-
Profesorius: miestas turi būti atsisukęs į upę veidu, o ne sklypų galais ar sandėliukais 46
Pokyčiai – būtini
„Užpernai ir pernai, kuomet vyko aštrios diskusijos ir protesto renginiai, nukreipti prieš Nemuno krantinės Šančiuose sutvarkymo projekto detalizavimą ir paruošimą realizacijai, laikiausi neutralios pozicijos, viešai nepalaikiau nė vienos pusės. Tai buvo nelengva, nes ir viena, ir kita pusė, žinodami, kad esu nuoširdus Šančių patriotas, per gyvenimą sukaupęs nemažą profesionalaus urbanisto patirtį, labai laukė mano nuomonės. O ją – tvirtai susiformavusią, turėjau iš karto, bet nenorėjau nors kiek nusverti argumentų lėkštelės, daryti įtakos besiklostančiai nuostatai.
Dabar, kai viešai, oficialiai, išsamiai, kartu su patrauklia vizualizacija paskelbta galutinė minėto projekto medžiaga, nematau pagrindo toliau slėpti savyje nė kiek nesusvyravusios nuomonės“, – kalbėjo nuo vaikystės Žemuosius Šančius puikiai pažįstantis ir vis dar į juos sugrįžtantis J. Vanagas.
Jurgis Vanagas/Kauno m. savivaldybės nuotr.
Buvusio ilgamečio šančiškio įsitikinimu, yra bent kelios priežastys, kodėl Kranto alėjos prieigose turėtų padvelkti permainų vėjai.
„Miestas turi būti atsisukęs į upę veidu, o ne sklypų galais, sandėliukais ar tualetais. Didmiesčiu tekančios upės pakrantė, jos suplanavimas, užstatymas ir architektūra, ne tik centre, bet ir visu perimetru, vaizdžiai tariant, negali priminti „apspurusio rankogalio“.
Čia yra būtinas teritorijos apkantavimas, įrengiant kelią su suplanuota žaliąja priekrantės teritorija, erdviomis pėsčiųjų ir dviračių trasomis, važiuojamosios dalies praplėtimu automobiliams parkuoti, poilsio aikštelėms, taip pat saugioms perėjoms iš gyvenamosios zonos iki akvatorijos“, – planuojamus pokyčius Nemuno krantinėje komentavo prof. habil. dr. J. Vanagas.
Reikalingas geresnis susisiekimas
Architektūros kritiko teigimu, atsižvelgiant į sparčiai besiplečiančią teritoriją, numatyti pokyčiai ženkliai pagerintų susisiekimą, mat dabar ne vieną kilometrą besitęsiantis žvyrkelis kelia akivaizdžių nepatogumų. Ypač vietos gyventojams.
Šiuolaikiniame pasaulyje tokie pokyčiai yra daromi.
„Urbanistine, gatvių tinklo prasme, tokia didelė teritorija negali būti pasiekiama vienintele esama gatve – A. Juozapavičiaus prospektu. Jai yra būtinas ne tik funkcinis „dubleris“, bet kartu su juo ir neišvengiamai ryški miesto masyvo išvažiuojamoji trasa“, – pridėjo patyręs architektas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras.
Tačiau J. Vanagas pabrėžė, kad numatytas atnaujintas kelias turi užtikrinti maksimalų saugumą, įrengiant iškiliąsias pėsčiųjų perėjas, greitį ribojančius ženklus bei kitas priemones. Projektuotojai būtent tai yra numatę atnaujintuose projektiniuose pasiūlymuose – iki menkiausių smulkmenų sutvarkytą nemagistralinę D kategorijos, 5,5 m pločio gatvelę, kuria galės važiuoti tik specialusis transportas ir lengvieji automobiliai.
„Jeigu įmanoma intensyviausiose eismo vietose maksimalų saugumą užtikrinti įrengiant iškiliąsias perėjas, greitį ribojančius kalnelius ar ženklus, taip pat gerą apšvietimą, potenciali problema bus išspręsta. Šiuolaikiniame pasaulyje tokie pokyčiai yra daromi. Pateikta Nemuno krantinės sutvarkymo projekto medžiaga, mano nuomone, atitinka svarbiausius tokių miesto dalių suplanavimo reikalavimus“, – neabejojo prof. J. Vanagas.
Kauno m. savivaldybės nuotr.
Nuotolinis pristatymas kauniečiams
Savo viešą kreipimąsi vietos gyventojams ir Kauno miesto savivaldybei atsiuntęs kaunietis nusiteikęs savo nuomonę pristatyti ir viešai. Kovo 23 d. 17 val. vyks pristatymas gyventojams, kuriame kauniečiai tiesiogiai internetu galės detaliau susipažinti su projektiniais pasiūlymais, išgirsti atsakymus į visus rūpimus klausimus bei pareikšti savo nuomonę.
Pagal projektuotojų atliktas naujausias korekcijas, įvertinus šančiškių išreikštus norus bei argumentus, Kranto alėjoje vietoje dulkėto žvyrkelio nusidriektų 1673 metrų tvarkingas ir saugus kelias. Greta jo – daugiau žalumos. Taip pat numatyta įrengti papildomų vietų automobiliams, lauko treniruoklių bei vaikų žaidimo aikšteles. Taip pat suplanuoti praplatinti ir tarpusavyje atskirti pėsčiųjų bei dviračių takai, patogūs pandusai judėjimo negalią turintiems žmonėms ir mamoms su vežimėliais. Įgyvendinant projektą, dalį daugiabučių gyventojų pasieks centralizuotas šildymas.
Nemuno krantinės gatvė Kauno miesto bendrajame plane buvo numatyta dar 1929 metais ir išlikusi iki šių dienų. Tiesa, suprojektuota jos atkarpa nuo A. Juozapavičiaus prospekto pasieks Kranto 11-ąją g. ir ties ja užsibaigs.
Kauno m. savivaldybės nuotr.
Šalyje tęsiantis karantinui ir vadovaujantis Aplinkos ministerijos rekomendacija, viešinimo procedūra numatyta pasitelkiant internetinę vaizdo transliaciją. Dalyvių prisijungimas: bit.ly/RegistracijaGyventojams (nuoroda aktyvuosis likus valandai iki renginio).
Gyventojai susipažinti su parengtais projektiniais pasiūlymais gali ir Kauno miesto savivaldybės svetainėje: bit.ly/NemunoKrantine.
-
Papasakojo, kaip ateityje atrodys Lietuvos miestai 1
Tačiau architektas urbanistas Tadas Jonauskis LRT RADIJUI sako, kad ateities miestas pirmiausia turi būti patogus žmogui. Beje, priduria jis, net ir dangoraižiai Lietuvoje nereikalingi – jie tik mados reikalas ir statomi tik todėl, kad daugelyje pasaulio didmiesčių labai brangi žemė.
Dangoraižiai Lietuvoje – tik mada
Ateities miestas – toks, kuris gręžiasi į žmogų, sako architektas urbanistas Tadas Jonauskis. O žmogui patogumas, greitas judėjimas ir gyvenimo kokybė svarbiau nei įmantrios technologijos – tokiame mieste turi būti daugiau viešųjų erdvių, mažiau spūsčių, naujesni autobusai, atnaujinti daugiabučiai, daugiau medžių.
Šiuo metu miestuose gyvena daugiau nei pusė pasaulio žmonių. Lietuvoje šis procentas dar didesnis – miestuose įsikūrę 2 mln. šalies gyventojų. Besiplečiantys arba augantys miestai pritraukia daug žmonių, todėl didžiausiu išbandymu tampa apgyvendinimas.
T. Jonauskis sako, kad daugiabučiai bus reikalingi ir po 10, ir po 50 metų, tik jie bus kitokie.
Dangoraižiai yra mada, mūsų visuomenės noras parodyti, kad esame europietiški, turime savo naująjį miesto centrą. Iš tikrųjų dangoraižiai statomi todėl, kad žemė brangi, bet Lietuvos miestų centre žemė dar nėra tokia brangi.
„Daugiabutis Lietuvoje yra suvokiamas kaip tarybinis daugiabutis kažkuriame mikrorajone. Bet tendencijos tokios, kad daugiabučiai tampa vis individualesni, butai įvairesni – jie skirstomi nebe į vieno, dviejų ar trijų kambarių, o per du ar tris aukštus, su terasa ant stogo, su vitrininiu langu tik vienoje pusėje ir t. t. Ir mums nebereikia ieškoti išskirtinių tapetų – pats mūsų būstas, buto aplinka jau yra išskirtinė ir atspindi mūsų gyvenimo būdą“, – pasakoja urbanistas.
Auga žaliųjų erdvių poreikis
Vis dėlto dangoraižiai ir kiti panašaus stiliaus pastatai, pasak T. Jonauskio, Lietuvoje nereikalingi. Tai – mados reikalas. Ateityje, toliau spartėjant gyvenimo tempui, didmiesčiuose bus ieškoma galimybių derinti darbą ir poilsį, tad daugės individualių namų su privačiomis teritorijomis.
„Dangoraižiai yra mada, mūsų visuomenės noras parodyti, kad esame europietiški, turime savo naująjį miesto centrą. Iš tikrųjų dangoraižiai statomi todėl, kad žemė brangi, bet Lietuvos miestų centre žemė dar nėra tokia brangi, kad reikėtų tokius aukštus namus statyti. Gyvename mes paprastai ir norime gyvenimo kokybės, o ne įvaizdžio. Taigi nedidelių daugiabučių ateityje tik jų daugės“, – pastebi urbanistas.
O šalia gyvenamųjų namų ateityje bus dar daugiau žalumos. Su komanda rengdamas viešųjų erdvių projektus įvairioms šalies savivaldybėms, T. Jonauskis jau dabar stengiasi įtraukti kuo daugiau žaliųjų zonų: „Poilsio erdvių poreikis tik didėja. Labai akivaizdžiai tai matome Vilniuje – tiek Vingio parkas, tiek Bernardinų sodas pergrūsti žmonių.“
Žaliųjų erdvių poreikį rodo ir tarptautiniai pavyzdžiai. Per paskutinius 10 metų būsto vertė Niujorke šalia Prospekto parko išaugo daugiau nei 400 proc., San Fransiske, šalia pasyviųjų žaliųjų zonų, pavyzdžiui, Auksinių vartų parko, būstas pabrango 100 proc., o Berlyne šalia aktyviųjų poilsio zonų – apie 12 proc.
Transporto taršos riboti gali net nereikėti
Kiekvienoje šalyje žaliųjų zonų reglamentavimas gali skirtis. Vienur tai nedidelis parkas šalia daugiabučio, kitur – griežtai nustatyta teritorija, kurioje ribojama automobilių skleidžiama tarša. Pastarojo tipo žaliųjų erdvių jau dabar visose Europos šalyse yra daugiau nei 200.
Vis dėlto ateityje dėl tobulėjančio transporto taršos riboti gali net nereikėti. Savavaldžiai automobiliai (automobiliai be vairuotojų) padės spręsti ir kitas problemas: „Didžiausias efektas bus tas, kad automobiliai nebeturės parkuotis prie mūsų durų, mes galėsime juos išsikviesti, o jie naktį „miegos“ kažkur priemiesčiuose, užmiesčiuose. Kadangi vairuoti nereikės, padidės saugumas, nebereikės šviesoforų. Tai vėlgi mažins spūstis, pagreitins judėjimą.“
Būtent ieškantys parkavimo vietos automobiliai šiandien sudaro apie 30 proc. eismo. Transporto priemonės, turinčios penkias vietas, vidutiniškai veža tik 1,5 keleivio, o 92 proc. laiko automobilis apskritai stovi. Šių problemų turėtų nelikti, kai dauguma žmonių naudos savavaldžius automobilius.
Vis dėlto, net nuolat tobulėjant technologijoms, kelių transporto srityje ir toliau bus reikalingas viešasis transportas.
„Turime didelius įsipareigojimus Europos Sąjungai mažinti triukšmą ir taršą, todėl miestų centruose tikrai daugės teritorijų zonų, kur automobiliu neįvažiuosime. O viešasis transportas ten įvažiuos, priveš arčiau, taps konkurencingesnis ir mes natūraliai rinksimės viešąjį transportą“, – sako T. Jonauskis.
Visko suplanuoti ir projektuoti negalima
O kad ateities miestuose būtų užtikrinamas greitas ir patogus transporto priemonių judėjimas, žmones pritraukiančios viešosios erdvės ar elementarūs buitiniai poreikiai – elektra, vandentiekis, kanalizacija, būtinas planavimas. Juo, pasak T. Jonauskio, rūpinasi urbanistai: „Pati pradžia buvo XIX a., kai miestuose buvo nebeįmanoma gyventi, todėl reikėjo kažko, kas viską suplanuotų. Šiuo metu apibrėžimas smarkiai išsiplėtęs ir urbanistas yra tas žmogus, kuris derina įvairius interesus, atsižvelgia tiek į dabarties, tiek į ateities poreikius.“
Pats T. Jonauskis urbanistikos magistro laipsnį prieš septynerius metus įgijo Olandijoje. Ten dar trejus metus dirbo, o įvairias urbanistines vizijas rengė ir kituose Europos miestuose, Pietų Amerikoje, Azijoje. Šiuo metu jis taip pat yra Europos regioninės plėtros fondo ekspertas.
Galėdamas vertinti Lietuvos miestų situaciją bei ateities perspektyvas tarptautiniu kontekstu, jis sako, kad mūsų šalis lygiavertė kitoms Vakarų valstybėms. Miestams tapti išmaniesiems trukdo nebent komunikavimas bei nepasitikėjimas: „Pas mus yra tų planų, visokiausių įstatymų, teisinių bazių, taisyklių – ko tik nėra. Vienintelio dalyko Lietuvoje trūksta, šnekant apie miestų plėtrą, – drąsos planuoti laisviau.“
T. Jonauskis priduria, kad net ir kuriant miestų planus, griežtai nurodinėti, ką ir kur statyti, nereikėtų. Pasak jo, tokios praktikos jau atsisakoma ir tose šalyse, kur anksčiau miestai buvo kuriami pagal konkrečias taisykles.
„Tam tikri dalykai turi būti suplanuoti, pavyzdžiui, viešasis transportas, gatvių infrastruktūra, šildymo sistema, bet tikrai neturėtume bandyti suplanuoti per daug konkrečiai. Olandai labai smarkiai susiplanavo, susiprojektavo savo miestus, savivaldybėse buvo įsteigtos (ir vis dar yra) pastatų grožio komisijos, tarkim, tam tikrose gatvėse yra taisyklės, kokios turėtų būti lauko durys. Bet paskui jie pamatė, kad miestai tapo vienodi, nuobodūs. Šiuo metu einama į kitą pusę ir šalia Amsterdamo, Almere, yra visas kvartalas, kur netgi sklypo forma gali būti trikampė, apvali, pailga, gėlės, arbūzo formos“, – pasakoja T. Jonauskis.
Galiausiai, sako urbanistas, svarbiausias ateities miesto akcentas – bendravimas ir artumas žmogui. Tai jis apibūdina paties sugalvota formule.
„Dešimt kvadratu yra formulė, numatanti funkcines zonas viešosiose erdvėse. Siekiant, kad viešos erdvės būtų gyvybingos, idealu būtų suprojektuoti 10 erdvių ar objektų, kurių kiekvieną galima būtų panaudoti 10 skirtingų būdų: sėdėti, stovėti, laukti, slėptis nuo lietaus, pasilipti ir pan. Tokio tipo vieta pritraukia skirtingus žmones, įvyksta netikėti socialiniai mainai. Tai kuria bendruomenę ir vieša erdvė tampa vieta, kur ta bendruomenė turi visas galimybes kurtis, tobulėti ir gyventi“, – pabrėžia T. Jonauskis.