikimojo draugo, kurio palikuonys dabar gyvena jo namuose.

"Vardas išduoda šeimininko prisirišimą ir emocijas savo augintiniui. Todėl kalei užsegiau raudoną antkaklį ir pavadinau ją tiesiog Raudona, tas pats ir su jos vaiku – pora metų jaunesniu patinu – paaiškino Jet. – Tų didelių vorų namuose ir driežų nebijokite, jie žmonėms nieko nedaro, nes maitinasi moskitais. Kartais kieme galima pamatyti kobrų, bet dabar vargu ar taip atsitiks. Jos paprastai laikosi arčiau šiukšlynų, kur veisiasi žiurkės. Didžiausias filipiniečių siaubas yra taifūnai, cunamiai ir išsiveržę ugnikalniai, manau, jums neteks pamatyti nė vienos šių stichijų."

Tokie žodžiai gal ir turėjo nuraminti, bet buvo nejauku. Ką žinai, o gal tie vorai kanda, gal kobra įšliauš į namą, kurio durys ištisą parą praviros, gal piktieji šunys ryte bus pamiršę, kad išvakarėse šeimininkas jiems liepė su mumis draugauti.

Tačiau Raudona ir Mėlynas pasirodė besą patys meiliausi ir paklusniausi šunys, kokius yra tekę matyti, o baimintis visų kitų gyvių tiesiog neliko jėgų dėl karščio ir įspūdžių gausos.

Manila niekada nemiega

Kai planavome viešnagę, vieną dieną paskyrėme apsilankymui ypatingoje Filipinų vietoje – Taalio ugnikalnyje.

Nors kelias iki jo nėra labai tolimas, keltis teko naktį, nes didžiąją kelionės laiko dalį reikėjo paaukoti važiavimui per Manilą. Milžiniškas miestas nemiega nei dieną, nei naktį, tačiau paryčiais transporto srautas juo juda greičiau.

Siekiant bent kiek apriboti automobilių skaičių sostinėje įvesta tam tikra tvarka. Automobilio valstybinis numeris iškart nurodo, kuriomis savaitės dienomis ši mašina gali įvažiuoti į sostinę.

Išsiruošę į kelionę naktį, Manilą įveikėme kiek daugiau nei per porą valandų.

Grįžtant teko patirti, kas yra tikrosios transporto kamšatys. Automobiliai vos judėjo, kiekvienas stengėsi įnerti į tą eilę, kuri, rodėsi, juda bent kiek greičiau. Vairavimas mūsų bičiulį taip išsekino, kad grįžęs jis griuvo į lovą su visais rūbais ir išmiegojo taip iki ryto.

Stiprioji pusė – moterys

Batangaso provincija yra Jet mamos gimtinė. Žmonės čia gyvena labiau pasiturimai nei ryžius auginančių žemdirbių regione, be to, vis dar jaučiamas matriarchatas – moterys čia tvirtos ir valdingos.

Tuo netrukome įsitikinti susipažinę su mūsų draugo mama. 73-ejų moteris vis dar moko pradinių klasių mokinius. Be to, ji aistringai lošia kortomis iš pinigų, turi savo ūkį, kuriame augina vaisus bei bandą ožkų. Užaugintus gyvulius ji parduoda ir gauna papildomų pajamų.

Jet tėvai susipažino, kai jo tėtis – geologas, besispecializuojantis vulkanologijos srityje – atvyko tyrinėti Taalio ugnikalnio.

"Mūsų šeimoje mama buvo alfa, o tėtis visada jai paklusdavo. Pamenu, kai buvau studentas, mama atvažiuodavo manęs parsivežti iš Manilos. Aš snausdavau ant galinės sėdynės, o ji nardydavo transporto kamšatyse. Po sėdyne ji turėdavo galingą kovinį ginklą. Jis padėdavo greitai išspręsti keliuose kilusius ginčus. Mama kilusi iš garbingos giminės – jos senelis buvo miestelio meras. Antrojo pasaulinio karo metais jis išgelbėjo nuo japonų du amerikiečius lakūnus, nuplukdė juos į šeimai iki šiol priklausančią salą, kur japonai jų neaptiko. Po daugelio metų išgelbėtieji atvyko padėkoti proseneliui", – pasakojo Jet.

Kai pasiekėme miestelį, mūsų jau laukė bičiulio mama, ji pamojavo per savo automobilio langą, turėjome važiuoti paskui ją.

Kai išlipome ir pagaliau pasisveikinome, užteko poros akimirkų suprasti, kad sūnus nemelavo kalbėdamas apie mamos būdą. Krantinėje, kur mūsų jau laukė laivelis, su šia moterimi visi pagarbiai sveikinosi.

Mokytoja mostelėjo į neaprėpiamo dydžio Taalio ežerą ir paaiškino: tai milžiniško ugnikalnio krateris. Jo gylis siekia 180 m.

Trys viename ugnikalniai

Grakštus laivelis nuplukdė mus į Ugnikalnio salą šiame krateryje susiformavusiame ežere. Nors mūsų bičiulis buvo paaiškinęs, ką pamatysime, tačiau patirtas įspūdis pranoko visus lūkesčius.

Sunku įsivaizduoti milžiniško ugnikalnio, kurio krateryje susidarė ežeras, viduryje išsiveržusį dar vieną ugnikalnį, o jo viduryje susiformavus dar vieną ežerą, o šio viduryje išsiveržusį ir salą suformavusį dar vieną ugnikalnį. Žodžiu, visa tai – kaip pasaka be galo.

Beje, 23 kv. km ploto Ugnikalnio saloje yra 47 krateriai, o pats Taalio vulkanas ypatingas dar ir tuo, kad tai vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje, jį nuolat stebi Filipinų vulkanologijos instituto darbuotojai.

Kelias iki ežero ežere nėra labai tolimas, mūsų draugas tikino, kad pėdinti teks tik pusketvirto kilometro nesmarkiai statėjančia įkalne.

Buvome dėkingi Jet mamai, kad ji paragino mus atsikelti naktį, tad į kalną pradėjome lipti apie 10 val. ryto, kai, vietos žmonių teigimu, saulė dar nebuvo labai kaitri.

Kalvarijos pakeliui į kraterį

Vulkano dulkės po kojomis ir iki 35 laipsnių įšilęs oras buvo nemenkas išbandymas.

Tądien ne kartą mintyse dėkojome Dievui, mat uolūs, kartais net fanatiškai tikintys katalikai filipiniečiai pakeliui į ugnikalnį įrengė Kristaus kančias atkartojantį Kryžiaus kelią, dar vadinamą Kalvarijomis. Vietos gyventojų procesijos šias jas lanko per Velykas.

Prie kai kurių stočių pastatytos pavėsinės keliauninkams atsigauti, keliose vietose moterys parduoda gaiviuosius gėrimus.

Kai iki ugnikalnio viršūnės liko vos keli metrai, turėjome progos įsitikinti, kad jokie gėrimai neprilygsta šaltam kokosų pienui. Pagyvenusios moterėlės čia pat darbuojasi milžiniškais peiliais – paruošia naudojimui kokosą, įsmeigia į jį šiaudelį ir už juokingai mažą kainą siūlo turistams.

Salos gyventojai uždarbiauja vežiodami tingiuosius turistus iki ugnikalnio kraterio. Žmonės čia augina žemaūgius arkliukus, labai primenančius mūsų žemaitukus.

Jais atvykėliai vežami į kalną. Jeigu turistas storas, palydovas eina iš paskos pėsčias, įsikibęs arkliuko uodegos. Taip ir nesupratome, ar palydovas taip tramdo arkliuką, ar pats lengviau kopia į kalną.

Jeigu turistas plonas, palydovas joja drauge ir išplėtęs rankas saugo savo globotinį svetimšalį, kad jis nenudribtų nuo arkliuko. Žinodami, kad daugelis nemėgsta svetimų žmonių prisilietimo, palydovai tiesiog laiko išplėstas rankas, sudarydami savotišką lanką aplink savo klientą.

Didžiąją turistų dalį čia sudaro Pietų Korėjos bei Kinijos žmonės. Jie slepia kūnus nuo saulės, o ant veidų rišasi kaukes, mat bijo prisikvėpuoti lakių sustingusios lavos dulkių.

Žuvys liudija apie pokyčius

Ežeras ežere yra sunkiai apsakomo žalumo spalvos. Teigiama, kad šis vandens telkinys plyti keturiais metrais aukščiau už išorinio ežero lygį, jį maitina tik lietus.

Mažasis, trečiasis krateris smaragdinės spalvos ežere yra 2 km skersmens.

Šios vietos tyrinėtojas dr. Thomas Hargrove'as yra aprašęs, kad aplink Taalio ežerą įsikūrę miesteliai bene keturis kartus keitė savo buvimo vietą, mat tai lėmė nuolat besiveržiantys ugnikalniai ir besikeičiantis krantas.

Jūros gyvūnų tyrimai rodo, kad priešistoriniais laikais didžiojo ežero dar nebuvo, čia būta jūros įlankos, joje tyvuliavo sūrus vanduo.

Yra žinoma, kad nuo 1572 m. iki mūsų dienų čia įvyko 41 išsiveržimas, o 1754 m. prabudęs ugnikalnis spjaudė lavą beveik pusmetį. Tada Maniloje buvo stojusi ilgai trukusi tamsa, net 10 val. ryto žmonės į lauką eidavo su žibintais.

Manoma, kad būtent šis išsiveržimas atitvėrė įlanką nuo jūros ir suformavo ežerą, kurio vanduo palaipsniui pasidarė gėlas. Būtent todėl šiame ežere gyvena vienintelė jūros gyvačių rūšis, be to, sūriavandenės žuvys prisitaikė gyventi gėlame vandenyje, nors tebeturi savo jūrinių giminaičių bruožų.

Mokslininkai patvirtino, kad didžiajame Taalio ežere yra gyvenę rykliai. Vietos gyventojai turi daugybę pasakų ir legendų apie šiuos ugnikalnius.

Beje, ir dabar smaragdiniame ežere galima pamatyti sūkurį primenantį kraterį ir iš jo besiveržiančius dūmus. Jie verčia nepamiršti, kad vulkanas tebėra gyvas.

Ypatingos Velykų apeigos

Pasakodamas apie savo tautiečių religinį fanatizmą Jet prisiminė savo paties nuostabą, kai Velykų rytą pamatė gatve einančią tikinčiųjų procesiją.

"Keli pusnuogiai vyrai plakė save bizūnais, jų nugaros sruvo krauju. Matėsi, kad jie kenčia begalinį skausmą. Žinau, kad kartais vyrai perveria savo krūtinę metaliniais strypais ar net nusikryžiuoja miestelio aikštėje. Taip jie prašo atleidimo už savo nuodėmes ir bando atkartoti Kristaus kančią. Būtų viskas suprantama, jeigu po tokio savęs žalojimo jie nebenusidėtų, bet, mano žiniomis, jie ir toliau daro nuodėmes, o po metų lygiai taip pat skausmingai atgailauja", – stebėjosi vaikystę JAV ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose praleidęs jaunas vyras.

Beje, mūsų bičiulio tėvas yra vardu Jesus. Jam tokį vardą tėvai parinko todėl, kad mama jį pagimdė ne ligoninėje. Sąrėmiai moterį užklupo kažkur miške, todėl naujagimį ji laikė tarsi Dievo duotu vaiku.

Vietos pareigūnai rekomendavo gyventojams dėvėti apsaugines kaukes, uždengti šulinius, neleisti į lauką vaikų ir atsargiai vairuoti, nes dėl vulkaninių pelenų lietaus pablogėjo matomumas.

1 745 metrų aukščio San Kristobalis – vienas iš septynių veikiančių ugnikalnių šioje Centrinės Amerikos šalyje. Jis yra Činandegos departamente, už 132 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Managvos.

Panašu, kad Neapolio įlankoje stūksantis grėsmingas Europos milžinas pamažu bunda iš gilaus miego. Campi Flegrei arba Flegrėjaus laukai, išvertus iš lotynų kalbos – degantys laukai, yra superugnikalnis. Jį sudaro daugybė sudėtingos struktūros požeminių ertmių, susiformavusių prieš šimtus tūkstančių metų, o jo teritorija driekiasi nuo Neapolio prieigų iki povandeninių Viduržemio jūros platumų. Flegrėjaus laukuose, 11 kilometrų skersmens kalderoje, susidariusioje prieš 200 tūkst., 39 tūkst., 35 tūkst. ir 12 tūkst. metų išsiveržus galingam ugnikalniui, dabar gyvena maždaug pusė milijono žmonių.

Pastaruosius pusę tūkstančio metų Flegrėjaus laukų ugnikalnis buvo palyginti tylus ir ramus. Paskutinis, santykinai nedidelis, jo išsiveržimas įvyko 1538 m. – po šio įvykio susiformavo Monte Nuovo – Naujasis kalnas. Tačiau pastaruoju metu ugnikalnio teritorijoje fiksuojami pakitimai rodo, kad ramybės laikotarpis galimai artėja prie pabaigos.

Pabudimo ženklus ugnikalnis rodo jau kelis dešimtmečius

Paspartėjus deformavimosi ir temperatūros kilimo procesams kalderos viduje, 2016 m. gruodžio mėnesį Italijos vyriausybė nusprendė padidinti ugnikalnio pavojaus lygį. Vis labiau baiminamasi, kad dujų pasišalinimo slėgis Flegrėjaus laukų gilumoje verdančioje magmoje gali pasiekti kritinę ribą. Staiga išsiveržus didžiuliam kiekiui vulkaninių dujų, gali labai stipriai įkaisti ugnikalnio teritorijoje glūdintys hidroterminiai skysčiai ir uolienos.

Jei šis reiškinys imtų vykti dideliu mastu, kiltų pavojus, kad ugnikalnio viduje esančios uolienos įgrius ir sukels išsiveržimą. 2017 m. gegužės mėnesį paskelbtoje tyrimo medžiagoje nurodoma, kad artėjančio išsiveržimo ženklus superugnikalnis rodo jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau svarbiausias klausimas – ne ar, o kada tai įvyks, ir kokiu mastu, rašo D. Coxas.

Įvykus vadinamajam Strombolio tipo išsiveržimui, išsilydžiusios uolienos ir vulkaninės dujos į atmosferą išlėktų per kilometrą. Tokio masto išsiveržimas būtų neabejotinai laikomas dideliu incidentu, todėl šimtus tūkstančių gyventojų veikiausiai tektų evakuoti. Tačiau, palyginti su Flegrėjaus laukų praeitimi, toks incidentas būtų vieni niekai.

Daugiausia žalos šis ugnikalnis padarė prieš 39 tūkst. metų. Tuomet į stratosferą, maždaug į 70 km aukštį, išlėkė apie 300 kubinių kilometrų skystos uolienos ir 450 tūkst. tonų sieros dioksido. Pelenų debesis pasiekė net 2 tūkst. kilometrų nutolusią teritoriją – dabartinės Rusijos centrinę dalį. Išsiveržimas įvyko tuo metu, kai Europą kaustė ledynmetis. Manoma, kad dėl ugnikalnio išsiveržimo sukeltų padarinių nemaža dalis žemyno liko nuniokota net kelis šimtmečius.

Ištisi sausumos ruožai, įskaitant Italiją, Viduržemio jūros pakrantę ir visą Rytų Europą pasidengė iki 20 cm storio pelenų sluoksniu. Žuvo praktiškai visa augmenija, o paveikta teritorija virto dykuma. Dabartinės Rusijos dalis po šio išsiveržimo pasidengė 5 cm storio pelenų sluoksniu – to pakako, kad augalų gyvavimo ciklas sutrikęs išliktų kelis dešimtmečius ar net dar ilgiau.

Negana to, dėl didžiulio į aplinką patekusio sieros dioksido kiekio, kaip manoma, prasidėjo vadinamoji vulkaninė žiema. Sieros dioksidas atspindi saulės spindulius viršutiniame atmosferos sluoksnyje, todėl žemės jie nepasiekia.

Galingų išsiveržimų pasaulio istorijoje būta ne vieno

1991 m. Filipinuose išsiveržus Pinatubo ugnikalniui (tai buvo vienas galingiausių išsiveržimų XX amžiuje), būtent taip ir įvyko: vidutinė temperatūra kurį laiką fiksuota maždaug 0,6 laipsnio žemesnė. Tačiau prieš tai minėto Flegrėjaus laukų ugnikalnio išsiveržimo poveikis veikiausiai buvo daug didesnis. Mokslininkų nuomone, gali būti, kad dėl Flegrėjaus laukų incidento anuomet temperatūra Europoje sumažėjo net 4 laipsniais, o tai reiškia, kad klimatas tokiu atveju turėjo labai smarkiai pakisti.

Kokio dydžio žalą padarė paskutinis didelio masto Flegrėjaus laukų ugnikalnio išsiveržimas, nežinoma. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis superugnikalnis mūsų planetoje. Žemės geologijos istorija, pasak D. Coxo, tai apokalipsę primenančių ugnikalnių išsiveržimų sąvadas.

Pietvakarinėje Kolorado valstijos (JAV) dalyje stūkso maždaug 100 km pločio ir vieno kilometro gylio kanjonas. Tai yra vieno pragaištingiausių įvykių planetos istorijoje palikimas. Prieš beveik 28 mln. metų išsiveržęs ugnikalnis į orą išmetė apie 5 tūkst. kubinių kilometrų skystos uolienos, o išsiveržimo vietoje susiformavo kaldera – La Garita Caldera. Laimei, rašo straipsnio autorius, tektoninės plokštės toje teritorijoje persislinko, todėl tikimybės, kad incidentas galėtų pasikartoti, nėra.

Prieš maždaug 75 tūkst. metų Indonezijoje įvyko panašaus masto Tobos superugnikalnio išsiveržimas, tačiau šis ugnikalnis tebėra aktyvus. Jei išsiveržus Tobai pasaulio padangę iš tiesų užtemdė didžiulis sieros dioksido debesis, vulkaninė žiema galėjo užsitęsti net iki 6 tūkst. metų, mano mokslininkai. Pažymėtina, kad praėjusio amžiaus pabaigoje žmogaus mitochondrinę DNR tyrę genetikai nustatė, kad prieš maždaug 50–100 tūkst. metų gyventojų skaičius Žemėje smarkiai sumažėjo. Daugelis ilgai nesvarstydami šį reiškinį susiejo būtent su Tobos išsiveržimu.

Pražūtingi lavos potvyniai

Vis dėlto, vulkanologų įsitikinimu, gerokai didesnę grėsmę mūsų išlikimui sukeltų kitai išsiveržimų kategorijai priskiriamo tipo incidentas – lavos išsiveržimas.

Išanalizavus fosilijų medžiagą nustatyta, kad per pastaruosius 500 mln. metų visi penki didžiausio masto rūšių išnykimo atvejai sutapo su tokiais ugnikalnių išsiveržimais, kurių metu išsiliejo lava. Šie išsiveržimai – ne pavieniai įvykiai, o ištisa vulkaninių įvykių seka, trukusi šimtus tūkstančių metų. Iš Žemės gelmių besiveržiant didžiuliams įkaitusios lavos kiekiams, kildavę vadinamieji lavos potvyniai.

Manoma, kad pražūtingiausi tokio pobūdžio išsiveržimai yra susiję su žemynų judėjimu. Per pastaruosius 250 mln. metų tokių incidentų buvę vos 11, tačiau po kiekvieno iš jų formavosi naujos kalnų grandinės, plokščiakalniai ar vulkaninės kilmės dariniai. Po vieno iš tokių išsiveržimų, įvykusio prieš 66 mln. metų vakarų–centrinėje dabartinės Indijos dalyje, susiformavo milžiniška vulkaninių uolienų atodanga – vadinamieji Dekano Laiptai.

Neatmetama, kad būtent po šių ugnikalnių išsiveržimų Žemėje išnyko daugelis augalų ir gyvūnų rūšių. Dėl aplinkoje pasklidusių įvairių dujų mišinių rūgštėjo vandenynai ir smarkiai kito klimatas.

Kad ir ką prognozuotų mokslininkai – ar dar vieną superugnikalnio išsiveržimą, ar dar vieną lavos potvynį, – problema išlieka ta pati: nors didžiausią nerimą keliantys pasaulio ugnikalniai yra nuolat atidžiai stebimi, nuspėti, ko iš jų galima tikėtis ir ar pavyks laiku gauti reikiamą signalą, kol kas neįmanoma. Laikotarpis, kuriuo žmonija stebi ugnikalnių elgesį, tėra vos akimirka tarp vulkaninių ciklų, kurie gali trukti milijonus metų.

Mes nė nenumanoma, rašo D. Coxas, kuriame šio ciklo etape esame. Visai gali būti, kad nieko nenutiks nei kol mes esame gyvi, nei per ateinančius šimtą tūkstančių metų. Kalbant apie ugnikalnių išsiveržimus aišku tik viena – anksčiau ar vėliau jie tikrai išsiverš.

„Buvome apstulbę. Mes nesitikėjome aptikti ten tiek daug ugnikalnių. Apie kai kuriuos jų buvo žinome seniai, o dabar žinomų ugnikalnių skaičius ten beveik padvigubėjo“, – pareiškė vienas tyrinėtojų Robertas Binghamas.

Iki šiol šiame Antarktidos regione buvo žinomi 47 ugnikalniai.

Ugnikalnių, kuriuos dengia maždaug dviejų kilometrų storio ledo šydas, aukštis yra nuo 100 iki 3850 metrų. Jų aktyvumas kol kas neištirtas.

„Mes taip pat įtariame, jog dar daugiau ugnikalnių yra po Roso šelfiniu ledynu. Todėl tai leidžia manyti, kad ugnikalnių koncentracija šiame regione gali būti didžiausia pasaulyje“, – pridūrė R. Binghamas.

Indonezijos salyne pelenai iš penkių išsiveržusių ugnikalnių trečiadienį pablogino atmosferos skaidrumą ir privertė uždaryti tris oro uostus.

Kelias savaites dundėjęs Raungo ugnikalnis Rytų Javos provincijoje pelenis ir uolienas išmetė iki 2000 metrų aukščio, sakė vyriausybinės Indonezijos vyriausybės vulkanologas Surono (Suronas).

Pelenais spjaudėsi ir dangų temdo Gamalamos bei Dukono kalnai Molukų salų grandinėje, Sinabungo ugnikalnis Sumatros saloje bei Karangetango kalnas Siau saloje, pažymėjo Surono.

Praėjusį mėnesį del ugnikalnių išsiveržimų buvo evakuota daugiau kaip 13 tūkst. žmonių, daugiausia nuo Sinabungo šlaitų Tanahkaro apygardoje, pridūrė Surono.

„Mūsų vertinimu šis gamtinis reiškinys, kai vienu kartu išsiveržia penki ugnikalniai, nėra kažkas nepaprasta“, – paaiškino jis, dar pridūręs, kad visi šie išsiveržimai yra natūralūs ir normalūs šalyje, kurios teritorijoje yra apie 130 aktyvių ugnikalnių.

Transporto ministerijos atstovas Julius Adravida Barata (Žulijus Adravida Barata) sakė, kad antradienį vakare buvo uždaryti Džembero ir Banjuvangio oro uostai,o Balio tarptautinis oro uostas buvo kelioms valandoms uždarytas trečiadienį.

Islandija šeštadienį paskelbė aukščiausio laipsnio pavojų dėl didžiausios šalyje ugnikalnių sistemos ir uždraudė visus skrydžius tame rajone, nes ekspertai mano, kad tikėtinas jo išsiveržimas.

Didelis sprogimas Bardarbunga ugnikalnyje gali signalizuoti pasaulinio kelionių chaoso, kurį prieš ketverius metus sukėlė iš kito Islandijos ugnikalnio išmestas ir virš Europos pasklidęs didžiulis pelenų debesis, pasikartojimą.

Šeštadienį po pietų Islandijos meteorologijos biuras (IMB) paskelbė manantis, kad po ledynu įvyko nedidelis išsiveržimas, tačiau vėlai vakare patvirtino, kad jokio vulkaninio aktyvumo įrodymų nėra.

„Šiuo metu nėra ... vulkaninio aktyvumo ženklų, – sakoma pranešime IMB interneto svetainėje. – Aviacijos spalvinis kodas Bardarbunga ugnikalniui lieka „raudonas“, nes negalima atmesti greito išsiveržimo galimybės“.

Nors oro erdvė minimame rajone buvo uždaryta, visi oro uostai Islandijoje veikia, pranešė pareigūnai.

Naujas įvertinimas buvo paskelbtas po tris valandas trukusio ekspertų vertinimo iš oro.

„Negaliu tvirtinti, kad nieko neįvyko, tačiau aišku, kad nėra tirpimo požymių, kurie atsiranda (įvykus) išsiveržimui po ledynu, tad magma turbūt dar nepasiekė paviršiaus“, – visuomeniniam transliuotojui „Ruv“ sakė vienas autoritetingiausių Islandijos geofizikų Magnusas Tumi Gudmundssonas (Magnusas Tumis Gudmundsonas).

Pasak policijos, iš populiaraus tarp turistų regiono šiauriau Bardarbungos ugnikalnio Islandijos pietryčiuose evakuota apie 300 žmonių.

„Evakavimas buvo gana intensyvus, bet tik kanjonuose, ne gyvenamose vietovėse, – sakė Husavio policijos viršininkas Svavaras Palssonas (Svavaras Palsonas) Islandijos žiniasklaidai. – Daugiausia (evakuota) užsienio turistų“.

Pareigūnai aiškino nusprendę neevakuoti gyventojų, bet perspėjo juos, kad būtų budrūs, visą laiką įsijungę mobiliuosius telefonus.

Pirmadienį Islandijoje aviacijai buvo paskelbtas oranžinio lygio pavojus, kai suaktyvėjo Bardarbungos veikla, kuri buvo stipriausia nuo 1996 metų – užregistruotas 4,5 balo stiprumo žemės drebėjimas.

Įspūdingas Etnos ugnikalnio išsiveržimas Sicilijoje antradienį nurimo, todėl buvo galima vėl atidaryti netoliese esantį Katanijos oro uostą, kuris nedirbo dvi dienas ir atšaukė dešimtis skrydžių.

3 350 m aukščio ugnikalnio išsiveržimas prasidėjo šeštadienį ir buvo intensyviausias per kelis mėnesius. Naktį nušviesdavo lavos srautas, o iš kraterio rūko pelenų debesys.

Katanijos oro uostas ir mažesnis Komizo oro uostas sekmadienį buvo uždaryti dėl nuogąstavimų, kad pelenai gali kelti pavojų lėktuvams. Uždarymas paveikė maždaug 150 skrydžių į Kataniją ir iš jos, pranešė oro uosto pareigūnai.

Komizo oro uostas darbą atnaujino pirmadienį.

Vienas ugnikalnis Japonijos pietuose sekmadienį išspjovė įspūdingą pelenų debesį, pakilusį į penkių kilometrų aukštį, pranešė meteorologijos pareigūnai.

Vieno kilometro 117 metrų aukščio Sakuradžimos ugnikalnis, esantis netoli Kagošimos miesto, išsiveržė apie 16 val. 30 min. vietos (10 val. 30 min. Lietuvos) laiku, nurodė naujienų agentūra "Jiji Press".

Daug vulkaninių pelenų iškrito šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyje, kur buvo sutrikdytas traukinių eismas ir laikinai pablogėjo matomumas, o vairuotojai buvo priversti įjungti automobilių šviesas.

Taip pat buvo užfiksuotas iš smarkiai įkaitusios vulkaninės medžiagos sudarytas piroklastinis srautas, nuo kraterio nusiritęs maždaug kilometrą, pridūrė "Jiji Press".

Šis Sakuradžimos, esančios už maždaug 950 kilometrų į pietvakarius nuo Tokijo, išsiveržimas buvo jau 500-asis šiais metais ir truko apie 50 minučių.