Uostamiesčio vadovo iniciatyva didžiųjų šalies miestų merai kreipėsi į Seimo narius kviesdami sustabdyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) patvirtintą naują šilumos supirkimo tvarką bei Šilumos ūkio įstatymo pataisomis įtvirtinti reguliavimo ir konkurencijos balansą šilumos gamyboje. Kreipimąsi pasirašė Klaipėdos, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių savivaldybių vadovai, pritarimą išreiškė ir Vilniaus savivaldybė.

„Gyventojus siekiame aprūpinti, kiek įmanoma pigiausia šiluma, todėl bet koks teisinio reguliavimo keitimas turi būti pagrįstas, o pasekmės įvertintos. Nauja šilumos supirkimo tvarka yra ydinga. Didžiausią rūpestį man, kaip ir kitiems kreipimąsi pasirašiusiems savivaldybių vadovams, kelia būtent tai, kad pagal naująją tvarką superkant šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų gali didėti šilumos kaina vartotojams“, – teigė Klaipėdos meras.

Savivaldybių valdomų didžiųjų energetikos įmonių atstovai vieningai tvirtina, jog naujoji tvarka iš esmės pakeis veiklos bei konkurencijos sąlygas Lietuvos šilumos ūkyje ir galimai sudarys sąlygas privačiam verslui užimti dominuojančią padėtį šilumos gamybos sektoriuje. Energetikos specialistų vertinimu, tai gali padidinti vartotojų mokesčius už šilumą bei sužlugdyti savivaldybių valdomas energetikos įmones.

Energetikų skaičiavimu, dėl naujos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos trumpuoju laikotarpiu Vilniuje šilumos kaina brangtų 0,6 proc., Kaune 1,4 proc., Klaipėdoje 3,4 proc., Panevėžyje 1 proc., o ilgesniuoju laikotarpiu kainų kilimas gali tapti sunkiai prognozuojamas ir nekontroliuojamas.

Savivaldybių bendrovės ne tik gamina, bet ir tiekia šilumą savo vartotojams, todėl ydinga šilumos supirkimo tvarka atimtų iš savivaldybių įmonių pajamas, skirtas tiekimo įrenginių, trasų išlaikymui ir atnaujinimui. Ilgalaikėje perspektyvoje tai vestų prie didesnių šilumos tiekimo nuostolių, o tuo pačiu ir kainų šilumos vartotojams didėjimo.

Dar 2018 m. vasarį didžiųjų miestų merai kvietė VKEKK neskubėti su šilumos ūkio reforma ir tęsti specialistų diskusiją dėl šilumos energijos supirkimo iš privataus kapitalo nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų. Tačiau VKEKK merų raginimo neišgirdo.

Dabar didžiųjų miestų merai kreipiasi į LR Seimo narius, kviesdami sustabdyti  šią tvarką bei Šilumos ūkio įstatymo pataisomis įtvirtinti reguliavimo ir konkurencijos balansą šilumos gamyboje, visų pirma siekiant Lietuvos miestų gyventojus patikimai aprūpinti pigiausia šiluma. Kreipimesi siūloma įvertinti šilumos tiekėjų ir specialistų perspėjimus ir iš esmės peržiūrėti šilumos ūkio reguliavimą, kuris šiuo metu aiškiai atsilieka nuo procesų vykstančių realiame gyvenime ir menkai teprisideda prie mūsų piliečių gerovės.

Kainų komisijos atstovų teigimu, standartiniame 60 kv. m daugiabučio bute gyvenančio gyventojo komunalinių paslaugų krepšeliui skiriama suma padidės apie 15 eurų.

Seimo Energetikos komisijos narius nustebino dideli vandens ir šilumos kainų skirtumai atskirose savivaldybėse, rašoma Seimo pranešime. VKEKK atstovų teigimu, skirtumus lemia tai, kiek gyventojų aptarnauja vandens ar šildymo sistema, ir pasirinktas šilumos gamybos būdas. Pavyzdžiui, šiluma pigesnė tose savivaldybėse, kur deginamas pigesnis kuras (tarkime, medienos skiedros vietoje granulių) ir kur daugiau gyventojų. VKEKK specialistų vertinimu, savivaldybių įmonės turėtų priimti racionalesnius sprendimus, pasirinkdamos pigesnį kurą, o ir savivaldybės galėtų bendradarbiauti ir steigti stambesnes regionines įmones, kurios aptarnautų daugiau gyventojų, kas taip pat mažintų šildymo ir vandens kainas.

Artimiausiu metu Seimas turėtų apsispręsti dėl suskystintųjų gamtinių dujų terminalo išpirkimo ir kitų Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatymo pakeitimų. Energetikos komisijos pirmininkui Virgilijui Poderiui paklausus, kaip vertinamas šių pakeitimų poveikis dujų kainoms, energetikos viceministras Egidijus Purlys aiškino, kad tai iš tiesų padėtų sumažinti dujų kainą.

ELTA primena, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) lapkričio 30 d. posėdyje patvirtino elektros ir dujų kainas 2019 metams.

Nuo kitų metų buitiniams vartotojams vieno laiko zonos tarifo „Standartinis“ kaina kils 15 proc. ir sieks 13 centų už kilovatvalandę (kWh). Dieninis tarifas sieks 14,3 cento už kWh, naktinis - 10 centų už kWh.

Plano „Namai“ pastovi dedamoji nebrangs ir toliau kainuos 3 centus už kWh. Tuo metu vienos laiko zonos tarifas brangs 17,5 proc. ir sieks 11,4 cento už kWh, dviejų laiko zonos dieninė dedamoji - 20,4 proc. ir sudarys 12,4 cento už kWh. Naktinė dedamoji brangs 11,1 proc. ir sieks 9 centus už kWh.

Plano „Namai plius“ pastovios dedamosios kaina taip pat išliks tokia pati - 6 centai už kWh. Vienos laiko zonos tarifo kaina pakils 18,5 proc. ir sudarys 10,9 cento, dviejų laiko zonų dedamoji brangs 20,4 proc. ir sudarys 11,8 cento, naktinė dedamoji brangs 11,5 proc. ir sudarys 8,7 cento už kWh.

Tuo metu gamtinių dujų kaina visų grupių vartotojams (tiek suvartojantiems iki 300 kubinių metrų dujų per metus, tiek sunaudojantiems daugiau) išaugs tiek pat - 7 centais už kubinį metrą.

„Lietuvos energijos tiekimo“ generalinis direktorius Mantas Mikalajūnas akcentavo, kad gyventojai sąskaitas už šiais metais suvartotą energiją turėtų apmokėti iki gruodžio pabaigos, kad atsiskaitoma būtų šių metų kainomis.

– Ką VKEKK planuoja pakeisti ir kam to reikia?

– Dabar atsitiko taip, kad šilumos tiekėjai pradėjo patys statyti katilines, nes pamatė, kad tokia rinka vis tiek nemažina šilumos kainų. Žiemos mėnesiais, kai reikia daug šilumos, konkurencijos faktiškai nėra, nes turimų biokuro galių trūksta ir visi, tiek šilumos tiekėjai, tiek NŠG, tenkina šilumos poreikį. Iš tokios konkurencijos nėra naudos vartotojui, kai žiemą šiluma kainuoja brangiausiai. Tada šilumos tiekėjai turi ir savo biokuro katilines statyti, kad sumažintų kainas.

Išeina taip, kad kai šilumos tiekėjai pasistatė daugiau savo biokuro katilinių, kad reikėtų mažiau mokėti NŠG ir taip mažėtų šilumos kaina, NŠG negauna pakankamai lėšų. Dėl to jie pradėjo reikalauti, kad būtų keičiama supirkimo tvarka, kuri leistų jiems uždirbti daugiau pinigų.

Pakeitus šilumos supirkimo taisykles, NŠG kurį laiką geriau gyventų, galbūt sudurtų galą su galu, bet šilumos tiekėjas, kaip reguliuojama įmonė, negautų pakankamai pajamų šilumos tiekimo ūkiui išlaikyti. Tokiu atveju kyla klausimas, kas už ką atsakingas, kas turės palaikyti temperatūrą, slėgį, rezervuos šaltinius ir pan. Esant tokiai situacijai neįmanoma lygiavertė konkurencija, nes šilumos tiekėjas turi garantuoti viską, tačiau jis neturi kitų pajamų, tik iš jo reguliuojamos veiklos, o NŠG žiemos mėnesiais gali sukaupti pelno ir vasarą nedirbti. Išeina, kad NŠG siekia tik pelno, o šilumos tiekėjai turi prisiimti atsakomybę ir vykdyti įsipareigojimus.

Jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų.

– Sakote, kad jei bus pakeista šilumos supirkimo tvarka, naudą gaus tik NŠG?

– Taip, jų toks tikslas ir yra. Jie siekia perskirstyti lėšas.

– Tačiau ar tokiu atveju NŠG prisidės prie šilumos tinklų sistemos išlaikymo?

– Ne, jie nenori jokių įsipareigojimų, jie nori tik pinigų. Suprantama, kad yra verslo interesas ir jie nori gauti pelną. Tačiau čia yra viešoji paslauga, kurią reguliuoja ne tik savivaldybės, bet ir VKEKK, tad susiklosto nelygiavertė situacija. Tiekėjai yra supančioti: turi prisiimti visą atsakomybę, reguliavimą, o NŠG faktiškai neturi jokių įsipareigojimų.

– Kokios gali iškilti grėsmės, jei vis dėlto VKEKK pakeis šilumos supirkimo tvarką?

– Pirmiausia – technologinės grėsmės. Kaip minėjau, jei bus pakeista tvarka, šilumos tiekėjas praras dalį pajamų, skirtų  šilumos tinklams išlaikyti. Tada šilumos tiekėjas negalės visiškai, su visa atsakomybe užtikrinti paslaugos kokybę, nes reikės užtikrinti rezervą, prižiūrėti net ir tuo metu neveikiančius įrenginius. NŠG gali bet kada sustoti ir negaminti šilumos, išvis nuspręsti, kad jam neapsimoka, ir įrenginius persivežti kitur, o tiekėjai turės viską kompensuoti.

Kitas dalykas, kad NŠG stato savo objektus ten, kur tik nori ir kur yra pralaidumas, o tiekėjas privalo savo įrenginiais garantuoti rezervą avarijos atveju, kad šiluma būtų tiekiama nenutrūkstamai, todėl savo objektus išdėsto planingai – ten, kur reikia. Praktika jau yra parodžiusi, kad bet koks sistemų darkymas kelia daug techninių problemų.

Toliau – ekonominės grėsmės. Pirmųjų NŠG, kurie pirmieji pasistatė katilus, investicijos jau yra atsipirkusios. Jei liks mėnesiniai šilumos aukcionai, tokie NŠG gali eiti į juos ir užimti nemažą šilumos gamybos rinkos dalį su labai maža kaina. Iš vienos pusės, tai gal ir gerai, nes būtų pigesnė šiluma vasarą, tačiau žiemą jie vis tiek parduos brangiai, nes žiemą šilumos trūksta. Tačiau yra kita rizika, kad tos katilinės, kurios pastatytos vėliau, tiek NŠG, tiek šilumos tiekėjų, jau yra statytos panaudojant ES lėšas.

Išeina, kad senosios katilinės yra atsipirkusios ir gali nebūtinai su maža kaina, bet su dideliu pelningumu užimti rinką, o visi reguliuojamieji, kurie, panaudoję europines lėšas, su savivaldybių laidavimu, paskolomis, įsipareigojimais staiga negauna pajamų tam padengti. Visos katilinės energetiniu požiūriu yra vienodos, naudojamas tas pats biokuras. Skiriasi tik piniginių srautų klausimas. Tad kyla grėsmė, kad Lietuvos vardu paimtos paskolos nebus grąžintos arba savivaldybės, kaip turto akcininkai, turės jas padengti. Todėl didžiųjų miestų vadovai VKEKK planuojamiems pakeitimams labai priešinasi ir nesutinka su siūloma tvarka, nes tai griauna ne tik technologinę infrastruktūrą, bet ir šilumos tiekimo ekonominius pagrindus.

– Kaip šilumos supirkimo pakeitimai gali nulemti šilumos kainą vartotojui?

– Galutinė kaina trumpalaikiu laikotarpiu gal ir sumažėtų, tačiau ilgalaikiu požiūriu gali pabrangti. Jei šilumos tiekėjas uždarys savo pagrindinius įrenginius ir juos perleis NŠG, jie nevaldomi galės kelti kainą. Laisvoji konkurencija tokioje sistemoje nelabai tinka. Yra ir Europos šalių praktika, kad ne taip reikia spręsti apsirūpinimo šiluma mažiausiomis sąnaudomis problemą, yra kiti metodai.

– Kokius metodus naudoja kitos šalys?

– Kitur šilumos tiekėjas reguliuojamas taip, kad jis būtų pats suinteresuotas tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, tam yra du būdai.

Skandinavijos šalyse, išskyrus Daniją, šilumos tiekėjas turi nuolat ieškoti pigiausių energijos šaltinių. Jis arba pats stato, arba ieško, kas jam gali pigiai parduoti šilumą.

Tose šalyse, kur yra reguliuojamas šilumos ūkis (Danijoje ir visose posovietinėse šalyse), nustatoma skatinamoji kainodara. Šilumos kainą reguliatorius nustato kaip kepurę, kad šilumos kainų lygis bus maždaug toks. Jei nori uždirbti, turi mažinti sąnaudas, piginti savo sąnaudas. Tada tiekėjai ieško, kas galėtų šilumą pagaminti pigiausiai. Tokie modeliai puikiai veikia, nes jie skatina, o dabartinis, kurį VKEKK bando įgyvendinti Lietuvoje, yra priverstinis. Vietoj to, kad skatintų tiekėją patį būti suinteresuotą rūpintis pigesne šiluma, jį verčia supirkti neva pigesnę šilumą. Taip kyla tik konfliktai, o vartotojas negauna pigiausios, kurią galėtų gauti, šilumos.