„Kiekvieną dieną stumiamės vis toliau pažindami smegenis. Individo smegenis pažinti yra labai sunku, jeigu norime pasakyti ką nors apie asmenybę arba kokius kognityvinius gabumus. Galima pasakyti apie individo smegenis nagrinėjant kokias nors ligas, kai yra  stiprus pažeidimas ar auglys – tą mes galime matyti pažiūrėję į vieną nuotrauką. Bet kai norime tyrinėti gabumus individualiai, to dar padaryti negalime. Tą bus galima padaryti, manau, gal per artimiausius penkerius metus. Kol kas susidurdami su didele vaizdine informacija, daug duomenų, negalime to pasakyti. Bet jeigu tyrinėjame vaikų grupes, kurie vienais ar kitais gabumais yra panašūs, skirtumus galime išskirti: kurios smegenų dalys, kurios jungtys, kuri smegenų struktūra yra atsakinga už tai, jei vaikai turi vieno ar kito tipo gabumus“, – sakė neuromokslininkė. 

– Vaikai yra skirtingi ar labiau panašūs?

– Brolio ir sesers arba dvynių smegenys yra labiau panašios tarpusavyje nei kito vaiko, iš kitos šeimos. Tačiau gabumai vystosi ne tik naudojantis genetine informacija, kuri yra mūsų genetinis potencialas. Mus formuoja mūsų aplinka ir dar vienas dalykas – motyvacija. Jeigu du vaikai šeimoje turi tą patį arba labai panašų genetinį potencialą, jie užauga toje pačioje aplinkoje. Bet motyvacija – skirtinguose dalykuose, dėl to ir vaikų gabumai skirtingi. Labai retai brolis ir sesuo pasirenka vienodą kelią.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

–  Ar jūs randate mokslinį pagrindimą tam, kad jie skirstomi į humanitarus ir į „moksliukus“, kurie gabesni matematikai nei kalboms?

– Pirmas dalykas, kurį paminėjau ir rašydama straipsnį žurnale, yra tai, kad klaidinga vaikus suskirstyti į dvi grupes. Kodėl žalinga? Visų pirma nėra vaikų, kurie moka tik matematiką ar tik kalbas. Mūsų žinios nėra kategorinės. Jos yra tarsi spektras. Galime mokėti matematiką labiau negu kalbas, bet negalime mokėti matematiką, bet nemokėti kažko kito. Todėl suskirstant vaikus į tas dvi grupes, mes tiesiog juos demotyvuojame. Jiems kaip ir siunčiame žinutę: „Tu gabus matematikai, tu ir daryk tik matematiką, kito nedaryk, nes kitas tau vis tiek nesiseka, tai kodėl tą turėtum daryti?“. Paskutiniai įvairūs moksliniai tyrimai dabar sako, kad galėtume vaikus pagal tai, kaip jie mokosi, pavadinti tais, kurie turi augančią mąstyseną (galvoseną) arba fiksuotą. Fiksuota tai ta, kai vaikas sako: „Ar aš darysiu, ar nedarysiu – vis tiek nepasiseks.“ Dabar edukacinėse programose stengiamasi išvengti tokios fiksuotos mąstysenos. Ir mokytojui net jei ir vaikui nesiseka, rekomenduojama, kad vaikas sakytų: „Dar nepasisekė, dar aš negaliu to padaryti“. Stimuliuoti tą tokią augančią mąstyseną, kad jis savęs nedemotyvuotų, kad toliau stengtųsi bandydamas pasiekti, išmokti tai, ko jam norisi, ir pasiektų savo visapusišką vystymą.

– Turbūt dar praeis ne vieneri metai, kol visos švietimo sistemos priims tuos naujus atradimus ir naujus tyrimus, apie kuriuos jūs taip pat kalbate. Ar yra kažkas, ką vaikai supranta labiau arba prasčiau? Ar galima sakyti, kad galiausiai vis tik yra ir tiksliukai, ir humanitarai?

– Sakyčiau, kad yra dalykai, kurie vaikams labiau patinka, todėl jie tuos dalykus mokosi daugiau. Taip suskurdami užburtą ratą „kas man patinka, tas man sekasi; kas man sekasi,  to daugiau mokysiuosi“. Toks dopamino varomasis procesas, kurį vaikai tiesiog atsirenka. Mes, suaugusieji, galime pasižiūrėti į savo gyvenimą: ar mes norime kiekvieną dieną daryti kokius nors labai sunkius atradimus? Turime savo supratimą, kas yra mūsų gyvenimas ir bandome išmokti dalykų, kurie mums įdomūs, todėl esame motyvuoti tuos dalykus rinktis.  Su vaikais – panašiai. Jie renkasi dalykus, į kuriuos nenori dėti labai daug pastangų, bet jie pamato, kad šitas dalykas sekasi ir bando. „Aš noriu pabandyti ką nors naujo. Pabandysiu. Jei man iš karto sekasi, būsiu motyvuotas ir daugiau tą dalyką darysiu, daugiau į jį gilinsiuosi.“ Bet jei nesiseka, tuomet: „Oi, dar tiek daug yra naujų dalykų, galiu pabandyti ir ką nors kita. Ieškau savęs“.

Dažniausiai kai vaikai daro namų darbus, reikia paslėpti telefoną

– Ar turite patarimą tiems tėvams, kurie sėdės su vaikais dar šįvakar ir ruoš namų darbus? Kaip reikėtų tą daryti?

– Tėvams patarčiau tai, ką kiekvieną dieną patariu ir sau, darydama pamokas su savo dukra. Pirmas ir svarbiausias dalykas – pažiūrėti, kokia vaiko aplinka, kai jis mokosi. Kad nebūtų pašalinių dirgiklių. Dažniausiai kai vaikai daro namų darbus, reikia paslėpti telefoną ir skatinti vaikus ne už galutinį rezultatą, bet už patį procesą. Pažiūrėti, kiek vaikas įdeda pastangų ir jį skatinti pažingsniui, ne tada, kai parsineša testo rezultatą su dešimtuku. Labai paprasta skatinti vaiką, kai jis jau gavo dešimtuką. Reikia jį skatinti tada, kai dar to dešimtuko nėra, pasižiūrėti, kur ir ką jis padarė teisingai, ko jam dar trūksta. Bet nepamiršti, ką mes, kaip tėvai, dažniausiai pamirštame, – apdovanoti vaikus už procesą, pastangas, kurias vaikas įdėjo. Ne už galutinį rezultatą. Taip motyvuodami mes jį skatinsime toliau ir geriau mokytis.

„Nerimauja ir patys tėvai. Aš savo konsultacijose ir praktikoje susiduriu su tuo, kad tėvai atveda vaikus, kurie nerimauja, yra patyrę mokymosi sunkumų. Patys tėvai taip pat jaučia sunkumą ir jaudinasi, kaip seksis jų vaikams“, – teigė psichologė.

Mokykla – emociškai sudėtinga vieta vaikams, nes ten reikia ne tik demonstruoti gerus mokymosi rezultatus, bet dar ir išmokti bendrauti grupėje, o kartais ir pakęsti patyčias.

„Mokykloje tu turi susidurti su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Vieniems vaikams sekasi mokytis lengviau, kitiems sunkiau, jie patyria ir bendravimo sunkumų. Neretai pasitaiko ir patyčių, smurto atvejų. Sunkiausia yra todėl, kad vaikai nepasitiki savimi ir tai labai siejasi su tuo, kaip mes, būdami tėvais, būname su savo vaikais. Nes jie į mokyklą ateina jau stokodami tos iniciatyvos ir motyvacijos. Galvoja, kad jie neatitiks tų suaugusiųjų lūkesčių“, – aiškino J. Stipinienė.

Tėvai vaidina ryškų vaidmenį mokinių gyvenime, kai kalbama apie nepasitikėjimo savimi problemas.

„Šiaip tai yra natūralu, kad jie patiria nerimą ir stresą. Net ir suaugę grįžę po atostogų į darbus patiria stresą ir įtampą. Tai – natūrali būsena. Iš kitos pusės, dalis vaikų išgyvena stipriau. Ypatingai tie, kurie nepasitiki savimi. Jie jau iš karto žino, kad jiems iškart kažkas nesiseks. Jie turi daugiau baimių, neturi užnugario. Šiame etape labai svarbūs yra tėvai – kad būtų kaip siena už vaikų nugarų, duotų atsvarą ir tikėtų jais“, – pabrėžė J. Stipinienė.

Nerimas, jaudulys ir stresas atsiliepia ir fizinei žmogaus sveikatai. 

„Turbūt yra esminiai požymiai. Labai dažnai tėvai atveda vaikus, kai jau būna spalio mėnuo ir vaikai mėnesį jau ėję į mokyklą. Pagrindiniai požymiai būna – pilvo skausmai, galvos skausmai ir dažnai vaikas ryte atsikėlęs pradeda verkti, kad nenori eiti į mokyklą. Jis skundžiasi, kad bijo ar kažką ne taip suvalgė – ne būtinai jis pasakys, bet tėvai turėtų suprasti ir ieškoti priežasčių, kas gi čia su vaiku vyksta“, – teigė J. Stipinienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tėvai turėtų spinduliuoti pozityvumą ir gerą emociją kalbėdami apie mokyklą, nes menkiausias nerimas persiduoda ir vaikui.

Tėvams labai svarbu žinoti, kad jie yra atsakingi už vaiko saugumą ir jo ramybę, o tai sustiprina vaiko tikėjimą savimi.

„Labai svarbu pačių tėvų pozityvi nuostata. Labai svarbu, kad mes patys savo balso tonu ar kūno kalba neišduotume savo nerimo, kuris vis tiek nesąmoningai persiduoda mūsų vaikams. Vaikas mumyse turi matyti jausti tai, kad mes juo tikime. Turime pozityviai kalbėti apie mokyklą, pasakoti apie savo patirtį, eiti su juo pasivaikščioti saugiausiu keliu iki mokyklos. Reikia šiek tiek nusisukti nuo savo poreikių ir skirti daugiau dėmesio vaikui. Ypatingai jautriems ir nerimą patiriantiems vaikams labai svarbu palaipsniui eiti į dienos rėžimą, kuris būtų artimesnis mokslo metams“, – aiškino J. Stipinienė.

Kokybiškas miegas – itin svarbus kiekvienam žmogui, jam sutrikus tampame irzlūs bei pikti.

„Reikėtų riboti ir telefono bei kompiuterio naudojimą. Matau, kad čia yra problema, kai vaikams net ir einant miegoti paliekamas tas telefonas naudoti. Paskutiniu metu pastebiu, kad yra neišsimiegojimo problema, kas irgi sustiprina vaikų susierzinimą, kai jiems mokykloje ištverti pasidaro dar sunkiau. Tėvams labai svarbu žinoti, kad jie yra atsakingi už vaiko saugumą ir jo ramybę, o tai sustiprina vaiko tikėjimą savimi. Jam tai svarbu, kad jis galėtų geriau jaustis pačioje mokykloje“, – aiškino psichologė.

Dažna problema – suaugusieji per daug reikalauja ir tikisi iš moksleivių, o jie dėl to patiria stresą ir jiems mokytis pasidaro dar sudėtingiau.

„Dabar konsultacijose turiu vieną paauglę, kuri eis į 11 klasę. Jai jau baisu ir ji skundžiasi dideliu mokymosi krūviu ir turi labai didelių lūkesčių sau, nes patiria didelių lūkesčių ir iš suaugusiųjų. Nenori nuvilti tėvų, mokytojų. Turbūt tas čia yra esminis sunkumas. Tėvai turi perduoti žinią paaugliams, kad jie jais tiki, priima tokius, kokie jie yra. Aišku, su paaugliu dėl telefono jau nekovosime, būtų labai kvaila, bet labai svarbu, kad mes su juo kalbėtume ir matytume jį, nenusisuktume nuo jo. Galbūt patys užvestume tą kalbą apie artėjančius mokslo metus. Tėvams reikia būti kuo paprastesniems ir neparodant nerimo parodyti rūpestį“, – patarė J. Stipinienė.

– Jei jau vadovaujate sąmoningų mamyčių klubui, turbūt turite ir savo vaikų?

– Taip. Motinystė mane aplankė gana vėlyvame amžiuje. Šiuo metu dukrelei Amijai – penkeri. Augindama ją daugiau vadovaujuosi sąmoningumo principais ir intuicija nei kokiu nors konkrečiu disciplinos vadovėliu.

– Šiuolaikiniai vaikai įpratę jaustis laisvai. Ar dienos režimo jie netraktuos kaip savo teisių suvaržymo? Ar, jūsų nuomone, tam tikras dienos ritmas augančiam organizmui išties būtinas kaip geros fizinės ir dvasinės savijautos pagrindas?

– Dažnai sakau tėvams, kad laikytis dienos režimo būtina, bet tai reikia daryti galvojant apie ryšį su vaiku ir pačiu savimi. Režimas turi tarnauti jums ir vaikui, o ne jūs – režimui. Tarkime, ilgą laiką migdome ikimokyklinuką tam tikrą valandą ir tai jam tinka. Staiga tėvai ima skųstis: „Visą laiką sūnus eidavo miegoti devintą, bet kažkas pasikeitė – tuo metu jis dar pilnas jėgų, jokių šansų užmigdyti!“ Aš ir pati susidūriau su panašia situacija, kai po daugybės pasakų ir kelių valandų migdymo visa išsekusi ir išsiderinusi konstatavau faktą: vietoj planuotos devintos valandos vaikas užmigs vėliau. Juk turėjau planų pabaigti darbus, pažiūrėti filmą, galiausiai nebeliko jėgų net keliems knygos puslapiams prieš miegą.

– Tai ką daryti, kad taip nebūtų?

– Siūlau mamoms ieškoti harmonijos su savimi, vaiku ir esama situacija. Galbūt dar vieną valandą, kol vaikas yra aktyvus, jūs galite skirti kažkam naudingam? Tai kur kas protingiau nei verdančiai iš pykčio dėl žlungančių planų jį migdyti (juokiasi). Aš visada esu už tai, kad dienos režimas ir disciplina vaikui yra svarbūs, bet, jam augant, šitie dalykai keičiasi. Jei laikydamasis dienos režimo vaikas yra nepervargęs, linksmas, laimingas, tuomet viskas gerai. Vadovaukitės intuicija ir būkite pastabios. Juk mes, mamos, labai greitai pajaučiame, kada mūsų vaikai tampa irzlūs ir reikalaujantys dėmesio.

– Jei vaikas mato, kad jam einant į lovą šeimos veiksmas dar tik įsibėgėja: tėtis žiūri televizorių, mama gamina maistą rytdienai, vyresni broliai ar seserys žaidžia kompiuterinius žaidimus… O kažkam vienam reikia eiti miegoti?

– Štai čia ir yra didžiausia mūsų laikų problema, nes visas ribas, kurias nustatome savo vaikui, pirmiausia turime nustatyti sau. Aš nekalbu apie darbus, kuriuos tėveliai privalo per dieną atlikti. Tačiau, jei jie žadėjo eiti miegoti 23 val., o iš tiesų atsigulė tik 2 val. nakties, tai natūralu, kad vaikas pajus neteisybę savo atžvilgiu. Vadinasi, tėtis ir mama sau nuolaidžiauja, leidžia elgtis, kaip nori, o iš vaiko reikalauja totalaus paklusnumo. Vaikai mus išties augina. Juk sąmoningi tėvai, atėjus miego metui, turėtų ir patys nurimti, sulėtinti tempą. Be abejo, suaugusiųjų režimas yra kitoks nei vaikų, bet jis vis dėlto yra. Vaikai tą mato arba jaučia pasąmoningai, o pajutę bet kokią neteisybę – priešinasi.

– Kokia yra jūsų su dukrele dienos režimo esmė? Kas sudaro pagrindinius punktus – miegas, maistas, grynas oras, judesys, o gal dar kažkas?

– Kadangi Amija dar neina į mokyklą, jos diena struktūruota, bet yra ir daug laisvės. Ją įrėmina svarbūs ryto ir vakaro ritualai, kurie mus abi suartina, užtikrina abipusį ryšį. Visus tėvelius kviečiu pasinaudoti bet kokia proga ryšiui su vaiku kurti. Pusryčių gaminimas ir vakarinė privalomoji higiena gali tapti puikiu laiku parodyti vaikui dėmesį, pažaisti, pabendrauti su juo. Tereikia į tai pažvelgti kūrybiškai. Jei įsitrauksite, smagu bus ne tik vaikui, bet ir jums. Mamos manęs dažnai klausia, kodėl mažesnius vaikus taip sunku paguldyti? Todėl, kad jie gyvena čia ir dabar. Turime suvokti, kad vaikai iki maždaug trejų metų, eidami miegoti, mano, jog atsisveikina su tėvais amžinai. Jie dar nesuvokia, kad iš ryto pabus ir vėl viskas bus kaip anksčiau, kaip kasdien. Štai kodėl jiems kasdien reikalingi vakariniai atsisveikinimo ritualai, begalinis švelnumas ir kantrybė. Jei vakare vaikas negauna tėvų dėmesio, tas artimas tarpusavio ryšys, ta besąlyginė meilė nebūna užtvirtinama ir vaikas jaučiasi nesaugus. Ši tiesa pritaikyta mažiems, bet svarbi ir didesniems vaikams.

– Minėjote, kad kitas labai svarbus jūsų dienos režimo punktas – visavertė mityba?

– Tikrai. Tėvai turi pasirūpinti, kad augantis organizmas gautų visas jo normaliam funkcionavimui reikalingas medžiagas. Jei vaikas paliekamas savieigai, jis linkęs į greitus angliavandenius – t.y. cukrų. Patarimas čia būtų vienas – bent jau savo aplinkoje išimti tuos maisto produktus, kurių nenorime, kad vaikas vartotų. Aiškinkite vaikui, kodėl renkatės tam tikrą mitybą, kaip teigiamai ji veikia jūsų sveikatą. Kontroliuokite savo namų aplinką ir neikite iš proto, jei vaikas ne namuose paragauja kitokių produktų. Geriau aptarkite, kokį poveikį sveikatai daro netinkama mityba, ir ramiai grįžkite prie jums priimtinų pasirinkimų. Galiu pateikti pavyzdžių, įrodančių, kad, jei tėvai iš viso nevartoja cukraus, jo dažniausiai nemėgsta ir jų vaikai. Kitaip sakant, kuo minta tėvai – tuo maitinasi ir jų vaikai.

Būtina: sąmoningos motinystės mokymų vedėja I.Globė primena, kad ne vaikas turi tarnauti režimui, o režimas – jam / I. Globės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet koks judėjimas gerina kraujotaką, suaktyvina visų vaiko organizmo sistemų darbą. Ar dienos režime privalo likti laiko fizinei veiklai gryname ore?

Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais.

– Be abejo. Jei yra galimybė, kuo daugiau laiko praleiskite gamtoje. Tai žmogų harmonizuoja. Pakvieskite vaiką stebėti gamtą, pamatyti, kiek joje daug spalvų, formų, kvapų, garsų. Aptarkite su vaiku, kaip gamta keičiasi, kaip sustingsta žiemą ir vėl atgyja pavasarį. Veiklos gryname ore pagal sezoną labai skirtingos. Gamta puikiai atspindi gyvenimo dėsnius, moko būti čia ir dabar, nesipriešinti būtinybei, įsiklausyti.

– Jei kalbėtume apie jaunesnio, vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikus – kokie didžiausi jų dienos režimo baubai?

– Manau, kad pervargimas. Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais. Tai ir užsienio kalbos pamokėlės, ir grojimas kokiu nors instrumentu, dar sportai, kūrybiniai užsiėmimai ir pan. Gerai, jei dar tėvai nereikalauja rezultatų, o būrelius ir veiklas palieka vaikams kaip smagų žaidimą.

– Siūlote palikti popamokines veiklas kaip žaidimą? Ar tai įmanoma XXI a. pradžioje, kai vaiko karjera dažnai pradedama rūpintis vos jam gimus?

– Siūlau, nes žinau, kad vaikai nori būti mylimi už tai, kad jie tiesiog yra, o ne už tai, ką jie pasiekia. Jei vaikui akcentuosite rezultatus – jis bijos būti atstumtas, jei kartais netyčia patirs nesėkmę. Mažas žmogutis nebesupras, už ką yra vertinamas. Ar tik už tai, kad nupiešė gražų piešinį ar išmoko patį ilgiausią eilėraštį darželyje? Ilgainiui jam ims atrodyti, kad mylite jį tik tuomet, kai jam sekasi. Tik rezultatus vertinančių tėvų vaikai praranda vidinę motyvaciją mokytis, įsibaugina. Dar viena tėvelių klaida – reikalauti iš vaiko, kad jis tęstų nemėgstamus užsiėmimus vien dėl to, kad kažkada juos pasirinko. Disciplinos galima mokyti ir kitais būdais. Stebėkite vaiko gebėjimus, kvieskite jį rinktis skirtingas veiklas ir leiskite jam pačiam atrasti, kas labiausiai patinka. Dabar dažnai būna taip: vaikas dar tik pradėjo lankyti jojimą, o tėvai jau suplanavo už jį jojiko karjerą, surado užsienyje specializuotą mokyklą, supirko visas įmanomas aprangas ir apsaugas – tetrūksta tik nuosavo žirgo!

– Ne vieni tėvai, auginantys paauglius, pasakys, kad sukontroliuoti jų priklausomybę nuo telefonų, kompiuterių ekranų – Sizifo darbas. Ką patartumėte?

– Lįsti iš ekranų patiems. Jei vaikai ieško gyvenimo džiaugsmo telefonuose, planšetėse, kompiuteriuose, vadinasi, tarp tėvų ir vaikų nėra ryšio. Jie nebendrauja ir neleidžia laiko kartu. Jei tėtis su mama, grįžę po darbų namo, išsyk įlenda į feisbukus ar instagramus, – ko norėti iš vaiko?! Buvimas kartu, kalbėjimasis, valgymas prie bendro stalo be telefonų, stalo žaidimų popietės – visa tai gerina padėtį. Pagrindinis tikslas – bendrystė namuose.

Teisė į laisvalaikį

Individualių ugdymosi poreikių centro „Upės teka“ vaikų ir paauglių psichologė Akvilė Zdanė pastebi, kad tėvai ima galvoti apie vaikų būrelius vos jiems pradėjus lankyti mokyklą. Tačiau pirma klasė –  ir taip didelis iššūkis moksleiviui, kuris turi adaptuotis prie naujos aplinkos ir reikalavimų. Todėl apie papildomas veiklas verta pasvarstyti kiek vėliau, kai vaikas mokykloje jausis saugiai ir jaukiai.

„Pirmiausia tėvams reikėtų atidžiai pažvelgti į atžalą – koks vaiko charakteris? Kokie interesai? Ar jis lengvai užmezga ryšį su kitais, o galbūt yra kiek drovesnis? Jei matome, kad atžala kuo nors labai domisi, tarkime, kalbomis ar sportu, galime jam tokio pobūdžio būrelį ir pasiūlyti. Tačiau manau, kad visapusiškam moksleivio ugdymui būreliai tikrai nėra būtina sąlyga“, – pastebi psichologė.

Neretai šiuolaikiniai vaikai kone kasdien nuo trijų valandų dienos iki septynių vakaro lanko būrelius. Vargu ar kuris nors suaugęs žmogus sutiktų dirbti nuo ankstyvo ryto iki pat vėlumos.

Ji konstatuoja, kad šiandien jaučiamas labai didelis spaudimas vaiką būtinai leisti į kokį nors užsiėmimą, tarp tėvų netgi vyrauja konkurencija.

„O juk svarbiausias turėtų išlikti pats moksleivis ir jo poreikiai, – pabrėžia pašnekovė. – Neretai šiuolaikiniai vaikai kone kasdien nuo trijų valandų dienos iki septynių vakaro lanko būrelius. Vargu ar kuris nors suaugęs žmogus sutiktų dirbti nuo ankstyvo ryto iki pat vėlumos, tad kodėl taip apkrauname savo vaikus? Nepamirškime vaiko teisės į laisvalaikį, nuobodžiavimą ir iš to gimstantį kūrybiškumą.“

Verta pabandyti

Žinoma, lengviausia moksleiviui būrelį parinkti tada, kai jis pats rodo aiškų interesą. Tačiau jei taip nenutinka, A.Zdanė siūlo namuose ar kitoje aplinkoje kartu su vaiku išbandyti įvairias veiklas.

Tarkime, lipdyti iš molio, plaukioti baseine, žaisti sportinius žaidimus. Taip bus lengviau pamatyti, kas vaiką domina. Galima kartu nueiti ir į bandomąjį kurio nors būrelio užsiėmimą.

„Tėvai neretai nori vaikams įpiršti būrelį, kaip sakoma, iš oro, niekada su atžala prieš tai nepabandę panašaus pobūdžio veiklos. Tad protingiau kartu su vaiku tai išbandyti namų sąlygomis. Pastebėjus, kad jam įdomu, galima pasiūlyti užsiimti šia veikla būrelyje, – pataria psichologė. – Nereikėtų būrelio įpiršti ir tiesiog liepti atžalai jį lankyti. Natūralu, kad tokiu atveju ir vaikas tėvų gali paklausti – o kodėl jūs tuo neužsiimate? Juk jei mes iš moksleivio reikalaujame, kad jis sportuotų, nors namuose daugiau niekas to nedaro, greičiausiai sulauksime pasipriešinimo. Tad atviri pokalbiai, įsiklausymas į moksleivio asmeninius interesus ir pavyzdžio rodymas yra būtini.“

Daug veiklų – mažai naudos

Šiandien moksleiviai po pamokų neretai lanko net kelis būrelius. Atrodytų, kuo jų daugiau, tuo vaikas ar paauglys turi daugiau galimybių lavintis. Tačiau kaip atžalos per daug neišvarginti?

Pasak A.Zdanės, kiekvienam vaikui optimalus krūvis yra individualus. Vienas turi daug energijos ir pats nori didelio užimtumo. Kitam – ir vieno popamokinio užsiėmimo gali būti per akis. Tad svarbiausia atsižvelgti į savo atžalos charakterį ir tai, kaip vaikui sekasi mokykloje. Galbūt intensyvi popamokinė veikla jam paprasčiausiai trukdys mokytis?

A. Zdanė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Bent pusė moksleivio darbo savaitės turėtų būti laisva, kad jis grįžęs iš mokyklos galėtų tiesiog panuobodžiauti, pabūti su savo mintimis, bendrauti su draugais. Kitos dvi ar trys dienos gali būti skirtos 1–2 valandų trukmės popamokinei veiklai, – atskleidžia psichologė. – Moksleivį apkrovus gausybe būrelių, jis gali paprasčiausiai pervargti, išsekti ir nebeįstengti atlikti savo pagrindinės atsakomybės – mokytis. Šiuo atveju daugiau ne visada reiškia geriau. Jau verčiau surasti vieną veiklą, bet tokią, kuri atžalai patiks, stiprins moksleivio pasitikėjimą savimi, gerins socialinius ar kitus įgūdžius.“

A.Zdanė pastebi, kad, lankant gausybę būrelių, moksleiviui gali neužtekti energijos visiems jiems ir dar mokyklai. Be to, juk retas žmogus yra gabus visose srityse. Tad gali pasipilti nesėkmės, kurios galimai išgąsdins jauną žmogų.

„Skatindami vaiką lankyti kuo daugiau veiklų, netyčia galime jį užprogramuoti nepasitikėti savimi. Teko konsultuoti nemažai paauglių, kurie pasakoja anksčiau lankę daug būrelių, tačiau dėl patirtų nesėkmių šiandien nė vieno nebelanko ir netiki, kad kažkurioje srityje galėtų būti talentingi. Taip gali atsitikti dėl per didelio skirtingų veiklų skaičiaus. Per daug apkrautam moksleiviui dažniausiai nesiseka taip, kaip norėtųsi. Tada jis praranda motyvaciją ir netgi gali įgyti nevisavertiškumo kompleksą“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Būreliai nėra varžybos

Psichologės teigimu, būrelio nereikėtų paversti prievole ar nemalonia pareiga. Iš popamokinių veiklų moksleivis turėtų grįžti laimingas, o ne suirzęs ir piktas. O kaip elgtis, kai atžala po dviejų mėnesių išsvajoto būrelio lankymo pareiškia: „Nebenoriu“? Leisti vaikui būrelius laisvai kaitalioti ar verčiau mokyti nuoseklumo? Pasak A.Zdanės, tokiais atvejais padės išankstiniai susitarimai.

„Vaikui pradedant lankyti būrelį, reikėtų sutarti laiką, kurį jis būtinai turės lankyti, kad susidarytų nuomonę apie šią veiklą. Pirmokui ar antrokui tai gali būti 1–3 mėnesiai, o su vyresniu vaiku galima tartis dėl pusmečio ar visų mokslo metų, – pataria ji. – Tarkime, dvylikametis paprašo jį leisti į gitaros pamokas. Tėvai gali sutikti su sąlyga, kad vaikas jas lankys bent jau metus, nes tokiam laiko tarpui veiklą apmokėti prašo muzikos mokykla. Jei po poros mėnesių atžala ims reikšti nenorą toliau lankyti būrelį, svarbu išsiaiškinti to priežastis. Galbūt vaikas susipyko su kitu pamokas lankančiu moksleiviu ar yra nepatenkintas būrelio vadovu? O gal nesiseka ir užteks tik padrąsinti? Svarbu nuolat kalbėtis su vaiku apie tai, kas vyksta, ir bandyti kartu spręsti problemas. Tokie pokalbiai – puiki proga stiprinti ryšį su atžala, mokyti vaiką suprasti savo emocijas ir spręsti iškilusius iššūkius.“

Nepirškite savo nuomonės

Parenkant moksleiviui būrelį A.Zdanė pataria pernelyg nepiršti savų interesų. Tai, kad vaikystėje norėjote lankyti fortepijono pamokas, bet neturėjote tokios galimybės, nereiškia, kad tokia veikla tiks ir patiks jūsų vaikui.

Svarbu nesilaikyti stereotipų. Berniukai kuo puikiausiai gali lankyti baletą, o mergaitės – karatė treniruotes.

„Tėvai neretai parenka atžalai būrelį, prieš tai nesusipažinę su jo turiniu, aplinka, vadovais. Reikėtų popamokinėmis atžalų veiklomis pasidomėti labiau, nes yra nemažai menkaverčių užsiėmimų, kurie didelės naudos bręstančiam žmogui neduoda“, – pastebi psichologė.

Ji įvardija dar vieną klaidą: leisdami vaiką į būrelį, kai kurie tėvai tikisi itin aukštų jo rezultatų įvairiuose konkursuose. „Jei vaikas pats nori varžytis ir dalyvauti konkurse, žinoma, jis gali tai daryti. Tačiau popamokinės veiklos nebūtinai turi būti susijusios su konkuravimu tarpusavyje. Gera turėti erdvę, kurioje galima tiesiog užsiimti malonia veikla ir susitelkti į procesą, o ne į rezultatą“, – sako A.Zdanė.

Žvilgsnis į Z kartą

O ar reikėtų renkant būrelį atsižvelgti į jaunosios Z kartos ypatybes? Ar išties dabartinius moksleivius domina tik mirgantys ekranai? Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai moksleiviai skiriasi nuo ankstesnių kartų.

„Jie drąsesni, siekiantys tyrinėti, atrasti, sukurti ką nors savo pačių rankomis. Todėl tarp šiuolaikinių vaikų labai populiarūs robotikos būreliai. Viena vertus, ši karta išties daugiau laiko leidžia prie ekranų. Kita vertus, daug kas priklauso nuo to, kaip mes vaiką laviname namuose. Jei nuo mažens užsiimate su juo – kartu tyrinėjate aplinką, išbandote įvairias veiklas, ir mokykloje vaikas bus smalsus“, – pabrėžia psichologė.

Būrelius ji siūlo rinktis pagal vaiko charakterį, energingumą, fizines, muzikines, menines galimybes, socialinius įgūdžius. „Kviečiu jaunosios kartos neskandinti stereotipuose, nes tikrai nėra taip, kad jai rūpėtų tik ekranai. Šiuolaikinius vaikus domina daug sričių, tereikia jiems suteikti galimybes jas atrasti ir patirti“, – šypsosi A.Zdanė.

Psichologiniai iššūkiai

Psichologė pastebi, kad, artėjant rugsėjo 1-ajai, nerimas, stresas, įtampa ypač sustiprėja tiems vaikams, kurie per pastaruosius metus patyrė bendravimo ar mokymosi sunkumų.

„Pavyzdžiui, jeigu vaikas neturi draugų arba patyrė patyčių, jis nenori eiti į mokyklą. Arba jeigu kuris dalykas nesiseka, nerimą paaštrina dar ir baimė, kaip į tai reaguos suaugusieji – tėvai, mokytojai“, – pavyzdžiais dalijasi psichologė.

Daug paauglių pabrėžia, kad stresą kelia ir pasikeitęs mokslo krūvis. Tai ypač gali paveikti jautresnius vaikus ar lėčiau įsisavinančius informaciją.

Psichologinių iššūkių gali būti dar daugiau tiems mokiniams, kurių laukia reikšmingi pokyčiai. Pavyzdžiui, pirmokai žengia į visiškai naują gyvenimo etapą – keičiasi vieta, mokymosi aplinka, draugai ir t.t. Penktokams atsiranda savų iššūkių – vietoj vieno mokytojo dabar jų bus daugiau, keisis auklėtojas ir mokymosi struktūra.

„Paaugliams nerimą ima kelti ne tik patys mokslai, bet ir mintys, kaip juos priims kiti. Daug paauglių pabrėžia, kad stresą kelia pasikeitęs mokslo krūvis. Tai ypač gali paveikti jautresnius vaikus ar lėčiau įsisavinančius informaciją, daugiau iš savęs reikalaujančius arba tuos, kuriems suaugusieji daro didelį spaudimą“, – pasakoja J.Stipinienė.

J. Stipinienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Į ką atkreipti dėmesį

Apie patiriamą nerimą, stresą signalizuoja ne tik vaiko elgesys. Vaikas  gali jausti ir fizinių negalavimų. Pavyzdžiui, pradinukams rytais gali pradėti skaudėti pilvą. Jie skundžiasi, kad negera, sunku atsikelti, nubusti, rytais daugiau verkšlena, skundžiasi, kad neišsimiegojo. Jautresniems vaikams tai gali prasidėti ir likus savaitei iki mokyklos, nes jie jau pradeda nerimauti.

„Šiuos požymius tėvams gali būti sunku atpažinti, nes galvojama, kad vaikas tiesiog kažko netinkamo užvalgė, apsinuodijo maistu. Bet reikia atkreipti dėmesį į tokius negalavimus, ypač jeigu anksčiau to nebūdavo. Jie gali reikšti, kad vaikas itin stresuoja dėl naujo artėjančio etapo“, – įspėja J.Stipinienė.

Vyresniems vaikams didelė įtampa, nerimas gali sukelti galvos skausmą ar svaigimą, nuotaikų kaitą, miego problemų. Pavyzdžiui, vakarais jiems sunku užmigti, o naktį dažnai prabunda. Pasak psichologės, jeigu tai tęsiasi tris keturias savaites, galima įžvelgti, kad vaikui jau gali reikėti pagalbos.

Psichologinius iššūkius atskleidžia ir elgesys mokykloje: sunku susikaupti, suprastėja dėmesio koncentracija, išryškėja charakterio kraštutinumai – arba vaikas labai aktyvus, arba, atvirkščiai, užsisklendžia, laikosi nuošalyje.

Ką verta padaryti

J.Stipinienės teigimu, daug įtakos vaikų emocinei būklei daro įdirbis. Jeigu jau nuo ketverių metukų skatinamas vaiko savarankiškumas, iniciatyvumas, vengiama didelės kritikos, tai ir ūgtelėjus nauja aplinka nesukels tiek daug streso, jis nebijos paklausti, ko nežino, nebijos užkalbinti kitų vaikų.

Bet net jeigu vaiko pasitikėjimui savimi nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tolesnis tėvų elgesys situaciją gali pagerinti. Psichologės teigimu, su vaikais reikia tiesiog paprastai kalbėtis.

„Jeigu vaikas klausia apie mokyklą, reikia labai žmogiškai, aiškiai atsakyti – pavyzdžiui, kad tai vieta, kur vaikai kartu susirenka mokytis. Pasakyti, kad nieko tokio, jeigu dabar kažko nemoki – ten viską po truputį išmoksi ir aš tau visada padėsiu“, – patarimu dalijasi J.Stipinienė.

Atžaloms susitvarkyti su pokyčiais gali padėti ir įprasta namų rutina. Psichologė pataria, kad ypač mažesnius vaikus – pirmokus, antrokus – prie naujos dienotvarkės pratinti reikėtų anksčiau, kad vienu metu  neužgriūtų visi pokyčiai. Pavyzdžiui, likus savaitei iki mokyklos juos jau pradėti kelti anksčiau.

„Tėvų uždavinys – vaikui padėti sukurti saugumo jausmą. Galima su vaiku pasirepetuoti kelią į mokyklą, paaiškinti, kas ir kaip jį palydės,  pasiims po pamokų. Jeigu keičiasi mokykla ar vaikui kyla daug klausimų, galima kartu nueiti ir į mokyklą apsižiūrėti. Aiškumas sumažins stresą“, – pataria J.Stipinienė.

Būti šalia ir patarti

Psichologė pabrėžia – svarbiausia yra klausyti paties vaiko, nes kiekvienas yra unikalus. Vaikai moka užduoti jiems rūpimus klausimus ir tėvams svarbu sąžiningai į juos atsakyti, kartu aptarti atsakymus.

„Tėvams reikia būti šalia, patarti, bet nereikia visko daryti už vaiką – svarbiausia yra juos drąsinti. Visų probleminių situacijų numatyti negalite, tad reikia, kad ir pats vaikas žinotų, kur jis galėtų savarankiškai ieškoti pagalbos. Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad mokykloje visada yra valytoja, kurios galima paprašyti padėti surasti kabinetą. Svarbu neužgniaužti vaiko iniciatyvumo, bet kartu dalyvauti jo gyvenime – jei jis žinos turįs užnugarį, jausis tvirčiau, mažės nerimas ir stresas“, – reziumuoja J.Stipinienė.

Pasak psichologės, tai tinkamas tėvų požiūris, mat mažiesiems labai svarbu, kad tėvai matytų, vertintų jų pirmus žingsnius einant nauju gyvenimo keliu.

„Be to, kai vaikui leidžiama ir pačiam priimti sprendimus, tai jį įgalina, suteikia papildomų teigimų emocijų ir motyvacijos: štai, išsirinkau pieštukus, nupiešiu ką nors gražaus. Noriu dėtis kuprinę, nes man labai patinka jos spalva“, – įsitikinusi ekspertė.

– Ar net per atostogas reikėtų riboti virtualiojoje erdvėje praleidžiamą laiką? Kokio amžiaus vaikui koks laikas gali būti leidžiamas?

– Bendra rekomendacija yra, kad vaikai turėtų kuo vėliau pradėti naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų naudotis išmaniaisiais prietaisais tik kartu su tėvais. Dėl savo dar nedidelės patirties vaikams gali būti sunku nuspręsti, kaip elgtis, iškilus netikėtumui virtualiojoje erdvėje. Mažų vaikų tėvai turėtų matyti, kaip vaikas naudojasi įrenginiais ir ką veikia internete.

Mokslininkai ir gydytojai yra nustatę rekomenduojamą laisvalaikio praleidimo laiką prie ekranų pagal vaikų amžių. Vaikai iki dvejų metų apskritai neturėtų naudotis įrenginiais su ekranais, 2–5 metų vaikai prie ekranų per dieną neturėtų praleisti daugiau nei pusvalandį, 6–12 metų vaikai – ne daugiau nei valandą, 12–17 metų vaikai – iki dviejų valandų.

– Kodėl ir kokių taisyklių vaikams ir paaugliams būtina laikytis virtualiojoje erdvėje? Apie ką tėvai turėtų su jais kalbėti?

– Vaikams pradedant naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu, itin svarbu, kad tėvai pasikalbėtų apie galimas grėsmes ir kaip išlikti saugiam. Vieno pokalbio gali neužtekti. Svarbu nuolat su vaikais kalbėti apie tai, kas vyksta jų realiame gyvenime ir ką jie veikia ar su kuo susiduria virtualiajame.

Pavojai, apie kuriuos svarbu su vaikais pasikalbėti: asmeninės informacijos ir duomenų atskleidimas, amžiaus neatitinkantis, žalingas turinys, internetinės patyčios ir smurtas, nuogo kūno vaizdų siuntimas, bendravimas su nepažįstamais. Prieš naudojantis įrenginiais ir internetu, rekomenduojama sudaryti šeimos susitarimus, kuriuose būtų numatyta – kada, kiek ir kur išmaniaisiais įrenginiais galima naudotis. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog, susidūrę su netinkama informacija ar elgesiu, jie gali kreiptis pagalbos į patikimus suaugusiuosius.

– Kokią informaciją ypač pavojinga atskleisti virtualiojoje erdvėje? Kuo vaikai neturėtų dalytis tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais?

– Vaikams ir paaugliams saugu internete bendrauti tik su pažįstamais ir jiems žinomais žmonėmis. Mažesni vaikai neturėtų bendrauti su nepažįstamais. Jei paaugliai nori bendrauti su naujais pažįstamais, su kuriais, pavyzdžiui, susipažino žaisdami kompiuterinį žaidimą, svarbu, kad apie tai papasakotų tėvams. Bendraujant saugiausia naudoti slapyvardį. Pavojinga atskleisti adresą, gimimo datą, slaptažodžius ir pan. Nesaugu vaikams ir paaugliams dalytis su nepažįstamaisiais asmeninėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose matomas pats vaikas.

– Kaip elgtis vaikui, jei virtualiojoje erdvėje jis kalbinamas nepažįstamo suaugusio žmogaus ar vaiko?

– Svarbu, kad vaikai ir paaugliai pasakytų apie tai suaugusiesiems. Mažiems vaikams saugu bendrauti tik su jiems ir jų šeimai realiai pažįstamais asmenimis, šeimos nariais. Su paaugliais turi būti aptarta, kokiais kanalais ir su kuo bendrauti saugu, kad apie nepažįstamo žmogaus kalbinimą jie papasakotų suaugusiesiems ir kartu nutartų, ar su tuo žmogumi toliau bendrauti yra saugu.

– Vasarą, kai mažiau tėvų kontrolės, padaugėja ir patyčių virtualiojoje erdvėje. Ką vaikai apie tai turėtų žinoti? Kaip elgtis su tuo susidūrus?

– Labai svarbu, kad vaikai ir paaugliai žinotų ir suprastų, kas yra patyčios – netinkamas elgesys, kai šaipomasi iš kito, jis žeminamas, pravardžiuojamas, išjuokiamas žodžiais, paveikslėliais ar vaizdo įrašais. Jei vaikas patiria patyčias ar mato, kad skriaudžiamas kitas vaikas, svarbu, kad jis galėtų kreiptis pagalbos į patikimą suaugusįjį ir pranešti apie patirtą ar pastebėtą netinkamą elgesį. Taip pat svarbu, kad pats vaikas nesityčiotų iš kitų.

– Kaip vaikai turėtų elgtis susidūrę su neigiama informacija virtualiojoje erdvėje: pornografiniu turiniu, smurtu prieš kitą žmogų ar gyvūnus, vaiko amžiaus neatitinkančia informacija?

– Reikėtų pasikalbėti su vaikais ir paaugliais, kad, susidūrę su bet kokia trikdančia, nejaukumą, baimę ar šleikštulį keliančia informacija, jie pasidalytų informacija apie tai su patikimais suaugusiaisiais. Kad vaikai ir paaugliai jaustųsi galintys apie viską kalbėti su tėvais ar globėjais, reikia nuolat skirti laiko pokalbiams su vaikais, išklausyti, kai jie kreipiasi dėl jiems nerimą keliančio dalyko ar tiesiog nori pasidalyti įspūdžiais. Taip vaikai išmoksta, kad jų patyrimai ir nuomonė suaugusiesiems yra svarbi ir padidėja tikimybė, kad, patekę į nemalonią situaciją ar problemą, jie kreipsis į suaugusiuosius pagalbos.

– Kokia gali būti neigiamos informacijos žala vaikui?

– Vaikai ir paaugliai, susidūrę su neigiama informacija ar pavojinga situacija, gali jausti nerimą, baimę, gėdą, gali užsisklęsti ar atsiriboti, jiems gali būti sunkiau susikaupti, atlikti įprastas kasdienes veiklas. Taip pat vaikams gali būti sunku laikytis taisyklių ir susitarimų, jie gali pradėti netinkamai elgtis. Jei suaugusieji pastebi pakitusią vaiko savijautą ar elgesį, turėtų susirūpinti ir pasidomėti, kas vaikui kelia nerimą, ar kas nutiko.

Kai vaikai išklausomi, padrąsinami, kai jais tikima, tuomet jie supranta, kad verta kreiptis į suaugusiuosius.

– Vaikai ne visada linkę atskleisti tėvams tai, ką pamatė ar išgirdo, nes baiminasi, kad gali būti išbarti ar jiems apskritai uždrausta naudotis kompiuteriu. Gal tėvai turėtų į kažkokius vaiko elgesio pasikeitimus atkreipti dėmesį?

– Jeigu tėvai pastebi pasikeitusią vaiko ir paauglio savijautą, neramumą, išsiblaškymą ar prislėgtą nuotaiką, tėvai turėtų nuoširdžiai pasiteirauti, kas įvyko vaiko gyvenime, kokių rūpesčių jis turi. Svarbu suaugusiesiems kalbėtis su vaikais ir paaugliais kuo ramiau, siekiant suprasti vaikų situaciją ir savijautą. Svarbu neskubėti barti ar kritikuoti, išgirdus apie problemą. Kai vaikai išklausomi, padrąsinami, kai jais tikima, tuomet jie supranta, kad verta kreiptis į suaugusiuosius.

– Ar vaiko ir paauglio naudojamuose įrenginiuose turi būti įdiegtos saugumo ir turinio kontrolės programos?

– Vaikų ir paauglių naudojamuose įrenginiuose turėtų būti įdiegtos saugumo ir turinio kontrolės programos, atsižvelgiant į amžių. Vaikai ir paaugliai turėtų naudotis tik tomis programėlėmis ir socialiniais tinklais, žaisti žaidimus, kurie atitinka jų amžių. Įdiegiant saugumo ir kontrolės programas, svarbu pasikalbėti su vaiku, paaiškinti, kokios ir kodėl programos diegiamos.

Tėvas, auginantis du vaikus teigia, kad vaikai apie karą Ukrainoje sužino mokykloje. 

„Labai daug kalbama mokykloje, daug aiškinama. Jie viską suvokia“, – teigė vilnietis.

Kita mieste kalbinta moteris sako mokanti vaikus, kaip elgtis iškilus karo pavojui Lietuvoje. 

„Apsitariam visus dalykus, jeigu išgirstų sirenas, ką reikėtų daryti, kokių veiksmų imtis“, – sakė vilnietė.

Moteris teigia, kad informacinis fonas paveikė jos vyresnį sūnų ir ją pačią, todėl stengiasi riboti laiką, praleistą žiūrint žinias ir skaitant naujienas.

Karui Ukrainoje besitęsiant, jau ilgiau nei mėnesį jautresni žmonės rečiau naudoja socialinius tinklus.

„Žmona tai riboja ir dabar net ir aš kartais siūlau, kai Bučos parodyti vaizdai – baisu. O pats tai pastoviai žiūriu“, – kalbėjo vilnietis.

Šeimos psichologas Gediminas Navaitis sako, kad kalbant tokia jautria tema reikia įvertinti vaiko amžių.

Priešas nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs, todėl tėvas ir motina yra tarsi karo vadas.

„Reikia skirti, kada kalbamės su darželinuku, o kada su paaugliu, todėl, kad paauglys žino šiek tiek istorijos, pavyzdžiui, šiandien jis gali suprasti, kas atsitiko su Ukrainos civiliais okupuotuose kaimuose, nes jis žino Rainių tragediją ir ten žudytus žmones ir suvokia, kad niekas nesikeičia – tie patys žmogžudžiai daro tą patį. Todėl paaugliui labai tiktų knygos apie Lietuvos partizanų kovas už nepriklausomybę, kaip priminimas ir parodymas, kad nesame bejėgiai ir galime gintis“, – kalbėjo šeimos psichologas.

G. Navaitis teigia, kad tėvams svarbiausia patiems nusiraminti ir tinkamai pasiruošti pokalbiui su vaikais.

„Pirmiausia tėvams reikėtų susitvarkyti su savo jausmais, nes ko gi galų gale nori priešas, jis nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs, todėl tėvas ir motina yra tarsi karo vadas, kuris turi paruošti savo karius (vaikus) ateičiai. Vadinasi, jis ir pats turi bent jau apsimesti, kad nebijo, sustiprinti tą jausmą vaikams. Reikia pasiruošti pokalbiui su vaikais, negalima taip rimtomis temomis šnekėtis tuo pat metu žiūrint televizorių, valgant traškučius ir dar užsigeriant alumi“, – šypsojosi G. Navaitis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Psichologas teigia, kad paaugliai yra pakankamai emociškai subrendę, kad su jais būtų galima kalbėtis kaip su suaugusiais.

„Nes paauglys jausmų srityje jau kone subrendęs žmogus, jo jausmai tik menkiau valdomi, todėl čia pokalbis yra kaip su rimtu partneriu. Tame pokalbyje galima prašyti ir siūlyti, kad paauglys prisidėtų prie visų sprendimų, pavyzdžiui, padėtų nuraminti jaunesnį broliuką ar sesutę“, – patarė psichologas.

Tėvams reikėtų mėginti sukurti tarsi naujas pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriame pasakų herojus būtų gal kiek panašus į patį vaiką, kuriam pasakojam.

Kalbant apie karą su jaunesniais vaikais, į pagalbą galima pasitelkti pasakas, geriausia – kurti jas patiems.

„Su jaunesniais kalbėtis reikėtų truputį kitaip, todėl, kad ir jų gyvenimiška patirtis ir supratimas apie pasaulį yra ne toks kaip suaugusio žmogaus. Visada su vaikais bendrauti buvo geras būdas pasakos, nes ir tuo metu, kai nebuvo televizoriaus ar interneto, besiklausantys pasakų ir jas pasakojantys pajusdavo tarpusavio ryšį. Daugelis pasakų, kurias matom knygynuose, akivaizdžiai, kad ne ką bendro turi su tais jausmais, kuriuos šiandien dalis vaikų patiria. Manyčiau, tėvams reikėtų mėginti sukurti tarsi naujas pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriame pasakų herojus būtų gal kiek panašus į patį vaiką, kuriam pasakojam. Svarbiausia, kad išgyventų panašius jausmus: pasimetimą, neaiškumą, baimes ir kartu nurodyti, kaip jas įveikti“, – teigė G. Navaitis.

Pašnekovas patarė situacijai tapus nevaldoma kreiptis į psichologą.

„Net ir mažiausi vaikai girdi kas vyksta aplinkui, jaučia ir supranta suaugusiųjų išgyvenimus – jie žino, kad vyksta karas. Vis daugiau vaikų iš Ukrainos žaisdami – verbaline ir neverbaline kalba – mūsų mažiausiems apie tai pasakos dar daugiau. Nenustebkite ir neišsigąskite, vaikai taip pat išgyvena šių dienų aktualijas, jie turi savaip išbūti šį nerimo laiką, svarbiausia, kad visuomet jaustų jūsų meilę, artumą ir būtų saugūs“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Žaisdami 2–6 metų vaikai įgyja naujų gebėjimų, įgūdžių, dalinasi iš savo socialinės aplinkos ir šeimos atsineštais įspūdžiais ir patyrimais, žaidžia vaidmenų žaidimus. Tokio amžiaus vaikų raidos etapas vadinamas „žaidimų metu“.

„Ukrainos vaikai, kurių  anksčiau buvusi saugi socialinė aplinka virto nesaugia, patyrė ir išgyveno karo baisumus savo šalyje. Mažamečiai patiria didžiulį baimės, nerimo ir nesaugumo jausmą, kančią ir sielvartą. Šiuos jausmus, susikaupusias emocijas vaikai vienaip ar kitaip išreikš ir per žaidimus. Todėl neturėtų stebinti, jeigu su vaikais iš Ukrainos ikimokyklinio ugdymo grupėse ar kieme žaidžiantys vaikai taip pat ims žaisti karo žaidimus“, – sako Tarnybos psichologė Aura Svetikienė.

Žaidimų galia ikimokyklinio amžiaus vaikams didžiulė, todėl svarbu leisti jiems išreikšti savo jausmus, susikaupusias emocijas – jų jokiu būdu negalima slopinti.

Natūralu, kad saugioje ir darnioje aplinkoje augantis vaikas pieš saulę, gėles, jo piešiniuose dominuos šviesios spalvos. Tuo tarpu didelius išgyvenimus patyrusio vaiko piešiniuose atsispindės jo matytas ir išgyventas skausmas, vyraus tamsių spalvų atspalviai. Kiekvienas vaikas dažniausiai piešia tai, kas jam aktualu.

Anot A. Svetikienės, nereikėtų stebėtis jeigu mažųjų žodyne atsiras tokie žodžiai, kaip karas, bomba, geras ar blogas kareivis, priešas, tiesiog būkite pasiruošę juos vaikams paaiškinti ir atminkite, kad su vaiku kalbėti apie karą ir tai kas vyksta, kas jam kelia nerimą – būtina. Kalbėtis su vaiku reikia jam suprantama kalba ir pavyzdžiais, atsižvelgiant į jo amžių ir raidą.

Keletas psichologės patarimų:

Jeigu nuspręsite nepirkti karo žaidimams tinkamų žaislų – aiškiai ir suprantamai vaikui paaiškinkite, kodėl.

Draudimas žaisti karą, kaip ir bet kurį kitą, jums atrodantį netinkamą žaidimą, tikėtina, kad iššauks priešingą vaiko reakciją – vaikas žais, tik stengsis slėptis, darys tai, kai jūs nematysite.

Žaiskite kartu su vaiku visus, net ir karo, žaidimus – padėkite jam susikurti teigiamą personažą, tinkamai įprasminti žaidimą.

Nepamirškite, kad svarbiausia – saugumas. Todėl nepirkite vaikams šautuvų, kurie šaudo nedideliais plastikiniais rutuliukais – jie gali sužaloti akį. Lazerio šviesa kenkia regėjimui, todėl atsisakykite ir tokią šviesą turinčių žaislų.

Neleiskite vaikui taikytis į žmones ar gyvūnus. Žaisti reikia su žaislais. O jeigu jaučiate, kad mažylio žaidimai darosi agresyvesni, juose atsiranda perteklinių emocijų – atitraukite jį nuo žaidimų ir užsiimkite ramesne veikla – pasivaikščiokite, kartu paskaitykite, papieškite. Beje, emocionalūs žaidimai tampa ir tada, kai vaikas patiria neigiamų emocijų, pvz. kažkas jį skriaudžia, todėl pasidomėkite ar taip nėra.

Svarbiausia, kad žaisdamas vaikas jaustųsi saugus, turėtų savo erdvę, o išsigandęs ar sunerimęs jaustų jūsų palaikymą, supratimą ir gautų atsakymus į visus iškylančius klausimus.

Vaiko psichinei sveikatai labai svarbi emocinių išgyvenimų pusiausvyra, todėl nesibaiminkite, jeigu vaikas dažniau ims žaisti karą ar kalbėti apie jį, svarbiausia, kad pats jaustųsi saugus ir mylimas. Nuo mažų dienų svarbu mokyti vaikus tinkamai priimti ir išgyventi sudėtingas situacijas, nebijoti išreikšti savo jausmų, kad vėliau mokėtų emocijas valdyti ir jos nebūtų pražūtingos tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai.

Konstruktyvi alternatyva

Psichologas, Depresijos įveikimo centro įkūrėjas Antanas Mockus teigia, kad svarbu pripažinti: visi jaučiame didesnį ar mažesnį emocinį susijaudinimą – karo akivaizdoje kitaip jaustis ir neįmanoma.

„Šį nerimą dėl neapibrėžtumo ir nežinomybės svarbu įsisąmoninti, jį matyti, bet kartu reikia suprasti, kad didžiulio streso metu mūsų gebėjimas įvertinti situaciją blaiviai gerokai susilpnėja, todėl itin svarbu nepanikuoti. Tenka konstatuoti ir sau nuolat priminti, kad krizinėse situacijose, patirdami netikrumą, neapibrėžtumą, negalime gauti aiškių atsakymų čia ir dabar apie tai, kas vyksta ir kaip viskas bus. Todėl darykime tai, ką galime padaryti šiandien. Labai svarbu stengtis pernelyg nenukrypti nuo savo kasdienybės. Natūralu, kad gali kilti stiprus bejėgiškumo jausmas, kai aplink pildosi baisūs ir nenuspėjami scenarijai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Tačiau svarbu pamąstyti, ką galima padaryti reaguojant į susiklosčiusią situaciją? Galbūt paaaukoti pinigų ar pasiūlyti savo savanorišką pagalbą nevyriausybinei organizacijai, galbūt dalyvauti palaikymo akcijoje? Tai gali suteikti prasmės pojūtį ir jausmą, kad situacija ne visai beviltiška, kad šį tą galima nuveikti. Noriu akcentuoti, kad krizinėse situacijose svarbu nereaguoti intuityviai, priešingai – apgalvotai, strategiškai. Pavyzdžiui, dabar, jeigu kyla susijaudinimas ir sumaištis, norisi greitai impulsyviai reaguoti (išsigryninti pinigus, pabėgti), kaip tik svarbu elgtis priešingai – nesileisti įbauginamiems, nekeisti kasdienės rutinos, stebėti aiškią, patikimą ir nuoseklią informaciją ir ja vadovaujantis nuspręsti. Jei žiniasklaida pateikia net tik gausią, bet ir prieštaringą informacija, labai jaudina, emociškai išbalansuoja, tada prasminga būtų ją riboti“, – sakė specialistas.

Krizinėse situacijose svarbu nereaguoti intuityviai, priešingai – apgalvotai, strategiškai.

Mažinti vidinę sumaištį

Labai svarbios žinios apie tai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Kai turime žinių ir įgūdžių, esame pasiruošę, galime jaustis daug ramiau. Patikimos informacijos galima rasti internete, pavyzdžiui, paskaityti Krašto apsaugos ministerijos parengtas gaires „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“.

„Jeigu ir anksčiau susidūrėte su nerimo sunkumais ir šiuo metu matote, kad šie įvykiai jus emociškai stipriai veikia (niekaip nebepavyksta nusiraminti, grįžti į ramesnę, blaivesnę būseną), tuomet rekomenduočiau pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistu, pavyzdžiui, psichologu. Kas dar galėtų padėti nusiraminti? Pasikalbėkite su artimais žmonėmis, kurie ramesni ir racionaliau vertina situaciją, išsakykite savo nerimą, susijaudinimą, išventiliuokite susikaupusius jausmus. Jei šalia nėra artimų žmonių, galima kreiptis į emocinės pagalbos tarnybas, pavyzdžiui, „Jaunimo liniją“. Jos atitikmuo vyresnio amžiaus žmonėms – „Sidabrinė linija“. Galiausiai, visiems šiuo sunkiu metu verta prisiminti atsipalaidavimo pratimus, dėmesingumu grįstą meditaciją (angl. mindfulness). Šie būdai padeda sumažinti susijaudinimą, kūno reakcijų ir emocijų sumaištį. Atsipalaidavimo pratimų nesunku rasti internete, dėmesingo įsisąmoninimo praktiką galite išbandyti nemokamose mobiliosiose programėlėse“, – rekomenduoja A.Mockus.

Mintys linkusios fantazuoti

Psichologė Vega Dikčienė primena, kaip svarbu kontroliuoti savo emocijas. „Pasistenkime savo nerimą valdyti prie vaikų ir jų negąsdinkime. Juk karo prie mūsų namų sienų nėra, o užuojauta ir parama Ukrainai gali būti labiau racionali ir mažiau emocionali“, – sako psichologė.

Tikinčius žmones ji ragina pasimelsti, juk malda – tai meditacija, kuri ramina, duoda vilties ir neleidžia įsisiūbuoti baimėms mūsų mintyse.

Šiuo metu svarbu prisiminti viską, ką žinome apie streso ir nerimo valdymą, ir tai taikyti. V.Dikčienė siūlo atlikti nesudėtingą pratimą, kuris padės nurimti. Dėmesingai iškvėpkite ir įkvėpkite po kelis kartus, atsiduskite, medituokite po kelias minutes, priminkite sau, kad jūsų gyvenimas eina įprasta vaga, galvokite apie darbus.

„Svarbu atsiminti, kad mūsų mintys yra linkusios kurti baisias istorijas ir fantazuoti – taip veikia mūsų psichika, todėl sąmoningai kalbėkime sau mintyse tai, kas yra gerai. Negąsdinkime kalbomis apie karą nei savęs, nei artimųjų, tiesiog būkime ramūs ir gyvenkime įprastą gyvenimą“, – psichologė ragina išsaugoti sveiką nuovoką ir ramybę.

Negąsdinkime kalbomis apie karą nei savęs, nei artimųjų, tiesiog būkime ramūs ir gyvenkime įprastą gyvenimą.

Kaip su vaikais kalbėtis apie karą

1. Kalbėtis apie vykstantį karinį konfliktą – svarbu. Kitu atveju vaikai ir paaugliai remsis bendraamžių ir socialinių tinklų informacija, kurios gali nesuprasti ar netinkamai interpretuoti. Jie gali likti vieni su savo nerimu, baimėmis, fantazijomis.

2. Ribokite informacijos srautą. Pasistenkite, kad ypač mažesni vaikai nematytų tiesioginių transliacijų iš karo zonos ar žiaurių vaizdų. Tai juos gali stipriai išgąsdinti, kelti didelį nerimą dėl saugumo.

3. Apgalvokite, kaip pateiksite informaciją. Remkitės tik patvirtintais faktais iš oficialių šaltinių. Sužinoję naujos informacijos, pirmiausia patys nurimkite, kad galėtumėte kalbėti ramiu balsu.

4. Nedramatizuokite situacijos ir nekelkite panikos. Girdint vaikams nereikėtų aptarinėti, kokių padarinių pasauliui turės Rusijos karinė agresija, kaip gali keistis Lietuvos situacija ir mūsų kasdienis gyvenimas.

5. Patikinkite, kad Lietuvoje karas nevyksta. Vis priminkite vaikams ir paaugliams, kad suaugusieji (JAV ir ES šalių vadovai, kariai, policijos pareigūnai, medikai) daro viską, kad mes būtume saugūs.

6. Neapkraukite vaikų dideliu kiekiu informacijos arba visai ja nesidalykite. Kalbant su mažesniais vaikais, nereikėtų vardyti įvairių smulkmenų. Pasitikslinkite, kaip jie supranta tai, kas vyksta. Jeigu matote, kad vaikas nieko nežino ir visai tuo nesidomi, nepasakokite jam apie karą. Paauglių paklauskite, ką jie jau žino apie situaciją Ukrainoje, aptarkite ir patikslinkite jų turimas žinias ir šaltinius.

7. Kiek įmanoma aiškiau atsakykite į klausimus. Darželinukai ir pradinukai gali daug kartų klausti tų pačių dalykų. Kantriai, kuo tiksliau, jiems suprantamai ir visada atsakykite. Į klausimą, kodėl vyksta karas, galite atsakyti: „Smurtas – netinkamas būdas išspręsti konfliktą, svarbu ieškoti susitarimo, tačiau ne visuomet pavyksta ir žmonės padaro klaidingų sprendimų. Kartais net neįmanoma suprasti, kodėl jie taip pasielgia.“

8. Paskatinkite vaikus įvardyti, kaip jie jaučiasi. Paklauskite, kas vaiką gąsdina, kelia jam nerimą. Patikinkite, kad normalu jausti nerimą, baimę, pyktį. Pasikalbėkite apie tai, kas jums padeda nusiraminti: kvėpavimas, pasivaikščiojimas, pokalbis su artimuoju ar pan.

9. Laikykitės įprastos dienotvarkės ir rutinos. Kuo daugiau aiškių, kontroliuojamų dalykų vyksta kasdieniame gyvenime, tuo vaikai ir paaugliai jaučiasi saugesni.

10. Aptarkite šeimos vertybes ir kaip galėtumėte padėti Ukrainos žmonėms. Tai gali būti finansinė parama ar aukojami daiktai. Mažesni vaikai savo palaikymą gali išreikši piešiniuose. Kai žino, kad gali padėti, vaikai ir paaugliai jaučiasi saugesni.

11. Kreipkitės į „Tėvų liniją“ (8 800 90 012). Paramos vaikams centro psichologai telefonu nemokamai patars, kaip pasikalbėti su vaiku apie karą, kaip tinkamai reaguoti į jo pasikeitusį elgesį, kaip patiems tėvams suvaldyti savo nerimą.

Parengta pagal Paramos vaikams centro psichologų rekomendacijas