Duetas puikiai pasirodė TV projekte „Dvi kartos“, kuriame pelnė aukštus komisijos įvertinimus ir sulaukė didžiulio žiūrovų palaikymo. Talentingos dainininkės savo neribotų galimybių balsais pakerėjo publiką ir pelnė daug ovacijų. Dviejų skirtingų kartų meninis skonis ir patirtis susijungė į galingą energiją, kuri įgalino naujai suskambėti gerai žinomas visame pasaulyje dainas.

Po sėkmingo pasirodymo projekte Aistė ir Valerija nusprendė toliau tęsti savo pasirodymus didžiojoje scenoje ir džiuginti gerbėjų širdis. Nors gyvena skirtingose šalyse, dainininkės paruošė išskirtinio grožio programą, į kurią buvo įpinti gražiausi populiariosios ir klasikinės muzikos šedevrai.

Scenoje naujai suskambės dainos „Je Suis malade“, „O mio babbino carro”, „Never enough“, „Bohemian rhapsody“, „Paukščiai“, „Meilės netylėk“, I‘m like a wolf“, „Run with the lions“ ir daugelis kitų, kurios neabejotinai sužavės geros muzikos pasiilgusią Vilniaus ir Šiaulių publiką.

Kartu su garsiomis dainininkėmis scenoje pasirodys pripažinti Lietuvos instrumentalistai – gitaristas Žygimantas Kepenis ir klavišininkas Edgar Sabilo, kurie savo profesionalumu ir virtuoziškomis improvizacijomis padės kurti magišką atmosferą koncertų metu.

Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame koncerte turėsime viešnią smuikininkę – Justiną Juodytę. O Šiauliuose kartu su žinomais atlikėjais dainuos profesionalus kamerinis choras „Polifonija“. Kviečiame praleisti išskirtinius vakarus, kuriuose nuostabių balsų dainininkės Aistė ir Valerija dalysis jausmingomis, romantiškomis ir pripildytomis meilės dainomis.

Gruodžio 5 d. 18 val. Šiauliuose, kamerinėje salėje „Polifonija“ (bilietus platina ticketmarket.lt ir salės kasa).

Gruodžio 6 d. 19 val. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje (bilietus platina tiketa.lt).

Dviejų skirtingų kartų meninis skonis ir patirtis susijungė į galingą energiją, kuri įgalino naujai suskambėti gerai žinomas visame pasaulyje dainas, kurias galėsite išgirsti artėjančiuose koncertuose gruodžio 5-6 dienomis.

Apie šiuos išskirtinius koncertus ir pasiruošimą pasakoja A. Pilvelytė (A. P.) ir V. Iljinaitė (V. I.).

– Aiste, jūs ir V. Iljinaitė esate skirtingų kartų ir žanrų dainininkės, kodėl nusprendėte kartu pasirodyti koncertinėje scenoje?

A. P.: po sėkmingo pasirodymo TV projekte nusprendėme kartu toliau dainuoti, mūsų balsai gražiai skamba duete, Lietuvos žmonės mus labai palaiko, todėl norime ir toliau dalytis šiuo gėriu su ištikima publika

– Naujasis muzikinis projektas vadinasi „Nuo roko iki baroko“, papasakokite kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

A. P.: mūsų repertuaras yra labai įvairus žanro prasme, labai spalvingas ir platus, todėl ir kilo mintis mūsų naująjį projektą pavadinti „Nuo roko iki baroko“.

V. I.: iš tikrųjų su Aiste mes apjungiame savo muzikinius pasaulius, kur galima atrasti įvairiausių žanrų muzikos. Šiame projekte susijungia ne tik dvi kartos, bet ir du meniniai pasauliai, būtent dėl šių pasaulių sintezės labiausiai ir tiko pavadinimas „Nuo roko iki baroko“.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti ruošiant šį projektą gyvam pasirodymui koncertinėje scenoje?

V. I.: abi galime teigti, jog ypatingai didelių iššūkių nebuvo, kadangi tiek aš, tiek Aistė turime didelę sceninę patirtį. Patirtis ir profesionalumas leidžia stabiliau jaustis, kadangi aš dirbu ir studijuoju Londone, Aistė gyvena Lietuvoje, tai taip tarptautiškai ir pasiruošėme koncertams, kūrybinis procesas vyko tūkstančių kilometrų atstumu.

– Aiste, ar šiuo metu aktyviai dirbate ir kuriate naujas dainas? Ar koncertų metu bus galima išgirsti ir Jūsų kūrybos dainų?

A. P.: tikrai taip, šiuo metu vyksta intensyvus pasiruošimas, planuoju dar šiais metais išleisti solinę dainą, ateityje, manau, galėsite išgirsti ir mus abi dainuojant ją, manau, kad leisime su Valerija sau pasireikšti. Mes gyvename muzika, todėl netolimoje ateityje tikrai dar išgirsite gražių mūsų kūrybos dainų.

– Valerija, ne paslaptis jog gyvenate Londone, ar pajautėte skirtumą tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės žiūrovų?

V. I.: taip, pagaliau mano svajonė išsipildė ir studijuoju Londone operinį dainavimą. Iš tikrųjų man kiekvienas išėjimas į sceną yra labai svarbus ir tam ruošiuosi atsakingai, nepaisant kokioje šalyje koncertuoju. Žinoma, pastebiu, jog žiūrovai turi skirtingą skonį, manieras.

– Ko gali žiūrovai tikėtis atėję į Jūsų koncertus?

A. P.: žiūrovai išgirs mūsų su Valerija paruoštą ypatingą programą, scenoje naujai suskambės dainos „Je Suis malade“, „O mio babbino carro”, „Never enough“, Bohemian rhapsody“, „Paukščiai“, „Meilės netylėk“, I‘m like a wolf“, „Run with the lions“ ir daugelis kitų, kurios neabejotinai sužavės geros muzikos pasiilgusią publiką.

V. I.: menas man yra viskas, todėl žiūrovai gali tikėtis nuoširdaus, tikro, kokybiško koncerto. Tai bus muzikinė kelionė per įvairias epochas ir žanrus. Ir labai noriu pasidžiaugti, kad kartu pasirodys puikūs instrumentalistai – gitaristas Žygimantas Kepenis, klavišininkas Edgar Sabilo, smuikininkė Justina Juodytė, o Šiauliuose kartu dainuos kamerinis choras „Polifonija“. Mums su Aiste šie koncertai yra labai svarbūs ir brangūs, paminėsime savo bendradarbiavimo metines, paskleisime mylimą muziką. Žiūrovams pažadame daug gerų emocijų.

V. Iljinaitės ir A. Pilvelytės koncertai vyks:

gruodžio 5 d. 18 val. Šiauliuose, kamerinėje salėje „Polifonija“;

gruodžio 6 d. 19 val. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Prieš porą metų muzikiniame projekte „Mes – vieno kraujo“ užėmusi trečiąją vietą, Valerija dingo it į vandenį. Ji jau dvejus metus gyvena lietuvių emigrantų pamėgtame Londone. Vis dėl to daugelis stebėjosi, kodėl vos tik pradėjusi populiarėti ir kilti karjeros laiptais viską metė ir išvyko dirbti paprasčiausių darbų į Angliją.

Jau kitą dieną po televizijos muzikinio projekto finalo Valerija sėdėjo lėktuve, kylančiame į Londoną. Ji nežinojo nei kur gyvens, nei ką dirbs, tačiau žinojo, kad galės studijuoti operinį dainavimą užsienio universitete.

„Atvykusi susiradau darbą kavinėje, diena iš dienos viriau kavą. Prisipažinsiu, buvo apmąstymų, kad aš, laimėjusi daugybę konkursų, esu žinoma Lietuvoje ir čia turiu virti kavą“, – pasakoja dainininkė. Netrukus ji susirado pakuotojos darbą viename sandėlyje. Tačiau romantikos ir šlovės čia taip pat nebuvo.

Paklausta, kodėl nebando prasimušti ir užsidirbti pinigų dirbdama ar koncertuodama Londono lietuviams, Valerija atšauna: „Niekuomet nedirbsiu su tautiečiais. Jie nemoka pinigų, o nori labai daug. Galėčiau susirasti lietuvių mokinių, mokyti juos dainavo arba koncertuoti lietuviams, tačiau kategoriškai to nenoriu”.

Atviras emigravusios dainininkės interviu – jau šį antradienio vakarą 20 val. LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“.

– Kalbamės jau po kelių atidėtų susitikimų – pastaruoju metu itin daug lakstote?

– Oi, atsirado labai daug veiklos. Dar mokslai, sesija, reikia vytis. Vilniaus kolegijoje ginuosi bakalauro darbą – mokausi muzikinio teatro. Kitais metais išvykstu į Londono muzikos koledžą.

– Na, štai, dar viena emigrantė...

– Tik pusmečiui, galbūt metams. Laimėjau tą vietą pagal "Erasmus" mainų programą. Bet vyksiu tik dėl žinių. Po mokslų grįšiu.

– Prieš savaitę viešai feisbuke draugų prašėte pagalbos – jus puolė stipri alergija.

– Aha. Bet tai – ne nuo lakstymų. Sergu astma, turiu daug alergijų. Gerėja nuo kvėpavimo pratimų, dvasinių, psichologinių knygų. Nuo mažens esu tikras ligų maišas. Vaikystėje sunkiai sirgau plaučių uždegimu ir nuo trejų metų man diagnozavo sunkią, ūmią bronchinę astmą. Patirdavau labai stiprius priepuolius. Jautriai reaguoju net tada, kai scenoje paleidžia dūmus. Daug dėmesio skiriu sau, stengiuosi valdyti emocijas, mokausi, padeda mokytojai.

– Miškas, gamta, jūra, dvasinis tobulėjimas labai padeda.

– Žinau, kad reikia gamtos. Domiuosi kvėpavimu, mintimis ir gilesniais alternatyviais dalykais. Vasarą neretai praleidžiu sanatorijoje prie jūros. Mano svajonė vėliau, ramesniu laikotarpiu, gyventi prie pat jūros. Atsikelti anksti, pamedituoti, pavaikščioti miške.

– Turite žinių apie meditaciją, žinote, kas kas yra gydymas mintimis, kad jos turi galią?

Pakeitę mąstymą, galime išgydyti savo kūną. Ligos kyla dėl negatyvo, nepaleistų emocijų.

– Tuos dalykus atradau, kai nesusidorojau su savimi ir išgyvenau labai sunkų laikotarpį, sveikatos problemas. Daugelis kažką atranda stiprių išgyvenimų metu. Atradau ir krikščioniškas knygas, kvėpavimo pratimus, emociškai mokausi valytis, nukreipti mintis. Padeda ir mokytojai. Viena mano guru – metafizikos mokytoja, daugelio knygų autorė, psichologė Louise Hay. Nuo minčių, jos teigimu, priklauso daugelis dalykų. Negatyvios mintys neretai būna mūsų negalavimų priežastis. Pakeitę mąstymą, galime išgydyti savo kūną. Ligos kyla dėl negatyvo, nepaleistų emocijų. Reikia emocijas išgyventi, nebėgti nuo jų, po to paleisti, mintis nukreipti.

(Valerija Iljinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Gyvenime plaukiate ne paviršiumi, bet neriate gilyn, matote ne tai, kas blizga išorėje?

– Plaukiau paviršiumi. Nepavyko (juokiasi). Gavau pamokų, sulaukiau pasekmių, kurios privertė grįžti prie prigimtinių dalykų, prie savasties. Taip auklėjo tėvai. Bet tėvų skyrybų ir tam tikrų įvykių metu patyriau daug skausmingų išgyvenimų. Įtakos turėjo ir muzikos, pramogų pasaulis, televizija, projektai. Išryškėjo sielos problemos.

– Kažkas tartų, kad jums tik 22 metai...

– Jau 22-eji. Žmogaus amžių nusako ne skaičiai. Yra įvairių žmonių. Dažnai jaučiuosi daug vyresnė. Turbūt patirtys keičia mąstymą, požiūrį, neturiu rožinių akinių.

– Tikite, kad nesame tik fizinis kūnas, šiuo gyvenimu niekas nesibaigia, o sielos yra įvairių amžių ir brandos?

– Oi, tikiu, net labai! Ir reinkarnacija. Ir tikiu, kad mano siela sena – domėjausi tuo, taip man sakė. Negyvenu tradicinio 22 metų merginos gyvenimo. Nors gal reikėtų daugiau lengvabūdiškų dienų? Yra kaip yra.

– Kas yra tradicinis jūsų bendraamžės gyvenimas? Ko atsikratėte?

– Daug mano amžiaus merginų, pavyzdžiui, bendrakursės, yra vaikiškesnės, laisvesnio elgesio, patiria daugiau paviršutiniškų linksmybių.

– Laisvė, sąmoningos linksmybės, džiaugsmas – nuostabūs dalykai.

– Jaučiu ir aš tai. Bet laisvę ir džiaugsmą jaučiu kituose dalykuose. Turiu daug atsakomybės. Ir dainavimo paauglius mokau, mokyklėles atidariau – Panevėžyje, Vilniuje. Kažkur skubu. Atrodo, kad turiu mažai laiko ir viską reikia daryti čia ir dabar.

(Valerija Iljinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Jeigu domitės gilesniais dalykais, tai žinote, kad išminčiai, dvasiniai mokytojai ragina neskubėti. Kur nuskubėsi? Turime gyventi čia ir dabar.

– (Linksi galva) Taip, taip, taip. Bet dabar tokia vidinė nuojauta... Gal jaučiu, kiek man skirta šiame gyvenime? Nors to niekas iš mūsų tikrai nežino.

– Neseniai pasakėte, kad dabar pradėjote jaustis savimi.

– Tai ir turėjau galvoje – įvykus lūžiams, pradėjau domėtis gilesniais dalykais, savo vidumi. Anksti įžengiau į viešumą, pramogų, televizijos pasaulį. Mokiausi dešimtoje klasėje. Talentų ir įvairūs muzikiniai, pramoginiai šou, "Lietuvos balsas", skyrėsi tėvai.

Paauglystė – svarbus amžius, man buvo 16 metų, į viską reagavau labai jautriai. Pradėjau kitaip gyventi, vaikytis standartų, buvo daug tuštybės, paviršutiniškų dalykų, jautriai reaguodavau į komentarus.

– Ar tai turėjo neigiamų padarinių?

– Būtent. Depresija, sveikatos sutrikimai dėl savęs eikvojimo ar nuolatinio valgymo. Dabar žengdama į sceną supratau, kad nenoriu ir neturiu kažkam įtikti. Jei mane pamėgs, tai geriau tokią, kokia esu. Tikrą. Nenoriu vaidinti mielą, plaukti paviršiumi, visiems pataikauti, būti veidmaine. Nenoriu gyventi ne savo, o kitų gyvenimą.

– Jūs nuoširdžiai ir atvirai prakalbote apie patyčias ir jums labai sunkų, skausmingą laikotarpį. Kaip manote, gal tų žmonių, kurie iš jūsų šaipėsi, širdyse daug skausmo, nuoskaudų, didelis meilės trūkumas?

– Į šį klausimą sau dar neatsakiau. Ir liko dar daug minčių. Žmonės dažnai skuba, plaukia paviršiumi, nesusimąsto, įžeidžia negalvodami, kad žodis gali pjauti kaip peilis. Šių dienų žmonės neretai vengia atsakomybės, skaudina vieni kitus, žemina savivertę.

– Domitės dvasiniais dalykais ir žinote, kad įžeidimai grįžta, o jus skaudindami tie žmonės apvalo jūsų karmą.

– Taip. Manau, kad ir man tai grįžo. Kažkada ir aš gal nesusimąstydama padariau klaidų, įžeidžiau kitus (atsidūsta.) Elgiausi neatsakingai. Todėl ilgai ir nuoširdžiai meldžiausi, prašiau Dievo atleidimo. Prašiau atleidimo visų, kuriuos galėjau įžeisti.

– Jums skaudžiai kirto atgal?

– Labai gerai atsimenu vieną dieną. Tuomet griuvo pasaulis. Skyrėsi tėvai, pykausi mokykloje, mokytojai pyko, kodėl gerai besimokanti mergina nelanko pamokų. Teisinausi, neva dalyvauju projektuose, bet išties manyje vešėjo depresija. Skaudu buvo, kai artima pažįstama, manydama, kad nepastebėsiu, parašė itin nemalonų komentarą feisbuke.

Ateina suvokimas, kurį sunku pripažinti, – tu nesi kažkas ypatingo. Labai sunku. Sirgau depresija. Buvo labai sudėtingas laikas. Nenormalus maistas, nenormalūs kiekiai, kraštutinumai. Nesutramdžiau emocijų.

Paskui daugiau nei mėnesį gėriau tik kavą ir vandenį, užvalgydavau tik šiek tiek jogurto. Susirgau anoreksija, svoris šokinėjo. Pradžioje svėriau 57–60 kg, po to krito iki 40 kg. Paskui pradėjau valgyti kaip išprotėjusi – picos, šokoladai. Susirgau bulimija ir svoris šoktelėjo iki 80 kg.

Nuo rugsėjo visiškai nevartoju alkoholio, nors dėl jo neturėjau problemų. Su drauge nusprendėme griežtai – alkoholis ir meilė sau neturi nieko bendro. Apmaudu, kai žmonėms atsiriša liežuvis tik išgėrus alkoholio. Ir koks bendravimas prisigėrus? Nevalgau mėsos, bet tai įvyko labai natūraliai. Nežinau, ar tai grįš. Nes tai – trapu, o amžinų dalykų nėra. Turime save saugoti, prižiūrėti ir mylėti.

(Valerija Iljinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.)

– Pagalvojote, kad šie skaudūs smūgiai yra dovana? Kad be jų nebūtumėte, kas dabar esate, plauktumėte paviršiumi?

– Būtent! Kai negera – traukia namo, tad kelis kartus per mėnesį grįždavau pas mamą. Ir jai sakiau, kad jei prieš 4–5 metus, kai viskas atrodė beviltiška iki didžiausio graudulio, man būtų pasakę, kad gyvenimas pasikeis, nebūčiau patikėjusi.

Gyvenimas gražus, jame yra daug nuostabių dalykų. Reikia išgyventi ir laukti, neprisiversi dirbtinai būti linksmas. Bet pasitikėk savimi, išgyvenk, išlauk.

– Ar jums jau pavyko vienas sunkiausių ir nuostabiausių dalykų – pamilti save? Tik pamilę save išmoksime mylėti ir kitus.

– O, taip. Reikia mylėti save. Būtinai. Ir tą meilę nuolat puoselėti.

– Valerija, nesu muzikantas, klausa nepasigirsiu, bet girdžiu liūdną gaidą.

– (Juokiasi). Ne liūdną, gal lyrišką. Labai drąsu pasakyti – aš save myliu. Bet kasdien mokausi pamilti save. Bandau susidraugauti su savo vidiniu vaiku, išgirsti jį, ką jis sako. Mokausi žingsnis po žingsnio. Šiame gyvenime esame tik maža maža dalelė.

– Jūs jau atsakėte į klausimą, kas esu aš?

– Į šį klausimą žmogus turbūt neatsakys iki pat pabaigos. Kiekviena dieną, minutę įgyjame naujų patirčių ir turbūt plečiame savojo "aš" ribas. Nors tikroji mūsų savastis – mažas vaikas, tas 3-ejų, 5-erių ar 6 metų tikrasis "aš".

– Ko šiandien, šią akimirką, jums dar trūksta?

– Ko gero, nieko. Viską turiu. Šeimą – mamą, tėtį, brolį, draugus, kurie gali paskambinti ir padėti. Viską turime ir viskas ateina, kai kažko mums labai prireikia. Trūksta tik kruopelytės meilės sau.

– Tai dabar, šią akimirką, kiekvieną rytą pradėkite. Pažvelgusi į veidrodį pasakykite: "Aš myliu šį žmogų."

– (Šypsosi) Taip. Šį pratimą taikydavo ir psichoterapijoje. Kartais užmiršdavau. Tai nuolatinis darbas su savimi.

Būdama šešiolikos Valerija svėrė viso labo 40 kilogramų. Dvejus metus ji kovojo su anoreksija, po to atsirado bulimija, o dar vėliau – nevaldomi persivalgymai ir svorio augimas. Dainininkė dabar vengia viešai įvardinti, kokius skaičius rodo svarstyklės, tačiau džiaugiasi pagaliau atsikračiusi nuolatinių liguistų minčių apie lieknėjimą. Deja, nei liga, nei aplinkinių pastabos ir įžeidinėjimai taip lengvai nedingsta.

„Tuo metu, kai man buvo 16 metų ir buvau liekna kaip šakaliukas, jaučiausi sunkesnė nei esu dabar. Jaučiau nuolatinį spaudimą iš stilistų ar fotografų. Jie to nedarė piktybiškai, bet dažnai pasakydavo, kad neįtelpu į tam tikrą suknelę arba, kad reikės kompiuteriu paploninti mano taliją. Galbūt suaugęs žmogus į tai net nesureaguotų, o man pačiam paauglystės įkarštyje buvo labai skaudu“, – prisipažįsta V. Iljinaitė.

Būdama šešiolikos Valerija svėrė apie 55 kilogramus. Tačiau po nuolatinių komentarų į akis ar internete mergina nusprendė, kad jai reiktų atsikratyti kelių kilogramų. Paauglė nesustojo tol, kol skaičius ant svarstyklių pasiekė 40 kg ribą.

Saldainius pauostydavau, pasimėgaudavau jų saldžiu kvapu, įsivaizduodavau mintyse, koks jų skonis, ir padėdavau atgal į vietą.

Pirmas badavimas užtruko apie mėnesį. „Pamenu, buvo labai sunku, nežinau iš kur turėjau tiek valios nevalgyti, nes, patikėkit, valgyti labai norėjosi. Atsimenu, kaip nuvažiuodavau pas mamą į darbą, o ji man kišdavo arbatą su šokoladiniais saldainiais. Aš tuos saldainius pauostydavau, pasimėgaudavau jų saldžiu kvapu, įsivaizduodavau mintyse, koks jų skonis, ir padėdavau atgal į vietą. Per dieną suvalgydavau mažą indelį jogurto ir išgerdavau kavos“, – pirmadienio vakarą 20 val. 25 min. LNK televizijos laidoje „Nuo… Iki“ pasakos dainininkė.

Kita laidos herojė, Gruzijos milijonieriaus Valerijaus Gelašvili dukra Sofio, atrodo, neturėtų skųstis, jos gyvenimas atrodo tobulas. Neseniai 22-ejų mergina atšoko vestuves su mylimuoju, Tailando bokso treneriu Dominyku Niūniava, jiedu laukiasi pirmagimio, o net ir besilaukianti Sofio atrodo kaip modelis: ilgi plaukai, lygi oda, liekna figūra, nepriekaištingas makiažas ir stilinga išvaizda. Tačiau buvo laikas, kai Sofio negalėjo savęs matyti veidrodyje.

„Būdama dar visai jauna, dvylikos metų, svėriau net 83 kilogramus. Pati nepastebėjau, kaip priaugau šitiek svorio, be to, dar buvau visai vaikas, tad tikrai nesuvokiau, kad bandelės ir saldumynai labai greitai pakeis mano figūrą“, – prisipažįsta Sofio.

Mergina, paskatinta tėvų, ėmė sportuoti, tačiau tai nedavė greitų rezultatų ir Sofio ėmėsi drastiškų, pačios susigalvotų dietų. „Sužinojau apie japonišką dietą, ją dar labiau apkarpiau ir ėmiau valgyti tik ryžius. Dešimt dienų kasdien valgydavau tik po dvi saujas virtų ryžių bei užsigerdavau puodeliu žalios arbatos be cukraus.“ Vėliau Sofio suvalgydavo tik vieną jogurto indelį per dieną, o kai norėdavo dar labiau paspartinti lieknėjimą – visą savaitę gerdavo tik skysčius. Taip mergina maitinosi tol, kol svoris pasiekė kritinę 39 kg ribą.

Dėl pergalės ir 10 000 eurų prizo kovėsi aštuoni finalistai – Živilė Gedvilaitė, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė ir Linas Barauskas.

Finalinė transliacija vyko dviem etapais – pirmame pasirodymus vertino komisija ir žiūrovai, o į antrą etapą patekę trys geriausieji buvo atiduoti žiūrovų teismui. Pirmame raunde dalyviai sulaukė daugiau kaip 16 000 žiūrovų skambučių. Susumavus juos su komisijos balsais paaiškėjo, kad į antrąjį superfinalo raundą pateko Gopalas Michailovskis, Valerija Iljinaitė ir Anatolijus Oleinik.

Gavę progą dar kartą atlikti savo dainas, trys superfinalistai iš naujo rinko žiūrovų balsus. Per vos kelias minutes dalyviai sulaukė daugiau kaip 13 000 žiūrovų skambučių. Daugiausiai palaikymo – 6833 skambučių sulaukė ir projekto nugalėtoju tapo Anatolijus Oleinik, superfinale įkūnijęs atlikėją Princą.

Antroji vieta teko Gopalui Michailovskiui, sulaukusiam 5242 skambučių, o trečioji, su 1215 skambučių, atiteko Valerijai Iljinaitei. Projekto nugalėtojas A. Oleinik gavo 10 000 eurų prizą.

Į superfinalą pateko aštuoni dalyviai: Germantė Venskaitienė, Anatolijus Oleinik, Valerija Iljinaitė, Linas Barauskas, Gopalas Michailovskis, Indrė Launikonytė, Živilė Gedvilaitė ir Justinas Stanislovaitis. Visi kaunasi dėl pagrindinio prizo – 10 000 eurų.

„Man šis šou vėl pažadino suvokimą, kad žmogus, jeigu tik nori, iš tikrųjų yra beribis, – kalba viena iš projekto komisijos narių Asta Stašaitytė-Masalskienė. – Atrodo, kad ten, kur reikia save pilnai aukoti, kur reikia dirbti paromis, turėtų lįsti tik jauni, tačiau mes turėjome daugybę vyresnio amžiaus žmonių, taip pat ir visai be jokio meninio išsilavinimo. Turiu pasakyti, kad šis projektas labai sužadino ir mano kūrybinius pojūčius, gal net idėjas, planus. Man tai tikrai buvo primintukas, kaip malonu yra dirbti su muzika, su švente“.

„Labai laukdavau šių filmavimų. Čia tinka žodžiai „malonus jaudulys“ – čia eidavau kaip į šventę, tačiau ir jaudinausi, nes tai buvo ir atsakingas darbas, jaudinausi už kiekvieną dalyvį. Buvau pamiršusi, kad yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!“ – džiugiai kalbėjo A. Stašaitytė-Masalskienė.

Yra tiek žmonių, kurie vietoje bambėjimo ar problemų ieškojimo sau kuria šventę. Vardan ko jie daugiau ten eina? Juk švęsti gyvenimo!

„Mačiau iškrentančius dalyvius, ir tai, kaip jie vis tiek visi draugauja, kaip jie bičiuliaujasi, kaip jie serga vienas už kitą. Iškritę net ateidavo pažiūrėti bičiulių pasirodymų. Tai rodo didelę šventę. Tai man labai svarbus dalykas. Dar man įsiliejimas į naują kolektyvą yra didelė asmeninė šventė. Nuo komisijos ir vedėjų bendravimo iki komandos darbo užkulisiuose – esu nuoširdžiai viskuo sužavėta. Neįmanoma surašyti scenarijaus tam, kas ten vykdavo. Tokie dalykai arba gimsta, arba ne, tiesiog reikia kažkokios bendros energetikos“, – kalba A. Stašaitytė-Masalskienė.

„Manau, mes patys sau tapome maloniu netikėtumu – kokie galime būti išprotėję ir tuo pačiu labai džiugūs, mylintys. Aš esu labai jautri kolektyvo atmosferai, todėl jei man būtų nepatikę, aš net nesvarstydama būčiau po trijų filmavimų susiveikusi kokią nors gydytojo pažymą ir sakiusi „ne, nenoriu“, – nusijuokia komisijos narė.

Visi finalininkai skaičiuoja paskutines pasiruošimo dienas prieš tiesioginę superfinalo transliaciją. Kas išlaikys galutinį išbandymą? Kas įrodys, kad yra vieno kraujo su ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis ir kam atiteks 10 000 eurų?

„Mes – vieno kraujo“ superfinalas – šį sekmadienį 19.30 val., tiesiogiai per LNK.

Paskutinę minutę projekto muzikinio prodiuserio Deivydo Zvonkaus malonės sulaukusi Valerija Iljinaitė gavo ypač sudėtingą užduotį – įkūnyti vieną pirmųjų savo mokytojų, atlikėją Merūną Vitulskį.

„Merūnas yra labai svarbus žmogus mano gyvenime. Būdama šešiolikos metų atėjau į „Lietuvos balsą“ ir pakliuvau pas jį į komandą, kaip ir norėjau. Jis labai geras, labai nuoširdus žmogus – jei ne jis, net nežinau, ar aš šiandien išvis dainuočiau. Tai jis mane paskatino sakydamas, kad turiu didelį talentą ir kad privalau dainuoti“, – atviravo Valerija.

„Merūnas yra labai gražus vyras. Kartais pasvajoju, kad jis turėtų dvynį brolį“, – nusijuokė atlikėja. Tiesa, ji atskleidė, kad ruoštis šiam pasirodymui ypač sunku: „Stebint jo įrašus ir pasirodymus, mane užvaldo sentimentai, ir tada pamirštu žymėtis detales, o darbo čia reikia įdėti labai daug.“

Visgi jos transformacija į Merūną pritrenkė visą komisiją ir laidos vedėjus. „Neįtikėtina. Valerija, jūs nuostabi, daina jau seniausiai baigėsi, o aš vis dar neatitraukiu nuo jūsų akių. Matau čia Merą“, – neslėpdama nuostabos žavėjosi Rūta Ščiogolevaitė.

„Iš pradžių man neatrodė, kad tu esi viena iš lyderių. Maniau, kad tau laimėti šį projektą nėra vilčių. Tačiau po šio pasirodymo viskas verčiasi aukštyn kojomis – aš jau nebežinau, kas laimės. Žinau tik tiek, kad tavo galimybės išaugo šimtus kartų. Tu dar nespėjai išsižioti, o aš jau mačiau Merūną viskame“, – komplimentų negailėjo ir Stano.

„O geriausias dalykas šiame pasirodyme buvo ta Eifelio bokšto stovėsena. Tu esi vienas prie vieno Vitulskis“, – nusijuokė radistas Rolandas Mackevičius. Ar toks įsikūnijimas atneš Valerijai taip reikalingą pergalę? Iki pergalės liko vos vienas žingsnis – ar jaunoji atlikėja keliaus namo, ar į superfinalą?

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Šį sekmadienį LNK eteryje mergina dar kartą nutildys panašius pasisakymus pritrenkančiu pasirodymu antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“. Finalinį etapą pasiekusiai jaunai atlikėjai šįkart teko užduotis įsikūnyti į ypač moteriškų formų amerikiečių atlikėją Meghan Trainor ir atlikti jos dainą „All About That Base“.

Mergina projekte jau yra atviravusi apie išgyventus valgymo sutrikimus, net anoreksiją ir depresiją. Tačiau šįkart Valerijos daina apie nestandartinių formų merginos gyvenimą ir seksualus šokis scenoje pritrenkė visus, o pasirodymui pasibaigus studijoje griaudėjo ovacijos. „Tiems, kas nežino, tai šioje dainoje ir kalbama apie tai, kad reikia save mylėti tokį, koks esi“, – kontekstą paaiškino komisijos narys Rolandas Mackevičius.

„Man tai buvo pats geriausias Valerijos pasirodymas“, – vos pasibaigus dainai neslėpė ir laidos vedėjas Mantas Stonkus. „Valerija, tu nereali, ačiū tau už drąsą, už viską“, – pritarė ir jo kolegė Inga Jankauskaitė.

Visgi jausmingiausiai apie Valerijos pasirodymą pasisakė atlikėjas ir prodiuseris Stano. „Aš esu visiškai apšalęs. Ką tik scenoje pamačiau savo svajonių moterį, - šiuos jo žodžius palydėjo plojimai. - Tai buvo iš tiesų gražu, seksualu, patrauklu, smagu. Tai buvo tikras grožis. Tai tikrai nėra trūkumai, tu visiškai neturi ko bijoti“.

„Deividai Zvonkau, ačiū tau, kad grąžinai ją. Bent kažkokia iš tavęs nauda išėjo“, – dar pridūrė Stano, šitaip siųsdamas linkėjimus projekto muzikiniam prodiuseriui D. Zvonkui, paskutinę minutę suteikusiam Valerijai šansą tęsti kovą finale.

„Šitas pasirodymas turėtų tau įaugti į kraują, su tokia nuotaika ir turėtum žingsniuoti per gyvenimą“, – sužavėta kalbėjo Rūta Ščiogolevaitė. Tuo tarpu Jonas Nainys paprašė Valerijos dar sykį pakartoti jį sužavėjusius šokio judesius, ir nesidrovėdamas siuntė atlikėjai oro bučinius.

„Mes – vieno kraujo“ finalinis etapas – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Ateityje ji ketina dar kartą padailinti figūrą pas plastikos chirurgus. „Aš visoms savo klientėms sakau: kam vargti ir kankintis dėl savo trūkumų, jeigu galima greitai viską sutvarkyti ant operacinio stalo“, – palankumo plastinei chirurgijai neslepia Gražina. Ji prisipažino niekuomet dėl savo grožio užmojų nesulaukusi palaikymo iš buvusio sutuoktinio. Moteris pasakojo niekuomet negirdėjusi žodžio „myliu“ ar komplimentų dėl savo išvaizdos. „Man niekada nesakydavo gražių žodžių, o jų labai reikėjo. Matyt, dėl to ir kompleksavau dėl savo išvaizdos, kurią ne kartą tobulinau.“

Dainininkė Valerija Iljinaitė – LNK televizijos muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“ išpopuliarėjusi dainininkė. Dabar Valerija muzikiniame šou „Mes vieno kraujo“ sėkmingai įkūnija tokias operos deives kaip Monserat Kabaljė.

Tačiau šį ketvirtadienio vakarą 19 val. 30 min. LNK televizijos laidoje „Valanda su Rūta“ dainininkė atvirai prisipažins trejus metus kentėjusi nuo anoreksijos. „Televizijos užkulisiuose dažnai išgirsdavau, kad esu stora, kad mano šlaunys storos, kad privalau įtilpti į S dydžio drabužius“, – guodėsi Valerija. Mergina ėmė badauti, per dieną suvalgydavo viso labo pusę jogurto indelio ir išgerdavo kavos puodelį. Taip ji maitinosi iki tol, kol svoris nukrito iki 40 kg, o medikai diagnozavo anoreksiją.

Laidoje dalyvavo ir šiaulietis Vaidas Kučinskas, kuris vos prieš dvejus metus svėrė 176 kg. „Susigriebiau tik tada, kai nuėjus į polikliniką seselė man pasakė, kad jų turimos svarstyklės nepakels šitokio svorio.“ Vaidas atskleis paslaptį, kaip per devynis mėnesius jam pavyko numesti 74 kg ir netgi pradėti ruoštis kultūrizmo varžyboms.