Praėjusi savaitė žymi tos eros pabaigą ir, galbūt, viltingesnės eros pradžią. M. Zemano įpėdiniu valstybės vadovo poste taps į pensiją išėjęs generolas Petras Pavelas, pasižymėjęs tarnyba buvusioje Jugoslavijoje ir NATO, kur jis vadovavo Aljanso kariniam komitetui. P. Pavelas tvirtai laikosi liberalių, internacionalistinių V. Havelo ir (gerbėjai drįsta tikėtis) gerbiamo tarpukario Čekoslovakijos prezidento Tomašo Garrigue'o Masaryko tradicijų.
Kontrastas su A. Babišu vargu ar galėtų būti ryškesnis. Slovakijoje gimusio verslininko karjerą lydėjo ginčai dėl jo bendradarbiavimo su komunistinių laikų slaptąja policija, jo verslo metodų ir taktikos po 1991-ųjų, teisinės ir visuomeninės kontrolės vengimo ir kritikų užgauliojimo. Išteisintas dėl kaltinimų Europos Sąjungos subsidijų grobstymu, jis kurį laiką buvo laikomas favoritu laimėti prezidento rinkimus.
Kampanijos metu jis atvirai atmetė savo šalies įsipareigojimus pagal NATO kolektyvinės gynybos straipsnį, sakydamas, kad būdamas vyriausiuoju kariuomenės vadu nesiųstų Čekijos karių ginti Lenkijos ar Baltijos šalių, jei šios būtų užpultos. Nors vėliau jis šiuos savo žodžius atsiėmė, jo plakatai, kuriais buvo išklijuota visa šalis, buvo su tokiais šūkiais kaip „Aš nesiruošiu įtraukti Čekijos į karą – esu diplomatas, o ne kareivis“ ir „Balsuokite už taiką, balsuokite už Babišą“.
Kampanijos metu jis atvirai atmetė savo šalies įsipareigojimus pagal NATO kolektyvinės gynybos straipsnį.
Tačiau nei jo turtų (4 mlrd. JAV dolerių), nei politinės mašinos, nei žiniasklaidos imperijos, nei miniai pataikaujančių prieš migraciją nukreiptų žinučių, nei net paskubomis užsiaugintos barzdos nepakako pergalei pasiekti. Per antrąjį rinkimų turą P. Pavelas nugalėjo A. Babišą 58 proc. balsų prieš 42 proc., o tai pagal Čekijos standartus buvo triuškinanti pergalė.
Čekijos prezidento postas yra daugiausia simbolinis. Valstybės vadovas skiria aukštas pareigas užimančius pareigūnus, pavyzdžiui, aukščiausių instancijų teismų teisėjus ir centrinio banko vadovą, o po parlamento rinkimų gali pasirinkti ministrą pirmininką. Prezidentas taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį užsienio politikos srityje, daugiausia sakydamas viešas kalbas ir rengdamas vizitus. Čia jis turės daug darbo, siekdamas užglaistyti nesutarimus, išprovokuotus it kaminas rūkančio, išgerti nevengiančio ir atvirais pasisakymais pagarsėjusio M. Zemano.
Dėl savo vaidmens gelbstint apgultus prancūzų karius 1993 metais P. Pavelas bus laukiamas svečias Paryžiuje. Namuose, kitaip nei A. Babišas su savo „išdegintos žemės“ retorika, išrinktasis prezidentas pasirinko švelnų toną, ragindamas čekus vengti politinės poliarizacijos ir skatindamas daugiau kalbėtis tarpusavyje.
Platesnė pamoka yra ta, kad esant stipriam kandidatui ir stipriai kampanijai, kokios ankstesniuose prezidento rinkimuose akivaizdžiai trūko, pagrindinės srovės politinė kampanija gali nugalėti net nesąžiningą ir gerų ryšių turintį populistinį oponentą.
Ši pamoka neliks nepastebėta ir kitose šalyse. Kaimyninę Slovakiją krečia politinė krizė, ten laukiama pirmalaikių parlamento rinkimų. Lenkijoje taip pat planuojami eiliniai rinkimai, kuriuose valdančioji Įstatymo ir teisingumo partija vėl susidurs su susiskaldžiusia centristų ir kairiųjų opozicija. Vengrijos politinė opozicija susivienijo praėjusiais metais vykusiems rinkimams, tačiau nesugebėjo išstumti iš valdžios Viktoro Orbano, kuris, būdamas ministru pirmininku, pasmerkė sankcijas Rusijai, kritikavo Ukrainą ir konfliktavo su ES. Dėl to jis sulaukė didelio tarptautinio populiarumo tarp kai kurių užsienio konservatorių.
Tačiau istorija rodo, kad čekai taip pat gali vaidinti svarbų vaidmenį tarptautinėje politikoje. Valdant tvirtam, ramiai kalbančiam P. Pavelui, tie laikai gali sugrįžti.
