Pirmadienį paskelbtoje UNESCO ataskaitoje teigiama, kad sugadinti arba sunaikinta daugiau kaip 1,4 tūkst. mokslinių objektų, kurių dauguma priklauso šalies universitetams, taip pat 750 svarbios techninės įrangos vienetų, kurių dauguma negrįžtamai pažeista.

Nuo 2022 metų vasario vykstantis plataus masto karas taip pat išsekino mokslo sektorių, o daugybė Ukrainos mokslininkų buvo priversti persikelti į saugesnius miestus ar apskritai palikti šalį.

Ataskaitoje teigiama, kad padėtis Branduolinių elektrinių saugos problemų institute netoli rusų kontroliuojamos Zaporižios atominės elektrinės pietryčių Ukrainoje kelia itin didelį susirūpinimą.

Pasak UNESCO, pagrindinė instituto branduolinės pramonės stebėsenos įranga buvo pavogta arba sunaikinta, o tai kelia grėsmę saugumui regione ir už jo ribų.

Iki karo Ukraina tarptautiniu mastu pagarsėjo dėl svarbaus indėlio informatikos, branduolinės fizikos ir astronomijos bei kitose srityse.

„Turime apsaugoti ir remti (mokslinius) tyrimus Ukrainoje“, – sakė UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay (Odri Azulė).

Ji pridūrė: „Mokslininkai, inžinieriai ir kiti ekspertai bus labai svarbūs šaliai atsigauti.“

Ataskaitoje teigiama, kad karo metu iš viso buvo apgadinti arba sugriauti 1 443 pastatai, priklausantys 177 mokslo įstaigoms.

Šių objektų atstatymas kainuos daugiau kaip 1,21 mlrd. dolerių (1,11 mlrd. eurų). Vien universitetams, patyrusiems didžiausią žalą, prireiks 980,5 mln. dolerių (897,45 mln. eurų). Anot UNESCO, bendra būtiniausios mokslinių tyrimų įrangos atkūrimo kaina siekia 45,9 mln. dolerių (42,01 mln. eurų).

Nuo karo pradžios 10 429 mokslininkai, dirbę valstybiniame sektoriuje, buvo priversti pasitraukti iš šalies arba persikėlė į kitas Ukrainos vietoves. Dauguma iš 5 542 iš Ukrainos išvykusių mokslininkų šiuo metu gyvena Vokietijoje ir Lenkijoje.

Prieš karą Ukrainoje dirbo 88 629 mokslininkai.

Praėjusį mėnesį UNESCO apskaičiavo, kad nuo karo pradžios Ukrainos kultūros ir turizmo sektorius neteko daugiau kaip 19 mlrd. dolerių (17,39 mlrd. eurų) pajamų.

UNESCO sako, kad kovų metu buvo apgadintas 341 kultūros objektas visoje Ukrainoje, įskaitant Kyjivą, Lvivą ir Odesą.

UNESCO skaičiavimais, per ateinantį dešimtmetį Ukrainai prireiks beveik 9 mlrd. dolerių (8,24 mlrd. eurų) kultūros objektams ir turizmo pramonei, nukentėjusiai nuo Rusijos invazijos, atstatyti.

Vilniaus dailės institute architekto restauratoriaus specialybę įgijęs J. Lukšė ne vieną dešimtmetį dirbo paveldotvarkos srityje. Turėdamas ilgametę patirtį, metai iš metų atidžiai stebėdamas kultūros paveldo pokyčius Kaune, savo laisvalaikį paskyrė vertingų Lietuvos architektūros objektų įamžinimui: Kauno tvirtovės, šventovių, atskirų miesto rajonų pastatų ir kt.

Parodoje eksponuojami originalūs administracinės ir švietimo paskirties pastatų, gyvenamųjų, maldos namų piešiniai. J. Lukšė juos pristato kaip vieną iš savo tyrinėjamų kultūrinių klodų.

„Kultūros paveldo vertybių piešiniai – tai patirties perdavimas kolegoms, mokytojams, istorikams, – sako autorius. – Tikiu, kad šie parodiniai-leidybiniai darbai išliks naudingi istorinėje atmintyje, o Kauno modernizmo architektūra, įvertinta ES, UNESCO, jau praturtino pasaulį.“

Parodos organizatorių nuotr.

Nors apie Kauno tarpukario modernizmo architektūros paveldą pastaruoju laiku nemažai kalbėta, o projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ siekė suaktualinti šį paveldą ir kvietė užmegzti su juo ryšį, šiuo laiku požiūris į tarpukario modernizmą yra pasikeitęs.

Įgudusia architekto ranka tušu popieriaus lakštuose nupiešti pastatai atsiveria savo pirmapradžiu grožiu.

Mildos Gineikaitės kuruojamą parodą papildo jaunosios kartos fotografo, kelerius metus dirbusio su projektu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, Martyno Plepio tarpukario modernizmo architektūros fotografijos, kurios buvo naudojamos UNESCO paraiškai iliustruoti. Parodoje žiūrovą siekiama sudominti architektūros fragmentų fotografijomis, kuriančiomis dialogus su piešiniais.

Kūriniuose, kuriuos parodai paskolino Kauno regioninis valstybės archyvas ir Ąžuolyno biblioteka, – šalies architektūros istorijai svarbūs pastatai.

Parodos organizatorių nuotr.

Nors galbūt kasdien matomi, įgudusia architekto ranka tušu popieriaus lakštuose nupiešti pastatai atsiveria savo pirmapradžiu grožiu – neužgožti jokių objektų kaimynystės, be fasadus gožiančių želdinių, miesto erzelio. Tik aiškių linijų darna, švelnūs išlinkimai, išgrynintų eksterjero detalių harmonija. Piešiniuose išryškėja esminiai moderniosios architektūros elementai, tautiniai motyvai.

„Dailininkas tarsi apvalo vaizduojamus statinius, prakalbina ir perteikia jų dvasinį turinį. Lukšė dirba ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip paveldotyrininkas ir kraštotyrininkas, – yra pastebėję meno istorikai Vytautas Levandauskas ir Nijolė Taluntytė, anot kurių, fotografuodamas tokio vaizdo nesukursi. – J. Lukšė nuosekliai kuria išsamius piešinių ciklus, stengdamasis jais perteikti ar tai vienos miesto dalies, ar tai komplekso, ar paveldo rūšies visumą, siūlydamas saugoti pastatus, kuriuose gyveno žymūs visuomenės ar kultūros veikėjai.“

Parodos organizatorių nuotr.

Pedantiškai atlikti piešiniai, prie kiekvieno rūpestingai pateikta svarbiausia informacija apie pastatą ragina su tokia pat atida tyrinėti miestą: sulėtinti žingsnį skubant Laisvės alėja ir atsitraukus bent kiek tolėliau patyrinėti „Pienocentro“ pastatą, susirasti Stasio Kudoko suprojektuotus gyvenamuosius namus, į Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmus žvelgti ne kaip į visuomeninės paskirties pastatą, bet kaip į vieną iš miesto veidą formavusių Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kūrinių.

Kas? J. Lukšės Kauno tarpukario modernizmo architektūros piešinių paroda.

Kur? VDU menų galerijoje „101“.

Kada? Veikia iki kovo 13 d

Ypatingas statinys

„Kultūros vertybių registrą papildėme vienu gražiausių ir geriausiai prižiūrimų Kauno tarpukario medinių namų. Išskirtinai puošnus ne tik eksterjere, bet ir viduje. Vienas iš tų atvejų, kai šeimininkų meilė savo medinukui ir tinkama priežiūra veikia geriau nei bet koks paveldosauginis statusas, kurio šiam pastatui neprireikė visą šimtmetį“, – žinią pranešė Kultūros skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Kaune, Planetų g. 15-uoju numeriu pažymėtas namas – tikras lobis. Statybos techniko Jono Varneckio namas statytas 1931-1933 metais. Ir tik šeimininkų pastangomis iki šių dienų išliko išsaugojęs unikalias to meto interjero ir eksterjero detales. Šį medinuką galima laikyti pavyzdiniu pastatu, kuriame dera istorinės relikvijos ir šių dienų gyvenimo tempas.

Kultūros vertybių registre pažymima, kad vienas iš saugotinų elementų – fasadų architektūrinis sprendimas . Fasadų stilistika, jungianti Art Nouveau bruožus su tautiniais motyvais, sudaro architektūrinio sprendimo visumą. Medinuko balkonas puoštas drožinėtų medinių konsolių su mediniu ažūriniu atitvaru, dekoruotas Gedimino stulpų motyvais. Pastatą puošia ir bokštelis namo centre. Pats fasadas pilnas įvairių unikalių detalių, kurios traukia akį. Tai ir langai su apvadais, fasado puošybos detalės, kolonos, išlikusios net žalvarinės durų rankenėlės.

KPD nuotr.

Istorijos tarpsniai

Kultūros vertybių registre skelbiama, kad Statybos technikas J. Varneckis 1929 m. įsigijo 42 arų žemės Linksmadvaryje iš Jono Vailokaičio. J.Varneckis gimė 1902 m. Marijampolės apskrityje, Skriaudžių kaime, dirbo Kauno miesto savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje techniku.

Vila su mansardiniu antruoju aukštu pradėta statyti 1931 m. rudenį, baigta 1933 m. gruodžio mėnesį. Viloje įrengtas šešių kambarių butas (bendras plotas 155 kv. m.) su įėjimais iš gatvės ir iš kiemo, šildomas krosnimis.

KPD nuotr.

Medinio vieno aukšto su rūsiu ūkinio trobesio projektą J. Varneckis parengė 1938 m. Didžiąją dalį žemės savininkas išparceliavo, liko 8 arų sklypas. Nacionalizuotame name sovietmečiu veikė vaikų darželis, tuomet Sietyno g. fasade pristatytas penkiasienis prieangis. Dabar namas privatus.

Angelai Botsvanai

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, padariau didelį angelų sodą Ukrainai ir padovanojau šios šalies ambasadai, kad saugotų ukrainiečius. Svarsčiau, kokį sodą padaryti Botsvanoje, UNESCO renginyje. Nutariau, kad dabar, kai vyksta tokie baisūs karai, angelų reikia visam pasauliui, kad jį saugotų, kad žmonės susimąstytų, kaip rasti santarvę“, – pasakoja prieš kelias dienas po net pusantros paros trukusios kelionės iš Botsvanos į Vilkiją grįžusi žinoma sodų rišėja Vida Sniečkuvienė.

Ji su Lietuvos delegacija dalyvavo Botsvanos mieste Kasanėje vykusios UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto 18-osios sesijos renginiuose. Čia lietuvių nuo seno puoselėjama šiaudinių sodų rišimo tradicija sulaukė pasaulinio pripažinimo – ji įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kokie jie išskirtiniai ir unikalūs, įrodė ir didžiulis susidomėjimas Botsvanoje dviejų mūsų sodų rišėjų sukurtu sodu. „Mano padarytus šiaudinius angelus sukabinome ant Linos Žaliauskienės padarytos sodo piramidės, dar pakabinome ir jos sukurtų saulyčių. Žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių priėję čiupinėjo šiaudinius angelus, klausinėjo, kaip gimsta sodas, ką jis reiškia lietuviams. Paskelbus, kad sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO sąrašą, susidarė ilga eilė norinčių pasveikinti. Anksčiau tokiuose renginiuose dalyvavę žmonės pasakojo, kad tokios dar nematę“, – sėkme džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Misija: V. Sniečkuvienė (dešinėje) ir L. Žaliauskienė Botsvanoje sukūrė didžiulį sodą, pasakojo apie gilią šios tradicijos prasmę ir kitus mokė jos paslapčių. (Loretos Sungailienės nuotr.)

Botsvanoje sukurtas sodas ir liko šioje šalyje, kur ši lietuviška tradicija pripažinta pasauline vertybe: jį, kaip taikos, harmonijos ir skalsos linkėjimą, Lietuvos delegacija padovanojo Botsvanos nuolatiniam atstovui prie UNESCO ir šios sesijos pirmininkui J. E. Mustq Moorad, o šis pažadėjo jį perduoti Botsvanos prezidentui Mokgweetsi Masisi.

Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti.

Atitiko kriterijus

Šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui 2021–2022 m. rengė kultūros ministro pavedimu sudaryta darbo grupė, kurioje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, sodų rišėjus vienijančios asociacijos „Dangaus sodai“ nariai.

„Bendradarbiavimas su svarbiausia tradicijos saugotoja ir pagrindine nominacijos iniciatore, asociacijos „Dangaus sodai“ vadove Marija Liugiene visiems mums suteikė daug malonių, gaivinančių ir įkvepiančių akimirkų. Kiekvienai tradicijos ypatybei atskleisti nominacijos filmuke ji rado ir pasiūlė puikiai tinkančią temą, pašnekovą, entuziastingas tradiciją saugančias šeimas, bendruomenes. Tikiuosi, ne tik aš, bet ir televizijos režisierius Donatas Simaitis jautė, kaip gera kurti tradiciją pristatantį filmą, kai šalia yra Marija, filmo idėjos, turinio, prasmės išmanytoja, globėja ir skleidėja“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė, kuriai teko koordinuoti darbo grupės veiklas.

Pernai šiaudinių sodų tradicijos nominacinė byla pateikta UNESCO. Šiemet lapkritį paviešintos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertinimo komisijos išvados nudžiugino: lietuviškų sodų tradicija atitinka UNESCO nematerialaus kultūros paveldo, globalios ir integralios kultūros įvairovės, žmogaus kūrybiškumo sampratos ir kitus sąrašo kriterijus.

„Sodų nominacinė byla sulaukė Komisijos pripažinimo už aiškiai išdėstytą sodų tradicijos socialinę reikšmę ir kultūrinę paskirtį, sėkmingą bendruomenių įtraukimą į bylos rengimą“, – džiaugiasi L. Sungailienė. Bylos vertinime akcentuojama, kad amatas yra atviras, įtraukiantis socialiai pažeidžiamus asmenis, o patys sodai vertintini kaip lygybės, darnos, harmonijos, pagarbos socialinei ir gamtinei aplinkai simbolis. Vertinimo komisijos nuomone, tradicijos įtraukimas į UNESCO sąrašą paskatins vietos bendruomenes, grupes ir pavienius asmenis suprasti sodų tradicijos išsaugojimo svarbą ir savo atsakomybę perduodant ją ateities kartoms, atvers kelių naujiems projektams, suvienys suinteresuotąsias šalis įgyvendinant vertybės apsaugos priemonių planą.

Kad sodų tradicija tikrai gyva ir puoselėjama, patvirtina ir „Dangaus sodų“ asociacijos augimas. Kaip pasakoja jos vadovė M. Liugienė, 2020-aisiais į asociaciją susibūrė gal 10–12 šios tradicijos puoselėtojų, dabar jų jau per 70, o paskelbus apie sodų įtraukimą į UNESCO sąrašą, žmonės skambina ir prašosi priimami į asociaciją.

Kiek šiandien Lietuvoje yra sodų rišėjų, pasak M. Liugienės, niekas nepasakys. Vieni ryškesni, dalyvauja parodose, kiti moka rišti sodus, bet juos kuria tik sau ar norėdami kam nors padovanoti.

„Ši tradicija tikrai gyva. Kai pradėjau šią veiklą prieš 30 metų, niekas nežinojo, kas tie sodai. Rengiau edukacijas, seminarus, stovyklas, parodas, leidome knygas, kūrėme vaizdo įrašus, kaip surišti nedidelį, kaip žaisliuką, sodą. Visokių akcijų rengėme, kol sodai tapo žinomi“, – pasakoja M. Liugienė ir džiaugiasi, kad dabar jie žinomi visame pasaulyje. Tiesa, ji šią akimirką stebėjo Lietuvoje, nes, pasak jos, tokio amžiaus kaip ji žmogui tokia kelionė jau per tolima.

Botsvanoje posėdžiavęs Konvencijos Tarpvyriausybinis komitetas Komisijos rekomendacijai neprieštaravo ir vėlų gruodžio 5 d. vakarą šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje buvo įrašyta į UNESCO sąrašą. „Nominacijos įrašymo paskelbimas, padėkos žodis, trumpas 2 minučių trukmės tradiciją pristatantis filmukas, gausybė kitų šalių delegacijų sveikinimų ir dar daugiau džiugesio, palaikymo ir linkėjimų iš Lietuvos buvo be galo laimingos ir jaudinančios akimirkos visai Lietuvos delegacijai Botsvanoje“, – dalijasi įspūdžiais L. Sungailienė.

Patys rišo šiaudinukus

Iš Botsvanos po pasaulį pasklido ne tik žinia apie stebuklingus lietuviškus sodus, bet ir gausybė mažų šiaudinių angelų, saulyčių ir kitokių šiaudinukų.

Sodų rišėjos V. Sniečkuvienė ir L. Žaliauskienė čia surengė atviras kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas norintis galėjo pasigaminti sau po mažytį sodelį ar šiaudinę kalėdinę dekoraciją.

„Angelų sodui, kurį kūrėme Botsvanoje, padariau 41 angelą, o iš viso iš Lietuvos vežiausi jų per 60, dar paukštelių, saulyčių, kad turėtume ką padovanoti. Jie pasklido po visą pasaulį. Daugybę jų savo rankomis pasidarė ir renginyje dalyvavę žmonės iš skirtingų šalių“, – džiaugiasi V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad dar Lietuvoje suruošė įvairaus dydžio šiaudų mokymui, siūlų, adatų, žirklių. Atėję į sodų dirbtuves žmonės klausinėjo, kaip daromi sodai, ką jie reiškia. „Aiškinome, kad tai – visas pasaulis, visas kosmosas. Jie nuolat juda, sukasi kaip pasaulis. Jei sustoja, vadinasi, kažkas nutiks negero – gal koks blogas žmogus užsuks ar bloga žinia pasieks. Sodas mus saugo“, – sodų galią atskleidžia V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad per vestuves turėjo būti sodas, nes jei jo nebus, jaunieji nesugyvens, pyksis. Jame turėjo būti ir dangus, ir žvaigždės, ir paukšteliai, ir „agradnykas“ (sargas) arba jaunieji, o paskui sode buvo galima „apgyvendinti“ ir vaikučius. Jaunieji pasamdydavo vieną ar dvi sodų rišėjas, paduodavo joms šiaudus, o tos matydavo, stiprūs jie ar skyla, ar siūlas nesipainioja, ar mazgų neatsiranda. Pagal tai buvo galima numanyti, ir koks bus šeimos gyvenimas.

Ne tik dėl grožio

V. Sniečkuvienė neabejoja, kad ir ją pačią gyvenime saugo sodai. Juos ji kuria jau arti keturis dešimtmečius. Pasakoja pirmą kartą sodus pamačiusi Rumšiškėse ir jie užbūrė. Ji surengusi daugybę personalinių parodų, mokiusi rišti sodus vaikus ir suaugusiuosius ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, Kinijoje, Latvijoje, Italijoje, Danijoje, kitose šalyse. Jos sodų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Kinijos Zhejiang muziejus, jie iškeliavę po visą pasaulį, jos dėka A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus ėmė garsėti ir kaip „Sodų karalystė“.

Ji savanoriavo ir neįgaliųjų stovyklose. „Sodų rišimas terapinį poveikį turi visiems – ir suaugusiems, ir vaikams, ir sveikiems, ir pasiligojusiems. Darbas su šiaudais ugdo kantrybę. Turi palikti savo kitas mintis ir kurti, nes jei galvosi, ką turi išsivirti pietums, kur dar nueiti, kam paskambinti, nieko nebus, sodas grius. Turi susikaupti į čia ir dabar“, – aiškina V. Sniečkuvienė.

Atrodytų, tokios sudėtingos geometrinės formos kūriniui kaip sodas sukurti pirma reikia tikslaus piešinio. „Aš niekada nieko nepiešiu. Ateina mintis ar susapnuoju. Kiekvienas mano sodas turi savo istoriją, su savo pasaka. Nekuriu vienodų. Norisi vienokius šiaudus imti, tokius ir imu, norisi kitokio – imu kitokį. Bet labai svarbi kiekviena detalė, jas dedu ne tik, kad būtų gražu, bet ir su mintimi. Pavyzdžiui, anksčiau tikėdavo, kad paukštukai ant sodo – dvasių nameliai protėvių vėlėms. Jos atkeliauja pabūti su mumis prie Kūčių stalo, kur po staltiese irgi šieno padėdavo, kabodavo šiaudiniai sodai, šiaudinukais puošdavo eglutę. Tai labai svarbūs sakraliniai, labai subtilūs dalykai“, – neabejoja V. Sniečkuvienė.

Ji pasakoja, kad kurdama sodus, su jais labai susigyvena: „Man jie – kaip vaikai. Paleidžiu juos į gyvenimą ir jie padeda žmonėms, juos saugo. Jie tokie lengvi, trapūs. Žmogus taip pat trapus ir mūsų gyvenimai trapūs, tad turime saugoti vieni kitus, kiekvieną žmogų.“

Sodus ji kuria iš rugio šiaudų, nors su jais reikia daugiau vargti. Pasirodo, ne visi tinka, nuo dirvožemio, kur jie auga, priklauso, ar šiaudas bus ne per minkštas. Tinkamų važiavo net į Svėdasus.

Šią savaitę po tolimos kelionės į savąją „Sodų karalystę“ Vilkijoje grįžusi V. Sniečkuvienė dar pilna įspūdžių apie Botsvaną ir renginį joje: „Botsvanos žmonės gyvena skurdžiai, nameliai mažuliukai, vienas šalia kito. Tačiau tiek šypsenų, tiek daug šviesos veiduose, geros nuotaikos pamatėme visur – kavinaitėje, renginiuose ar vietos meistrams demonstruojant savo amatus. Išgyventi jiems labiausiai padeda safaris – iš viso pasaulio žmonės veržiasi čia pamatyti laukinių žvėrių. Mes taip pat matėme dramblių, krokodilų, zebrų, begalę beždžionių ir kitų gyvūnų.“

Gal nuo šiol skalsos ir taikos botsvaniečiams padės siekti ir nuo negandų saugos ir daugybė lietuviško sodo angelų.

Sodai saugo darną

Šiaudiniai sodai yra viena lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšių. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusios sudėtingesnės struktūros, taip pat būna žvaigždės, skritulio formos. Labiausiai paplitusį sodų pavidalą sudaro oktaedras – dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į viršų ir apačią. Puošiami jie tradiciniais gyvybę, vaisingumą, turtingumą simbolizuojančiais elementais.

Gintauto Trimako nuotr.

Sodai yra svarbi senąją pasaulėžiūrą atspindinti lietuvių ir baltų kultūros paveldo dalis, todėl jie prilygintini universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos – simboliui: vertikalioje ašyje jis atspindi dangaus–žemės–požemio, praeities–dabarties–ateities modelį, o horizontalėje – keturias pasaulio šalis.

Sodai, vadinti liktoriumi, voru, dangumi, rojumi, buvo rišami visoje Lietuvoje (ilgiausiai Aukštaitijoje), kabinti virš kūdikio lopšio, vestuvių stalo, jais puošti namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms, tikintis, kad namuose ir santykiuose su pasauliu, savimi vyrautų darna.

2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. – į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

UNESCO sąraše – keturios mūsų vertybės

Šiaudiniai sodai – ketvirtoji Lietuvos vertybė prestižiniame UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Prieš trylika metų į jį įtrauktos lietuvių polifoninės dainos – sutartinės“, dar anksčiau – kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.), dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2003 m.).

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Į kitą – UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą šiemet įrašyta Kauno modernizmo architektūra.

Dviguba prasmė

Lietuvai svarbus sprendimas priimtas šią savaitę Botsvanos Respublikoje, Kasanėje, vykstančios UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto 18-osios sesijos metu.

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje – jau ketvirtoji šio sąrašo vertybė, nuo šiol užimsianti garbingą vietą greta kitų trijų mūsų šalyje puoselėjamų tradicijų – kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės ir lietuvių polifoninių dainų – sutartinių.

„Tai – ir svarbus kultūrinės diplomatijos pasiekimas, ir prasmingas gilios mūsų šalies tradicijos aktualizavimas“, – feisbuke rašė šia žinia pasidalijęs kultūros ministras Simonas Kairys, šiaudinius sodus pavadinęs mūsų kultūrinės tapatybės ženklu. – Dar vienas ženklas tamsos jėgoms, kad Lietuvos kultūra yra ir liks neištrinama, nesuniokojama ir nesugriaunama“.

Gilu: šiaudiniai sodai, jų kūrimo procesas nuo seno atlieka ne tik estetinę, bet ir sakralinę, socialinę funkciją. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Simbolinė dovana

Lietuvos delegacijos vadovė, Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Jolanta Balčiūnienė iškilmingo šiaudinių sodų tradicijos įrašymo į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą metu sveikindama Komiteto narius ir posėdžio dalyvius pabrėžė, kad nominacijos rengimas buvo neeilinė patirtis sodų tradicijos puoselėtojams.

Paraiškos rengimo darbai juos subūrė į asociaciją „Dangaus sodai“, šiuo metu vienijančią beveik 70 amatininkų ir toliau gausėjančią. Sesijos dalyvius asociacijos vardu taip pat sveikino sodų rišėja Lina Žaliauskienė.

Dar vienas ženklas tamsos jėgoms, kad Lietuvos kultūra yra ir liks neištrinama, nesuniokojama ir nesugriaunama.

Lietuvos delegacija, dėkodama už tradicijos įvertinimą, įteikė ambasadoriui, Botsvanos nuolatiniam atstovui prie UNESCO ir šios sesijos pirmininkui J.E. Mustqui Mooradui žinomų Lietuvos sodų rišėjų kaunietės Vidos Sniečkuvienės ir Linos Žaliauskienės vizito metu surištą sodą, kaip taikos, harmonijos ir skalsos linkėjimą.

Šiaudinių sodų tradicijos Lietuvoje nominacinė paraiška UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui parengta tradiciją globojančių įstaigų ir ją puoselėjančių žmonių pastangomis. Paraišką Kultūros ministro pavedimu parengė darbo grupė, kurioje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“ nariai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pabrėžė socialinę prasmę

Paraišką vertinusi tarptautinė UNESCO ekspertų komisija nustatė, kad kandidatūra atitinka minėto sąrašo kriterijus: atitikties UNESCO nematerialaus kultūros paveldo, globalios ir integralios kultūros įvairovės ir žmogaus kūrybingumo sampratai; ilgalaikių išsaugojimo priemonių planų pagrįstumo; tradicijos saugotojų ir puoselėtojų įtraukties į paraiškos rengimo procesą, jų laisvo ir išankstinio sutikimo teikti paraišką; įrašymo į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Byla sulaukė Vertinimo komisijos pripažinimo už aiškiai išdėstytą sodų tradicijos socialinę reikšmę ir kultūrinę paskirtį, sėkmingą bendruomenių įtraukimą į bylos rengimą.

Vertinime akcentuojama, kad amatas yra atviras, įtraukiantis socialiai pažeidžiamus asmenis, o patys sodai vertintini kaip lygybės, darnos, harmonijos, pagarbos socialinei ir gamtinei aplinkai simbolis.

UNESCO ekspertai pabrėžė, kad tradicijos įtraukimas į Sąrašą paskatins vietos bendruomenes, grupes ir pavienius asmenis suprasti sodų tradicijos išsaugojimo svarbą ir savo atsakomybę perduodant ją ateities kartoms. Vertinimo komisijos nuomone, tradicijos įrašymas į Sąrašą atvers kelius partnerystėms, naujiems projektams, suvienys suinteresuotąsias šalis įgyvendinant vertybės apsaugos priemonių planą, išsaugant, propaguojant, skleidžiant ir perduodant sodų tradiciją ateities kartoms.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ritualinė prasmė

Šiaudiniai sodai yra lietuvių paprotinės liaudies dailės rūšis. Tai tūriniai griežtos geometrinės formos dirbiniai, turintys estetinę ir sakralinę paskirtį. Šiuo metu sodas paprastai naudojamas kaip dekoratyvinis interjero elementas, kabinamas įvairiose namų vietose. Dalis žmonių tebesieja jį su šeimos, kalendorinėmis šventėmis.

Pastaruoju laiku sodų rišėjų daugėja – tradiciją praktikuoja tiek iš tėvų išmokę, tiek amato mokymus lankę žmonės. Meistrai laikosi nuostatos rišti arba, kaip jie sako, auginti sodą mąstydami tik apie teigiamus dalykus ir jų linkėdami. Taip kuriamas bendruomeniškumo, pasitikėjimo jausmas.

2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tradicija plačiai puoselėjama ir perduodama šeimose, kultūros centruose, ugdymo įstaigose, susibūrusiose meistrų ir mėgėjų bendruomenėse. Išskirtinės kelių kartų rišėjų šeimos gyvena Jonavoje, Vilniaus krašte, Šakių ir Lazdijų rajonuose, tačiau tradicija yra visai Lietuvai svarbi kultūros paveldo dalis, atspindinti ryšį su papročiais, pasaulėžiūra, dvasingumu, tvarumu ir estetinėmis vertybėmis.

„Šiaudinių sodų rišimo tradicija – jau UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše! Tai – ir svarbus kultūrinės diplomatijos pasiekimas, ir prasmingas gilios mūsų šalies tradicijos aktualizavimas“, – antradienio vakarą savo paskyroje „Facebook“ paskelbė Simonas Kairys.

Jo teigimu, po šio sprendimo minėtame UNESCO sąraše yra jau keturios Lietuvos teiktos vertybės: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse, sutartinės bei šiaudinių sodų tradicija.

„Šiaudiniai sodai Lietuvoje tebėra gyvybinga nematerialiojo paveldo dalis. Daugybėje tiek viešų, tiek privačių erdvių iki šiol tyliai sukasi šiaudiniai sodai. Jų meistrai moko šio meno subtilybių ir jaunosios kartos atstovus“, – teigė ministras.

Kultūros ministerija nominacinę paraišką dėl šiaudinių sodų UNESCO pateikė pernai.

Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.

Už Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo sudarymą ir nuolatinį atnaujinimą atsakingas Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komitetas.

Turėjo šiemet atidaryti

„Prieš rekonstrukciją skelbė, kad 2023-iųjų lapkritį atidarys. Iki šiol – tyla“, – į „Kauno dieną“ kreipėsi viena skaitytojų, pasigedusi žinių apie Mykolo Žilinsko dailės galerijos remonto eigą, o ypač – apie jo pabaigą.

Kreipėmės į Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų, kuriam priklauso galerija. Kada gi atidarymas? Tačiau gerų žinių nėra. Pasirodo, planai buvo tyliai pristabdyti.

„Galerijos rekonstrukcija buvo sustabdyta dar neprasidėjusi, nes, pastatui tapus nacionalinio paveldo objektu, nebetiko paruošta paraiška finansavimui gauti. Todėl buvo atidėta kitam finansavimo etapui, kuriam dabar pateikta paraiška, laukiame vertinimo ir, jeigu viskas bus gerai, tik tuomet prasidės rekonstrukcijos darbai. Tai gali užtrukti iki 2030 m.“, – teigė muziejaus generalinė direktorė Daina Kamarauskienė.

Anot jos, „kol kas per tą laiką pavyko suremontuoti pastato stogą, kad jis visai nesugriūtų belaukiant finansavimo“.

Situacija: galerijos rekonstrukcija buvo sustabdyta dar neprasidėjusi. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Uždaryta prieš KEKS nosį

Nepriklausomybės aikštėje esanti galerija pastatyta specialiai Mykolo Žilinsko Kaunui padovanotai 1 683 meno kūrinių kolekcijai saugoti ir eksponuoti. Pastatas iškilo 1978 m.

Išskirtinės architektūros statinys daug dėmesio sulaukė prieš trejus metus, kai, likus porai metų iki Europos kultūros sostinės metų, užvėrė duris. Titulą miestas turėjo atšvęsti be šio perlo.

Jau tuomet kilo daug klausimų, kodėl nebuvo galima palaukti. Visi jie buvo atremti argumentais, kad pastatas – apverktinos būklės. Šiandien kyla kitų klausimų – anksčiau niekaip nepradėtas, o paskui atidėtas remontas – visuomenės, atsakingų žmonių neveiklumo, o gal abejingumo įrodymas?

Kalbinti pašnekovai tragedijos neįžvelgia. Anot jų, šiuo metu svarbiausia, kad rekonstrukcija būtų atliekama tinkamai, o ne kuo skubiau.

Mato UNESCO sąraše

Architektas Audrys Karalius M. Žilinsko dailės galeriją įvardijo kaip vieną vertingiausių postmodernizmo pastatų Rytų Europoje.

„Jaučiu didelį susirūpinimą dėl jo autentiškumo išsaugojimo. Muziejininkai – nuostabūs žmonės, bet gali būti, kad dėl savo pragmatiškų muziejininkystės reikalų, uždavinių, jie gali netyčia, per neapsižiūrėjimą paaukoti tam tikrą architektūrinio autento praradimą. Tai kelia didelį nerimą“, – teigė A. Karalius.

Nesvarbu, per kiek laiko, svarbu, kad šitas Kauno deimantas būtų išsaugotas, kad liktų grynuolis, neprarastų autentiškumo.

Jis sakė esąs visiškai tikras, kad „prabėgs dar 10–20 metų ir mes šitą objektą turėsime UNESCO paveldo sąraše, kaip turime Kauno modernizmą“.

„Mano, kaip architekto, intuicija man kalba būtent tai. Labai norėčiau, kad per buitines rekonstrukcijas, pagerinimus – šildymo, kondicionavimo sistemų atnaujinimą – nebūtų prarastas autentiškumas“, – pridūrė architektas.

Jis užsiminė apie idėją steigti galerijos rekonstrukcijos priežiūros komitetą. Pasaulyje tokia praktika – įprasta. Tai, anot jo, galėtų padėti išvengti situacijos, kai „geresni kondicionieriai, geresnis patalpų klimatas ir daugiau ekspozicijų ploto, bet nebeturime architektūrinio šedevro“.

„Taip, pastato plotas didelis, o ekspozicinio tūrio mažai. Tačiau jį didinti reikėtų labai labai atsargiai“, – samprotavo pašnekovas.

Galerijos autentiškumo išlaikymo galimybes, anot jo, sunkina objekto pagrindinio autoriaus Eugenijaus Miliūno sveikatos būklė. „Buvau ką baigęs universitetą, teko laimė stebėti projekto gimimo baigiamąją fazę. Jaučiu labai aukštas šio objekto vibracijas. Ir esu suinteresuotas, kad jis išliktų ir patektų į UNESCO damkes, į aukščiausias lentynas“, – vaizdingumo kalbėdamas, kaip visada, nestokojo A. Karalius.

Pasak jo, tai, per kiek laiko bus atlikta rekonstrukcija, tikrai nėra vienas pagrindinių dėmenų. „Nesvarbu, per kiek laiko, svarbu, kad šitas Kauno deimantas būtų išsaugotas, kad liktų grynuolis, neprarastų autentiškumo“, – teigė architektas ir pasidžiaugė, kad galerija, nors ir paskutinę minutę, bet entuziastų pastangomis vis dėlto atsidūrė Nacionalinio paveldo sąraše, kuris garantuoja didžiausią įmanomą autentiškumo ir vertingųjų savybių apsaugą: „Pavyko šešėliniais judesiais pastūmėti objektą į Nacionalinio paveldo sąrašą.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Turėtų – pats duotų

Tarp kovotojų už pastato autentikos išsaugojimą – vienas galerijos autorių – architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Juškys.

„Neatsidarys, neatsidarys šiemet“, – užklausus apie Mykolo Žilinsko dailės galeriją, palingavo galva S. Juškys. Pasidalijome žinia, kad per trejus metus, kol buvo uždarytas pastatas, jame pakeistas tik stogas. „Ir dalis langų pakeista. Reikia visą ventiliacijos sistemą keisti, gerą apšvietimą įrengti, o po apačia, kaip norėjo muziejus, būtų lankomos fondų saugyklos“, – ėmė vardyti architektas, tačiau neįžvelgė rekonstrukcijos skubos poreikio.

„Kiek vyksta, tiek vyksta. Jeigu galėčiau, skirčiau pinigų ir atiduočiau 10 mln. eurų – darykite! Tiek reikia rekonstrukcijai. Neveiklumo neįžvelgiu. Nežinau, kaip dažnai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus ministeriją krutina, ar dažnai tai daro. Gal reikėtų, kad dažniau pakrutintų?“ – svarstė S. Juškys.

Ar jį, kultūros žmogų, tenkina toks trypčiojimas, tokie tempai? „Manęs netenkina, bet kas iš to? Nesėdėkite redakcijoje, o nueikite į bet kurią galeriją – tuščia. Tuščia! Tai, kad Mykolo Žilinsko dailės galerija jau trejus metus neveikia – nedidelė netektis. Kai viskas bus įgyvendinta, bus labai faina. Klausimas, ar reikia ne tik muziejui? Kam dailės galerija iš viso reikalinga? Nei Kaunui, nei Lietuvai nelabai reikia. Iš tiesų tai reikia, bet tiesa tokia, kad čia ne Luvras, kuris minias žmonių pritraukia ne tik parodos atidarymo dieną“, – kalbėjo architektas ir pridūrė, kad nekaltina nei Vyriausybės, nei valdžios, – pinigų reikia visoms sritims: ir švietimui, ir medicinai.

Išskirtinis: A. Karaliaus teigimu, Mykolo Žilinsko dailės galerija – vienas vertingiausių postmodernizmo pastatų Rytų Europoje. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Gal jau šįkart?

S. Juškys pabandė apžvelgti galerijos būklę, kuri buvo prieš jos uždarymą. Ilgiau veikti tikrai negalėjo. „Šildymas, vėdinimas buvo apverktinas. Apšvietimas – taip pat. Paveikslai – drėgnoje patalpoje… Personalas sėdėti nenori… Galų gale ir lankytojai nesiveržė“, – sakė architektas.

Muziejaus vadovė minėjo, kad finansavimas atidėtas, nes galerija įtraukta į svarbųjį sąrašą, tad paraiška nebeatitiko reikalavimų. Teko ruošti kitą.

„Į sąrašą būtinai reikėjo traukti. Buvo prasidėję tokie pasiūlymai... Klaikius pasiūlymus kai kurie projektuotojai atsiuntė. Viena firma iš viso buvo įregistruota Žirmūnų garažuose. Garažuose!“ – pabrėžė S. Juškys.

Laimei, atsiduso autorius, dabar pavojaus signalų nebėra. „Niekas negriaunama, neardoma. Buvimas sąraše suteikė teisinę apsaugą pastatui ir esamoms jo vertingosioms savybėms. Dabar reikia tik pinigėlių pasiūlymams įgyvendinti“, – laukimas kauniečio negąsdina.

Mykolo Žilinsko dailės galerija rekonstruoti uždaryta 2020 m. vasarą, o tų pačių metų spalį Kultūros paveldo departamento taryba nusprendė pastatą įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

„Naujasis pastato statusas jo architektūrai garantuoja teisinę apsaugą, kuri neseniai renovuoti pradėtam Kauno postmodernistinės architektūros grynuoliui yra gyvybiškai svarbi“, – pranešta kartu su naujiena apie vietą svarbiame sąraše.

Kultūros ministerija į virtinę klausimų atsiuntė sausą atsakymą: „Mykolo Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcijai suplanuotas finansavimas ES lėšomis. Visi paruošiamieji darbai tam yra atlikti, paraiška pateikta Centrinei projektų valdymo agentūrai (CPVA) ir šiuo metu laukiama CPVA sprendimo.“

Finansavimas galerijai rekonstruoti jau buvo skirtas 2000 m. Tačiau ekonominė situacija šiuos planus sustabdė. Viltys atgijo 2014 m. Ir vėl – štilis. Gal jau šįkart pavyks?

Paraiškoje yra 148 1940–1965 metų dokumentai, saugomi 31 atminties įstaigoje.

Pateiktoje kolekcijoje – tremtinių, politinių kalinių laiškai iš tremties, atminimų albumėliai, atvirukai, trečiadienį pranešė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas.

„Šia paraiška norime prisiminti ir pagerbti tuos, kurie nukentėjo nuo totalitarinio režimo žiaurumų – jų rašytuose laiškuose artimiesiems ant beržo tošies išskaitome kančią, badą, liūdesį ir Tėvynės bei artimųjų ilgesį“, – sakė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Miglė Mašanauskienė.

„Šie ypatingi egodokumentai, kurių nėra išlikę daug, mums byloja ir apie jokiomis represijomis nenumaldomą troškimą gyventi, palaikyti ryšį su brangiais žmonėmis, išsaugoti savo kultūrinę tapatybę, viltį“, – tvirtino ji.

Šia paraiška norime prisiminti ir pagerbti tuos, kurie nukentėjo nuo totalitarinio režimo žiaurumų.

Lietuvoje šį ypatingą dokumentinį paveldą saugo Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Gargždų krašto muziejaus filialas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas,  Panevėžio kraštotyros muziejus, S. Nėries memorialinis muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Kauno IX forto muziejus.

Į UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“ dabar įtraukti 494 įrašai.

Šis tarptautinis registras yra programos „Pasaulio atmintis“, kuria siekiama skatinti atminties institucijų bendradarbiavimą siekiant išsaugoti ir užtikrinti prieigą prie dokumentinio paveldo, dalis.

Registre „Pasaulio atmintis“ jau įrašytos trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: „Baltijos kelias – žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija, Liublino unijos aktas.

Tikimasi, kad sprendimas dėl Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies kolekcijos įtraukimo į registrą bus paskelbtas 2025 metų gegužės mėnesį.

„Puikios naujienos – Rusija buvo pašalinta iš UNESCO Vykdomosios tarybos, – socialiniame tinkle „X“ ketvirtadienį rašė G. Nausėda. – Agresorius, kuris naikina kultūros paveldą Ukrainoje nenusipelnė žodžio teisės kuriant taikos ir klestėjimo kultūrą.“

„Kitas žingsnis – Rusijos pašalinimas iš Saugumo Tarybos“, – pridūrė jis.

Apie tai, kad Rusija pirmą kartą nepateko į UNESCO Vykdomąją tarybą socialiniame tinkle „X“ trečiadienį pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis pridūrė, kad „Rusijos įtakos era pasibaigė“.

UNESCO yra specializuota Jungtinių Tautų agentūra.

Saugumo Tarybą sudaro 15 narių, kuriems pavesta spręsti pasaulines krizes įvedant sankcijas, suteikiant leidimą kariniams veiksmams ir tvirtinant JT chartijos pakeitimus.

Rusija yra nuolatinė Saugumo Tarybos narė.

Nuolatinis penketukas, turintis veto teisę, galinčią užblokuoti bet kokią rezoliuciją, atspindi Antrojo pasaulinio karo pabaigos galios dinamiką.

Šalys jau seniai prašo reformuoti Saugumo Tarybą, o nuo karo Ukrainoje pradžios Kyjivas ir jo sąjungininkai siekia iš jos pašalinti agresorę.

„Pirma, tai tarptautinė bendruomenė pastatė agresorių į vietą, siųsdama aiškų signalą, kad civilizuotam pasauliui agresoriaus brutalūs veiksmai yra nepriimtini“, – BNS ketvirtadienį sakė ministras.

Apie tai, kad Rusija pirmą kartą nepateko į UNESCO Vykdomąją tarybą, socialiniame tinkle „X“ trečiadienį pranešė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis pridūrė, kad „Rusijos įtakos era pasibaigė“.

Tai ketvirtadienį BNS patvirtino ir Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO patarėjas Mindaugas Gabrėnas.

Kadangi tai yra toks tarptautinis formatas ir iš esmės užduodantis tokią kryptį į ateitį, tai aš net vertinčiau tokį signalą, kad būtent ateitis bus be Rusijos nuomonės.

„Uzbekistanas ir Rusija surinko mažiausiai balsų, ir nei viena, nei kita nepateko. Nepaisant to, kad ir viena, ir kita darė rinkimines kampanijas, atrodė visai užtikrintai, nepateko į Vykdomąją tarybą“, – kalbėjo M. Gabrėnas.

Anot S. Kairio, šis sprendimas yra aiškus signalas, kad Rusija nebeturi tokios įtakos tarptautinėje bendruomenėje ir kad „civilizuotas pasaulis jau tų kompromisų nebedaro tokių, kokius dar galėdavome stebėti prieš karą Ukrainoje“.

Pasak ministro, UNESCO Vykdomoji taryba nubrėžia organizacijos veiklos strategines kryptis.

„Kadangi tai yra toks tarptautinis formatas ir iš esmės užduodantis tokią kryptį į ateitį, tai aš net vertinčiau tokį signalą, kad būtent ateitis bus be Rusijos nuomonės“, – tvirtino S. Kairys.

Anot M. Gabrėno, šiuo metu vyksta rinkimai ir į kitus UNESCO organus, Rusija dalyvauja rinkimuose į keturias pozicijas.

„Į dvi iš jų ji greičiausiai pateks, kadangi jose nesusidarė konkurencija ir tokiu atveju tiesiog yra formaliai patvirtinamos tos šalys, kurios yra užsirašiusios“, – sakė patarėjas.

Vykdomojoje taryboje yra 56 šalys – apie trečdalis visų UNESCO narių, tarp jų – ir Lietuva.

Rinkimai į šią tarybą vyksta kas dvejus metus, o artimiausi bus skelbiami 2025 metais.

„Formaliai ji gali teikti kandidatūrą po dvejų metų ir tada vyks vėl rinkimai, balsavimas, bet žinant tendencijas ir Rusijos pralaimėjimus pastaruoju metu, kurių vis daugiau ir ne vienas dar laukia ateityje, tai aš sakyčiau, kad galimybės yra labai nedidelės, nes izoliacija UNESCO iš tikrųjų didėja akivaizdžiai“, – teigė M. Gabrėnas.

UNESCO yra specializuota Jungtinių Tautų agentūra, įkurta 1945-aisiais siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.