Kas užkuria streso mechanizmą?

Tokios ir panašios situacijos turbūt daugeliui tėvų iki skausmo pažįstamos. Neretai mums pristinga kantrybės ir apšaukiame savo vaikus, pasiduodami mus užvaldančioms emocijoms, o vėliau graužiamės. Ką daryti, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau, kokios yra giluminės tėvų nesusivaldymo priežastys ir kaip jas įveikti?

Anot nuotolinių mokymų platformos „Augimo meistrai“ lektorės, vaikų ir paauglių psichologės Ievos Šuipės, galima išskirti tris priežasčių grupes, kodėl pasiduodame emocijoms ir nebesusivaldome. Tai mūsų klaidingi įsitikinimai ir baimės, mūsų žaizdos iš vaikystės ir pervargimas.

Šios priežastys mūsų smegenyse užkuria tokį streso mechanizmą, kuris tarsi išjungia gebėjimą įsijausti į kito žmogaus, šiuo atveju vaiko, pasaulį: suprasti jo poreikius ir priimti jo jausmus.

Ieva Šuipė / Asmeninio archyvo nuotr.

Dresavimas neveikia

Viena iš priežasčių, kodėl nustojame matyti savo vaiką ir jo vidinį pasaulį, tai įvairios baimės ir klaidingi įsitikinimai, netgi tam tikri mitai, kylantys iš senesnių laikų, kai populiariausias auklėjimo būdas buvo „beržinė košė“.

„Dažnai girdžiu tėvus nuogąstaujančius, kad jei aš nepaauklėsiu vaiko čia ir dabar, būsiu pernelyg švelnus, vaikas užaugs pernelyg išlepęs, egoistas, blogas žmogus ir pan. Tačiau iš tiesų vaikas nėra šuniukas, kurį galime dresuoti grasinimais ir bausmėmis, tokie mechanizmai vaikams neveikia. Turime įsiklausyti į vaiko poreikius ir priimti jausmus, tačiau kartu brėžti aiškias ribas jo elgesiui“, – įsitikinusi psichologė.

„Vaikai elgiasi vaikiškai, jie nėra maži suaugę. Iš tiesų, vaikai linkę bendradarbiauti ir paklusti, tačiau tai kuriama per gerą ryšį. Tai gražiai apibūdina frazė anglų kalba – connection before correction (ryšys prieš koregavimą)“, – priduria I. Šuipė.

Ji akcentuoja, kad vaikai nesielgia blogai tam, kad mus paerzintų, todėl nereikia to priimti asmeniškai. Už netinkamo vaiko elgesio visuomet slypi nepatenkinti poreikiai, nepamatyti jausmai. Atkūrę ryšį su vaiku, pripažindami jo emocijas, mes galėsime koreguoti ir jo elgesį.

Vaikystės žaizdos

Dar viena priežastis, kodėl kai kada itin audringai sureaguojame į netinkamą vaiko elgesį, tai mūsų pačių vaikystės žaizdos.

„Tai nebūtinai reiškia, kad savo vaikystėje patyrėme didelių traumų, tačiau žaizdų turime visi. Ir mūsų vaikai, patys nežinodami, sugeba paspausti itin jautrius mygtukus, kurie gali sukelti stiprią mūsų reakciją. Jei, pavyzdžiui, man vaikystėje nebuvo leidžiama verkti, tai gali būti, kad mano pačios vaiko verksmas pažadins pasąmoninę mano vaikystės skausmo patirtį ir aš sureaguosiu audringai“, – pavyzdį pateikia lektorė.

Įniršio išliejimas nieko gero neduoda: nepagerės nei vaiko elgesys, nei santykiai su juo. Todėl pyktį geriausia sutramdyti dar prieš jam tampant nevaldomu.

Anot jos, būtent dėl savo vaikystės žaizdų mes arba nesąmoningai atkartojame savo tėvų elgesį (neleidžiame vaikui pykti, verkti, būname griežti), arba priešingai – renkamės visiškai nuolaidžiaujantį auklėjimo būdą, kai siekdami išvengti vaiko ašarų ar pykčio, viską jam leidžiame ir nebrėžiame ribų.

„Siekiant išvengti tokių kraštutinumų, labai svarbu savo vaikystės žaizdas pažinti ir jas įsisąmoninti. Pastebėkite savo elgesį: kokios situacijos mane labai erzina, į kurias kiti tėvai reaguoja daug ramiau. Patyrinėję savo vaikystės žaizdas, daug lengviau koreguosite savo reakciją“, – rekomenduoja I. Šuipė.

Tam tikras signalas

Galiausiai trečioji priežasčių grupė, kodėl pratrūkstame ir leidžiame emocijoms mus užvaldyti, yra nuovargis.

„Šiais laikais turime naują fenomeną, kurio neturėjo ankstesnės kartos, – tėvų perdegimą. Jį lemia tiek išoriniai, tiek vidiniai faktoriai: dideli lūkesčiai, pervargimas, negebėjimas prašyti ir priimti pagalbos“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Anot I. Šuipės, tėvams svarbu įsisąmoninti, kad vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia pakankamai gerų tėvų. Be to, siekiant išvengti pervargimo, rekomenduojama prašyti artimųjų pagalbos, nenustumti į paskutinę vietą savo asmeninių poreikių, būti šiltu ir rūpestingu pirmiausia sau. Be to, svarbu labiau pasitikėti savimi kaip mama, tėčiu, savo auklėjimo būdais. Taip pat reiktų atsisijoti, kas iš tiesų svarbu: daugiau dėmesio skirti tobulai buičiai ar tarpusavio santykiams, poilsiui.

„Pyktis visuomet yra svarbi žinutė mums, tam tikras signalas. Reikėtų stabtelti ir pagalvoti: gal aš pervargęs, gal daug streso mano gyvenime. Pyktis, kurį pajuntame vaikui, dažnai skirtas net ne vaikui, o sau, sutuoktiniui ar kitiems žmonėms“, – atkreipia dėmesį lektorė.

Kaip valdyti pyktį

„Nors nėra nereikalingų emocijų ir jas visas esame skatinami išreikšti, ne užgniaužti, bet su pykčiu yra šiek tiek kitaip. Tuo metu, kai esame stipriai įniršę, rizikuojame jį dar labiau sustiprinti. Tuomet pasakome tai, ko nenorime, galime įžeisti ir įskaudinti šalia esantį žmogų, netgi pakenkti santykiams. Įniršio išliejimas nieko gero neduoda: nepagerės nei vaiko elgesys, nei santykiai su juo. Todėl pyktį geriausia sutramdyti dar prieš jam tampant nevaldomu“, – įspėja I. Šuipė.

Psichologė sako, kad net ir prasidėjus konfliktui niekada nevėlu trumpam atsitraukti: išeikite į kitą kambarį arba tiesiog atsitraukite nuo vaiko. Pakvėpuokite, suskaičiuokite nuo 20 iki 1, gurkštelėkite vandens ar nusiprauskite veidą – tinka bet kas, kas padeda kiek nurimti.

„Tuomet ir vėl pamatysime vaiką, kaip savo mylimą vaiką su savo poreikiais, o ne priešą, su kuriuo reikia kovoti. Ir ne, atsitraukimas nebus ženklas jūsų vaikui, kad jūs kovą pralaimėjote. Priešingai, jūs savo pavyzdžiu parodysite, kaip galima padėti sau nurimti, grįžti į santykį ir kaip galima kalbėtis ir auklėti be pykčio“, – pataria I. Šuipė.

Jei įvyko taip, kad susipykote, apšaukėte savo vaiką, derėtų jo atsiprašyti ir pasakyti, kad elgėtės netinkamai.

„Svarbu prisiminti, kad vaikų auginimas ir auklėjimas prasideda nuo mūsų pačių tobulėjimo“, – apibendrina I. Šuipė.

– Kalbinti vilniečiai sakė, kad negalima smurtauti prieš vaiką ir kad griežtesnis žodis ar pakelta ranka jau yra smurtas. Bet jie sakė, jog nežino, kaip kitaip būtų galima vaiką sudrausminti, pabarti, pavyzdžiui, nes ir griežtesnis žodis gali būti traktuojamas kaip psichologinis smurtas. Taigi, tokių manančių yra nemažai. 

– Džiaugiuosi, kad kalbinti žmonės jau atpažįsta smurtą. Barimas nelygus barimui, kiekvienoje situacijoje skirtingai, bet purtyti vaiką, rėkti, tąsyti, fiziškai mušti, ausį tempti yra smurtas. 2021 metais apklausėme gyventojus, ar ausies tempimas yra smurtas. 47 proc. pasakė, kad priklauso nuo situacijos, tai pernai tokių liko tik 35 proc. Reiškia, nuolatinis kalbėjimas, aiškinimas, atpažinimas tikrai padeda mažinti smurtą.

Kalbant apie tai, ką daryti tėvams, tai aš visą laiką sakau, kad vaikai tikrai žino teises ir tą didžioji dalis Lietuvos gyventojų vardina kaip problemą, bet mes turime vaikams diegti taisykles, atsakomybes, ugdyti jų laikymąsi, jeigu nesilaiko – tam tikras pasekmes. O pasekmių gali būti įvairių: filmukų nežiūrėjimas, telefonas, į lauką nėjimas, mėgstamų veiklų uždraudimas, tam tikri apribojimai. Taisykles reikia užrašyti aiškiai ir, svarbiausia, jų laikytis. Aišku, kai yra pažeidžiamos taisyklės, pasekmes reikia įgyvendinti. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Pavyzdžiui, reikia vaiką nuvesti pas odontologą apžiūrai, vaikas bijo, nenori, žviegia, rėkia, kabinasi ir nesileidžia vedamas, o turi jį nuvesti. Vaiko tempimas pas gydytoją vaiko naudai yra smurtas, ar ne? 

– Tai labai subtili situacija. Aišku, turbūt kažkaip tįsti vaiką per gatvę nepavyktų, bet ieškoti galimybių susitarti, kas bus už tai, jeigu pavyks nueiti.

– Kažkur vis tiek dar laikomasi tradicijos auklėti vaiką ranka. Įsivaizduoju, kad labai sunku tai keisti.

– 2023 metais fizines bausmes kaip auklėjamąją priemonę taikė daugiau nei pusė apklaustųjų, 53 proc. Ankstesniais metais jų buvo beveik 60 proc., nes žmonės yra įpratę auklėti vaikus. Tai turbūt suprantama, jeigu pats buvai auklėjamas rykštele, labai sunku išeiti. Vyresnė karta, galbūt mažiau išsilavinę žmonės yra linkę laikytis tų nuostatų, taisyklių, kokios buvo jų tėvų. Tuo tarpu jaunimas, jaunesni tėvai daugiau ieško, klausia, ieško kitų būdų. Tai, ką girdžiu, sako, kad nori auklėti savo vaikus ir kurti tam tikras taisykles kitaip nei jiems. Galime nebūtinai imti pavyzdžius, kaip mus auklėjo tėvai, bet galime pasižiūrėti reflektyviai ir tų dalykų nekartoti savo vaikams. 

– Ar bėda, kad vaikai neklauso? Jie turbūt viską girdi, tik nenori girdėti.

– Yra daug priežasčių, kodėl tėvai rėkia ant vaikų. Viena jų – bendra jų psichologinė būsena, sveikata. Už rėkimo gali slypėti daug pykčio, baimių, įtampos, nuovargis, emocinis išsekimas. Rėkimas atspindi psichologinę jų būseną. Dažnai tėvai iš vaikystės patirčių, kai mato tėvų elgesį, rėkimą, atneša tai į savo šeimas. Tuomet kalbame apie išmoktą elgesį. Tėvai dažnai rėkia ant vaikų dėl polinkio į agresiją. Tuomet tikimasi greito rezultato, deja, jis būna trumpalaikis.

– Dažnai vėliau blogai jaučiasi patys tėvai.

– Taip. Dažnai būna kaltės jausmas, kuriuo gyvena. Tai suprantama.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip užburtas ratas – tai tampa norma.

– Kai jaučiame, kad kyla pyktis, galbūt situacijos galima išvengti, suvaldyti: išeiti į kitą erdvę, kambarį, net jei vyksta rėkimas, galima sustoti ir išeiti. Kitoje erdvėje stengtis suvaldyti emociją, išbūti, išlieti, rasti sau tinkamą būdą – išpiešti, iškvėpuoti, trumpa meditacija, pasivaikščioti gryname ore. Tai padės nukreipti dėmesį nuo vaiko į savo vidų.

Sakoma, kad iki penkerių metų vaikas viską sugeria kaip kempinė. Paauglystėje pradeda lįsti elgesio vaisiai.

– Ir tada ramiu balsu jau galima pasakyti tai, ką iš pradžių norėta išrėkti.

– Taip. Kol nenurimstame, geriau net nepradėti pokalbio. Vėliau jau galima atsiprašyti, paprašyti, ko norėjome. Ilgalaikėje perspektyvoje reikėtų ugdyti pakantumą netobulumui, vaiko amžiui, interesams. Reikia suprasti, kad visada vaikas gerai nesielgs, Tai neadekvatus noras. Tai reikia suprasti ir priimti. Norint keisti vaiko elgesį, reikia aiškiai nustatyti taisykles, paaiškinti padarinius.

– Vėliau vaikas gali rėkti ant savo vaikų arba net ant tėvų.

– Taip ir būna. Sakoma, kad iki penkerių metų vaikas viską sugeria kaip kempinė. Paauglystėje pradeda lįsti elgesio vaisiai. Jie pradeda bendrauti su mumis taip, kaip mes bendravome. Reikia stengtis kiek įmanoma. Labai svarbi psichinė higiena. Kaip valome dantis, taip reikia skirti laiko kokybiškam poilsiui, miegui, pabūti gamtoje, būti išklausytam, suprastam, sportuoti. Tai kasdienis dėmesys mūsų psichikos būsenai.

Ieškančioms atsakymų

Mintis sukurti intesyvų kursą „Prašau, mama, nešauk“ E. Kislovski gimė pabaigus psichologijos ir humanistinės pedagogikos studijas žinomos lektorės ir psichologės Marinos Targakovos Kazachstane įkurtame Taikomųjų dvasinių technologijų institute, kuriame yra panašus kursas „Mama, nešauk“.

„Supratusi, kad aš – mama, kuri šaukia, labai stengiausi keistis ir spręsti šią problemą – daug mokiausi ir taikiau žinias kasdienybėje. Dabar mano pirmagimėms dvynukėms jau keturiolika metų ir, nustojus šaukti, santykiai su vaikais tapo visiškai kitokie – reikšmingai geresni“, – šypsosi Eglė.

Kurso „Prašau, mama, nešauk“ kūrėja Eglė daug mokėsi, baigė gausybę skirtingų kursų, mokyklų, keliaudama po pasaulį, išklausė daugybę paskaitų ir seminarų. Kazachstane atradusi mamoms skirtus kursus „Išmintinga mama“ ji suprato, kad to mamoms iš tikrųjų labai reikia.

„Mamos linkusios burtis ir ieškoti atsakymų, padėsiančių joms būti geresnėmis savo vaikams. Tačiau jeigu mamai nuolat trūksta energijos, jeigu ji gyvenime rinkosi netinkamus dalykus, yra pernelyg kontroliuojanti ir mano, kad viską žino geriausiai, jeigu ji neišgyveno, neišjautė savo vaikystės scenarijų ir patirčių, nekuria darnių santykių su vyru, labai tikėtina, kad ji bus nerami, nes turės pernelyg daug kuo pasirūpinti. Na, o kiekviena mama žino, kad vaikai reikalauja tikrai daug mūsų dėmesio. Todėl ir nusprendžiau organizuoti kursą, kuris padėtų mamoms gauti reikiamų žinių ir suprasti svarbių dalykų, padėsiančių kurti visai kitokį santykį iš pradžių su savimi, o tada neišvengiamai – ir su savo vaikais“, – dalijasi E. Kislovski.

Supykę tėvai reikalauja pagarbos ir nesupranta, kaip vaikai drįsta jų neklausyti. Visa tai nekuria jokio santykio.

Eglė pasakoja, kad, dirbdamos su savimi, stebėdamos save, mamos gali gilinti santykius su savo vaikais – kurti nuoširdų, šiltą ryšį. Tokia motinystė, kai netrūksta svarbių žinių, neabejotinai dovanoja ir daugiau džiaugsmo.

Kodėl mamos šaukia?

Pasak Eglės, dažna šaukimo priežastis – mamos energijos trūkumas: ji dirba, rūpinasi daugybe dalykų ir dėl to yra išsiblaškiusi.

„Jeigu mama turi ne tik rūpintis vaiku, bet ir finansiškai išlaikyti šeimą, tai kelia itin didelę įtampą. Jeigu vaikas tiesiog nori dėmesio, pervargusiai mamai gali atrodyti, kad jis lipa ant galvos ir neleidžia pailsėti, todėl ji rėkia, pyksta“, – pasakoja kurso „Prašau, mama, nešauk“ sumanytoja.

Jos teigimu, dar viena dažna šaukimo priežastis – noras, kad vaikai mūsų klausytų, kad jie darytų tai, ką jiems sakome. „Norime viską kontroliuoti, nes manome žinančios geriausiai, todėl vaikui keliame didelių lūkesčių. Mamos sako: „Šimtą kartų kartoju, o jie negirdi, išgirsta tik tada, kai pradedu rėkti.“ Šaukiama tam, kad vaikas greičiau padarytų tai, ką jos nori. Mamos taip pat šaukia todėl, kad joms taip tiesiog natūraliai išeina, o tai vyksta dėl jų vaikystėje patirtų scenarijų ir matyto jų tėvų elgesio. Dažnai šaukimas tampa toks įprastas, kad jo nebepastebima, net nesuvokiama, kad šaukiama“, – pastebi E. Kislovski.

Eglė Kislovski. Asmeninio arch.nuotr.

Eglė priduria, kad šaukiama ir dėl jaučiamo nepasitenkinimo aplinka ir, apskritai, mus supančiu pasauliu. Nors tai, atrodytų, visiškai nesusiję su vaiku, jis tampa dirgikliu, tarsi suteikiančiu galimybę išsirėkti, paleisti emocijas.

Keistis, kol nevėlu

E. Kislovski teigimu, vaikai mokosi stebėdami mus, jie seka mūsų pavyzdžiu. Kol jie maži, ypač iki penkerių metų amžiaus, mokosi visko iš aplinkos. Taip jie tarsi sugeria vaikystėje matytus scenarijus, kurie labai akivaizdžiai matyti paauglystėje ir dar vėlesniu gyvenimo laikotarpiu.

„Dažnai girdime tėvus skundžiantis, kad sunku susikalbėti su paaugliais, todėl tėvai ir šaukia. Tačiau tai rezultatas to, ką vaikai matė ir patyrė ankstyvoje vaikystėje. Supykę tėvai reikalauja pagarbos ir nesupranta, kaip vaikai drįsta jų neklausyti. Visa tai nekuria jokio santykio. Taip auga asmenybės, kurios, atėjus laikui, taip pat žalingai augins ir savo vaikus. Tai tarsi užburtas ratas, kai nuolat ieškoma laimės ten, kur jos neįmanoma rasti. Kokius vaikus mes auginame? Ką norime užauginti? Juk kiekvienas svajojame apie nuostabius, tobulus vaikus, tiesa? Vis dėlto rezultatas dažnai nebūna toks, kokio trokštame. Todėl svarbu mokytis ir keistis, kol dar nevėlu“, – dalijasi Eglė.

„Kiekviena mama savyje turi didžiulės vidinės jėgos ir energijos. Šią jėgą galima išreikšti šaukimu arba meile. Mamos renkasi pačios. Ką jų pasirinkimas lems, jos pamatys, kai vaikas taps paaugliu, vėliau – brandžiu žmogumi. Tai, kaip mes elgiamės su savo vaikais dabar, lemia visą jų gyvenimą. Kiekvienas vėliau pamatysime, ką sukūrėme. Šios žinios – itin svarbus pagrindas, leisiantis kurti tai, kas gražu ir prasminga“, – tikina E. Kislovski.

Tačiau psichologai įspėja, kad ši lėlė gali tapti arba didžiausia auklėjimo klaida, arba raktu į Kalėdų magiją.

Elfai išpopuliarėjo 2000-ųjų pradžioje, kai Chanda Bell ir Carol V. Aebersold kartu išleido knygą "Elfas ant lentynos".

Nuo tada tėveliai, sulaukę gruodžio, kiekvieną dieną turi sugalvoti išdaigą, kurią neva iškrėtė elfas.

Rytą nubudęs vaikas randa elfą vis kitoje vietoje. Mažesni vaikai tiki, kad elfas – gyvas, tad verta elgtis gražiai, nes, kitu atveju, viską sužinojęs Kalėdų Senelis neatneš dovanų.

Kai kurie vaikai elfams duoda vardus. Pavyzdžiui, viena mergaitė pavadino savo elfę Bernadeta. Mergaitės mama kiekvieną vidurnaktį nusistato žadintuvą ir sugalvoja, kur paslėpti elfę.

Vaikai gali rasti elfą neva valgantį šokoladą, sėdintį ant palangės, geriantį sultis, stovintį šalia durų, rašantį laišką – viskas priklauso nuo tėvų vaizduotės.

Pasak Kate Campbell iš Londono, elfas pradžiugindavo jos devynerių metų mergaitę kiekvieną rytą.

Ji jo ieškodavo, o suradusi džiaugdavosi. Vaikas noriai pabusdavo rytais, nes puldavo ieškoti paslėpto elfo.

Moteris pasakojo, kad šie metai – veikiausiai paskutiniai, kadangi dukra ima abejoti Kalėdų Seneliu, tad ir su elfu jau greitai teks atsisveikinti. Tačiau mama nemano, kad tai – traumuojantis elgesys.

Anot psichologo Brento Macdonaldo, tėvai naudoja įvairiausias priemones, kad paskatintų gerą vaiko elgesį, tačiau atrodo, kad būtent elfas daugiausia dėmesio skiria tam, kad pagautų blogai besielgiančius vaikus, o tai nėra gerai, kadangi vaikas jaučia stresą ir baimę suklysti.

"Elfas yra sukurtas tam, kad "užfiksuotų" blogą elgesį. Tad manau, kad jį jau galima išleisti į pensiją, nes jis yra prastai apgalvotas užsiėmimas", – mano psichologas.

Darbus dalijasi perpus

Devynmetis Adomas – „Šviesos“ mokyklos-darželio trečiokas. Penkerių Mykolas lanko tą pačią katalikiškos pakraipos ugdymo įstaigą. Ar sunku auginti tris vaikus? Pasirodo, nelengva. Ypač tada, kai ateina šventės.

„Tuomet pajunti, kad vaikų yra kur kas daugiau negu tėvų, – juokiasi Inga. – Šis ruduo mums buvo nelengvas. Adomą ruošėme Pirmajai Komunijai, tad visiems teko nuolat skubėti“, – pasakoja trijų sūnų mama. Tačiau vaikeliai laukti, todėl bet kokie rūpesčiai malonūs.

Kadangi vyras iki kaklo paniręs į verslo reikalus, visa namų ruoša, buitis gula ant Ingos pečių. Vis dėlto, kai reikia vaikus vežti į mokyklą, būrelį ar dar kur nors, prie vairo sėdasi tėtis.

„Dažnai sekmadienį į šv. Mišias važiuojame visi kartu. Aš suku ratus su vežimėliu aplinkui, o jie eina pasimelsti. Su vyru esame krikštyti, priėmę Santuokos sakramentą bažnyčioje, vaikus irgi pakrikštijome, tad nusprendėme eiti krikščionišku keliu ir toliau. Kai sūnūs užaugs, patys pasirinks, ar nori tęsti šią tikėjimo tradiciją“, – svarsto mama.

Pratina prie pareigų

Vaikai dar maži, tačiau mama stengiasi sugalvoti nors nedidelių pareigų. Berniukai turi pasikloti lovas, nunešti į skalbimo vietą nešvarius drabužius, palikti juos ten gražiai sulankstę. Kartais Inga paprašo Adomo padėti prižiūrėti mažąjį broliuką.

Neišskiriami: „Broliai ir susipyksta, ir susivaidija, ir net susimuša, bet po kelių minučių, žiūrėk, apsikabina ir vėl draugai“, – žino mama.

Pirmomis savaitėmis, vos parsivežus naujagimį namo, abu vyresnėliai reikalavo iš tėvų daugiau dėmesio nei įprastai, bet laikui bėgant priprato.

Ar netrūksta toje vyriškoje kompanijoje mergaitės? „Daug kas šito klausia, – juokiasi I. Galdikienė. – Man kol kas netrūksta. Adomas ir Mykolas labai vyriški, mėgsta su tėčiu dirbti kieme ūkio darbus – ir žolę pjauna, ir techniką taiso. Man iš šono net gražu žiūrėti, kaip jie visi trys puikiai sutaria. Kaip bus ateityje – vienas Dievas težino.“

Kiekybė nelygi kokybei

Buvo laikas, kai savo vyresnėliui Adomui mama norėjo skirti labai daug užklasinių veiklų. Iš pradžių ir jam, ir tėvams buvo smagu, bet paskui tas lakstymas iš vieno būrelio į kitą, vežiojimas į vėlyvas treniruotes labai apkarto.

„Turėjome tokią nerašytą taisyklę, kad pradėjęs eiti į kokį nors būrelį negali išsyk jo mesti: metus turi lankyti, kad suprastum, ar jis tau patinka“, – aiškina pašnekovė.

Pamačiusi, kad nuo daugybės veiklų vaikams daugiau streso nei apčiuopiamų pasiekimų, šiemet Inga nusprendė nebesiplėšyti ir padarė griežtą būrelių atranką. Paliko tik tuos, kurie yra sūnų mokykloje-darželyje.

„Ten jų aplinka, sūnūs viską žino, jaučiasi saugūs, turi draugų, tad gimus trečiam vaikui nebesiblaškome. Adomas šiuo metu šoka ir žaidžia šachmatais, o Mykolas, be šachmatų, dar lanko krepšinį. Savaitgaliais abu pagroja pianinu privačiose pamokose, kurių be galo laukia. Pasimokiau iš ankstesnės karčios patirties, kad ne visada daugybė reiškia kokybę“, – teigia I. Galdikienė.

Kieno užgaida pianinas? Tėvų. Pasirodo, jiems patinka gyvas instrumento skambesys. Vienu metu net pati Inga keliaudavo drauge su Adomu mokytis groti. Pagausėjus šeimai, mama užleido vietą savo jaunesniajam sūnui.

„Gera mokytoja, rami aplinka. Toje šeimoje taip pat auga trys sūnūs. Tik pagalvokite, argi kažkas keltųsi ankstyvą šeštadienio rytą, jei pianinas būtų kančia?“ – šypsosi Inga.

Anot jos, sūnums nereikia ruoštis jokiems pianino atsiskaitymams kaip muzikos mokykloje: jie tiesiog groja savo malonumui ir gali mėgautis tuo, ką daro.

Pasikliauja nuojauta

Paklausta, ar ji ir vyras turi vaikų auklėjimo sistemą, Inga susimąsto.

„Gal daugiau pasikliaujame nuojauta: juk kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Ir knygas apie tai skaitome, ir kalbamės su bendraamžiais, ir senelių klausiame patarimų, bet dažniausiai vadovaujamės savo širdimi. Ji viską pasako“, – teigia trijų sūnų mama.

Pomėgis: vienas iš Galdikų šeimos hobių – savaitgaliais keliauti po Lietuvą, lankyti įdomias mūsų šalies vietas.

Savo vaikus ji moko viskuo dalytis. Taip pat – neturėti nuo tėvelių jokių paslapčių. Nemeluoti. „Skatiname, kad vaikai kalbėtų apie savo išgyvenamas emocijas. Jei ant kažko pyksta – reikia išsisakyti. Jei baisu – irgi. Jei kažkoks sunkumas spaudžia širdelę – vėlgi neslėpti, o pasikalbėti“, – atskleidžia svarbią namų taisyklę pašnekovė.

Ar vaikai išdykę? Truputį. Ar pešasi? Kaipgi kitaip – juk berniukai. „Susipyksta, susivaidija, net susimuša, bet po kelių minučių, žiūrėk, apsikabina ir vėl draugai“, – juokiasi mama, leidžianti broliams išsiaiškinti patiems. Kas kita, kai konfliktas kyla tarp klasės ar būrelio draugų.

„Mūsų vyresnėlis – taikaus būdo, tad jei yra bent menkiausia proga praleisti ginčą – jis taip ir padarys. Todėl iš pradžių, kai Adomas skųsdavosi, kad vaikai jį skriaudžia, mudu su vyru nieko nesakydavome, tik jo pagailėdavome. Paskui pamatėme, kad sūnus pamažu tampa auka, o kiti tuo naudojasi. Teko sėstis prie stalo ir sugalvoti taktiką. Pakalbėjome su sūnumi, kad pirmas ginčo pradėti jis negali, bet apsiginti, jei kas puola žodžiais ar veiksmais, turi“, – prisimena rimtą pokalbį mama.

Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Ir knygas apie tai skaitome, ir kalbamės su bendraamžiais, ir senelių klausiame patarimų, bet dažniausiai vadovaujamės savo širdimi.

Mykolas – kitoks. „Gal kad antras sūnus? – svarsto Inga. – Jis turi nuolat kovoti su broliu dėl savo pozicijų ir lyderystės. Todėl dažnai sulaukiu auklėtojos skambučio. Tada ilgai kalbamės ir sutariame dėl vieno: jei kas įžeidė, užgavo, būk malonus, nespręsk konflikto pats. Keliauk pas auklėtoją ir viską pasakyk.“

Bausmių nėra – tik padariniai

Bausmių sūnums tėvai neskiria. Jei nusikalsta – kurį laiką negalės žiūrėti filmukų. Jei kažkoks įvykis nutiko važiuojant paspirtuku – kurį laiką teks jį padėti į šalį.

Broliai labai supratingai priima savo netinkamo elgesio padarinius – susitaiko, neprotestuoja. Net pasako kiemo draugams, kad kelias dienas teks vaikščioti pėsčiomis: paspirtukai ilsisi sandėliuke.

„Mes su vyru irgi iš nieko nedarome dramų. Neieškome kaltų, o žiūrime, kaip geriausia elgtis tam tikroje situacijoje“, – aiškina Inga.

Dar vienas privalomas punktas jų vaikams – miego režimas. Nuo aštuntos iki devintos vakaro vyksta pasiruošimas nakčiai – pasakėlė, maudynės, pėdučių ir nugaryčių masažas su kvapniaisiais aliejukais. Gardūs kvapai, paglostymai, pamylavimai, apsikabinimai labai raminamai nuteikia berniukus, jie greitai užmiega.

Mažais žingsniais tvarumo link

Galdikai džiaugiasi, kad išsikrausčius gyventi į namą daug kas pasikeitė. Name gyvena dar tik pirmus metus, didelių daržų neturi.

„Tik pažindinamės su daržininkyste ir ūkio darbais, bet ateityje norėsime ir savo agurkiukų, ir pomidoriukų“, – sako pašnekovė.

Gyvenant bute tvarumas jų šeimai irgi buvo nesvetimas. Mamai smagu matyti, kaip Mykolas džiaugiasi, kad pagaliau priaugo vyresnio brolio Adomo drabužėlius ir nuo šiol galės juos dėvėti.

„Adomui labai svarbi ekologijos tema. Gal mato, kaip mudu su vyru apsiperkame ūkininkų turguje? Ten Adomas daug ko ragauja ir vis klausinėja, ar tai ekologiška?“ – juokiasi mama.

Tobulas Galdikų šeimos laisvalaikis – gamtoje. Šeima turi tradiciją kiekvieną vasarą važiuoti su palapine prie Baltųjų Lakajų ežero. Ten plaukioja valtimi, žvejoja, maudosi.

Visi mėgsta pasivaikščioti Panemunės šile, Kačerginės pušynuose. Jei turi daugiau laiko – keliauja po Lietuvą, lanko pažintinius takus, lipa į aukštus apžvalgos bokštus, kurie berniukams be galo patinka.

Visi Galdikai turi dviračius ir, kol Inga dar galėjo, visi keturi smagiai mynė pedalus. Važiuodavo iki Kulautuvos, maudydavosi karjeruose, o paskui su vėjeliu lėkdavo namo.

Per Kalėdas vaišins kaimynus

Šeimoje labai laukiamos Kalėdos. Visi seneliai suvažiuoja pas Ingą ir Gediminą. Poros draugai stebisi šia susiklosčiusia tradicija, nes dažniausiai patys vyksta pas tėvus į svečius.

Eglę šeima puošia likus porai savaičių iki Kalėdų. Kol gyveno ankštame bute, traukdavo iš sandėliuko dirbtinę. Persikrausčius į namą, atsirado daugiau vietos, tad šioms Kalėdoms žada pirkti tikrą, didelę, kvepiančią mišku žaliaskarę.

Smagu: mažieji Galdikai nekantrauja sulaukti Kalėdų ir iki soties pasimėgauti žiemos pramogomis.

Kūčių vakarą Galdikai turi gražią tradiciją užsiplikyti termosą arbatos, pasiimti maisto ir eiti pasivaikščioti su vaikais po Ąžuolyną. „Kol gyvenome bute, būdavo tokia romantiška vakaro idilė. Šiemet planuojame belstis pas kaimynus ir vaišinti juos pačių keptais pyragėliais. Esame naujakuriai, tad labai norisi susirasti draugų“, – atvirauja Inga.

Atsikrausčius gyventi į namą, vaikai nori ir šuniuko. Tačiau, kai mama pradeda vardyti pareigas, kurios tuomet tektų broliams, sūnūs apsiramina. „Užteks ir kanarėlės“, – sutartinai nusprendė jie.

Nelengvi pašnekesiai

Dešimties metų santuoką su Gediminu Inga vadina laiminga. Savąją laimę pora kuria per nuoširdžius, atvirus pokalbius, teisybės sakymą vienas kitam. Dar – begalinę kantrybę ir pakantumą.

„Negali keisti žmogaus pagal save. Jau seniai mudu su vyru nebandome keisti vienas kito. Per dešimt metų susitaikėme, kad iliuzijas reikia palikti už namų durų ir kad turime priimti vienas kitą tokius, kokie esame“, – šypsosi Inga.

Pora drauge ir versle. Tiesa, jis netradicinis – Galdikai turi kelis laidojimo namus. Auginant pirmagimį Adomą būdavo dienų, kai mama neturėdavo kur palikti sūnaus, – tekdavo vestis į darbą.

„Adomas ten prisižiūrėdavo visko – ir urnų, ir karstų. Klausdavo mūsų su vyru, kas čia, aiškindavome, kad urnos – tai gražios vazelės… Sūnui paaugus, supratome, kad atėjo laikas be užuolankų papasakoti viską, kaip yra iš tiesų. Kad žmogaus kūnas yra laikinas, tačiau jo siela – amžina, – sako mama, nevengianti su vaikais pokalbių apie mirtį. – Mūsų vaikai supranta, kad mirtis – natūralus dalykas. Kadangi jie dar nesusidūrę su artimo netektimi, priima šį faktą tarsi iš šalies.“

Šį opų klausimą Inga yra aptarusi ir su katalikų kunigais. Anot jų, slėpti nuo vaiko artimojo mirties tikrai nereikėtų: ir mažas žmogutis turi teisę žinoti apie netektį. „Vaikai labai imlūs ir protingi: jie puikiai priima visą informaciją, tik reikia mokėti ją kuo švelniau ir išmintingiau pateikti“, – tikina I. Galdikienė.

– Jei jau vadovaujate sąmoningų mamyčių klubui, turbūt turite ir savo vaikų?

– Taip. Motinystė mane aplankė gana vėlyvame amžiuje. Šiuo metu dukrelei Amijai – penkeri. Augindama ją daugiau vadovaujuosi sąmoningumo principais ir intuicija nei kokiu nors konkrečiu disciplinos vadovėliu.

– Šiuolaikiniai vaikai įpratę jaustis laisvai. Ar dienos režimo jie netraktuos kaip savo teisių suvaržymo? Ar, jūsų nuomone, tam tikras dienos ritmas augančiam organizmui išties būtinas kaip geros fizinės ir dvasinės savijautos pagrindas?

– Dažnai sakau tėvams, kad laikytis dienos režimo būtina, bet tai reikia daryti galvojant apie ryšį su vaiku ir pačiu savimi. Režimas turi tarnauti jums ir vaikui, o ne jūs – režimui. Tarkime, ilgą laiką migdome ikimokyklinuką tam tikrą valandą ir tai jam tinka. Staiga tėvai ima skųstis: „Visą laiką sūnus eidavo miegoti devintą, bet kažkas pasikeitė – tuo metu jis dar pilnas jėgų, jokių šansų užmigdyti!“ Aš ir pati susidūriau su panašia situacija, kai po daugybės pasakų ir kelių valandų migdymo visa išsekusi ir išsiderinusi konstatavau faktą: vietoj planuotos devintos valandos vaikas užmigs vėliau. Juk turėjau planų pabaigti darbus, pažiūrėti filmą, galiausiai nebeliko jėgų net keliems knygos puslapiams prieš miegą.

– Tai ką daryti, kad taip nebūtų?

– Siūlau mamoms ieškoti harmonijos su savimi, vaiku ir esama situacija. Galbūt dar vieną valandą, kol vaikas yra aktyvus, jūs galite skirti kažkam naudingam? Tai kur kas protingiau nei verdančiai iš pykčio dėl žlungančių planų jį migdyti (juokiasi). Aš visada esu už tai, kad dienos režimas ir disciplina vaikui yra svarbūs, bet, jam augant, šitie dalykai keičiasi. Jei laikydamasis dienos režimo vaikas yra nepervargęs, linksmas, laimingas, tuomet viskas gerai. Vadovaukitės intuicija ir būkite pastabios. Juk mes, mamos, labai greitai pajaučiame, kada mūsų vaikai tampa irzlūs ir reikalaujantys dėmesio.

– Jei vaikas mato, kad jam einant į lovą šeimos veiksmas dar tik įsibėgėja: tėtis žiūri televizorių, mama gamina maistą rytdienai, vyresni broliai ar seserys žaidžia kompiuterinius žaidimus… O kažkam vienam reikia eiti miegoti?

– Štai čia ir yra didžiausia mūsų laikų problema, nes visas ribas, kurias nustatome savo vaikui, pirmiausia turime nustatyti sau. Aš nekalbu apie darbus, kuriuos tėveliai privalo per dieną atlikti. Tačiau, jei jie žadėjo eiti miegoti 23 val., o iš tiesų atsigulė tik 2 val. nakties, tai natūralu, kad vaikas pajus neteisybę savo atžvilgiu. Vadinasi, tėtis ir mama sau nuolaidžiauja, leidžia elgtis, kaip nori, o iš vaiko reikalauja totalaus paklusnumo. Vaikai mus išties augina. Juk sąmoningi tėvai, atėjus miego metui, turėtų ir patys nurimti, sulėtinti tempą. Be abejo, suaugusiųjų režimas yra kitoks nei vaikų, bet jis vis dėlto yra. Vaikai tą mato arba jaučia pasąmoningai, o pajutę bet kokią neteisybę – priešinasi.

– Kokia yra jūsų su dukrele dienos režimo esmė? Kas sudaro pagrindinius punktus – miegas, maistas, grynas oras, judesys, o gal dar kažkas?

– Kadangi Amija dar neina į mokyklą, jos diena struktūruota, bet yra ir daug laisvės. Ją įrėmina svarbūs ryto ir vakaro ritualai, kurie mus abi suartina, užtikrina abipusį ryšį. Visus tėvelius kviečiu pasinaudoti bet kokia proga ryšiui su vaiku kurti. Pusryčių gaminimas ir vakarinė privalomoji higiena gali tapti puikiu laiku parodyti vaikui dėmesį, pažaisti, pabendrauti su juo. Tereikia į tai pažvelgti kūrybiškai. Jei įsitrauksite, smagu bus ne tik vaikui, bet ir jums. Mamos manęs dažnai klausia, kodėl mažesnius vaikus taip sunku paguldyti? Todėl, kad jie gyvena čia ir dabar. Turime suvokti, kad vaikai iki maždaug trejų metų, eidami miegoti, mano, jog atsisveikina su tėvais amžinai. Jie dar nesuvokia, kad iš ryto pabus ir vėl viskas bus kaip anksčiau, kaip kasdien. Štai kodėl jiems kasdien reikalingi vakariniai atsisveikinimo ritualai, begalinis švelnumas ir kantrybė. Jei vakare vaikas negauna tėvų dėmesio, tas artimas tarpusavio ryšys, ta besąlyginė meilė nebūna užtvirtinama ir vaikas jaučiasi nesaugus. Ši tiesa pritaikyta mažiems, bet svarbi ir didesniems vaikams.

– Minėjote, kad kitas labai svarbus jūsų dienos režimo punktas – visavertė mityba?

– Tikrai. Tėvai turi pasirūpinti, kad augantis organizmas gautų visas jo normaliam funkcionavimui reikalingas medžiagas. Jei vaikas paliekamas savieigai, jis linkęs į greitus angliavandenius – t.y. cukrų. Patarimas čia būtų vienas – bent jau savo aplinkoje išimti tuos maisto produktus, kurių nenorime, kad vaikas vartotų. Aiškinkite vaikui, kodėl renkatės tam tikrą mitybą, kaip teigiamai ji veikia jūsų sveikatą. Kontroliuokite savo namų aplinką ir neikite iš proto, jei vaikas ne namuose paragauja kitokių produktų. Geriau aptarkite, kokį poveikį sveikatai daro netinkama mityba, ir ramiai grįžkite prie jums priimtinų pasirinkimų. Galiu pateikti pavyzdžių, įrodančių, kad, jei tėvai iš viso nevartoja cukraus, jo dažniausiai nemėgsta ir jų vaikai. Kitaip sakant, kuo minta tėvai – tuo maitinasi ir jų vaikai.

Būtina: sąmoningos motinystės mokymų vedėja I.Globė primena, kad ne vaikas turi tarnauti režimui, o režimas – jam / I. Globės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet koks judėjimas gerina kraujotaką, suaktyvina visų vaiko organizmo sistemų darbą. Ar dienos režime privalo likti laiko fizinei veiklai gryname ore?

Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais.

– Be abejo. Jei yra galimybė, kuo daugiau laiko praleiskite gamtoje. Tai žmogų harmonizuoja. Pakvieskite vaiką stebėti gamtą, pamatyti, kiek joje daug spalvų, formų, kvapų, garsų. Aptarkite su vaiku, kaip gamta keičiasi, kaip sustingsta žiemą ir vėl atgyja pavasarį. Veiklos gryname ore pagal sezoną labai skirtingos. Gamta puikiai atspindi gyvenimo dėsnius, moko būti čia ir dabar, nesipriešinti būtinybei, įsiklausyti.

– Jei kalbėtume apie jaunesnio, vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikus – kokie didžiausi jų dienos režimo baubai?

– Manau, kad pervargimas. Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais. Tai ir užsienio kalbos pamokėlės, ir grojimas kokiu nors instrumentu, dar sportai, kūrybiniai užsiėmimai ir pan. Gerai, jei dar tėvai nereikalauja rezultatų, o būrelius ir veiklas palieka vaikams kaip smagų žaidimą.

– Siūlote palikti popamokines veiklas kaip žaidimą? Ar tai įmanoma XXI a. pradžioje, kai vaiko karjera dažnai pradedama rūpintis vos jam gimus?

– Siūlau, nes žinau, kad vaikai nori būti mylimi už tai, kad jie tiesiog yra, o ne už tai, ką jie pasiekia. Jei vaikui akcentuosite rezultatus – jis bijos būti atstumtas, jei kartais netyčia patirs nesėkmę. Mažas žmogutis nebesupras, už ką yra vertinamas. Ar tik už tai, kad nupiešė gražų piešinį ar išmoko patį ilgiausią eilėraštį darželyje? Ilgainiui jam ims atrodyti, kad mylite jį tik tuomet, kai jam sekasi. Tik rezultatus vertinančių tėvų vaikai praranda vidinę motyvaciją mokytis, įsibaugina. Dar viena tėvelių klaida – reikalauti iš vaiko, kad jis tęstų nemėgstamus užsiėmimus vien dėl to, kad kažkada juos pasirinko. Disciplinos galima mokyti ir kitais būdais. Stebėkite vaiko gebėjimus, kvieskite jį rinktis skirtingas veiklas ir leiskite jam pačiam atrasti, kas labiausiai patinka. Dabar dažnai būna taip: vaikas dar tik pradėjo lankyti jojimą, o tėvai jau suplanavo už jį jojiko karjerą, surado užsienyje specializuotą mokyklą, supirko visas įmanomas aprangas ir apsaugas – tetrūksta tik nuosavo žirgo!

– Ne vieni tėvai, auginantys paauglius, pasakys, kad sukontroliuoti jų priklausomybę nuo telefonų, kompiuterių ekranų – Sizifo darbas. Ką patartumėte?

– Lįsti iš ekranų patiems. Jei vaikai ieško gyvenimo džiaugsmo telefonuose, planšetėse, kompiuteriuose, vadinasi, tarp tėvų ir vaikų nėra ryšio. Jie nebendrauja ir neleidžia laiko kartu. Jei tėtis su mama, grįžę po darbų namo, išsyk įlenda į feisbukus ar instagramus, – ko norėti iš vaiko?! Buvimas kartu, kalbėjimasis, valgymas prie bendro stalo be telefonų, stalo žaidimų popietės – visa tai gerina padėtį. Pagrindinis tikslas – bendrystė namuose.

– Anot statistikos, mamos, norėdamos gauti bent trumpą atokvėpio valandėlę, jau mažyliams paduoda telefoną. Kad tik būtų ramu...

– Aš savo sūnui Ąžuolui daviau jį gana anksti. Laikui bėgant, kaip ir daugelis tėvų, susidūriau su vaiko priklausomybe nuo ekrano. Išbandžiau labai daug metodų, pykausi, bandžiau tartis gražiuoju, uždėjau užraktą, nustatinėjau limitus ir t.t. Viskas veltui – namuose dėl jo nuolat tvyrojo konfliktinė situacija. Vaikas kaip zombis prašėsi telefono dar ir dar, o jei uždrausdavau – prasidėdavo isterija. Turėjau surasti geriausią sprendimą.

– Gal todėl jūsų knygoje „Svajonių dienoraštis“ atsirado nusivylusios mamos svajonė apie tai, kaip būtų gerai, jei vieną dieną pasaulyje dingtų visi išmanieji telefonai?

– Ne (juokiasi)… Neturėjau tokios svajonės. Juk iš esmės patys telefonai nėra blogis. Jie tampa blogiu, kai tėvai, nebežinodami, kaip susitvarkyti su savo vaiku, atsakomybę permeta ant išmaniųjų įrenginių. Priklausomybė prasideda pakankamai anksti, deja, tėveliai susizgrimba tik tada, kai jų vaikas ima trankyti durimis, atsikalbinėti, keiktis, pulti į isteriją. Viskas dėl ko? Dėl telefono!

– Stebėdama savo sūnų, radote atsakymą, kodėl vieni vaikai yra linkę įsitraukti į ekranus, o kiti – ne. Gal galėtumėt pasidalyti savo atradimu, kur slypi to įsitraukimo priežastys?

– Priežasčių reikėtų pradėti ieškoti nuo savęs. Prisiminkime, kodėl pirmąsyk davėme vaikui į rankas vienokį ar kitokį ekraną – planšetę ar išmanųjį telefoną? Paskui paanalizuokime, kas vyko tuo metu, kai priėmėme tokį sprendimą? Remiuosi asmeniniu pavyzdžiu: sūnus buvo priklausomas nuo telefono, o jaunesnioji dukra Mėta – ne. Ėmusi ieškoti atsakymo, supratau, kad sūnus vaikystėje buvo labai panašus į mane: judrus, neramus. Pamenu, nuolat gaudavau raginimų patylėti, ramiai pasėdėti, nesikišti, kur nereikia. Kol Ąžuolas sėdėjo vežimėlyje, viskas buvo gerai. Kai išmoko vaikščioti ir ėmė siausti, pasidarė sunku jį suvaldyti. Kokios šių laikų mamos? Maksimalistės. Jos nori būti geros visur – darbe, namuose. Tad, aišku, dažnai pervargsta. Štai mes ir priartėjame prie pagrindinės priežasties, kodėl vaikui duodamas ekranas. Kai jau mama visiškai be jėgų ir nebežino, ką daryti, –  telefonas jai tampa savotišku išsigelbėjimu. Tik ar tikrai?

Nejučia išmokome sūnus ir dukras slopinti savo jausmus: užuot verkę ar kaip kitaip bandę išreikšti savo blogą nuotaiką, jie gauna… ekraną.

– Sakote, kad šis iš pažiūros nekaltas momentas tampa visų tolesnių bėdų, susijusių su priklausomybe ekranui, šaltiniu?

– Būtent. Vos tik mama paduoda metinukui į rankas telefoną, jo pasąmonėje užsifiksuoja du dalykai. Kokie? Pirmas, kad mano tėvai laimingi tik tada, kai esu įlindęs į ekraną. Antras, kad nuobodulys yra blogai. Tas supratimas taip giliai įsirėžia vaikui į pasąmonę, kad kitaip jis nė nebeįsivaizduoja kontakto su tėvais. Nejučia mes išmokome sūnus ir dukras slopinti savo jausmus: užuot verkę ar kaip kitaip bandę išreikšti savo blogą nuotaiką, jie gauna… ekraną. Mat mamai norisi pailsėti po dienos darbų prie serialo ar paplepėti su drauge. Arba šiuolaikinės mamos yra užsidėjusios tobulos mamos karūną, kuriai nukritus jaučiasi nelaimingos ir nesėkmingos.

K. Busilaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Mėginate pasakyti, kad, duodamos telefonus, mamos pačios, to nė nenujausdamos, slopina savo vaikų jausmus? Galbūt užtektų mažylį tik priglausti prie krūtinės?

– Būtent. Deja, tai mes suprantame gerokai per vėlai, kai vaiko pasąmonėje jau būna užsifiksavusi mintis: mano tėvai laimingi, kai aš telefone! Štai tada šeimoje prasideda pykčiai, draudimai, griežtų priemonių taikymas ir pan. Vaikas nebesupranta, ko iš jo norima. Jo viduje – visiškas susipriešinimas. Jis lyg ir daro taip, kaip yra išmokytas, bet kažkodėl gauna už tai velnių (juokiasi).

– Natūralu, kad vaikas ima reikšti nepasitenkinimą, kariauti…

– Taip buvo ir man, kol supratau, kad lindėdamas planšetės ar telefono ekrane sūnus nerealizuoja savęs – savo judrumo, smalsumo. Kalbant apie vaiko savirealizaciją, reikėtų pridėti, kad dažnai tėvai ir patys su savo išankstinėmis nuostatomis pakiša koją. Jie sako: blogai tas, negerai anas. Jie nori, kad vaikas baigtų lankyti tai, ką pradėjo (kalbu apie būrelius). Nesvarbu, kad nuo futbolo treniruočių jam seniai bloga. Šiuo atveju tėvai irgi slopina savo vaiko jausmus. Jis nebenori žaisti futbolo, bet vis tiek turi tai daryti. Arba sūnus nori kažką lankyti, bet tėvai iš anksto už jį nusprendžia, kad šokiai ar krepšinis jam netiks… Kai su Ąžuolu ėmiau apie tai kalbėti, suvokiau, kad turiu duoti jam pačiam pasirinkti – ieškoti, domėtis, galų gale, leisti išbandyti begales būrelių. Juolab šiais laikais, kai pirmas susitikimas dažniausiai yra nemokamas. Pradėti ir per sukąstus dantis tęsti veiklą iki galo – tai senosios kartos mokykla. Šių dienų jaunas žmogus yra laisvas rinktis ir niekam nieko neprivalo.

– Grįžkime prie mūsų temos apie telefonus. Yra vaikų, kurie išmanųjį telefoną turi jau darželyje. Natūralu, kad po kelerių metų jis atsiduria ir mokyklinėje kuprinėje. Tik ar tai būtina?

– Mano galva, mokykloje telefono reikia tik tiek, kiek jis naudojamas pagal tiesioginę – susisiekimo – paskirtį. Tai yra daiktas, leidžiantis prireikus paskambinti tėvams ar parašyti jiems žinutę. Internetas čia nebūtinas. Žinoma, vaikai yra skirtingi. Todėl tie, kurie priklausomi nuo ekranų, interneto, daro blogą įtaką kitiems, nes kolektyvinė sąmonė veikia ir juos.

– Mokyklų koridoriai pilni vaikų, sulindusių į telefonus: negi juos reikėtų atimti?

– Prievarta niekada neatnešė nieko gero. Jei pulsime telefonus atiminėti, geriau nebus. Vaikai gudrūs ir lankstūs: ras būdų pabūti virtualioje erdvėje. Sakyčiau, turime priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Nauja karta nepavaldi senoms taisyklėms, senam mąstymui ir auklėjimui. Jei imsime šiuos kūrybingus vaikus kontroliuoti, jie užsisklęs, ims maištauti, lįsti į dar didesnes priklausomybes.

– Dažnai girdime iš vyresnių pedagogų, netgi iš savo tėvų, senelių lūpų, kokia dabar sunki vaikų karta… Negi tikrai?

– Negeras tai požiūris. Karta kaip karta. Tačiau, jei su tokia žinute eisime į klasę ar į darželio grupę, natūralu, kad sulauksime pasipriešinimo. Kai tėvai ima skųstis savo vaikais, siūlau atlikti eksperimentą ir visą savaitę bendrauti su jais tik gražiuoju – nenaudojant nė lašelio kritikos. Galima tik kuo daugiau girti. Ryte atsikeli – pagiri už gražiai paklotą lovą. Vakare guliesi – vėl už kažką pamalonini geru žodžiu. Kas nuo to pasikeičia? Viskas. Ne viena mama man pasidžiaugė, kad vaikas po tokios savaitės pasidarė lipšnus, ėmė dažniau apsikabinti, nustojo atsikalbinėti, pagerėjo bendravimas su tėvais, mokytojais. Tai mano kartos vaikai buvo įsprausti į tam tikrus rėmus, padaryti bestuburiai, negalintys turėti savo nuomonės. Šiuolaikiniai vaikai priešinasi. Kai tėvai tuo skundžiasi, mane ima juokas. Sakau jiems: džiaukitės, kad jūsų vaikas toks stiprus ir neleidžia savęs įtraukti į visą tą senienų sūkurį, kad jis nenori būti kitų sukurtu produktu.

– Tad, jei vaikas ruošiasi neštis į mokyklą mobilųjį, turėtume leisti?

– Kuo tik šiuolaikinė karta nėra kaltinama: hiperaktyvumu, nepatogumu, zirzimu ir kt. Mano sūnui labai patinka anglų kalbos mokytoja, nes ji juokiasi, visada laiminga, dažnai mokinius giria. Mokinių ir mokytojų draugystė galėtų vykti be trikdžių, jei tik didžioji dalis pedagogų pakeistų savo požiūrį į vaikus, priimtų juos tokius, kokie yra. Vaikai išsyk tai pajustų. Tuomet keistųsi tarpusavio santykiai ir netgi telefonai nebeatrodytų tokie baisūs. Galbūt jie lauktų pamokų pabaigos tvarkingai sudėti dėžutėje?

– Yra šeimų, kuriose iki tam tikro amžiaus vaikui neperkamas telefonas, o pažaisti su juo galima tik namuose ir tik ribotą laiką. Ar taip elgdamiesi šiais technologijų laikais tėveliai neperlenkia lazdos?

– Visi žinome posakį, kad lazda turi du galus. Pirkti vaikui telefoną ar ne – kiekvienos šeimos pasirinkimas. Klausimas čia būtų kitas: į ką, priėmus tokį sprendimą, yra sutelktas tėvų dėmesys? Jei pastangos dedamos, kad kažko nebūtų, automatiškai vaiko dėmesys kryps į negatyvų dalyką ir jis vis tiek gaus tą emocinį šleifą, skelbiantį, kad telefonas yra blogai. Kuo labiau mes tai akcentuosime, tuo vaikui bus smalsiau ir norėsis tai išbandyti. Ne sykį teko matyti, kai telefonų negaunantys vaikai lipte limpa prie jų kaip bitės prie medaus draugų susibūrimuose ar šventėse.

Skatina keisti požiūrį

34-erių Aistė sako, kad pagrindinės jos pareigos – kuruoti visą LRT turinį. Vadovė rūpinasi, kad vaikų ir paauglių balsas būtų atspindėtas visose LRT platformose – radijuje, televizijoje, portale ir socialiniuose tinkluose.

„Norisi, kad kiekvienas – nuo dvimečio iki aštuoniolikmečio – priimtų LRT kaip savą kanalą. Šitaip bus tik tada, kai mes, suaugusieji, į vaikus žiūrėsim kaip į sau lygius, t.y. kaip į lygiaverčius visuomenės narius, ir pasiūlysime jiems aktualių temų, atsakymų į rūpimus klausimus“, – apie savo profesinę misiją kalba prieš metus prie LRT kolektyvo prisijungusi Aistė.

Augindama dešimties metų paauglę ir lygindama jos gyvenimą su savo vaikyste, Aistė mato didelį skirtumą. Anot jos, šiuolaikiniai vaikai dabar daug savarankiškesni. Priežastis? Naujausios technologijos ir pasikeitę auklėjimo metodai. Dabar užtenka vaikui užsisegti išmanųjį laikrodį ir jis nepasiklys – žinos, kuriuo autobusu važiuoti ir kada išeiti iš namų, kad spėtų į pamokas ar treniruotę.

XXI a. vaikai kur kas kritiškesni, turi aiškią savo nuomonę. „Tai be galo svarbu. Mano laikais tėvai neaiškindavo, kodėl turiu daryti taip ar kitaip. Jų žodis būdavo šventas ir neginčijamas. Todėl savo dukrai aš stengiuosi negailėti laiko paaiškinimams, o jei ji su kažkuo nesutinka – turi pateikti rimtus argumentus arba alternatyvius pasiūlymus, tuomet aš juos apsvarstau“, – sako Aistė.

Kartais ji girdi žmones kalbant, kad negalima vaiko prilyginti suaugusiajam, nes taip tėvai, mokytojai ar darželio auklėtojai nusikrato atsakomybės už jį.

„Be abejo, suaugusieji atsakingi už nepilnamečius, bet aš kalbu apie suaugusiųjų pagarbą vaikams. Mums buvo kalama į galvą, kad reikia gerbti vyresnius, tai dabar aš visiems sakau, kad reikia gerbti vaikus. Anksčiau populiarus pasakymas „Tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo“ rodo, kad į vaiką žiūrima su išankstiniu nusistatymu ir nepagarba. Jei vaiką nuo mažų dienų laikytume mažu suaugusiuoju, toks požiūris padėtų jam greičiau subręsti, būti sąmoningesniam, savarankiškesniam ir galbūt įkvėptų jį dideliems darbams“, – svarsto pašnekovė.

A.Jūrė džiaugiasi, kad turėdama dukrą ji gali labiau įsigilinti į vaikų ir jaunimo aktualijas ir taip plėsti, turtinti jauniesiems žiūrovams pritaikytą turinį.

Mano laikais tėvai neaiškindavo, kodėl turiu daryti taip ar kitaip. Jų žodis būdavo šventas ir neginčijamas. Todėl savo dukrai aš stengiuosi negailėti laiko paaiškinimams.

Be „Uno“ – nė kojos iš namų

Neseniai laidoje „Labas rytas, Lietuva“ Aistė pristatė naują LRT radijo tinklalaidę „Radijas kuprinėje“, skirtą keliaujantiems vaikams ir, žinoma, vairuojantiems tėvams.

Kuo užimti automobilyje sėdinčius vaikus, kas keletą kilometrų kniaukiančius gailiais katinų balseliais: kada jau atvažiuosime, kiek laiko dar liko, ar jau netoli ir pan.?

„Žinoma, galima jiems į rankas duoti planšetę ar telefoną, įjungti filmukus – ir klausimai baigsis akimirksniu. Bet ar kuris iš mūsų norime, kad visas dvi ar tris kelionės valandas vaikas būtų nukreipęs akis vien tik į ekraną? – retoriškai klausia ji ir tuoj pat pasiūlo sprendimą: – Radiją kuprinėje.“

Kai turinys ne žiūrimas, bet klausomas, tuo pačiu metu galima dairytis pro langus, mušti kojomis taktą į dainos ritmą ar tiesiog dainuoti su muzikaliais laidos svečiais.

Paklausta, kokius žaidimus keliaudama Aistė mėgsta žaisti su savo dukra, ji mini kortas. Be „Uno“ kortų jos nekelia kojos iš namų. Mėgstamiausias jų kortų žaidimas – „Durnius“, išmoktas Aistės dar vaikystėje. Jauna mama džiaugiasi, kad kortų malka kelionių krepšyje neužima daug vietos, o drauge puikiai gelbsti nuo nuobodulio, kad ir kur būtum – autobuse, traukinyje ar lėktuve.

„Tiesa, buvo toks etapas, – prisimena ji, – kai Ūla labai nemėgdavo pralaimėti, tad nelaimėjusi žaidimo ilgam užpykdavo. Teko nemažai apie tai kalbėtis.“

Šią vasarą abi keliautojos ilsėjosi Portugalijoje. Vyko aplankyti Aistės draugės, išvykusios gyventi į Porto miestą. „Niekada nesu svečioje šalyje gyvenusi ilgiau nei savaitę, tad buvo smagu įsijausti į vietinio gyventojo vaidmenį. Tiesa, porą savaičių atostogavau, o kitas dvi dirbau per nuotolį, tad su Ūla sutarėme, kad, kol dirbsiu, ji skaitys iš Lietuvos atsivežtas knygas“, – atskleidžia gautą pažadą.

Ar jį pavyko tesėti? „Iš dalies“, – juokiasi Aistė ir priduria, kad iš trijų knygų buvo perskaityta viena.

Laikosi susitarimų

Kadangi Aistė mėgsta aktyviai keliauti, tai dažnai kelionių grafikas būna suplanuotas valandų tikslumu, tačiau Porte tempas buvo lėtesnis, nes naujas patirtis galėjo išdalyti per visą mėnesį.

„Mudvi su dukra santykis – geras, partneriškas, tad sutarėme iš anksto malonumais dalytis po lygiai. Viena veikla būdavo skirta jai, kita – man“, – pasakoja A.Jūrė ir džiaugiasi, kad Porte rado daug šaunių muziejų, pritaikytų būtent vaikams.

Labiausiai abiem patiko vienas, skirtas pasaulio atradėjams ir jų atradimams, kuriame vaikščiojo ne pėstute, bet plaukė laiveliu.

Pažintis: atostogos Portugalijoje buvo ypatingos – visą mėnesį mama su dukra tyrinėjo Porto miestą ir jo apylinkes. A. Jūrės asmeninio arch. nuotr.

Aistė prisipažįsta, kad labiau nei muziejai jai patinka šiuolaikinio meno parodos. Kartais jos sugeba savo spalvomis, formomis ar interaktyviomis instaliacijomis patraukti ir dukrą. Jei ne – Ūlai tenka laikytis susitarimo ir palaukti, kol mama apžiūrės vieną ar kitą ją dominančią ekspoziciją.

Sužavėjo Lietuvos miesteliai

Šią vasarą Aistei teko įšokti į tiesioginį eterį. Du kartus jai kliuvo nelengvas uždavinys – būti naujo LRT projekto „Draugiška Lietuva“ laidos vedėja.

LRT kūrybininkė keliavo po Darbėnus ir Viduklę, kalbino šių miestelių gyventojus. „Nors pagal laidos formatą turėjome šnekinti bet kokio amžiaus žmones, man visuomet įdomu pradėti nuo jaunimo. Abiejuose miesteliuose nustebino puikiai įrengtos ir labai aktyviai net ir po pamokų vaikus užimančios mokyklos“, – žavisi ji.

Sostinėje gyvenančiai Aistei įspūdį paliko faktas, kad ir mažuose Lietuvos miesteliuose jaunais žmonėmis pasirūpinta. Akį traukia sporto aikštynai – riedlenčių rampos, krepšinio aikštelės, tinklai ir lauko bei stalo teniso stalai. „Viskas labai šiuolaikiškai įrengta. Tikrai ne prasčiau nei didžiuosiuose miestuose“, – konstatuoja Aistė.

„Prieš beveik septynerius metus viena pirmųjų Lietuvoje pradėjau rašyti tinklaraštį „Ū ilgoji“, kuris yra apie vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį. Jis subūrė visai nemažą sąmoningų tėvų bendruomenę“, – pasakoja ji ir priduria, kad tame tinklaraštyje irgi mėgo dalytis įspūdžiais iš savo kelionių po mažesnius Lietuvos miestelius. Dabar tinklaraštį Aistė perkėlė į to paties pavadinimo instagramo profilį.

Ar tokia pati kūrybinga yra ir jos dukra Ūla, Aistė atsako šypsena. „Žiemą su eilėraščiu „Arklys kambaryje“ Ūla nušuoliavo iki pat finalo ir tapo Vilniaus miesto meninio skaitymo laureate. Nors aš jau seniai žinojau, kad kai klausau jos įtikinėjimų, turiu reikalų su profesionale“, – pasakoja mama.

Savo dukrą A.Jūrė vadina tikra raketa – Ūla be galo aktyvi, veikli, energinga. Kai nuo šitų jos savybių pavargsta, ramina save, kad būtent charakteris garantuos Ūlai sėkmę gyvenime, neleis jai prapulti.

„Dukra moka išsiderėti viską, ko nori. Tai, kaip ji pateikia argumentus, nuginkluotų net patį skeptiškiausią investuotoją“, – pripažįsta Aistė.

Po darbų – laikas kultūrai

Ką Aistė veikia po darbo? Kultūrinasi ir vadina save šimtaprocentiniu kultūros žmogumi. „Kadangi dabartinis mano darbas – generuoti idėjas, jausti bendrą jaunų žmonių gyvenimo pulsą, tai man labai padeda kultūros renginiai“, – paaiškina pašnekovė.

Mažiausiai tris kartus per savaitę Aistė eina į spektaklius, performansus, koncertus ar parodų atidarymus. Renginių jai reikia kaip oro!

Dar vienas Aistės laisvalaikio pomėgis – skaitymas. LRT kūrybininkė labai mėgsta grafinius romanus, kuriuose yra ne tik tekstas, bet ir vizualinė dalis. „Aišku, anglų kalba jų yra gerokai daugiau, bet pamažu atsiranda ir lietuviškų tokio tipo knygų“, – džiaugiasi ji ir sako, kad dar labai mėgsta skaityti teminius žurnalus-projektus anglų kalba.

Jų dažniausiai randa užsienyje, kur nors keliaudama arba prenumeruoja. „Žurnalų temos – pačios įvairiausios. Nuo posovietinių šalių kultūros iki erotikos šiuolaikiniame mene ir pan. Kiekvienas žurnalas skirtas kažkokiai vienai siaurai temai. Turiu sukaupusi jų nemažą kolekciją“, – dalijasi A.Jūrė.

Bendradarbiavimo galimybės

Aistė nacionaliniam kanale dirba dar ne visus metus, tad daug ilgamečių procesų patiria pirmą kartą. „Šiuo metu kaip tik ruošiamės naujam sezonui, kuriame turėsime puikius Vaikų sekmadienius“, – pristato sezono naujieną.

Kuriant vaikams ir jaunimui skirtą turinį dažnai prireikia ir pačių vaikų. Ar nesunku jų rasti? „Norinčių visada atsiranda. Klausimas kitas – kaip objektyviai juos atrinkti. Paprasčiausia pakviesti filmuoti LRT darbuotojų ar kitų pažįstamų vaikus, kurie jau turi šiokios tokios praktikos, patirties. Kita vertus, norisi, kad LRT kanalas būtų prieinamas visiems, todėl dažnai apie vaikus, reikalingus laidoms, reklamoms, skelbiame internete. Taip pat ieškome jų per įvairius teminius būrelius“, – paaiškina kūrybininkė.

Ateityje ji turi viziją kuo didesniam skaičiui vaikų suteikti galimybę prisidėti prie turinio kūrimo. Kaip tai padarys?

„Jau dabar bendradarbiaujame su studentais, kurie kartu su mūsų operatoriais ir režisieriais kuria laidą apie paauglius. Rugsėjį planuojame išplatinti atvirą kvietimą jaunimui. Siūlysime jiems dalyvauti audiovizualinės kūrybos dirbtuvėse ir išmokti kurti laidas patiems. Na, o su geriausiai pasirodžiusiais bendradarbiausime ir toliau“, – dalijasi ateities planais.

Nuostata: viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi rašyti tinklaraštį apie vaikų ir tėvų ryšį A.Jūrė pabrėžia, kad svarbu žiūrėti į vaikus kaip į lygiaverčius sau. Tai ji daro ir bendraudama su dukra Ūla. U. Vosyliūtės nuotr.

Kviečia į gimtuosius Biržus

Savaitgaliais Aistė mėgsta keliauti ir kitus ragina tai daryti. Nebuvusiems Biržuose siūlo būtinai aplankyti jos gimtąjį miestą. „Jei šią vasarą nespėsite, tai kitą – būtinai. Miestas tvarkosi, nemažai aikščių, tiltų, privažiavimo keliukų prie pliažo įgauna naujus pavidalus“, – pristato Aistė.

Labiausiai ją džiugina, kad mieste yra daug žalumos. Visai šalia – Biržų giria, kur galima išbandyti Basų kojų taką. Biržai garsėja ilgiausiu pėsčiųjų tiltu (525 m) per Širvėnos ežerą, seniausią Lietuvoje dirbtinį vandens telkinį, suformuotą užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes. Tiltas veda į Astravo dvarą ir naujai sutvarkytą parką, o paėjus kiek toliau galima pasigrožėti šniokščiančiu vandeniu prie užtvankos.

Dar viena įdomi vieta – Biržų regioninio parko teritorijoje esantys Kirkilų karstiniai ežerėliai ir apžvalgos bokštas, savo forma primenantis kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 m. Užlipus į jį atsiveria nuostabi panorama – 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais (kai kurių skersmuo – daugiau nei 35 m.) Kartais vasarą jie nusidažo įvairiausiomis spalvomis.

Prie pat apžvalgos bokšto rasite ir pažintinį taką su pontoniniais tilteliais – nuo jų galėsite stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Takas nutiestas per nedideles pelkutes su joms būdinga augmenija ir gyvūnija.

„Nepraleiskite ir Biržų kultūrinio gyvenimo, užsukite į šiuolaikinę galeriją „Portfolio“, kurioje galima ne tik apžiūrėti besikeičiančias parodas, bet ir suvalgyti naminių ledų“, – siūlo A.Jūrė.

Darnioje šeimos aplinkoje auga stiprios asmenybės

Psichologė sakė, kad kūdikystėje vaikas save ir mamą suvokia, kaip nedalomą vienetą. Vaikui augant, jis ima save suvokti kaip atskirą asmenybę ir mokosi imdamas pavyzdį iš kitų žmonių, pirmiausia – iš savo tėvų. Tad labai svarbu kokį tarpusavio bendravimo, pagarbos kitam, atsakomybės prisiėmimo ir kt. pavyzdį vaikas matys. Augdami ir matydami savo šeimos modelį vaikai jį perima ir dažnai atkartoja tapę suaugusiais ir sukūrę savo šeimas.

„Mergaitė ir berniukas iš tėčio mokosi tų pačių ir skirtingų dalykų. Mergaitė, augdama tėčio mylima, kiek palepinta, greičiausiai išmoks ir savo brandoje vertinti vyrus ne už agresyvumą, o už santykių darną. Įprastai, mergaitei tėtis yra riteris ir nugalėtojas. Tad dažnai mergaitės gyvenimo draugą renkasi panašų į tėtį ir jeigu jis neišmokys pagarbos aplinkiniams, nepateiks pavyzdžio, kaip gerbti šeimos narius, mylėti ir rodyti pagarbą mamai ir kitoms šeimos moterims, mergaitė savo pasirikimuose gali ir suklysti. Berniukui tėtis – pavyzdys, kaip įveikti sunkumus, pačiam suremontuoti mašinėlę. Berniukas, kartu dirbdamas ir sportuodamas su tėčiu mokosi pasitikėjimo savimi, kaip reikia elgtis skirtingose situacijose“, – teigė psichologė. 

Nuoširdūs santykiai su tėčiu lemia ir geresnius vaikų santykius su kitais žmonėmis, draugų pasirinkimą. Tėčio gerojo pavyzdžio neturėję vaikas į brandų savo gyvenimą gali neatsinešti teisingo ir mylinčio šeimos vyro, kolektyvo nario supratimo arba jam prireiks jau suaugus mokytis to, ką galėjo išmokti vaikystėje.

„Iš ilgos kelionės grįžęs tėtis vaikams parvežė lauktuvių, bet mažieji savo džiaugsmą išreiškė vienu klausimu: „Ar tu daugiau nebevažiuosi?“. Tai rodo, kad vaikams svarbiausia yra tėčio buvimas šalia“, – pavyzdį pateikė A. Svetikienė. 

Kaip dar vieną svarbų akcentą psichologė pateikia vaikų tarpusavio pokalbius.

„Įsiklausykime, vos tik vienas vaikas pasako, koks puikus jo tėtis, iš karto ir kitas vaikas ima girti savo tėtį ir teigia, kad jis irgi pats geriausias. Ir kokios liūdnos būna akutės to vaiko, kuris auga be tėčio. Jam ne pirkinių ar dovanų trūksta, jam trūksta tėčio asmenybės pilnatvės“, – sakė psichologė. 

Kai vaikas nejaučia tėčio meilės –  išsikreipia emocijos, atsiranda identiteto klausimai, atsakymų į kuriuos vaikui gali tekti ieškoti visą gyvenimą.

Būti tėčiu – atsakomybė, tobulėjimas

Pasak psichologės, darna šeimoje ir vaikų auklėjimas – nėra baigtinis procesas, jis nuolat kinta, auga kartu su šeima, įgauna kitokių spalvų, pareigų, išmokimų. 

„Tėtis išmoksta atsakingai vertinti savo vaidmenį. Per didelis griežtumas ar atlaidumas, galvojimas, kad laiko vaikams trūkumą tėtis kompensuoja pirkiniais, gali atnešti santykių šaltumą. Kai vaikas nejaučia tėčio meilės –  išsikreipia emocijos, atsiranda identiteto klausimai, atsakymų į kuriuos vaikui gali tekti ieškoti visą gyvenimą. Tad kiekvienam vaikui labai svarbu iš tėčio sulaukti palaikančio žvilgsnio, pasitikėjimo ir rūpesčio“, – sako psichologė.

Psichologė siūlo kelis patarimus, kaip būti gerais tėčiais:

Vaikai bei jų poreikiai visada turi būti svarbiausia.

Visada savo vaikams būkite pasiekiami – ypač emociškai.

Nėra tokio dydžio uždarbio, kuriuo būtų galima kompensuoti prarastus jūsų atžalų vaikystės metus, kai jūsų nebuvo kartu.

Visada būkite geru pavyzdžiu, kaip elgtis su vaikų mama ir aplinkiniais.

Drausminkite vaikus jų nepažemindami ir nepajuokdami.

Girkite ir didžiuokitės savo vaikais visada, kai jie įdeda pastangų.

Domėkitės ir žinokite, kuo gyvena jūsų vaikai. 

Net jeigu gyvenate atskirai su vaikų mama, darnus ir šiltas, nuoširdus santykis su vaikais jums turi būti svarbiausia.

Psichologė pabrėžė, kad vaikas, augantis be tėčio ar jo atstumtas patiria prieštaringų emocinių išgyvenimų, tačiau jie kur kas švelnesni, jeigu šalia yra senelis, dėdė, ar naujas mamos partneris, jautrus vaikui.