Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) trečiadienį panaikino Lietuvos geologijos tarnybos įsakymą, kuriuo požeminio vandens ištekliai sumažinti beveik 20 tūkst. kubinių metrų, – pasak teismo, įsakymas nepagrįstas.

„Tarnybos įsakymas, kuriuo iš esmės atsisakyta rezervinės vandenvietės šiaurinės dalies, nėra pagrįstas faktais ir teisės aktais, pagrindžiančiais tarnybos teisę pakeisti jau išvalgytus ir aprobuotus žemės gelmių išteklius ir juos išregistruoti“, – konstatavo LVAT.

Be to, teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021-ųjų spalį priimtą sprendimą atmesti prokuratūros ieškinį grindžiant tuo, kad tarnybos įsakymas buvo teisėtas.

Šis atvejis yra išskirtinis, nes pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo apginta vandenvietė ir tokiu būdu sukurtas teisinis precedentas.

Šį sprendimą LVAT apskundusi prokuratūra nurodė, kad vandens išteklius Geologijos tarnyba sumažino ne dėl to, kad jie netinkami naudoti, o dėl medžio plaušų plokščių gamintojos „Homanit“ planų statyti gamyklą Vilniaus rajone.

2017 metų gegužės tarnybos įsakymu pakeistas ir Vilniaus rajono savivaldybės bendrasis planas – įsakymą LVAT taip pat panaikino.

Pagirių bendruomenės „Medeina“, kuri anksčiau teismuose taip pat kovojo dėl vandenvietės apsaugos zonos išsaugojimo, pirmininkas Vytautas Vyskupaitis sako, kad LVAT sprendimas yra išskirtinis ir svarbus visai Lietuvai, nes sukurtas teisinis precedentas išsaugant visuomenei svarbų vandenį.

„Šis atvejis yra išskirtinis, nes pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo apginta vandenvietė ir tokiu būdu sukurtas teisinis precedentas, kuris bus pagrindas ateityje užkertant kelią visuomenės intereso pažeidimui ir apsaugant mūsų visų vertingiausią gamtos išteklių – geriamą vandenį“, – bendruomenės pranešime teigė V. Vyskupaitis.

Bendruomenė anksčiau taip pat bandė stabdyti „Homanit Lietuvos“ statybas, bet joms suteikus leidimą šio dokumento neginčijo.

Vokietijos kapitalo bendrovė „Homanit Lietuva“ pernai vasarą padėjo gamyklos statybas Pagiriuose, jas planuota baigti šių metų vasarą. 2021-ųjų gruodį įmonė pradėjo tyrimų centro, sandėlio bei administracinio pastato statybas.

Visas projekto vertė siekia apie 175 mln. eurų, bendrovė anksčiau skelbė, kad gamykloje turėtų būti sukurta 440 naujų darbo vietų.

Todėl žemės ūkyje ir kituose sektoriuose turi būti taikomos modernios technologijos, leidžiančios vandens išteklius naudoti kuo efektyviau, bei išugdyta nauja profesionalų karta, gebanti tokias technologijas kurti ir pritaikyti.

Kol kas didžiausias nerimas – paviršinio vandens kokybė

Ekspertai tikina, jog šiandien Lietuvoje galime džiaugtis, kad turime pakankamai daug ir kokybiško geriamojo vandens. Artezinis vanduo, slūgsantis 30–100 metrų gylyje ir dar giliau, kol kas į klimato kaitą dar stipriai nereaguoja ir tarp nelaidžių sluoksnių gyvena savo įprastą gyvenimą su lėtais pakilimais ir atoslūgiais – priešingai nei arčiau žemės paviršiaus esančio gruntinio vandens lygis, kuris, iškritus krituliams, priklausomai nuo jų intensyvumo, gruntų laidumo savybių ir gruntinio vandens slūgsojimo gylio, pakyla su didesniu ar mažesniu vėlavimu.

„Atsakingai naudojant, artezinio vandens išteklių Lietuvai gali pakakti ilgam. Esame viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri gėrimo tikslams naudoja tik požeminį vandenį. Tačiau dėl netikėtos ekologinės katastrofos, taip pat dėl dešimtmečiais gilyn į gruntinio vandens sluoksnį besiskverbiančių cheminių medžiagų, šiam vandeniui užsiteršus, žemės gelmėse jo jau niekaip neišvalytume“, – įspėja VDU ŽŪA Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dekanas doc. Algis Kvaraciejus.

Pašnekovo teigimu, šiuo metu mokslininkams didžiausią nerimą kelia kritulių maitinamo paviršinio vandens kokybė, nes šylant klimatui pastaraisiais metais pasikeitė kritulių struktūra, vasarą kartais lietaus tenka laukti gana ilgai, o žiemomis atsirado vasaroms būdingų liūčių. Šios liūtys ne tik nesudrėkina gilesniųjų žemės sluoksnių, kaip tai padarytų lėto sniego tirpsmo vanduo ar smulkūs dulkiantys lietūs, bet ir išplauna iš dirvožemio laidžias maisto medžiagas, žemės ūkyje naudojamus chemikalus. Visa tai su liūčių vandeniu teka į upelius ir upes, o galiausiai – į Kuršių marias bei Baltijos jūrą. Dėl to pažeidžiamos natūralios vandens telkinių ekosistemos, jose nyksta tradicinė flora ir fauna.

Kadangi vandens temperatūra dėl šiltėjančio oro taip pat kyla, mūsų telkiniai vis dažniau „žydi“, didėja jų bakteriologinis užterštumas, o per paskutinį dvidešimtmetį Baltijos jūroje išplitusios invazinės žuvys – nuodėguliniai ir juodažiočiai grundalai – iš esmės pakeitė kitų jūros priekrantės gyventojų mitybos sąlygas. Invaziniai grundalai minta moliuskais, kurie filtruoja vandenį, suvartodami jame esančias maisto medžiagas. A. Kvaraciejus pastebi, kad moliuskai yra labai naudingi, nes jie mažina nepageidaujamus vandens telkinių eutrofikacijos reiškinius. Grundalams priekrantėse sunaikinus moliuskus, jų nebelieka vietinių vertingų rūšių žuvims, ir jos yra išstumiamos maisto ieškoti gilyn į jūrą.

Lietuvos teritorijai – nusausėjimo prognozės

Nesusidarant nuolatinėms sniego dangoms ir dėl to nebelikus didelių pavasarinių potvynių, Lietuvos energetikos instituto hidrologijos laboratorijos duomenimis, vidutinis metinis Nemuno nuotėkis (upynas apima apie du trečdalius šalies teritorijos) ryškiai mažėja. Ši tendencija prognozuojama ir ateityje: iki 2035 m. nuotėkis sumažės vidutiniškai 6,5 proc., o 2081–2100 metų laikotarpiu – iki 16,3 proc. Panašaus ir net gerokai didesnio nuotėkio mažėjimo laukiama ir mažesnėse šalies upėse. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos teritorija turėtų palengva nusausėti.

Šią žiemą vandens lygis upėse svyravo įvairiai ir vietomis netgi šiek tiek kilo, tačiau vidutinis šių metų sausio vandens lygis Nemune buvo 66–120 centimetrų žemesnis už sausio vidutinį daugiametį lygį, Neryje – 6–38 centimetrais, o Šešupėje – 95 cm.

„Prognozuojama, kad ateityje sulauksime ir šiltesnių, ir šaltesnių metų, kartais sugrįš ir žiemos. Tik jos truks gerokai trumpiau – ne 2–3 mėnesius, o gal 2–4 savaites. Tačiau bendra tendencija turėtų išlikti – vidutinė metinė temperatūra kils, lietaus pavidalo kritulių kiekis šaltuoju metu didės, o šiltuoju mažės. Ypač antroje vasaros pusėje – liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Krituliai taps trumpi, bet labai intensyvūs – šią tendenciją vasaromis jau parodo nesuvaldomi potvyniai miestų gatvėse. Dėl to bus ir staigių, bet trumpų upių vandens lygio pakilimų“, – besikeičiančio Lietuvos klimato niuansus komentuoja doc. A. Kvaraciejus.

Mokslininkas prognozuoja, jog vis dažniau sulauksime ir karščio bangų, kai oro temperatūra kils iki 30–35 laipsnių, galimai ir daugiau – galima prisiminti, jog rekordiškai karštas buvo jau praėjusių metų birželis. Karščius lydintys škvalai ir viesulai taip pat tampa ir taps gerokai dažnesni. Tačiau A. Kvaraciejus įspėja, kad nereikėtų atmesti ir atvirkštinių procesų – staigių arktinio oro masių įsiveržimo, pasireiškiančių staigiomis šalnomis tuo metu, kai augalų vegetacija pavasarį jau būna įsibėgėjusi.

Mokslas ir verslas turi ieškoti inovacijų

Visa tai, docento teigimu, skatina ieškoti naujų sprendimų visų pirma žemės ūkyje, nes dėl padidėjusios oro temperatūros drenažo sistemomis pratekančio vandens kiekiai jau labai padidėjo žiemos laikotarpiais, kai laukų sausinimo poreikis yra minimalus. Ir atvirkščiai – pavasarį ir ypač vasarą, kai pasėliams kaip tik reikia drėgmės, jos dirvoje nepakanka.

Todėl įprastais būdais atnaujinti šiuo metu prastos būklės šalies drenažo sistemas nepakanka – ten, kur leidžia reljefo sąlygos, jos turėtų būti pertvarkomos į reguliuojamojo nuotėkio drenažo sistemas. Tokiose sistemose būtų galima reguliuoti gruntinio vandens lygį atsižvelgiant į augalų poreikius bei sumažinti maistingųjų medžiagų išplovimą su drenažo vandeniu. Rudenį drenažo nuotėkio reguliavimo sistemas būtų galima laikyti tokioje pozicijoje, kurioje dirvožemio drėgmė būtų kaupiama kitam sezonui.

„Keičiantis klimatui ateityje laukia ne vienas iššūkis. Dabartiniai mūsų moksleiviai yra aktyvūs, jiems rūpi Lietuvos ir pasaulio likimas. Todėl visus tuos, kurie nori prisidėti prie vandens išteklių išsaugojimo, raginčiau jungtis prie profesionalų komandos, juolab kad tokių specialistų ateityje reikės vis daugiau“, – reziumuoja specialistas.

„Pradžioje kalba ėjo apie tai, kad laidojimas būtų išnaudotuose naftos telkiniuose, bet paskui paaiškėjo, kad jų kėslai ir mintys yra tą anglies dioksidą laidoti vandeninguose sluoksniuose“, – spaudos konferencijoje Seime antradienį sakė parlamentinio Aplinkos apsaugos komiteto narys „valstietis“ Kęstutis Bacvinka.

Viešosios įstaigos Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius Rimantas Budrys sako, kad Europos klimato kaitos 13-tame scenarijuje Lietuvos ir Danijos gelmėse esantis vanduo minimas kaip „rezervinis Europos išgyvenimo vanduo“.

„Lietuva ir Danija, nepaminėta niekas daugiau – šalys, kur yra rezervinis Europos išgyvenimo giluminis vanduo“, – teigė R. Budrys.

Pasak K. Bacvinkos, kalbos apie daugiausia pramonės bei energetikos įmonių išmetamo anglies dioksido laidojimą šalies gelmėse prasidėjo po to, kai pradėta kalbėti apie dujinės elektrinės projektą.

„Susitarimo esmė, ta, kad amerikiečiai siūlosi atvažiuoti į Lietuvą, pastatyti (...) jėgaines, sugaudyti tų jėgainių išmetamus (anglies dioksidą – BNS) ir po to juos vietoje net ne pasaugoti, o palaidoti žemės gelmėse“, – sakė K. Bacvinka.   

JAV įmonės „8 Rivers Capital“ ir „Net Power“ su Energetikos ministerija yra pasirašiusios sutarimo memorandumą. Šiuo metu atliekama galimybių studija įgyvendinti jų technologijos dujinės elektrinės projektą Lietuvoje. 

Socialdarbietis Artūras Skardžius sako, kad anglies dioksido gaudymu ir laidojimu labiausiai turi rūpintis Lenkija, JAV ir Kinija, kur energija ir šiluma gaminama naudojant akmens anglį. 

„Lenkai elektros energiją ir šilumą gaminasi iš akmens anglies. Jau nekalbu apie JAV ir Kiniją, kurios nėra pasirašiusios Kioto protokolų (jais siekiama kovoti su visuotiniu atšilimu – BNS). Tuo tarpu Lietuva taršios gamybos neturi ir iki 2050 metų siekia atsisakyti iškastinio kuro energijos gamyboje ir ta kryptimi parlamentas eina“, – teigė A. Skardžius.

Jis atmeta anglies dioksido laidojimo gelmėse siūlytojų argumentą, kas tai prisidės prie sinchronizacijos. Parlamentaras taip pat pasigenda anglies dioksido laidojimo naudos kaštų analizės.   

A. Skardžius taip pat spėja, kad anglies dioksido laidojimo kaštai bus perkelti ant Lietuvos pečių: „Tai be galo brangi procedūra (laidojimas – BNS) (...) O jeigu bus pažeistos saugyklos?“

Seimas dar balsuos, ar uždrausti žemėje laidoti anglies dioksidą.

Tačiau Seimas turėtų balsuoti ir dėl Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininko „valstiečio“ Virgilijaus Poderio siūlymo nustatyti liberalią šių dujų saugojimo tvarką – drausti žemės gelmes naudoti anglies dioksido, įskaitant ir atgabentą iš užsienio, saugojimui mažiau nei 1 kilometro gylyje.

Jau trečias per kelias pastarąsias savaites žuvų gaišimas Darlingo upėje praeitą naktį prasidėjo ties Menindžiu Naujosios Pietų Velso valstijos vakarinėje dalyje. Toje pačioje srityje šimtai tūkstančių žuvų nugaišo sausio pradžioje ir prieš Kalėdas.

Ekspertų nuomone, dėl karštų orų vandenyje smarkiai suveša dumbliai, o vėsiomis naktimis daug jų žūva ir irdami sueikvoja vandenyje ištirpusį deguonį.

Naujojo Pietų Velso pirmoji ministrė Gladys Berejiklian (Gledis Beredžiklian) blogą vandens kokybę siejo su užsitęsusia sausra, paveikusia didžiąją dalį valstijos.

Regiono vandens išteklių ministras Niallas Blairas (Nailas Bleiras) sakė, kad jo departamentas žinojo, kad meteorologinės sąlygos yra „baisios“ ir Menindžio rajone pastatė du saulės energija varomus aeratorius.

Po vėliausios masinės žuvų žūties sausio 6-7 dienomis vyriausybės nupirko iš viso 16 aeratorių, planuojamų naudoti valstijos vandens telkiniuose.

„Deja, nei mokslininkai, nei vietos gyventojai nesugebėjo pasiūlyti nieko, kas galėtų leisti išvengti tokio dalyko, išskyrus šviežio vandens atitekėjimą į sistemą, bet mes tiesiog jo neturime“, – žurnalistams sakė N. Blairas.

Menindžio regiono turizmo asociacijos prezidentas Robas Gregory (Robas Gregoris), organizuojantis išvykas upe, sakė, kad vyriausybė ketverius pastaruosius metus leido ūkininkams naudoti per daug vandens savo laukams drėkinti.

„Dabar nebeturime atsargų praplauti sistemai ir stebėjome deguonies išeikvojimą dėl melsvadumblių žydėjimo – ir štai koks galutinis rezultatas“, - sakė R. Gregory.

„Ko gero, šis žuvų gaišimas yra paskutinis, nes nebeliko kam gaišti“, – pridūrė jis.

Mario-Darlingo baseinas yra pagrindinis Australijos upynas. Jis apima keturias valstijas; šiame baseine užauginama trečdalis šalies suvartojamų maisto produktų.

Menindžio gyventojas Graeme'as McCrabbas (Graemas Makrabas) sakė, kad žuvų gaišimas aiškiai parodo, kaip vandens išteklių naudojimo planas „žlugdo visą sistemą“.

„Šiuo tikslu buvo išleista 13 mlrd. (Australijos) dolerių (8,16 mlrd. eurų) mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau viskas baigėsi... visiška netvarka“, – G. McCrabbas sakė visuomeniniam transliuotojui „Australian Broadcasting Corp.“

Artėjant federaliniams rinkimams, turintiems įvykti iki gegužės pabaigos, opozicijos atstovas aplinkosaugos reikalams Tony Burke'as (Tonis Berkas) paragino pateikti pastarųjų žuvų gaišimo incidentų mokslinį paaiškinimą.

„Vėliausia mano aplankyta upė buvo Darlingas, ir joje buvo galima stebėti besivystančią ekologinę katastrofą“, – žurnalistams sakė T. Burke'as.

97 proc. pasaulio vandens – sūrus arba nevartotinas dėl kitų priežasčių. Dar 2 proc. vandens sušalęs į ledą ir tik 1 proc. yra tinkamas gerti. Tuo tarpu Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, turinti dideles gėlo požeminio vandens atsargas.

Centralizuotam vandens tiekimui mūsų šalyje naudojamas tik požeminis vanduo, o tai pasaulyje yra labai reta. Požeminis vanduo lyginant su paviršiniu vandeniu – kur kas geresnės kokybės: prisotintas naudingų mineralinių medžiagų ir apsaugotas nuo mikrobiologinės taršos.

Nors geriamo vandens trūkumo problema pasiekusi ir Europą, Lietuvoje glūdinčios vandens atsargos yra kone septynis kartus didesnės nei gebame sunaudoti. Prireikus, lietuviai galėtų suvartoti iki 3,2 mln. m3 vandens per parą, tačiau teišnaudoja apie 15-20 proc. šio kiekio. Todėl, esant poreikiui, gėlu požeminiu vandeniu Lietuva galėtų aprūpinti jo stokojančias valstybes, o mineralinis vanduo eksportuojamas jau dabar.

Vandentvarkos darbai – švariam vandeniui ir aplinkai

Pasak Broniaus Miežutavičiaus, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento,  vandentvarkos situacija šalyje yra pakankamai gera, tačiau dar yra, kur tobulėti.

„Nors kokybės reikalavimus atitinkantis geriamasis vanduo pasiekia didžiąją dalį gyventojų, geriamo vandens tiekimas nėra iki galo sutvarkytas. Dar likę nedidelių gyvenviečių, kuriose trūksta nugeležinimo įrengimų, taip pat – ir namų ūkių, kur vanduo tebesemiamas iš kastinių šulinių, – teigė B. Miežutavičius. – Šiai problemai spęsti vandens tiekėjų pastangų neužtenka. Geros kokybės vandenį bei nuotekų tinklus privedę prie individualių namų ūkių dar turime įtikinėti, kad gerti derėtų švarų vandenį, o gyventi – neteršiant gamtos.“

LVTA prezidentas pabrėžė, kad ruošiant investicinius planus nesitikėta, jog šalyje gali kilti tokio pobūdžio problemų, todėl asociacija pritartų Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisoms, įteisinančioms gyventojų prievoles saugoti gamtą ir geriamąjį vandenį. Tikimasi, kad iki 2020 metų mažųjų miestelių geriamojo vandens kokybė bus iš esmės pagerinta.

Gegužės 5-ąją Lietuvoje oficialiai minima nacionalinė vandentvarkos diena. Šalies vandentiekininkai prižiūri apie 25 tūkst. km vandentiekio ir nuotekų tinklų: jų beveik užtektų apjuosti Žemės rutulį.

Šiandien minima Pasaulinė vandens diena – tai proga visuomenei daugiau sužinoti apie vandens išteklius, imtis veiksmų, kad jie kuo racionaliau būtų naudojami. Šią dieną paskelbė Jungtinės Tautos 1992 metais, o Lietuvoje ji minima Aplinkos ministerijos iniciatyva nuo 2000-ųjų.

Šiemet pagrindinė Pasaulinės vandens dienos tema – vanduo ir darbas. Beveik pusė žmonijos – apie 1,5 mlrd. planetos gyventojų – dirba su vandeniu susijusiuose sektoriuose.

Žmonijai vanduo yra brangesnis už auksą. Kasmet dėl blogų higienos sąlygų ir prasto vandens tiekimo pasaulyje miršta daugiau kaip du milijonai vaikų, ketvirtadalis besivystančių šalių gyventojų skursta ir gyvena sveikatai kenksmingoje aplinkoje.

Mūsų šalis yra turtinga gėlo vandens išteklių. Esame bene vienintelė Europos valstybė, gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Todėl šio vandens ištekliai yra aukso vertės. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai šalyje iš žemės gelmių buvo išgauta per 132 mln. kubinių metrų požeminio vandens. Mineralinis vanduo sudarė tik labai mažą jo dalį – išgauta 121,7 tūkst. kubinių metrų.

Geologai yra nustatę, kad saugiai, nepažeidžiant gamtinės pusiausvyros, Lietuvoje iš gelmių galima išgauti net 3,72 mln. kubinių metrų vandens per dieną. Tad šiuo metu sunaudojame tik apie 10 proc. galimo išgauti požeminio vandens. Kadangi tai atsinaujinantys gamtos ištekliai, nepriklausomai nuo galimų klimato kaitos scenarijų, jų pakaks ilgam. Todėl pagrindinis tikslas – išsaugoti ne požeminio vandens išteklių kiekį, bet jų kokybę. Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje numatyta, kad siekiant išsaugoti visų rūšių požeminio vandens išteklius, reikia tobulinti šių išteklių tyrimus, vertinimą, aprobavimą ir apskaitą, inventorizuoti požeminio vandens taršos šaltinius, gerinti šių išteklių stebėsenos, naudojimo ir apsaugos nuo taršos kontrolės sistemą.

Gerokai daugiau rūpesčių kelia paviršinių vandens telkinių būklė. Apie 65 proc. šalies upių ir ežerų neatitinka geros būklės reikalavimų. Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos vandens telkiniai dumblėja, užauga augmenija, žydi, juose sumažėjusi žuvų įvairovė. Labiausiai jie nukenčia nuo žemės ūkio taršos – didelių nitratų azoto ir bendrojo azoto koncentracijų. Vandens telkinių būklė turėtų labai pagerėti, įgyvendinus Aplinkos ministerijos parengtą Vandenų srities plėtros 2016-2021 m. programą. Ši programa netrukus bus pateikta Vyriausybei tvirtinti, baigus ją derinti su kitomis institucijomis.

Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LGT) prieš pusantros savaitės išdavė pirmąjį leidimą gėlo geriamojo požeminio vandens ištekliams naudoti. Jis suteikia teisę UAB „Birštono vandentiekis“ išgauti tokį vandenį Nemajūnų ir Bučiūnų vandenvietėse, esančiose Birštono savivaldybėje.

Gėlo geriamojo požeminio vandens ištekliams naudoti jau nebepakanka tik įregistruoti vandenvietę kaip anksčiau. Reikia gauti ir leidimą, kurį išduoda LGT. Tai nustato neseniai Vyriausybės patikslintos Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo taisyklės. Jos leidžia kontroliuoti požeminio vandens naudojimą. Dėl neleistinos ir neprižiūrimos jo išteklių eksploatacijos gali pažemėti vandens lygis arba sumažėti patys ištekliai, pablogėti ir požeminio, ir paviršinio vandens kokybė.

Leidimas naudoti gėlo geriamojo požeminio vandens išteklius yra privalomas, jeigu iš telkinio ar vandenvietės išgaunama ar planuojama išgauti daugiau kaip 100 kubinių metrų, o nuo lapkričio 1 d. – daugiau kaip 10 kubinių metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama daugiau kaip 50 asmenų, ir paimtas vanduo naudojamas ūkinei komercinei veiklai. Leidimai išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims, pateikus LGT reikiamus dokumentus.

Gausūs gėlo požeminio vandens ištekliai – didžiulis mūsų turtas. Lietuva yra bene vienintelė valstybė Europoje gerti naudojanti tik požeminį vandenį.

Mūsų šalyje gėlas požeminis vanduo išgaunamas iš daugiau nei dvidešimties įvairaus geologinio amžiaus vandeningųjų sluoksnių. Hidrogeologų skaičiavimais, nedarydami žalos aplinkai iš žemės gelmių per parą galime išgauti apie 3,7 mln. kubinių metrų vandens. Dabar sunaudojame tik apie 15–20 proc. galimų naudoti šių atsinaujinančių išteklių.

Žemės gelmių registre, LGT duomenimis, registruotos 2059 gėlo požeminio vandens vandenvietės, kuriose vanduo išgaunamas gėrimo ir buities arba žemės ūkio ir pramonės objektų reikmėms, technologiniams procesams. Jas eksploatuoja 225 ūkio subjektai. 2014 metais iš žemės gelmių buvo išgauta daugiau nei 132 mln. kubinių metrų gėlo geriamojo vandens (vidutiniškai 362,6 tūkst. kub. m per dieną) iš 1485 vandenviečių. Apie 200 vandenviečių šiuo metu nenaudojamos.

Spalio pabaigoje Europos Sąjunga pateikė naujus ekologiško ženklo kriterijus tualetams bei pisuarams ir taip sukėlė nemenką ažiotažą tarp suiteresuotų grupių ir didžiųjų kritikų. Nors šis ES pasiūlymas buvo sutiktas gana skeptiškai, išvados išties optimistinės: jeigu europiečiai tualete nuleistų bent 10 procentų mažiau vandens, tai leistų sutaupyti daugiau nei pusę milijono kubinių metrų vandens bei 388,5 mln. eurų (1,34 mlrd. litų). Nors atnaujintų EKO santechnikos ženklinimo kriterijų pakeitimas kol kas nėra privalomas, akivaizdu, kad į šiuos skaičius turėtų būti nukreipti gamintojų  ir EKO šalininkų tikslai.

„EKO“ ženklas išteklius taupantiems produktams

Retas vartotojas susimąsto, kad ženkliuku EKO žymimi ir tie produktai, kurie padeda sutaupyti nemenką šeimos biudžeto dalį, ne tik tausoti gamtą. Nors paprastai EKO produkcija pasižymi padidintu energetiniu efektyvumu ir leidžia mažinti gamtinių išteklių naudojimą, vartotojų noras taupyti vandenį ir elektros energiją paskatino santechnikos gamintojus išvystyti ekologiškų prekių linijas.

Remiantis paskutiniųjų metų vartotojų tyrimais, Lietuvoje EKO sertifikatais paženklintą santechniką renkasi vos 20 proc. pirkėjų. Tačiau nuolat centrinės ir vakarų Europos pirkėjų tendencijas sekantis UAB „Tausanos“ vadovas Rolandas Jurgelaitis neabejoja, kad tai, kas populiaru ir vertinama ES, taip pat prasiskins kelią. „Prieš priimdami sprendimą dėl brangesnės prekės pirkėjai vis dažniau planuoja galimas patirti išlaidas ir nori įvertinti įrenginių atsiperkamumą,“ - sako vonios ir šildymo įranga prekiaujančių parduotuvių vadovas – „Todėl natūralu, kad klientų žvilgnis vis dažniau nukrypsta į EKO santechnikos liniją, ne tik saugančią gamtą, bet ir padedančią nemažai sutaupyti“.

Bene didžiausios Lietuvoje namų ūkiui tenkančios išlaidos – skirtos apmokėti sąskaitoms už vandenį ir elektros energiją. Rodos, ko jau ko, bet vandens planetoje netrūksta, tačiau iš viso tik apie 3 proc. viso vandens yra gėlas ir tinkamas žmogui naudoti, o jo ištekliai sparčiai senka. Net jei neturima kilnių tikslų, šiuolaikinis vartotojas linkęs rinktis EKO santechniką, kuri sutaupo 60% vandens.

Ekologiško tualeto sąnaudos – iki 3 litrų

JTO (Jungtinių Tautų Organizacijos) skaičiavimais, daugelyje išsivysčiusių šalių iki ¼ geriamojo vandens arba 30% namų ūkio sunaudojamo vandens nuleidžiama tualete. Tuo tarpu Europos Sąjungos iniciatyva atlikto tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti skirtingų šalių gyventojų įpročius nuleidžiant unitazo vandenį. Rezultatai atskleidė, kad labiausiai tualete sutaupo suomiai, o didžiausi švaistūnai yra Liuksemburgo gyventojai. Būtent šis tyrimas paskatino pasiūlyti naujus ekologiko ženklo kriterijus:  vienam vandens nuleidimui pisuare turėtų užtekti vieno, unitaze – trijų litrų, o bakelis turėtų būti ne didesnės kaip penkių litrų talpos.

EKO tualetai nėra naujiena. Itališkos santechnikos gamintojai „Azzura“ ekonomiją vertinančiam naujakuriui pateikia unitazą, kurio ištobulinta vandens nuleidimo sistema leidžia sutaupyti daugiau nei 60 proc. vandens. Įprasti tualetai, net ir naudojant skirtingus režimus, sunaudoja nuo 4 l iki 9 l vandens. Kokybe pasižymintis italų gamintojai įrodė, kad EKO santechnika net iki 3 kartų sumažina vandens sąnaudas ir išlaidas – vienam vandens nuleidimui EKO tualetas sunaudoja tik 2,7 l.

Dantų valymuisi – 6 litrai kasdien

Mokslininkai ir gamtos apsauga besirūpinančios institucijos paskaičiavo, kad: 

120 litrų vandens sunaudojama 3 minutes maudantis duše,

80 litrų vandens sunaudojame rankomis plaudami indus

6 litrus vandens sunaudojame valydami dantis

9 litrus vandens sunaudojame kaskart nuleisdami vandenį tualete (o vidutinė 4 asmenų šeima tai daro bent 10-15 kartų per dieną).

Kiekvieno turisto didžiausias galvos skausmas – geriamo vandens trūkumas. Ar saugu gerti vandenį iš netoliese tekančio upelio? Ar švarus vanduo iš tvenkinio? Ar didžiulis noras patenkinti vandens troškulį atperka keturias po to praleistas dienas rymant prie klozeto dangčio? Tokius klausimus kelia dailymail.co.uk ir čia pat pateikia išeitį iš susidariusios padėties.

Išrastas nešiojamasis vandens filtas, kuris leidžia saugiai gerti vandenį iš bet kokio telkinio, netgi jeigu tai tėra klozeto vanduo. Tokį filtrą galima įsigyti per Firebox platformą. Kaip teigia gamintojas, LifeStraw filtras pirmą kartą pagamintas Danijoje dar 2005 m., pagrindinė jo paskirtis – kovoti su geriamojo vandens trūkumu trečiojo pasaulio šalyse, kuriose kasdien, kas 15 sekundžių nuo nešvaraus vandens miršta vienas vaikas.

2005 m., kai tik filtro prototipas išvydo dienos šviesą, gaminys pelnė geriausios inovacijos apdovanojimą. 2006 m. dienraštis „New York Times“ filtrą pavadino įrenginiu, kuris gelbėja žmonių gyvybes. Žurnalas „Forbes“ taip pat negailėjo pagyrų šiam išradimui, teigdamas, kad filtras taps vienu iš dešimties įrenginių pasaulyje, pakeisiančių mūsų gyvenimo ritmą.

Filtro gamintojas teigia, kad vanduo nuo jame esančių bakterijų yra išvalomas 99,9 proc. Filtro naudojimas taip pat apsaugo nuo e-coli bakterijos, salmonelių ir kitų parazitų. Skaičiuojama, kad vienas filtras gali išvalyti ne mažiau kaip 1000 litrų vandens.

Skaičuojama, kad iš viso pasaulyje nešvarų vandenį priversti naudoti apie 884 mln. žmonių, iš jų net 37 proc. gyvena Afrikoje, pietinėje dalyje nuo Sacharos. Pavojingo sveikatai vandens naudojimas lemia sunkias viduriavimo ligas, kurios ypač kamuoja jaunus žmones ir vaikus. Vienas vaikas iš penkių (1, 5 mln. kasmet) miršta nuo viduriavimo sukeltų ligų. Toks mirštamumo rodiklis yra aukštesnis netgi nuo mirštančiųjų nuo AIDS, maliarijos ir tymų kartu sudėjus.